E. V. pagal BK 183 str., 183 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-11/2012

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00212-2007-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.8.10.1, 1.2.14.6.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 4 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. nuosprendžiu E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 183 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6750 Lt) dydžio bauda, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi paskirtos bausmės subendrintos ir E. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams ir 50 MGL (6750 Lt) dydžio bauda.

Iš E. V. UAB,,Aulaukis“ naudai priteista 43 228,18 Lt turtins žalos atlyginimo, AB firmos,,Viti“ naudai priteista 3475,19 Lt turtinės žalos atlyginimo. Likusios civilinių ieškinių dalys paliktos nenagrinėtos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 4 d. nutartimi nuteistojo E. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė:

E. V. nuteistas už tai, kad, dirbdamas UAB „Aulaukis“ projektų vadovu pagal 2004 m. spalio 19 d. darbo sutartį Nr. 265, pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdamas atsakingas už jam patikėtų materialinių vertybių saugumą, įsipareigojęs tausoti jam saugoti perduotas materialines vertybes ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai, laiku pranešti apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėtų materialinių vertybių saugumui, tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą ir nustatyta tvarka rengti ir teikti prekines-pinigines ir kitas ataskaitas, dalyvauti inventorizuojant jam patikėtas materialines vertybes, 2005 m. vasario 1 d. pasirašytinai supažindintas su UAB „Aulaukis“ 2003 m. balandžio 25 d. patvirtinta Projekto vadovo pareigybine instrukcija, pagal ją privalėdamas tinkamai saugoti vadovo žinioje esančius dokumentus, vykdyti visus vyr. buhalterio nurodymus dėl buhalterinės apskaitos, laiku perduoti pinigus į įmonės kasą, nutraukus darbo santykius, įmonei perduoti dokumentaciją, materialines vertybes bei pinigines lėšas, perdavimo faktą įforminant atskiru perdavimo-priėmimo aktu, nevykdydamas prisiimtų įsipareigojimų, tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 2005 m. birželio 7 d. iki 2006 m. vasario 2 d., Panevėžyje, paėmęs iš UAB „Aulaukis“ produkcijos pirkėjų pinigus ir paimtų pinigų neįnešęs į bendrovės kasą, pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą - UAB „Aulaukis“ turtą – 43 228,18 Lt.

E. V. nuteistas už tai, kad, dirbdamas akcinės bendrovės-firmos „Viti“, Panevėžio padalinio statybinių medžiagų parduotuvėje, esančioje Panevėžyje, Nemuno g. 11, ir statybinių medžiagų sandėlyje, esančiame Panevėžyje, Ramygalos g. 149, didmeninės prekybos vadybininku pagal 2006 m. gegužės 9 d. darbo sutartį, pagal 2006 m. gegužės 9 d. darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sutartį Nr. 1937, būdamas materialiai atsakingas už jam perduotų materialinių vertybių saugumą ir išsaugojimą, privalėdamas tausoti jam perduotas materialines vertybes, nedelsiant pranešti darbdaviui apie aplinkybes, lemiančias ar galinčias lemti neigiamą poveikį materialinėms vertybėms, kurios jam perduotos, nedelsiant imtis visų reikiamų priemonių pašalinti aplinkybes, darančias ar galinčias daryti neigiamą poveikį materialinėms vertybėms, kurios jam perduotos, ir išvengti dėl to galimų nuostolių, vesti jam perduotų materialinių vertybių apskaitą, sudaryti ir darbdaviui pareikalavus pateikti ataskaitas apie jam perduotas materialines vertybes, jų pasikeitimus ir atliktus su jomis veiksmus, dalyvauti jam perduotų materialinių vertybių inventorizacijoje, tiksliai nenustatytomis dienomis ir valandomis, 2006 m. birželio-liepos mėn. laikotarpiu, iš Panevėžio padalinio statybinių medžiagų sandėlio ir statybinių medžiagų parduotuvės pasisavino jam patikėtą svetimą - AB firmos „Viti“ turtą - keramines plyteles, kurių bendra vertė 3475,19 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti. E. V. teigia, kad teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl to buvo suvaržytos jo, kaip nuteistojo teisės, ir tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Nuteistasis skunde nurodo, kad BPK 20 straipsnio, 241 straipsnio 2 dalies, 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos įpareigoja teismą bylą išnagrinėti išsamiai, nuosprendyje aiškiai ir įtikinamai pagrįsti, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kitais ne. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje apstu teiginių ir motyvų, kurių visuma leidžia kasatoriui abejoti, ar iš tiesų šis teismas teisingai taikė procesines teisės normas. Tvirtinama, kad šios pirmosios instancijos teismo klaidos, kiek tai buvo nurodoma apeliaciniame skunde, nebuvo ištaisytos apeliacinės instancijos teismo.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio motyvuose dėl jo kaltės nurodoma, jog, be kitų įrodymų, jo kaltę įrodo liudytojų A. S. ir V. B. parodymai dėl pasisavintų 13 186,21 Lt ir 1161 Lt sumų. Šiuos parodymus patvirtina ir specialisto išvados duomenys. Kasatoriui kelia abejones, ar teismas tinkamai vertino įrodymus, ar nepažeidė tokiam vertinimui keliamų reikalavimų. Abejonių jam kelia tai, kad nors pats teismas, cituodamas minėtų liudytojų parodymus nurodo, kad A. S. sumokėjo likusią pinigų sumą - apie 13 000 Lt, o galėjo būti, kad ir 13 186,21 Lt, taip pat V. B. sumokėjo apie 1000 Lt, o galėjo būti kaip sąskaitoje - 1161 Lt, ir pripažįsta, kad nėra nustatyta tiksli suma, t. y. kiek galėjo būti sumokėta, juolab kad nėra pinigų priėmimo faktą patvirtinančių kvitų, tačiau išvien remdamasis specialisto išvados duomenimis nurodo, kad vis tik kasatorius pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, o būtent „[...] 13186,22 Lt, gautus iš A. S. 2005 m. birželio 10 d. PVM sąskaitos-faktūros [...] pagrindu; [...] 1161,71 Lt, gautus iš V. B. 2005 m. rugpjūčio 10 d. PVM sąskaitos-faktūros [...] pagrindu; [...]".

E. V. manymu, tokie teismo motyvai neleistini, nes neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus, kuriuose esama abejones liudijančios informacijos, vertino atskirai nuo specialisto išvados, taip pat ir nuo jo paties parodymų. Tvirtina, kad teismas be jokio pagrindo nustatė, jog A. S. ir V. B. sumokėjo jam didesnes sumas, nes ir jie patys tiksliai nežinojo, kokias sumas mokėjo. Pažymėtina, kad teismas išimtinai rėmėsi tik specialisto išvada apie tai, kokio dydžio sumoms buvo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros. E. V. teigimu, šie griežtos finansinės atskaitomybės dokumentai nepatvirtina pinigų gavimo fakto, o tik liudija kainos už paslaugas konstatavimą ir įpareigojimo atsiskaityti pradžios momentą, tačiau nepaisant to teismas vis vien konstatavo, kad A. S. ir V. B. sumokėjo atitinkamai 13 186,21 Lt ir 1161 Lt sumas. Šio klausimo apeliacinės instancijos teismas nesvarstė, nors akivaizdu, kad apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti duomenimis, kurių turiniu abejoja šių duomenų šaltiniai.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimo požiūriu abejonių kelia ir tai, jog teismas rėmėsi liudytojos D. K. parodymais. Jo manymu, D. K. liudijimu teismas negalėjo remtis, nes pati D. K. tiesiogiai pinigų nemokėjo, langų neužsakė ir nekontaktavo su kasatoriumi, jos parodymai yra antriniai, be to, jų objektyviai neįmanoma patikrinti. E. V. nesutinka ir su kitų pirmosios instancijos teismo kaip liudytojų apklaustų asmenų - A. S., V. B., M. P., E. K., V. K., D. M., T. B., Z. S., I. M. bei S. R. - pavieniu parodymų vertinimu apie tai, kad nors jiems ir buvo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros, tačiau, neva jiems sumokėjus pinigus (E. V.), pinigų priėmimo kvitai ar kiti gavimo faktą patvirtinantys dokumentai nebuvo išduoti. E. V. manymu, teismas nepagrįstai tiki šių liudytojų parodymais, remdamasis tik tuo, kad šių ir kitų liudytojų parodymus patvirtina faktas, jog dalis liudytojų yra išsaugoję ir PVM sąskaitas-faktūras, ir pinigų priėmimo faktą patvirtinančius dokumentus. Kasatorius nesutinka, kad tai pakankamas įrodymas tvirtinti, jog jis iš tiesų gavo pinigus, kurių neįnešė į kasą.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta, nes teismas neišanalizavo jo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu bei įrodymų visumos vertinimu, taip pat su nusikaltimų, dėl kurių buvo nuteistas baudžiamuoju teisiniu vertinimu, ir tai jis laiko esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. E. V. nurodo, kad apeliaciniame skunde prašė atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti kaip liudytojus T. B., A. S., T. P., N. N. bei K. J., tačiau teismas to nepadarė. Kasatoriaus nuomone, priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, šis klausimas yra svarbus, nes tai leistų paaiškinti ne tik gautų parodymų patikimumo klausimą, bet ir kasatoriaus bei nukentėjusiosios pusės vienokio ar kitokio elgesio motyvus.

Kasatorius nesutinka su abiejų instancijų teismų bausmės skyrimo motyvais ir pažymi, kad šie neatitinka baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatų dėl bausmės skyrimo. E. V. nurodo, kad vertinant BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas matyti, jog abiejų instancijų teismai nesigilino į visas įstatymo numatytas aplinkybes, todėl neteisingai individualizavo bausmę. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje klaidingai teigiama, jog jis neturi išlaikytinių, neteisingai vertinama jo šeiminė padėtis. Į šiuos klausimus nieko neatsakė ir apeliacinės instancijos teismas, kurio esminiai argumentai dėl neva skirtos ne per aiškiai griežtos bausmės susiję tik su buvusių darboviečių pateiktų charakteristikų turiniu. E. V. pabrėžia, kad šios instancijos teismas visiškai nesigilino į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog jis augina ir išlaiko mažametį vaiką. Skunde teigiama, kad šie baudžiamojo įstatymo pažeidimai tiesiogiai susiję su BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų nepaisymu, taip pat BPK 320 straipsnio 3 dalies imperatyvų nevykdymu. Kasatorius nurodo, kad teismai, skirdami bausmę, inter alia, be kitų aplinkybių, atsižvelgia ir į kaltininko asmenybę, tačiau abiejų instancijų teismai jo asmenybę išskirtinai vertino per charakteristikas, kurias pateikė jo buvusios darbovietės. Teigiama, kad negalima to vertinti, kaip vienintelio jo asmenybę apibūdinančio faktoriaus, nes, be to, kaltininko asmenybės turinį sudaro ir jo šeiminė padėtis, kiti duomenys, susiję su šeiminiais santykiais de facto arba de jure. Todėl, kasatoriaus darytina išvada, kad tiek Panevėžio apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdami skirtinos bausmės motyvus, neatskleidė visų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių turinio. Antra, pirmosios instancijos teismas, paskyręs bausmes už kiekvieną padarytą nusikaltimą, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtąsias bausmes subendrino ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą ketveriems metams ir 50 MGL (6750 Lt) dydžio baudą. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam pritaikė paskirtų bausmių visiško sudėjimo taisyklę. Taip pat nurodoma, kad visiškai neaišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas, paskyręs bausmes, pritaikė BK 65 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad teismas, subendrindamas bausmes BK 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme. Pažymėtina, kad bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme. Kasatorius mano, kad jeigu sutinkant, su tuo, jog jis yra kaltas dėl abiejų nusikaltimų padarymo, tai pirmosios instancijos teismas neteisingai subendrino jam paskirtas bausmes. E. V. yra tikras, kad tokiu atveju jam turėjo būti taikoma ne bausmių sudėjimo, o apėmimo taisyklė. Kasatorius pažymi, kad, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, jis yra pripažintas kaltu dėl vieno nesunkaus ir dėl vieno sunkaus nusikaltimo padarymo. Už šias veikas jam paskirtos skirtingo pobūdžio bausmės - viena susijusi su laisvės atėmimu, kita ne. Pagal tai, kaip vertinti nuosprendyje nurodytas veikas, tampa akivaizdu, kad jos savo pobūdžiu yra skirtingo pavojingumo, nes padaryta žala, kaip tai konstatuojama nuosprendyje, nukentėjusiesiems iš esmės skiriasi. Tačiau šio klausimo visiškai neanalizavo ir apeliacinės instancijos teismas, kuris net netikrino, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė BK bendrosios dalies nuostatas dėl bausmių skyrimo ir subendrinimo, kai padaromos kelios nusikalstamos veikos. E. V. teigia, kad atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir jeigu sutinkant, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl veikų padarymo yra teisingos, tai skiriant bausmes jam turėjo būti taikomos BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 2 punkto nuostatos, t. y. jam paskirta griežtesnė bausmė už vieną nusikaltimą turi apimti už kitą nusikaltimą paskirtą švelnesnę bausmę.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras R. Žukauskas atsiliepime į nuteistojo E. V. kasacinį skundą prašo jį tenkinti iš dalies. Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo netinkamo, neišsamaus liudytojų A. S., V. B., D. K., M. P., E. K.. V. K., D. M., T. B., Z. S., I. M. bei S. R. parodymų įvertinimo, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4, 5 dalies reikalavimus. Prokuroras pažymi, kad nors nuteistasis ir akcentuoja, jog nuosprendis skundžiamas dėl padarytų esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų, tačiau iš esmės skunde ginčija teismo išvadas dėl įrodymų vertinimo, nesutinka su nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Atsiliepime nesutinkama su nuteistojo teigimu, kad teismas neteisingai nustatė nuteistojo pasisavintas pinigų sumas, remdamasis tik 2008 m. birželio 18 d. specialisto išvadoje Nr. 5-5/40 užfiksuotais duomenimis. Prokuroras nurodo, kad kasacinio skundo argumentai analogiški išdėstytiems apeliaciniame skunde, dėl kurių motyvuotai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo, pažymint, jog tokio pobūdžio argumentai nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir turi būti palikti nenagrinėti. Atsiliepime nurodoma, jog nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi liudytojos D. K. parodymais ir kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo tenkinti nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą dar kartą apklausti liudytojus T. B., T. P., N. N. ir K. J., pažymint, kad papildomai apklausti šiuos liudytojus nebuvo teisinio pagrindo. Skundo teiginys, kad apklausus šiuos liudytojus galėjo būti patvirtinta kasatoriaus versija apie konfliktus su UAB „Aulaukis“ vadovybe bei apgaulingai vykdomą įmonės buhalterinę apskaitą, laikytinas nepagrįstu. Prokuroras pažymi, kad, atsakydamas į analogiškus nuleistojo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistojo prašomos tirti aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir nepaneigė E. V. kaltės pasisavinus jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą.

Atsiliepime pažymėtina, kad, priešingai nei teigia kasatorius, teismas skirdamas jam bausmes už atskiras nusikalstamas veikas baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, tačiau kasatorius teisus teigdamas, kad, bendrindamas už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, teismas netinkamai taikė BK 63, 65 straipsnio nuostatas. E. V. padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, todėl už jas paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, t. y. taikant ne bausmių sudėjimo, o apėmimo būdą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prokuroras prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu E. V. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirti jam galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams. Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

UAB,,Aulaukis“ atsiliepime į nuteistojo E. V. kasacinį skundą prašo šį atmesti. UAB,,Aulaukis" su kasatoriaus kasacinio skundo argumentais nesutinka, nes nėra pagrindo abejoti liudytojų parodymais. Pažymėtina, kad liudytojai buvo apklausiami praėjus ketveriems ir daugiau metų nuo E. V. perduotų pinigų momento, todėl natūralu, kad žmonės galėjo pamiršti tikslias sumas, sumokėtas E. V.. Tačiau A. S. ir V. B. nurodytos pinigų sumos yra labai artimos sumoms, nurodytoms PVM sąskaitose-faktūrose. Šie liudytojai patvirtino, kad už prekes sumokėjo visiškai, vadinasi, jie sumokėjo sumas, nurodytas buhalteriniuose dokumentuose, ir teismas tinkamai vertino šiuos įrodymus bei priėmė pagrįstą ir teisingą nuosprendį. Teigiama, kad teismas motyvuotai, remdamasis byloje surinktais duomenimis, t. y. liudytojų A. S., M. P., N. V., V. B., E. K., D. K., V. K., D. M., T. B., R. S., I. M. ir S. R. parodymais, specialistės N. Š. išvados duomenimis, teismo apžiūrėtais UAB,,Aulaukis‘‘ buhalteriniais dokumentais: PVM sąskaitomis-faktūromis, jų registru, pinigų priėmimo kvitų duomenimis, iš dalies ir paties E. V. parodymais, konstatavo, jog E. V. pasisavino jam patikėtą UAB,,Aulaukis‘‘ turtą – 43 228,18 Lt, surinktų iš įmonės klientų už parduotą produkciją ir montavimo paslaugas. Pažymėtina, kad teismas nuosprendyje pateikė išsamią šių įrodymų analizę, su kuria UAB,,Aulaukis‘‘ sutinka, todėl pagrindo abejoti šių įrodymų vertinimu nėra. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė iš naujo apklausinėti liudytojus T. P., T. B., A. S., N. N., K. J., E. R. ir L. Ž., nes šie liudytojai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teisminio nagrinėjimo metu ir jokių naujų aplinkybių jie nenurodys, o duomenys apie konfliktus su UAB,,Aulaukis‘‘ reikšmės E. V. veikos įvertinimui neturi, nes šie duomenys nepatvirtins ir nepaneigs fakto, jog E. V. pasisavino jam patikėtą turtą. Tvirtinama, kad jokių esminių konfliktų su šiais asmenimis nebuvo, o UAB,,Aulaukis‘‘ veiksmai kviestis klientus ir reikalauti sumokėti skolą už parduotas prekes ir atliktus montavimo darbus arba spręsti su klientais produkcijos kokybės klausimus yra normali darbinė praktika. Pažymėtina, kad UAB,,Aulaukis‘‘ klientai į susidariusią situaciją (pasak E. V. -,,konfliktin‘‘) pateko dėl paties E. V. neteisėtos veikos. UAB,,Aulaukis‘‘ manymu, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, atsižvelgus į visas esmines aplinkybes.

Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl kasacinio skundo teiginių apie esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

Kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos yra numatytos BPK 376 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais nagrinėjant bylą kasacine tvarka, netikrinamas. Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva.

Kasaciniame skunde deklaratyviai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 20 straipsnio 305 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktų, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimai, teigiant, jog taip buvo suvaržytos jo kaip nuteistojo teisės, tačiau neatskleidžiama šių pažeidimų esmė. Kiekvienas kasaciniame skunde nurodomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas turi būti paremtas teisiniais argumentais, pagrindžiančiais teiginius dėl netinkamo įstatymo taikymo. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, todėl esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. E. V. nurodo, kad apeliaciniame skunde jis prašė atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojais T. B., A. S., T. P., N. N. ir K. J. bei L. Ž. ir E. R., tačiau teismas to nepadarė, neišsiaiškino bylos aplinkybių. Kasatorius neteisus taip teigdamas. Apeliacinės instancijos teismas svarstė šį apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą ir nutarė jį atmesti pripažinęs, kad visi nurodyti liudytojai buvo nustatyta tvarka apklausti pirmosios instancijos teisme, todėl tai yra ne bylos duomenų ištyrimo, o ištirtų duomenų vertinimo klausimas. Nuteistasis E. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, jo gynėjas pareiškė, jog nuteistajam yra žinoma apie bylos nagrinėjimą ir dalyvauti teismo posėdyje jis nepageidauja; gynėjas neišdėstė argumentų, kodėl reikia papildomai apklausti minėtus liudytojus, kokias naujas aplinkybes jie gali paliudyti. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2010, 2K-184/2009). Todėl apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prašymą atlikti įrodymų tyrimą, nepažeidė įstatymo reikalavimų dėl išsamaus ir visapusiško bylos aplinkybių išnagrinėjimo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes išvadas dėl jo kaltės grindė prielaidomis ir spėjimais. Iš tiesų apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, tačiau apeliacinės instancijos teismo išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą. Tuo tarpu kasatorius analizuoja liudytojų parodymus dėl sumų dydžio, lygindamas juos su sąskaitose faktūrose nurodytomis sumomis bei neatitikimus vertindamas kaip aplinkybes, paneigiančias šių duomenų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos teiginius išnagrinėjo ir pagrįstai atmetė, remdamasis specialistės išvada, kurioje ji nurodė, jog, atlikusi UAB „Aulaukis“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nustatė, kad UAB „Aulaukis“ projektų vadovo E. V. klientų skolos tyrimo metu buvo 57819,17 Lt. Bendrovės projektų vadovas E. V. buvo atsakingas už PVM sąskaitos faktūros įteikimą pirkėjams ir grynųjų pinigų paėmimą iš jų. Atsiskaitymui bendrovė laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 29 d. iki 2006 m. vasario 3 d. projektų vadovui E. V. išdavė 26 grynųjų pinigų priėmimo kvitų blankus. Tyrimo metu nustatyta, kad E. V. 26 kvitų blankus panaudojo, iš jų: 19 kvitų įformino 20 759,68 Lt priėmimą iš gyventojų (bendrovės kasos pajamų orderiuose įforminta, kad 19 759,68 Lt į kasą įnešė E. V., 1000 Lt į bendrovės kasą įnešė R. Š.); 2 kvitus sugadino ir juos grąžino į bendrovės buhalteriją; 5 kvituose įformino 11 230,68 Lt priėmimą iš gyventojų, t. y. pagal 2005 m. liepos 25 d. pinigų priėmimo kvitą SPB 4254714 iš N. Ž. 1969,29 Lt, pagal 2005 m. rugpjūčio 12 d. pinigų priėmimo kvitą SPB 4254716 iš V. K. 1000 Lt, pagal 2005 m. rugsėjo 9 d. pinigų priėmimo kvitą SPB 4254721 iš K. J. 1000 Lt, pagal 2005 m. rugsėjo 21 d. pinigų priėmimo kvitą SPB 4254722 iš T. P. 3000 Lt, pagal 2005 m. spalio 11 d. pinigų priėmimo kvitą SPB 5724161 iš G. D. 4261,39 Lt; šie kvitai buvo grąžinti UAB „Aulaukis“ 2005 m. gruodžio 20 d., tačiau pinigai į kasą neįnešti. Specialistės išvadoje taip pat nurodyta, jog tyrimo metu nustatyta, kad UAB „Aulaukis“ atliko pirkėjų skolų inventorizaciją ir 2007 m. birželio 7 d. pirkėjams išsiuntė pretenzijas ir skolų suderinimo aktus dėl 57 819,17 Lt nesumokėtų skolų. Devyni pirkėjai (A. S. 13 186,22 Lt, M. P. 2527,61 Lt, K. Š. 2162,99 Lt, E. K. 1625,43 Lt, V. K. 1311,29 Lt, D. M. 3216,90 Lt, T. B. 6402,05 Lt, I. M. 841,15 Lt, V. B. 941,53 Lt) atsakymuose į pretenzijas nurodė, kad už UAB „Aulaukis“ atliktus darbus jie atsiskaitė, t. y. sumokėjo pinigus bendrovės atstovui E. V., tačiau, kaip nurodyta skolų suderinimo aktuose ir raštuose devyniems pirkėjams, 32 215,17 Lt sumokėjimą patvirtinančių dokumentų E. V. neišdavė ir pinigų į bendrovės kasą nesumokėjo. Specialistės tyrimo metu negauta duomenų dėl septynių pirkėjų 14 373,32 skolų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įvertino visus bylos proceso metu gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjo visas byloje iškeltas versijas, susijusias su įrodinėtinomis aplinkybėmis, ir tyrė tiek E. V. kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl E. V. kaltės bei veikos kvalifikavimo, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, yra pagrįstos įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys). Teismai sumažino kaltinimų apimtį dėl svetimo turto pasisavinimo iš UAB „Aulaukis“ daugiau nei 13 tūkstančių litų, o pagal kaltinimą dėl AB-F „Viti“ veiką perkvalifikavo iš BK 183 straipsnio 2 dalies į 1 dalį. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas ėmėsi priemonių nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir bylos proceso metu buvo objektyvus ir nešališkas. Atmestini kasatoriaus teiginiai, jog PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina pinigų gavimo fakto, o tik liudija kainos už paslaugas konstatavimą ir įpareigojimo atsiskaityti pradžios momentą. PVM sąskaitos faktūros yra ne tik griežtos finansinės atskaitomybės dokumentai, jų išrašymas yra prilyginamas pirkimo pardavimo sutarties sudarymui. Todėl, kilus neaiškumams dėl A. S. ir V. B. sumokėtos sumos, teismai pagrįstai rėmėsi PVM sąskaitų faktūrų duomenimis. Pagrįstai buvo atmesti ir nuteistojo argumentai dėl V. B., M. P., E. K., V. K., D. M., T. B., Z. S., I. M. bei S. R. parodymų, kad jie neturi pinigų sumokėjimą patvirtinančio kvito, nes šie asmenys patvirtino, jog A. S., priimdamas pinigus, kvito neišrašė, kiekvienam paaiškindamas, kad kvitų su savimi nepasiėmė ir išrašys vėliau. Šie tarpusavyje nesusijusių žmonių iš esmės vienodi paaiškinimai dėl kvitų negavimo aplinkybių tik patvirtina, jog E. V. veikė pagal iš anksto apgalvotą taktiką siekdamas pasisavinti bendrovės pinigus. E. V. veika teisingai kvalifikuota dėl UAB „Aulaukis“ turto pasisavinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Šio nusikaltimo dalykas gali būti turtas, patikėtas kaltininkui, esantis jo žinioje arba turtas, kurį jis valdo, juo disponuoja tarnybinių, darbo ar sutartinių santykių pagrindu, taip pat teisė į svetimą turtą, kurios pagrindu išsaugomi turtiniai interesai ar vykdoma turto priežiūra. Svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. E. V. pagal darbo sutartį Nr. 265 su UAB „Aulaukis“ buvo materialiai atsakingas už jam patikėtų materialinių vertybių saugumą, įsipareigojęs tvarkyti jam patikėtą turtą, laiku ir nustatyta tvarka perduoti į įmonės kasą gautas pinigines lėšas bei su tuo susijusius dokumentus, todėl atitiko BK 183 straipsnyje numatytos veikos subjekto požymius.

Dėl paskirtos bausmės dydžio ir bausmių subendrinimo

Kaip jau buvo minėta, kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja teisės taikymo aspektu, todėl ir bausmės dydžio klausimas nagrinėtinas ne konkretaus dydžio nustatymo aspektu, o išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 183 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimą iki dešimties metų, todėl bausmės vidurkis pagal šį straipsnį yra penkeri metai. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, išdėstė bausmės skyrimo motyvus, nurodė, jog bylos proceso metu nebuvo nustatyta E. V. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, todėl pagal BK 183 straipsnį paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra švelnesnė už sankcijos vidurkį. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį šis teismas paskyrė 50 MGL baudą, kuri atitinka tokios bausmės rūšies sankcijos vidurkį. Teisės taikymo aspektu bausmės paskirtos nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kad nebuvo išsamiai išsiaiškinta jo šeiminė padėtis, šiuo atveju negali turėti įtakos bausmės dydžiui.

Nuteistasis kasaciniame skunde teisingai pažymi, kad jis yra pripažintas kaltu dėl vieno nesunkaus ir vieno sunkaus nusikaltimo padarymo (BK 11 straipsnio 3 ir 5 dalis). Pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnį. Atskiros veikos, už kurias nuteistas E. V. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, savo pobūdžiu yra skirtingo pavojingumo, nes padaryta žala, kaip tai konstatuojama nuosprendyje, nukentėjusiesiems iš esmės skiriasi. Pagal formaliuosius kriterijus šių veikų kategorijos taip pat labai skiriasi, nes viena yra nesunkus, o kita sunkus nusikaltimas. Tokiu atveju teismas turėjo taikyti bausmių apėmimo principą. Pirmosios instancijos teismas šias bausmes sudėdamas rėmėsi BK 65 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, jog, subendrindamas bausmes BK 63 ir 64 straipsnyje numatytais atvejais, teismas švelnesnę bausmę keičia griežtesne. Bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme. Tačiau šiuo atveju turėjo būti taikomas ne bausmių sudėjimo, o apėmimo būdas. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu paskirta laisvės atėmimo bausme apimant 50 MGL dydžio baudą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 4 d. nutarties dalis dėl bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, 65 straipsnio 2 dalį.

Remiantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, subendrinti pagal BK 183 straipsnio 1 dalį paskirtą 50 MGL dydžio baudą apimant ją pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausme. Subendrintą bausmę nustatyti ketverius metus laisvės atėmimo.

Kitų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalių nekeisti.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Albinas Sirvydis

Alvydas Pikelis