D. Ž. pagal BK 294 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–372/2014

Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00499-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

2.4.2.1;

2.4.7

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

išteisintajai D. Ž.,

gynėjui advokatui Edvinui Sergaičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitalijaus Jaroščenkos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 24 d. nutarties, kuria atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus vyriausiojo prokuroro ir civilinių ieškovų Estijos įmonės OŪ „E.“, Rusijos ribotos atsakomybės bendrovės (toliau – ir Rusijos RAB) „P.“ atstovės advokatės Jelenos Koltakovos apeliaciniai skundai ir paliktas galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 10 d. išteisinamasis nuosprendis, juo D. Ž. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Juridinių asmenų „P.“ Ltd., Rusijos RAB „P.“, Estijos įmonės OŪ „E.“ civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. Ž. buvo kaltinama pagal BK 294 straipsnio 1 dalį tuo, kad būdama UAB „T.“ direktore, nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą kito asmens – UAB „T.“ tariamą teisę, siekdama, kad Estijos įmonė OŪ „E.“ gražintų jos vadovaujamai įmonei UAB „T.“, bankrutavusios Estijos įmonės OŪ „M.“, laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d., 76 047,92 Lt skolą už krovinių pervežimus, organizavo svetimo turto – Rusijos RAB „P.“ – sulaikymą, o vėliau jį pardavė ir taip padarė didelę žalą įmonės teisėtiems interesams ir 198 820,58 Lt turtinės žalos, o būtent:

2009 m. kovo 16 d. tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdama UAB „T.“ direktore, įmonės buveinėje (duomenys neskelbtini), parengė ir pasirašė krovinio pervežimo sutartį Nr. 2009/03/16/1 su UAB „Th.“ direktoriumi K. S. dėl maistinės pakavimo plėvelės krovinio (priklausančio Rusijos RAB „P.“, registruotos (duomenys neskelbtini) pervežimo iš Vokietijos įmonės (VF V.) esančios (duomenys neskelbtini), į Lietuvą, adresu: (duomenys neskelbtini) (į UAB „Ta.“ priklausančius muitinės sandėlius). D. Ž. 2009 m. kovo 16 d., nuo 15.14 iki 15.56 val., iš jos vadovaujamos įmonės buveinės elektroninėmis ryšio priemonėmis („Skype“ ryšiu), prisistatydama UAB „Th.“ įmonės darbuotoju vardu Dainius, išsiuntė Estijos įmonei OŪ „E.“ UAB „Th.“ įmonės registracijos liudijimo ir transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo liudijimo kopijas bei nurodė šios įmonės fakso numerį, dėl to, remiantis įvardytais dokumentais 2009 m. kovo 16 d., nuo 11.00 iki 12.06 val., tarp Estijos įmonės OŪ „E.“ ir UAB „Th.“ buvo pasirašyta krovinio pervežimo paraiška Nr. 36 dėl maistinės pakavimo plėvelės krovinio, priklausančio Rusijos RAB „P.“, pervežimo iš Vokietijos įmonės VF V. į Rusiją – RAB „P.“, adresu: (duomenys neskelbtini), kurią, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje UAB „Th.“ direktoriaus K. S. vardu pasirašė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo;

2009 m. kovo 20 d. 14.46 val. (duomenys neskelbtini) esančiuose muitinės sandėliuose, priklausančiuose UAB „Ta.“, neteisėtai sulaikė atvežtą maistinės pakavimo plėvelės krovinį, priklausantį Rusijos RAB „P.“, apie sulaikytą ir laikomą krovinį 2009 m. kovo 23 d., nuo 10.42 iki 12.23 val., būdama UAB „T.“ įmonės buveinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), elektroninėmis ryšio priemonėmis („Skype“ ryšiu) ji pranešė Estijos įmonės OŪ „E.“ darbuotojams bei 2009 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną ir valandą, būdama UAB „T.“ įmonės buveinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), telefonu (Nr. (duomenys neskelbtini) pranešė krovinio savininkei Rusijos RAB „P.“ generaliniam direktoriui S. Č., reikalaudama iš šių įmonių grąžinti pinigus – 22 025 eurus (76 047,92 Lt), kuriuos jos vadovaujamai įmonei UAB „T.“ buvo skolinga bankrutavusi Estijos įmonė OŪ „M.“, pagal sąskaitas faktūras (INVOICE): 2008 m. gruodžio 9 d. Nr. 08-031, 2008 m. gruodžio 15 d. Nr. 08-036, 2008 m. gruodžio 30 d. Nr. 08-045, 2008 m. gruodžio 30 d. Nr. 08-044, 2008 m. gruodžio 30 d. Nr. 08-046;

2009 m. gruodžio 2 d., ryte (tiksliau nenustatytu laiku), būdama UAB „B.“ buveinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), su UAB „B.“ komercijos direktoriumi K. Š. pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2009/12/02 dėl 234 950 m maistinės pakavimo plėvelės, priklausančios Rusijos RAB „P.“, pardavimo ir šią pardavė už 99 262,29 Lt. Taip šiai įmonei padarė didelę – 198 820,58 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Vitalijus Jaroščenka prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų ir netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau šio teismo išvada, jog D. Ž. pagrįstai išteisinta pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, nemotyvuota ir nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje tik iš dalies pakartoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti D. Ž. išteisinimo pagal BK 294 straipsnio l dalį motyvai, neatlikta išsami įrodymų analizė (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas), neatsakyta į esminius apeliantų (prokuroro ir civilinių ieškovų atstovės) apeliacinių skundų argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas). Esminis prokuroro apeliacinio skundo argumentas buvo tai, kad tarp D. Ž. vadovaujamos įmonės UAB „T.“ ir Estijos įmonės OŪ „E.“ bei Rusijos RAB „P.“ nebuvo sutartinių teisinių santykių, t. y. jie nebuvo nei tikro, nei tariamo teisinio santykio subjektai, todėl D. Ž. vadovaujama įmonė UAB „T.“ nebuvo Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR) konvencijos (toliau – ir CMR Konvencija) reguliuojamų santykių dalyve; kadangi ji veikė apsimesdama UAB „Th.“ įmonės vardu, dėl to neturėjo teisės sulaikyti svetimą krovinį. Apeliacinės instancijos teismas šį prokuroro skundo argumentą nemotyvuotai atmetė.

Prokuroras nurodo, kad pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, geros moralės, protingumo ir teisingumo principų, veikti sąžiningai. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Šioje byloje, anot prokuroro, D. Ž. suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo. Pagrindiniai savavaldžiavimo objektyvieji požymiai, šiuo atveju kaltinamosios D. Ž. vykdomos teisės rūšis, tvarka, kurios ji nesilaikė ir padarė didelės žalos įmonei (198 820,58 Lt). Prokuroras nurodo, kad pagal BK 294 straipsnio dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai, o D. Ž. vadovaujamos įmonės UAB „T.“ ir Estijos įmonės OŪ „E.“ nesiejo sutartiniai civiliniai santykiai, dėl to UAB „T.“ nebuvo CMR Konvencijos reguliuojamų santykių dalyvė, ji veikė apsimesdama UAB „Th.“ įmonės vardu. Be to, prokuroras pažymi, kad D. Ž. vadovaujamai UAB „T.“ buvo įsiskolinusi Estijos įmonė OŪ „M.“ už pervežimus, atliktus 2008 metais. Taigi, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei CMR Konvencija nesuteikė D. Ž. teisės sulaikyti kitos įmonės, t. y. Estijos įmonės OŪ „E.“, krovinį, priklausantį užsakovui Rusijos RAB „P.“. Kasaciniame skunde pažymima, kad D. Ž., neteisėtai sulaikiusi krovinį, reikalavo iš Estijos įmonės OŪ „E.“ ir iš Rusijos RAB „P.“ atlyginti kito skolininko, t. y. Estijos įmonės OŪ „M.“, 2008 m. atsiradusį įskolinimą, nurodydama, kad kitu atveju krovinio ji negrąžins. 2009 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2009/12/09 UAB „T.“ (direktorė D. Ž.) pardavė krovinį priklausantį užsakovui Rusijos RAB „P.“ (polietileno plėvelę) UAB „B.“. Taigi, D. Ž., nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą kito asmens – UAB „T.“ tariamą teisę ir taip tyčia padarė didelės žalos Rusijos RAB „P.“. Visi šie duomenys rodo, kad D. Ž. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, nes konflikto dalyviai nebuvo nei tikro, nei tariamo teisinio santykio subjektai.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies taikymo

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Surinktų įrodymų ištyrimas, jų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas ypač atidžiai turi patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, nes tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, bei teisėtumą, kad neįsiteisėtų nepagrįsti ir neteisėti nuosprendžiai.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Todėl, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Be to, teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis).

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų įstatymo reikalavimų nesilaikė. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kuriomis pritarta pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui bei padarytoms išvadoms, kad D. Ž., gindama savo teisę, pagrįstai vadovavosi CMR Konvencija, nes vežėjas turi teisę sulaikyti jam perduotus krovinius, kol nebus sumokėtas jam priklausantis vežimo užmokestis ir kitos sumos, yra iš esmės nemotyvuotos ir neatsako į esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus.

Esminis prokuroro apeliacinio skundo argumentas buvo tai, kad tarp D. Ž. vadovaujamos įmonės UAB „T.“ ir Estijos įmonės OŪ „E.“ bei Rusijos RAB „P.“ nebuvo sutartinių teisinių santykių, t. y. jie nebuvo nei tikro, nei tariamo teisinio santykio subjektai, todėl D. Ž. vadovaujama įmonė UAB „T.“ nebuvo CMR Konvencijos reguliuojamų santykių dalyve; kadangi ji veikė apsimesdama UAB „Th.“ įmonės vardu, dėl to neturėjo teisės sulaikyti svetimą krovinį.

Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas minėtą esminį prokuroro skundo argumentą atmetė pritardamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui bei padarytoms išvadoms. Toks prokuroro esminio skundo argumento atmetimas yra netinkamas, nes prokuroras skunde nurodė teisinius argumentus, kad tarp D. Ž. vadovaujamos įmonės UAB „T.“ ir Estijos įmonės OŪ „E.“ bei Rusijos RAB „P.“ (krovinio savininko) nebuvo sutartinių teisinių santykių, UAB „T.“ nebuvo CMR Konvencijos reguliuojamų santykių dalyve, dėl to D. Ž. neturėjo teisės sulaikyti svetimo krovinio. Taigi apeliacinės instancijos teismas privalėjo išanalizuoti byloje esančius dokumentus dėl Rusijos RAB „P.“ krovinio pervežimo iš Vokietijos į Sankt Peterburgą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas, ar siejo kokie nors sutartiniai teisiniai santykiai – krovinių pervežimo, ekspedijavimo ir pan., kuriems būtų taikytina CMR Konvencija – D. Ž. vadovaujamą įmonę UAB „T.“ su Estijos įmone OŪ „E.“ bei Rusijos RAB „P.“ (krovinio savininku).

Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Tik nustačius faktines aplinkybes galima spręsti apie baudžiamojo įstatymo taikymą, dėl to teisėjų kolegija apie jo taikymą nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Vytautas Piesliakas

Vytautas Masiokas