Baudžiamoji byla Nr. 2K-13/2012
Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00549-2010-3
Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.4.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. nutarties.
Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 187 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 286 straipsnį 25 MGL (3250Lt) dydžio bauda;
pagal BK 290 straipsnį 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės iš dalies sudėtos ir paskirta subendrinta bausmė 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėta 500 Lt dydžio bauda, nesumokėta pagal Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 23 d. nuosprendį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 4400 Lt dydžio bauda.
Šiuo nuosprendžiu patenkintas Kauno apskrities vyriausiojo PK civilinis ieškinys ir iš nuteistojo V. M. priteista 862,58 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. nutartimi nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė:
V. M. nuteistas už tai, kad, 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 21 val., Raseinių r. sav., Ariogalos sen., Lenčių k., tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip 5 kartus į tarnybinio automobilio „Škoda Octavia" (valst. nr. (duomenys neskelbtini) stogą, taip jį įlenkdamas ir apgadindamas, padarė Kauno apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui 862,58 Lt turtinę žalą. Tokiais savo veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje.
Be to, jis nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 21 val., Raseinių r. sav., Ariogalos sen., Lenčių k., nevykdė teisėto policijos pareigūno Kauno apskrities VPK Raseinių r. PK Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulio D. K. nurodymo vykti į Kauno apskrities VPK Raseinių r. policijos komisariatą ir, panaudodamas prieš D. K. fizinį smurtą, jam pasipriešino, t. y. tris kartus stipriai kumščiais jį nuo savęs pastūmė, šis pargriuvo ant žemės, taip jam sukėlė fizinį skausmą, t. y. tokiu būdu pasipriešino valstybės tarnautojui, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas. Tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 straipsnyje.
Be to, jis nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 21 val., Raseinių r. sav., Ariogalos sen., Lenčių k. policijos pareigūnus: Kauno aps. VPK Raseinių r. PK Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulį D. K. ir vyresnįjį patrulį D. J. vadino „žulikais, plėšikais“, grasino jiems „pridaryti rimtų problemų“, t. y. įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus D. K. ir D. J.. Tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 straipsnyje.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 22 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, dar kartą nagrinėdamas bylą, nepaisė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniu skundu. V. M. mano, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, 286, 290 straipsnius, todėl teismų sprendimai naikintini. Kasatorius tvirtina, kad jis nurodė visas įvykio aplinkybes, tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas išimtinai rėmėsi tik policijos pareigūnų parodymais ir visas aplinkybes tyrė paviršutiniškai, neįsigilino į bylos esmę. Nuteistasis V. M. pažymi, kad policijos pareigūnai ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog visas įvykio aplinkybes mobiliuoju telefonu nufilmavo jo sūnus, kurio mobilųjį telefoną atėmę pareigūnai filmuotą medžiagą ištrynė. Teigiama, kad sunaikinus tokį įrodymą, iš kurio būtų buvusi aiški situacija, savaime kyla abejonių dėl pareigūnų veiksmų teisėtumo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pažymėjo, jog šį momentą jis nurodė tik apeliaciniame skunde, tačiau kasatorius tvirtina, kad tai netiesa, nes patys policijos pareigūnai savo parodymuose nurodė, kad jo (V. M.) vaikas viską filmavo, tai patvirtinta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Skunde kasatorius nurodo, kad kaltinimas dėl automobilio apgadinimo jam buvo pareikštas tik po kelių savaičių po įvykio, be to, jam buvo neleidžiama susipažinti su automobilio apgadinimo padariniais per visą ikiteisminį tyrimą. V. M. pažymi, kad dėl jam pareikštų kaltinimų ir tendencingo bylos vedimo dar ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. rugsėjo 29 d. ir 2010 m. spalio 21 d. jis skundėsi Raseinių rajono vyriausiajam prokurorui, tačiau jokio atsakymo nesulaukė. Visa tai jis pareiškė ir Šiaulių apygardos teisme, tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio. Kasatorius tvirtina, kad yra susidariusi nuomonė, jog jis yra potencialus nusikaltėlis, ir pripažįsta, kad turi daug konfliktų su policijos pareigūnais, nes juos visada skundžia Vidaus reikalų ministerijai arba rajono policijos administracijai dėl neteisėtų veiksmų, todėl policijos pareigūnai su juo bando susidoroti bet kokiomis priemonėmis. Kasatorius nurodo, kad naktį, jam esant blaiviam, buvo bandoma jo rankas surakinti antrankiais, jis buvo nuvežtas į policijos komisariatą, paliekant laukuose dirbantį traktorių, o po to 24 val. buvo paleistas 25 km atstumu nuo namų. V. M. mano, kad tai parodo menamos situacijos absurdiškumą ir aiškų norą su juo susidoroti, nes jis pagrasino pranešti administracijai apie policininkų piktnaudžiavimą, kadangi jų budėjimo laikas jau buvo pasibaigęs. Kasatoriaus pažymėta, kad, nepaisant viso to, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, jog abejoti policininkų parodymais nėra jokio pagrindo. Teigiama, kad neteisingas teismo argumentas nurodant, jog jis galėjo skųsti prokurorui tardymo veiksmus, nes jis (V. M.) skundėsi du kartus, išsiuntė registruotus laiškus, tačiau jam nebuvo atsakyta, o žodžiu su juo buvo atsisakyta bendrauti ir niekas su juo nenorėjo kalbėtis. Todėl kasatoriui kyla klausimas, kaip jis galėjo šią teisę įgyvendinti. V. M. nurodo, kad tai, jog jis siekė teisingumo, rodo pridedami skundų siuntimo kvitai.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras R. Žukauskas atsiliepime į nuteistojo V. M. kasacinį skundą prašo šį atmesti. Jis nurodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius, jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, 186, 290 straipsnius. Prokuroras pažymi, kad bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismai išvadas apie faktines nuteistojo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes padarė kruopščiai ir visapusiškai įvertinę ne tik policijos pareigūnų, nukentėjusiųjų D. K. ir D. J. parodymus, bet ir kitas nustatytas aplinkybes. Visi šie įrodymai buvo gauti teisėtu būdu, sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad įvykio metu pats nuteistasis atvyko prie policijos pareigūnų automobilio, sukėlė konfliktinę situaciją ir atliko jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Prokuroras nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog policijos pareigūnai turėjo teisėtą pagrindą V. M. sulaikyti, o jam priešinantis, panaudoti specialiąsias priemones; įrodymų vertinimo motyvai išsamiai išdėstyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose, su jais jis visiškai sutinka.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl skundo teiginių dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Iš kasacinio skundo turinio, kuriame, iš esmės pakartojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus bei perrašant Baudžiamojo proceso kodekso atitinkamo straipsnio reikalavimus, kurių, kasatoriaus nuomone, nebuvo laikomasi, matyti, kad kasatorius, teigdamas, jog jo kaltumas padarius nusikaltimus, numatytus BK 187 straipsnio 1 dalyje, 286, 290 straipsniuose, nepagrįstas, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Savo argumentus dėl netinkamo BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo nuteistasis grindžia tuo, jog teismai suteikė išskirtinę reikšmę policijos darbuotojų parodymams, neįvertino aplinkybės, kad policijos darbuotojai atėmė iš jo sūnaus mobiliojo ryšio telefoną, kuriame buvo nufilmuota konflikto pradžia, ir jame buvusią svarbią informaciją ištrynė. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi pareigūnų parodymais apie bylos aplinkybes, nes jų parodymai apie konflikto aplinkybes buvo nuoseklūs viso bylos ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme. Nuteistojo V. N. ir jo sūnaus parodymai apie konflikto aplinkybes tik iš dalies sutampa. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tvirtino policininkų neįžeidinėjęs, „žulikais“ ir „plėšikais“ nevadinęs, tačiau liudytojas D. N. parodė, jog jo tėvas policininkų paklausė „gal jie plėšikauja“. Nesutampa jų parodymai ir dėl filmavimo mobiliuoju telefonu, nes D. N. nurodė, kad jis ruošėsi filmuoti incidentą tarp jo tėvo ir policijos pareigūnų, o nuteistasis V. N. teigė, jog incidentas buvo nufilmuotas ir filmuota medžiaga atėmus telefoną policijos darbuotojų buvo ištrinta. Tai, kad V. N. be jokios priežasties priėjo prie policijos pareigūnų automobilio ir įžeidžiančiai juos pavadino, po to barbeno į stogą, iš dalies patvirtina ir policijos pareigūnų parodymų teisingumą bei parodo, jog V. N. siekė išprovokuoti konfliktą. Tai, kad automobilio stogas buvo apgadintas, patvirtina ir transporto priemonės techninės apžiūros aktas. Tarnybinės transporto priemonės būklė yra nuolatos stebima, todėl šis apgadinimas negalėjo atsirasti kitu metu ir kitomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes ir išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, jog teismai pagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų parodymais apie nusikaltimo aplinkybes. Remiantis jau anksčiau išdėstytais argumentais, V. N. teiginys, kad buvo sunaikinta filmuota medžiaga, yra nepagrįstas. Todėl teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, bylos duomenis įvertino laikydamiesi BPK reikalavimų.
Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų baigiamuosiuose sprendimuose įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atliko dalinį įrodymų tyrimą, išreikalavo papildomus duomenis dėl pareigūnų budėjimo grafiko ir, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo, todėl kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimas, atmestini.
Apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus priimamoje nutartyje nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apelianto argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtoje nutartyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.
Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes V. M. veiksmai pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (dėl svetimo turto - policijos tarnybinio automobilio - tyčinio sugadinimo), 186 straipsnį (dėl pasipriešinimo, panaudojant fizinį smurtą, valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui) ir BK 290 straipsnį (dėl valstybės tarnautojų, atliekančių viešojo administravimo funkcijas, įžeidimo) kvalifikuoti tinkamai.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo kasaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, jais remiantis naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas netenkintinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. M. kasacinį skundą.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Rimantas Baumilas
Alvydas Pikelis
