V. R. pagal BK 186 str., 184 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–352/2014

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-05027-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.1;

1.2.14.6.2;

1.2.14.7.2;

1.2.14.9;

1.2.17.13 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 186 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams ir 209 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė ir pagal 183 straipsnio 2 dalį paskirta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, pagal BK 186 straipsnio 1 dalį paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir pagal 209 straipsnį paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Priteista iš V. R. civiliniam ieškovui UAB „S“ 237 477 Lt turtinės žalos. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. R. išieškota konfiskuotino turto vertė, kuri sudaro 1 183 243 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu pakeista Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistajam V. R. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį paskirtų bausmių ir dėl paskirtos galutinės subendrintos bausmės. V. R. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, o pagal 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, šiuo nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės ir Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu pagal BK 186 straipsnio 1 dalį ir 209 straipsnį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmės paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. R. pagal BK 186 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas UAB „V“, registruotos Alytuje, (duomenys neskelbtini), direktoriumi nuo 2005 m. liepos 22 d. iki 2006 m. rugpjūčio 25 d. apgaule vengė atsiskaityti su UAB „S“ už atliktus darbus ir gautas prekes, dėl to kitam asmeniui – UAB „S“ padarė 237 477 Lt didelę turtinę žalą:

2005 m. liepos 22 d., atstovaudamas UAB „V“, su UAB „S“ sudarė sutartis Nr. S1/1, S1/2, S1/3 bei 2005 m. lapkričio 28 d. sutartį Nr. VS1/1 dėl įrengimų – džiovinimo kamerų, obliavimo staklių, filtravimo įrenginio, lentų padavimo linijos ir įrengimų prie filtravimo įrenginio – tiekimo ir montavimo bendrai 2 046 911 Lt sumai, kuriuos UAB „S“ sumontavo ir pateikė išrašydama PVM sąskaitas-faktūras STI Nr. 05126, 06103, 06124, 06161, 06141 nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2006 m. liepos 27 d.;

2005 m. liepos 26 d., atstovaudamas UAB „V“, su UAB „P“ sudarė sutartis Nr. P1/1, P1/2, P1/3 bei 2005 m. lapkričio 22 d. sutartį Nr. STI1/1 dėl įrengimų – džiovinimo kamerų, obliavimo staklių, filtravimo įrenginio, lentų padavimo linijos ir įrengimų prie filtravimo įrenginio – tiekimo ir montavimo bendrai 2 619 600 Lt sumai, kuriuos UAB „S“ sumontavo UAB „P“ patalpose ir pateikė UAB „V“ PVM sąskaitas-faktūras STI Nr. 05126, 06103, 06124, 06161, 06141 nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2006 m. liepos 27 d., o UAB „V“ pagal minėtas sutartis pardavė juos UAB „P“ pagal nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2006 m. liepos 31 d. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras VIT Nr. 000019, 000050, 000051, 000055, 000056;

UAB „P“ visiškai atsiskaičius su UAB „V“ pagal sutartis, sumokant už gautus ir sumontuotus įrengimus 2 619 900 Lt: 2005 m. liepos 20 d. pinigų priėmimo kvitu TSP Nr. 0829756 – 100 000 Lt; 2005 m. liepos 27 d. pinigų priėmimo kvitu TSP Nr. 0829757 – 11 000 Lt; 2005 m. rugpjūčio 8 d. pinigų priėmimo kvitu TSP Nr. 0829759 – 127 820 Lt; 2005 m. rugpjūčio 17 d. pavedimu Nr. 839 į NORD/LB banko sąskaitą – 30 000 Lt; 2005 m. rugsėjo 5 d. pinigų priėmimo kvitu TSP Nr. 0829761 – 89 374 Lt; 2005 m. rugsėjo 12 d. pavedimu Nr. 888 į NORD/LB banko sąskaitą – 120 000 Lt; 2005 m. spalio 3 d. pinigų priėmimo kvitu TSP Nr. 0829762 – 252 626 Lt, o UAB „V“ už tuos pačius įrengimus, faktiškai juos pateikusiai ir sumontavusiai bendrovei „S“, nesumokėjo sutartyse sutartų 2 046 911 Lt, sumokėdama tik 1 809 434 Lt, liko skolinga 237 477 Lt, nes iš UAB „P“ avansu gautus apmokėjimus 975 820 Lt sumai už UAB „S“ tiekiamus ir montuojamus įrengimus panaudojo atsiskaityti su kitais tiekėjais ir V. R. išdavė sau kaip avansą medžiagoms pirkti pagal 2005 m. liepos 27 d. kasos išlaidų orderį Nr. 27 – 111 000 Lt, 2005 m. rugpjūčio 10 d. kasos išlaidų orderį Nr. 41 – 127 820 Lt, 2005 m. rugpjūčio 19 d. kasos išlaidų orderį Nr. 53 – 30 000 Lt, 2005 m. rugsėjo 7 d. kasos išlaidų orderį Nr. 61 – 89 374 Lt, 2005 m. spalio 4 d. kasos išlaidų orderį Nr. 80 – 252 626 Lt.

Taip pat jis pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad būdamas UAB „V“, registruotos Alytuje, (duomenys neskelbtini), direktoriumi nuo 2005 m. liepos 26 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – UAB „V“ priklausančius 200 000 Lt:

nuo 2005 m. liepos 26 d. iki 2005 m. lapkričio 23 d. iš įmonės kasos kaip avansus medžiagoms gavęs grynuosius pinigus – 2 092 268,20 Lt, dalį šių pinigų – 200 000 Lt tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis pagal 2005 m. rugpjūčio 7 d. pažymą nepagrįstai, t. y. pažeisdamas Akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo redakcija) 19 straipsnio 8 punktą, kuriame nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, nuostatas, veikdamas priešingai bendrovės interesams, neatlygintinai perdavė (duomenys neskelbtini) parapijai kaip paramą, kai veikiant bendrovės naudai ši pinigų suma negalėjo būti perduota neatlygintinai dėl per mažo įmonės veiklos pelningumo, t. y. 40 355 Lt grynojo pelno 2004 m. ir 274 061 Lt grynojo pelno 2005 m., iš kurio 122 756 Lt privalėjo ir buvo panaudoti ankstesnių metų nuostoliams padengti, bei pajamoms neadekvataus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dydžio, t. y. 1 419 689 Lt mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dydis susidarė 2005 m. gruodžio 31 d., bei 1 976 311 Lt mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dydis susidarė 2006 m. gruodžio 31 d., kai tai sudarė sąlygas bendrovę įvertinti nemokia.

Taip pat jis pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad būdamas UAB „V“, registruotos Alytuje, (duomenys neskelbtini), direktoriumi nuo 2005 m. liepos 26 d. iki 2008 m. gruodžio 18 d. pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – UAB „V“ priklausančius 1 420 720 Lt:

nuo 2005 m. liepos 26 d. iki 2005 m. lapkričio 23 d. iš įmonės kasos kaip avansus medžiagoms gavęs grynuosius pinigus – 2 092 268,20 Lt, dalies šių pinigų – 1 420 720 Lt nepanaudojo įmonės veikloje, jų iki bankroto bylos iškėlimo 2008 m. gruodžio 18 d. negrąžino bei nepateikė dokumentų, pateisinančių pinigų panaudojimą ir pagrįstumą, o kaip šios pinigų sumos panaudojimo pagrįstumą pateisinantį dokumentą įtraukti į buhalterinę apskaitą nepagrįstai pateikė niekinę 2005 m. lapkričio 24 d. sutartį Nr. 05/11, kuria jis įformino, kad atstovaudamas UAB „V“ suteikia 1 780 000 Lt paskolą sau pačiam, kai tokią sutartį sudaryti buvo draudžiama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.134 straipsnio, kuriame nustatyta, kad atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, nuostatas, UAB „V“ įstatų 2.3.5 punkto, kuriame nustatyta, kad bendrovė gali skolinti lėšas fiziniams asmenims tik pagal galiojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, nuostatas bei 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 1 straipsnio, kuriame nustatyta, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine-ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį, nuostatas.

Taip pat jis pagal BK 209 straipsnį nuteistas už tai, kad sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės žalos kreditoriams:

nuo 1996 m. rugpjūčio 28 d. iki 2008 m. gruodžio 18 d., būdamas UAB „V“, registruotos Alytuje, (duomenys neskelbtini), vieninteliu akcininku ir direktoriumi, atsakingu už bendrovės veiklą, sąmoningai blogai ją valdydamas atliko veiksmus, kad įmonė taptų nemokia, t. y. pirmiau išvardytais būdais iššvaistė 200 000 Lt, pasisavino 1 420 720 Lt įmonės lėšų, kurios galėjo būti panaudotos kreditorių reikalavimams patenkinti, ir taip nulėmė įmonės bankrotą bei padarė didelę – 786 133,93 Lt turtinę žalą 51 kreditoriui.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, ir pažymi, kad šios veikos esmė yra apgaulės panaudojimas prievolei nevykdyti. Tuo tarpu paprastas privalomų įmokų vengimas be apgaulės elementų, t. y. nesant nukentėjusiojo suklaidinimo, apsunkinančio nukentėjusiojo interesų gynybą civilinio proceso tvarka, yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla. Tais atvejais, kai kaltininkas nevykdo savo piniginės prievolės, tačiau nukentėjusiojo piniginis reikalavimas turi ekonominį padengimą turtu ar kitais įsipareigojimais ir toks reikalavimas objektyviai gali būti įgyvendintas, baudžiamoji atsakomybė nekyla.

Kasatorius nesutinka su teismų išvadomis, kad apgaulė, lėmusi veikos kvalifikavimą kaip nusikaltimą pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, pasireiškė tuo, jog turėdamas turtinę prievolę atsiskaityti su UAB „S“ ir turėdamas realią galimybę tai padaryti, nes UAB „P“ buvo pervedęs UAB „V“ visus pinigus, skirtus atsiskaityti su UAB „S“, jis vengė tai padaryti, pateikdamas kreditoriui melagingus duomenis neva su juo dar neatsiskaitė užsakovas, o vėliau, kad pateikti įrenginiai yra nekokybiški. Skunde pažymima, kad kasatoriaus vadovaujama bendrovė su kreditoriais atsiskaityti nevengė, o privalomų mokėjimų nevykdė dėl objektyvių priežasčių, be to, apgaulė nebuvo naudojama, o nesant apgaulės, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimo, apsunkinančio nukentėjusiojo interesų gynybą civilinio proceso tvarka, veika turi būti laikoma civiliniu deliktu.

Anot kasatoriaus, pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo delsiama atsiskaityti su rangovu UAB „S“, buvo atliktų rangos darbų atsiradę trūkumai, dėl kurių UAB „V“ teko sustabdyti priešpriešinį prievolių įvykdymą. Vien tik aplinkybė, kad buvo pasirašyti atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktai, kuriais remiantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai grindė apkaltinamąjį nuosprendį, nereiškia tinkamo prievolių įvykdymo. Pagal rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas darbų rezultatas turi turėti rangos sutartyje numatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ne tik jo perdavimo užsakovui momentu, tačiau turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą ir po atliktų darbų perdavimo (CK 6.663 straipsnio 1 dalis). Užsakovas dėl darbų trūkumų per garantinį terminą, o jei šis nenustatytas – per protingą terminą, bet ne ilgesnį kaip dveji metai nuo darbų rezultato perdavimo, turi teisę pareikšti reikalavimus dėl šių trūkumų pašalinimo (CK 6.666 straipsnio 1 ir 2 dalys). Kasatorius teigia, kad pradėjus eksploatuoti UAB „S“ sumontuotus įrengimus paaiškėjo, kad jie neatitinka techninių pajėgumų, atsirado gedimų. Tai patvirtinimo UAB „P“, kurio patalpose būtent ir buvo sumontuoti įrenginiai, direktorius A. R. Nors bylos nagrinėjimo metu UAB „S“ direktorius L. T. teisinosi, kad gedimai atsirado dėl netinkamo įrenginių eksploatavimo, tačiau šioje situacijoje svarbu yra tai, jog civilinio ieškovo atstovas pripažino, kad įrenginiai gesdavo ir kad bendrovei nuolat buvo rašomos pretenzijos dėl šių darbų trūkumų šalinimo. Be to, UAB „S“ netinkamai vykdė ir kitus savo sutartinius įsipareigojimus, nes nuolat pradelsdavo sutartyse nustatytus darbų atlikimo terminus.

CK 6.46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, kai kreditorius nevykdo savo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą. Kasatorius manymu, šiuo atveju UAB „V“, sustabdydama UAB „S“ priklausančių mokėjimų įvykdymą, pasinaudojo būtent šiuo teisiniu instrumentu. Tuo tarpu atliktų darbų trūkumus šalino pati UAB „V“, nors papildomo apmokėjimo už šiuos darbus iš UAB „P“ negavo. Teisme apklaustas UAB „P“ direktoriaus A. R. šias aplinkybes patvirtino ir nurodė, kad jis pats kreipėsi į UAB „S“ direktorių L. T. siūlydamas sudaryti papildomą grafiką dėl gedimų pašalinimo ir apmokėjimo, tačiau pastarasis tokio grafiko nepasirašė. Kasatorius nesutinka su skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais teiginiais, kuriais teismas laiko nepagrįstais ir nelogiškais kasatoriaus argumentus, kad tarp UAB „V“ ir UAB „P“ buvo susitarta dėl mokėjimo UAB „S“ sustabdymo. Toks susitarimas buvo sudarytas siekiant užtikrinti tinkamą rangovo prievolių įvykdymą, nes tiek UAB „V“, tiek UAB „P“ buvo suinteresuoti, kad rangos darbų trūkumus šalintų tas pats subrangovas UAB „S“. Kadangi, kaip jau buvo minėta, priešpriešinis prievolės įvykdymo sustabdymas yra teisėta ir įprasta dalykinėje praktikoje prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė ir kartu skolininko civilinių teisių gynimo būdas, todėl kasatorius negali būti baudžiamas už tai, kas buvo teisėta ir leidžiama įstatymo nuostatomis.

Taip pat, kasatoriaus manymu, nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 1 809 434 Lt rangovui UAB „S“ buvo sumokėti tik dėl apgaulės, t. y. siekiant suklaidinti kreditorių įtikinant, jog ateityje įsipareigojimai bus vykdomi. Pažymėtina, kad UAB „V“ sumokėjo UAB „S“ didžiąją dalį sandorio sumos, o nemokėta kainos dalis sudarė vos 10 proc. visos sandorio vertės. Tokie veiksmai patvirtina ketinimų vykdyti sandorį tikrumą ir rimtumą.

Nepagrįsti teismų argumentai, kad kasatorius turėjo realią galimybę atsiskaityti su UAB „S“, nes UAB „P“ buvo pervedęs UAB „V“ visus pinigus. Tai, kad pirmiausiai buvo atsiskaityta su kitais kreditoriais, nereiškia apgaulės panaudojimo ir siekio apsunkinti prievolės civiliniam ieškovui įvykdymą, nes UAB „S“ nebuvo vienintelis UAB „V“ kreditorius ir pagal tuo metu galiojusį Laikinąjį mokėjimų eilės tvarkos įstatymą kasatoriaus vadovaujamos bendrovės piniginė prievolė UAB „S“ buvo priskirtina ketvirtos eilės mokėjimams. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kokių priemonių ėmėsi pats civilinis ieškovas, siekdamas išsiieškoti jam priklausančias sumas. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog tais atvejais, kai kaltininkas vengia įvykdyti piniginę prievolę, tačiau nukentėjusiojo piniginis reikalavimas objektyviai gali būti įgyvendintas, baudžiamoji atsakomybė nekyla. Byloje nėra duomenų, kad kasatorius būtų trukdęs bendrovėms kreditorėms kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Tai rodo, kad apgaulės kasatoriaus veiksmuose nebuvo, jis nevengė vykdyti mokėjimų, o juos tik sustabdė siekdamas priešpriešinio prievolių įvykdymo, atsiskaitymai vėlavo ar nebuvo sumokėti dėl sunkios bendrovės padėties, o ne siekiant suklaidinti kreditorių dėl sandorio įvykdymo.

Kasatorius teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes byloje nėra nė vieno įrodymo, jog kasatoriui perėjo ar buvo perleistos UAB „V“ priklausančios piniginės lėšos. Priešingai, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad bendrovė tokiomis lėšomis paskolos sutarties sudarymo metu nedisponavo (tokių lėšų nebuvo nei įmonės kasoje, nei sąskaitoje), o paskolos sutartis buvo sudaryta tik siekiant pateisinti prarastus medžiagų įgijimo dokumentus. Tai patvirtina ir buvusi UAB „V“ vyr. buhalterė liudytoja M. P. Pažymėtina, kad kasatorius nei ikiteisminio, nei teisminio nagrinėjimo metu neginčijo, jog toks piniginių lėšų apskaitymas pažeidė Buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių reikalavimus, tačiau tai neleidžia teigti, jog jis pasisavino bendrovės lėšas. Dokumentų, pateisinančių pinigų panaudojimą, nepateikimas ir gautų pinigų UAB „V“ negrąžinimas per tam tikrą laiką neleidžia daryti išvados, kad patikėtas turtas buvo pasisavintas. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-831/2006).

Kasatorius nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, teigia, kad nepagrįsti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai, jog bendrovės sandoris, kuriuo kasatorius trečiajam asmeniui suteikė piniginę paramą, akivaizdžiai prieštarauja bendrovės interesams ir kad negali būti pripažįstamas teisėtu. Pažymėtina, kad įmonės vadovo veiksmai sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamos tuo atveju, kai įmonės vadovas sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą sandorį. Kasatoriaus manymu, suteikta parama nors ir buvo neatlygintina, tačiau tokiu sandoriu nelaikytina, nes buvo suteikta siekiant dalyvauti tolesniuose bažnyčios remonto darbuose, kurių sąmatinė vertė siekė 16 000 000 Lt. Kasatorius nesutinka, kad sudarytas sandoris dėl paramos suteikimo prieštarauja bendrovės interesams, nes įmonė buvo nemoki. Visų pirma 2005 m. įmonė dirbo pelningai, buvo moki, tai atsispindi įmonės 2005 m. balanse. 2004 m. nepaskirstytas nuostolis 122 756 Lt kasatoriaus sprendimu buvo padengtas iš suformuotų kitų rezervų, kurių suma buvo 126 615 Lt. Paramos davimo metu nuosavas kapitalas po nuostolių padengimo sudarė 358 602 Lt. Be to, siekdamas kuo mažiau pakenkti įmonės mokumui, kasatorius, jam priklausančių dividendų atsisakė ir juos perdavė (duomenys neskelbtini) parapijai kaip paramą.

Kasatorius nurodo, kad jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 209 straipsnį, o teismų išvada, jog bankrotą lėmė blogas įmonės valdymas, nepagrįsta. Teismai netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes konstatuodami, kad įmonės nemokumą lėmė kasatoriui išduota ir negrąžinta 1 420 720 Lt paskola bei 200 000 Lt (duomenys neskelbtini) parapijai suteikta parama. Atkreiptinas dėmesys, kad kasatorius piniginėmis lėšomis, kurios neva jam buvo paskolintos, nedisponavo, o nenustačius pinigų perdavimo fakto, negalėjo būti sumažintas įmonės mokumas. Pažymėtina, kad piniginės lėšos buvo perleistos ne bendrovės mokumui sumažinti, bet turint tikslą ateityje šioje parapijoje atlikti didelės vertės rangos darbus ir pagerinti įmonės finansinę padėtį. Taip pat teismai netinkamai nustatė įmonės bankroto priežastį, nes UAB „V“ finansinė padėtis pablogėjo ne dėl minėtų sandorių, o dėl to, kad kasatorius 2007 m. susirgo sunkia liga (patyrė insultą) ir įmonės veiklą perėmė kiti asmenys, kurie netinkamai organizavo bendrovė veiklą. Be to, siekdamas pagerinti bendrovės finansinę padėtį, kasatorius savo vardu prisiėmė paskolinių įsipareigojimų, o jam priklausančių 150 000 Lt dividendų už 2005 m. atsisakė. Teismai nevertino byloje pateiktos nepriklausomo auditoriaus ataskaitos, kuri patvirtino, kad įmonės nemokumui turėjo įtakos išorinės (svarbaus ūkio partnerio ūkio krizė, staigus medžiagų kainų didėjimas) ir vidinės priežastys (vadovo liga, vadovų pasikeitimas).

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, pažeidė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 ir 3 dalių, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes tinkamai neįvertino visų kasatoriaus atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir paskyrė kasatoriui per griežtą bausmę, kuri yra aiškiai neproporcinga, neadekvati padarytoms baudžiamojo įstatymo uždraustoms veikoms, neatitinka nuteistojo asmenybės ir prieštarauja teisingumo principui. Kasatorius teigia, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, apgaulės nenaudojo, o veikas padarė neturėdamas tyčios pakenkti tretiesiems asmenims. Kasatorius pažymi, kad anksčiau nebuvo teistas, yra mieste gerbiamas pilietis, turi keturis valstybinius apdovanojimus (apdovanotas už parlamento gynimą, taip pat Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Sausio 13-osios atminimo medaliu, Šaulių žvaigždės medaliu). Skiriant bausmę turėtų būti atsižvelgta į tai, kad kasatoriaus, kuriam 65 metai, sveikata silpna (2007 m. ištiko insultas), jam operuotos širdies kraujagyslės, o jo darbingumo lygis siekia vos 40 procentų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad V. R. pagrįstai nuteistas pagal BK 186 straipsnio 1 dalį dėl turtinės žalos padarymo apgaule UAB „S“. Nors kasatorius teigė, kad iš UAB „P“ gautų 234 477 Lt UAB „S“ nesumokėjo, nes ši bendrovė nekokybiškai atliko 2005 m. liepos 22 d. ir 2005 m. lapkričio 28 d. su UAB „V“ sudarytose sutartyse numatytus darbus bei pateikė nekokybiškus įrenginius, dėl to UAB „P“ patyrė nuostolių, tačiau iš UAB „S“ direktoriaus L. T. parodymų matyti, kad iš pradžių pokalbio metu V. R. žadėjo visiškai atsiskaityti už atliktus darbus ir pateiktus įrenginius, tačiau teigė to negalįs padaryti dėl objektyvių priežasčių – neva su juo galutinai neatsiskaitė užsakovas UAB „P“. Tai rodo, kad jau tuo metu V. R. vengė atsiskaityti su UAB „S“, meluodamas kreditoriui ir taip nuslėpdamas tikrąsias priežastis, kodėl neatsiskaito su juo. Be to, kaip matyti iš specialisto, tyrusio UAB „V“ ūkinę-finansinę veiklą, išvadų, iš UAB „P“ gautus pinigus, kurie turėjo būti sumokėti bendrovei „S“, V. R. panaudojo atsiskaitydamas su kitais kreditoriais arba pasiimdamas juos pats kaip avansą medžiagoms pirkti.

Pažymėtina, kad kasatoriaus teiginius, jog UAB „S“ pateikė UAB „P“ nekokybiškus įrenginius, blogai atliko jų montavimo darbus, paneigia ne tik UAB „S“ direktoriaus L. T. parodymai, bet ir byloje esančių priėmimo perdavimo aktų, pasirašytų tarp UAB „V“ direktoriaus V. R. ir UAB „S“ direktoriaus L. T., turinys. Iš šių aktų matyti, kad UAB „S“ perduoda, o UAB „V“ priima sutartyse numatytus sumontuotus įrenginius, juose aiškiai nurodyta, kad įrenginiai yra tinkami darbui ir techniškai tvarkingi, jų kokybė ir komplektiškumas patikrinti ir atitinka visus reikalavimus, todėl įrenginių gavėjas, konkrečiai V. R., dėl jų kokybės pretenzijų neturi. Be to, kaip teisingai pažymėta Kauno apygardos teismo nuosprendyje, net jeigu UAB „S“ ir blogai atliko sutartyse nurodytus darbus, V. R. turėjo grąžinti UAB „P“ UAB „S“ skirtus pinigus, o ne naudoti juos savo įmonės ir asmeniniams poreikiams. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad V. R., turėdamas turtinę prievolę atsiskaityti su UAB „S“ ir realiai galėdamas tai padaryti, apgaule vengė tai padaryti (pateidamas kreditoriui melagingus duomenis, kad su juo dar neatsiskaitė užsakovas, o vėliau, kad pateikti įrenginiai, atlikti darbai yra nekokybiški), dėl to civiliniai santykiai tarp dviejų ūkio subjektų peraugo į baudžiamuosius.

Taip pat atsiliepime pažymima, kad V. R. pagrįstai nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Nors kasatorius teigia, kad suteikdamas paramą jis jokių įstatymų reikalavimų nepažeidė, nes 2005 m. rugsėjo 7 d. (kai buvo suteikta parama) bendrovė turėjo pakankamai laisvų lėšų, be to, buvo veikiama bendrovės interesais (suteikdamas paramą siekė gauti 16 000 000 Lt vertės užsakymą (duomenys neskelbtini) bažnyčios remontui), šie skundo argumentai paneigti byloje surinktais ir teismo tinkamai įvertintais įrodymais. UAB „V“ buhalterė liudytoja M. P. parodė, kad 2005 m. rugsėjo mėn. įmonės kasoje nebuvo grynųjų pinigų bei laisvų apyvartinių lėšų, priešingai, buvo ilgas kreditorių sąrašas, o iš specialistų, tyrusių UAB „V“ ūkinę-finansinę veiklą, išvadų matyti, kad tuo metu bendrovė turėjo per mažai pelno ir per daug skolų. Taigi paramos suteikimas ne tik kad nebuvo naudingas bendrovei, bet padarė jai didelę žalą, nes buvo išvaistyti pinigai, kurie galėjo būti panaudoti atsiskaityti su kreditoriais. Kasatoriaus teiginių, kad (duomenys neskelbtini) parapijai perduoti pinigai buvo jam apskaičiuoti dividendai, nepatvirtina kiti bylos duomenys.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Kasatorius neginčija, kad 1 420 720 Lt, įforminus kaip avansą, iš bendrovės jis paėmė pats, taip pat kad galėjo laisvai savo nuožiūra disponuoti šiomis lėšomis. Nuteistojo teiginiai, kad iš bendrovės paimti pinigai buvo ne pasisavinti, o panaudoti bendrovės reikmėms, atmestini kaip nepagrįsti, nes jis nepateikė šių pinigų panaudojimą patvirtinančių buhalterinių dokumentų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nuteistajam nepripažįstant lėšų pasisavinimo, jis privalo pateikti duomenis, patvirtinančius lėšų panaudojimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-108/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-108/2008">2K-108/2008</a>). Tačiau vietoje to, kad pateiktų lėšų panaudojimą patvirtinančius duomenis, kasatorius pasirašė ir į buhalterinę apskaitą įtraukė fiktyvią 2005 m. lapkričio 24 d. paskolos sutartį, pagal kurią jis, kaip fizinis asmuo, tariamai visas trūkstamas pinigines lėšas pasiskolino iš bendrovės. Tačiau, kaip pažymima atsiliepime, akivaizdu, kad šis sandoris yra niekinis ir nepateisina lėšų panaudojimo. Tai pripažino ir kasatorius, teigdamas, jog pinigai pagal paskolos sutartį jam realiai nebuvo perduoti. Kasacinio skundo teiginiai, kad UAB „P“ neturi jokių pretenzijų dėl UAB „V“ atliktų darbų, taip pat neįrodo, kad V. R. iš bendrovės paimti pinigai buvo panaudoti būtent UAB „P“ ir UAB „V“ sutartyse nurodytiems darbams atlikti.

Be to, priešingai negu teigia kasatorius, jis pagrįstai nuteistas pagal BK 209 straipsnį dėl nusikalstamo bankroto. Akivaizdu, kad kasatoriaus tyčia padarytos nusikalstamos veikos (didelės vertės UAB „V“ turto išvaistymas ir pasisavinimas) įrodo, jog jis blogai vadovavo bendrovei ir tai darė sąmoningai. Šiais kasatoriaus veiksmais bendrovei buvo padaryta didelė žala ir tai lėmė jos bankrutavimą, o viso to padariniai – didelė turtinė žala buvo padaryta ir 51 bendrovės kreditoriui. Kasacinio skundo teiginiai, kad bendrovė bankrutavo ne dėl jos vadovo kaltės, o dėl to, kad tinkamai neįvykdė sutarties su „R“ Alytuje sąlygų, todėl atsirado papildomų išlaidų, neatitinka tikrovės. Akivaizdu, kad jeigu bendrovė būtų disponavusi kasatoriaus iššvaistytais ir pasisavintais pinigais (beveik 1 600 000 Lt), ji būtų galėjusi atsiskaityti su kreditoriais ir nebūtų tapusi nemoki.

Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkino nuteistojo apeliacinį skundą ir sušvelnino jam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bei galutinę bausmę. Skirdamas bausmę teismas baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, nes kasatoriaus padarė 4 nusikalstamas veikas, iš kurių 2 yra sunkūs nusikaltimai, išvaistytas ir pasisavintas daug kartų 250 MGL viršijantis svetimas turtas. Be to, už nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje, numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas. Už sunkius nusikaltimus buvo paskirtos žymiai mažesnės negu sankcijos vidurkis bausmės, jos buvo subendrintos taikant nuteistajam palankesnį bausmių dalinio sudėjimo būdą, prie griežtesnės bausmės buvo pridėta tik 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Taigi bausmė yra tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai per griežta, o taikyti kasatoriui BK 75, 62, 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra įstatyminio pagrindo.

Nuteistojo V. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasaciniame skunde nuteistasis V. R. dėl jo nuteisimo už jam patikėto UAB „V“ turto pasisavinimo pateikia savą BK 183 straipsnio taikymo interpretaciją, teigdamas, esą jis yra nuteistas už jam patikėtų pinigų negrąžinimą, nes teismai nustatė, kad bendrovės nepasiekė jokie pinigų panaudojimą pateisinantys dokumentai. Kasatorius nurodo, kad asmens nuteisimui pagal BK 183 straipsnį svarbu nustatyti ne pinigų negrąžinimą, o jų pasisavinimą. Pasak nuteistojo, teismų nuosprendžiuose šis svarbus momentas neaptartas, o BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Tokie kasatoriaus teiginiai yra nepagrįsti.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis V. R., atsiskaitytinai iš įmonės kasos gavęs grynuosius pinigus – 2 092 268,20 Lt, dalies šių pinigų – 1 420 720 Lt nepanaudojo įmonės veikloje, jų negrąžino, o kaip šios pinigų sumos panaudojimo pagrįstumą pateisinantį dokumentą įtrauti į įmonės buhalterinę apskaitą pateikė niekinę sutartį, kad, atstovaudamas UAB „V“, pačiam sau, kaip fiziniam asmeniui, suteikia 1 780 000 Lt paskolą. Priešingai negu teigia kasatorius, teismai yra nustatę, kad jis jam inkriminuotos pinigų sumos nepanaudojo įmonės veikloje. Nepateikimas dokumentų, pateisinančių pinigų panaudojimo pagrįstumą, nurodytas tik dėl to, kad nuteistasis pateikė fiktyvią paskolos sutartį. Niekinį sutarties pobūdį visą laiką pripažino pats nuteistasis.

Kasatorius, teigdamas, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, pripažįstant jį kaltu dėl turto pasisavinimo padarymo, tai grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodydamas kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-831/ 2006. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos raidai būdinga tai, jog ši praktika aiškinant byloje taikytinas įstatymų nuostatas formuojama ne „visa iš karto“, bet „byla po bylos“, vienus tos praktikos aspektus, atskleistus ankstesnėse bylose, papildant kitais. Teismo praktikos formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Jis nenutrūkstamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas, nes neišnyksta būtinybė formuoti tokią teismų praktiką, kuri sudarytų prielaidas teisingam sprendimui byloje priimti. Taigi, ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nagrinėjant naujas bylas, ankstesniuose jo sprendimuose suformuluota praktika papildoma naujais fragmentais.

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje aprobuota tokia teismų praktika, pagal kurią vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, 2K-P-78/2012). Taip pat išaiškinta, kad, nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesais), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-138/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-138/2014">2K-138/2014</a>).

Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nuteistasis V. R. neapsiribojo abstrakčiomis nuorodomis apie pinigų panaudojimą UAB „V“ interesais, o teikė papildomus dokumentus. Pirmosios instancijos teismas, pasitelkdamas specialistą, juos ištyrė, išklausė specialisto paaiškinimus ir pateikė dėl jų motyvuotas išvadas. Apskundęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, nuteistasis pateikė nepriklausomo auditoriaus ataskaitą. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, paskyrė papildomą specialisto tyrimą, išklausė specialistų paaiškinimus, apklausė bankroto administratoriaus atstovą, atliko kitus procesinius veiksmus ir priimtame nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kad pateikti dokumentai nepateisina pinigų panaudojimo įmonės veikloje. Kasatoriaus nuoroda į BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą yra deklaratyvi, nes konkrečiai nenurodyta, kokios bylos aplinkybės liko neišnagrinėtos ir neįvertintos.

Priešingai negu teigia kasatorius, teismai esminių BPK pažeidimų, nulėmusių netinkamą BK 183 straipsnio 2 dalies taikymą, nėra padarę, nuteistojo veiksmai kaip jam patikėto didelės vertės svetimo turto pasisavinimas kvalifikuoti teisingai.

Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą (ar jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės, t. y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę).

V. R. nuteistas už tai, kad dalį (200 000 Lt) jo kaip avansą medžiagoms pirkti gautų grynųjų pinigų neteisėtai, pažeisdamas Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimą veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, perdavė bažnyčiai kaip paramą. Teismai nustatė, kad, veikiant bendrovės naudai, ši pinigų suma negalėjo būti perduota neatlygintinai dėl per mažo įmonės veiklos pelningumo ir tokie nuteistojo veiksmai nulėmė įmonės bankrotą.

Kasatorius su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis nesutinka, deklaratyviai remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi. Kaip aptarta pirmiau, tokie teiginiai negali būti laikomi teisiniais argumentais, patvirtinančiais apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą.

Kasatorius teigia paramą suteikęs tikėdamasis pelningo užsakymo, tačiau motyvai ir tikslai neįeina į nagrinėjamos nusikalstamos veikos sudėtį. Pažymėtina ir tai, kad pagal BK 184 straipsnio 4 dalį šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos veikos yra nusikalstamos ir tais atvejais, kai jos padarytos dėl neatsargumo. Nuteistojo V. R. veiksmams baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 209 straipsnio taikymo

BK 209 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, kai dėl to padaryta didelės turtinės žalos kreditoriams. Taikant BK 209 straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio požymiai. Turi būti nustatyta ir tai, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia).

Priešingai negu teigia kasatorius, visos šios aplinkybės byloje nustatytos. V. R. buvo UAB „V“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku, taigi visus bendrovės valdymo klausimus galėjo spręsti ir sprendė vienasmeniškai, tarp jų ir dėl bendrovės piniginių lėšų panaudojimo, teismų įvertinto kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimas ir iššvaistymas. Šios nusikalstamos veikos jam ir inkriminuotos kaip nulėmusios įmonės bankrotą, padarant didelę 786 133,93 Lt turtinę žalą 51 kreditoriui.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas nuteistajam paskirtų bausmių už atskiras nusikalstamas veikas subendrinimo klausimu, nurodė, kad V. R. padaryti nusikaltimai sudaro realiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Kasacinės instancijos teismas sprendžia, kad toks vertinimas neatitinka teismų nuosprendžiuose išdėstytų įrodyta pripažintos nuteistojo V. R. nusikalstamos veikos pagal BK 209 straipsnį aplinkybių, pagal kurias nuteistojo sąmoningai blogas įmonės valdymas pasireiškė įmonės turto pasisavinimu ir iššvaistymu. Tai reiškia, kad BK 209 straipsnyje numatyta nusikalstama veika sudaro idealiąją sutaptį su BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje numatytomis nusikalstamomis veikomis, o šios dvi veikos tarpusavyje sudaro realiąją sutaptį. Apeliacinės instancijos teismas apėmė pagal BK 209 straipsnį paskirtą bausmę kitu, BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, todėl šis netikslumas įtakos V. R. paskirtos galutinės subendrintos bausmės dydžiui neturi.

Įrodžius nuteistojo kaltumą dėl įmonės turto pasisavinimo ir iššvaistymo, vertinant jo kaltumą pagal BK 209 straipsnį telieka spręsti, ar tai nulėmė įmonės bankrotą ir didelę žalą kreditoriams. Teismai šiuo klausimu vadovavosi specialistų išvadomis ir paaiškinimais, pagal kuriuos bendrovėje „V“ 1 620 720 Lt lėšas (iš kurių 1 420 720 Lt pasisavinta ir 200 000 Lt iššvaistyta) panaudojus įsipareigojimams įvykdyti, bendrovė „V“ turėjo galimybę padengti pradelstus įsipareigojimus ir nebūtų nemoki. Nuteistojo V. R. veiksmuose nustačius visus BK 209 straipsnyje numatytos veikos požymius, jo veiksmai pagal šį straipsnį kvalifikuoti teisingai.

Kaip neturinčius objektyvaus pagrindo kolegija atmeta kasatoriaus teiginius, kad įmonės bankrotą nulėmė ne blogas įmonės valdymas, bet nuteistojo liga, ekonominiai ir kiti veiksniai.

Dėl BK 186 straipsnio 1 dalies taikymo

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 186 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos.

Šios veikos esmė yra apgaulės panaudojimas prievolei nevykdyti. Paprastas privalomų įmokų vengimas be apgaulės elementų, nesant nukentėjusiojo suklaidinimo, apsunkinančio nukentėjusiojo interesų gynyba civilinio proceso tvarka, yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla. Teismų praktikoje konstatuota, kad apgaulė vengiant atsiskaityti už atliktus darbus gali pasireikšti tokiomis pat formomis kaip ir sukčiavimo atveju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-170/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-170/2010">2K-170/2010</a>, 2K-462/2010, 2K-426-2013).

Kasatorius ginčija apgaulės, kaip būtinojo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymio, buvimą jo veikoje, laikydamas, kad UAB „S“ galėjo apginti savo interesus civilinio proceso tvarka. Tokie argumentai neatitinka nuteistajam inkriminuotų ir teismų nustatytų bylos aplinkybių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad vienas apgaulės būdų yra tyčia tapti beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-224/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-224/2008">2K-224/2008</a>). Nagrinėjamoje byloje nuteistajam V. R. apgaulė vengiant atsiskaityti už UAB „S“ atliktus darbus inkriminuota konstatuojant apgaulės faktą ir išdėstant kitas jam inkriminuotas tyčines veikas – UAB „V“ turto pasisavinimą, iššvaistymą ir nusikalstamą bankrotą, kurios ir rodo apgaulės būdą, dėl kurio UAB „S“ interesų gynyba civilinio proceso tvarka tampa neperspektyvi.

Byloje nustatyta, kad UAB „V“ sudarė sutartis su UAB „S“ dėl įrenginių tiekimo ir montavimo UAB „P“ patalpose už bendrą 2 046 911 Lt sumą. Savo ruožtu UAB „V“ ir UAB „P“ sudarė sutartis dėl tų pačių įrenginių tiekimo ir montavimo jau už bendrą 2 619 600 Lt sumą. Sutartyse nenumatyti jokie kiti UAB „V“ darbai. Civilinio ieškovo UAB „S“ direktorius L. T. teismui paaiškino, kad dėl užsakymo gavimo jis bendravo vien tik su UAB „P“ direktoriumi A. R., tačiau atėjus laikui sudaryti sutartis jam buvo pareikšta, kad jis turės pasirašyti sutartis su UAB „V“ ir tai jam sukėlė įtarimų, bet norėdamas gauti užsakymą sutiko. Visus darbus atliko būtent UAB „S“. Byloje nesiaiškinta UAB „V“ tarpininkavimo esmė ir kainų skirtumas už tų pačių įrengimų tiekimą ir montavimą, šios aplinkybės niekam neinkriminuotos ir nėra bylos nagrinėjimo dalykas.

UAB „P“ pagal sutartis su UAB „V“ dalį pinigų nuteistajam V. R. išmokėjo grynaisiais. Pinigai į UAB „V“ kasą nebuvo įmokami, o tik įforminami kaip kasos pajamų orderiai ir tai pačiai sumai išrašomi kasos išlaidų orderiai nuteistajam V. R. kaip avansas medžiagoms pirkti. Tokie veiksmai yra dalis jo nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Tuo pačiu laikotarpiu iššvaistyta 200 000 Lt, o vėliau paties nuteistojo iniciatyva UAB „V“ buvo iškelta bankroto byla. Nuteistasis nutyli teismų nustatytas aplinkybes, kad jis vis žadėdavo atsiskaityti su UAB „S“, nurodydamas įvairias išgalvotas delsimo priežastis ir prašydamas nesikreipti į teismą. Visas išdėstytas aplinkybes teismai pagrįstai pripažino apgaule vengiant atsiskaityti už UAB „S“ atliktus darbus. Nuteistajam V. R. jam inkriminuota BK 186 straipsnio 1 dalis pritaikyta tinkamai.

Kasatorius, remdamasis tuo metu galiojusiu laikinuoju mokėjimų eilės tvarkos įstatymu, ginčija teismų išvadą dėl jo pareigos pirmiausia atsiskaityti su UAB „S“. Kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai nesivadovavo šiuo įstatymu, nes UAB „P“ pagal sutartis su UAB „V“ už tuos pačius UAB „S“ atliktus darbus sumokėjo didesnę pinigų sumą, negu nustatyta sutartyse tarp UAB „V“ ir UAB „S“. Pagal visas minėtas sutartis UAB „V“ tebuvo pinigų pervedimo iš UAB „P“ į UAB „S“ tarpinė grandis ir negalėjo jų panaudoti kitiems atsiskaitymams.

Kasatoriaus deklaratyviai teigia, esą apmokėjimas UAB „S“ buvo sustabdytas dėl nekokybiškai atliktų darbų. Žemesnės instancijos teismai šias aplinkybes išnagrinėjo ir tokius nuteistojo teiginius motyvuotai atmetė. Kasaciniame skunde nėra teisinių argumentų, kad teismai, darydami atitinkamas išvadas, būtų padarę esminių BPK pažeidimų.

Dėl BK 54 straipsnio taikymo

Kasatorius teigia, kad teismas, skirdamas jam bausmę, nesilaikė BK 54 straipsnio 2 bei 3 dalių nuostatų ir neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, apgaulės nenaudojo, o veikas padarė neturėdamas tyčios pakenkti tretiesiems asmenims. Taip pat kasatorius pažymi, kad anksčiau nebuvo teistas, turi keturis valstybinius apdovanojimus.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-576/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-576/2006">2K-7-576/2006</a>, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2001). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas V. R. skirdamas bausmes atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, į tai, jog nuteistasis padarė ne vieną, o keturias nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos tyčinių sunkių nusikaltimų kategorijai. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis anksčiau neteistas, dirba, be to, yra neįgalus, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs minėtų aplinkybių visumą ir vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi bei 61 straipsniu, pirmosios instancijos teismas V. R. už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė švelnesnes negu sankcijų vidurkis laisvės atėmimo bausmes.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl jam paskirtų aiškiai per griežtų ir teisingumo principui prieštaraujančių bausmių, atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvardytus bausmių skyrimo motyvus, tačiau papildomai pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino nuteistojo sveikatos būklės ir amžiaus, todėl pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį paskyrė aiškiai per griežtas bausmes. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistasis yra gimęs 1949 m., yra neįgalus, sirgo insultu, be to, teisiamas ne už smurtinius nusikaltimus, o už nusikaltimus nuosavybei ir verslo tvarkai, todėl nuteistajam pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes sušvelnino, t. y. paskyrė dar artimesnes žemutinei sankcijos ribai laisvės atėmimo bausmes (atitinkamai vienerius metus šešis mėnesius ir vienerius metus tris mėnesius).

Kartu apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad nėra pagrindo nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir jam pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, susijusių su padarytos veikos pavojingumu ar nuteistojo asmenybe, buvimu, tačiau jų teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ne bet kokių teigiamų veiksnių buvimas laikytinas išimtinėmis aplinkybėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-213/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-213/2012">2K-213/2012</a>).

Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę tik tais atvejais, jeigu bausmės paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Kolegija laiko, kad baudžiamasis įstatymas, reglamentuojantis bausmės skyrimą, V. R. pritaikytas tinkamai, todėl švelninti paskirtąją bausmę nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. R. kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Dalia Bajerčiūtė

Vladislovas Ranonis