Dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus

Administracinė byla Nr. eI-437-1047/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02397-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.6.1.3; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ivetos Pelienės,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Valerijui Novikovui,

atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Aldonai Majienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

n u s t a t ė :

J. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė, Savivaldybės administracija) 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. A256-635/18(2.14.2.12-MP8) ir įpareigoti atsakovę suformuoti grąžintiną žemės sklypą buvusio savininko A. L. žemėvaldos ribose šalia namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilnius, neviršijantį teisės aktuose nustatyto dydžio.

Nesutikdamas su skundžiamus sprendimu, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas suformuoti grąžintiną žemės sklypą buvusio savininko A. L. žemėvaldos ribose, šalia namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilnius, pareiškėjas nurodė, kad jam žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklauso 1999 m. liepos 3 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2078,,Dėl namų valdos žemės sklypo Vilniaus mieste pardavimo“, 2003 m. vasario 18 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P01/2003-26620 ir 2012 m. liepos 4 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 2524 pagrindu. Tai, anot pareiškėjo, paneigia atsakovės teiginį, kad nagrinėjamoje teritorijoje jau yra suformuotas pareiškėjui priklausantis žemės sklypas (duomenys neskelbtini) statiniams eksploatuoti. Pareiškėjo teigimu, teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Nesutikdamas, kad atsakovė negali suformuoti grąžintino žemės sklypo buvusio savininko A. L. žemėvaldos ribose šalia namų valdos (duomenys neskelbtini), pareiškėjas pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 1173 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1173) 2 dalyje rekomenduojama Vilniaus miesto savivaldybei rengti detaliuosius planus nuosavybės teise atkuriamiems sklypams formuoti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų gyvenamojo prioriteto zonose ir nustatyti, kad Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose esančiose ypač vertingose ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritorijose žemės sklypai gali būti formuojami tik prie Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių, kuriems eksploatuoti iki šio nutarimo įsigaliojimo naudojami žemės sklypai nebuvo suformuoti. Atkreipė dėmesį, jog minėtame nutarime nėra įtvirtinto draudimo formuoti žemės sklypų Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose esančiose ypač vertingose ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritorijose.

Pareiškėjas pabrėžė, jog prašymas dėl nuosavybės teisų atkūrimo paduotas dar iki 2010 m. rugpjūčio 12 d., t. y. iki Nutarimo Nr. 1173 priėmimo dienos. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs). Mano, kad Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai (toliau – ir Parkų direkcija) nesuteikta kompetencija priimti administracinės procedūros sprendimą tokiai administracinei procedūrai užbaigti.

Atsakovė Savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 39–42).

Paaiškino, kad ginčo teritorija patenka į ekologiniu požiūriu ypač vertingą Pavilnių regioninio parko Markučių kraštovaizdžio draustinio teritoriją, apsauginės agrarinės teritorijos bendrojo apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (ŽAb). Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punktą žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji yra valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose, ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais. Šių teritorijų ribas nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 1-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ buvo įsteigtas valstybės saugomas Pavilnių regioninis parkas, kurio steigimo tikslas – išsaugoti erozinių raguvynų bei Vilnios slėnio kraštovaizdį, gamtiniu, rekreaciniu, kultūriniu bei estetiniu požiūriu vertingiausias ekosistemas, gamtos ir kultūros kompleksus ar atskirus elementus, išlaikyti kraštovaizdžio įvairovę bei ekologinę pusiausvyrą. Nutarimo Nr. 1173 1.2. punktu patvirtintas ekologiniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planų sąrašas, į kurį patenka Pavilnių regioninio parko Markučių kraštovaizdžio draustinio teritorija, kurią sudaro 102,88 ha plotas. Minėto nutarimo 2.2. punktu Vilniaus miesto savivaldybei rekomenduota nustatyti, kad Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose esančiose ypač vertingose ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritorijose žemės sklypai gali būti formuojami tik prie Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių, kuriems eksploatuoti iki šio nutarimo įsigaliojimo naudojami žemės sklypai nebuvo suformuoti. Taigi, nors kaip nurodo pareiškėjas, minėto nutarimo 2 punkte nėra įtvirtinto draudimo formuoti žemės sklypų Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose esančiose ypač vertingose ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritorijose, tačiau rekomenduota Vilniaus miesto savivaldybei nustatyti, kad sklypai gali būti formuojami tik prie Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių, kuriems eksploatuoti iki šio nutarimo įsigaliojimo naudojami žemės sklypai nebuvo suformuoti.

Nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 1997 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 1651V buvo nuspręsta nustatyti (duomenys neskelbtini) privačios namų valdos 2 000 kv. m žemės sklypo ribas. Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. 2078-01 „Dėl namų valdos žemės sklypo pardavimo pil. J. S.“ 1 punktu buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) namų valdos žemės sklypas yra 2 000 kv. m ploto, o 2 punktu įsakyta parduoti namų valdos savininkei žemės sklypą. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir J. S. sudaryta 2003 m. vasario 18 d. 2012 m. liepos 4 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu žemės sklypo nuosavybės teisės įregistruotos pareiškėjo vardu. Kadangi ginčo teritorijoje jau yra suformuotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statiniams eksploatuoti, kuris šiuo metu nuosavybės teise įregistruotas paveldėtojo J. S. vardu, laikytina, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjo atstovas pagrįstai buvo informuotas, kad Nutarimu Nr. 1173 suteikta teisė jau yra įgyvendinta. Kaip minėta, žemė, patenkanti į rekreaciniu požiūriu ypač vertingą teritoriją, priskiriama valstybės išperkamai žemei, todėl buvusio savininko A. L. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje suprojektuoti laisvos (neužstatytos) žemės sklypą, skirtą grąžinti natūra, nėra teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Parkų direkcija atsiliepime pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 50–56).

Pažymėjo, kad teismai yra nurodę, kad tinkama saugomų teritorijų (vertingų vietovių) apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, o interesas, kad bet kokia veikla, galinti turėti neigiamos įtakos minėtoms teritorijoms, būtu vykdoma griežtai laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir jiems neprieštaraujančių kitu teisės aktų reikalavimų, yra laikytinas viešuoju interesu. Ginčo valstybinė žemė prie esamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į ekologiniu požiūriu ypač vertingą teritoriją, patvirtintą Nutarimu Nr. 1173. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punktu, žemė, esanti valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose, ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais, priskiriama valstybės išperkamai žemei ir yra išperkama iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių. Taip užtikrinama visiems Lietuvos gyventojams teisė naudotis rekreacinėmis teritorijomis, laisvai prieiti prie gamtos ir kultūros paveldo vertybių, šių naudojamų rekreacinių teritorijų vientisumas bei išsaugomi ekologinę vertę turintys biotipai. Atkreipė dėmesį, jog, nors šiuo metu galioja Nutarimas Nr. 1173, tačiau jis nėra pirmas dokumentas, nustatantis ekologiniu ir rekreaciniu požiūriais ypač vertingas teritorijas, esančias Pavilnių regioniniame parke. 2005 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 723 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo patvirtintos Pavilnių regioniniame parke esančių ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų ribos, kuriose yra ir nagrinėjama Markučių kraštovaizdžio draustinio teritorija. Pabrėžė, kad Nutarimo Nr. 1173 2.2 punkte Vilniaus miesto savivaldybei rekomenduota nustatyti, kad Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose esančiose ypač vertingose ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritorijose žemės sklypai gali būti formuojami tik prie Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių, kuriems eksploatuoti iki šio nutarimo įsigaliojimo naudojami žemės sklypai nebuvo suformuoti. Nagrinėjamoje teritorijoje jau yra suformuotas žemės sklypas prie statinių, kitokių žemės sklypo formavimo teisių valstybės išperkamojoje žemėje (ypač vertingose ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritorijose) Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato todėl, Parkų direkcijos nuomone, atsakovė teisėtai bei pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepime prašė bylą spręsti, atsižvelgiant į NŽT atsiliepime pateiktus argumentus (b. l. 59–62).

Akcentavo, kad pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas ne NŽT, o Vilniaus miesto savivaldybė sprendžia, ar galima grąžinti piliečiams jų turėtą nekilnojamąjį turtą natūra, ir atitinkamai projektuoja grąžintinus natūra ir perduotinus piliečiams neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai bei nustato piliečių naudojamų žemės sklypų ribas, plotą ir kitus kadastrinius duomenis.

Pažymėjo, kad kiekvienas valstybinėje žemėje esantis savarankiškas statinys turi teisę į žemės nuomą (pirkimą) tokia apimtimi, kiek tai reikalinga savarankiškai eksploatuoti statinį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei nuturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. NŽT nuomone, jei visą ginčo teritoriją užima suformuotos ir potencialiai formuotinos namų valdos žemės sklypai, tada atsakovė pagrįstai ginčo teritoriją laiko valstybės išperkama žeme pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Taip pat pažymėjo, kad atsakovė konkrečiai nenurodo, ar teritorija naudotina rekreacijai, bendroms visuomenėms reikmėms ir dėl to laikytina valstybės išperkama pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas.

k o n s t a t u o j a :

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl natūra grąžintino žemės sklypo šalia namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, suformavimo.

Nustatyta, kad pareiškėjas yra J. S. teisių perėmėjas nuosavybės teisių atkūrimo byloje į A. L. išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę.

Šiuo metu pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 0,2 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pareiškėjas paveldėjo iš J. S. (b. l. 13–14). Šio namų valdos žemės sklypo ribos buvo nustatytos Vilniaus miesto valdybos 1997 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. 1651V (b. l. 48–49) 2 punktu. Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. 2078-01 „Dėl namų valdos žemės sklypo pardavimo pil. J. S.“ (b. l. 12) 1 punktu buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) namų valdos žemės sklypas yra 2 000 kv. m ploto, o 2 punktu įsakyta parduoti namų valdos savininkei žemės sklypą. 2003 m. vasario 18 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi (b. l. 9–11) J. S. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) įsigijo nuosavybės teise.

Kaip matyti iš 2008 m. balandžio 9 d. sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akto Nr. 17-199 ir jo priedų, A. L. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemėvaldos ribos apima žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir šalia esančius nesuformuotus valstybinės žemės plotus (b. l. 75–77).

Pareiškėjo atstovas 2017 m. lapkričio 2 d. atsakovei pateikė prašymą (b. l. 72) suteikti informaciją apie galimybę grąžinti natūra žemę turėtos žemės vietoje. Taip pat prašė pakartotinai kreiptis į Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją dėl galimybės grąžinti natūra žemę turėtos žemės vietoje pagal 2008 m. balandžio 9 d. ribų planą.

Kadangi norimas susigrąžinti žemės sklypas yra Pavilnių regioninio parko Markučių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyrius pareiškėjo prašymą 2017 m. gruodžio 22 d. persiuntė nagrinėti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai (b. l. 78).

Parkų direkcija 2018 m. sausio 29 d. raštu Nr. 2-6 (b. l. 29–30) informavo Savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą, kad žemės sklypas, esantis šalia namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patenka į ekologiniu požiūriu ypač vertingą teritoriją, kuri vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punktu, priskiriama valstybės išperkamai žemei, todėl naujai formuoti natūra grąžintiną žemės sklypą šalia namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra galimybių.

Pareiškėjo atstovas atsakovei 2018 m. balandžio 20 d. pateikė prašymą (b. l. 26–27) priimti sprendimą suformuoti grąžintiną žemės sklypą buvusio savininko A. L. žemėvaldos ribose, šalia namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Savivaldybės administracija 2018 m. birželio 20 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. A256-635/18(2.14.2.12-MP8) (b. l. 19–20), kuriame nurodė, kad buvusio savininko A. L. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje suprojektuoti laisvos (neužstatytos) žemės sklypą, skirtą grąžinti natūra, nėra teisinio pagrindo. Sprendime paaiškino, kad A. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėta žemė yra užimta nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre įregistruotu žemės sklypu (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir namų valdų (duomenys neskelbtini) dar nesuformuotais žemės sklypais. Dalis žemės patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. 181 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, likusi kartografuoto žemės sklypo dalis, išskyrus namų valdos (duomenys neskelbtini) žemės sklypą, patenka į ekologiniu požiūriu ypač vertingą Pavilnių regioninio parko Markučių kraštovaizdžio draustinio teritoriją, apsauginės agrarinės teritorijos bendrojo apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (ŽAb). Nutarime Nr. 1173 įtvirtinta, kad Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose esančiose ypač vertingose ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritorijose žemės sklypai gali būti formuojami tik prie Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių, kuriems eksploatuoti žemės sklypai iki šio nutarimo įsigaliojimo nebuvo suformuoti, o šiuo atveju nagrinėjamoje teritorijoje jau yra suformuotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini) statiniams eksploatuoti, kuris šiuo metu nuosavybės teise įregistruotas J. S. vardu, todėl minėtu Vyriausybės nutarimu suteikta teisė jau yra įgyvendinta. Be to, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punktu, žemė, patenkanti į rekreaciniu požiūriu ypač vertingą teritoriją, priskiriama valstybės išperkamai žemei. Už valstybės išperkamą žemę buvusiems savininkams atlyginama kitais šio įstatymo nustatytais būdais.

Teismas pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant piliečiui natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punktą žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji yra valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose, ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais. Šių teritorijų ribas nustato Vyriausybė.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo sklypas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 518 patvirtintą Pavilnių regioninio parko ir jo zonų ribų planą patenka į Pavilnių regioninio parko Markučio kraštovaizdžio draustinio teritoriją bei Pavilnių regioniniame parke esančius valstybinius miškus (b. l. 53). Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1173 pakeitus ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribas, ginčo teritorija pateko į ekologiniu požiūriu ypač vertingą Pavilnių regioninio parko Markučių kraštovaizdžio draustinio teritoriją (b. l. 23). Taigi darytina išvada, kad pareiškėjo pageidaujamas formuoti žemės sklypas atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodytą atvejį, kada žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, todėl sutiktina su skundžiamame sprendime išdėstyta Savivaldybės administracijos pozicija, kad buvusio savininko A. L. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje suprojektuoti laisvos (neužstatytos) žemės sklypą, skirtą grąžinti natūra, nėra teisinio pagrindo.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad prašymą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į įšliuksį neįknojamąjį turtą jis padavė dar iki Nutarimo Nr. 1173, kuriuo ginčo teritorija pripažinta ypač vertinga ekologiniu požiūriu, įsigaliojimo, teismas pažymi, kad vertinant, ar buvusio savininko žemėvaldos ribose galima suformuoti natūra grąžintiną sklypą, vertinama ne prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo metu buvusi situacija, o sprendimo dėl sklypo formavimo metu egzistuojanti situacija. Kaip minėta, pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą, ginčo žemė atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodytą sąlygą – yra valstybinio parko ir draustinio ypač vertingoje ekologiniu požiūriu teritorijoje, todėl laikytina valstybės išperkama.

Pažymėtina, kad Nutarimu Nr. 1173 Vyriausybė nustatė išimtį, t. y. rekomendavo Vilniaus miesto savivaldybei nustatyti, kad Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose esančiose ypač vertingose ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritorijose žemės sklypai gali būti formuojami tik prie Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių, kuriems eksploatuoti iki šio nutarimo įsigaliojimo naudojami žemės sklypai nebuvo suformuoti (2.2 p.). Teismo vertinimu, pareiškėjui ši išimtis negali būti pritaikyta, kadangi prie jam priklausančių statinių jau yra suformuotas namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Tai kad minėtas sklypas buvo suformuotas ne nuosavybės teisių atkūrimo procese, nereiškia, kad pareiškėjas turi teisę į dar vieno žemės sklypo formavimą prie sklypo (duomenys neskelbtini). Įstatymų leidėjo tikslas nustatant išimtį buvo užtikrinti tinkamą pastatų eksploataciją. Tai nagrinėjamoje byloje yra padaryta, todėl atsakovės pozicija nagrinėjamoje byloje yra teisėta ir pagrįsta.

Nors, kaip teisingai nurodo pareiškėjas, Nutarimas Nr. 1173 tiesiogiai nedraudžia formuoti sklypų Pavilnių regioniniame parke esančiose ypač vertingose ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritorijose, tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad tokį draudimą nustato Atkūrimo įstatymas. Be to, teismas kaip nesusijusius su nagrinėjama byla atmeta pareiškėjo dėl Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymo, nes minėtas straipsnis reglamentuoja atlyginimą piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, o ne nustato, kas laikoma valstybės išperkama žeme, dėl kurios nagrinėjamu atveju ir yra kilęs ginčas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atsakovė tinkamai įvertino ginčo situaciją, taikė tinkamas teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą, kuriuo nesutiko pareiškėjui formuoti natūra grąžintino žemės sklypo buvusio savininko A. L. nuosavybės teise turėtos žemės vietoje, todėl nėra pagrindo panaikinti Savivaldybės administracijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. A256-635/18(2.14.2.12-MP8) ir įpareigoti atsakovę suformuoti grąžintiną žemės sklypą buvusio savininko A. L. žemėvaldos ribose šalia namų valdos (duomenys neskelbtini), Vilnius, taigi pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jovita Einikienė

Beata Martišienė

Iveta Pelienė