Baudžiamoji byla Nr. 2K-153/2006
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.8.10; 2.4.2.1. (S)
2006 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Prano Kuconio,
sekretoriaujant D. Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui S. Bekišui,
gynėjams advokatams S. Umbrasui ir B. Strimaitytei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. S. ir P. V. N. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. S. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. vasario 28 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams ir šešiems mėnesiams;
P. V. N. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 29 d. nutartis, kuria nuteistojo P. V. N. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų R. S. ir P. V. N. kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
R. S. ir P. V. N. nuteisti už tai, kad 2005 m. vasario 4 d., apie 14.00 val., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą ir veikdami bendrininkų grupe, įsibrovė į J. K. butą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kur R. S. nutempė ir parvertė J. K. ant lovos, užmetė jam ant galvos antklodę, taip atimdamas galimybę priešintis, kartu su P. V. N. sudavė J. K. nemažiau kaip penkis smūgius į veidą, taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir pagrobė 1449 Lt vertės J. K. turtą.
Nuteistasis R. S. kasaciniu skundu prašo išnagrinėti jo skundą ir priimti teisingą nutartį. Kasatorius nurodo, jog priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai subendrino jam paskirtas bausmes: turėjo bausmes subendrinti ne dalinio sudėjimo būdu, o taikydamas BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, t. y. apėmimo būdu, nes nusikaltimai, už kuriuos jis nuteistas, labai skiriasi pagal pavojingumą ir yra priskiriami skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims. Nuteistojo nuomone, dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo jam paskirta per griežta bausmė.
Nuteistasis P. V. N. kasaciniu skundu prašo peržiūrėti bylą ir nurodo, kad apeliaciniame skunde buvo išdėstęs argumentus dėl ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme padarytų įstatymo pažeidimų, tačiau nagrinėjant apeliacinį skundą teisme nebuvo leista kalbėti, apeliacinis procesas vyko per trumpai. Kasatorius teigia, kad byla sufabrikuota, jis nuteistas už praeities teistumus, be kaltės, paskirta per griežta bausmė, jam inkriminuotas nusikaltimas nepagrįstas faktais, jo pateiktas alibi nebuvo tiriamas, teismas neatsižvelgė į tai, kad ant daiktų nerasta jo pirštų atspaudų, liudytojas S. M. jo neatpažino, o nukentėjusysis jį atpažino būdamas girtas, medikai pastarąjį apžiūrėjo tik po trijų parų.
Nuteistųjų R. S. ir P. V. N. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nuteistojo R. S. kasacinio skundo
BK 63 straipsnio taikymas
Nuteistojo R. S. kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK bendrosios dalies normos – BK 63 straipsnio – taikymo yra nepagrįsti.
BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytos dvi sąlygos, kurioms esant teismas taiko bausmių apėmimą: pirma, padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą; antra, padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas taikomas tik esant abiem jame numatytoms sąlygoms.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. vasario 28 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnį, 182 straipsnio 1 dalį, t. y. už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 ir 4 dalys). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas už sunkų nusikaltimą ir už šį nusikaltimą paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Nusikaltimai, numatyti BK 178 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 180 straipsnio 2 dalyje, yra priskiriami skirtingoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, tačiau vien šios aplinkybės nepakanka, kad skiriant bausmę už kelias nusikalstamas veikas būtų taikomas bausmių apėmimas. Nors pirmosios instancijos teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, nuosprendyje nenurodė bausmių subendrinimo būdo motyvų, tačiau bausmes subendrino teisingai, nes R. S. padarytos nusikalstamos veikos, nors ir priskiriamos skirtingoms nusikaltimų kategorijoms, tačiau labai nesiskiria pagal pavojingumą.
Nusikalstamos veikos pavojingumas yra šios veikos požymis, reiškiantis, kad nusikalstama veika kėsinamasi į valstybės saugomas teisines vertybes, įvardytas BK 1 straipsnio 1 dalyje. Dėl tokio kėsinimosi žmogaus ir piliečio teisėms bei laisvėms, visuomenės ar valstybės interesams padaroma žala ar sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Atskiros nusikalstamos veikos rūšies pavojingumą įvertina įstatymo leidėjas, kuris, atsižvelgdamas į veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, BK straipsnio, numatančio atsakomybę už tą veiką, sankcijoje nustato atitinkamas bausmes. Būtent pagal nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį yra skiriamos nusikalstamų veikų rūšys (nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai – BK 10 straipsnis) ir nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnis). Nusikaltimai pagal pavojingumą paprastai labai skiriasi nuo baudžiamųjų nusižengimų, tuo tarpu nusikaltimai, priskiriami kuriai nors kategorijai, pagal pavojingumą labai nesiskiria nuo nusikaltimų, priskiriamų gretimai kategorijai. Pavyzdžiui, apysunkiai nusikaltimai (BK 11 straipsnio 4 dalis) pagal pavojingumą labai nesiskiria nei nuo sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5 dalis), nei nuo nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis). Tokia išvada daroma atsižvelgiant į kriterijų, kuriuo vadovaudamasis įstatymo leidėjas išskiria nusikaltimų kategorijas – baudžiamajame įstatyme numatytos didžiausios bausmės dydį. Šis dydis pagal atskiras nusikaltimų kategorijas kinta nuosekliai didėjančia tvarka. Nusikaltimai labai skiriasi pagal pavojingumą, jeigu jie priskiriami ne tai pačiai ir ne gretimoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, pavyzdžiui, nesunkus ir sunkus nusikaltimas, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas.
Antra vertus, sprendžiant, ar konkrečios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, būtina vadovautis ne tik nurodytu formaliuoju kriterijumi – kad nusikaltimai priskiriami ne tai pačiai ir ne gretimoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, - bet įvertinti ir konkrečių nusikaltimų pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Vertindamas konkretaus nusikaltimo pavojingumo pobūdį, teismas atsižvelgia į įstatymo ginamas vertybes, žalingų pasekmių turinį, kaltės formą, vertindamas konkretaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį – į kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius ar priemones, padarytos žalos dydį ir mastą, bendrininkavimo formą, nusikaltimo tikslus ir motyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 3, 4 punktai). Konkretaus nusikaltimo pavojingumo pobūdis ir laipsnis gali lemti, kad nusikaltimai, priskiriami gretimoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, labai skiriasi pagal pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2004 // „Teismų praktika“, 2005, Nr. 23, P. 200-205).
Nuteistojo R. S. padaryta automobilio vagystė, už kurią jis nuteistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. vasario 28 d. nuosprendžiu, ir plėšimas, už kurį jis nuteistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu, pagal savo pavojingumo pobūdį ir laipsnį labai nesiskiria vienas nuo kito. Tai rodo ir tas faktas, kad už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai R. S. paskirtos panašios bausmės. Abiem nusikaltimais, už kuriuos nuteistas R. S., buvo kėsintasi į nuosavybę, jie padaryti tiesiogine tyčia dėl savanaudiškų paskatų. Plėšimu buvo kėsintasi dar ir į žmogaus sveikatą, todėl šio nusikaltimo pavojingumo pobūdis didesnis, tačiau šiuo nusikaltimu buvo užvaldytas mažesnės vertės turtas. Taigi nuteistojo R. S. kasacinio skundo argumentai apie tai, kad jo padaryti nusikaltimai labai skiriasi pagal pavojingumą ir todėl subendrindamas bausmes teismas turėjo taikyti BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Dėl nuteistojo P. V. N. kasacinio skundo
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo P. V. N. kasaciniame skunde yra nurodytas apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, numatytas BPK 369 straipsnyje. Tačiau šiame skunde yra ir teiginių apie tai, kad teismai neteisingai nustatė bylos aplinkybes ir kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių: kad nusikaltimo, už kurį nuteistas, kasatorius nepadarė, jo kaltė neįrodyta, kad byla sufabrikuota. Įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymas ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl nurodyti kasacinių skundų argumentai nenagrinėjami.
BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymas
Nuteistasis P. V. N. kasaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis P. V. N. teigė, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Apeliaciniame skunde buvo nurodyti BPK straipsniai, kurių reikalavimai, apelianto nuomone, buvo pažeisti. Visi apeliaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimai buvo aiškinami tuo, kad teismas priėmė nemotyvuotą, konkrečiais duomenimis nepagrįstą nuosprendį ir kad teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai V. P. N. kaltės neįrodo. Taigi iš esmės apeliaciniu skundu buvo ginčijamas nuosprendžio pagrįstumas.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, didžiausią dėmesį skyrė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumui patikrinti, t. y. tikrino, ar nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, ar jas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar išnagrinėtais įrodymais galima grįsti nuosprendį, ar šių įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ir konstatavo, kad tokių pažeidimų nebuvo padaryta. Taigi, nors apeliaciniame skunde daugiau buvo akcentuojami baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai ir, be kita ko, prašoma panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas daugiau dėmesio skyrė ne apelianto nurodytų BPK pažeidimų, o nuosprendžio pagrįstumo analizei. Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija pripažintina teisinga.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 naujoji redakcija) 6 punkte išaiškinta teismams, kad apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis V. P. N. ir nurodė konkrečius BPK straipsnius, kurių reikalavimai, jo nuomone, buvo pažeisti, tačiau didžioji dalis šių pažeidimų buvo aiškinami tuo, kad jis nekaltas, ir jo dalyvavimas padarant nusikaltimą neįrodytas. Toks apeliacinio skundo motyvų pobūdis reiškė, kad yra ginčijamas nuosprendžio pagrįstumas, tą išsamiai ir patikrino apeliacinės instancijos teismas.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje iš tikrųjų nėra analizuojami apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl atskirų BPK normų reikalavimų pažeidimo, tačiau ši aplinkybė nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Pirma, minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo 25 punkte išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą ir kad šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Antra, nustačius, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir kad nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka bylos aplinkybes, nepasitvirtina ir priešingais argumentais grindžiami BPK reikalavimų pažeidimai. Trečia, kai kurie apeliacinio skundo argumentai dėl BPK reikalavimų pažeidimo yra akivaizdžiai nepagrįsti, pavyzdžiui, apeliaciniame skunde kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 179 ir 183 straipsnių) pažeidimas nurodoma ta aplinkybė, kad V. P. N. niekas nevežė į nusikaltimo vietą ir nefotografavo. Parodymų patikrinimo vietoje atlikimas yra diskrecinė ikiteisminio tyrimo subjektų teisė (BPK 196 straipsnio 1 dalis). Šis veiksmas atliekamas siekiant patikrinti ar patikslinti parodymus dėl įvykio vietos arba situacijos, įvykio dalyvių veiksmų ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti. Nekonstatavus būtinybės išspręsti kokį nors iš minėtų uždavinių, negalima padaryti išvados, kad buvo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, juo labiau – esminis. Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis prašė atlikti šį veiksmą. Taigi akivaizdu, kad nurodytas apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.
Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad analizuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir neatsakydamas į kai kuriuos apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, ir nenustato pagrindų teismų sprendimams panaikinti ar pakeisti, todėl kasacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų R. S. ir P. V. N. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Viktoras Aidukas
Pranas Kuconis
