Baudžiamoji byla Nr. 2K-294-648/2017
Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00426-2014-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.7.1.2.3; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1
(S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
nuteistojo E. M. (E. M.) gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,
neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. išteisinamąjį nuosprendį, E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą vieneriems metams, pagal BK 149 straipsnio 4 dalį – penkeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, šias bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams. Iš nuteistojo E. M. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. K. priteista 6000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu E. M. dėl kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus, 149 straipsnio 4 dalį buvo išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. K. atstovės pagal įstatymą L. K. civilinis ieškinys atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu E. M. nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini), tamsiu paros metu, J. K. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su S. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), žinodamas, kad ji yra mažametė, kuri dėl savo amžiaus negalėjo visapusiškai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, įvertinti pasekmių ir galimos žalos, o dėl baimės jausmo negalėjo pasipriešinti, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės ir veikdamas prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą prieš ją, t. y. laikydamas jos rankas ir taip atimdamas galimybę jai priešintis, įvedė savo lytinį organą mažametei nukentėjusiajai į makštį ir lytiškai su ja santykiavo natūraliu būdu prieš jos valią, taip padarė mažametei nukentėjusiajai S. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį po to išsivysčiusiu depresinio elgesio sutrikimu.
2. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas prioritetą suteikė tam tikriems įrodymams ar jų daliai, nevertino jų visumos, neteisingai interpretavo objektyviais duomenimis byloje nustatytas faktines aplinkybes ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2, 5 dalių reikalavimus). Dėl to šis teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl E. M. nekaltumo, jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, bei pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį.
3. Kasaciniu skundu nuteistojo E. M. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė BPK pažeidimus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 138 straipsnio 1 dalies (turėtų būti – BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkto), 149 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nukrypo nuo šios kategorijos bylose formuojamos teismų praktikos kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228, 1A-65/2012.
3.2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priešingas nei pirmosios instancijos teismas išvadas padarė, nepateikdamas jokių patikimų ir abejonių nekeliančių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų neatitikties bylos faktinėms aplinkybėms, nuosprendyje nenurodė įrodymų, kurie buvo pagrindas jo ginamąjį pripažinti kaltu. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės apsiribojo tik pirmosios instancijos teismo išvadų, argumentų ir motyvų kritika, nepateikdamas objektyvių bylos duomenų, kurių būtų netyręs ir nevertinęs pirmosios instancijos teismas, nors teismas, panaikindamas išteisinamąjį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo aiškiai nurodyti, į kuriuos įrodymus buvo neatsižvelgta ar atsižvelgta nepakankamai ir kokią tai reikšmę turėjo pirmosios instancijos teismo išvadų klaidingumui bylos aplinkybių kontekste.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios S. K. parodymus, kurie pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažinti nepatikimais ir nepakankamais ginamojo kaltei pagrįsti. Šis teismas, spręsdamas fakto ir teisės klausimą, nebuvo nuoseklus, nes faktą nustatė ne objektyvių ir abejonių nekeliančių bylos įrodymų, o samprotavimų dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo pagrindu bei savaip interpretuodamas pirmosios instancijos teismo konstatuotas bylos faktines aplinkybes. Pasak kasatoriaus, vertinant subjektyvios kilmės įrodymus, šioje byloje – tai nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, privalu atsižvelgti į subjektyvios kilmės įrodymų šaltinio teikiamos informacijos svarbą jų pačių asmeniniams interesams, parodymų nuoseklumą, išsamumą, detalumą, taip pat aiškintis ir tai, ar parodymai duoti gera valia ir be pašalinės įtakos bei sugebant būti pakankamai objektyviems dėl byloje nagrinėjamos bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-399/2011, 2K-P-95/2012, 2K-228/2012).
Kasatorius pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas jo ginamojo kaltę grindė vien tik nukentėjusiosios parodymais, duotais praėjus daugiau nei metams po tiriamo įvykio, nevertindamas jų nei patikimumo, nei atitikties jos nurodomam įvykiui aspektu. Teismo išvada, kad nukentėjusiosios parodymai patikimi, nes ji neturėjo pagrindo apkalbėti ginamąjį, yra jokiais bylos duomenimis nepatvirtinta prielaida; be to, šis teismas taip pat pripažino, kad nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs ir išsamūs tiek dėl įvykio sekos, tiek dėl jo ginamojo veiksmų bei jos reakcijos ir elgesio. Nors tokioms abejonėms dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo pašalinti apeliacinės instancijos teismas vadovavosi jos tėvų ir artimų giminaičių parodymais, tačiau neatkreipė dėmesio, kad artimųjų parodymai yra tik nukentėjusiosios kalbų atpasakojimas, kuris, pasak kasatoriaus, nepakankamas išvadai dėl prievartinio lytinio akto buvimo.
3.4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nutylėjo nepašalintą prieštaravimą dėl nukentėjusiosios išžaginimo aplinkybių, kurias ji nurodė ikiteisminio tyrimo teisėjui (išžaginta buvo (duomenys neskelbtini)) ir teismo medikui (išžaginta buvo (duomenys neskelbtini)). Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad minėtas prieštaravimas buvo pašalintas, apklausus nukentėjusiąją pirmosios instancijos teisme, niekuo nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teisme apklausta teismo medikė taip pat neatsakė į reikšmingą teisingam bylos išsprendimui klausimą, t. y. kada buvo pažeista nukentėjusiosios mergystės plėvė. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo ginamojo kaltė buvo grindžiama nukentėjusiosios aiškinimu, jog ji nėra turėjusi lytinių santykių, tačiau nevertino aplinkybės, kad teismo medikas nukentėjusiąją apžiūrėjo tik (duomenys neskelbtini), t. y. po byloje nagrinėjamo įvykio praėjus vos ne pusantrų metų. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad liko neįvertintos aplinkybės, jog po neva buvusio prievartinio lytinio akto nebuvo tokiais atvejais būtinų padarinių –kraujavimo, taip pat nebuvo jokių spermos pėdsakų.
Reikšminga, pasak kasatoriaus, ir tai, kad nukentėjusiosios motina, sužinojusi apie galbūt išžagintą dukrą ir gavusi neigiamus nėštumo testo rezultatus, nebuvo tikra dėl jos pasakojimų patikimumo, manė, kad ji viską išsigalvojo. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusioji, nesulaukusi pagalbos iš artimųjų, pradėjo save žaloti, nes taip elgtis ji pradėjo tik po senelės ir tetos pokalbio ir praėjus daugiau nei metams po tiriamo byloje įvykio; iki pokalbio su artimaisiais nieko panašaus nukentėjusiosios elgesyje nei artimieji, nei jos mokytojai nepastebėjo, todėl, kasatoriaus teigimu, sieti jos elgesio nukrypimą su byloje tiriamu įvykiu nėra pagrindo. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji įvykį kaip prievartinį lytinį aktą vertino praėjus daugiau nei metams ir paveikta kitų asmenų.
3.5. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino A. K. nurodytą aplinkybę, kad neva jam jo draugas A. B., kuriam neva pasakojo pats ginamasis, pasakęs, jog jo sesuo buvo išžaginta kitame name, nes, kasatoriaus nuomone, tokie A. B. pasakojimai buvo melagingi ir sietini su konflikto su ginamuoju padariniais. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip nereikšmingus vertino duomenis apie nukentėjusiosios turėtą vaikiną ir jos važinėjimąsi su nepažįstamais vaikinais. Nukentėjusiosios klasės auklėtojos nurodytas jos elgesys po byloje nagrinėjamo įvykio reikšmingas ne tik vertinant jos parodymų patikimumą, bet ir sprendžiant dėl jos elgesio motyvų, kada ją užsipuolė senelė ir teta. Kasatoriui nesuprantama teismo išvada, kad liudytoja, kalbėdama apie asmenis, kurie paveždavo nukentėjusiąją iš mokyklos, turėjo galvoje E. M., – jo ginamasis automobilio niekada neturėjo, o minėta liudytoja kaip tik ir aiškino, jog nukentėjusioji slėpė bendravimą su kitais, ją automobiliu vežiojančiais asmenimis, nukentėjusioji ir kaltininkas po tariamo įvykio toliau bendrauja.
3.6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis surašytas atskirais, tarpusavyje logiškai nesusijusiais punktais (nuosprendžio 42 punktas), kai tuo tarpu pagal BPK 331 straipsnio 1 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti ne tik apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, veikos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, bet ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu, t. y. įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus ir kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių.
4. Nuteistojo E. M. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
6. Nuteistojo E. M. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir savos vertinimo versijos; didžioji dalis skunde paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistojo kaltei įrodyti, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl BPK nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme
7. Kasaciniame skunde ginčijamas apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, grindžiant jo neteisėtumą neteisingai, netinkamai įvertintais įrodymais bei netinkamu jo surašymu, neatitinkančiu BPK keliamų reikalavimų.
8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas E. M. išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo, padarant nusikalstamas veikas, o apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą ir E. M. pripažino kaltu bei nuteisė dėl mažametės išžaginimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo jai padarymo (BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 149 straipsnio 4 dalis).
9. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20, 301 straipsniuose, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui.
10. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
11. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-28-489/2016).
12. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje analizuodamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, E. M. išteisinimą grindė tuo, kad šioje byloje vieninteliai tiesioginiai jo kaltės įrodymai – nukentėjusiosios S. K. parodymai, kurie viso proceso metu nebuvo nei nuoseklūs, nei vienodi, kad atitiktų sąžiningo proceso standartą, jų nepatvirtino kiti byloje esantys objektyvūs duomenys, todėl jais tikėti, kaip absoliučiai teisingais, nebuvo pagrindo, be to, byloje esantys netiesioginiai įrodymai taip pat nedavė pagrindo daryti vienareikšmę ir neabejotiną išvadą, kad kaltinamasis E. M. būtų atlikęs jam inkriminuotus veiksmus. Dėl to teismas, visas abejones aiškindamas kaltinamojo naudai, padarė išvadą, kad E. M. turi būti išteisintas.
13. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal prokuroro apeliacinį skundą, atliko įrodymų tyrimą (apklausė ekspertę J. G.-D.), šalindamas nukentėjusiosios parodymuose ir specialisto išvadoje esantį prieštaravimą, iš naujo išsamiai išanalizavo bei įvertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus ir padarė priešingą išvadą dėl E. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino, nesilaikydamas įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK normų (prioritetą suteikė tam tikriems įrodymams ar jų daliai, nevertino jų visumos), todėl nepagrįstai išteisino E. M.. Teismas nuosprendyje nurodė, kad E. M. kaltę patvirtina mažametės nukentėjusiosios S. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisiamojo posėdžio metu, kurie viso proceso metu buvo pakankamai nuoseklūs ir išsamūs, jos parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenys, nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą L. K., liudytojų J. K., K. B., V. K., O. V., E. S. A., V. M.-P., eksperčių D. T., R. D., J. G.-D. parodymai, specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys.
14. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas dėl E. M. kaltės padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 149 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, byloje surinktus įrodymus tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino apeliacinės instancijos teismas, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi šis teismas, atitikties BPK reikalavimams nepagrįstos.
15. Naujo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas nuosprendyje išanalizavo minėtų proceso dalyvių parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu, juos gretino tarpusavyje ir vienus su kitais, taip pat ir su bylos rašytiniais įrodymais, patikrino jų patikimumą, liečiamumą, leistinumą, pakankamumą, tarpusavio ryšį ir išsamiai ir detaliai nurodė, kurie bylos įrodymai patvirtina ar paneigia tam tikras aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys ir forma atitinka baudžiamojo proceso įstatymo jiems keliamus reikalavimus (BPK 304–305, 307 straipsniai, 331 straipsnio 1, 2 dalys), o šio teismo išvados – ištirtus bylos įrodymus. Vertinant įrodymus, svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
16. Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas vien nukentėjusiosios parodymais, kurie yra nepatikimi, nenuoseklūs ir teismo pernelyg sureikšminti kitų įrodymų kontekste.
16.1. Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013).
16.2. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas, atsižvelgdamas į tokio pobūdžio bylų specifiką, siekdamas įsitikinti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, itin kruopščiai ir išsamiai tyrė jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisiamojo posėdžio metu, juos lygino tarpusavyje ir su atliekant teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę ekspertams duotais jos paaiškinimais, taip pat vertino juos kitų proceso dalyvių parodymų ir rašytinių bylos įrodymų kontekste. Šis teismas, pažymėjęs, kad nors mažametės parodymai nėra papasakoti sklandžia ir loginėmis išvadomis pagrįsta kalba, tačiau, atsižvelgęs į jos amžių, paties įvykio traumuojantį pobūdį, padarė išvadą, jog jie yra pakankamai nuoseklūs ir išsamūs. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis teismo išvadomis ir pažymi, kad nagrinėjamu atveju neesminių detalių nesutapimai, atsižvelgiant į įvykio situaciją, tuo metu buvusią nukentėjusiosios būklę, praėjusį laiko tarpą nuo įvykio, nukentėjusiosios amžių ir gyvenimiškos patirties stoką, yra logiškai (natūraliai, gyvenimiškai) paaiškinami (pateisinami).
16.3. Priešingai, tai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios parodymų visuma, sureikšmindamas nukentėjusiosios parodymų neatitikimus (netikslumus), tačiau jie – neesminiai, skiriasi tik smulkmenos ir nepaneigia paties smurto panaudojimo prieš mažametę nukentėjusiąją bei su ja atlikto prievartinio lytinio akto fakto; nukentėjusiosios parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa ir atitinka kitus bylos įrodymus. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusioji galėjo ir gali suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vietą, laiką, dalyvius ir jų veiksmus) ir duoti apie tai parodymus, jai padidėjęs polinkis fantazuoti nebūdingas, jos parodymai išsamūs ir realistiški (atitinka jos amžių, vartojamą žodyną, turimas žinias ir gyvenimišką jos patirtį), taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenustatė aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji galėtų duoti neteisingus parodymus. Šis teismas, vadovaudamasis bylos duomenimis, taip pat nenustatė aplinkybių, kaip nurodo kasatorius, leidžiančių teigti, jog nukentėjusioji nuteistąjį apkalbėjo ar kad jai buvo daromas artimųjų poveikis: smulkūs nukentėjusiosios parodymų neatitikimai nereiškia, kad mergaitė įvykį išsigalvoja, apie patirtą seksualinę prievartą pati prasitarė klasės auklėtojai, kai tuo tarpu artimieji šį faktą stengėsi nutylėti ir jo neviešinti, saugodami šeimos reputaciją, nuteistojo konfliktas su A. B. niekaip nesusijęs su įvykiu.
17. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl E. M. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, vadovavosi ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir kitais bylos tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais iš įvairių šaltinių gautais įrodymais, kurie sudaro vientisą loginę grandinę, visiškai pakankamą tokiai išvadai padaryti. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu, todėl, priešingai nei teigia kasatorius, apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Kaip minėta, šio teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyta, kad E. M. kaltė grindžiama nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą L. K., liudytojų J. K., D. K., A. K., J. K., V. K., K. B., O. V., E. S. A. ir V. M.-P., eksperčių D. T., R. D., J. G.-D. parodymais, iš dalies – nuteistojo E. M. parodymais, ir kitais baudžiamosios bylos įrodymais (ekspertizės akto, specialisto išvados duomenimis ir kt.). Nors minėtų liudytojų parodymai yra netiesioginiai, nes šie asmenys apie įvykio aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiosios arba vieni iš kitų, tačiau tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, jie visi yra reikšmingi įrodinėjimo procese. Taigi, šis teismas nutartyje pagrįstai vertino visus byloje esančius įrodymus, tiek tiesioginius (nukentėjusiosios parodymus), tiek netiesioginius, ir teisingai pažymėjo, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, o įrodymų visuma pagrindžia E. M. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes.
18. Kasatoriaus nurodoma teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2012, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-65/2012) nesivadovautina, nes nurodytose bylose teismai konstatavo nukentėjusiųjų parodymus apie faktines panaudotos seksualinės prievartos aplinkybes esant nenuoseklius ir pakankamai prieštaringus, kaskart pateikiant naujas versijas ir taip iš esmės paneigiant prieš tai nurodytas įvykių versijas; taigi, kasatoriaus nurodytų bylų ir šios baudžiamosios bylos aplinkybės nėra iš esmės panašios (analogiškos).
19. Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodomas argumentas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 149 straipsnio 4 dalies – taikymo yra deklaratyvus, iš esmės siejamas su, kasatoriaus nuomone, netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinio, šių nusikalstamų veikų sudėčių požymiai teismo nustatyti ir aptarti. Atsižvelgiant į tai, kad kasatoriaus argumentai, susiję su BPK pažeidimais, atmestini kaip nepagrįsti, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai E. M. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 149 straipsnio 4 dalį.
20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nagrinėdamas bylą, nepadarė, apkaltinamasis nuosprendis surašytas, nepažeidžiant BPK 304–305, 307, 331 straipsnių reikalavimų, baudžiamasis įstatymas – BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 149 straipsnio 4 dalis – pritaikytas tinkamai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. M. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Audronė Kartanienė
Artūras Pažarskis
