Dėl teisės normų, reglamentuojančių atlygintinų paslaugų sutarties formą ir sąlygas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-281-686/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42833-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.9; 2.5.20.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauko Turtai“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauko Turtai“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Evectus“ ir E. N. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atlygintinų paslaugų sutarties formą ir sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Evectus“ ir E. N. 2896,20 Eur (10 000 Lt) skolos, 40,47 Eur (139,73 Lt) palūkanų, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad užsiima verslo veikla, susijusia su tarpininkavimu perkant, parduodant bei nuomojant nekilnojamąjį turtą. Atsakovo E. N. prašymu ieškovė jam teikė nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugas, nuo 2009 m. lapkričio mėnesio reklamuodama pardavimui ir nuomai skirtas įvairias patalpas (duomenys neskelbtini). 2012 m. pavasarį atsakovas E. N., nurodydamas, kad yra UAB „Evectus“ darbuotojas ir atstovauja UAB „Evectus“, kreipėsi į ieškovę su prašymu tarpininkauti parduodant atsakovei UAB „Evectus“ priklausančias komercines patalpas. Žodžiu buvo sudaryta sutartis dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo, parduodant komercines patalpas, bei suderintas atlyginimas – 3 procentai nuo turto pardavimo kainos. Ieškovės vadovas 2012 m. birželio 6 d. ir dar keletą kartų aprodė bei pristatė komercines patalpas potencialiems pirkėjams. Atsakovo E. N. prašymu komercinės patalpos taip pat buvo reklamuojamos ieškovės interneto svetainėje. 2013 m. liepos 30 d. ieškovė su potencialia pirkėja pasirašė turto apžiūros aktą, pagal kurį pirkėja pavedė ieškovei vesti tolesnes konsultacijas ir derybas su UAB „Evectus“ dėl pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo. Nepavykus suderėti turto kainos, ieškovės vadovas informuotas, kad sandoris nebuvo sudarytas. 2013 m. rugsėjo 11 d. į ieškovę kreipėsi nauja potenciali patalpų pirkėja. Ieškovės vadovas, paskambinęs parduodamų patalpų nuomininkui dėl patalpų apžiūros, sužinojo, kad patalpos parduotos ieškovės atvestam pirkėjui. Siekdama gauti atlyginimą už suteiktas tarpininkavimo paslaugas, ieškovė kreipėsi į atsakovę UAB „Evectus“, tačiau ši atsisakė mokėti už suteiktas paslaugas. Siekdama geranoriškai susitarti, ieškovė sumažino tarpininkavimo paslaugų kainą nuo 3 iki 2,5 procento, tačiau atsakovė UAB „Evectus“ paprašė pateikti tarpininkavimo sutartį, o nesant rašytinės sutarties, atsisakė mokėti. Ieškovė pažymėjo, kad prašomas sumokėti 2,5 procento tarpininkavimo mokestis atitinka nekilnojamojo turto tarpininkavimo rinkoje Lietuvoje taikomus įkainius, o rašytinės sutarties nebuvimas negali būti pagrindas atsisakyti sumokėti už suteiktas paslaugas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, jog ginčo šalys buvo susitarusios dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo. Teismo nuomone, ieškovės pateikti dokumentai (interneto svetainių išrašai, nekilnojamojo turto apžiūros aktas, ieškovės atsakovei išrašyta PVM sąskaita faktūra) nėra pakankami įrodymai šalių sutartiniams santykiams patvirtinti. Teismas pabrėžė, kad PVM sąskaita faktūra nėra sutartis, o vertintina tik kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Atsakovė UAB „Evectus“, priešingai nei teigiama ieškinyje, pateikė patalpų nuomos sutartį, jog ginčo laikotarpiu patalpos buvo išnuomotos, o ne parduotos. Pardavimo sandoris įvyko 2013 m. rugsėjo 5 d.; pirkimo–pardavimo sutartyje nėra minimas tarpininkas. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog šalių susitarimo dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo už ieškovės ieškinyje nurodytą 3 procentų (vėliau – sumažintą 2,5 procento) atlyginimą nuo parduoto turto vertės ir esminių tokio susitarimo sąlygų nebuvo. Teismo vertinimu, pareiga atsiskaityti negali kilti vien dėl to, kad atsakovas E. N. yra siuntęs patalpų planą bei leidęs ieškovei aprodyti patalpas, ir (ar) dėl to, kad ieškovė įkėlė skelbimus į interneto svetaines. Jokio susirašinėjimo (nei raštu, nei el. paštu) su atsakove UAB „Evectus“, patvirtinančio, kad buvo suderinta galimo tarpininkavimo apimtis bei atlyginimas, nepateikta. Teismas pažymėjo, kad šiai bylai yra svarbu ir tai, jog ieškovė yra profesionalus ūkio subjektas, teikiantis tarpininkavimo paslaugas, susijusias su nekilnojamojo turto perleidimu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija pažymėjo, kad byloje egzistuoja netiesioginių įrodymų, jog tarp šalių galimai buvo susiklostę bendradarbiavimo santykiai, tačiau šie įrodymai nepatvirtina, kad šalys susitarė dėl tarpininkavimo parduodant atsakovei UAB „Evectus“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. kad šalys sulygo dėl esminių sutarties sąlygų, tarp jų ir dėl tarpininkavimo mokesčio. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovė yra profesionalė, teikianti nekilnojamojo turto pardavimo tarpininkavimo paslaugas, ir jai taikomi aukštesni elgesio standartai, o jos pateikti dokumentai nėra pakankami įrodymai šalių sutartiniams santykiams patvirtinti, teisėjų kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį. Kolegijos vertinimu, ieškovei, nesudariusiai rašytinės sutarties dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo su atsakove UAB „Evectus“, tenka su jos tiesioginiu verslu susijusi rizika.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad atlygis yra esminė atlygintinų paslaugų sutarties sąlyga, dėl kurios nesusitarus sutartis negali būti laikoma sudaryta. Įstatymas imperatyviai nenustato, kad paslaugos teikėjo atlygis yra esminė sutarties sąlyga. Be to, tai, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės atlygį už atsakovams teikiamą tarpininkavimo paslaugą, nesudaro pagrindo teigti, jog šalys apskritai nėra sutarusios dėl atlyginimo.

Vadovaujantis CK 6.198 straipsnio 1 dalimi, jei šalys kainos neaptaria, taikoma sutarties sudarymo metu toje verslo srityje įprasta imti kaina, o tokios nesant – protingumo kriterijus atitinkanti kaina. Taigi, net ir nesant byloje duomenų dėl konkretaus susitarto tarpininkavimo mokesčio, negalima būtų konstatuoti, jog šalys apskritai sutarties nesudarė. Atsakovai byloje neginčijo tarpininkavimo mokesčio, tik neigė sutarties sudarymą. Skundžiamais teismų procesiniais sprendimais formuojama ydinga praktika, kai paslaugos kaina būtų pripažinta atlygintinų paslaugų sutarties esmine sąlyga, taip pat būtų apribotas sutarčių laisvės principas pasirinkti sudaromos sutarties formą. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti, kad ieškovė savo paslaugų neatlygintinai neteikia.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo, o pirmosios instancijos teismas šias taisykles aiškino netinkamai, nukrypdamas nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų įrodymų sprendžiant ginčą. Teismai nepasisakė, kodėl, jų vertinimu, priimami procesiniai sprendimai atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo abiem šalims kriterijus, nepagrindė savo atlikto situacijos aiškinimo. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė teikė atsakovei UAB „Evectus“ priklausančio nekilnojamojo turto reklamavimo paslaugas, aktyviai dalyvavo aprodydama patalpas potencialiems pirkėjams. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nors pripažino, kad byloje surinkti duomenys patvirtina tarp šalių egzistavus tam tikrus santykius, tačiau šių santykių nevertino kaip sutartinių teisinių santykių.

Atsakovai UAB „Evectus“ ir E. N. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasatorė turi pareigą įrodyti, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, tačiau byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad ji, prieš sudarydama tariamą paslaugų sutartį, būtų suteikusi atsakovams išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, kaina, teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, ir kitą informaciją, turinčią įtakos atsakovų apsisprendimui sudaryti sutartį. Pateikti rašytiniai įrodymai vertintini kritiškai, nes juos sudarė pati kasatorė. Atsakovo E. N. kasatorei elektroniniu paštu persiųstas patalpų planas nepatvirtina atlygintinų paslaugų teikimo sutarties fakto, o patalpų apžiūros aktas rodo sutartinių santykių tarp kasatorės ir pirkėjos atsiradimą. Atsakovei priklausančias patalpas ginčo laikotarpiu nuomos teisinių santykių pagrindu valdė kita bendrovė, todėl atsakovams nebuvo žinoma, kad kasatorė jas rodo potencialiems pirkėjams.

Teismai priėjo prie išvados, kad nebuvo šalių valios sudaryti sutartį, o aplinkybę, jog šalys nėra sutarusios dėl paslaugų teikimo kainos, vertino tik kaip papildomą argumentą, leidžiantį padaryti išvadą, kad labiau tikėtina yra tai, jog sutartiniai santykiai nesusiklostė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kasatorės nurodytą šalių susitarimą dėl 3 procentų nuo pardavimo kainos atlyginimo. Teismai išsamiai ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes bei taikė sutarčių aiškinimo taisykles, vertindami, ar sutartis buvo sudaryta.

Nagrinėjamu atveju atsakovai negali atsakyti solidariai. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalies nuostatas neužtenka fakto, kad prievolė susijusi su paslaugų teikimu, turi būti keli paslaugų teikėjai, dėl kurių veiksmų kyla solidarioji atsakomybė. Atsakovas E. N. nebuvo įgaliotas veikti atsakovės UAB „Evectus“ vardu, bet net ir remiantis atstovavimą reglamentuojančiomis nuostatomis atsakovai negalėtų būti atsakingi solidariai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atlygintinų paslaugų teikimo sutarties

Byloje kilęs ginčas dėl atlygintinų paslaugų sutarties sudarymo ir jos sąlygų.

Kasacinis teismas, formuodamas praktiką šios kategorijos bylose, yra išaiškinęs, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. v. UAB „LIT-INVEST“, bylos Nr. 3K-3-103/2013).

Ieškovė nurodo, kad buvo sudaryta žodinė tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartis, o atsakovė teigia, jog tarp ginčo šalių nebuvo jokių sutartinių santykių. CK 1.71 straipsnio 2 dalis nustato, kad sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmenų elgesio matyti jų valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai).

Civilinio kodekso XXXV skyrius, reglamentuojantis atlygintinų paslaugų teikimą, įsakmiai nenustato paslaugų sutarties formos, todėl ši sutartis gali būti sudaryti tiek rašytine, tiek žodine forma. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju sutartis tarp šalių turėjo būti sudaryta rašytine forma.

Kasacinis teismas yra suformavęs išsamią sutarčių aiškinimo taisyklių praktiką, reglamentuotą CK 6.193 straipsnyje, kai aiškinamos sutartys, sudarytos rašytine forma. Tačiau ne mažiau aktualus yra ir žodžiu sudarytų sutarčių aiškinimas, kurį sunkina tai, kad nėra galimybės vadovautis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. A. P., bylos Nr. 3K-3-394/2013; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad egzistuoja netiesioginių įrodymų, jog tarp ginčo šalių galimai buvo susiklostę bendradarbiavimo santykiai, tačiau teismas sprendė, kad šie įrodymai nepatvirtina, jog šalys susitarė dėl tarpininkavimo parduodant atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Kasatorė, nesutikdama su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, nurodo, kad teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, neištyrė ir netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.

Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Šiuo atveju svarbu nustatyti ir tinkamai įvertinti, kokius veiksmus atliko ieškovė atsakovės naudai, koks šių veiksmų sąsajumas su ieškovės įrodinėjama paslaugų teikimo sutartimi – tarpininkauti parduodant atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Byloje nustatyta (tą konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas), kad ieškovė interneto svetainėje reklamavo atsakovės nekilnojamąjį turtą. Ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama atsiųsti parduodamų patalpų (duomenys neskelbtini), planą, ir atsakovas šį planą ieškovei persiuntė; ieškovė 2013 m. liepos 30 d. organizavo minėto nekilnojamojo turto apžiūrą surašant apžiūros aktą. Iš minėto akto matyti, kad nekilnojamojo turto apžiūroje dalyvavo ieškovės direktorius V. R. ir potencialios pirkėjos UAB „Eurokusta“ akcininkė R. S. Kaip matyti iš byloje esančios 2013 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties, minėtos patalpos ir buvo parduotos UAB „Eurokusta“, atstovaujamai direktoriaus M. S.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog šalys buvo susitarusios dėl tarpininkavimo parduodant atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. buvo sudariusios paslaugų sutartį (CK 6.716 straipsnis). Dėl šių aplinkybių yra nepagrįsta apeliacinės instancijos išvada, kad minėti įrodymai nepatvirtina, jog tarp ginčo šalių egzistavo sutartiniai atlygintinų paslaugų teikimo santykiai.

CK 6.716 straipsnis, reglamentuojantis paslaugų sutarties sampratą, nustato, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

Konstatavus, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta žodinė paslaugų teikimo sutartis, kuri yra atlygintina (žr. šios nutarties 21 punktą), ieškovė įgijo teisę reikalauti atlyginimo už suteiktas paslaugas. Ieškovė nurodo, kad šalys sutarė mokėti paslaugų teikėjui 3 procentų nuo turto pardavimo kainos dydžio atlyginimą. Vėliau ieškovė pakeitė savo reikalavimą, nurodydama, kad prašo atsakovus sumokėti 2,5 procento nuo turto pardavimo kainos tarpininkavimo mokestį, kuris, ieškovės teigimu, atitinka Lietuvos rinkoje tarpininkavimo perkant ir parduodant nekilnojamąjį turtą taikomus įkainius.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad konstatavus, jog tarp ginčo šalių buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis, o ieškinys pareikštas dėl mokėjimo už suteiktas paslaugas, ir teismams atmetus ieškinį tuo pagrindu, kad tarp ginčo šalių nebuvo susiklostę sutartiniai santykiai, ieškinys pareikštu pagrindu nebuvo nagrinėtas, t. y. nebuvo atskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 360 straipsnis).

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimti teismų procesiniai sprendimai naikintini dėl netinkamo materialinės ir procesinės teisės normų taikymo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir byla grąžintina nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 4,95 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. pažyma). Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 13 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Sigitas Gurevičius

Vincas Verseckas