Baudžiamoji byla Nr. 2K-17/2012
Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00505-2008-6
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.6.2.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. D. ir R. D. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutarties.
Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:
L. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams devyniems mėnesiams;
R. D. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams devyniems mėnesiams.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti M. L., A. P., tačiau teismų sprendimai, priimti dėl šių nuteistųjų, kasacine tvarka neskundžiami.
Iš nuteistųjų M. L., L. D., R. D. ir A. P. solidariai priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. D. bei po 45,40 Lt valstybei už proceso išlaidas atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartimi nuteistųjų M. L., R. D. ir L. D. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė:
L. D. ir R. D. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su M. L., pagal išankstinį susitarimą 2008 m. lapkričio 29 d., apie 22.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Šiauliuose, prie Dubijos–Žalgirio gatvių sankryžos, iš M. L. įgijo apgaule atgabentą nukentėjusiąją J. D., pažadėdami M. L. už tai ateityje sumokėti 3000 Lt. Po to, L. D. vairuojamu automobiliu „Mazda 626“, (valst. nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno nukentėjusiąją J. D. į viešbutį „Salduvė“, esantį Šiauliuose, Donelaičio g. 70, ir iki 2008 m. lapkričio 30 d., 1.45 val. nukentėjusiąją laikė nelaisvėje – 302 kambaryje, R. D. ir L. D. nurodymu A. P. saugant nukentėjusiąją, siekdami, kad nukentėjusioji J. D. kitą dieną būtų išgabenta į Graikiją, kur būtų įtraukta į prostituciją.
Kasaciniu skundu nuteistasis L. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartį ir jį išteisinti, baudžiamąją bylą jam nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius pažymi, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini. Jis tvirtina, kad teismai neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat buvo padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso pažeidimai, pažeisti nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principai. L. D. nurodo, kad teismai remdamiesi įrodymais turėjo juos įvertinti objektyviai ir nešališkai, visapusiškai ištirti kaip įrodymų visetą, o ne vertinti duomenis atskirai ištraukiant juos iš konteksto bei pasikliaujant prieštaringais nukentėjusios duotais parodymais, taip pat pašalinti visus prieštaravimus, o nepavykus to padaryti vertinti teisiamojo naudai. Kasatorius pažymi, kad nepagrįstas ir neteisėtas įrodymų vertinimas yra BPK 20 straipsnio pažeidimas, dėl to, neteisingai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir neteisėtai paskirta griežta laisvės atėmimo bausmė (BK 2 straipsnis 3 dalis, 41 straipsnis 5 dalis), už nusikaltimą, kurio jis nepadarė.
Kasatorius teigia, kad ši byla susideda iš dviejų epizodų, t. y. M. L. atliktų nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusiąją J. D. ir jam (L. D.) bei R. D., A. P. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų, kuriuos jie atliko prieš J. D.. Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai pripažino, jog J. D. valia buvo palaužta nuteistojo M. L. veiksmais. Po to, M. L. perleido nukentėjusiąją kitiems trims nuteistiesiems žinodamas, kad nukentėjusioji bus išgabenta į užsienį įtraukiant į prostituciją. Kasatorius tvirtina, kad apie M. L. ir J. D. tarpusavio sutarimus jis nežinojo.
L. D. nurodo, kad iš įvykio aplinkybių matyti, jog J. D. laisvė nebuvo ribojama. Dėl filmuotos medžiagos iš degalinės „Statoil", kasatorius nurodo, kad tai yra bene svarbiausias šios baudžiamosios bylos įrodymas, kuris taip ir liko tinkamai neįvertintas. Šis jo argumentas buvo išdėstytas apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas jo visiškai neanalizavo ir nevertino, nors BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato teismo pareigą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Kaip nurodoma skunde, tolesnė įvykių seka, t. y. atvykus į „Salduvės" viešbutį, vėl parodo tai, jog nukentėjusios valia, laisvė ir galimybės nebuvo apribotos. J. D. būnant „Salduvės" viešbučio kambaryje su A. P., ji galėjo laisvai išeiti iš kambario, durys nebuvo užrakintos, galėjo laisvai vaikščioti po viešbutį. Nukentėjusioji viešbutyje laisvai vartojo alkoholį, todėl jai buvo nustatytas girtumas - 1,55 promilės. Be to, jai būnant tualete buvo atėjusi viešbučio administratorė I. M. bei liudytojas R. D., kurie klausė, ar nereikia pagalbos, tačiau nė vienam iš jų J. D. nepasisakė, kad yra laikoma nelaisvėje ir kad ją prievarta norima išvežti dirbti prostitute. Ji laisvai naudojosi savo telefonu, iš jos nebuvo atimtas pasas, A. P. pats parodė savo pasą ir nuo jos neslėpė savo vardo ir pavardės. Kadangi ji galėjo laisvai viešbutyje vaikščioti, todėl persigalvojusi išėjo iš viešbučio, nes niekas jos nelaikė ir nesaugojo. Prašoma teismo atkreipti dėmesį į tai, kad J. D. tiek važiavimo automobiliu metu, tiek sustojus degalinėje, tiek viešbutyje, visą laiką turėjo mobilųjį telefoną ir niekas jai negalėjo sutrukdyti paskambinti 112 ar parašyti SMS žinutę sugyventiniui V. P., prašant pagalbos. Kaip matyti iš J. D. telefono išklotinės, pirmas kontaktas tarp J. D. ir V. P. buvo tik 00.31.40 val. (t. 1, b.l. 138). Tai patvirtina versiją, kad nuo 18 val., kai ji susitiko su M. L., iki 00.31.40 val. J. D. norėjo išvažiuoti verstis prostitucija, o po alkoholio vartojimo ir kontakto su V. P. - persigalvojo. Kasatorius teigia, kad nežino, ar nukentėjusioji žinojo iki 22.30 val., kad versis prostitucija, kai jis jai tai pasakė. Tačiau iš liudininkų D. V., G. L., nuteistojo M. L. akivaizdu, kad toks pokalbis buvo, be to nėra kito logiško paaiškinimo, kodėl L. D. pabėgo iš namų be kelionei būtiniausių reikalingų asmeninių daiktų, jei ji planavo dalindama skrajutes uždirbti 3000 Lt ir po 2 mėnesių grįžti namo uždirbus pinigų. Tai dar kartą patvirtina versiją, kad J. D. turėjo tikslą išvykti į Graikiją verstis prostitucija ir niekas jos nevertė to daryti.
Teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas vadovaujantis tik nukentėjusios parodymais, kurie nuolat keisdavosi prisitaikant prie bylos eigos ir aplinkybių. Tvirtinama, kad nuosprendis priimtas nesant nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 1 dalyje, sudėties, aiškinant visus prieštaravimus kaltinamojo nenaudai. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas neatsižvelgė ir į pačios nuketėjusios asmenybę bei nelogiškus ir prieštaringus jos parodymus. Kasatoriaus teigimu, filmuotoje medžiagoje užfiksuotos aplinkybės yra esminės nustatant veikos, numatytos BK 147 straipsnio 1 dalyje, sudėtį ir paneigiančios nukentėjusiosios bei patvirtinančios kasatoriaus parodymus. Pažymėtina, kad dėl šių aplinkybių nustatymo buvo prašoma atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir įvertinti minėtas aplinkybes atsižvelgiant į BPK 20 straipsnio nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šiuos skundo motyvus visiškai neatsakė, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išsirinko tik kaltinimą pagrindžiančius duomenis, tačiau visiškai nepasisakė, kodėl atmetami teisinantys duomenys, kas laikytina BPK 332 straipsnio 5 dalies pažeidimu. L. D. teigia, kad jo tyčia, tikslas nebuvo nukentėjusiąją J. D. parduoti ar atlikti kitokius veiksmus, varžančius jos laisvę ir valią, nes tikslas buvo jos sutikimu padėti jai išvažiuoti užsidirbti pinigų iš prostitucijos, juolab, kaip teigia kasatorius, ne jie pradėjo tai įgyvendinti ir organizuoti, o jo veiksmai šiame epizode buvo tik kaip tarpininko ir net be atlygio. Kasatorius tvirtina, kad išvadą apie ketinimų kryptingumą teismas padarė vadovaudamasis savo samprotavimais ir išvedžiojimais, o ne objektyviais įrodymais visiškai nevertindamas visų bylai reikšmingų aplinkybių kaip viseto, o parinkdamas tik kaltinimui palankius duomenis. E. D. teigia, kad nepadarė nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas, o jam, ankščiau neteistam, paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams devyniems mėnesiams yra neteisėta ir nepagrįsta.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius mano, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir netinkamai vertino įrodymus dėl to padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtus sprendimus. R. D. nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų skundžiami sprendimai grindžiami iš esmės tik nukentėjusiosios ir jos giminaičių parodymais, kaltinimui palankiais liudytojų I. M. ir R. D. parodymais, apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis apie paso sulamdymą bei mobiliųjų telefonų SIM kortelių atmintyje užfiksuotais duomenimis. Kasatoriaus manymu, teismai turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiosios parodymus, nes jie prieštaringi ir nenuoseklūs. Nurodoma, kad 2008 m. gruodžio 10 d. apklausos metu J. D. parodė, kad M. L. jai pranešė, jog jie važiuos į Šiaulius, po to į Palangą, iš kur skris į Graikiją. 2010 m. birželio 7 d. nukentėjusioji, apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad M. L. sakė nuvešiantis ją į Šiaulius, iš kur kitas žmogus ją nuveš į Graikiją. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjant bylą nukentėjusioji teigė neatsimenanti, kad su M. L. kalbėjo apie skrydį iš Palangos. Nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi, jos organizme rasta 1.55 promilės alkoholio. Girtumas galėjo turėti įtakos nukentėjusiosios atminčiai ir faktinių aplinkybių tinkamam suvokimui. J. D. parodymai, kad ji visą laiką važiuodama iki viešbučio verkė, nematė kelio, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Iš prie degalinės buvusių vaizdo kamerų užfiksuoto vaizdo matyti, kaip nukentėjusioji, sėdėdama automobilyje, prisidega cigaretę, rūko, pro automobilį praeina policijos pareigūnai, kurių J. D. negalėjo nepastebėti. Liudytoja I. M., dirbusi viešbučio administratore, iš arti matė nukentėjusiąją, kai A. P. užsakė viešbučio kambarį, tačiau nepastebėjo, kad nukentėjusioji būtų apsiverkusi, pastarosios elgesys minėtai liudytojai įtarimų nesukėlė. Skunde teigiama, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo (R. D.) kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Kasatorius pažymi, kad nežinojo apie L. D. susitarimus su M. L. ir asmeniu, vardu Tomas, dėl nukentėjusiosios vykimo į užsienį, bei apie M. L. susitarimus su J. D.. Tvirtina, kad nėra duomenų, kad jis būtų naudojęs apgaulę prieš nukentėjusiąją, kad būtų davęs nurodymus saugoti ją ar kažkaip riboti jos laisvę. Jis teigia, kad J. D. elgėsi laisvai, prieš ją nebuvo naudojama jokia prievarta ar psichologinis smurtas. Jo parodymus patvirtina nuteistojo L. D. parodymai apie tai, kad L. D. su nukentėjusiąją dėl jos išvykimo į Graikiją dirbti tarėsi vienas, o jo paprašė, kad surastų asmenį, kuris galėtų pabūti su nukentėjusiąja, kol L. D. švęs gimtadienį. Kasatorius pažymėjo, kad M. L., L. D. ir nukentėjusioji parodė, jog automobilyje į pokalbį dėl darbo jis nesikišo, nekalbėjo. Tvirtinama, kad teismų išvada, jog nukentėjusiosios laisvė iš dalies buvo apribota, prieštarauja bylos medžiagai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad J. D. nuolatos turėjo mobiliojo ryšio telefoną, tačiau juo nepasinaudojo ir pagalbos nekvietė. Viešbutyje dėl pagalbos taip pat nesikreipė nei į administratorę, nei į šalia buvusius kitus žmones. Kasatorius nesutinka dėl priteistos neturtinė žalos, nes nukentėjusioji Šiauliuose atsidūrė savo noru, o jis neatlikau jokių veiksmų, kuriais būtų padėjęs jai išvykti į Graikiją dirbti prostitute.
R. D. nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta matyti, jog teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Pažymėtina, kad, norint išsamiai ištirti visas aplinkybes, būtina spręsti ir vertinti įrodymų patikimumo klausimą, t. y. įrodymus rinkti ne tik apie esmines nusikaltimo aplinkybes, bet atlikus analizę spręsti, ar duomenys, gaunami iš atskirų įrodymų šaltinių, yra patikimi. Šioje byloje pagrindinis apkaltinamojo nuosprendžio įrodymų šaltinis - nukentėjusiosios parodymai. Tačiau jie, kasatoriaus teigimu, yra prieštaringi, nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Todėl teismai, netinkamai vertindami įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas ir be pagrindo jo (R. D.) veiksmus kvalifikavo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras G. Gudžiūnas atsiliepime į nuteistųjų L. D. ir R. D. kasacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad įvertinus abiejų skundų turinį konstatuotina, jog kasatoriai didžiojoje dalyje savo skundų iš esmės savaip perpasakoja įvykių aplinkybes, ginčija apgaulės panaudojimo faktus prieš nukentėjusiąją. Prokuroro pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja tik dėl tų skundo argumentų, kuriais skundžiamas žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų teisėtumas. Sprendimų pagrįstumo klausimus svarsto ne kasacinės, bet apeliacinės instancijos teismas, tą pastarasis, beje, ir atliko, todėl aptartoje skundų dalyje, kurioje kasatoriai ginčija faktinę bylos pusę, t. y. nesutinka su byloje surinktų įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių ištyrimu, skundai nenagrinėtini, o išsamūs atsiliepimai į skundus nepateikiami. Nurodoma, kad, sprendžiant L. D. ir R. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų pagal BK 147 straipsnio 1 dalį teisėtumo klausimą subjektyvių ir objektyvių požymių kontekste konstatuotina, jog nei Šiaulių apygardos teismas, priimdamas nuosprendį, nei Lietuvos apeliacinis teismas, peržiūrėdamas bylą apeliacine tvarka, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Atsiliepime į kasacinius skundus atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundai savo turiniu iš esmės tapatūs apeliaciniams skundams. Nurodoma, kad L. D. nepagrįstai teigia, neva apeliaciniame skunde liko neįvertinti jo apeliacinio skundo argumentai dėl filmuotos medžiagos benzino kolonėlėje įvertinimo, dėl galimybės nukentėjusiajai kolonėlėje, o vėliau ir viešbutyje laisvai elgtis (skambinti telefonu, kreiptis į praeivius policininkus, į viešbučio administraciją ar pan.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas aptarė nukentėjusiosios elgesio galimybes ne vien svarstydamas L. D. skundo, bet ir M. L. bei R. D. skundų argumentus. Nors kolegija smulkiai ir nedetalizavo filmuotos medžiagos turinio, tačiau filmuotą medžiagą sugretino su kita įrodomąja baze ir visumos kontekste padarė savo išvadas. Tai, kad išvados neatitinka kasatorių nuomonei, o teismo atliktas įrodymų vertinimas nesutampa su pareiškėjų vertinimu, nereiškia, kad ginčijamas sprendimas neteisingas. Konstatuotina, kad įrodymų vertinimas bei jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra ne tik teismo teisė, bet ir prerogatyva. Nagrinėjamuoju atveju abiejų žemesniųjų instancijų teismai faktinių aplinkybių ištyrimo, nuteistųjų kaltės nustatymo ir juridinio neteisėtų veiksmų vertinimo klausimus išsprendė vienodai, o savo išvadas pagrindė teisiniais argumentais.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad, kasaciniuose skunduose išsakant mintį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo vertinimo, nurodoma neva teismai, nagrinėdami bylą, ne tik pažeidė baudžiamojo proceso normas, bet ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau dalyje dėl baudžiamojo įstatymo netinkamo taikymo nepateikiama nuomonė, kaip pareiškėjų veiksmai turėtų būti kvalifikuojami (beje, ir neprašoma perkvalifikuoti). Prokuroro pažymėtina, kad kasatoriaus R. D. teiginys, jog jam neturtinė žala priteista nepagrįstai, siejama su valiniais nukentėjusiosios elgesio elementais nurodant į savanorišką atvykimą į Šiaulius bei geranorišką apsisprendimą išvykti į Graikiją dirbti prostitute, o tai reiškia, kad kasatorius ir šioje dalyje ginčija ne teisinę, o faktinę bylos pusę, kai tuo tarpu žalos priteisimo ar jos dydžio nustatymo klausimai, susiję su faktinių aplinkybių ištyrimu ir analize, nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.
Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes konstatuotina, kad tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ją revizuojant apeliacine tvarka, teismai jokių procesinių normų pažeidimų, turėjusių esminės įtakos priimamų sprendimų teisėtumui, taip pat Konvencijos nuostatų laikymuisi, nepadarė, todėl abu kasaciniai skundai visa apimtimi nepagrįsti ir netenkintini.
Kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 147 straipsnį bei BPK normų, reglamentuojančių bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, taikymo
Prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Veika gali būti kvalifikuojama kaip BK 147 straipsnyje numatytas nusikaltimas tik nustačius, kad buvo disponuojama asmeniu kaip daiktu, taip pat verbuojant, gabenant ar laikant žmogų nelaisvėje, panaudojant fizinį smurtą, grasinimus, arba kitaip atimant galimybę priešintis bei kitais straipsnio dispozicijoje numatytais būdais palaužiant nukentėjusiojo valią tam, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų išnaudojamas prostitucijai ar priverstiniam darbui. Iš dalies ši norma konkuruoja su BK 307 straipsniu, kuris numato atsakomybę už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos. Nagrinėjamoje byloje kvalifikuojant nuteistųjų L. D. ir R. D. veiką pagal BK 147 straipsnį privaloma konstatuoti, kad nukentėjusiosios J. D. asmens laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jos valią bent vienu iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Kitaip tariant, prekybos žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti straipsnio dispozicijoje numatytus požymius ir bent vieną nusikalstamą veiksmą (neveikimą) - nukentėjusio asmens valios palenkimo būdą. Nenustačius, kad laisvė buvo suvaržyta ar nukentėjusiojo valia buvo įstatymo numatytais būdais palenkta, veika pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama. Tokiu atveju gali būti tik sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas už vienos iš BK 307 straipsnyje numatytų veikų padarymą.
Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, sprendžia, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nagrinėjant bylą nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasacinės instancijos teismas negali palikti galioti apeliacinės instancijos sprendimų, jei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryti esminiai BPK pažeidimai.
BPK 320 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, ne tik nustato bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir teismo pareigą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Be to, įstatyme nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal bylos medžiagą ir tik ja remiantis padaryti išvadas ir pateikti motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Teismo išvados dėl ginčijamų bylos aplinkybių nustatymo turi būti grindžiamos įrodymų vertinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė visų šių įstatymo reikalavimų. Pagrindinis ir iš esmės lemiamas įrodymas, kuriuo yra grindžiamas kaltinimas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, yra nukentėjusiosios J. D. parodymai. Todėl teismai privalėjo skirti ypač didelį dėmesį jos parodymų patikimumui, nuoseklumui bei atitikimui kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms. Dėl šios priežasties teismai privalėjo išsamiai išnagrinėti nukentėjusiosios parodymus visose baudžiamosios bylos proceso stadijose, analizuojant jų turinį ir lyginant tarpusavyje bei su kitais bylos duomenimis pašalinti neatitikimus ir prieštaravimus. Tačiau to nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo padaryta. Pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nukentėjusiosios gabenimas iki viešbučio automobiliu, kuriame sėdėjo trys jai nepažįstami vaikinai, ir vėliau jos laikymas nelaisvėje – viešbutyje „Salduvė“, kuriame kartu su ja buvo A. P., negali būti traktuojamas kaip laisvas jos elgesio pasirinkimas ir norėjimas būti tokioje situacijoje, rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu pas tyrėją, ikiteisminio tyrimo teisėją, bei parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme apie tai, kad, sužinojusi apie būsimo darbo pobūdį, ji pradėjo verkti, sakė nenorinti tokio darbo, nes turi vaiką. Tačiau, vertinant šią aplinkybę, visiškai liko neįvertintas momentas, kuris užfiksuotas 2008 m. lapkričio 30 d. liudytojo apklausos protokole, t. y. J. D. parodymai, kad, jai sužinojus apie darbo pobūdį ir išreiškus nenorą dirbti tokį darbą buvo pasiūlyta pagalvoti iki rytojaus, po to nukentėjusioji įlipo į jų automobilį ir nuvažiavo į viešbutį,,Salduvė“. Tai rodo, jog nuteistieji neslėpė nuo nukentėjusiosios, kokiu tikslu ji išvyks iš Lietuvos, bei konkrečiai išdėstė, kuo ji turės užsiimti ten išvykusi.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nors ir aptarė liudytojų parodymus, tačiau, kaip ir pirmosios instancijos teismas, analizavo tik šių parodymų atskiras detales, fragmentus. Šio teismo nutartyje neatskleista minėtų liudytojų parodymų visuma, neaptarta jų atitiktis ar neatitiktis rašytinei bylos medžiagai. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, darydamas išvadas dėl bylos aplinkybių, įrodymus vertino nesistemiškai, jų nesiejo ir nepalygino tarpusavyje. Konstatuotina, kad tam tikrų bylos duomenų (patvirtinančių ar paneigiančių, kurią nors bylos aplinkybę) vertinimas atskirai nuo kitų įrodymų ne tik kelia abejonių, bet iš esmės nepagrindžia ir nustatytų faktų patvirtinimo arba jų paneigimo. Iš bylos duomenų ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad rašytiniai bylos įrodymai taip pat vertinti atskirai nuo kitų įrodymų.
Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad nukentėjusiosios laisvė buvo suvaržyta, o apeliacinės instancijos teismas pritardamas šiai išvadai, neatkreipė dėmesio į itin svarbią aplinkybę, kad nukentėjusioji visą laiką, tiek būdama automobilyje su vaikinais, tiek likusi jame viena bei būdama minėtame viešbutyje, turėjo veikiantį mobilųjį telefoną ir laisvai juo disponavo, o tai rodo, jog nebuvo siekta nukentėjusiosios izoliuoti nuo galimybės palaikyti ryšį su aplinka. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, net ir po A. P. perspėjimo dėl naudojimosi telefonu, jis iš jos nebuvo atimtas. Iš bylos medžiagos, matyti, tolesnė įvykių eiga taip pat suponuoja pagrįstą abejonę dėl nukentėjusiosios laisvės suvaržymo. Pažymėtina, kad J. D. ne kartą buvo likusi viena, šalia esant pašaliniams asmenims, kurie galėjo suteikti jai pagalbą, tačiau ji tiesiogiai į juos nesikreipė, niekaip nerodė, jog jai ši reikalinga. Nuvykus į viešbutį A. P. pritrūko pinigų apmokėti už kambarį, taigi jis palikęs nukentėjusiąją stovinčią prie administratorės nuėjo jų paimti iš dar nespėjusių nuvažiuoti draugų; kai J. D. buvo tualete ir verkė, buvo priėjęs vyriškis (liudytojas R. D.), teiravosi, ar jai nereikalinga pagalba, ši atsakė, kad iš jų jai nieko nereikia. Liudytoja I. M., kuri tuo metu dirbo viešbučio administratore, taip pat nurodė, kad kelis kartus kontaktavo su nukentėjusiąja, tačiau ši nieko nesakė, pagalbos neprašė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad J. D. įvykio metu buvo neblaivi, jai buvo nustatytas 1,55 promilės girtumas (b.l.41-42), tai rodo, jog nukentėjusioji su A. P. kambaryje girtavo, užuot bandžiusi iškart pabėgti ar kviestis pagalbos. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji galėjo nevaržomai vaikščioti į tualetą, o kambario durys, per kurias galėjo patekti į viešbučio koridorių, nebuvo užrakintos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad J. D. išbėgus iš kambario jos niekas nesivijo, nes, kaip patvirtino viešbučio administratorė, A. P. po nukentėjusios pasišalinimo vestibiulyje pasirodė praėjus penkioms minutėms.
Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis pažymėjo, jog toks nukentėjusiosios elgesys - tai, kad ji nesikreipė pagalbos, yra adekvatus susiklosčiusiai situacijai. Teisėjų kolegija sutinka, kad asmens laisvė gali būti suvaržoma ne tik tada, kai asmuo visiškai netenka galimybės pasirinkti savo buvimo vietos ar elgesio varianto, bet ir tada, kai ši laisvė apribojama iš dalies, tačiau šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas padarė tokią išvadą neįvertinęs visų bylos duomenų bei neišsamiai išnagrinėjęs pačios nukentėjusiosios parodymus.
Teisėjų kolegija sutinka su kasatorių L. D. ir R. D. kasacinio skundo argumentais, kad nebuvo išsamiai išnagrinėta svarbi apeliaciniuose skunduose nurodyta aplinkybė dėl filmuotos medžiagos iš degalinės,,Statoil“, kai L. D., R. D. ir A. P. buvo išlipę iš automobilio, o nukentėjusioji buvo likusi viena niekieno nekontroliuojama, ir atvažiavus policijos automobiliui bei išlipus policijos pareigūnams, einantiems pro šalį, ši į juos nesikreipė, nepasakė, kad jos laisvė yra apribota ir kad ją per prievartą nori išvežti į užsienį prostitucijai, liko tinkamai neįvertinta ir tai laikytina BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimu. Teisėjų kolegijos nuomone, tai yra ne tik vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų, bet ir turi reikšmės nuteistųjų kaltės klausimo išsprendimui pagal BK 147 straipsnį.
Apibendrindama išdėstytus argumentus kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, pagrįstai paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai). Tai lėmė, kad įrodymų vertinimas byloje nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas).
Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti išsamiai motyvuotas išvadas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Rimantas Baumilas
Alvydas Pikelis
