Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimo teisinius santykius ir vienašalius sandorius, santykio, jų aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-282-313/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15827-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.1.3;

2.4.1.5; 2.4.1.6.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui V. B. dėl atsakovo vienašališko įsipareigojimo kompensuoti kitiems įpėdiniams priklausančią palikimo dalį, tretieji asmenys I. G., Vilniaus miesto 4-ojo notaro biuro notarė A. A.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paveldėjimo teisinius santykius ir vienašalius sandorius, santykio, jų aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti jai iš atsakovo 1/2 paveldėto buto, esančio Vilniaus m., duomenys neskelbtini, vidutinės rinkos vertės kompensaciją, sudarančią 111 500 Lt (32 292,63 Eur).

Ieškovė nurodė, kad po šalių tėvo Y. B. 2005 m. lapkričio 28 d. mirties ji kartu su atsakovu lankėsi pas notarą ir jiems buvo išaiškinta, kad ieškovė ir atsakovas palikimą priėmė pagal faktą, o mirus motinai jos buto dalį paveldės ieškovė su atsakovu kartu. Tiek šalių motina L. B., tiek ieškovė ir atsakovas po tėvo mirties likusį palikimą priėmė faktiškai pradėdami jį valdyti. Po šalių motinos L. B. mirties ieškovė leido atsakovui (savo broliui) gyventi 49,65 kv. m ploto bute Vilniuje, duomenys neskelbtini, pasilikdama sau motinos kambarį. Po kurio laiko atsakovas pasakė, kad nori paremontuoti butą, todėl ieškovės daiktai buvo perkelti į rūsį. Kadangi atsakovas nuolat gyvena Lietuvoje ir geriau išmano visus formalumus, jis rūpinosi ir paveldėjimo reikalais. Ieškovė buvo įsitikinusi, kad savo 1/2 minėto buto dalį ji paveldėjo pagal faktą, taip pat kaip ir po tėvo 2005 m. lapkričio 28 d. mirties. Tačiau mirusių tėvų turtą, 49,65 kv. m ploto butą Vilniuje, duomenys neskelbtini, paveldėjo tik mirusiųjų sūnus atsakovas V. B. Ieškovė pasitikėjo atsakovo sąžiningumu, todėl nesikreipė dėl palikimo priėmimo pas notarą.

Ieškovė iki 2014 m. buvo registruota minėtame bute ir tuo pagrindu jai būdavo pratęsiamas leidimas gyventi Lietuvoje. Po 2014 m. vasario mėn. ieškovė sužinojo, kad atsakovas, jos neįspėjęs, po motinos mirties vienas kreipėsi į notarą ir vienas gavo paveldėjimo teisės liudijimą, kuriuo paveldėjo visą minėtą butą. Vėliau atsakovas, siekdamas apsaugoti butą, 2014 m. vasario 7 d. padovanojo jį savo dukteriai (trečiajam asmeniui) I. G.

Atsakovas, pas notarę priimdamas palikimą, pasirašė įsipareigojimą kompensuoti kitiems įpėdiniams jiems priklausančią palikimo dalį, jeigu tokių atsirastų ateityje. Atsakovas faktą, kad turi vienašališką įsipareigojimą kompensuoti ieškovei priklausančią 1/2 palikimo dalį, nuo ieškovės nuslėpė. Paveldėto buto vidutinė rinkos vertė sudaro 64 585,26 Eur, remiantis atsakovo 2011 m. vasario 3 d. vienašališku įsipareigojimu, pasirašytu priimant palikimą pas notarą, atsakovas turėtų kompensuoti ieškovei 1/2 paveldėto turto dalį, sudarančią 32 292,63 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad po šalių tėvo Y. B. mirties paveldėjimo byla pradėta nebuvo, o ieškovės ir atsakovo motina L. B. ir toliau gyveno ginčo bute. Mirus šalių motinai L. B., Vilniaus miesto 4-ojo notaro biuro notarė A. A. 2011 m. vasario 3 d. išdavė Paveldėjimo teisės pagal įstatymas liudijimą, registro Nr. 2-997, kurio pagrindu visą po Y. B. ir L. B. mirties likusį turtą – butą Vilniuje, duomenys neskelbtini, paveldėjo ieškovės brolis – atsakovas V. B. Duomenų apie tai, kad po tėvų mirties ieškovė kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo, byloje nepateikta. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas, susijęs su paveldėjimo teisiniais santykiais.

Nagrinėjamu atveju ieškovė pirminiu ieškiniu prašė nustatyti juridinį faktą, kad po 2005 m. lapkričio 25 d. šalių tėvo Y. B. mirties bei po 2010 m. spalio 30 d. šalių motinos L. B. mirties ieškovė priėmė palikimą ir paveldėjo 1/2 dalį ginčo buto. Patikslintame ieškinyje ieškovė pakeitė ieškinio dalyką, prašydama priteisti iš atsakovo 1/2 dalies paveldėto turto vidutinės rinkos vertės dydžio kompensaciją, o ieškovės atstovas nurodė, jog nepageidauja pirminio ieškinio nagrinėjimo.

Teismas nurodė, kad po ieškovės ir atsakovo tėvų mirties likęs palikimas paveldėtas pagal įstatymą. Tam, kad gautų palikimą, įpėdiniai turi įstatymo nustatyta tvarka priimti palikimą, nes palikimo atsiradimo metu įpėdiniui atsiradusios subjektinės teisės turinį sudaro ne tik galimybė palikimą priimti, bet ir galimybė jo atsisakyti. Ieškovė apie motinos L. B. mirtį sužinojo iš karto, kai ši mirė, dalyvavo jos laidotuvėse. Taigi ieškovė apie palikimą sužinojo iš karto po jo atsiradimo. Tačiau įrodymų, kad ieškovė per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą kreipėsi į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo, byloje nepateikta, taip pat nepateikta iš esmės jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog ji palikimą po motinos mirties priėmė faktiniu turto valdymu. Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ieškovė po motinos mirties likusį palikimą priėmė faktiniu turto valdymu. Po tėvo mirties ji palikimo taip pat nepriėmė, o tokį palikimą faktiniu valdymu priėmė šalių motina L. B., kuri po tėvo mirties toliau gyveno ginčo bute ir jį valdė kaip savo, t. y. atliko aktyvius veiksmus, tuo tarpu ieškovė neatliko jokių veiksmų siekdama priimti palikimą faktiniu valdymu. Atsižvelgdamas į visa tai, teismas konstatavo, kad ieškovė, per įstatyme nustatytą terminą neatlikdama jokių veiksmų dėl palikimo priėmimo po motinos mirties, savo, kaip įpėdinės, subjektinės teisės neįgyvendino, terminas priimti palikimą ieškovei pratęstas nebuvo, todėl darytina išvada, kad ieškovė paveldėjimo teisę priimti palikimą po motinos mirties prarado.

Pasisakydamas dėl atsakovo paduoto pareiškimo, kuriuo šis vienašališkai įsipareigojo, jeigu ateityje atsirastų kitų įpėdinių pagal įstatymą, kompensuoti jiems priklausančią palikimo dalį, teismas nurodė, kad paveldėjimo teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai tokio įsipareigojimo pareiškimo nenustato. Toks atsakovo įsipareigojimas tiek, kiek jame nėra nustatytos sąlygos dėl palikimą sudarančių palikėjo prievolių paveldėjimo, taip pat tiek, kiek jame nėra išlygų dėl palikimo dalies kompensavimo tuo atveju, jeigu iki tokio įpėdinio atsiradimo neišliktų paveldimo turto arba jo apimtis sumažėtų, prieštarauja paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms, todėl toks atsakovo įsipareigojimas negalėtų būti taikomas visa apimtimi neatsižvelgiant į minėtas aplinkybes. Toks įsipareigojimas galioja tik tų įpėdinių atžvilgiu, apie kuriuos nebuvo žinoma palikimo atsiradimo momentu. Tačiau ieškovė negali būti laikoma ateityje atsiradusia įpėdine, todėl jos atžvilgiu toks įsipareigojimas negalėtų būti taikomas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 13 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą nepakeistą.

Teismas nurodė, kad byloje iš esmės sprendžiamas teisės klausimas, ar atsakovo 2011 m. vasario 3 d. pareiškimas notarei, kuriuo atsakovas vienašališkai įsipareigojo, jeigu ateityje atsirastų kitų įpėdinių pagal įstatymą, kompensuoti jiems priklausančią palikimo dalį, gali būti vertinamas kaip vienašalis sandoris, kuriuo buvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Paveldėjimo teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai tokio įsipareigojimo pareiškimo nenustato. Kolegija, atsižvelgdama į 2011 m. vasario 3 d. pareiškimo pasirašymo tikslus ir aplinkybes, notarės paaiškinimus, pripažino, kad 2011 m. vasario 3 d. atsakovo pareiškimas negali būti kvalifikuojamas kaip vienašalis sandoris. Be to, ieškovė negali būti laikoma ateityje atsiradusia įpėdine, todėl jos atžvilgiu toks įsipareigojimas negalėtų būti taikomas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė L. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Bylą nagrinėję teismai akivaizdžiai painioja du skirtingus teisės institutus, nes kasatorę ir atsakovą sieja sutartiniai teisiniai santykiai, kylantys iš atsakovo pasirašyto vienašalio sandorio, o įsipareigojimas pagal vienašalį sandorį atsirado dėl to, kad atsakovas priėmė palikimą. Teismai netinkamai aiškino CK 1.63 straipsnyje įtvirtintą vienašalio sandorio sampratą. Imperatyviųjų teisės normų, draudžiančių tokį įsipareigojimą, nėra. Tai, kad jis įtvirtintas dokumente, susijusiame su paveldimu turtu, nereiškia, kad tai susiję su paveldėjimo teise. Tokį atsakovo veiksmą galima vertinti kaip garantiją kasatorei, kad jos teisės nebus pažeistos ir ji, pareiškusi reikalavimo teises, gaus įsipareigojime nurodytą kompensaciją. Šioje situacijoje kasatorė išreiškė valią įstoti į vienašalį sandorį, tačiau atsakovas atsisako vykdyti pareigas, kylančias jam iš šio sandorio. Jei teismai sprendė, kad tai ne vienašalis sandoris, tai jie turėjo savo iniciatyva taikyti kitas teisės normas ir paaiškinti, kokios pareigos kyla atsakovui iš tokio įsipareigojimo.

Bylą nagrinėję teismai netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, netyrė ir nevertino tokio pobūdžio ginčams reikšmingų aplinkybių. Atsakovo pareiškimas buvo padarytas išimtinai jo paties iniciatyva, siekiant konkrečiai seseriai, ieškovei, ateityje kompensuoti jai priklausančią palikimo dalį. Iš pateiktų į bylą įrodymų akivaizdu, kad atsakovas apsvarstė ir suprato, kokius teisinius padarinius sukels jo vienašalio sandorio pasirašymas. Be to, bylą nagrinėjusių teismų motyvai yra neišsamūs.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas V. B. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Tarp šalių kilusį ginčą teismai įvertino abiem aspektais. Kasatorė pati savo reikalavimą pirmiausia kildino iš paveldėjimo teisinių santykių, tačiau tikriausiai supratusi savo reikalavimo nepagrįstumą, savo pavėluotas pretenzijas į palikimo dalį nutarė bandyti patenkinti kitu būdu – atsakovo pasirašytą pareiškimą notarui ji siekia traktuoti ne kaip iš esmės procedūrinį dokumentą palikimo priėmimo įforminimo procese, o kaip visiškai savarankišką sandorį. Pagal tokią kasatorės logiką išeitų, kad atsakovas įsipareigojo šiaip sau padovanoti kasatorei neapibrėžtą pinigų sumą, kurios dydį turi teisę nustatyti pati kasatorė. Tačiau ieškovė negali pretenduoti į palikimo dalies kompensaciją, nes nei pareiškimo surašymo metu, nei dabar ji nėra priėmusi palikimo. Be to, kasatorė negali būti laikoma ateityje atsiradusia įpėdine. O formuoti naują teismų praktiką, pagal kurią buvę įpėdiniai, kurie, dėl savo kaltės (be pateisinamų priežasčių) praradę teisę į palikimo dalį, iš palikimą priėmusių įpėdinių gautų piniginę kompensaciją, nėra jokio pagrindo.

Atsakovo pareiškimas buvo surašytas notarės iniciatyva, todėl notarės liudijimai teisme gali būti suprantami kaip siekis pateisinti savo nekvalifikuotus veiksmus. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į kasatorės nurodomą ginčo buto vertę, kuri nustatyta 2014 m., po visų atsakovo atliktų pagerinimų, o ne palikimo priėmimo metu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto 4-ojo notaro biuro nutarė A. A. prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra, nurodydama, kad palikimo priėmimo metu atsakovas nurodė, jog mirusieji turėjo dar vieną įpėdinę, tačiau ji dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Ieškovė priimti palikimą faktiškai pradėdama valdyti turtą – butą, galėjo tik po motinos mirties, tačiau apie tai duomenų notarė neturi. Atsakovo pasirašytas pareiškimas yra geranoriškas įsipareigojimas kompensuoti kitiems įpėdiniams, jeigu jų atsirastų ateityje, jiems priklausančią palikimo dalį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo santykio kvalifikavimo

Sandoriai yra asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Sandoriu gali būti pripažintas ne bet koks juridinis faktas (asmens veiksmas), o tik toks, kuris turi visus būdingus sandorio požymius, t. y. teisėta asmens vidinės valios išorinė išraiška, siekiant tam tikro teisinio rezultato.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovo pareiškimas palikimo priėmimo metu, kuriame jis teigia, kad, ateityje atsiradus kitų įpėdinių pagal įstatymą, jis įsipareigoja kompensuoti jiems priklausančią palikimo dalį, gali būti vertinamas kaip vienašalis sandoris, atsakovo įsipareigojimas ieškovei. Bylą nagrinėję teismai ieškinį atmetė, nurodydami, kad paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose toks sandoris nėra nurodytas.

Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo veiksmą – pareiškimą palikimo priėmimo metu, pagal šios nutarties 16 punkte nurodytus sandorio požymius sprendžia, kad vien tai, jog tokio pareiškimo įstatymas nenurodo, nereiškia, kad jis yra draudžiamas ir kad toks atsakovo veiksmas prieštarauja teisės normoms. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad atsakovo valia buvo pasidalyti paveldimą turtą kartu su ieškove (atsakovas neneigia apie tai kalbėjęs su seserimi, ieškove, po tėvo, motinos mirties), būtent todėl jis tokį pareiškimą ir padarė priimdamas palikimą įstatymo nustatytu laiku. Vis dėlto teigti, kad toks atsakovo pareiškimas yra visiškai atsietas nuo pačių paveldėjimo teisinių santykių ir gali būti laikomas atskiru vienašaliu sandoriu, nėra pagrindo, nes tam, kad galėtų kilti kokie nors teisiniai padariniai iš atsakovo pareiškimo, būtina, kad atsirastų realus įpėdinis pagal įstatymą, pareiškiantis valią priimti palikimą.

Atsakovo pareiškime nėra nurodyti jokie konkretūs teisiniai padariniai, t. y. kokį turtą, su kuo, kada ir kaip siekia pasidalyti atsakovas, todėl jo pareiškimas negali būti įvardytas kaip atskiras vienašalis sandoris, nes, vertinant jį skyrium nuo paveldėjimo teisinių santykių, nėra aišku, kokių teisinių padarinių šiuo pareiškimu atsakovas siekė. Tuo tarpu prievolė galioja tik jeigu įmanoma nustatyti, ką skolininkas privalo duoti, padaryti ar ko nedaryti. Jeigu nėra galimybės nustatyti prievolės dalyko, nėra ir pačios prievolės. Atsižvelgiant į tai, atsakovo pareiškimas vertintinas daugiau kaip deklaratyvaus pobūdžio pareiškimas, galintis sukelti tam tikrus teisinius padarinius tik paveldėjimo teisinių santykių dalyviams.

Kaip ir kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose, taip ir paveldėjimo, galioja civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad asmenys turimas teises įgyvendina savo nuožiūra, išskyrus įstatyme nustatytus ribojimus. Paveldėjimo teisėje šis principas įgyvendinamas, priimant arba atsisakant priimti palikimą (CK 5.50, 5.60 straipsniai), kai asmuo turi teisę paveldėti pagal įstatymą arba testamentą. Palikimo priėmimas yra aktyvus veiksmas (vienašalis sandoris), kuris sukelia atitinkamus teisinius padarinius tik tuo atveju, jeigu yra išreikštas (sudarytas) įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

Taigi kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnis). Jeigu įpėdinis atsisako palikimo arba neatlieka jokių veiksmų, kurie patvirtintų, kad jis priėmė palikimą, teismų praktikoje, paveldėjimo teisės doktrinoje pripažįstama, jog paveldėjimo santykiai neatsirado arba asmuo iš jų pasitraukė ir paveldėjimo santykiai nutrūko (CK 5.50 straipsnio 1 dalis, 5.60 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą dėl notarės atsisakymo atlikti notarinį veiksmą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-523/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-523/2014">3K-3-523/2014</a>). Įstatymo nustatytu terminu nepriėmus palikimo, nesikreipus į teismą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, t. y. neišreiškus valios priimti palikimą, laikytina, kad įpėdinio neįgyvendinta paveldėjimo teisė pasibaigė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-273/2014).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorei buvo žinoma apie paveldimą turtą, mirusių tėvų butą, tačiau ji daugiau nei trejus metus nerodė jokio susidomėjimo, nesirūpino ginčo butu ir neatliko jokių veiksmų, leidžiančių teigti, kad ji tapo ar ketino tapti paveldėjimo teisinių santykių dalyve, t. y. ji nei per įstatymo nustatytą terminą kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo, nei faktiškai pradėjo vadyti turtą, nei kitaip informavo kitą įpėdinį, savo brolį, atsakovą, apie savo realius ketinimus, susijusius su paveldimu turtu. Vadinasi, kasatorė turėtos subjektyvios paveldėjimo teisės neįgyvendino, todėl jokie su šia teise susiję padariniai jai nekilo.

Kaip nurodyta šios nutarties 18 punkte, atsakovo pareiškimas apie galimą kompensaciją įpėdiniams, kurių gali atsirasti ateityje, kokius nors teisinius padarinius galėtų sukelti tik paveldėjimo teisinių santykių dalyviams, tačiau kasatorė neišreiškė noro tapti tokių santykių dalyve ir ja netapo. Vien tai, kad kasatorė gyvena užsienyje, neteikia pagrindo daryti išvados, kad ji neturėjo galimybių laiku įstoti į paveldėjimo santykius ar kitaip su atsakovu sutarti dėl galimo ginčo buto pasidalijimo. Aplinkybė, kad kasatorė iki 2014 m. buvo registruota ginčo bute, taip pat neteikia pagrindo daryti išvados, kad ji buvo pradėjusi faktiškai ginčo butą valdyti.

Civilinėje teisėje terminas apibrėžia konkrečias laiko ribas arba momentą, kuriam suėjus ar pasibaigus, įstatymas ar šalių susitarimas nustato tam tikrų civilinių teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Terminai (pavyzdžiui, palikimui priimti) ar pagrindai atnaujinti terminus yra nustatyti tam, kad būtų užtikrintas pasitikėjimas, stabilumas ir saugumas civilinėje apyvartoje, t. y. kiekvienas civilinių teisinių santykių esamas ar potencialus dalyvis turi būti pakankamai aktyvus ir suinteresuotas pasiekti tam tikrą rezultatą. Kiekvieno asmens veiksmai vertintini pagal vidutiniškai atidaus ir rūpestingo asmens standartą.

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad kasatorė buvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir ėmėsi tinkamų priemonių savo tariamai pažeistoms teisėms ginti. Kadangi atsakovo pareiškimas negali būti prilyginamas vienašaliam sandoriui, nesusijusiam su paveldėjimo teisiniais santykiais, o kasatorė nėra paveldėjimo teisinių santykių dalyvė, tai atsakovo pareiškimas kasatorei nesukėlė jokių teisinių padarinių, dėl ko galėtų būti naikinama skundžiama nutartis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetus, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 5,89 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš iš ieškovės L. S. (a. k. duomenys neskelbtini) 5,89 Eur (penkis Eur 89 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Sigitas Gurevičius

Vincas Verseckas