A. K. pagal BK 102 str., 24 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-214-976/2016 Teisminio proceso Nr. 1-56-2-00005-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.2.1.

1.2.1.2.

2.1.15.1.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistojo A. K. gynėjui advokatui Vladislavui Latušinskiui (Vladislav Latušinskij),

nukentėjusiajai E. L.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. (A. K.) ir jo gynėjos advokatės G. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. išteisinamasis nuosprendis ir A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 102 straipsnį septynerių metų laisvės atėmimo bausme. Pritaikius BK 76 straipsnį, jis nuo bausmės atleistas dėl ligos.

Iš A. K. nukentėjusiesiems J. J. priteista 15 000 Eur, N. I. Š. – 15 000 Eur, V. B. – 8 000 Eur, E. G. – 15 000 Eur, A. G. – 10 000 Eur, E. L. – 6000 Eur. Nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atmestas.

Nukentėjusiesiems civiliniams ieškovams N. I. Š. ir V. B. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu A. K. pagal BK 102 straipsnį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Nukentėjusiųjų J. J., N. I. Š., A. P., V. B., E. G. ir A. G. civiliniai ieškiniai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimą, prokuroro, nukentėjusiosios, prašiusių skundą atmesti, gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. A. K. apeliacinės instancijos teismo nuteistas už tai, kad būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros – Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos (VSM) Tardymo dalies 2-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio – vyr. tardytojas, bendrininkaudamas su kitais sovietų okupacinės valdžios represinių struktūrų darbuotojais, vykdė civilių gyventojų trėmimą iš okupuotos Lietuvos teritorijos, tuometinės Vilkaviškio apskrities, į okupavusios valstybės, SSRS, teritoriją, būtent:

Vykdydamas SSRS Ministrų Tarybos 1949 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebetęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, Lietuvos SSR Ministrų tarybos 1949 m. kovo 19 d. nutarimą Nr. 176vs „Dėl buožių iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, remdamasis nuo 1949 m. vasario 16 d. iki 1949 m. kovo 3 d. LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus viršininko pavaduotojo A. P. ir LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus 2-N poskyrio viršininko pavaduotojo A. Š. surinkta ir pateikta Vilkaviškio apskrities civilius gyventojus kompromituojančia dokumentine medžiaga, 1949 m. vasario 24 d. parengė ir savo parašu patvirtino išvadas dėl V. J. ir jo šeimos narių E. J., J. J., N. I. J. (po santuokos – Š.); E. N. ir jos šeimos narės A. N.; J. Š. ir jo šeimos narių M. Š., J. Š., J. J. Š. ištrėmimo į nutolusius SSRS rajonus specialiajam apgyvendinimui, tęsdamas veiką, 1949 m. kovo 5 d. parengė ir savo parašu patvirtino išvadas dėl O. N. ir jos šeimos narių K. A. N., J. N.; A. K. ir jo šeimos narių O. K., A. K., E. K. (po santuokos L.), J. K.; S. Ž. ir jo šeimos narės J. Ž.; S. G. ir jo šeimos narių M. G., V. G.; V. S. ir jos šeimos narės U. S.; A. Č. ir jo šeimos narių M. Č., J. Č., Z. Č.; T. B. ir jo šeimos narės M. B.; A. K. ir jo šeimos narių O. K., A. K., M. K., A. B., M. B.; V. S. ir jo šeimos narių A. S., M. S., K. S. ištrėmimo į nutolusius SSRS rajonus specialiajam apgyvendinimui; tęsdamas veiką, 1949 m. kovo 7 d. parengė ir savo parašu patvirtino išvadas dėl A. P. ir jo šeimos narių T. P., A. P., M. P., J. P.; U. P. ir jos šeimos nario A. P.; J. M. ir jo šeimos narių J. M., J. M., J. M., J. M., Z. M. ištrėmimo į nutolusius SSRS rajonus specialiajam apgyvendinimui; minėtas išvadas patvirtinus LSSR VSM 2-N valdybos 2-ojo skyriaus viršininkui S. F. ir LSSR VSM ministrui N. G., jų pagrindu 1949 m. kovo 25 d. LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus operatyvinis įgaliotinis V. K., LSSR VRM Vilkaviškio apskrities skyriaus Pajevonių valsčiaus poskyrio viršininkas V. K., LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus Vilkaviškio valsčiaus poskyrio operatyvinis įgaliotinis N. M., LSSR VRM Vilkaviškio apskrities skyriaus Gižų valsčiaus poskyrio viršininkas S. D., LSSR VSM Vilkaviškio apskrities Pajevonių valsčiaus poskyrio e. viršininko p. I. P., LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus Žaliosios valsčiaus poskyrio operatyvinis įgaliotinis A. R., LSSR VRM Vilkaviškio apskrities skyriaus Pilviškių valsčiaus poskyrio viršininkas R. V., LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis B. K., LSSR VSM Vilkaviškio apskrities skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis K. V. B., LSSR VSM Vidaus kariuomenės 1/53 partinio biuro sekretorius S., kurio tikslūs asmens duomenys tyrimo metu nenustatyti, ir kiti tyrimo metu nenustatyti sovietinių represinių struktūrų atstovai sulaikė ir į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 perdavė civilius Lietuvos gyventojus: V. J., E. J., J. J., N. I. J. (po santuokos – Š.); E. N., A. N.; J. Š., M. Š., J. J. Š.; O. N., K. A. N., J. N.; A. K., O. K., A. K., J. K.; S. Ž.; S. G., M. G., V. G.; V. S., U. S.; A. Č., M. Č., J. Č. (po santuokos – A.), Z. Č. (po santuokos – B.), E. M., A. M.; T. B., M. B.; A. K., O. K., A. K., G. B.; V. S., A. S., M. S., K. S.; A. P., T. P., A. P., M. L. P. (po santuokos – K.); U. P., A. P.; J. M., J. M., J. M., J. M., Z. M., dėl to šie asmenys prievarta buvo išvežti į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį.

2. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. K., konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis priklausė specialiai trėmimams vykdyti sukurtai pareigūnų grupei. Jo darbas buvo vykdyti gaunamus nurodymus, t. y. peržiūrėti gautus dokumentus, tikslinti, jeigu kas būdavo neaišku, o vėliau savo parašu patvirtinti surašytų duomenų teisingumą. Šiuo metu galiojantis BK 102 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas įsakė, kurstė ar organizavo tremtį ar trėmė civilius gyventojus. A. K. atveju nė vienas nusikaltimo padarymo veiksmas, numatytas įstatyme, netinka jo veiksmams. Jis 1949 m. buvo tik Lietuvos SSR MGB tardymo skyriaus vyr. tardytojas, turėjo tik vyr. leitenanto laipsnį ir nei pagal einamas pareigas, nei pagal karinį laipsnį neturėjo jokios galimybės ne tik kad įsakyti, bet ir kurstyti ar organizuoti tremtį. Atlikdamas savo formalius, daugiau į raštinės ar kanceliarijos darbuotojo darbą panašius veiksmus, t. y. sutikrindamas jam pateiktoje byloje esančių duomenų apie asmenis teisingumą ir pagrįstumą, surašydamas apie tai išvadą ir patvirtindamas ją parašu, jis neatliko aktyvių veiksmų, kuriuos baudžiamasis įstatymas prilygina civilių gyventojų trėmimui.

3. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertindamas įrodymus, išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, nepagrįstai didesnę įrodomąją galią skyrė kaltinamojo parodymams bei kaltinamajam palankiems bylos įrodymams. Teismas konstatavo, kad išvados, kurias pasirašė A. K., buvo būtinas vienas iš sudedamųjų tremties bylos dokumentų, nors jos buvo standartiniai dokumentai ir parašas ant jų dar nereiškė ištrėmimo, tačiau A. K. parašas ant išvados liudija, kad jis buvo vienas iš pareigūnų, dalyvavusių asmenų trėmimo procese.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. (A. K.) ir jo gynėja advokatė G. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4.1. Skunde keliamos abejonės dėl BK 102 straipsnio atgalinio taikymo ir grįžtamosios galios bei senaties instituto netaikymo. Kasatorių manymu, toks taikymas gali pažeisti konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 4 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnį. A. K., 1949 m. atlikdamas techninį darbą – pasirašydamas išvadas dėl asmenų kompromituojančių duomenų, negalėjo numatyti, kad jo veiksmai sudaro nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų požymius.

Pagal praktiką genocido bylose, valstybės institucijos turi diskreciją aiškinti genocido apibrėžimą plačiau už numatytąjį 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Tačiau ši diskrecija neleidžia vidaus teismams nuteisti asmenis pagal tokį platesnį apibrėžimą retrospektyviai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS04OTUvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-895/2016">2K-5-895/2016</a>). Nagrinėjamoje byloje 1949 m. nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už veiką, kurios padarymu kaltinamas A. K. – civilių trėmimo vykdymas, o baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios išimtis (BK 3 straipsnio 3 dalis) tokiai veikai netaikoma, šiuo aspektu A. K. baudžiamoji atsakomybė pagal pareikštą kaltinimą negalima. Atsižvelgdamas į tai, kad 1949 m. tarptautinėje teisėje atsakomybė už civilių trėmimą buvo nustatyta tik karo metu arba prieš karą, teismas neturėjo teisės retrospektyviai jį nuteisti. Atsakomybė galėjo kilti tik už veiksmus, susijusius su įsakymu tremti arba trėmimu, tai atitinka 2000 m. BK redakciją, tarptautinės teisės normas.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė ir ignoravo A. K. poziciją, kad jo veiksmuose nėra subjektyviųjų požymių. Karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui vienas iš objektyviųjų požymių yra nusikaltimo padarymo laikas (šiuo atveju okupacijos laikas), o subjektyvusis požymis – tyčia. Nuteistojo tyčia byloje nėra įrodyta. A. K. teigė, kad jis 1949 m. negalėjo veikti tiesiogine tyčia, tuo laiku nebuvo atsakomybės už šį nusikaltimą, o okupacijos faktas buvo pripažintas tik XX amžiaus pabaigoje. A. K. 1949 m. ėjo tarnybą, iš oficialių šaltinių žinojo, kad Lietuva 1940 m. savo iniciatyva, savanoriškai įstojo į Tarybų Sąjungą ir tik 1992 m. paaiškėjo tikrosios įstojimo aplinkybės. Nuo 1949 m. jokių dokumentų, patvirtinančių, kad Lietuva buvo okupuota arba aneksuota, nebuvo išleista, iki šiol tarptautinėje teisėje nėra priimta jokių dokumentų apie karo paskelbimą, okupaciją ar aneksiją, apie ginkluotą konfliktą tarp Lietuvos ir SSSR. A. K. mano, kad jo tarnyba LSSR MGB buvo teisėta, todėl vien faktas, kad jis buvo NKVD/NKGB/MGB darbuotojas, savaime nereiškia jo dalyvavimo vykdant gyventojų trėmimą. Skunde teigiama, kad turi būti įrodyta, jog jis suvokė okupaciją-aneksiją. Kartu bylos medžiaga rodo, kad visi trėmimo dokumentai buvo slapti, jis nebuvo susipažinęs su jais.

4.3. Skunde teigiama, kad byloje nebuvo ištirtos A. K. pareigų ribos, nes vien priklausymas šiai struktūrai nėra nusikaltimas ar pagrindas baudžiamajai atsakomybei. Byloje nustatyta, kad ne A. K., o vadovybė priimdavo sprendimus dėl trėmimų, jis gavęs įsakymą pasirinkimo neturėjo, liudytojai patvirtino, kad ne jis tiesiogiai vykdė trėmimą, jie nebuvo girdėję jo pavardės iki tyrimo, todėl tik dokumentų įforminimas be pagrindo priskirtas nusikalstamai veikai. Tai, kad A. K. nebuvo tiesioginis nusikaltimo vykdytojas, patvirtina ir bylos duomenys: archyviniai duomenys apie tai, kad operacijai „Priboj“ vykdyti buvo organizuotas specialus būrys, susidedantis iš 30 operatyvinių pareigūnų, duomenų, kad jis buvo įtrauktas, nėra ir negali būti, nes jis dirbo tardytoju, o ne operatyviniu pareigūnu, jo darbas buvo parengtinis tardymas konkrečiose bylose. Visi darbuotojai, kurie dalyvavo vykdant „Priboj“ operaciją, buvo paskatinti ar apdovanoti, bet A. K. pavardės šiame sąraše nėra.

4.4. A. K. nebuvo tiesioginis trėmimų vykdytojas. Apklaustas specialistas parodė, kad A. K. pasirašytas dokumentas negali būti laikomas įsakymu, nes jis patvirtina, kad suformuotoje byloje surinkti visi būtini dokumentai ir byloje nėra duomenų apie tai, kad tarp šeimos narių yra apdovanotų asmenų, arba asmenų, turinčių nuopelnų tarybinei valdžiai.

4.5. Skunde tvirtinama, kad A. K. nėra nusikaltimo subjektas. Pagal BK 102 straipsnį atsako, tas kas įsakė, kurstė ar organizavo tremti ar trėmė civilius gyventojus, tačiau nenurodyta, pagal kokią BK 24 straipsnio dalį A. K. traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. BK dispozicija aiškiai įtvirtina, kokia bendrininkavimo forma laikoma nusikalstama – įsakymo priėmimas, organizavimas, kurstymas ir vykdymas, šis sąrašas plečiamas negali būti. A. K. nepriėmė įsakymo dėl civilių trėmimo, nebuvo šio nusikaltimo organizatorius, nebuvo kurstytojas ar vykdytojas. Jo veiksmus būtų galima vertinti kaip bendrininko padėjėjo, tačiau pagal BK 102 straipsnį (abi redakcijos) už tai atsakomybė nenumatyta.

Pakeitus kaltinimą nei prokuroras, nei apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokia forma bendrininkavo A. K.. Byla teismui buvo perduota pagal kaltinimą, kad jis įsakė tremti ir vykdė civilių asmenų trėmimą, o nuteistas už tai, jog bendrininkaudamas vykdė trėmimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad išvada nėra įsakymas, o duomenų, kad A. K. dalyvavo kaip trėmimo vykdytojas, byloje nėra. A. K. negali atsakyti ir pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcijos BK 102 straipsnį, nes ne jis įsakė tremti ir jis nebuvo trėmimo vykdytojas. BK 102 straipsnio redakcija priimta po 2011 m., ji praplečia atsakomybės ribas ir negali būti taikoma A. K. atsižvelgiant į BK 3 straipsnio 3 dalį ir Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto 22 ir 24 straipsnius.

4.6. Kasaciniame skunde teigiama, kad civiliniai ieškiniai turėjo būti palikti nenagrinėti, nes byloje kaip civilinis atsakovas nebuvo patraukta valstybė. Pagal Ženevos ir Hagos konvencijas bei Romos statutą karo nusikaltimo subjektu laikomas trėmimo metu trėmime dalyvavęs asmuo ir valstybė, nes šis nusikaltimas yra sudėtinė tam tikros valstybės politikos dalis ir be valstybės bei jos struktūrų palaikymo jis negali būti padarytas. Lietuvos Respublikos valstybė yra ratifikavusi visus šiuos dokumentus, tad žalos atlyginimo klausimų išsprendimas nedalyvaujant atsakingos valstybės atstovui negalimas.

5. Nuteistojo A. K. (A. K.) ir jo gynėjos advokatės G. K. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios taikant atsakomybę už civilių trėmimą

6. Kasaciniame skunde teigiama, kad BK 102 straipsnio atgalinis taikymas bei grįžtamoji galia yra abejotini, nes A. K. 1949 m. negalėjo numatyti, kad jo veiksmai sudaro nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų požymius, nes nacionalinėje teisėje tuo metu nebuvo numatyta atsakomybė už šiuos nusikaltimus. Tuo tarpu tarptautinėje teisėje atsakomybė buvo numatyta tik už civilių trėmimą prieš karą arba karo metu, o ne okupacijos ar aneksijos metu. Kitas susijęs su byloje taikyto BK 102 straipsnio atgaliniu galiojimu kasacinio skundo argumentas yra tas, kad, kasatorių teigimu, 2011 m. BK 102 straipsnio redakcija išplėtė veikų, kurios pripažįstamos trėmimu, sąrašą, įtraukiant trėmimo organizavimą ir kurstymą, ir dėl to taip pat negali būti taikoma.

7. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 102 straipsnyje apibrėžtos veikos – civilių trėmimas ar perkėlimas – yra karo nusikaltimai. Kartu pažymėtina, kad iš esmės panašios (nors ir skirtingos kai kuriais teisiškai reikšmingais požymiais, pavyzdžiui, padarymo laiko, konteksto, teritorijos) veikos tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje pripažįstamos nusikaltimu žmoniškumui (pavyzdžiui, gyventojų deportacija ar perkėlimas prievarta, BK 100 straipsnis). Į tarptautinius teisinius baudžiamosios atsakomybės už deportaciją kaip nusikaltimą žmoniškumui aspektus nagrinėjant kasacinį skundą bus atsižvelgiama tiek, kiek tai būtina atskleidžiant bylai reikšmingą platesnį tokio pobūdžio veikų teisinio vertinimo kontekstą.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.“ Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas principas nullum crimen, nulla poena sine lege, kuris reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už veiką, už kurią jos atlikimo metu pagal įstatymą nebuvo baudžiama. Įgyvendinant šį principą baudžiamajame įstatyme, BK 2 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu.

8.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, konstitucinio teisinės valstybės principo išreiškiamus atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekius, Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis principas nullum crimen, nulla poena sine lege nėra absoliutus. Pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas šio principo išimtis, pagal kurią baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią, taikytina nusikaltimams žmoniškumui bei karo nusikaltimams. Tarptautinės teisės normos, draudžiančios nusikaltimus žmoniškumui bei karo nusikaltimus, laikomos jus cogens (privalomo) pobūdžio normomis (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas). Nurodyta išimtis nustatyta ir BK 3 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, neturi grįžtamosios galios, išskyrus tam tikrus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui.

9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusikaltimų žmoniškumui (genocido) kontekste vertindamas baudžiamojo įstatymo atgalinio galiojimo sąlygas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOC02NDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-18-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-18-648/2016">2K-P-18-648/2016</a>) yra nurodęs, kad tokia išimtis įtvirtinta ir tarptautiniuose žmogaus teisių aktuose – Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 straipsnyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 35343/05, § 153–155 su tolesnėmis nuorodomis) konstatuota, kad Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinta garantija, kuri yra esminis teisinės valstybės elementas, užima svarbią vietą Konvencijos apsaugos sistemoje. Pagal šio straipsnio objektą ir tikslą jis turėtų būti aiškinamas ir taikomas taip, kad suteiktų veiksmingą apsaugą nuo savavališko baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo ir bausmės. Taigi Konvencijos 7 straipsnis neapsiriboja draudimu retrospektyviai taikyti baudžiamąjį įstatymą kaltinamojo nenaudai: bendresne prasme jis taip pat apima principą, kad tik įstatymas gali apibrėžti nusikaltimą ir nustatyti bausmę (nullum crimen, nulla poena sine lege) ir principą, kad baudžiamojo įstatymo negalima plečiamai aiškinti kaltinamojo nenaudai, pavyzdžiui, pagal analogiją. Iš šių principų išplaukia, kad nusikalstama veika turi būti tiksliai apibrėžta teisėje, ar tai būtų nacionalinė ar tarptautinė teisė. Ši sąlyga įvykdoma, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir prireikus pasitelkęs teismų aiškinimą ar kompetentingą teisinę konsultaciją gali žinoti, už kokius veiksmus ar neveikimą jam kils baudžiamoji atsakomybė. Įstatymo (teisės) sąvoka pagal Konvencijos 7 straipsnį pasižymi kokybiniais prieinamumo ir numatomumo reikalavimais. Kad ir kaip aiškiai būtų suformuluota teisinė nuostata, bet kurioje teisės sistemoje, taip pat ir baudžiamojoje teisėje, teisminės interpretacijos elementas yra neišvengiamas. Abejonių keliančių aspektų išaiškinimo ir prisitaikymo prie besikeičiančių aplinkybių poreikis išliks visada. EŽTT sprendimuose konstatuojama, kad valstybėse Konvencijos dalyvėse progresyvus baudžiamosios teisės vystymas per teismų atliekamą teisės aiškinimą yra giliai įtvirtinta ir būtina teisinės tradicijos dalis. Konvencijos 7 straipsnio negalima suprasti kaip draudžiančio teismams palaipsniui aiškinti baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygas, jei tik tokia raida atitinka nusikalstamos veikos esmę ir pagrįstai gali būti numatyta. EŽTT taip pat laikosi nuostatos, kad, pasikeitus valstybės suvereniai valdžiai teritorijos atžvilgiu ar politiniam režimui nacionalinėje teritorijoje, yra visiškai teisėta teisinei valstybei patraukti baudžiamojon atsakomybėn tuos asmenis, kurie nusikaltimus buvo padarę prieš tai buvusio režimo metu. Tokios valstybės teismai, pakeitę prieš tai veikusius teismus, negali būti kritikuojami dėl bylai reikšmingu metu galiojusių teisinių nuostatų taikymo ir aiškinimo, atsižvelgiant į principus, kuriais vadovaujasi teisinė valstybė (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 159; Didžiosios kolegijos 2001 m. kovo 22 d. sprendimas byloje Streletz, Kessler ir Krenz prieš Vokietiją, peticijų Nr. 34044/96,35532/97, 44801/98, § 81; Didžiosios kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. sprendimas byloje Kononov prieš Latviją, peticijos Nr. 36376/04, § 241). Pagal Konvencijos 7 straipsnio reikalavimus, nesant veikai taikytino jos padarymo metu galiojusio nacionalinio įstatymo, asmens nuteisimas turi būti pagrįstas bylai reikšmingu metu galiojusia tarptautine teise (Vasiliauskas prieš Lietuvą, § 166).

9.1. Nurodytais principais vadovaujamasi kasacinėje praktikoje bylose dėl nusikaltimų pagal tarptautinę teisę (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOC02NDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-18-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-18-648/2016">2K-P-18-648/2016</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS04OTUvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-895/2016">2K-5-895/2016</a>).

10. Nagrinėjamoje byloje būtina atsakyti į klausimą, ar A. K. veiksmai, atlikti 1949 m., gali būti retrospektyviai vertinami kaip nusikalstami, t. y. nustatyti, ar veikų padarymo metu buvo galiojančių nacionalinės ar tarptautinės teisės nuostatų, kurios draudė civilių asmenų trėmimą.

10.1. A. K. yra nuteistas pagal 2000 m. BK 102 straipsnį už 1949 m. padarytas nusikalstamas veikas – civilių asmenų trėmimą iš okupuotos į okupavusios valstybės teritoriją – už kurias pagal tuo metu Lietuvos teritorijoje taikytą RTFSR Baudžiamąjį kodeksą atsakomybė nebuvo numatyta.

10.2. Kaip jau minėta, 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio 2000 m. BK 3 straipsnio 3 dalyje buvo numatytas baigtinis nusikaltimų, kuriems baudžiamasis įstatymas gali būti taikomas retrospektyviai, sąrašas, į kurį įeina ir BK 102 straipsnis. Kadangi BK 102 straipsnis turi grįžtamąją galią, svarbu nustatyti, ar nusikalstamos veikos padarymo metu A. K. veiksmai buvo laikomi nusikaltimu pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas ir ar nuteistasis tuo metu galėjo numatyti, kad veika, už kurią jis yra nuteistas šioje byloje, gali būti kvalifikuojama kaip civilių trėmimas.

Vertinant 1949 m. tarptautinės teisės normas dėl karo nusikaltimų, be kita ko, civilių trėmimo, pirmiausia reikšmingos 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto, pridėto prie Londono susitarimo „Dėl Europos ašies šalių pagrindinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir nubaudimo“, ir šio Tribunolo 1946 m. rugsėjo 30 d.–spalio 1 d. nuosprendžio nuostatos. Statuto 6 straipsnio b punkte karo nusikaltimai apibrėžiami kaip karo įstatymų ar papročių pažeidimai, be kita ko, okupuotos teritorijos civilių gyventojų deportacija (angl. deportation, pranc. déportation) vergiškam darbui ar kitiems tikslams. 1946 m. gruodžio 11 d. priimta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 95 (I) buvo patvirtinti tarptautinės teisės principai, pripažinti Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statute ir šio tribunolo nuosprendyje. Šie principai išdėstyti 1950 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos patvirtintuose Tarptautinės teisės principuose, kuriuose įtvirtinta, kad asmuo traukiamas atsakomybėn ir baudžiamas už veiką, kuri laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, net ir tuo atveju, kai nacionalinė teisė nenustato bausmės už tokią veiką (II principas); asmuo, vykdęs vyriausybės ar karinio viršininko įsakymą, neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu jis iš tikrųjų turėjo moralinio pasirinkimo galimybę (IV principas). Bendrininkavimas darant šiuose Principuose nurodytus nusikaltimus yra nusikaltimas pagal tarptautinę teisę (VII principas). VI principo (b) punkte nustatytas nebaigtinis karo nusikaltimų sąrašas, kuriame, be kita ko, nurodyta ir okupuotos teritorijos civilių gyventojų deportacija vergiškam darbui ar bet kokiam kitam tikslui. Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas 1946 m. nuosprendyje dėl karo nusikaltimų, įtvirtintų Statute, teisinio pagrindimo (Tarptautinio karinio tribunolo Vokietijos pagrindiniams karo nusikaltėliams teisti nuosprendis, Teisė dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui. Angl. Judgment of the International Military Tribunal for the Trial of German Major War Criminals, The Law Relating to War Crimes and Crimes Against Humanity), be kita ko, nurodė, kad Statuto 6 straipsnio b punkte apibrėžti karo nusikaltimai jau buvo pripažįstami karo nusikaltimais pagal tarptautinę teisę. Jie buvo numatyti, be kita ko (cituojama kiek aktualu nagrinėjamai baudžiamajai bylai), 1907 m. Hagos konvencijos dėl karo sausumoje įstatymų ir papročių 46, 50, 52 ir 56 straipsniuose. Neabejotina, kad šių nuostatų pažeidimas buvo laikomas nusikaltimu, už kurį skiriama bausmė kaltiems asmenims. Tribunolas taip pat konstatavo, kad 1907 m. Hagos konvencijoje numatytos taisyklės 1939 m. buvo pripažįstamos visų civilizuotų tautų, ir vertinamos kaip kodifikuota karo įstatymų ir papročių, kurie minimi Statuto 6 straipsnio b punkte, išraiška (ten pat).

10.3. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nusikalstamos veikos padarymo metu 1949 m. žmonių deportacija buvo vertinama kaip nusikaltimas pagal visuotinai pripažįstamas tarptautinės teisės normas. Vertinant šiuo aspektu reikšmingų tarptautinės teisės aktų ir kitų šaltinių prieinamumą A. K. svarbu ir tai, kad SSRS valstybė, kurios pareigūnas tuo metu jis buvo, buvo viena 1945 m. rugpjūčio 8 d. Londono susitarimo „Dėl Europos ašies šalių pagrindinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir nubaudimo“, dalyvių.

11. Kasaciniame skunde neatskiriant karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui taip pat nurodyta, kad tarptautinėje teisėje veikos padarymo metu buvo pripažįstama, jog, asmeniui inkriminuojant civilių asmenų deportaciją kaip tokį nusikaltimą, būtina nustatyti, kad veika atlikta prieš karą ar karo metu.

11.1. Pažymėtina, kad BK 102 straipsnyje (2011 m. redakcija) numatyta, jog civilių gyventojų trėmimas laikomas nusikalstama veika, kai jis vykdomas karo, ginkluoto konflikto metu arba agresijos, okupacijos ar aneksijos metu (2003 m. straipsnio redakcijoje laikotarpis buvo apibrėžtas nurodant, kad nagrinėjama veika, pripažįstama nusikalstama, kai padaryta karo, tarptautinio ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar aneksijos sąlygomis). Tačiau įvertinus tai, kad byloje nagrinėjamos veikos buvo įvykdytos 1949 m., būtina nustatyti, kokie reikalavimai dėl karo nusikaltimų padarymo laiko buvo įtvirtinti tarptautinėje teisėje tuo metu. Šiuo aspektu nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad nors istoriškai karo teisės (taigi ir karo įstatymų bei papročių, įskaitant dėl pažeidžiamų asmenų apsaugos) taikymas iš esmės buvo siejamas su paskelbtu karu, po Antrojo pasaulinio karo siekiant užtikrinti realų ir veiksmingą tarptautinės humanitarinės teisės veikimą jos taikymas susietas su tarptautiniu (tam tikra apimtimi ir vidaus pobūdžio) ginkluotu konfliktu, nepriklausomai nuo to, ar šalys pripažįsta tokį esant. Be to, aptariamu laikotarpiu pripažintas ir tarptautinės humanitarinės teisės taikymas tokiais atvejais, kai valstybės teritorija ar jos dalis yra okupuojama, net jei okupacijai nesipriešinama ginklu (pvz., atsižvelgiant į akivaizdžiai nelygias šalių jėgas), t. y. karo ar ginkluoto konflikto būsenos tarp dviejų valstybių nėra. Tokia nuostata išplaukia, be kita ko, iš Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo nuosprendžio, kuriame kai kurios teritorijos (pvz., Bohemija ir Moravija), kurių kontrolę 1939 m. Vokietija įgijo (t. y. užėmė jas) nebuvus ginkluoto pasipriešinimo, traktuojamos kaip okupuotos (Tarptautinio karinio tribunolo Vokietijos pagrindiniams karo nusikaltėliams teisti nuosprendis, Čekoslovakijos užgrobimas. Angl. Judgment of the International Military Tribunal for the Trial of German Major War Criminals, The Siezure of Czechoslovakia); vėliau ji įtvirtinta 1949 m. Ženevos konvencijų bendruosiuose 2 straipsniuose. Vadinasi, pagal 1949 m. galiojusią tarptautinę teisę karo įstatymų ir papročių pažeidimas okupacijos metu (be kita ko, toks kaip nagrinėjamoje byloje, t. y. civilių trėmimas iš okupuotos valstybės teritorijos) buvo pripažįstamas karo nusikaltimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamas civilių trėmimas buvo dalis okupacinės valdžios didelio masto represijų prieš okupuotos Lietuvos gyventojus, vykdomų siekiant įgyvendinti okupacinės valdžios tikslus pradiniu okupacijos laikotarpiu, be kita ko, nuslopinti gyventojų pasipriešinimą.

12. Pažymėtina, kad civilių gyventojų deportacija nurodyta ir Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto 6 straipsnio c punkte bei 1950 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos patvirtintų Tarptautinės teisės principų VI principo c punkte reglamentuojant nusikaltimus žmoniškumui. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste kaip baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę taikymo dėl analogiškų veikų pavyzdys, vertintinas su atitinkamais pakeitimais, yra aktualus EŽTT 2006 sausio 17 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Kolk ir Kislyiy prieš Estiją (peticijų Nr. 23052/04 ir 24018/04), kurioje pareiškėjų skundas pagal Konvencijos 7 straipsnį dėl tariamo nullum crimen sine lege principo pažeidimo retrospektyviai pritaikius baudžiamąjį įstatymą nuteisiant juos už nusikaltimus žmoniškumui dėl dalyvavimo 1949 m. pavasarį deportuojant okupuotos Estijos Respublikos civilius gyventojus (t. y. toje pačioje operacijoje „Priboj“) buvo atmestas kaip nepriimtinas (aiškiai nepagrįstas). EŽTT, be kita ko, pažymėjo, kad civilių gyventojų deportacija buvo aiškiai pripažinta nusikaltimu žmoniškumui 1945 m. Niurnbergo tribunolo statuto 6 straipsnio c punkte. Nors Niurnbergo tribunolas buvo įsteigtas teisti pagrindinius Europos Ašies šalių karo nusikaltėlius už nusikaltimus, padarytus prieš Antrąjį pasaulinį karą ar šio karo metu, universalus principų dėl nusikaltimų žmoniškumui galiojimas vėliau buvo patvirtintas, be kita ko, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1946 m. gruodžio 11 d. rezoliucija Nr. 95, o vėliau – Tarptautinės teisės komisijos. Taigi atsakomybė už nusikaltimus žmoniškumui negali būti apribota tik tam tikrų valstybių piliečiais ir veikomis, padarytomis konkrečiu laikotarpiu, susijusiu su Antruoju pasauliniu karu.

13. Kitas kasacinio skundo argumentas yra tas, kad 2011 m. BK 102 straipsnio redakcija išplėtė veikų, kurios pripažįstamos trėmimu, sąrašą, įtraukiant į jį trėmimo organizavimą ir kurstymą, ir dėl to negali būti taikoma retrospektyviai, kaip griežtinanti atsakomybę norma.

13.1. Pažymėtina, kad A. K. inkriminuota veika – visose 2003 m. įsigaliojusio BK redakcijose (2003 m. gegužės 1 d. redakcija, 2011 m. kovo 22 d. redakcija) yra apibūdinama vienodai:,,tas, kas <...> okupacijos <...> metu <...> trėmė civilius gyventojus iš okupuotos <...> teritorijos <...> į okupavusios <....> šalies teritoriją“, todėl nėra pagrindo lyginti atskirų BK redakcijų, siekiant nustatyti, kuri iš jų griežtina ar švelnina atsakomybę. Pakeistas kaltinimas buvo formuluojamas remiantis išdėstytomis BK formuluotėmis, būtent taip: A. K. kaltinamas tuo, kad,,vykdė civilių gyventojų trėmimą iš okupuotos Lietuvos teritorijos, tuometinės Vilkaviškio apskrities, į okupavusios valstybės, SSRS, teritoriją“.

14. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. K. inkriminuojamų veikų padarymo metu civilių asmenų trėmimas tarptautinėje teisėje buvo pakankamai aiškiai apibrėžtas kaip karo nusikaltimas, be to, buvo laikomas karo nusikaltimu pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus.

Dėl BK 102 straipsnyje numatytos veikos objektyviųjų požymių

15. Kasaciniame skunde teigiama, kad A. K. nuteistas nenustačius visų būtinųjų nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių: byloje nenustatyta veika, atitinkanti trėmimo požymius, ir nenustatytas laikotarpis, numatytas BK 102 straipsnyje.

16. Pažymėtina, kad nors BK 102 straipsnyje numatytos kelios alternatyvios veikos, taip pat keli alternatyvūs veikos padarymo laikotarpiai, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste, kaip minėta pirmiau, aiškinant objektyviuosius veikos požymius svarbu tai, kad pagal BK 102 straipsnį atsako,,tas, kas <...> okupacijos <...> metu <...> trėmė civilius gyventojus iš okupuotos <...> teritorijos <...> į okupavusios <....> šalies teritoriją“, nes A. K. ginčijamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad okupacijos metu trėmė civilius gyventojus iš okupuotos teritorijos į okupavusios šalies teritoriją.

17. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nenustatytas būtinasis tokio pobūdžio nusikaltimų požymis – laikotarpis: pasak kasatorių, nei nusikalstamos veikos padarymo metu, nei iki šiol nėra tarptautinio įvertinimo, kad tarp SSSR ir Lietuvos Respublikos buvo karas, o tokiais nusikaltimais gali būti kaltinama tik tada, kai jie padaromi prieš karą arba karo metu. Kita vertus, kasaciniame skunde taip pat ginčijamas ir A. K. nuteisimas už okupacijos metu vykdytus civilių gyventojų trėmimus, nurodant, kad Lietuvos Respublikos okupacijos fakto teisinis vertinimas buvo pateiktas tik XX amžiaus pabaigoje, ir A. K. negalėjo suvokti, kad Lietuva buvo okupuota, o ne pati savanoriškai įstojo į SSRS.

18. Pagal BK 102 straipsnį, okupuotos valstybės civilių trėmimo nusikaltimo būtinasis požymis yra laikas, t. y. šis nusikaltimas gali būti padaromas tik karo ar tarptautinio ginkluoto konflikto metu, okupacijos ar aneksijos sąlygomis.

18.1. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, aptardama galimybę retrospektyviai taikyti baudžiamąją atsakomybę už šį nusikaltimą, padarė išvadą, kad karo nusikaltimų padarymo laikotarpis gali būti tiek karo metas, tiek okupacijos laikotarpis. Todėl tie argumentai nebus kartojami.

18.2. Skundo argumentas, kad A. K. 1949 m. negalėjęs suprasti ir vertinti, kad Lietuvos valstybė buvusi okupuota, atvirkščiai, buvo įsitikinęs, kad pati Lietuvos valstybė įstojo į Tarybų Sąjungą, nepaneigia BK 102 straipsnyje įtvirtintos veikos objektyviojo požymio – okupacijos metas – buvimo nagrinėjamoje byloje. Okupacija – tai iš esmės valstybės teritorijos faktinis užėmimas (kontrolė) priešo ginkluotosiomis pajėgomis ir efektyvios valdžios užtikrinimas joje (1907 m. Hagos konvencijos dėl karo sausumoje įstatymų ir papročių reglamento 42 straipsnis). Pirmiau minėta, kad teritorijos užėmimas okupacija laikomas ir tuo atveju, jeigu jai nesipriešinama ginklu.

18.3. Nusikalstamos veikos padarymo metu Lietuvos valstybė buvo okupuota SSRS. Be kita ko, okupacijos fakto teisinis vertinimas Lietuvoje yra išdėstytas Lietuvos Respublikos 1999 m. sausio 12 d. įstatyme Nr. VIII-1021 dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos, kurio preambulėje konstatuota, kad nuo 1940 m. birželio 15 d. Lietuva patyrė SSRS, Vokietijos ir vėl SSRS okupacijas, taip pat šiame įstatyme konstatuota, kad 1940–1990 metais Lietuvoje įvairiomis formomis vyko pasipriešinimas SSRS ir Vokietijos okupacijoms.

18.4. 1940 m. birželio 15 d. buvo įvykdytas SSRS agresijos aktas prieš Lietuvos Respubliką – sovietų ginkluotųjų pajėgų įvedimas į Lietuvos Respublikos teritoriją ir Lietuvos Respublikos teritorijos okupavimas. Tęsdama agresiją, 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įvykdė Lietuvos Respublikos teritorijos aneksiją. 1941 m. birželio mėnesį Lietuvos Respublika buvo okupuota Vokietijos reicho, 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą; ši okupacija baigėsi 1944–1945 m., kai SSRS reokupavo Lietuvos Respublikos teritoriją, o antroji sovietinė okupacija tęsėsi iki 1990 m. kovo 11 d., kai buvo atkurta Nepriklausoma Lietuvos valstybė. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jos gyventojai patyrė masines represijas, pažeidžiančias esmines žmogaus teises į gyvybę, sveikatą, laisvę ir orumą (be kita ko, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOC02NDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-18-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-18-648/2016">2K-P-18-648/2016</a>).

18.5. Įvairiais duomenimis, dėl abiejų SSRS įvykdytų okupacijų Lietuvos Respublika neteko beveik penktadalio gyventojų, įskaitant pabėgėlius. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 ir 1944–1990 m.) žuvo arba buvo nužudyta apie 85 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų, į Sovietų Sąjungą deportuota apie 132 tūkst. gyventojų (1945–1952 m. trėmimų metu 32 tūkst. jų buvo vaikai); specialiuose lageriuose ir kalėjimuose žuvo apie 35–37 tūkst. politinių kalinių, tremtyje – apie 28 tūkst. tremtinių (Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas).

18.6. Taigi objektyvusis veikos požymis – okupacijos laikotarpis – yra aiškiai nustatytas, ir skunde nurodomi teiginiai dėl įvairių okupacijos fakto politinių vertinimų atskirais laikotarpiais neturi teisinės reikšmės.

19. Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. K. neatliko jokių tiesioginių trėmimo veiksmų, byloje nėra duomenų, kad jis būtų buvęs įtrauktas į specialų būrį vykdant operaciją „Priboj“, ar už tai, kaip tiesioginis trėmimų vykdytojas, būtų gavęs apdovanojimų. Kasaciniame skunde nurodoma, kad jis, pasirašydamas išvadas, kurios negali būti laikomos įsakymais ištremti civilius gyventojus, ir pildydamas dokumentus, dirbo techninį darbą.

19.1. Trėmimu pagal BK 102 straipsnį laikomas civilių gyventojų, esančių okupuotoje ar aneksuotoje teritorijoje, priverstinis išvežimas iš jų užimamos teritorijos nuolat gyventi į kitą apibrėžtą teritoriją, esančią okupavusioje, aneksavusioje ar trečiojoje šalyje.

19.2. Byloje nustatytą nuosprendyje išvardytų civilių asmenų trėmimo faktą neabejotinai patvirtina byloje esantys rašytiniai duomenys: SSRS Ministrų Tarybos 1949 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebetęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949 m. kovo 19 d. Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimas Nr. 176vs „Dėl buožių iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos“ bei konkrečių asmenų tremties bylų medžiaga.

19.3. A. K. buvo pripažintas kaltu už tai, kad 1949 m. vasario–kovo mėn., tiksliai nurodytomis dienomis, parengė ir savo parašu patvirtino išvadas dėl civilių gyventojų ištrėmimo į nutolusius SSRS rajonus specialiajam apgyvendinimui; minėtas išvadas patvirtinus LSSR VSM 2-N valdybos 2-ojo skyriaus viršininkui S. F. ir LSSR VSM ministrui N. G., jų pagrindu apeliacinės instancijos nuosprendyje išvardyti ir kiti tyrimo metu nenustatyti sovietinių represinių struktūrų atstovai 1949 m. kovo 25 d. sulaikė ir į geležinkelio ešeloną Nr. 97354 perdavė civilius Lietuvos gyventojus, dėl to šie asmenys prievarta buvo išvežti į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį.

19.4. Apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje, detaliai, remdamasis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2011 m. gruodžio 6 d. istorine-archyvine pažyma Lietuvos gyventojų trėmimų organizavimas ir vykdymas, kurioje yra pateikti duomenys apie masinius prievartinius gyventojų trėmimus, tarp jų ir apie trėmimus 1949 m., išdėstė trėmimo proceso organizavimo ir vykdymo proceso atskirus etapus, motyvuotai konstatavo, kad civilių asmenų trėmimas buvo gerai organizuotas kompleksinis veikimas, kuris susidėjo iš įvairių administracinių procedūrų grandinės, kurioje kiekviena atskira procedūra, kiekvienas tarpinis veiksmas ar sprendimas, buvo būtinas galutiniam rezultatui pasiekti, priverstinai išvežti civilius iš Lietuvos teritorijos.

19.5. Teismas, remdamasis specialistų išvadomis, nustatė, kad J., N., K., N., Š., P., P., S., K., Č., Ž., G., S., B., M. šeimų tremties bylose pasirašė A. K. (2011 m. rugpjūčio 31 d. specialisto išvada Nr. 11-1280(11); t. 1, b. l. 182-185; 2012 m. kovo 8 d. specialisto išvada Nr. 11-3265(11). Taigi, kaip motyvuotai konstatavo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, rašytiniais bylos įrodymais neginčijamai įrodyta, kad ant išvadų dėl šeimų pasiuntimo į spec. trėmimą yra A. K. parašai, patvirtinantys, kad šios šeimos ištremtinos.

19.6. A. K. neneigia pasirašęs minėtas išvadas, tačiau nurodo, kad jos negali būti pripažintos įsakymais tremti, taip pat negalėjo kitaip lemti ištrėmimo.

19.7. Pažymėtina, kad minimos išvados nėra teismo nuosprendžiu pripažintos įsakymais tremti. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai nurodė, kad nors išvados buvo standartiniai dokumentai ir parašas ant jų dar nelėmė ištrėmimo, nes su kitais dokumentais buvo tvirtinamos aukštesnių pareigūnų (konkrečiu atveju LSSR VSM 2-N valdybos 2-ojo skyriaus viršininko S. F. ir LSSR VSM ministro N. G.), tačiau A. K. parašas ant išvadų liudija, kad jis buvo vienas iš pareigūnų, dalyvavusių civilių asmenų trėmimo procese. Išsamiai ištyręs bylos duomenis teismas pripažino, kad šios išvados, ant kurių pasirašė A. K., buvo vienas iš sudedamųjų tremties bylos dokumentų, būtinas, kad prasidėjęs trėmimo procesas būtų baigtas. Teismas rėmėsi specialistu, kuris nurodė, kad A. K. pareiga buvo patikrinti, ar byloje surinkti duomenys yra teisingi ir ar nėra SSRS nutarimuose nurodytų aplinkybių, kurias nustačius civiliai asmenys galėjo būti neištremti. Parašas ant išvados patvirtindavo, kad pateikti duomenys teisingi ir kad asmuo bei jo šeima gali būti išvežami. Kartu specialistas aiškiai patvirtino, kad išvada yra būtinas tremties bylos dokumentas, kurios kiti dokumentai negali pakeisti (t. 14, b. l. 37). Taigi, A. K. savo veiksmais prisidėjo prie pradėtos tremties procedūros įgyvendinimo prieš tuos žmones, dėl kurių išvadose jis pasirašė, o jo veiksmai buvo neatsiejami nuo tiek prieš tai buvusių veiksmų, tiek po to sekusių aukštesnių pareigūnų patvirtinimo ar sutikimo ištremti nurodytus asmenis, turint tikslą įgyvendinti įsakymą ištremti tam tikrą civilių grupę.

19.8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad byloje nustatytoje trėmimo proceso procedūrų grandinėje A. K. veiksmai – pateiktos medžiagos patikrinimas, įvertinimas ir išvados dėl ištrėmimo padarymas – vertinami kaip trėmimo vykdytojo veiksmai. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija neturi teisinių argumentų spręsti priešingai. Pareigūno veiksmai, kai jis pasirašo vieną iš būtinų tremties bylos dokumentų, be kurio trėmimo procesas negali vykti toliau ir būti baigtas, turi būti vertinami kaip tiesioginis dalyvavimas trėmimo mechanizme (procese).

19.9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad trėmimą kaip veiką, kuri yra nusikalstama pagal BK 102 straipsnį, būtina aiškinti ne kaip konkretų, užbaigiantį trėmimo procesą, veiksmą, t. y. fizinį asmenų įsodinimą į ešeloną, kaip teigiama skunde, bet kaip veiksmų visumą, kurių atlikimas buvo reikalingas įgyvendinti galutinį SSRS nutarimuose nurodytą tikslą –juose įvardintų civilių asmenų grupių iškeldinimą iš Lietuvos teritorijos. Kiekvienas atskiras veiksmas, kuris buvo būtinas nurodytam tikslui pasiekti, be kita ko, ir suformuotų tremties bylų patikrinimas, konstatuojant, kad asmuo ir jo šeima, įskaitant vaikus ir senyvo amžiaus asmenis, priklauso asmenų, kurie turi būti ištremti, grupei ir byloje nėra duomenų, kurie sudarytų kliūtis ištrėmimui (t. y. šeimoje nėra apdovanotų ordinais, medaliais SSRS, tarybinių partizanų dalinių dalyvių, tarnavusių ir tarnaujančių Tarybinėje armijoje, einančių aukštas partines–tarybines pareigas, taip pat mokslo ir meno veikėjų), bei pasirašant atitinkamą išvadą, atitinka trėmimo vykdymo požymį.

19.10. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamame nuosprendyje A. K. padarytos veikos objektyvieji požymiai, įvertinus įrodymų visumą, nustatyti, aiškiai bei tiksliai aprašyti ir jo veika tinkamai kvalifikuota kaip trėmimo vykdymas.

20. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nenurodydamas, kokia forma pagal BK 24 straipsnį A. K. bendrininkavo vykdant trėmimus, teigiama, kad A. K. veiksmus daugiausia būtų galima vertinti kaip padėjėjo, tačiau pagal BK 102 straipsnį už tai atsakomybė nenumatyta.

20.1. Atsakant į šį skundo argumentą, svarbu pažymėti, kad pagal pateiktą patikslintą kaltinimą A. K. buvo kaltinamas ne įsakymo tremti priėmimu, bet trėmimo vykdymu, t. y. jam pareikštas kaltinimas kaip tiesioginiam trėmimo vykdytojui. Kaltinimo esmė yra tokia: kaltinamasis, pasirašydamas išvadas dėl ištrėmimo (po to, kai patikrindavo tremties bylas), vykdė civilių gyventojų trėmimą. Visa tai leidžia teigti, kad A. K. kaltinimai dėl nusikalstamos veikos pateikti kaip bendravykdytojui.

20.2. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai aptaręs trėmimo procedūras, kurios buvo griežtai reglamentuotos ir buvo vykdomos įtraukiant įvairius pareigūnus, pavedant jiems atlikti tam tikras funkcijas, konkrečius veiksmus, aiškiai išskyrė konkrečius A. K. veiksmus ir jų teisinį vertinimą. Kaip jau minėta pirmiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teisingai nurodė, kad pateiktos medžiagos patikrinimas, įvertinimas ir išvados dėl trėmimo padarymas, taip, kaip ir dokumentinės medžiagos parengimo, jos vertinimo, sprendimo dėl ištrėmimo priėmimo veiksmai, lygiai taip pat kaip ir sprendimo vykdymo (fizinio asmenų išvežimo) veiksmai, galiojančio baudžiamojo įstatymo prasme yra vertinami kaip trėmimo vykdymo veiksmai.

20.3. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio išplaukia aiški išvada, jog A. K. nuteistas už tai, kad trėmė civilius gyventojus iš okupuotos teritorijos į okupavusios šalies teritoriją kaip šios veikos vykdytojas, būtent todėl atskiros nuorodos į BK 24 straipsnį šiuo atveju nereikia: jo veiksmai atitinka objektyvius vykdytojo, o ne padėjėjo, kaip teigiama kasaciniame skunde, veiksmus.

20.4. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors kasaciniame skunde kalbama apie kitusias BK 102 straipsnio redakcijas, kurios, kasatorių teigimu, griežtėjo, BK 102 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis veikos požymis – trėmimas – nekito. Tiek 2003 m. gegužės 1 d. BK 102 straipsnio redakcijoje, tiek vėlesnėje 2011 m. kovo 22 d. pakeistoje straipsnio redakcijoje buvo įtvirtintas trėmimo požymis, kurio turinys nesikeitė.

20.5. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodama A. K. veiką pagal BK 102 straipsnį ir papildomai nenurodydama BK 24 straipsnio.

21. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad visi būtinieji objektyvieji požymiai byloje nustatyti, o kasacinio skundo argumentai, kuriais siekiama paneigti A. K. atsakomybę ginčijant okupacijos teisinį vertinimą, sumenkinant jo atliktų veiksmų reikšmingumą trėmimo procese ir teigiant negalėjus atsisakyti vykdyti vadovybės įsakymus, atmestini.

Dėl BK 102 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių

22. Kasaciniame skunde teigiama, kad A. K. veikoje nėra tiesioginės tyčios. A. K. negalėjo suprasti, kad Lietuva buvo okupuota, nes iš oficialių šaltinių žinojo, kad Lietuva 1940 m. savo iniciatyva, savanoriškai įstojo į Tarybų Sąjungą ir tik 1992 m. paaiškėjo tikrosios įvykių aplinkybės. Jo tarnyba LSSR MGB buvo teisėta, todėl vien faktas, kad jis buvo NKVD/NKGB/MGB darbuotojas, savaime nereiškia jo dalyvavimo vykdant gyventojų trėmimą. Skunde taip pat nurodoma, kad norminiai aktai, susiję su trėmimu, buvo slapti, su jų turiniu A. K. nebuvo susipažinęs. Skunde taip pat nurodoma, kad jis tik vykdė įsakymus.

23. BK 102 straipsnyje įtvirtintas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad dėl jo veiksmų tremiami ar perkeliami civiliai, ir to siekia.

24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia subjektyvaus požymio – tiesioginės tyčios – buvimo A. K. veiksmuose.

25. Priešingai negu tvirtinama skunde, A. K. baudžiamasis procesas pradėtas ne dėl fakto, kad jis priklausė atitinkamoms tarnyboms, bet dėl to, kad, dirbdamas okupacinės valdžios represinės struktūros – Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos (VSM) Tardymo dalies 2-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyr. tardytoju, atliko konkrečius veiksmus, kurie atitinka nusikaltimo, numatyto BK 102 straipsnyje, objektyviuosius požymius.

26. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, kad, kaip nurodoma kasaciniame skunde, tik XX amžiaus pabaigoje buvo pripažintas Lietuvos okupacijos faktas, nepaneigia paties okupacijos fakto egzistavimo visą okupacijos laikotarpį. Kartu tai nėra kliūtis tuo laikotarpiu gyvenusiems asmenims suvokti neteisėtus vienos valstybės veiksmus prieš kitą valstybę, juolab kad šį laikotarpį okupuotoje valstybėje buvo vykdoma aktyvi rezistencinė (ginkluota ir neginkluota) veikla, patvirtinusi tautos priešinimąsi kitos valstybės veiksmams. Būtent šiam priešinimuisi malšinti buvo įsteigtos institucijos, kuriose ir dirbo nuteistasis A. K..

27. Atmestinas skundo teiginys, kad dirbdamas tardytoju A. K. negalėjo suprasti, jog vykdomi trėmimai, nes visi trėmimo dokumentai buvo slapti.

27.1. Byloje nustatyta, kad A. K. nuo 1943 m. dirbo OKR „Smerš“, o nuo 1946 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos SSR MGB tardymo skyriuje skyriaus tardymo poskyrio tardytoju, nusikalstamos veikos padarymo metu Lietuvos SSR MGB tardymo dalies 2-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio vyr. tardytoju. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad „Smerš“ – tai karinė SSRS specialioji tarnyba, kurios steigėja buvo NKVD, o paskirtis – kontržvalgyba, siekiant neutralizuoti „išdavikus, dezertyrus, žvalgus ir kriminalinius elementus“. Pagrindiniai sovietų okupacinės valdžios organai, nuo 1944 metų vykdę represines akcijas slopindami lietuvių nacionalinį pasipriešinimą okupantams, buvo LSSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo liaudies komisariatų (NKVD ir NKGB) atitinkamos struktūros, nuo 1946 metų liaudies komisariatai pervadinti į ministerijas (MVD ir MGB), nuo 1954 metų įsteigtas LSSR valstybės saugumo komitetas (KGB), taip pat veikė SSRS NKVD-MVD-MGB vidaus kariuomenė, specialūs „naikintojų“ būriai („stribai“) bei kiti represiniai organai. Lietuvos Respublikos Seimas 1998 m. liepos 16 d. įstatymu „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ pripažino NKVD, NKGB, MGB, KGB nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOC02NDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-18-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-18-648/2016">2K-P-18-648/2016</a>).

27.2. Kaip nustatyta byloje, A. K. sąmoningai ir savanoriškai vykdė tarnybą tuometinėje valstybės saugumo tarnyboje. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje motyvuodamas subjektyvaus požymio buvimą, pagrįstai pažymėjo, kad ilgalaikis A. K. darbas okupacinės valdžios struktūroje rodo pasirinkimo tarnauti okupacinei valdžiai kryptingumą, taip sąmoningai vykdant jos nurodymus, ir būtent tai paneigia jo tvirtinimą apie tuometinės politinės situacijos nesuvokimą.

27.3. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad A. K., atlikdamas savo darbines funkcijas, suvokė atliekamų veiksmų prasmę, t. y. kad pasirašydamas išvadą, kuria patvirtinamas tremiamų šeimų narių sąrašas ir nurodoma, kad nėra aplinkybių, trukdančių iškeldinimui, dalyvauja trėmimo procese, savo veiksmais užbaigdamas tam tikrą trėmimo etapą.

27.4. Kasaciniame skunde neigiama tyčia, argumentuojant tuo, kad A. K. nežinojo norminių aktų, kurių pagrindu buvo vykdomi civilių trėmimai, turinio.

27.5. Iš bylos matyti, kad trėmimo teisiniu pagrindu buvo laikomi 1949 m. sausio 29 d. SSRS Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebetęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“ bei 1949 m. kovo 19 d. Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimas Nr. 176vs „Dėl buožių iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos“. Šių priimtų nutarimų, savo esme neatitinkančių visuotinai pripažintų žmoniškumo principų, pagrindu buvo vykdomi visi trėmimo veiksmai.

27.6. Pritartina apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos padarytoms išvadoms, kad A. K. parodymus apie tai, kad jis nežinojo apie norminius aktus dėl tremties, paneigia pats išvadų, kurias jis pasirašė, turinys. Kaip buvo minėta, išvadoje nurodoma, kad ji surašyta peržiūrėjus apskaitos bylos dokumentus dėl buožės šeimos ištrėmimo; joje tiesiogiai nurodoma, kad trėmimas turi būti vykdomas remiantis Lietuvos SSR Ministrų tarybos 1949 m. kovo 19 d. nutarimu, pagal kurį šeima turi būti iškeldinama iš Lietuvos teritorijos į nutolusius Tarybų Sąjungos vietas specialiam apgyvendinimui. Išvados rezoliucinėje dalyje nurodomas sprendimas, t. y. nurodoma, kad įvertinus nustatytas aplinkybes (bylos dokumentai surašyti teisingai, apdovanotų ordinais, medaliai SSRS, tarybinių partizanų dalinių dalyvių, tarnavusių ir tarnaujančių Tarybinėje armijoje, einančių aukštas partines–tarybines pareigas, mokslo ir meno veikėjų nėra) – šeimą reikia nukreipti į nutolusias vietas spec. apgyvendinimui. Išvadą pasirašo A. K.. Taigi net jeigu A. K., eidamas tokias pareigas ir pasirašydamas atitinkamo turinio išvadas, sudarytas SSRS ir Lietuvos SSRS Ministrų Tarybos nutarimų pagrindu, ir nebuvo skaitęs šių nutarimų, jis negalėjo nesuprasti jų turinio prasmės ir jam duotų įsakymų vykdymo, kuris sukelia itin skaudžią tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio žalą.

27.7. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai nurodė, kad A. K. dirbo SSR MGB tardymo skyriuje, be baudžiamųjų bylų tardytojo funkcijų, atliko ir kitus pavedimus, įsakymus ir nurodymus, dėl ilgalaikio tarnavimo negalėjo nesuvokti struktūros, kuriai tarnavo, vykdomos veiklos kryptingumo, taip pat suvokė savo vykdomų veiksmų ir pareigų pobūdį.

27.8. Kasacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, neturi teisinių argumentų paneigti apeliacinės instancijos teismo išvados, kad tam tikrų atskirų dokumentų slaptumas nėra kliūtis asmeniui suprasti savo vykdomų veiksmų pobūdžio, jais siekiamo tikslo ir kylančių pasekmių.

28. Skunde taip pat nurodoma, kad ne A. K., o vadovybė priimdavo sprendimus dėl trėmimų, o jis gavęs įsakymą neturėjo pasirinkimo teisės.

28.1. Dėl šio skundo teiginio pažymėtina, kad nėra pagrindo įsakymo civilių trėmimo baudžiamosiose bylose vykdymą pripažinti baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe. Neteisėto įsakymo įvykdymas nešalina galimybės patraukti baudžiamojon atsakomybėn nei jį davusį, nei jį įvykdžiusį asmenį. Pirmiau minėta, kad pagal tarptautinę teisę įsakymas vykdyti nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus laikomas žinomai nusikalstamu, todėl nešalina baudžiamosios atsakomybės jį vykdžiusiam asmeniui. 1945 m. Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto 8 straipsnyje nustatyta, kad karo nusikaltimą, nusikaltimą taikai ar žmoniškumui padaręs asmuo, vykdęs vyriausybės ar karinio viršininko įsakymą, neatleidžiamas nuo atsakomybės. Šią nuostatą įtvirtina ir 1950 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos patvirtintų Tarptautinės teisės principų IV principas, pagal kurį asmuo, vykdęs vyriausybės ar karinio viršininko įsakymą, neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu jis iš tikrųjų turėjo moralinio pasirinkimo galimybę.

28.2. Kaip matyti iš bylos medžiagos, joje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad nuteistasis neturėjo pasirinkimo vykdyti ar nevykdyti atitinkamus įsakymus, dalyvaujant civilių trėmimo procese. Priešingai, bylos medžiaga rodo, kad A. K. dirbo šį darbą ir vykdė jam pavestas pareigas laisva valia.

28.3. Šiuo aspektu paminėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotas nuostatas, pagal kurias net eilinis karys, esantis sudėtingoje situacijoje dėl politinio režimo, negali aklai paklusti įsakymams, akivaizdžiai pažeidžiantiems fundamentalias žmogaus teises; be to, vertinant jo galimybes pasirinkti teisėtą elgesio variantą svarbus ir kaltininko savanoriškas įstojimas į tarnybą, kurioje jis žinomai gali būti įpareigotas vykdyti būtent tokį (aiškiai neteisėtą) įsakymą (Didžiosios kolegijos 2001 m. kovo 22 d. sprendimas byloje K.-H. W. prieš Vokietiją, peticijos Nr. 37201/97).

29. Apibendrinus darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje subjektyvusis požymis – kaltė – konstatuotas pagrįstai, teismui, priėmusiam nuosprendį, tinkamai motyvavus tokią išvadą.

Dėl neturtinės žalos

30. Kasaciniame skunde teigiama, kad pagal tarptautinius teisės aktus už tokio pobūdžio nusikaltimus atsakomybėn traukiama ir valstybė, nes trėmimo vykdymas yra tam tikros valstybės politikos dalis, o to nepadarius civiliniai ieškiniai A. K. turėjo būti palikti nenagrinėti.

31. Apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas A. K., sprendė nukentėjusiųjų byloje pareikštus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo iš nusikalstamos veikos kaltininko. Teismas pripažino, kad dėl A. K. veiksmų nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai J. J., N. I. Š., V. B., E. G., A. G., E. L. patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, t. y. kad tarp A. K. veiksmų ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys, todėl jie turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

32. Spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais. Kartu teismas pasisakė, kad tam tikri nukentėjusiųjų nurodomi patirti neigiami padariniai galėjo būti nulemti ne tiek tiesiogiai A. K. veiksmų, kiek tuo metu egzistavusios visuomeninės santvarkos, kuri neigiamą įtaką nukentėjusiesiems galėjo padaryti ir be tiesioginių A. K. veiksmų. Taigi, teismas, vertindamas žalos priteisimo pagrindą ir dydį, atskyrė neigiamus padarinius, kurie buvo tiesiogiai susiję su A. K. veiksmais, ir padarinius, kilusius dėl kitų priežasčių. Tai buvo vienas iš argumentų mažinant civiliniuose ieškiniuose nurodytus neturtinės žalos dydžius. Kartu apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos dydį, aplinkybę, kad A. K. buvo tik vienas iš nusikalstamos veikos bendravykdytojų, vertino kaip svarbią proporcingumo principo kontekste.

33. Asmenys, dėl nusikalstamos veikos patyrę turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Tai, kad nukentėjusieji patyrė žalą ne tik dėl nuteistojo veiksmų ir už ją gali būti atsakingi ir kiti asmenys, nešalina pareigos už nusikalstamą veiką nuteistam asmeniui atlyginti savo nusikalstamais veika padarytą žalą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad neturtinė žala priteista iš nuteistojo A. K. už jo padarytą nusikalstamą veiką, nuosprendyje pateikta pakankamai motyvų pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp nuteistojo nusikalstamų veiksmų ir neturtinės žalos, įvertinti visi svarbūs neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai.

34. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo kaltu pripažintas konkretus fizinis asmuo. Pagal Lietuvos Respublikos BK 102 straipsnį nusikalstamos veikos subjektu gali būti būtent tik fizinis asmuo. Atsižvelgiant į tai, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, argumentai dėl valstybės, kaip subjekto, turinčio pareigą atlyginti neturtinę žalą, iš esmės susiję su valstybės, pažeidusios tarptautinę teisę, atsakomybe, nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas.

35. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė esminių BPK normų, reguliuojančių civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą, pažeidimų.

36. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas (BK 102 straipsnis) A. K. pritaikytas tinkamai, nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. K. (A. K.) ir jo gynėjos advokatės G. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Olegas Fedosiukas

Rima Ažubalytė