Baudžiamoji byla Nr. 2K-221-648/2016
Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00569-2012-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.5; 1.1.5.1; 2.1.7.4; 2.6.7.1
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Artūro Pažarskio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 26 d. nuosprendžių.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendžiu A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį areštu 45 paroms. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityta iš dalies atlikta bausmė, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu.
Iš nuteistojo A. D. priteista nukentėjusiajam G. S. 679,65 Lt turtinei ir 6000 Lt neturtinei žalai bei 3500 Lt proceso išlaidoms atlyginti, o civiliniam ieškovui Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Valstybinė ligonių kasa) – 1924,82 Lt turtinei žalai atlyginti.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendis panaikintas ir baudžiamoji byla A. D. nutraukta, esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Šia nutartimi Valstybinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo G. S. civiliniai ieškiniai bei šio nukentėjusiojo prašymas atlyginti proceso išlaidas atmesti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi panaikinta Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendis pakeistas ir nuteistojo A. D. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ir iš nuteistojo A. D. priteistas civilinis ieškinys nukentėjusiajam G. S. neturtinei žalai atlyginti sumažintas iki 868 Eur bei priteista nukentėjusiajam G. S. 400 Eur proceso išlaidoms atlyginti. Likusi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. A. D. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą t. y. 2012 m. balandžio 15 d., apie 2.30 val., naktinio klubo „D.“ vestibiulyje, (duomenys neskelbtini), konflikto metu nukentėjusiajam G. S. kumščiu trenkė į dešinį skruostą, dėl to šis parkrito ant žemės, ir apie keturis kartus sudavė ar spyrė jam į galvą, taip padarydamas G. S. poodines kraujosruvas veide, kraujosruvą viršutinio žandikaulio dantenose, viršutinio žandikaulio dešinės pusės 3–4 dantų išorinių kraštų nuskėlimą, apatinio žandikaulio kairio kaklelio lūžį, kairės pėdos padikaulio lūžį; taip nesunkiai sutrikdė G. S. sveikatą.
2. Kasaciniame skunde nuteistasis A. D. išdėsto alternatyvius prašymus: 1) panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir BK 28 straipsnio nuostatomis, arba 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai, vertindami byloje esančių įrodymų visumą ir priimdami skundžiamus sprendimus, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3 dalies esminius pažeidimus. Nuteistojo manymu, teismai turėjo konstatuoti, kad nukentėjusysis sužalojimus patyrė jam (kasatoriui) vykdant profesines pareigas ir veikiant būtinosios ginties sąlygomis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų.
2.2. Teismai nepagrįstai vadovavosi tik nukentėjusiojo G. S., liudytojų N. S., M. B. ir M. L. L. parodymais, kurie, anot nuteistojo, viso proceso metu buvo neišsamūs, objektyviai nepagrįsti, nesutampantys su kitais bylos duomenimis (įvykio vietoje buvusių daiktų išdėstymu, filmuota vaizdo medžiaga ir specialisto išvadoje nurodytais nukentėjusiajam padarytais sužalojimais). Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų S. M., D. G. ir S. Gk. nuoseklius bei objektyviai pagrįstus parodymus ir supainiojo liudytojų D. G. parodymus su S. Gk. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme.
Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino specialisto išvadas dėl G. S. padarytų sužalojimų mechanizmo, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą apklausti teismo medicinos ekspertą, taip parodydamas išankstinį nusistatymą bei šališkumą ir pažeisdamas BPK 7 straipsnio reikalavimus. Kasatorius, aptardamas specialisto išvadas Nr. G 98/12 (02) ir Nr. pG 2666/12 (02), teigia, kad jos yra neišsamios, nes jose nenurodytos svarbios aplinkybės, t. y. ar galėjo nukentėjusiajam sužalojimai atsirasti atsitrenkus į kietą buką paviršių turintį daiktą; ar galėjo sužalojimai atsirasti nukentėjusiajam atsitrenkus veidu į kasatoriaus galvą, o po to griūvant galva atsitrenkus į radiatorių. Dėl to kasatorius mano, kad teismai neišsiaiškino ir nenustatė tikrojo patirtų sužalojimų mechanizmo.
Be to, teismai neteisingai vertino byloje esančią filmuotą įvykio eigos medžiagą, kuri patvirtina tiek kasatoriaus, tiek liudytojų S. M., D. G., S. Gk. parodymus ir paneigia nukentėjusiojo G. S. bei jo sutuoktinės ir draugų liudytojų nurodytas aplinkybes. Kasatorius pažymi, kad būtent filmuotoje įvykio eigos medžiagoje matyti, kaip nukentėjusysis G. S. pirmasis smūgiuoja dešine ranka kasatoriui į pilvą ir kaip nukentėjusysis, jo sutuoktinė bei liudytojas M. B. puola kasatorių, smūgiuodami rankomis ir kojomis. Be to, analogiškas aplinkybes parodė ir liudytojas D. G.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas netenkino kasatoriaus prašymo peržiūrėti šią vaizdo medžiagą su kokybiška technika ir įvertinti nukentėjusio bei su juo buvusių liudytojų melagingus parodymus. Nors kasatoriui nežinoma, ar apeliacinės instancijos teismas įvykdė pažadą vaizdo medžiagą peržiūrėti vėliau su geresne technika, kad būtų galima įžiūrėti visus veiksmus, tačiau skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog filmuotoje vaizdo medžiagoje nematyti apie nukentėjusiojo suduotus smūgius kasatoriui į pilvą. Todėl kasatorius teigia, kad, jei teismas neturėjo galimybės su tinkama technika peržiūrėti vaizdo medžiagos ir jos neperžiūrėjo, tai skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas, jog ši svarbi aplinkybė yra tik jo (kasatoriaus) gynybinė versija, teismas tik parodė savo šališkumą ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
2.3. Šio teismo nuosprendyje yra išdėstyta ir kita šališka nuomonė, jog kasatorius, sudavęs smūgį nukentėjusiajam G. S., iš karto smūgiuoja ir liudytojui M. B.. Anot nuteistojo, neperžiūrėjus filmuotos medžiagos, gali susidaryti įspūdis, kad jis buvo tik agresorius ir puolė nekaltus žmones, jiems smūgiuodamas. Kasatoriui nesuprantama, kaip tokia agresija galėjo pasireikšti – ar prisistačius policijos pareigūnu ir raminant agresyviai besielgiantį pilietį, ar bandant apsiginti nuo grupės agresyviai puolančių ir siekiančių jį sužaloti asmenų. Tai, kad jis nepatyrė akivaizdžių sužalojimų, bet nukentėjo vienas iš jį puolusių asmenų, negali apibūdinti jo kaip agresoriaus. Kartu jam nesuprantama, kodėl skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta, kad jis smūgiavo po to (arba tuo metu), kai M. B. aktyviai puolė prie kasatoriaus kumščiais stengdamasis jam suduoti, o nuo šio liudytojo smūgių jis tik stengėsi apsiginti. Kasatorius neneigia sudavęs vieną smūgį nukentėjusiajam G. S. į pilvą, tačiau nurodo, kad tai padarė tik po to, kai nukentėjusysis liudytojui D. G. laužė pirštą, kai šis liudytojas G. S. laikė apglėbęs iš nugaros ir bandė sulaikyti po to, kai G. S. pirmasis sudavė smūgį kasatoriui į pilvą. Kartu skundo autorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad D. G. nieko neatsitiko, ir teigia, kad nagrinėjamoje situacijoje jis (kasatorius) negalėjo tik stovėti nuošalyje ir stebėti, kaip neblaivus asmuo (G. S.) pažeidinėja viešąją tvarką, įžeidinėja ir grasina susidorojimu naktinio klubo administratorei S. M., arba laukti, kol G. S., priešindamasis D. G., sulaužys šio liudytojo rankos pirštą.
Skundo autorius pažymi, kad nuteistasis viso proceso metu nuosekliai teigė, jog jam ne kartą buvo suduota į įvairias kūno vietas, dėl to jis patyrė fizinį skausmą, ir tik dėl atsitiktinumo jam pavyko išvengti akivaizdžių sužalojimų. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra neteisingai nurodyta, kad nuteistasis jokių sužalojimų nepatyrė, ir todėl, anot šio teismo, darytina išvada, jog nuteistojo teisės į būtinąją gintį nagrinėjamo konflikto metu neatsirado, nes nebuvo tokios situacijos. Todėl nuteistasis nesutinka ir su teismo išvada, kad jis nukentėjusįjį G. S. sužalojo vadovaudamasis agresyviais interesais, o ne noru gintis.
Kartu kasatorius nurodo savo buvusias pareigas (įvykio metu buvo (duomenys neskelbtini) pareigūnas) ir teigia, kad jis veikė pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio nuostatas, t. y., būdamas įvykio liudininku, ėmėsi neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, sulaikyti asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje situacijoje policijos pareigūnas negali prarasti teisės užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, jei teisės pažeidimą padaręs asmuo ima priešintis pareigūnui arba net jį pats užpuola. Dėl to nuteistasis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad policijos pareigūnas neturi teisės į būtinąją gintį.
2.4. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti neteisingi duomenys, kad kasatorius neva nepadėjo išaiškinti įvykio aplinkybių, neprisistatė atvykusiems policijos pareigūnams ir nebuvo nustatyta jo asmenybė. Kasatorius teigia, kad įvykio metu buvo priešingai, t. y. jis prisistatė atvykusiems policijos pareigūnams (keletas jų net jį pažinojo); nurodė konflikto iniciatorius (kuriuos pareigūnai dėl agresyvaus elgesio iš karto ėmė raminti ir išsivežė į policijos komisariatą); iš įvykio vietos nepasišalino; pareigūnai atskirai nereikalavo jo asmens duomenų; naktinio klubo „D.“ administratorei S. M., kuri dėl konflikto parašė pareiškimą, paliko savo telefono numerį. Kartu kasatorius pažymi, kad minėtas S. M. pareiškimas dėl G. S. ir su juo buvusios kompanijos veiksmų iki šiol net nenagrinėtas.
2.5. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai paremti tik prielaidomis, selektyviai atrinktais ir subjektyviai interpretuojamais bylos įrodymais, kurių vieniems suteikta absoliuti įrodomoji reikšmė, o kiti – atmesti, todėl teismų baigiamieji aktai yra neteisingi, nes pagrįsti prieštaringu, nevisapusišku, neišsamiu, neobjektyviu įrodymų vertinimu ir klaidingu materialiosios baudžiamosios teisės normų aiškinimu bei taikymu. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, dėl kurio buvo suvaržyta jo (kasatoriaus) teisė gintis, teisė į nešališką teismą, objektyvų teismo procesą ir kuris sukliudė teismui nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingą sprendimą.
3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo nuteistojo A. D. kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo G. S. sveikatą ir jo padarytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei teigia kasatorius, šis teismas savo išvadas pagrindė įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo (jie buvo gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis) bei liečiamumo (jais įrodinėjamos bent viena bylai reikšminga aplinkybė) reikalavimus, ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.
Prokurorės nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai nurodoma, kad padarytos pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti. Šis teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Visi byloje surinkti įrodymai patvirtina vieni kitus ir sudaro nuteistojo A. D. kaltės įrodymų visumą. Tai, kad nuteistasis nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, patvirtino nukentėjusysis, A. D. fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį faktą patvirtino liudytojai N. S., M. B., M. L. L., liudytojo S. Gk. pateikta įvykio vietos vaizdo medžiaga, specialisto išvados, akistatos. Prokurorės teigimu, tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje baudžiamasis įstatymas – BK 138 straipsnio 1 dalis – nuteistajam pritaikytas tinkamai. Kartu atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė nuteistojo A. D. apeliacinio skundo motyvus, atlikdamas įrodymų tyrimą peržiūrėjo vaizdo medžiagą, suteikė galimybę nuteistajam paaiškinti aplinkybes iš vaizdo įrašo ir kt., atliko išsamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo įvertinimą. Šis teismas, atmesdamas nuteistojo prašymą iškviesti teismo medicinos specialistą, išsamiai argumentavo, kodėl nėra pagrindo tenkinti tokį prašymą, motyvavo, kad byloje esančiose dviejose specialisto išvadose, kurios tik papildo viena kitą ir viena kitai neprieštarauja, konstatuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai. Dėl to prokurorė teigia, kad skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptarti visi apeliacinio skundo argumentai motyvuotai atmesti ir šis teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė. Tai, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, nėra pagrindas pripažinti, kad buvo padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimai.
3.2. Anot prokurorės, kasatorius nepagrįstai teigia, kad jis veiką, už kurią yra nuteistas, padarė esant būtinajai ginčiai, todėl jam taikytinos BK 28 straipsnio nuostatos ir byla nutrauktina. Aptardama baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl asmens teisės į būtinąją gintį, tokios ginties sąlygas (kėsinimosi pavojingumas, realumas ir akivaizdumas), remdamasi teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt., prokurorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo būtinosios ginties situacijos ir tai patvirtina apeliacinės instancijos teisme peržiūrėtas vaizdo įrašas bei liudytojų N. S., M. B., M. L. L. parodymai. Dėl to prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kasatorius nukentėjusįjį G. S. sužalojo ne gindamasis, bet vadovaudamasis agresyviais interesais, yra pagrįsta.
3.3. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėdamas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai turėjo išankstinę nuomonę dėl A. D. kaltės. Taip pat nėra nustatytos BPK 58 straipsnyje išvardytos priežastys, dėl kurių bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese. Tai, kad teismai įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo kasatorius, nereiškia, kad jie buvo šališki (2K-243/2009, 2K-393/2010, 2K-246/2011 ir kt.). Abiejų instancijų teismai, nagrinėję A. D. baudžiamąją bylą, vadovavosi nešališkumo principu, kurio turinyje svarbiausia, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Prokurorės nuomone, tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė kasatoriaus prašymą iškviesti ekspertą, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip teismo šališkumas ar galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus ir dėl jų priimdamas sprendimus, teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis), ir tai nagrinėjamoje byloje buvo padaryta. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose A. D. buvo suteiktos visos įstatyme numatytos teisės, jų nesuvaržant.
4. Nuteistojo A. D. kasacinis skundas atmetamas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo
5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą kasacinės instancijos teismas tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų tyrimas ir vertinimas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo kompetenciją, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime nėra laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl BPK 20 straipsnyje nustatytų pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių turi laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo (jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1, 5 dalys, 331 straipsnio 1, 4 dalys). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos: pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
Tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir spręsdamas apie atlikto bylos įrodymų vertinimo tinkamumą bei konstatuotų faktinių aplinkybių teisingumą, apeliacinės instancijos teismas dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) turi pareigą itin kruopščiai patikrinti tokio žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą ir privalo priimti atitinkamai motyvuotą sprendimą, t. y. laikytis BPK 20 straipsnio, reglamentuojančio įrodinėjimą baudžiamajame procese, nuostatų; pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose; esant būtinybei, atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis); vadovaudamasis BPK 331 ar 332 straipsniuose nustatytais reikalavimais, savo sprendime nurodyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo.
Kartu pažymėtina ir tai, kad asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką turinio atskleidimas susijęs su teismų atliekamo įrodymų vertinimo proceso metu nustatytomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra tik teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva ir būtent apeliacinės instancijos teismas galutinai patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar tinkamai įvertinti surinkti duomenys ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo, kuri teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
5.1. Vertindama nuteistojo A. D. kasacinio skundo argumentus išdėstytų baudžiamojo proceso įstatymo normų ir jų aiškinimo bei taikymo teismų praktikoje kontekste, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų.
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius nesutinka su abiejų instancijų teismų atliktu nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų – nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, teismo medicinos specialisto išvadų, įvykio vietos vaizdo įrašo – vertinimu bei padarytomis išvadomis ir ginčijamas A. D. veikos kvalifikavimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Priešingai nei teigia kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, siekdamas išsamiai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje, tenkindamas vieną iš gynybos prašymų, dar kartą peržiūrėjo įvykio vietos vaizdo įrašą, apie kurį papildomus paaiškinimus davė ir pats kasatorius, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas tiek dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo aplinkybių, tiek dėl to, kad įvykio metu nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Šis nuosprendis surašytas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis) ir jame nurodytos motyvuotos išvados tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl tinkamo kitų nuosprendžio klausimų išsprendimo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo (BPK 331 straipsnio 4 dalis). Be to, šis teismas nuosprendyje nurodė įrodymus, kurių pagrindu atmetė nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl A. D. veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir išdėstė išsamius motyvus dėl bylos įrodymų bei jų vertinimo. Kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Antai, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė ir dėl baigiamųjų kalbų metu nuteistojo pareikštos pozicijos, t. y. kodėl jo (A. D.) nusikalstama veika negali būti vertinama kaip padaryta būtinosios ginties situacijoje. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui visi kasatoriaus ir jo gynėjo pateikti prašymai buvo apsvarstyti, dalis jų tenkinti, o dalis – motyvuotai atmesti (BPK 324 straipsnio 2 dalis).
5.2. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai ir išsamiai pasisakyta dėl įrodymų vertinimo ir visų bylai reikšmingų aplinkybių, atsakyta į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies ir (ar) 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Kasaciniame skunde pateikiama kasatoriaus nuomonė dėl įrodymų vertinimo, kuri nesutampa su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pozicija šiuo klausimu, esminių BPK pažeidimų nepagrindžia.
Dėl BK 28 ir 138 straipsnio 1 dalies taikymo
6. Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y., pasak kasatoriaus, jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes nagrinėjamo įvykio metu jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tokie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.
BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. To paties BK 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tada, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.
Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas, ištyręs byloje surinktų įrodymų, tarp jų ir įvykio vietos vaizdo įrašą, visumą, nenustatė, jog G. S. prieš nuteistąjį A. D. atliko tokius veiksmus, kuriuos būtų galima apibūdinti kaip atitinkančius pavojingą kėsinimąsi. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad naktinio klubo vestibiulyje konflikto metu būtent A. D. sudavė nukentėjusiajam apie keturis smūgius: nuo vieno iš jų, suduoto kumščiu nukentėjusiajam į veidą, G. S. pargriuvo ant grindų, po to gulinčiam nukentėjusiajam nuteistasis dar sudavė rankomis ar kojomis ir kitus smūgius taip pat į galvos sritį.
Nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka antrą kartą, apygardos teismas, siekdamas patikrinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, beje, tarp kurių net nebuvo keliamas klausimas dėl BK 28 straipsnio nuostatų ar kitų BK V skyriuje nustatytų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių taikymo, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu dar kartą peržiūrėjo įvykio vietos vaizdo įrašą, apie kuriame užfiksuotas aplinkybes davė išsamius paaiškinamus ir pats kasatorius. Nors šis teismas nustatė, kad veikos padarymui įtakos turėjo paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, tačiau pagrįstai nepripažino, kad toks G. S. elgesys gali būti laikomas pavojingu kėsinimusi, suteikiančiu pagrindą nuteistajam taikyti BK 28 straipsnio nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina ir viso proceso metu kasatoriaus akcentuojama aplinkybė apie įvykio metu jo eitas pareigas (apie 18 metų buvo (duomenys neskelbtini) pareigūnas), kuri leidžia teigti, kad A. D. turėjo pakankamai žinių, įgūdžių ir patirties profesionaliai spręsti konfliktines situacijas, tarp jų ir kylančias bendraujant su neblaiviais asmenimis.
Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, pagal kasacinio skundo argumentus neturi jokio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamas įvykis negali būti vertinamas kaip veikimas būtinosios ginties situacijoje. Abiejų instancijų teismų nustatyta pagal faktines bylos aplinkybes įvykio situacija ir apeliacinės instancijos teismo konstatuotas nukentėjusiojo G. S. elgesys, atitinkantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, kuris pripažintas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, patvirtina, kad jokio pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į A. D., nuo kurio šis turėtų gintis, nebuvo.
6.1. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Ši veika gali būti padaryta tiesiogine ar netiesiogine tyčia.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs dvi teismo medicinos specialistų išvadas, kuriomis nustatyta, kad nukentėjusiajam padarytas apatinio žandikaulio kairio kaklelio lūžis ir kairės pėdos II padikaulio lūžis, sužalojimai veide padaryti suduodant apie keturis smūgius, o kojos sužalojimas padarytas suduodant smūgį į koją arba atsitrenkiant į kietą paviršių, ir vertintini kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat nukentėjusiojo G. S., liudytojų N. S., M. B., M. L. L. parodymus, įvykio vietos vaizdo įrašą ir kitus įrodymus, nustatė, jog A. D. tyčia spyrė ar sudavė apie keturis smūgius G. S. į veidą ir padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas veide, kraujosruvą viršutinio žandikaulio dantenose, viršutinio žandikaulio dešinės pusės 3–4 dantų išorinių kraštų nuskėlimą, apatinio žandikaulio kairio kaklelio lūžį, kairės pėdos padikaulio lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pakartotinai įvertino pirmosios instancijos teismo surinktus ir įvertintus įrodymus, taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje surinktus įrodymus, su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie faktines bylos aplinkybes iš esmės sutiko ir kartu pripažino, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos nukentėjusiojo G. S. provokuojantis elgesys, ir atitinkamai išsprendė nukentėjusiajam priteistų civilinių ieškinių neturtinei žalai bei proceso išlaidoms atlyginti klausimus.
Teisėjų kolegijos vertinimu, abiejų instancijų teismai nagrinėjamoje byloje baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, daryti kitokias išvadas pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo.
6.2. Kasacinio skundo argumentai dėl skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytos informacijos apie įvykio metu nenustatytų jo asmens anketinių duomenų ir neišnagrinėto liudytojos S. M. pareiškimo (t. 1, b. l. 91) nešalina nuteistojo A. D. baudžiamosios atsakomybės dėl nesunkaus nukentėjusiojo G. S. sveikatos sutrikdymo, t. y. nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Pažymėtina ir tai, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis).
6.3. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip tyčinis nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 straipsnio 1 dalis). Be to, abiejų instancijų teismų padarytos išvados dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą atitinka ir teismų praktiką šios kategorijos bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMxLTY5OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-531-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-531-699/2015">2K-531-699/2015</a>, 2K-162-697/2016).
Dėl teismo šališkumo
7. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas jo ir jo gynėjo prašymo apklausti teismo medicinos specialisto išvadas pateikusius specialistus, parodė šališkumą.
7.1. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Taip pat pažymėtina, kad konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-466/2009, 2K-198/2009, 2K-195/2010 ir kt.).
Be to, kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-122/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-122/2010">2K-122/2010</a>, 2K-425/2012 ir kt.).
7.2. Tačiau nagrinėjamos bylos duomenys, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, neduoda jokio pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas minėto nuteistojo prašymo, turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo šališkas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka šią bylą nagrinėdamas pagal nuteistojo apeliacinį skundą, 2015 m. birželio 11 d. nutartimi tenkino kasatoriaus pateiktą prašymą nušalinti vieną iš apeliacinės instancijos teismo kolegijos teisėjų, kuris buvo teisėjų kolegijos, priėmusios kasatoriui ankstesnį apkaltinamąjį nuosprendį, narys. Taigi BPK 57 straipsnio 2 dalyje, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytais pagrindais buvo pašalinta tikėtina prielaida dėl vieno iš teisėjų kolegijos nario galimo (tikėtino) šališkumo. Pažymėtina ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2015 m. birželio 12 d. ir 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartimis naujai paskirtai ir sudarytai teisėjų kolegijai ar atskiriems kolegijos teisėjams nuteistasis A. D. ir jo gynėjas nušalinimo kuriuo nors pagrindu iš BPK 58 straipsnyje numatytųjų nepareiškė ir BPK 57, 59 straipsniuose numatyta nušalinimo teise nepasinaudojo (t. 3, b. l. 85, 92). Tai, kad šios instancijos teismas netenkino jo prašymo ir padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis ir (ar) jo gynėjas, savaime nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kuris padarė esminius BPK pažeidimus – bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai ar priėmė nepagrįstą ir (ar) neteisėtą sprendimą. Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą neapklausti teismo medicinos specialistų, pateikusių dvi išvadas, nes pažeidimų, kurie leistų abejoti specialistų išvadų patikimumu, nenustatyta.
7.3. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti žemesnės instancijos teismo nešališkumu nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme ir daro išvadą, kad A. D. kasacinio skundo argumentas dėl teismo šališkumo nepagrįstas. Taigi naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme arba apeliacine tvarka, kad šis teismas dar kartą svarstytų teismo nešališkumo klausimą, nėra teisinio pagrindo.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.
8. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. D. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Vladislovas Ranonis
Artūras Pažarskis
