A. V. pagal BK 153 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–356/2014

Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00201-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.6;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

gynėjui advokatui Antanui Pliaugai,

nuteistajam A. V.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. nuosprendžiu A. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarius šią nusikalstamą veiką.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 11d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. V. nuteistas pagal BK 153 straipsnį ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė nustatant tokius įpareigojimus: a) neatlygintinai išdirbti 50 valandų per 4 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; b) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Priteista iš A. V. nukentėjusiajai V. V. 2500 Lt neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. V. pagal BK 153 straipsnį nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2010 m. gegužės 24 d., tiksliau nenustatytu laiku, apie 21.00 val., Š. R. ir D. R. priklausančiame bute, esančiame Alytuje, (duomenys nesklebtini), svetainėje esančioje lovoje, pasinaudodamas nukentėjusiosios V. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) bejėgiška būkle dėl mažametystės, jai gulinčiai vieną kartą užkišdamas ranką už kelnaičių, pirštais liesdamas nukentėjusiosios lytinius organus, po to suimdamas V. V. už jos rankos ją pakišo po savo trumpikėmis, vieną kartą jos ranką uždėjo ant savo lytinių organų ir taip atliko tvirkinimo veiksmus su nukentėjusiąja mažamete V. V.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 153 straipsnį. Skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir nuosprendį grindė išskirtinai tik mažametės nukentėjusiosios parodymais bei teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės išvadomis, kurios neabejotinai nepatvirtino to, kad kasatorius padarė jam inkriminuotą nusikaltimą.

Anot kasatoriaus, jo veikoje nėra BK 153 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Visų pirma byloje neįrodyta nukentėjusiajai padaryta žala, t. y. mergaitės elgesys po menamos veikos padarymo nepakito, tai byloje patvirtino nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą bei kiti liudytojai, taip pat nebuvo nustatytas tikslus nusikalstamos veikos padarymo laikas ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Taip pat byloje neįrodyta kasatoriaus tyčia padaryti nusikalstamą veiką.

Kasatorius teigia, kad su nukentėjusiosios motina K. V. susipyko 2011 m. gruodžio pabaigoje, nes įtarė, jog ji buvo neištikima. 2012 m. vasarį K. V. pasakė, kad jos dukra papasakojo neva kasatorius su ja atliko tvirkinamuosius veiksmus.

Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šioje byloje, išskyrus nukentėjusiosios mažametės parodymus, jokių duomenų, patvirtinančių pateiktame kaltinime nurodytas tvirkinimo aplinkybes, nėra, tiesiogiai įvykį mačiusių asmenų nenustatyta. Vadovaujantis analogiško pobūdžio bylose teismų formuojama praktika, mažamečio nukentėjusiojo parodymai turi būti vertinami kaip bylos įrodymų grandinė, jie negali būti absoliutinami ir negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-158-626/2013). Be to, būtina atsižvelgti ir į susiklosčiusius santykius šeimoje, nesutarimus tarp suaugusių asmenų, kokioje aplinkoje auga vaikas (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio mėn. 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-158-626/2013).

Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusioji mažametė atsižvelgiant į jos psichikos būseną, psichologines savybes, įvykio metu negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės), todėl abejotina, ar ji, praėjus daugiau nei pusei metų po įvykio, galėtų tokį įvykį atsiminti ir taip tiksliai, kad apie tai kalbėdama ir duodama parodymus nė karto nesuklystų. Kasatorius mano, kad nukentėjusioji jį kaltinančius parodymus davė dėl motinos K. V. įtakos. Be to, nukentėjusiosios elgesys po tariamo nusikaltimo padarymo visiškai nepasikeitė, jokių pasikeitimų nepastebėjo nei jos motina, nei mergaitės seneliai (kasatoriaus tėvai), nei teta (kasatoriaus sesuo). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas epikrizės iš Vaikų raidos centro, ekspertizės akto bei kitų eksperčių pateiktas išvadas nustatė, jog nukentėjusiajai emociniai sutrikimai konstatuoti jam vaikystėje, o neginčijamų įrodymų, kad minėtus sutrikimus lėmė nusikalstami veiksmai, byloje nėra. Antai ekspertizės akte pateikta išvada, kad nukentėjusiajai konstatuotas emocijų sutrikimas gali būti siejamas tiek su šioje byloje nagrinėjimu įvykiu, tiek su kitais nepalankiais jos asmenybės vystymosi faktoriais (nepakankama adekvati emocinė, artima socialinė aplinka ir pan.). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apklausta teismo posėdyje ekspertė papildomai paaiškino, jog ekspertizės metu nustatyta, kad nukentėjusioji augo sudėtingoje aplinkoje, emocijų sutrikimas buvo konstatuotas jau vaikystėje, o dabar nustatyti sutrikimai galėtų būti siejami su įvykiu tik tuomet, jei mergaitė nebūtų buvusi tokioje aplinkoje, tačiau ji augo sudėtingomis sąlygomis, neturėdama emocinio ryšio su mama, todėl tai įtakojo jos būsenai.

Kasatorius mano, kad nukentėjusiosios motina jį apkalbėjo siekdama nutraukti santuoką dėl jo kaltės ir prisiteisti išlaikymą dukterims, kurias jis įsivaikino. Pažymėtina, kad K. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog skyrybų priežastis yra ne nusikaltimo padarymas, o materialinis suinteresuotumas, t. y. jai sunku išgyventi, ji siekia gauti kompensacijas ir socialines pašalpas.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pat neatliko jokių papildomų veiksmų abejonėms ir prieštaravimas pašalinti (pvz., neapklausė kasatoriaus sesers, kuri įvykio metu buvo gretimame kambaryje ir kurios parodymai būtų buvę reikšmingi).

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad kasatoriaus kaltę patvirtina psichologės K. B. parodymai, ekspertizės išvada bei specialisčių eksperčių V. K. bei A. Š. duoti parodymai. Pažymėtina, kad tiek psichologė, tiek specialistės ekspertės pakitusį nukentėjusiosios elgesį pradėjo sieti su patirta seksualine prievarta tik po to, kai apie tai jai papasakojo nukentėjusiosios motina. Šios specialistės nežinojo, kad nukentėjusiosios motina turėjo keletą vyrų, su jais konfliktuodavo, todėl neatmetama galimybė, jog seksualiai prie jos priekabiavo kiti asmenys. Be to, byloje nenustatytas tikslus veikos padarymo laikas, o nukentėjusios emociniai sutrikimai konstatuoti vaikystėje.

Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad liudytojos G. R. parodymai nei patvirtina, nei paneigia, jog kasatoriaus padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Priešingai, ši liudytoja parodė, kad K. V. jai prisipažino liepusi nukentėjusiajai apkalbėti kasatorių, nes turėjo meilužį ir norėjo skirtis.

Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro ir paauglių krizių intervencijos skyriaus epikrize (nuo 2011 m. kovo 28 d. iki 2011 m. balandžio 4 d.) bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis, nes šie įrodymai nepatvirtina, kad kasatorius padarė nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad nukentėjusiajai atliekant teismo kompleksinę psichiatrinę-psichologinę ekspertizę specialistai buvo informuoti apie įtariamą seksualinę prievartą, todėl apeliacinės instancijos teisme ekspertų duoti parodymai apie nukentėjusios elgesį ir psichologinę būklę buvo susiję tik su šiuo įtarimu, nevertintos kitos tą galėjusios lemti aplinkybės, t. y. santykiai šeimoje.

Kasatorius mano, kad jeigu jis būtų padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tai būtų ne vienkartinis epizodas, o jų eilė, tačiau nukentėjusioji parodė tik apie vieną kartą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertinant byloje esančių įrodymų visumos ir visiškai neatsižvelgė į tai, kad jis nurodytu veikos padarymo metu iki vėlumos dirbo (liudytojos G. R. namuose atliko remonto darbus).

Taigi, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas įrodymus išsamiai įvertino ir išanalizavo, juos susiejo tarpusavyje ir padarė padrįstą išvadą, jog nenustatyta, kad kasatorius dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nuteistojo A. V. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BK 153 straipsnio taikymo

Kasaciniame skunde pateiktas nuteistojo A. V. prašymas panaikinti apkaltinamąjį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį iš esmės paremtas tuo, kad kasatorius nesutinka su byloje ištirtų įrodymų vertinimu, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo (liečiamumo) ir leistinumo reikalavimų bei juos vertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl skundžiamų teismų sprendimų teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), patikrina, ar renkant duomenis, juos tiriant, pripažįstant įrodymais bei vertinant nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Įrodymų leistinumo kriterijaus turinys atskleistas BPK 20 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais. Įrodymai tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, jame padarytų išvadų teisingumą, iš naujo įvertino teisiamajame posėdyje tirtus įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir padarė motyvuotas išvadas, kurių pagrindu konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. V. išteisino pagal BK 153 straipsnį neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo nurodytas A. V. išteisinimo pagrindas suponuoja tai, kad nusikalstama veika prieš mažametę V. V. buvo padaryta, tik neįrodyta, kad ją padarė būtent A. V. Toks išteisinimo pagrindas prieštarauja bylos duomenims, kurie nesudaro prielaidų manyti, kad A. V. inkriminuotus nusikalstamus veiksmus galėjo padaryti kitas asmuo.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad A. V. nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2010 m. gegužės 24 d., tiksliau nenustatytu laiku, apie 21.00 val., Š. R. ir D. R. priklausančiame bute, svetainėje esančioje lovoje, pasinaudodamas nukentėjusiosios V. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) bejėgiška būkle dėl mažametystės, jai gulinčiai vieną kartą užkišdamas ranką už kelnaičių, pirštais liesdamas nukentėjusiosios lytinius organus, po to suimdamas V. V. už rankos ją pakišo po savo trumpikėmis, vieną kartą ranką uždėjo ant savo lytinių organų ir taip atliko tvirkinimo veiksmus su nukentėjusiąja mažamete V. V., BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė ne tik mažametės nukentėjusiosios parodymais, bet ir ekspertizės išvada, taip pat eksperčių V. K. ir A. Š. parodymais, taip pat liudytojos K. V. parodymais. Teismas, siekdamas patikrinti kompleksinės teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės akto patikimumą ir pašalinti abejones, kad nukentėjusioji davė kasatorių kaltinančius parodymus, veikiama motinos K. V., vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, savo iniciatyva atnaujino įrodymų tyrimą ir apklausė specialistes ekspertes V. K. bei A. Š., patvirtinusias pateiktą išvadą, jog nukentėjusioji V. V. neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, jai konstatuotas emocijų sutrikimas vaikystėje, kurio atsiradimas gali būti siejamas tiek su šioje byloje nagrinėjamu įvykiu, tiek su kitais nepalankiais jos asmenybės vystymosi faktoriais (nepakankamai adekvati emocinė, artima socialinė aplinka ir pan.). V. V. galėjo teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti bei duoti apie tai parodymus; jos parodymai atitinka jos žodyną, yra realistiški, juose pakankamai detalių, jai nenustatytas nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis į įtaigumą.

Be to, nukentėjusioji, apklausta tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek atliekant ekspertizę, vienodai ir nuosekliai aiškino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, todėl teismas neturėjo pagrindo ja netikėti ir pagrįstai šiais parodymais rėmėsi. Nukentėjusioji tiksliai parodė, kokius konkrečius tvirkinamojo pobūdžio veiksmus ir kokiomis aplinkybėmis atliko nuteistasis. Ekspertizės metu nebuvo nustatyta, kad nukentėjusioji perpasakotų kitų asmenų žodžius, nes nusikalstamos veikos aplinkybes papasakojo savais žodžiais.

Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo keliamą versiją, neva nukentėjusiosios motina K. V. paveikė dukterį jį apkalbėti, siekdama nutraukti santuoką dėl jo kaltės ir pagerinti savo turtinę padėtį, pateikė įtikinamus, bylos medžiaga pagrįstus motyvus, pažymėdamas, jog ji, kaip nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą, nuteistajam net nepareiškė civilinio ieškinio, nors tokią teisę turėjo. Atkreiptinas dėmesys ir į įstatymų įtvirtintą nuteistojo pareigą išlaikyti savo įdukras nepriklausomai nuo santuokos nutraukimo priežasčių. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad vyktų santuokos nutraukimo procesas. Pats kasatorius kasacinės instancijos teisme paaiškino, jog tokio proceso nėra, tik po įvykio jis gyvena atskirai. Nuteistojo tėvų, liudytojos G. R. parodymai apie nuteistojo santykius šeimoje ir jų pateikta nuomonė apie galimą suinteresuotumą neteisingai apkaltinti nuteistąjį irgi įvertinti visų bylos aplinkybių kontekste. Priešingai negu teigia kasatorius, byloje nėra jokių prielaidų manyti, kad nuteistojo sesers, kuri tuo laikotarpiu svečiavosi nuteistojo šeimoje, apklausa galėtų turėti įtakos teismo išvadoms (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Teismas šį faktą panaudojo nustatydamas nusikalstamos veikos laiką.

BK 153 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis, pavyzdžiui: demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Tokių veiksmų įtaka nukentėjusiojo elgesiui neįeina į šios nusikalstamos veikos sudėtį, todėl kasatoriaus argumentas, kad nukentėjusiosios elgesys nepasikeitė, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės.

Kaip nustatyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, A. V. atliko šiuos veiksmus prieš mažametę nukentėjusiąją: užkišo savo ranką už mažametės nukentėjusiosios kelnaičių, lietė jos lytinius organus, taip pat pakišo nukentėjusiosios ranką po savo trumpikėmis. Atlikti veiksmai atitinka BK 153 straipsnyje įtvirtintą mažamečio asmens tvirkinimo sudėtį, todėl baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai.

Taigi iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas išsamiai ir nešališkai įvertino visus bylos įrodymus ir savo išvadą dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo grindė įrodymų visetu, išnagrinėjęs tiek kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi ir BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų, reikalaujančių, kad, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, teismas turi nurodyti nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. V. kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Dalia Bajerčiūtė

Vladislovas Ranonis