Baudžiamoji byla Nr. 2K-237-222/2017 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00422-2009-2
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.4.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Remigijui Matevičiui,
nuteistiesiems P. J. (P. J.), N. Š.
ir V. B. (V. B.),
jų gynėjams advokatams Kazimierui Baranauskui, Stasiui Karveliui
ir Rimantui Prėskieniui,
vertėjai Loretai Kireilytei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. J. (P. J.), N. Š. ir V. B. (V. B.) kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 10 d. nuosprendžių.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu nuteisti:
P. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose;
N. Š. – pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 294 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams, 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams, 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams, 178 straipsnio 4 dalį – dešimties parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir galutinė bausmė N. Š. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;
V. B. – pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams, pagal 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams, pagal 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant V. B. per šį laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Be to, P. J. ir N. Š. išteisinti pagal BK 249 straipsnio 1 dalį (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu), nuosprendžiu išteisintas ir K. M., nuteista K. Š., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 10 d. nuosprendžiu:
nuteistojo P. J. apeliacinis skundas atmestas;
nuteistojo N. Š. nusikalstama veika iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 181 straipsnio 2 dalį ir paskirta bausmė – trejų metų laisvės atėmimas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, ši bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir N. Š. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria N. Š. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis – N. Š. pagal BK 178 straipsnio 4 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
nuteistojo V. B. nusikalstama veika iš BK 294 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 181 straipsnio 2 dalį ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, ši bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir V. B. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose; panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. B. taikyto BK 75 straipsnio (bausmės vykdymo atidėjimo).
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. J. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, o N. Š. – pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad su K. Š. ir asmeniu, dėl kurio byla išskirta šiam pasislėpus, veikdami organizuota grupe, susitarę daryti nusikaltimą – neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti bei platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, neteisėtai jomis disponavo, t. y.:
1.1. P. J. neteisėtai iki 2011 m. vasario 11 d. (tiksliai nenustatytu laiku) Vilniuje įgijo labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 18,707 g psichotropinės medžiagos 2-CB, labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 18,055 g psichotropinės medžiagos JWH-018, didelį kiekį – ne mažiau kaip 26,932 g narkotinės medžiagos kokaino, didelį kiekį – ne mažiau kaip 31,237 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, didelį kiekį – ne mažiau kaip 54,774 g psichotropinės medžiagos mefedrono, ne mažiau kaip 1,136 g psichotropinės medžiagos 1-(3-chlorofenil) piperazino, ne mažiau kaip 156,96 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių), ne mažiau kaip 3,161 g psichotropinės medžiagos MDMA, kurių dalį – ne mažiau kaip 10,928 g metamfetamino ir ne mažiau kaip 14,04 g kanapių (ir jų dalių); 1,46 g kanapių (ir jų dalių), 0,137 g 2-CB ir 4,023 g metamfetamino, 2011 m. vasario 11 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), pasikėsino parduoti J. K., o likusias narkotines ir psichotropines medžiagas, t. y. labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 18,707 g 2-CB, labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 18,055 g JWH-018, didelį kiekį – ne mažiau kaip 26,932 g kokaino, didelį kiekį – ne mažiau kaip 20,309 g metamfetamino, didelį kiekį – ne mažiau kaip 54,774 g mefedrono, ne mažiau kaip 1,136 g 1-(3-chlorofenil) piperazino, ne mažiau kaip 142,92 g kanapių (ir jų dalių) bei ne mažiau kaip 3,161 g – MDMA, laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki jų suradimo ir paėmimo 2011 m. vasario 11 d.
1.2. N. Š., veikdamas kartu su K. Š., nuo 2008 m. birželio iki 2009 m. liepos 23 d. iš P. J. Vilniaus mieste neteisėtai įgijo didelį kiekį, ne mažiau kaip 30,023 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ne mažiau kaip 40,618 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) ir ne mažiau kaip 1,404 g psichotropinės medžiagos – 1-(3-chlorofenil) piperazino; dalį šių narkotinių ir psichotropinių medžiagų išplatino: ne mažiau kaip 0,973 g metamfetamino, ne mažiau kaip 9,38 g kanapių (ir jų dalių) nuo 2008 metų spalio iki 2009 metų balandžio D. J. (jai priimtas apkaltinamasis nuosprendis); ne mažiau kaip 0,381 g metamfetamino 2008 metų birželį išplatino O. B. (jai priimtas apkaltinamasis nuosprendis); ne mažiau kaip 2,763 g metamfetamino, ne mažiau kaip 1,695 g kanapių (ir jų dalių), ne mažiau kaip 1,318 g 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP) nuo 2008 metų rugsėjo iki 2009 metų vasario – A. G. (jai priimtas apkaltinamasis nuosprendis); dalį – ne mažiau kaip 0,295 g metamfetamino ir nedidelį kiekį – ne mažiau kaip 2,024 g kanapių ir jų dalių neteisėtai laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki jų suradimo ir paėmimo 2009 m. vasario 27 d.; kitą dalį narkotinių ir psichotropinių medžiagų – ne mažiau kaip 12,66 g metamfetamino ir ne mažiau kaip 13,15 g kanapių ir jų dalių K. Š. laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2009 m. birželio 17 d., kol jos buvo surastos; iš jų dalį – ne mažiau kaip 1,944 g – metamfetamino 2009 m. birželio 17 d. minėtame bute už 120 Lt K. Š. pardavė J. M. (jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis) bei dalį – ne mažiau kaip 10,928 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir ne mažiau kaip 14,04 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių laikė šiame bute iki šių medžiagų paėmimo 2009 m. liepos 23 d.
1.3. N. Š., veikdamas kartu su K. Š., nuo 2008 m. birželio iki 2009 m. vasario 27 d. Vilniaus mieste, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, iš P. J. neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 4,412 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ne mažiau kaip 13,099 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių) ir ne mažiau kaip 1,318 g psichotropinės medžiagos – 1-(3-chlorofenil) piperazino; dalį narkotinių ir psichotropinių medžiagų išplatino: ne mažiau kaip 0,973 g metamfetamino, ne mažiau kaip 9,38 g kanapių (ir jų dalių) laikotarpiu nuo 2008 metų spalio iki 2009 metų balandžio D. J. (jai priimtas apkaltinamasis nuosprendis); ne mažiau kaip 0,381 g metamfetamino 2008 metų birželį – O. B. (jai priimtas apkaltinamasis nuosprendis); ne mažiau kaip 2,763 g metamfetamino, ne mažiau kaip 1,695 g kanapių (ir jų dalių), ne mažiau kaip 1,318 g 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP) nuo 2008 metų rugsėjo iki 2009 metų vasario – A. G. (jai priimtas apkaltinamasis nuosprendis); ne mažiau kaip 0,295 g metamfetamino ir nedidelį kiekį – ne mažiau kaip 2,024 g kanapių ir jų dalių – neteisėtai laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki jų suradimo ir paėmimo 2009 m. vasario 27 d.
2. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. Š. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį, V. B. (nepriklausęs organizuotai grupei) – pagal 294 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe (kartu ir su K. Š.), naudojo fizinę ir psichinę prievartą prieš narkotinių bei psichotropinių medžiagų platinimu užsiimančius, tačiau laiku ar nevisiškai atsiskaičiusius asmenis, t. y. naudojo fizinį smurtą prieš A. G., J. M., atėmė jiems laisvę, savavaldžiavo, neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, pagrobė fizinio asmens dokumentą, N. Š. dar ir pagrobė J. M. turtą.
2.1. N. Š., V. B. ir K. Š., turėdami tikslą išreikalauti iš nukentėjusiosios A. G. neva susidariusią skolą už narkotines medžiagas, už tai, kad A. G. neatidavė už parduotas narkotines ir psichotropines medžiagas dalies gautų pinigų K. Š. ir N. Š., neturėdami teisėto pagrindo, vykdydami tariamą savo teisę, kuri yra ginčijama, 2009 m. vasario 22 d., apie 21.00 val., atvyko į A. G. gyvenamąją vietą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), N. Š. ir K. Š. atvirai reikalavo iš A. G. perduoti jų naudai 23 000 Lt (6 661,26 Eur), V. B. tuo metu sudavė vieną smūgį metaliniu strypu A. G. per rankas, N. Š. mediniu plaktuku sudavė ne mažiau kaip keturiolika smūgių A. G. į įvairias kūno vietas, taip padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą. N. Š. parvertė A. G. ant žemės, prispaudė koja šios galvą ir laikė, atimdamas galimybę pasipriešinti; tuo metu K. Š. kartu su V. B. išvertė visus bute esančius daiktus ir pagrobė A. G. piliečio pasą, vairuotojo pažymėjimą, dvi SEB banko mokėjimo korteles, A. G. priklausančią vaizdo kamerą „Samsung“. Po to N. Š., siekdamas įbauginti nukentėjusiąją A. G. ir priversti ją vykdyti neteisėtą turtinį reikalavimą, nurodė jai lipti į automobilio „Audi 80“ (duomenys neskelbtini) bagažinę, ten laikė apie 20 min., vėliau tą pačią dieną nuvežė į V. B. gyvenamąją vietą – bendrabutį, esantį (duomenys neskelbtini); ten N. Š. su V. B. nuvedė A. G. į sandėliuką, esantį šalia (duomenys neskelbtini), namo, užrakino jo duris ir laikė ją apie penkias valandas.
2.2. N. Š., V. B. ir K. Š., turėdami tikslą nubausti J. M. už tai, kad jis atsisakė parduoti narkotines ir psichotropines medžiagas V. B., 2009 m. vasario 22 d., apie 22.00 val., automobiliu „Audi 80“ (duomenys neskelbtini) atvyko prie J. M. gyvenamosios vietos – buto, esančio (duomenys neskelbtini), iš kurio jį N. Š. apgaule išviliojo, o J. M. atėjus prie automobilio, laikydamas rankoje medinę lazdą, nurodė lipti į minėto automobilio bagažinę ir nuvežė jį į V. B. gyvenamąją vietą – bendrabutį, esantį (duomenys neskelbtini), kur N. Š., priekaištaudamas už tai, kad neparduoda V. B. K. Š. ir N. Š. tiekiamų parduoti narkotinių ir psichotropinių medžiagų, medine lazda, metaliniu plaktuku ir gumine žarna sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių J. M. į įvairias kūno vietas, tuo pačiu metu V. B. lazda sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius J. M. į įvairias kūno vietas, po to N. Š. iš jo atvirai pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3120c-1c“, 300 Lt vertės, ir nurodė V. B. nuvesti J. M. į sandėliuką, esantį prie (duomenys neskelbtini), pastato. Po to V. B. nuvedė ir užrakino J. M. sandėliuke, ten neteisėtai laikė užrakintą iki 40 min.
3. Apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo nuteistųjų N. Š. ir V. B. nusikalstamas veikas iš BK 294 straipsnio 2 dalies (savavaldžiavimo) į BK 181 straipsnio 2 dalį (turto prievartavimą) padaręs išvadą, kad nuteistieji neturėjo teisėto pagrindo reikalauti iš nukentėjusiosios A. G. skolos už parduotas narkotines ir psichotropines medžiagas, t. y. už jas gautų pinigų – 23 000 Lt, jų atvirai reikalavo panaudodami prieš nukentėjusiąją A. G. fizinį smurtą, atimdami jai laisvę, taip N. Š. ir V. B. prievartavo jos turtą. Be to, apeliacinės instancijos teismas N. Š. išteisino pagal BK 178 straipsnio 4 dalį dėl J. M. priklausančio 300 Lt (89,89 Eur) vertės mobiliojo ryšio telefono „Nokia“ vagystės, nes šio turto vertė neviršija 3 MGL (390 Lt, arba 190 Eur). Dėl to, vadovaudamasis BK 190 straipsnio 1 dalies nuostata, teismas padarė išvadą, kad nėra nusikalstamos veikos požymio, taigi baudžiamoji atsakomybė negalima.
4. Kasaciniu skundu nuteistasis P. J. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 22 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 10 d. nuosprendžius ir jo veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį; arba jei veika nebūtų perkvalifikuota, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir sušvelninti bausmę.
4.1. Nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingas išvadas, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, be to, teismas iš esmės pažeidė BPK 305, 323, 324, 2 straipsnių nuostatas, nes neištyrė visų jo nurodytų aplinkybių ir padarė klaidingas išvadas.
4.2. Kasaciniame skunde P. J. teigia buvęs nepagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už labai didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kratos metu rastų jo bute, laikymą, nes šias medžiagas, priklausiusias N. Š., jis laikė paslėpęs krūmuose ir, kerštaudamas šiam už vertimą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas bei smurtavimą, parsinešė į savo butą, planavo perduoti policijos pareigūnams, tačiau nespėjo – N. Š. apie tai pranešus policijai, jis buvo sulaikytas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant teismuose N. Š. neneigė, jog narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra ne jo, o kitų įrodymų (kad narkotikai priklausė ne N. Š., o P. J.) byloje nėra, juolab kad jo (P. J.) materialinė padėtis buvo sudėtinga, jis gyvena socialiniame bute su neįgalia motina, skolingas už komunalines paslaugas, tad įsigyti labai didelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų neturėjo galimybių. Kasatorius akcentuoja tai, kad kaltinamajame akte nurodyta, jog jis narkotines ir psichotropines medžiagas įgydavo iš K. M., tačiau šis byloje išteisintas, o teismai nenustatė narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybių.
4.3. Kasatorius, remdamasis kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjEwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-610/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-610/2006">2K-610/2006</a>, 2K-350/2009, 2K-247/2010, teigia, kad, išsamiai ištyrus visus įrodymus bei jų tarpusavio ryšį, būtina atskleisti kaltės turinį, šiuo atveju tai, kad jis (P. J.) suprato disponuojantis labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, t. y. kad jis nors bendrais bruožais suvokė ne tik tos medžiagos konkretų svorį, bet ir tai, jog toks medžiagų kiekis yra labai didelis. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, jų rūšis, kaina, paruoštų vartoti dozių skaičius, pakuočių dydis, svoris bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad kaltininkas žinojo apie disponuojamų medžiagų kiekį. P. J. teigia parsineštų į butą N. Š. priklausančių narkotinių ir psichotropinių medžiagų nesvėręs, netikrinęs, jų nepirkęs. Šios aplinkybės, anot kasatoriaus, leidžia daryti išvadą, kad jis nesuprato, jog bute turi didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės apie rastas elektronines svarstykles, jo šlapime rastų narkotinių medžiagų pėdsakus nepatvirtina, kad jis nors bendrais bruožais žinojo, koks minėtų medžiagų kiekis. Kasatorius pažymi, kad kaltė dėl jam inkriminuotos veikos padarymo negali būti grindžiama tikėtinais ar abejonių keliančiais duomenimis, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas tokių abejonių nepašalino, išsamiai neanalizavo faktinių bylos aplinkybių dėl veikos padarymo tikslo.
4.4. Kasatorius, skunde pažymėdamas apie BPK 158 straipsnio 4 dalies taikymą, teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai nebuvo tinkamai sankcionuoti, N. Š. ir K. Š., ilgą laiką bendradarbiaudami su policijos pareigūnais, skatino, kurstė, organizavo narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą. Nustačius provokacijos atlikti nusikalstamus veiksmus faktą, visi įrodymai, gauti provokavimo metu, turi būti pripažįstami neleistinais, netinkamais kaltininko kaltei pagrįsti. Kasatoriaus manymu, teismai nesivadovavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, kasacinės instancijos teismo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>) ir pažeidė kaltininko teisę į teisingą ir nešališką teismą (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai).
4.5. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamasis procesas byloje truko net aštuonerius metus, iš kurių laikinasis sulaikymas ir suėmimas – dvejus metus ir aštuonis mėnesius, nors bylos aplinkybės nesudėtingos. Taigi, anot kasatoriaus, pažeistas proceso greitumo principas, įtvirtintas BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, 176 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius teigia tuo metu negalėjęs dirbti ir mokytis, slaugyti neįgalią motiną, nors visuomet laiku atvykdavo pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir į teismą. Nuteistojo manymu, į šias aplinkybes neatsižvelgta ir paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė, kuri neatitinka teisingumo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31, 109 straipsniai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis).
4.6. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (kratos metu parodė, kur yra narkotinės medžiagos), kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padaryto nusikaltimo, jaudinasi dėl neįgalios motinos, kurios, jam atliekant bausmę, nebus kam prižiūrėti (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94/2010, 2K-450/2010 ir kt.).
4.7. P. J. teigia, kad, jam esant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nuolat buvo keičiamos kameros, net dvylika kartų buvo atvykę policijos pareigūnai, nedalyvaujant jo gynėjui, grasino smurtu, reikalavo duoti kaltinimui palankius parodymus, be to, darė spaudimą, pažeidė jo procesines teises (BPK 11 straipsnio 2 dalis, 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 44 straipsnio 8 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis).
4.8. Kasaciniame skunde P. J. teigia, kad jo apeliacinis skundas išnagrinėtas neišsamiai, iš esmės pakartotos tik pirmosios instancijos teismo išvados ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
5. Kasaciniu skundu nuteistasis N. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nuosprendį su pakeitimais, išteisinant jį pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, ir taikyti jam bausmės vykdymo atidėjimą.
5.1. Kasatorius N. Š. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteisė jį pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, taip pat neišnagrinėjo visų jo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių ir prašymų dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei 75 straipsnio nuostatų taikymo.
5.2. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nors jis išteisintas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, tačiau to jis apeliacinės instancijos teismo neprašė, vadinasi, teismas peržengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sugriežtino jam bausmę, perkvalifikuodamas veiką iš BK 294 straipsnio 2 dalies į BK 181 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į tai, kad A. G. pripažino skolą (skola buvo dėl to, kad ji prekiavo narkotinėmis medžiagomis ir dalį gautų pinigų palikdavo sau). Jis (N. Š.), norėdamas padėti atgauti K. Š. skolą, kartu su V. B. naudojo prieš A. G. prievartą. Nors prekyba narkotinėmis medžiagomis yra uždrausta, tačiau A. G. prekiavo ir gavo pinigus, prekybiniai mainai vyko, gautais pinigais disponavo A. G. ir K. Š. Taigi, tarp prekybos narkotikais dalyvių susiklostė realūs civiliniai santykiai, kurių nėra pagrindo ignoruoti.
5.3. Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas galutinę bausmę – ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimą, neįskaitė laiko, kurį jis (N. Š.) buvo sulaikytas ir suimtas nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2009 m. rugpjūčio 4 d. Kadangi nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daug laiko, kasatorius mano, kad paskiriant bausmę buvo pažeista BK 44 straipsnio 5 dalis.
6. Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nuosprendį.
6.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo jo nusikalstama veika perkvalifikuota iš savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 2 dalis) į turto prievartavimą (BK 181 straipsnio 2 dalis), nepagrįstas, nagrinėjamoje byloje teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
6.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad savavaldžiavimo atveju būtina nustatyti, jog kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, turėjo teisinį pagrindą dėl realios teisės įgyvendinimo arba sąžiningai dėl to klydo. Vien kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas negali būti veikos kvalifikavimo pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-65/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-65/2009">2K-65/2009</a>, 2K-122/2010, 2K-562/2011, 2K-114/2014). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad turto prievartavimu gali būti pripažįstami reikalavimai, reiškiami neturint teisinio pagrindo; šis klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 straipsnį, nustatant teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus. Teismas padarė išvadą, kad iš bylos medžiagos matyti, jog jis (V. B.) prieš A. G. ir J. M. smurtavo dėl skolos už narkotines medžiagas bei už jų nepardavimą, todėl tokių santykių nėra pagrindo vertinti kaip civilinių, o teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra turto prievartavimo objektyvusis požymis.
6.3. Kasatorius pažymi, kad, atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo, ne mažiau svarbūs ir subjektyvieji požymiai. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas suvokia (pagrįstai ar dėl klaidos), kad turi reikalavimo teisę į pas kitą asmenį esantį turtą, suvokia, kad nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę. Turto prievartavimo atveju jokios teisės reikalauti iš kito asmens perduoti turtą kaltininkas neturi, jis suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-53/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-53/2014">2K-53/2014</a>).
6.4. Pirmosios instancijos teismas, anot kasatoriaus, pagrįstai nustatė, kad jo veiksmai kaip turto prievartavimas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti neteisingai. Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo ar savavaldžiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo asmens perduoti turtą. Turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas. Byloje nustatyta, kad A. G. buvo skolinga K. Š., o J. M. atsisakė V. B. parduoti narkotines medžiagas. Taip jis (V. B.), realizuodamas savo ar kito asmens, jo manymu, turimą teisę, vykdė savo tariamą teisę, sąžiningi klysdamas ir manydamas, kad egzistuoja jo teisė nusipirkti narkotinių medžiagų ir reikalauti skolos iš įsiskolinusio prekeivio, nes šias medžiagas vartojo. Tokia veika atitinka savavaldžiavimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.
6.5. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai už šios nusikalstamos veikos padarymą atidėjo paskirtos bausmės vykdymą. Bausmės vykdymo atidėjimas pritaikytas vadovaujantis teisingumo ir humaniškumo principais, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybės teigiamomis bei neigiamomis savybėmis, jo elgesiu šeimoje ir visuomenėje, polinkiais, bei įvertinus nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo ir tai, ar asmuo suprato padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę. Jis neneigė padaręs nusikalstamą veiką, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Kasatorius nurodo, kad turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, kaip realus bausmės atlikimas paveiks socialinius ryšius – jis neteks darbo, galimybės baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti neįgalių ar sergančių žmonių ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-183/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-183/2014">2K-183/2014</a>, 2K-61-895/2015, 2K-66-303/2015, 2K-243-648/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 25 „Dėl teismų praktikos atidedant paskirtųjų bausmių vykdymą“ 5 punktas). Kasatorius skunde pabrėžia, kad už pirmiau padarytas nusikalstamas veikas jo teistumas išnykęs, jis apsisprendęs daugiau nenusikalsti, augina mažametį sūnų, dirba, prižiūri tik iš dalies darbingą žmoną, yra vienintelis šeimos išlaikytojas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šias aplinkybes, tačiau apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 75 straipsnio taikymo, tokio sprendimo nemotyvavo, nepagrįstai netaikė bausmės vykdymo atidėjimo.
7. Nuteistojo P. J. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistųjų N. Š. ir V. B. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nuteistojo P. J. kasacinio skundo argumentų, susijusių su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį
8. Kasatorius, prašydamas perkvalifikuoti jo veiką iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį, deklaratyviai išvardija BPK normas, kurias esą pažeidė apeliacinės instancijos teismas (BPK 305 straipsnis, 323 straipsnis, 324 straipsnio 2 dalis). Tačiau iš kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis P. J. argumentų nesusiję su jo prašymu ar skundo teiginiais, kuriais ginčijamas veikos kvalifikavimas. Teisėjų kolegija nagrinės kasacinį skundą tiek, kiek jame teisės pažeidimų buvimas konkretizuojamas ir grindžiamas kasaciniame skunde suformuluotais prašymais. Pasisakydamas dėl BK 260 straipsnio 3 dalies inkriminavimo, nuteistasis P. J. kasaciniame skunde (iš esmės pakartodamas savo apeliacinio skundo argumentus) teigia, kad kratos metu pas jį rastos narkotinės ir psichotropinės medžiagos priklausė ne jam, kad jis nežinojo šių medžiagų kiekio, o šių aplinkybių įrodytumas grindžiamas netinkamai įvertintais įrodymais.
8.1. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, išsamiai išnagrinėjo P. J. apeliacinio skundo argumentus dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį teisėtumo ir pagrįstumo aspektais, apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kuo remdamasis nustatė, kad P. J. veika atitinka BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
8.2. Nuteistojo P. J. versija dėl to, kad jis esą nežinojo laikomų jo bute narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio, kad šias medžiagas, esą priklausiusias N. Š., norėjęs perduoti policijai, paneigta apeliacinės instancijos teismo iš naujo įvertintais įrodymais, kaip to reikalauja įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančios BPK 20 straipsnyje nustatytos taisyklės. Nustatyta, kad įvairių rūšių narkotinės ir psichotropinės medžiagos – labai didelis jų kiekis – rastos P. J. bute kratos metu. Pagal teismų praktiką neteisėtas tokių medžiagų laikymas aiškinamas kaip šių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų buvimo vietos, t. y. su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose (2K-318-895/2016; 2K-53-895/2016; 2K-162/2011; 2K-421/2012). Tai, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo rastos P. J. bute, reiškia, kad jos buvo kaltininko žinioje, ko iš esmės neneigia ir pats P. J. (beje, parodęs, kad šias medžiagas pats ir parnešęs). Taip pat argumentuotai apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodyta tai, kad P. J., disponuodamas labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, veikė tiesiogine tyčia. Spręsdamas apie tai, kad P. J. suvokė, jog medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ir narkotinės, taip pat suvokė jų kiekį kaip labai didelį, apeliacinės instancijos teismas tai grindė iš dalies paties P. J. parodymais, kratų metu gautais duomenimis apie tai, kad nuteistasis, disponavęs įvairių rūšių narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turėjo supratimą apie jų rūšis, pavadinimus, svorį, jis turėjo dvejas elektronines svarstykles su psichotropinių medžiagų pėdsakais, laikė tuščius maišelius narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms pakuoti (ant jų aptikti medžiagų pėdsakai), specialisto išvada apie tai, kad ir jis pats vartojo vieną iš tokių draudžiamų medžiagų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuriuo P. J. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, išsamiai išdėstyti bylos įrodymai, atskleistas jų turinys bei pateiktas įrodymų vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas P. J. priimtą nuosprendį teisėtu ir pagrįstu bei atmesdamas jo apeliacinį skundą, padarė išvadas, atitinkančias įrodymų turinį, tuo tarpu kasatoriaus argumentai, kuriais jis neigia kaltę (t. y. tvirtina nesuvokęs, kokiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu disponuoja), nesuteikia pagrindo kasacinės instancijos teismui daryti kitokias išvadas dėl faktinių aplinkybių buvimo (nei padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai). Taip pat atmestini kasacinio skundo argumentai, susiję su BPK 158 straipsnio 4 dalies taikymu (draudimas provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką). Šiuo atveju duomenys, gauti atliekant slapto tyrimo veiksmus, kaip nurodyta ir pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, nebuvo informatyvūs, jie neturėjo reikšmės nustatant P. J. kaltinančius faktus, todėl ir nėra pagrindo teigti, kad sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
8.3. Taigi pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, patvirtino esant teisingomis išvadas apie tai, kad P. J., veikdamas bendrininkų grupe su N. Š. ir K. Š., neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, turėdamas tikslą jas platinti. Daryti kitokias išvadas ir tenkinti kasatoriaus prašymą perkvalifikuoti jo veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, pagal byloje nustatytas ir teismų nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes P. J. veika atitinka BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, baudžiamasis įstatymas jo veikai taikytas tinkamai.
Dėl P. J. kasacinio skundo argumentų, susijusių su bausmės paskyrimu
9. Nuteistasis P. J. teigia, kad jam paskirtoji laisvės atėmimo vienuolikai metų bausmė neteisinga, nes teismai neatsižvelgė į tai, kad procesas byloje truko net aštuonerius metus. Be to, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, dėl to išgyvena.
9.1. P. J., pripažintam kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, paskirta laisvės atėmimo vienuolikai metų bausmė. Baudžiamojo įstatymo, taikyto nuteistajam, sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Kaip nurodo kasatorius, šis baudžiamasis procesas vyko ilgą laiką, jis užsitęsė bylą nagrinėjant teisme (byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2012 m. gegužės 17 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendis paskelbtas 2015 m. gegužės 22 d.). Kartu pažymėtina ir tai, kad byla pakankamai sudėtinga ir pakankamai didelės apimties, nemažai teismo posėdžių atidėta ne dėl P. J. neatvykimo, bet dėl kitų kaltinamųjų (nuteistųjų) ar jų gynėjų neatvykimo. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas sumažinti nuteistajam P. J. paskirtos bausmės dydį iki sankcijoje už jo padarytą labai sunkų nusikaltimą numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumo, t. y. dešimties metų (BK 41, 54 straipsniai), tačiau taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagrindo nėra.
9.2. Kasatoriaus teiginys dėl jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo neturi jokio pagrindo, iš esmės yra deklaratyvus. Iš bylos medžiagos ir teismų nuosprendžių turinio matyti, kad aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. tai, kad kasatorius prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis, nėra nustatyta. Priešingai, P. J. neigė dalį faktinių aplinkybių, kurias teismai pripažino įrodytomis ir jas nustatė, remdamiesi kitais bylos duomenimis.
Dėl nuteistųjų N. Š. ir V. B. kasacinių skundų argumentų, susijusių su jų veikos kvalifikavimu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį
10. Kasatoriai N. Š. ir V. B. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jų veikas kaip turto prievartavimą (BK 181 straipsnio 2 dalis) ir kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog veikos atitinka savavaldžiavimo sudėtį (BK 294 straipsnio 2 dalis), todėl prašo palikti galioti šio teismo nuosprendžio dalį. Nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, kasatoriai pabrėžia, kad tarp prekybos narkotinėmis medžiagomis dalyvių (A. G., K. Š.) susiklostė realūs civiliniai santykiai (nepaisant, kad tokia prekyba draudžiama), taigi buvo pagrindas reikalauti iš A. G. įsiskolinimo, tuo tarpu turto prievartavimo atveju kaltininkas jokios teisės reikalauti iš kito asmens perduoti turtą neturi.
10.1. Nagrinėjamoje byloje N. Š., V. B. buvo kaltinami pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, tačiau pirmosios instancijos teismas jų veikas kvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir veikas perkvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatytos ir teismų nuosprendžiuose nurodytos tos pačios esminės faktinės aplinkybės, t. y. tai, kad N. Š., V. B. (ir K. Š.), neturėdami teisėto pagrindo, atvirai reikalavo iš nukentėjusiosios A. G. skolos už parduotas narkotines ir psichotropines medžiagas – už jas gautų 23 000 Lt (6 661,26 Eur), kurių ši neatidavė K. Š. ir N. Š.; siekdami, kad A. G. patenkintų šį reikalavimą (atiduotų pinigus), nuteistieji prieš ją jos bute naudojo fizinį smurtą, po to, išvežę automobiliu, atėmė jai laisvę; V. B. metaliniu strypu, N. Š. mediniu plaktuku sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, N. Š., parvertęs ant žemės, laikė prispaudęs koja nukentėjusiosios galvą, o tuo metu V. B. ir K. Š. paėmė jos pasą, vairuotojo pažymėjimą, dvi SEB banko mokėjimo korteles ir vaizdo kamerą, po to, siekiant įbauginti A. G., N. Š. nurodė jai įlipti į automobilio bagažinę, ten laikė apie dvidešimt minučių, po to nuvežė į V. B. gyvenamąją vietą, užrakino namo sandėliuke ir laikė maždaug penkias valandas. Šios aplinkybės atskleidžia, kad kasatoriai vertė nukentėjusiąją perduoti turtą, tai darydami panaudojo fizinį smurtą, atėmė jai laisvę, t. y. padarė turto prievartavimą.
10.2. BK 181 straipsnio 1 dalyje (turto prievartavimas) nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią fizinę prievartą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos. Turto prievartavimo pagrindinis objektas – nuosavybė, turtinės teisės ar turtiniai interesai, dalykas – turtinė nauda, kurios kaltininkas siekia (sau ar kitiems asmenims) versdamas kitą asmenį perduoti turtą (pvz., pinigus), suteikti turtinę teisę ar atlikti kitokius turtinio pobūdžio veiksmus. BK 181 straipsnio taikymo prasme vertimas perduoti turtą neturi teisėto pagrindo, tai reiškia, kad turtinės pretenzijos, kurias kaltininkas reikalauja (verčia) kitą asmenį patenkinti, nėra kilusios iš teisės reguliuojamų santykių (CK 1.136 straipsnyje nurodyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai), pvz., iš paskolinių sandorių, kitokių prievolių, kurių pagrindu asmuo įgyvendina atitinkamą savo ar kitų teisę. Tai – vienas iš esminių požymių, atribojančių turto prievartavimą nuo BK 294 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – savavaldžiavimo, kai kaltininkas (nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos) vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-395/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-395/2010">2K-395/2010</a>, 2K-93/2010, 2K-203/2011, 2K-562/2011, 2K-114/2014, 2K-504-139/2015).
10.3. Nagrinėjamoje byloje nustatyta tai, kad kasatorių turtinio reikalavimo kilmė – prekybos psichotropinėmis ir narkotinėmis medžiagomis metu susiklostę santykiai tarp šiomis draudžiamomis medžiagomis disponuojančių asmenų, t. y. pačių nuteistųjų ir nukentėjusiosios A. G. (kuriai taip pat buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis). Šiuo atveju akivaizdu, kad kasatoriai suprato neturintys jokio teisėto pagrindo reikalauti (versti) A. G. perduoti jiems 23 000 Lt (6 661,26 Eur). Beje, patys kasatoriai nenurodo, už ką konkrečiai susidarė tokia tariamo įsiskolinimo suma, nekonkretizuoja savo skunduose įvardytų „civilinių santykių“ turinio.
10.4. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, jog N. Š. ir V. B. įgyvendino savo ar kito asmens (K. Š.) tikrą ar tariamą teisę (į skolą), t. y. savavaldžiavo, o priešingai, jų turtinės pretenzijos A. G. – nepagrįstos ir neteisėtos, atitinka turto prievartavimo esmę, taigi jų veikai BK 181 straipsnio 2 dalis taikyta tinkamai.
Dėl kitų N. Š. ir V. B. kasacinių skundų argumentų
11. Nuteistasis N. Š. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik nepagrįstai nuteisė jį pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, bet ir neišnagrinėjo jo apeliaciniame skunde nurodytų prašymų dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 75 straipsnio taikymo. Be to, pasak kasatoriaus, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką jam neįskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2009 m. rugpjūčio 4 d. Nuteistojo V. B. manymu, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nemotyvavo savo sprendimo, kuriuo panaikino BK 75 straipsnio taikymą.
11.1. Tiek N. Š., tiek V. B. prašymai dėl BK 75 straipsnio taikymo iš esmės susiję su prašymais perkvalifikuoti veikas iš BK 181 straipsnio 2 dalies (sunkus nusikaltimas) į BK 294 straipsnio 2 dalį (apysunkis nusikaltimas), tačiau šie prašymai, kaip pirmiau nurodyta nutartyje, atmestini. Naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti šiems nuteistiesiems BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, kasaciniuose skunduose nenurodyta. Teigti, kad N. Š. ir V. B. paskiriant bausmes buvo pažeistos BK bendrosios dalies nuostatos (BK 41, 54 straipsniai), teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo, o tokių pažeidimų buvimo kasacinių skundų argumentai iš esmės ir nepagrindžia. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad N. Š., priešingai, nei jis teigia kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje į paskirtos laisvės atėmimo bausmės (atliktinos pataisos namuose) laiką įskaitytas jam taikyto sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. vasario 27 d. iki 2009 m. rugpjūčio 4 d., bausmių paskyrimas motyvuotas atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Panaikindamas BK 75 straipsnio taikymą nuteistajam V. B., apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą motyvavo, todėl šio kasatoriaus teiginiai taip pat neatitinka tikrovės.
11.2. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų sunkumą, pavojingumo laipsnį, kitas aplinkybes, nurodytas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose, tenkinti kasacinius skundus ir taikyti nuteistiesiems N. Š. ir V. B. BK 75 straipsnį – atidėti jiems paskirtų bausmių vykdymą – nėra pagrindo, o tokio pagrindo buvimo nepagrindžia ir skundų argumentai.
11.3. Be to, N. Š. prašo jį išteisinti, turėtų būti – bylą nutraukti (BPK 382 straipsnio 2 punktas), pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, tačiau šis prašymas yra deklaratyvus, neparemtas teisiniais argumentais, todėl nenagrinėtinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 10 d. nuosprendžius:
nuteistajam P. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę sumažinti iki dešimties metų.
Nuteistųjų N. Š. ir V. B. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Vytautas Piesliakas
Dalia Bajerčiūtė
