V. V. pagal BK 159 str., 181 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-167 /2006

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.14.6.

2.1.6.2.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Prano Kuconio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant D. Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui A. Vereniui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 159 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už A. B. turto prievartavimą laisvės atėmimu trejiems metams ir vienam mėnesiui, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už R. S. turto prievartavimą laisvės atėmimu trejiems metams ir dviem mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, bausmės, paskirtos pagal BK 159 straipsnį ir BK 181 straipsnio 1 dalį už A. B. turto prievartavimą, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams ir vienam mėnesiui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši bausmė subendrinta iš dalies sudedant su bausme, paskirta pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už R. S. turto prievartavimą, ir V. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Iš V. V. taip pat priteista 500 Lt Panevėžio miesto vyriausiajam policijos komisariatui.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 1 d. nutartis, kuria V. V. apeliacinis skundas atmestas.

Šioje baudžiamojoje byloje, vadovaujantis BK 38 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas V. B., tačiau dėl jo kasacinis skundas nėra paduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimo,

n u s t a t ė :

V. V. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2002 m. lapkričio 14 d., apie 8.30 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam jo bendrininkui paskambinus iš mobiliojo ryšio telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam A. B. į mobiliojo ryšio telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), ir pareikalavus už 2002 m. lapkričio 6 d. pavogto automobilio „VW golf“ (duomenys neskelbtini) sugrąžinimą perduoti 1000 Lt, apie 13 val. tam pačiam asmeniui paskambinus į nukentėjusiojo A. B. mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir nurodžius 14 val. atvykti su pinigais prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), ir V. V. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nurodžius M. J. nueiti prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) ir iš nepažįstamo vyriškio paimti pinigus bei juos atnešti jam, taip įtraukdamas į nusikalstamą veiką vaiką– M. J., gim. 1985 m. kovo 20 d., neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas sugadinti nukentėjusiojo A. B. turtą- išardyti pavogtą automobilį „VW golf“ (duomenys neskelbtini), o detales parduoti, reikalavo, kad nukentėjusysis A. B. perduotų jo naudai pinigus- 1000 Lt; dėl to tą pačią dieną, apie 14.20 val., prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), nukentėjusiam A. B. perdavus M. J. 500 Lt, jis perduotus pinigus- 500 Lt užvaldė.

Be to, V. V. 2003 m. rugsėjo 15 d., apie 19 val., veikdamas bendrininkų grupe su V. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, A. S. įmonės dirbtuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini), neturėdami teisėto pagrindo, užmaskuotai V. B. naudai vertė nukentėjusįjį R. S. perduoti savo turtą- 5550 Vokietijos markių, V. V. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu panaudojant nukentėjusiajam R. S. psichinę prievartą, t. y. grasinant sužlugdyti R. S. verslą ir panaudoti fizinį smurtą- grasinant R. S. peiliu, užvaldė R. S. priklausantį turtą- 1000 Lt, taip padarė nukentėjusiajam R. S. 1000 Lt turtinę žalą.

Be to, V. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2003 m. gruodžio 13 d., apie 17 val., veikdamas bendrininkų grupe su V. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais dviem asmenimis, A. S. įmonės dirbtuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini), neturėdami teisėto pagrindo, užmaskuotai savo naudai vertė R. S. perduoti savo turtą- 6000 Lt, V. B. reikalaujant pervesti pinigus į savo sąskaitą, esančią AB Vilniaus bankas, V. V. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu panaudojant nukentėjusiajam R. S. psichinę prievartą, t. y. grasinant sužlugdyti jo verslą ir panaudoti fizinį smurtą- peiliu liečiant nukentėjusiojo R. S. krūtinę ir koją, užvaldė R. S. priklausančius pinigus- 200 Lt, taip padarydami nukentėjusiajam 200 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis V. V. kasaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio 7 d. nuosprendį, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 1 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Skunde kasatorius nurodo, kad jis neįtraukė vaiko M. J. į nusikalstamą veiką ir kad pagal BPK 79 straipsnį M. J. negalėjo būti laikomas liudytoju, nes baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie jo galėjimą teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes. Anot kasatoriaus, teismas, nuteisdamas jį už A. B. turto prievartavimą, neatskleidė šios nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių- tikslo, tyčios, motyvų. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad jo žinioje buvo pagrobtas A. B. automobilis ar kad jam kas nors būtų žinoma apie šį pagrobtą automobilį. Nuteistais taip pat nurodo, jog teismo nuosprendyje nepagrįstai neaptarta šios nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnį galimybė. Be to, visiškai nepagrįstai priteista 500 Lt, nes tokių pinigų, kaip teigia kasatorius, jis nėra matęs ir ne jis juos išmetė, o apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nesprendė ir dėl to nevisiškai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą. Kasatorius mano, kad jis nepagrįstai nuteistas ir už R. S. turto prievartavimą. Nukentėjusysis R. S. teisme pats pripažino, kad V. B. reikalavimas buvo susijęs su verslu ir geriausiu atveju atitinka savavaldžiavimo veikos požymius, tačiau, kasatoriaus įsitikinimu, jokios didelės žalos nukentėjusiajam jis nėra padaręs. Taip pat teigia, jog paskirta bausmė pažeidžia BK 54 straipsnio reikalavimus, nes teismai neįvertino to, kad jis augino neįgalų sūnų ir nepilnametę dukrą, teigiamai charakterizuojamas, dirbo. Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė BK 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnį, 15 straipsnio 2 dalį, 44 straipsnio 6 dalį, 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą, BPK 205 straipsnį. Pažeistas ir BK 20 straipsnis, nes teismas vadovavosi prielaidomis. Be to, kasatorius mano, kad teismai negalėjo vadovautis liudytojo V. K. parodymais, nes jis yra susikompromitavęs pareigūnas ir šiuo metu nuteistas.

Nuteistojo V. V. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl A. B. turto prievartavimo

Skunde kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai neaptarė galimybės jo veiksmų kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnį kaip sukčiavimo, o ne pagal BK 181 straipsnį kaip turto prievartavimo, nes baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad jam buvo žinoma apie A. B. automobilio vagystę arba kad jis disponavo šiuo pavogtu automobiliu.

Šis kasacinio skundo motyvas pakartoja apeliaciniame skunde nurodytus analogiškus kasatoriaus teiginius, kuriuos tinkamai ir pagrįstai paneigė apeliacinės instancijos teismas. Teismas konstatavo, kad kasatoriui buvo žinoma apie A. B. automobilio vagystę, ir patvirtino tai byloje surinktų faktinių duomenų visuma. Teismų sprendimuose nustatyta, kad V. V. svetimą turtą prievartavo veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo skambino nukentėjusiajam ir, grasindamas išardyti iš nukentėjusiojo pavogtą automobilį ir parduoti jį dalimis, reikalavo iš jo pinigų. Tuo tarpu V. V. nurodė M. J. nueiti ir paimti iš nukentėjusiojo pinigus. Iš telefoninių pokalbių išklotinių taip pat matyti, kad tarp V. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nuolat vyko pokalbiai. Šios nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti kitokios išvados, kaip tik tą, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, tiek nuteistajam V. V. buvo žinoma, jog A. B. automobilis buvo pavogtas.

Paneigęs kasatoriaus iškeltą abejonę dėl to, kad jam nebuvo žinoma apie A. B. turto vagystę, teismas padarė kitą teisingą išvadą, jog nustatytos faktinės V. V. veikos aplinkybės atitinka turto prievartavimo, o ne sukčiavimo sudėties objektyviuosius požymius. Turto prievartavimo ir sukčiavimo sudėčių objektyvieji požymiai skiriasi iš esmės. Sukčiavimas negali būti įvykdomas panaudojant psichinę prievartą. Būdas, kuriuo įvykdomas sukčiavimas, yra apgaulė. Sukčiavimo atveju kaltininkas suklaidina nukentėjusįjį ir šis savo valia perduoda turtą kaltininko nuosavybei, galvodamas, kad pastarasis turi teisę į jį. Tuo tarpu turtas prievartaujamas tada, kai išsakomas reikalavimas, kuris paremtas grasinimu. Šioje baudžiamoje byloje V. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo realiai, grasindami išardyti iš nukentėjusiojo pavogtą automobilį ir parduoti jį dalimis, reikalavo iš nukentėjusiojo A. B. pinigų, o nukentėjusysis suprato, jog pinigus perduoda vykdydamas neteisėtus kaltininkų reikalavimus.

Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis disponuoja A. B. pavogtu automobiliu, neturi jokios teisinės reikšmės kvalifikuojant jo padarytą veiką pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius taip pat visiškai be jokio pagrindo teigia, kad teismai, pažeisdami baudžiamojo įstatymo reikalavimus, neatskleidė jam inkriminuoto A. B. turto prievartavimo sudėties subjektyviųjų požymių- tikslo, motyvų bei tyčios. Kolegija pažymi, kad tiek tikslas, tiek motyvas nėra BK 181 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamo sudėties privalomi objektyvieji požymiai, todėl veikos kvalifikacijai jie neturi jokios įtakos, ir teismas neprivalo jų nustatinėti. Tuo tarpu kaltės forma (tyčia, neatsargumas) yra kiekvienoje baudžiamojoje byloje įrodinėtinas nusikalstamos veikos sudėties subjektyvusis požymis. Byloje teismo nustatyti faktiniai duomenys leidžia kolegijai daryti išvadą, kad V. V. A. B. turto prievartavimą įvykdė tiesiogine tyčia. Nuteistasis suvokė, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė nukentėjusį A. B. įvykdyti pareikštą turtinę pretenziją- perduoti 1000 Lt išpirką, panaudojant psichinę prievartą- grasinant išardyti pagrobtą nukentėjusiojo automobilį, detales parduoti, t. y. grasinant sunaikinti nukentėjusiojo automobilį, ir norėjo taip veikti.

Kasatorius ginčija šioje byloje patenkintą Panevėžio m. vyriausiojo policijos komisariato civilinį ieškinį, pagal kurį iš kasatoriaus Panevėžio m. vyriausiojo policijos komisariato naudai priteista 500 Lt. Kasatorius teigia, kad jis pinigų nėra matęs, jų neišmetė ir todėl nėra jokio priežastinio ryšio tarp kasatoriaus ir M. J. išmestų pinigų. Toks kasacinio skundo argumentas nepagrįstas. Teismai nustatė, kad V. V. savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti pasitelkė jo nusikalstamų ketinimų nesupratusį nepilnametį M. J. V. V. prašė M. J. nueiti į nurodytą vietą ir iš nukentėjusiojo A. B. paimti pinigus. Taigi teismai nustatė, kad M. J. V. V. tikslų nežinojo ir buvo savotiškas „nusikaltimo įrankis“. Tokia išvada reiškia, kad V. V. buvo netiesioginis A. B. turto prievartavimo bendravykdytojas, kuris savo nusikalstamus sumanymus įgyvendino pasinaudojęs kitu asmeniu- nepilnamečiu M. J. Būtent todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė teisingą išvadą, kad M. J. pametus jam perduotus pinigus, pinigai buvo prarasti dėl nusikalstamų V. V. veiksmų. Kolegija daro išvadą, kad civilinio ieškinio klausimas byloje išspręstas tinkamai, o su juo susiję apeliacinio skundo argumentai motyvuotai paneigti apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

Dėl R. S. turto prievartavimo

Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad jis neteisingai nuteistas už R. S. turto prievartavimą, nes V. B. išsakytas reikalavimas buvo susijęs su verslu ir geriausiu atveju atitinka savavaldžiavimo veikos požymius, tačiau jokios didelės žalos nukentėjusiajam kasatorius nėra padaręs.

Teismai pagrįstai nuteistojo V. V. veiksmus kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį kaip R. S. turto prievartavimą. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį turto prievartavimas yra tada, kai kaltininkas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčia kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Byloje neginčytinai nustatyta, kad V. V. kartu su V. B. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis du kartus atvyko pas nukentėjusįjį R. S. ir, neturėdami teisėto pagrindo, V. B. ir savo naudai reikalavo iš R. S. perduoti turtą- pinigus. Reikalaudami pinigų, V. V. ir V. B. su kartu vykusiais nenustatytais asmenimis grasino panaudoti fizinį smurtą, t. y. grasino R. S. peiliu ir naudojo kitokią psichinę prievartą, t. y. grasino R. S. sužlugdyti jo verslą. Reikalavimas perduoti turtą buvo užmaskuotas ir grindžiamas skola. Taigi bylos faktiniai duomenys leidžia teigti, kad V. V., V. B. bei kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys reikalavo iš nukentėjusiojo perduoti pinigus. Šis reikalavimas buvo susijęs su grasinimu panaudoti fizinį smurtą bei sužlugdyti R. S. verslą. Tai, kad grasinimas buvo realus, patvirtina ta aplinkybė, kad nukentėjusysis R. S. paskambino draugui ir paprašė jo paskolinti 1000 Lt, ir tai, kad nukentėjusysis dėl šių įvykių kreipėsi į policiją. Šios nustatytos aplinkybės atitinka turto prievartavimo sudėties objektyviuosius požymius.

V. V. tvirtinimai, kad V. B. ir nukentėjusįjį siejo verslo santykiai, todėl padaryta veika atitinka savavaldžiavimo požymius, teismų motyvuotai paneigti. Vienas iš savavaldžiavimo sudėties objektyviųjų požymių yra neteisėta veika- nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savavališkas ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas. Tikros yra tokios teisės, kurios numatytos įstatymuose ar kituose teisės aktuose ir gali būti įvykdomos valstybinio valdymo, savivaldos ar teisminėms institucijoms padedant. Tuo tarpu tariamos teisės yra tos, kurias asmuo, sąžiningai klysdamas, mano priklausančias jam, nors faktiškai asmuo tokios teisės neturi. Teismų sprendimuose aptartais įrodymais nustatyta, kad R. S. nebuvo skolingas V. B., t. y. V. B. neturėjo jokios teisės reikalauti iš R. S. gražinti skolą. Bylos nustatytomis aplinkybėmis nukentėjusysis ir kaltininkai suprato, kad reikalavimai yra neteisėti, ir dėl jų teisėtumo neklydo. Taigi darytina išvada, kad kaltininkų išsakytas reikalavimas perduoti pinigus nereiškė nei tikros, nei tariamos teisės įgyvendinimo.

Dėl kitų kasaciniame skunde nurodomų BK pažeidimų

Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė BK 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnį, 15 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnį, 44 straipsnio 6 dalį, tačiau visiškai nenurodo konkrečių baudžiamojo įstatymo normų reikalavimų pažeidimo faktų. Todėl kolegija daro išvadą, kad tokie kasatoriaus teiginiai dėl minėtų straipsnių pažeidimų yra deklaratyvūs ir nenagrinėtini.

Nuteistasis V. V. taip pat tvirtina, kad teismai nepagrįstai atsisakė taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nors jis nebuvo nusikalstamos veikos organizatorius. Kolegija nesutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu. BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymas priklauso nuo to, ar yra nustatytos jam taikyti būtinos sąlygos. Pagal šio straipsnio 3 punktą bausmė švelninama, kai yra šių sąlygų visuma: yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių; bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta; ir kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismai neturėjo jokio įstatyminio pagrindo taikyti kasatoriaus nurodyto straipsnio. Teismai nenustatė šiam straipsniui taikyti būtinų konkrečių aplinkybių, juo labiau šių aplinkybių visumos. Kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, su padaryta turtine žala jis nesutinka ir ginčija iš jo priteisto civilinio ieškinio sumą, jo vaidmuo darant nusikalstamas veikas nebuvo antraeilis, atvirkščiai, teismai nustatė, jog nusikalstamų veikų metu V. V. buvo aktyvus ir todėl pagrįstai pripažintas bendravykdytoju.

Pagal BK 54 straipsnį teismas bausmę skiria BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BPK 20 straipsnio 5 dalis taip pat reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Kasatoriaus pateikiami samprotavimai, kad, skirdamas bausmę, teismas privalėjo atsižvelgti į tai, jog jis augino neįgalų sūnų ir nepilnametę dukrą, dirbo, teismui nėra privalomi. Kolegija daro išvadą, kad, skirtingai nei teigia kasatorius, teismai laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Kolegija taip pat mano, kad kasatoriaus nurodomos aplinkybės, įvertinus byloje esančius duomenis (teistas tris kartus, teistumas neišnykęs, dviejų tyčinių ir savanaudiškų apysunkių nusikaltimų padarymas, atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimas ir kt.), neleidžia švelninti jam paskirtos bausmės.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų

Kasarorius teigia, kad teismai pažeidė BPK 205 straipsnį, tačiau jokių konkrečių argumentų, patvirtinančių šio straipsnio pažeidimą nagrinėjant bylą teismuose, kasatorius nenurodo. Todėl toks kasatoriaus teiginys laikytinas deklaratyviu ir kasacine tvarka nenagrinėtinas.

Teismai neturėjo jokio pagrindo netikėti liudytojo V. K. parodymais. Liudytojo V. K. parodymai sutampa su liudytojų A. J., D. S., nukentėjusiųjų A. B., M. J. parodymais, juos taip pat patvirtina techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai, užfiksuotų telefoninių pokalbių suvestinės, telefoninių skambučių išklotinių duomenys. Kasatoriaus argumentai, kad šis policijos pareigūnas yra susikompromitavęs ir nuteistas už analogišką nusikalstamą veiką, neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Be to, kolegija primena, kad faktinių aplinkybių, susijusių su liudytojo V. K. patikimumu, nustatinėjimas, jų vertinimas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 369 straipsnis).

Kitas kasatoriaus argumentas, kad jis neįtraukė M. J. į jokią nusikalstamą veiką, taip pat yra fakto klausimas ir kasacinės bylos nagrinėjimo metu negali būti sprendžiamas. Teismai, nepažeisdami BPK normų, nustatė, kad, skirtingai nei teigia kasatorius, jis tokius veiksmus atliko.

Tiek kasaciniame, tiek apeliaciniame skunduose kasatorius nurodo, kad M. J. negalėjo būti laikomas liudytoju, nes baudžiamojoje byloje nėra pakankamų duomenų apie jo gebėjimą teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes. Šis kasacinio skundo motyvas tinkamai išspręstas apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu M. J. ištyrė, jo medicininius duomenis išanalizavo ir įvertino teismo psichiatras. Teismo psichiatras konstatavo, kad M. J. yra psichiškai sveikas. Šią išvadą paneigiančių duomenų baudžiamojoje byloje nėra, todėl teismai neturėjo jokio pagrindo abejoti ar nesutikti su šia teismo psichiatro išvada. Taigi darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai nepažeidė BPK 79 straipsnyje įtvirtintos normos.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. V. kasacinį skundą.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Pranas Kuconis

Antanas Klimavičius