Dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ICECO žuvis“ ieškinys atsakovei Vokietijos Federacinėje Respublikoje registruotai bendrovei Hanseatic Delifood GmbH dėl civilinės teisės pažeidimo (įskaitymo pripažinimo negaliojančiu) ir žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu

Civilinė byla Nr. e2-1568-943/2020

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00259-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.2.5; 3.6.3.5

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ICECO žuvis“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ICECO žuvis“ ieškinys atsakovei Vokietijos Federacinėje Respublikoje registruotai bendrovei Hanseatic Delifood GmbH dėl civilinės teisės pažeidimo (įskaitymo pripažinimo negaliojančiu) ir žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „ICECO žuvis“ 2020 m. gegužės 4 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl civilinės teisės pažeidimo (įskaitymo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu) ir žalos atlyginimo, kuriuo prašė: 1) pripažinti atsakovės Vokietijos Federacinėje Respublikoje registruotos bendrovės Hanseatic Delifood GmbH atliktą įskaitymą pagal sąskaitas Nr. 2038201 ir Nr. 2039000, nepagrįstu ir neteisėtu ab initio; 2) priteisti iš atsakovės 359 655,79 Eur žalos atlyginimą arba, jei šis reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų netenkinamas, tuo pagrindu, kad yra kilęs iš prekių pirkimo–pardavimo sutarties, priteisti šią sumą kaip skolą už parduotas prekes; 3) priteisti iš atsakovės 6 917,41 Eur kompensuojamųjų palūkanų; 4) priteisti iš atsakovės 6 846,13 Eur nuostolių kompensaciją dėl likusių atsakovės užsakytų, tačiau nepanaudotų pakuočių; 5) priteisti iš atsakovės 227 640 Eur sutartinę kompensaciją dėl nepilnų užsakymų pateikimo; 6) priteisti iš atsakovės 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 7) priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Teismas ieškinį priėmė ir nustatė terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti.

2. Atsakovė Hanseatic Delifood GmbH pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė nesutinkanti su ginčo teismingumu Lietuvos Respublikoje. Atsiliepime pripažino, kad šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai, prekių pristatymo vieta buvo Vokietijos Federacinėje Respublikoje, atsakovė atliko vienarūšių reikalavimų įskaitymus, kuriuos ieškovė ir ginčija, todėl kvalifikuoti ginčą kaip kylantį iš delikto ar kvazidelikto, nėra jokio pagrindo. Atitinkamai, atsakovės nuomone, turi būti taikoma 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Briuselis I bis) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinys reiškiamas pagal atsakovo buveinę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi ieškovės ieškinį dėl civilinės teisės pažeidimo (įskaitymo pripažinimo negaliojančiu) ir žalos atlyginimo paliko nenagrinėtu kaip neteismingą Kauno apygardos teismui, nurodydamas, kad ieškovė su ieškiniu turi kreiptis į Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingą teismą.

4. Teismas konstatavo, kad šalis siejo prekių pirkimo–pardavimo santykiai, tą pripažįsta ir ieškovė, taip pat nėra ginčo ir dėl prekių pristatymo vietos (prievolės įvykdymo vietos), todėl teismas vertino, kad ginčai dėl atsiskaitymo už prekes, tarpusavio prievolių įskaitymo, yra vertintini kaip sutartiniai/ikisutartiniai šalių ginčai, leidžiantys bylos jurisdikciją nustatyti pagal Reglamento Briuselis I bis 4 straipsnio 1 dalies taisyklę (ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „ICECO žuvis“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nutartį ir perduoti teismingumo klausimą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino prekių pirkimo–pardavimo, ginčą dėl teisės į 3 proc. komisinį atlyginimą ir tarpusavio prievolių įskaitymo civilinius teisinius santykius. Ieškovė savo reikalavimą kildina iš civilinės teisės pažeidimo. Byla su pirkimo–pardavimo sutartimi yra susijusi tik tiek, kiek atsakovė tokiu neteisėtu veiksmu siekia išvengti jai priklausančios turtinės prievolės pagal pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymo;

5.2. teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės pareikštu alternatyviu išvestiniu reikalavimu dėl 359 655,79 Eur skolos priteisimo, nes šis reikalavimas yra kilęs iš pagrindinio reikalavimo įskaitymo nuginčijimo. Teismas turi susidaręs išankstinę nuomonę dėl bylos baigties, todėl teismingumą nustato pagal alternatyvų reikalavimą. Ieškovės nuomone, teismas turėjo teisę ir pareigą spręsti dėl alternatyvaus reikalavimo taikymo tik įsigilinęs į bylos aplinkybes ir šalių paaiškinimus ir tik pradėjus bylą nagrinėti teisme ar gavus visus parengiamuosius bylos dokumentus;

5.3. pagal Briuselis I bis Reglamento 7 straipsnio 2 punktą ir Europos Sąjungos teisingumo Teismo (toliau – ESTT) formuojamą praktiką ieškovė savo pasirinkimu gali pareikšti ieškinį atsakovei pagal vietą, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, kas kartu reiškia ir vietą, kurioje padaryta žala atsirado. Ieškovė savo ieškinį, viršijantį keturiasdešimties tūkstančių eurų sumą, reiškė kompetentingam žalos atsiradimo vietos – Kauno apygardos teismui. Tokį ieškovės sprendimą lėmė ESTT jurisprudencijoje pabrėžta itin glaudžios sąsajos tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismo reikšmė;

5.4. pirmosios instancijos teismas, palikdamas ieškinį nenagrinėtu, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 11 punktu. Minėtas punktas numato, kad pareiškimas paliekamas nenagrinėtu, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktų pagrindu ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina, ir tik pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė nei kokie ieškinio trūkumai buvo nustatyti, nei nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti;

5.5. skundžiama nutartis buvo priimta itin skubotai. Ieškovei nebuvo sudarytos galimybės atskirsti į nepagrįstus atsakovės argumentus ir prašymą dėl teismingumo, todėl ieškovė šiuo atveju atsidūrė kur kas blogesnėje procesinėje padėtyje negu atsakovė.

6. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė Delifood GmbH teismo prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

6.1. tiek apeliantė su ieškiniu, tiek atsakovė su atsiliepimu į ieškinį pateikė įrodymus, kuriais grindžia, kad šalys tarpusavyje derėjosi dėl sutarties sąlygų, jas suderino ir tikėjo, jog prekybiniai santykiai vykdomi suderintos sutarties sąlygų apimtyje (nepriklausomai nuo fakto, jog sutarties sąlygų šalys atskirai nepasirašė). Atsakovės reikalavimas ir atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas yra tiesiogiai susiję su sutartinėmis prievolėmis – vykusiais prekybiniais santykiais, sutarties vykdymu. Apeliantė įrodinėdama tariamą atsakovės veiksmų neteisėtumą turi vertinti ne tai, koks dokumentas teisės buvimą patvirtina ar nepatvirtina, o kokiu pagrindu atitinkama teisė atsirado. Materialinės teisės klausimas dėl galimo įskaitymo teisėtumo ar neteisėtumo, gali būti nagrinėjamas tik po to kai bus išspręstas procesinis jurisdikcijos klausimas;

6.2. apeliantė klaidingai aiškina ir ginčo jurisdikciją siekdama pagrįsti su galima žalos atsiradimo vieta. Sprendžiant ginčo klausimą svarbu kokia yra pagrindinė prievolė, kokia yra ginčo objekto prievolės esmė, kiek ji siejama ar kyla iš pagrindinės prievolės. Apeliantė, ginčydama įskaitymą bei siekdama įrodyti skolą, jos neapmokėjimo faktą, remiasi sutartinių santykių sąlygomis, pripažindamas, jog šalys vykdė sutartį (susitarimus). Nelogiškas apeliantės teiginys, jog tariamą žalą nulėmęs įvykis, taip pat neva atliktas Lietuvoje. Įskaitymas atliktas Vokietijoje, vienašaliu sandoriu, kuriam apeliantės sutikimo, sprendimo ar veiksmų nereikėjo;

6.3. remiantis specialiąja jurisdikcijos taisykle, prekių pardavimo atveju, prievolės įvykdymo vieta yra valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo arba turėjo būti pateiktos. Tiek atsakovės buveinės vieta, tiek pačios prievolės įvykdymo vieta šiuo konkrečiu atveju sutampa – yra Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Remiantis sutarties sąlygomis, kurias šalys tarpusavyje suderino ir vykdė 2019 metais – prekės turėjo ir buvo pateikiamos Vokietijos bendrovei;

6.4. teismas neprivalo ir procese nenumatyta pareiga papildomai suteikti teisę bet kuria šaliai pasisakyti, po to, kai šalys apsikeitė procesiniais dokumentais. Jurisdikcijos klausimą teismas sprendžia ex oficio. Teismas, pradžioje preliminariai nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Svarbu atkreipti dėmesį, kad ieškinio priėmimo stadijoje atsakovė neturėjo galimybės atsiliepti ir klausimas buvo sprendžiamas tik pagal ieškovės atskleistas aplinkybes ir pateiktus dokumentus, tačiau nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl apeliantės rašytinių paaiškinimų priėmimo

8. 2020 m. lapkričio 9 d. teisme gauti apeliantės rašytiniai paaiškinimai, kuriais ji siekia atsikirsti į atsakovės atsiliepimą į atskirąjį skundą. 2020 m. lapkričio 12 d. teisme gautas atsakovės prašymas, kuriame prašoma atsisakyti priimti apeliantės 2020 m. lapkričio 9 d. rašytinius paaiškinimus ir grąžinti juos apeliantei.

9. CPK 334 straipsnyje nustatytas draudimas pateikti naujus įrodymus turėtų būti suprantamas ir kaip draudimas pateikti rašytinius paaiškinimus. Rašytiniai paaiškinimai negali būti apeliacinio (atskirojo) skundo ar atsiliepimo į jį papildymas, jų paskirtis – reaguoti į pasikeitusią situaciją po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju apeliantė, jau pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kurie pagal savo turinį laikytini atskirojo skundo papildymu. Todėl, teismo vertinimu, rašytinių paaiškinimų pateikimas apeliacinės instancijos teismui taip pat negali būti pagrindas apeiti CPK 314 straipsnyje numatytą apribojimą. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako juos priimti.

Dėl atskirojo skundo argumentų

10. Teismingumo taisyklių laikymasis reiškiant ieškinį yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (liet. savo iniciatyva), be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas, laikantis teismingumo taisyklių, o būtent, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas. Teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis).

11. Tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirmiausia turi nustatyti ieškinio dalyką. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Išanalizavęs pastaruosius duomenis, teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (Europos Sąjungos reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali tarptautinės jurisdikcijos nustatymui. Toliau preliminariai nustatomas taikytinas konkretus teisės aktas (pvz., konkretus Europos Sąjungos reglamentas). Tai padarius, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis – 1) materialioji, 2) teritorinė, 3) asmenims ir 4) laiko atžvilgiu. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (ESTT, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTEtOTE1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-551-915/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-551-915/2016">3K-3-551-915/2016</a>, 60, 61 punktai).

12. Nagrinėjamoje civilinėje byloje apeliantė, kurios buveinės ir veiklos vieta yra Lietuvos Respublikoje, pareiškė ieškinį atsakovei – Vokietijos Federacinėje Respublikoje buveinę turinčiam juridiniam asmeniui. Kadangi tiek apeliantė, tiek atsakovė yra Europos Sąjungoje veikiantys subjektai, o ginčas kyla iš tarp šalių susiklosčiusių santykių, teismingumo klausimui spręsti, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, yra aktualios 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Reglamentas Briuselis I bis) nuostatos. Remiantis Reglamento Briuselis I bis 81 straipsniu, jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas valstybėse narėse.

13. Reglamento Briuselis I bis 4 straipsnio 1 dalis numato, kad pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles (Reglamento Briuselis I bis 5 straipsnio 1 dalis).

14. Apeliantė pareikšto ieškinio teismingumą Lietuvos Respublikos teismams motyvuoja vienu iš specialiosios jurisdikcijos pagrindų – Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 2 punktu, pagal kurį asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto ir jis gali būti pareikštas vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Apeliantės teigimu, ji reikalavimą kildina iš civilinės teisės pažeidimo – galimai neteisėto 3 proc. komisinio atlyginimo taikymo bei jo pagrindu atsakovės atlikto įskaitymo, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, apeliantės teigimu, laikė, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai/ikisutartiniai santykiai. Taigi, nagrinėjamu atveju, siekiant tinkamai nustatyti ginčo jurisdikciją, iš esmės būtina nustatyti teisinių santykių, iš kurių kildinamas ginčas, prigimtį. Šiuo atveju taikytinos nacionalinės civilinės teisės taisyklės (Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinės prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 5 straipsnio a papunkčio nuostatos).

15. Įvertinus apeliantės pateiktą ieškinį bei atskirąjį skundą, matyti, kad apeliantė ginčija atsakovės atliktus įskaitymus ir reikalauja žalos atlyginimo, kurį sudaro atsakovės atlikto įskaitymo dydis (neapmokėta prekių kaina). Be kita ko, ieškinyje keliamas ir alternatyvus reikalavimas, tuo atveju, jei teismas spręstų, kad tarp šalių buvo susiklostę pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai – priteisti skolą (neapmokėtą prekių kainą). Ieškiniu taip pat reikalaujama kompensacijos priteisimo dėl likusių atsakovės užsakytų, tačiau nepanaudotų pakuočių bei sutartinės kompensacijos už nepilnų užsakymų pateikimą. Pastebėtina, kad ginčydama įskaitymą, t. y. bandydama šį veiksmą kvalifikuoti kaip neteisėtą veiksmą (vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų) apeliantė siekia įrodyti atsakovės skolą, jos neapmokėjimo faktą, remdamasi sutartinių santykių sąlygomis, pripažindama, kad šalys vykdė susitarimus dėl prekių tiekimo.

16. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai vykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas, o kita privalo juos atlyginti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Tokia nuostata aptarta ir šalių sudarytų Tiekimo sutarčių 9.1 punkte. Sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, kad šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad iš esmės deliktine teise ginamas tikrumo interesas, kuris reiškia, kad asmuo tikisi išlikti tokioje padėtyje, kokioje yra (tikisi, kad padėtis neblogės), taigi deliktinės atsakomybės taikymo tikslas – grąžinti asmenį į tą padėtį, kurioje jis būtų likęs, jei nebūtų buvę delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015). Sprendžiant dėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo, svarbu pažymėti, kad pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje nustatytas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi, esant sutartiniams šalių santykiams deliktinę atsakomybę vienai iš šalių galima taikyti tik įstatyme nustatytu atveju, t. y. turi būti įstatyme nustatytas pagrindas taikyti sutartiniuose santykiuose deliktinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015;Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAtOTE2LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-20-916/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-20-916/2018">e3K-3-20-916/2018</a>).

17. Sutartinė atsakomybė skirta ekonominės civilinės apyvartos stabilumui užtikrinti, t. y. jos kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Būtent taip pasireiškia lūkesčių intereso gynyba. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, teigdama, kad 3 proc. komisinis mokestis tarp šalių buvo nesulygtas, apeliantė iš esmės taip pat remiasi tarp šalių buvusiais susitarimais, jų sąlygomis, t. y. apeliantė neneigia, kad šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai, o dėl reikalaujamos priteisti kompensacijos (kuri, pasak apeliantės yra sutartinė) atskirajame skunde apskritai nutylima. Nors tarp šalių nebuvo sudaryta nauja pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau visuma šalių pateiktų įrodymų (ankstesnės sutartys, susirašinėjimai, dokumentai, pagrindžiantys prekių tiekimą) ir nurodytų aplinkybių, aiškiai pagrindžia, kad tarp šalių kilo ginčas iš sutartinių teisinių santykių, susijusių su prekių pardavimu. Pati apeliantė neneigia, kad šalis siejo sutartiniai santykiai, bet dirbtinai siekia ginčą kvalifikuoti kaip deliktą, remdamasi vien tik rašytinės šalių sutarties nebuvimo faktu. Pažymėtina, kad Teikimo sutarčių 1.2 punktu šalys taip pat susitarė, kad šios Sutarties sąlygos išimtinai taikomos visiems verslo santykiams tarp šalių. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kvalifikuoti ginčą kaip kylantį iš delikto ar kvazidelikto, nėra jokio pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo taikyti ir Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 2 punkte įtvirtintą specialiosios jurisdikcijos taisyklę.

18. Nustatęs, kad ginčas kilęs iš sutartinių teisinių santykių, teismas turi įvertinti tos sutarties pobūdį, t. y. ar ji susijusi su prekių pardavimu ar paslaugų teikimu. Todėl ir nagrinėjamu atveju teismingumo klausimą spręsdamas teismas turėjo įvertinti, ar ginčijamas įskaitymas yra kilęs iš prekių pirkimo–pardavimo sutarties ar su ja susijęs. Svarbu pažymėti, kad ESTT yra nurodęs, kad ši specialiosios jurisdikcijos sutartinių prievolių srityje taisyklė nustato pristatymo vietą kaip atskirą susiejimo kriterijų, kurį reikia taikyti visiems reikalavimams, kylantiems iš tos pačios prekių pardavimo sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo prievolės (ESTT 2007 m. gegužės 3 d. sprendimas Color Drack, C-386/05, ECLI:EU:C:2007:262, 26 punktas). Šiuo atveju šalys nurodė, kad tarp jų vyko prekybos santykiai, o atsakovė į ieškovei mokėtiną sumą už parduotas prekes įskaitė apskaičiuotą 3 proc. komisinį mokestį (atliko įskaitymą, kurį apeliantė įvardina kaip atsakovės neteisėtus veiksmus). Taigi, nagrinėjamu atveju, reikalavimas dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, laikytinas ginču, kilusiu iš sutartinių santykių, susijusių su prekių pirkimu–pardavimu.

19. Pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas Reglamente Briuselis I bis, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai byla kyla iš sutarčių (7 straipsnio 1 punkto a papunktis). Pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos (7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmoji įtrauka). Atsižvelgiant į Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 punkto c papunktyje nustatytą a ir b papunkčių hierarchiją, a papunktyje nustatyta jurisdikcijos taisyklė taikoma tik alternatyviai, jeigu nėra galimybės taikyti b papunktyje esančios jurisdikcijos taisyklės (ESTT 2016 m. liepos 14 d. sprendimo byloje Granarolo, C-196/15, EU:C:2016:559, 30 ir 31 punktai). Taigi Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies b papunktis yra specialioji norma a papunkčio atžvilgiu ir taikoma daugumai tarptautinių sutarčių, susijusių su prekių pirkimu ir pardavimu bei paslaugų teikimu. Atsižvelgdamas į tai, kiekvienu atveju teismas turi įvertinti, ar ginčas vyksta dėl sutartinės prievolės, jei taip, ar ši prievolė susijusi su prekių pirkimu ir pardavimu ar paslaugų teikimu. Tik tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti, kad ginčas yra kilęs dėl prievolės, nesusijusios su prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo teisiniais santykiais, gali būti taikomas reglamento Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies a papunktis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDYyLTkxNi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-462-916/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-462-916/2018">e3K-3-462-916/2018</a>).

20. Reglamentas 1215/2012 „pristatymo“ ir „pristatymo vietos“, kaip „atitinkamos prievolės vykdymo vietos“, sąvokų neapibrėžia, todėl aiškinant minėtas sąvokas aktuali ESTT šioje srityje formuojama praktika. Reglamentas 1215/2012 pakeitė reglamentą 44/2001, todėl ESTT pateiktas pastarojo reglamento nuostatų aiškinimas taikomas ir reglamento 1215/2012 nuostatoms, kai šių dviejų Sąjungos teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo byloje Schmidt, C-417/15, EU:C:2016:881, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDYyLTkxNi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-462-916/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-462-916/2018">e3K-3-462-916/2018</a>). Remiantis reglamento 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka (atitinkančia reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmą įtrauką), kurioje vartojama formuluotė „pagal sutartį“, prekių pristatymo vieta iš principo yra šalių sutartyje nustatyta vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 45, 46 punktai). Jeigu pagal sutarties nuostatas ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialiąja teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 62 punktas; 2011 m. birželio 9 d. sprendimas Electrosteel Europe, C-87/10, ECLI:EU:C:2011:375, 26 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDYyLTkxNi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-462-916/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-462-916/2018">e3K-3-462-916/2018</a>).

21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovės tiekiamos prekės – pagamintos lašišos produktai – buvo pristatomos atsakovei Vokietijos Federacinėje Respublikoje nurodytu adresu, kur minėta produkcija buvo toliau ir prekiaujama. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis, galima būtų daryti išvadą, kad šalys buvo susitarusios dėl ginčų teismingumo Lietuvos Respublikoje, todėl atsižvelgiant į tai, jog prekės turėjo būti pristatomos Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir į Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies reglamentavimą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės ieškinys yra teismingas Vokietijos Federacinės Respublikos teismams.

22. Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, palikdamas ieškinį nenagrinėtu, vadovavosi CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktu, kuris numato, kad pareiškimas paliekamas nenagrinėtu, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų. CPK 296 straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktų pagrindu ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina, ir tik pirmosios instancijos teisme, nors nagrinėjamu atveju teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė nei kokie ieškinio trūkumai buvo nustatyti, nei nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Su šiuo apeliantės argumentu iš dalies sutiktina, nes pirmosios instancijos teismas, palikdamas ieškinį nenagrinėtu, privalėjo vadovautis CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktu bei CPK 782 straipsniu, tačiau vertinant tai, jog teismas iš esmės tinkamai nustatė, kad ieškinys yra neteismingas Kauno apygardos teismui ir galimai dėl apsirikimo nurodė netinkamą procesinės teisės normą, nėra pagrindo konstatuoti esminio proceso teisės normų pažeidimo, galėjusio turėti įtakos neteisingam procesiniam sprendimui (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

23. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nesudarydamas galimybės ieškovei pasisakyti dėl atsakovės atsiliepimo į ieškinį. CPK nenustato, kad spręsdamas dėl ieškinio teismingumo, teismai privalėtų suteikti galimybę pasisakyti šalims. Kaip minėta, teismas ieškinio priėmimo klausimą ir teismingumą tikrina ex officio, o ieškovas, kurio ieškinys nepriimamas arba paliekamas nenagrinėtu turi teisę tokį teismo procesinį sprendimą skųsti atskiruoju skundu, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad priimant skundžiamą nutartį, prieš tai nesuteikus ieškovei galimybės pasisakyti, kokiu nors būdu lėmė apeliantės procesinių teisių pažeidimą. Apeliantė savo nesutikimo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatyto ginčo teismingumo turėjo galimybę išdėstyti atskirajame skunde, jie buvo įvertinti apeliacine tvarka.

24. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo metu nėra pagrindo teigti, jog tarp šalių kilęs ginčas yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 24 d. palikti nepakeistą.

Teisėja Egidija Tamošiūnienė