Baudžiamoji byla Nr. 2K–348/2014
Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01570-2008-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4;
1.1.8.10.5.(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. rugsėjo 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Gintaro Godos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės dalinio sudėjimo būdu subendrintos su Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendį.
Iš D. V. priteista: nukentėjusiajai J. S. (buv. J. V.) 482,21 Lt turtinei ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 800 Lt atstovavimo išlaidoms apmokėti; Kauno teritorinei ligonių kasai – 802,10 Lt turtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį pakeistas: vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, nuteistajam D. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo aštuoneriems mėnesiams bausmė subendrinta su laisvės atėmimo vieneriems metams bausme, paskirta pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė D. V. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams devyniems mėnesiams.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
D. V. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. spalio 21 d., apie 15 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), name ir kieme, tyčia ne mažiau tris kartus trenkė delnu, kumščiu ir spyrė į įvairias kūno vietas sutuoktinei J. V., po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, apie 18 val., savo namuose, esančiuose Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), ne mažiau tris kartus smogė kumščiu ir spyrė į įvairias kūno vietas J. V., taip padarydamas jai poodines kraujosruvas kairiame skruoste, kairiame žande, kaktoje pereinant į dešinį smilkinį, dešinės akies apatiniame voke, dešiniame skruoste pereinant į dešinį žandą ir dešinę pasmakrio sritį, dešiniame petyje, dešiniame žaste, menčių srityse, juosmenyje, dešiniame sėdmenyje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimą kairėje blauzdoje, kraujosruvą apatinės lūpos pogleivyje, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, veido, nugaros sumušimą ir sukėlė J. V. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Be to, D. V. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. spalio 21 d., apie 18 val., savo namuose, esančiuose Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), po panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusiąją J. V., prievarta paklupdęs ją ant kelių, pridėjo prie kaklo kardo ašmenis ir grasino nužudyti, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai nepagrįsti, jo apeliacinis skundas išnagrinėtas neišsamiai (padaryti esminiai BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimai), atmestas deklaratyviais ir prieštaringais argumentais.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, bylą išnagrinėjo šališkai, vertindami byloje surinktus įrodymus, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, dėl to padarytos neteisėtos ir nepagrįstos išvados dėl D. V. kaltės, nes prioritetas suteiktas vieniems įrodymams, o kiti nepagrįstai bei neteisėtai atmesti (faktai apie nukentėjusiosios jam inicijuotus du teisinius procesus, kurie nutraukti) arba iš viso nevertinti (liudytojų J. V., I. P. ir P. U. parodymai), nuosprendžiai priimti remiantis prielaidomis, vien nukentėjusiosios (pareiškusios apie tariamas nusikalstamas veikas po eilės metų) ir jos tėvų parodymais, taip pat trejų metų vaiko parodymais, duotais praėjus trejiems metams po tariamų įvykių ir atmetant gynybos liudytojų parodymus.
Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė BK 63, 64 ir 66 straipsnius, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad D. V. į bausmės laiką įskaitytinas laikas, išbūtas pagal ankstesnį nuosprendį, tačiau nenurodyta, koks konkretus atliktos bausmės laikas jam įskaitomas.
Pasak kasatoriaus, teismai netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, nes jis nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų, o baudžiamąją bylą inicijavo nukentėjusioji, siekdama atimti iš jo mažamečius vaikus.
Atsiliepimu į nuteistojo D. V. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime prokurorė nurodo, kad BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra baigtas nuo grasinimų pareiškimo – jo išsakymo nukentėjusiojo ar kitų asmenų akivaizdoje, kai apie grasinimą sužino nukentėjusysis. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad nukentėjusiajam savo neteisėtais veiksmais sukelia stresą, nerimą, baimę, ir nori taip veikti. Iš bylos duomenų matyti, kad kardas buvo pridėtas nukentėjusiajai prie kaklo po to, kai prieš ją nuteistasis naudojo fizinį smurtą, t. y. jau buvo sudavęs smūgius rankomis bei spyręs į įvairias kūno vietas. Tai, kad grasinimas buvo bauginantis, pasak prokurorės, nustatyta nukentėjusiosios parodymais, liudytojo K. V. parodymais, kuris parodė, jog mama buvo išsigandusi ir jis bijo, kad nužudys mamą. Tai patvirtina, kad J. S. grasinimą pagrįstai suprato kaip realų, bauginantį, kuris gali būti įgyvendintas, o nuteistasis suvokė savo elgesio bauginantį pobūdį poveikį nukentėjusiajai ir norėjo jai sukelti baimės dėl savo gyvybės jausmą. Prokurorė teigia, kad teismo išvada, jog nuteistojo veikoje yra visi objektyvieji bei subjektyvieji grasinimo nužudyti nusikalstamos veikos požymiai, yra pagrįsta, o jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepime nurodoma, kad byloje pagrįstai nustatyta, jog D. V. 2008 m. spalio 21 d. ne mažiau tris kartus trenkė delnu, sudavė kumščiu ir spyrė į įvairias kūno vietas J. S., padarydamas sužalojimus, kurie kvalifikuotini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. D. V. veiksmų pobūdis – smūgių skaičius, sudavimas į įvairias vietas, smurto naudojimas dviejose skirtingose vietose rodo, jog nuteistasis neabejotinai suvokė savo veikos pavojingumą, tai, kad sukelia fizinį skausmą, gali nežymiai sutrikdyti sveiktą, ir taip norėjo veikti, t. y. veikė tyčia.
Pasak prokurorės, kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus, nes bylą išnagrinėjo šališkai, įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, nepagrįsti. Prokurorės teigimu, byloje nėra BPK reikalavimų pažeidimo, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Prokurorė mano, kad kasatoriaus teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas, bendrindamas bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstas. D. V. veiksmai laikomi idealiąja nusikaltimų sutaptimi, todėl apeliacinės instancijos teismas, subendrindamas nuteistajam D. V. paskirtas bausmes, pagrįstai taikė ne BK 63 straipsnio 4 dalyje, o 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintą nuostatą ir paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu, griežtesne bausme apimti švelnesnę.
Atsiliepimu į nuteistojo D. V. kasacinį skundą nukentėjusioji J. S. prašo kasacinį skundą atmesti.
Nukentėjusioji teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė įrodinėjimą baudžiamosiose bylose reglamentuojančių BPK normų, įrodymų tyrimą atliko išsamiai ir objektyviai, kai tuo tarpu skundai grindžiami prielaidomis, neteisingomis faktinėmis aplinkybėmis. Pasak nukentėjusiosios, D. V. ir jo gynyba laikėsi pozicijos, kad nesutarimai tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo vyksta dėl bendravimo su vaikais, tačiau akivaizdu, kad taip buvo mėginama suklaidinti teismą, nes dėl vaikų bendravimo su tėvu niekada nebuvo kilę jokių nesutarimų.
Byloje, anot nukentėjusiosios, pateikti rašytiniai dokumentai, kad ji nuo 2007 m. periodiškai lankosi pas psichologus dėl nuolatinio neteistojo teroro, o 2008 m. D. V. ją sumušus, grasinus nužudyti, ilgą laiką gydėsi ligoninėje, vartojo vaistus. Šis nusikaltimas jai sukėlė ne tik fizinius skausmus, bet ir psichologinę traumą, ji tapo jautri, emociškai išgyvena nuolatinį pažeminimą, smurtą. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistojo kaltė visiškai įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios, liudytojų ir vaikų parodymais, rašytiniais įrodymais ir teismo medicinos ekspertų išvada. Nukentėjusiosios nuomone, teismai tinkamai įvertino įrodymus ir teisingai atmetė liudytojų J. V., I. P. ir P. U. parodymus. Smurtas vyko artimoje aplinkoje, nesant pašalinių asmenų, todėl liudytojų Vidos ir V. S. parodymais nėra pagrindo netikėti, nes jie nuoseklūs ir neprieštarauja kitiems byloje surinktiems faktams. Šie liudytojai ne kartą patyrė D. V. psichologinį smurtą, nuolatinius grasinimus, dėl to D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas.
Pasak nukentėjusiosios nėra pagrindo netikėti mažamečio liudytojo K. V. parodymais, kurie buvo nuoseklūs ir patvirtino faktines aplinkybes. Nors kaltinamasis kėlė versiją, jog sūnus buvo per mažas, kad prisimintų įvykius, jų seką, o jo parodymams darė įtaką nukentėjusioji ir jos tėvai, tačiau byloje buvo apklausta psichologė, kuri paneigė D. V. versiją ir nurodė, kad vaikas geriau pamena faktus, vykusius artimoje aplinkoje, ir negalėtų apie tai meluoti, be to, buvo matyti vaiko nuotaikų kaita pradėjus kalbėti apie įvykį. Tai rodo vaiko patirtus išgyvenimus, o ne trečiųjų asmenų įtaką.
Atsiliepime teigiama, kad po nusikaltimo, gydant sukeltas pasekmes, nukentėjusiajai buvo skiriami tyrimai, procedūros, vaistai, ji patyrė turtinių nuostolių ir moralinę žalą, todėl priteista turtinė ir neturtinė žala iš dalies kompensuos turėtas išlaidas, šalinant sveikatos sutrikdymu sukeltas pasekmes.
Nuteistojo D. V. kasacinis skundas atmestinas.
Vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Kaip matyti iš kasacinio skundo, D. V. teigia, kad nusikalstamų veikų nepadarė, iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl veikų faktinių aplinkybių nustatymo ir ginčija įrodymų vertinimą. Šie kasacinio skundo argumentai paliktini nenagrinėtini, nes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų.
Dėl BPK nuostatų laikymosi
Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, išvadas dėl jo kaltės grindė prielaidomis.
BPK 20 straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šioje byloje tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, tačiau Kauno apylinkės teismo išvados dėl D. V. kaltės bei veikų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, yra pagrįstos ne prielaidomis, o įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas visus D. V. kaltės įrodymus patikrino teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose numatytais proceso veiksmais, įvertino juos tarpusavyje sulygindamas ir pateikė motyvuotas išvadas atitinkančias įrodymų turinį. D. V. kaltumas padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nustatytas remiantis įrodymų visumos analize. Teismas išsamiai ištyrė nukentėjusiosios J. S., liudytojų V. S., V. S. parodymus, mažamečio liudytojo K. V. parodymus, M. Romerio universiteto teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialisto išvadą 2008 m. gruodžio 11 d. Nr. G 4073/08(02), Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus 2011 m. spalio 11 d. specialisto išvadą Nr. KG 57/11(02), teismo medicinos eksperto Ž. Mėgelaičio teisiamojo posėdžio metu duotus paaiškinimus ir, vadovaudamasis šių įrodymų visuma, konstatavo, kad D. V. naudojo fizinį smurtą prieš J. S. (buv. J. V.), taip padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sužalojimą, o po panaudoto fizinio smurto grasino nužudyti, pridėjęs jai prie kaklo kardo ašmenis, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai patikrino ir motyvuotai atmetė D. V. iškeltą versiją, kad J. S. susižalojo pati krisdama nuo laiptų, t. y. tyrė tiek D. V. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio pagrįstumas, kaip matyti iš Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, patikrintas apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą ir nurodė išsamius motyvus dėl įrodymų vertinimo, pagrindžiančius nuosprendžio išvadas dėl D. V. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo D. V. apeliacinio skundo argumentus, pateikė argumentuotas išvadas, kodėl liudytojų P. U., J. V., I. P. parodymus vertina kaip nenuoseklius, neatitinkančius tikrovės ir paneigtus kitais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas paaiškino, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusiosios J. S., liudytojų V. S., V. S. ir mažamečio K. V. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui yra nuoseklūs ir patikimi.
Patikrinusi kasacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad įrodytomis pripažintų D. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių nustatymas grindžiamas teismuose ištirtais įrodymais, kurių kiekvieno ir visumos vertinimas motyvuotas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, t. y. laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Kasatoriaus nuoroda į teismų sprendimų šališkumą ir neobjektyvumą yra deklaratyvi, nenurodant jokių argumentų, pagrindžiančių šio pažeidimo buvimą. Ta aplinkybė, kad teismai priėmė kaltinamajam nepalankius sprendimus, negali būti pagrindas pripažinti teismų priimtus sprendimus šališkais.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
D. V. kasaciniame skunde teigia, kad jo apeliacinis skundas išnagrinėtas neišsamiai ir atmestas deklaratyviais bei prieštaringais argumentais. Šis kasatoriaus teiginys nepagrįstas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnis).
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad Kauno apygardos teismas atliko išsamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo įvertinimą, dar kartą kruopščiai patikrino byloje surinktus duomenis ir 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, pateikė motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o dalis Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio dėl D. V. paskirtų bausmių subendrinimo keičiama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, jog į esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu ir veikų kvalifikavimu, atsakyta ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio reikalavimai dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir būtinumo motyvuoti šio teismo išvadas nepažeisti.
Dėl bausmių bendrinimo
Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė BK 63, 64 ir 66 straipsnius, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, koks konkretus bausmės laikas atliktas pagal ankstesnį nuosprendį jam įskaitomas į bausmę.
BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.
Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į D. V. šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmės laiką įskaitęs bausmę iš dalies atliktą pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendį, teisės taikymo klaidos nepadarė. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną D. V. nebuvo atlikęs visos Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu jam paskirtos bausmės, todėl Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu į D. V. paskirtą bausmės laiką įskaitė tik dalį D. V. pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendį atliktos bausmės, t. y. tą dalį, kurią jis realiai buvo atlikęs. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies nepakeitė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tikslus atliktos laisvės atėmimo bausmės laiko apskaičiavimas paliekamas bausmės vykdymo institucijai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104/2012).
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Gintaras Goda
Viktoras Aidukas
