Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei Nacionalinės žemės tarnybos įsakymo dalies panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-213/2013

Teisminio proceso Nr. 2-46-3-01282-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6; 95.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. A. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. A. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei Nacionalinės žemės tarnybos įsakymo dalies panaikinimo; trečiasis asmuo – I. P.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas P. A. 2005 m. gegužės 10 d. pateikė atsakovui prašymą pirkti nuomojamą 10 ha žemės sklypą, esantį Tauragės r. (duomenys neskelbtini). 2007 m. sausio 30 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartimi ieškovas šį žemės sklypą išsinuomojo penkeriems metams. Žemės sklypu ieškovas naudojasi labai seniai, nes jis priklausė jo tėvui, vėliau kitiems giminaičiams. Ieškovas šią žemę iki karo, po karo ir dabar dirbo, nors atkurti nuosavybės teisių į ją negali, nes valstybinio archyvo duomenų bazėje sklypas įregistruotas jo motinos sesers O. J. vardu.

2010 m. gegužės 21 d. ieškovas buvo pakviestas į Sartininkų bibliotekos patalpas, kur buvo kalbama apie išnuomotos žemės pirkimą. Ieškovo teigimu, jis pasakė dviem vyrams ir moteriai, kad neketina pirkti savo senelio ir tėvo žemės, jam buvo liepta pasirašyti tuščią popieriaus lapą, nebuvo siūloma, už kokią konkrečią kainą bus parduodamas žemės sklypas, kokios pirkimo sąlygos.

2011 m. pavasarį ieškovas pastebėjo, kad žemės sklype lankosi pašaliniai žmonės, jį ruošiamasi parduoti trečiajam asmeniui I. P.; sužinojo, kad 2010 m. gegužės 21 d. pasirašė prašymą, kuriuo atsisakė pirkti žemės sklypą. Ieškovas teigia, kad buvo ne taip suprastas, tekstas yra parašytas ne jo akivaizdoje, jis pasirašė ant neužpildyto lapo, be to, yra beraštis, nemoka rašyti ir skaityti, jam yra 89 m. Taip pat ieškovas pažymėjo, kad jo 2005 m. gegužės 10 d. prašymas pirkti žemės sklypą neatšauktas ir galioja.

Ieškovas prašė pripažinti 2010 m. gegužės 21 d. vienašalį sandorį, kuriuo atsisakyta pirkti iš valstybės nuomojamą 10 ha žemės sklypą, esantį Tauragės r. (duomenys neskelbtini), negaliojančiu; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 234-504 4 punktą, kuriuo nustatoma: „Išbraukti iš patvirtintų pretendentų gauti žemę sąrašų asmenis, įrašytus Tauragės apskrities viršininko 2010 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. V-603 1 priede pagal pridedamą sąrašą (2 priedas)“, – šiame priede išbraukti P. A.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Tauragės rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino vienašalį ieškovo 2010 m. gegužės 21 d. sandorį, kuriuo atsisakyta iš valstybės pirkti nuomojamą žemės sklypą, negaliojančiu; panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. 234-504 4 punktą, atkuriant ieškovui visas teises dėl žemės sklypo pirkimo iš valstybės, buvusias iki šio įsakymo išleidimo.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė patikimų įrodymų apie tai, ar 2010 m. gegužės 21 d. atsakovo organizuotas perkančių žemės sklypus asmenų susitikimas buvo būtinas ir kokius įgaliojimus turėjo Žemėtvarkos skyriaus vyresnioji specialistė E. A. ir projekto autorius K. B. Apklausti kaip liudytojai šie asmenys davė prieštaringus parodymus apie aplinkybes, kai ieškovas neva atsisakė pirkti žemės sklypą. Ieškovo paaiškinimai iš esmės skiriasi nuo liudytojos E. A. parodymų: ieškovas nurodė, kad apie žemės pardavimą nebuvo kalbama, nes nebuvo nurodyta nei žemės kaina, nei mokėjimo tvarka bei kitos aplinkybės; jam moteris (E. A.) davė pasirašyti tuščią popieriaus lapą, o jis nei skaityti, nei rašyti nemoka. Kad toks pareiškimas buvo rašomas, abejoja toje pat patalpoje buvęs projekto autorius K. B. Pareiškimas P. A. vardu nebuvo surašytas jo paties ranka, tai padarė žemėtvarkos darbuotoja E. A., žinodama, kad ieškovas yra labai senas ir pats nemoka rašyti ir skaityti. Teismo vertinimu, šiuo atveju buvo šiurkščiai pažeistos ieškovo teisės bei įstatymo reikalavimas, nustatantis asmenų su fiziniais ar kitais trūkumais valios išreiškimo įforminimą. Teismas pripažino, kad 2010 m. gegužės 21 d. ieškovo pareiškimas yra vienašalis sandoris, sudarytas ir pasirašytas pažeidžiant CK 1.76 straipsnio nuostatas; byloje nepavyko surinkti patikimų neginčijamų įrodymų apie ieškovo tikruosius ketinimus dėl žemės pirkimo; abejotinos ir tos aplinkybės, kad ieškovo pareiškimas, kuriuo jis neva atsisako pirkti žemės sklypą yra datuotas 2010 m. gegužės 21 d. ir tą pačią dieną surašytas pretendentų susirinkimo protokolas, o pats pareiškimas Žemėtvarkos skyriuje įregistruotas tik 2010 m. gegužės 24 d., t. y. dokumentai buvo priimami dar tada, kai pareiškimas Žemėtvarkos skyriuje nebuvo gautas. Dėl to teismas padarė kategorišką išvadą, kad ieškovo pareiškimas neišreiškia jo valios, gautas pažeidžiant asmenų su trūkumais dokumentų surašymo taisykles, pripažintinas negaliojančiu, juolab kad išgaunant pareiškimą neišreikšta ieškovo nuomonės dėl jo 2005 m. gegužės 10 d. pareiškimo pirkti žemės sklypą, reiškia, ieškovas jo neatsisakė ir neatšaukė.

Konstatavęs, kad ieškovo pareiškimas atsisakyti pirkti žemės sklypą yra negaliojantis, teismas pripažino, jog atsakovas neturėjo pakankamo teisinio pagrindo išbraukti ieškovą iš asmenų, norinčių pirkti iš valstybės žemės sklypą, sąrašo ir leisti jam dalyvauti projektavimo procese dėl žemės sklypo išsipirkimo. Teismas konstatavo, kad atsakovas, vykdydamas žemės administravimo funkcijas, neturi skirti kam nors prioriteto žemės sklypui parduoti; ieškovo ketinimas pirkti žemės sklypą, žinant šio žemės sklypo istorinę praeitį ir ieškovo įdirbį, moraline, socialine ir teisingumo prasme, turi neabejotiną prioritetą prieš kitus valstybinės žemės pirkėjus.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 29 d. sprendimu tenkino atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Kolegija nustatė, kad prašymą ieškovas pasirašė pats, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčui taikė CK 1.76 straipsnio nuostatas, ir darė išvadą, jog byloje būtina įvertinti aplinkybes, susijusias su ieškovo valia pasirašant ginčo sandorį (prašymą), t. y. ar ieškovas nebuvo suklaidintas pasirašant prašymą, taip pat ar prašymas nebuvo pasirašytas apgaule.

Kolegija nustatė, kad prašymą ieškovas yra pradėjęs rašyti pats, ant prašymo yra ieškovo parašas; liudytojai E. A. (Žemėtvarkos skyriaus specialistė) ir K. B. (projekto autorius) patvirtino, kad ieškovas atsisakė pirkti žemės sklypą, nes jam per brangu, tada E. A. surašė prašymą dėl atsisakymo, nes ieškovui sunkiai sekėsi rašyti, prašymas buvo užpildytas prie ieškovo, perskaitytas ir ieškovo pasirašytas; ieškovo kviestas liudytojas D. S. negalėjo paaiškinti jokių aplinkybių, susijusių su dokumentų įforminimu, jis tik nurodė, kad ieškovas iki šiol dirba senelių žemę. Esant tokioms aplinkybėms ir įrodymams, kolegija konstatavo, kad ieškovo teiginiai, jog jis pasirašė ant tuščio lapo, yra niekuo nepagrįsti, todėl atmestini (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad jis nesuprato, ant ko pasirašo, nes nemoka nei skaityti, nei rašyti, be to, yra senyvo amžiaus, nes tai, jog ieškovas nėra beraštis, paneigia trečiojo asmens pateikti Tauragės žemės ūkio valdybos duomenys, kad 1995 m. kovo 4 d. ieškovui buvo suteikta antros klasės traktorininko–mašinisto kvalifikacija, ieškovas išlaikė teorinių žinių, praktinių įgūdžių ir kvalifikacinio darbo egzaminus; kitų duomenų ar aplinkybių, patvirtinančių suklydimą dėl pasirašyto prašymo, ieškovas nepateikė, todėl nėra pagrindo ieškovo prašymą pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo. Be to, iš 2010 m. gegužės 21 d. susirinkimo protokolo Nr. 14 matyti, kad ieškovas protokole taip pat pasirašė, jog atsisako pirkti iš valstybės žemę.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti ieškovo 2010 m. gegužės 21 d. prašymą negaliojančiu (CK 1.64 straipsnio 1, 2 dalys, 1.90, 1.91 straipsniai, CPK 177, 178, 185 straipsniai), todėl nėra pagrindo naikinti ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyriaus įsakymo. Be to, kolegija nustatė, kad ieškovas 2011 m. birželio 6 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu laikyti jo 2010 m. gegužės 21 d. atsisakymą negaliojančiu; atsakovas 2011 m. birželio 17 d. informavo ieškovą, kad nėra pagrindo prašymą laikyti negaliojančiu, bei išaiškino, jog atsakymas gali būti skundžiamas teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau ieškovas tokio atsakovo atsakymo Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka neskundė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas P. A. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą; nustačius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus ir ne visų aplinkybių išnagrinėjimo faktą – panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą bei grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui; priteisti kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl CK 6.189 straipsnio 1 dalies, 6.217 straipsnio 5 dalies, Žemės įstatymo 9 straipsnio 14–15 punktų, Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės) 17.13 punkto netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus valstybinės žemės nuomos sutartyje atkartotos Žemės įstatymo ir Taisyklių nuostatos dėl sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindų, jose nenustatyta atsakovui galimybės kitokiais pagrindais nutraukti valstybinės žemės nuomos sutarties prieš terminą nepranešus apie tai nuomininkui, tinkamai vykdžiusiam visas sutarties nuostatas. Vienašališkai nutraukti sutartį draudžiama (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Vienašalis sutarties nutraukimas yra įmanomas esant esminiam sutarties pažeidimui, tačiau kasatorius tinkamai atliko savo pareigas, negavo jokio pranešimo iš nuomotojo dėl netinkamų pareigų vykdymo pagal sutartį bei pranešimo apie sutarties nutraukimą. Atsakovo vienašalis sutarties nutraukimas yra neteisėtas, iš esmės pažeidė kasatoriaus interesus ir teisėtų lūkesčių principą. Tai, kad nuomininko teisėti lūkesčiai buvo pagrįsti, patvirtina galiojanti sutartis, pagal kurią vienašalis sutarties nutraukimas galimas tik ypatingais atvejais. Kasatorius, būdamas 85 metų, sudarė valstybinės žemės, kurią visą gyvenimą dirbo ir nuomojo iš valstybės, nuomos sutartį penkeriems metams ir pagrįstai tikisi, kad pagal galiojančias imperatyviąsias CK ir Žemės įstatymo normas iki 2012 metų turės teisę naudoti ir valdyti jo išnuomotą turtą, o vėliau, nuomos terminui baigiantis, – pirmenybės teisę tokį terminą pratęsti. Dėl šios priežasties situacija, kai nepasibaigus valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties terminui be nuomininko žinios jam išnuomotas valstybinės žemės sklypas parduodamas trečiajam asmeniui, suponuoja ne tik imperatyviųjų teisės normų, bet ir teisėtų lūkesčių bei pacta sunt servanda, teisinių santykių stabilumo principų pažeidimą. Teisėtų lūkesčių principo pažeidimas suponuoja ir viešojo intereso pažeidimą, laikomas esminiu pažeidimu, nes jis pripažįstamas konstituciniu principu, susijęs su valstybiniu žemės sklypu, t. y. Valstybės turto fondui priklausančiu turtu.

2. Dėl CK 1.76 straipsnio 2 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šio straipsnio taikymas galimas tik tada, kai asmuo dėl tam tikrų priežasčių negali pasirašyti, tačiau kaip turi būti sprendžiama situacija dėl fizinio asmens valios, jos atitikties išraiškai, kai fizinis asmuo dėl savo amžiaus ir ligų nulemto negalėjimo rašyti ir skaityti, mokėdamas netiksliai padėti savo parašą ir neaiškiomis raidėmis parašyti pavardę, pasirašo dokumentą, kurio teksto negalėjo perskaityti ir pats nerašė. Kasatoriaus nuomone, tokiu atveju, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, turi būti taikoma įstatymo analogija pagal CK 1.76 straipsnio 2 dalį, nustatant pareigą kviesti kitą asmenį, kuris surašytų tam tikro turinio dokumentą už asmenį, kuris dėl tam tikrų priežasčių to nesugeba padaryti. Tik tada būtų buvę aišku dėl negalinčio pasirašyti asmens tikrosios valios, kad jis suprato dokumento esmę ir su juo susijusius teisinius padarinius. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nustatytas CPK 185 straipsnyje, nes, vien remiantis dokumentu, pagrindžiančiu, kad kasatoriui buvo suteikta traktorininko kvalifikacija, negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl kasatoriaus raštingumo, nes, pirma, nėra duomenų apie 1975 m. vykusių įskaitų tvarką (žodžiu, raštu, lygis ir pan.), antra, apeliacinės instancijos teismas nevertino tų aplinkybių, jog kasatoriui traktorininko kvalifikacija buvo suteikta, kai jam buvo 53 metai, o pirkti valstybinę žemę jis neva atsisakė būdamas 88 metų, t. y. praėjus 35 metams. Nuo to laiko dėl amžiaus ir ligos kasatoriaus galimybės rašyti ir skaityti tiek sumažėjo, kad šis moka parašyti tik savo vardą ir pavardę bei pasirašyti. Tai matyti iš teismui pateiktų dokumentų, kuriuos pasirašė kasatorius. Nagrinėjamu atveju atsakovui, žinančiam, kad bus sprendžiamas klausimas dėl fizinio asmens, kuriam yra apie 90 metų, kuris dėl amžiaus ir ligų nesugeba rašyti ir skaityti, valstybinės žemės pirkimo, ir matančiam, kaip kasatorius rašo savo pavardę, kaip bendrauja ir sugeba suprasti aplinką, turėtų kilti abejonių, ar šis asmuo deramai galėtų išreikšti savo valią, suvokti vykusio susirinkimo prasmę ir tam tikrų jo sprendimų teisinius padarinius, todėl atsakovas privalėjo bent jau pranešti apie vyksiantį susirinkimą artimiesiems kasatoriaus giminaičiams ar kviesti nesuinteresuotą asmenį, kuris paliudytų, jog ieškovui vykusio susirinkimo ir pokalbio esmė buvo suprantama. Atsakovo įgalioti asmenys neatsižvelgė į šią situaciją ir pažeidė konstitucinį principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

3. Dėl CK 1.90 straipsnio, CPK 177, 185, 312 straipsnių netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorius ieškinyje ir viso proceso metu įrodinėjo, kad vienašalis sandoris buvo sudarytas dėl suklydimo ir prašė panaikinti šį sandorį CK 1.90 straipsnio pagrindu, tačiau apeliacinės instancijos teismas, peržengdamas apeliacinio skundo ribas, taikė ir aiškino CK 1.91 straipsnio nuostatas, nors ieškovas niekada neįrodinėjo to, jog buvo apgautas sudarydamas sandorį. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo kasatoriaus suklydimo dėl sudaryto sandorio esmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis, (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Tauragės rajono vartotojų kooperatyvas „Žemaitijos žiedas“ v. B. L., bylos Nr. 3K-3-107/2004; kt.). Apeliacinės instancijos teismas nevertino nė vieno iš nurodytų suklydimo pagrindų ir dėl jų nepasisakė. Kasatorius suklydo neteisingai išreiškęs valią sudaryti sandorį, neteisingai suvokęs jo turinį. Kasatorius formaliai pasirašė tuščią popieriaus lapą, parašydamas savo pavardę ir parašą, nes manė, kad tai reikalinga dalyvaujant susirinkime dėl tolimesnės galimybės pirkti žemės sklypą, o protokole pasirašė, galvodamas, jog pasirašo, kad dalyvavo susirinkime, nes žinojo, jog jo dalyvavimas būtinas. Kasatorius manė, kad pasirašo formalius dokumentus, nesusijusius su atsisakymu žemės sklypo, nes žinodamas, jog pasirašo atsisakymą, niekada nebūtų jo pasirašęs, nes visi iki to laiko atlikti jo veiksmai buvo nukreipti į nuomojamo žemės sklypo pirkimą. Nelogiška, kad asmuo, kuris nuo 2003 m. siekia nusipirkti visą gyvenimą jo dirbamą žemės sklypą, atėjus laikui jam pirkti, atsisako to. Juolab kad susirinkimo metu nebuvo kalbama apie žemės sklypo įsigijimo kainas ir tvarką, tai paliudijo K. B., todėl kasatorius net negalėjo pagalvoti apie tai, jog sprendžiamas žemės sklypo pardavimo klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad susirinkimo metu kasatorius buvo vienas, dalyvaujant liudytojams K. B. ir E. A., kuri ir surašė kasatoriaus atsisakymo tekstą, kasatorius neturi galimybės patvirtinti jo nurodytų aplinkybių, todėl jas grindžia savo parodymais. Nors kasatoriui yra daugiau kaip 90 metų, jis teismo posėdžio metu tiksliai ir aiškiai, neprieštaringai išsakė visas aplinkybes, patvirtinančias ieškinio pagrindą. Liudytojai K. B. ir E. A., kurie yra vidutinio amžiaus, einantys pareigas valstybės tarnyboje, turintys išsilavinimą, davė prieštaringus parodymus, tai leidžia daryti išvadą, kad jų parodymai yra melagingi. Dėl to darytina išvada, kad kasatorius įrodė suklydimo dėl sandorio sudarymo faktą bei savo ieškinio pagrįstumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas vertino tik liudytojų parodymus, iškraipydamas jų aiškinimą, pažeidė CPK 177, 185 straipsnius, reglamentuojančius įrodymus ir jų įvertinimą. Pažymėtina ir tai, kad po neva kasatoriaus duoto atsisakymo pirkti valstybinį žemės sklypą, jis ir toliau dirbo žemę, o apie parduotą jo nuomojamą valstybinį žemės sklypą sužinojo gerokai vėliau, kai pamatė sklype svetimus asmenis. Kasatoriui nebuvo atsiųstas joks dokumentas, pagrindžiantis tas aplinkybes, kad nuomos sutartis su juo buvo nutraukta, jis išbrauktas iš asmenų, pretenduojančių pirkti valstybinį žemės sklypą, sąrašo. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog kasatorius nedavė atsisakymo pirkti valstybinį žemės sklypą, kurį visą gyvenimą dirbo, dėjo visas pastangas, kad žemė pagaliau taptų jo nuosavybe. Teismų praktikoje laikomasi nusistovėjusios nuomonės, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-405/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-405/2009">3K-3-405/2009</a>; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009; kt.). Vadovaujantis logikos dėsniais, vargu ar būtų galima padaryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog asmuo, dėjęs tiek pastangų išpirkti valstybinę žemę, atsisakė jį pirkti. Tokia situacija leidžia padaryti išvadą, kad vis dėlto ieškovas suklydo dėl pasirašyto vienašalio sandorio, nes galvojo, jog pasirašo formalų dokumentą dėl atvykimo į susirinkimą, vykdydamas susirinkimo tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nuo tokios praktikos nukrypo bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas, nes jo išvada dėl ieškovo pareigos įrodyti ieškinio pagrindą neįvykdymo padaryta remiantis vien liudytojų prieštaringais parodymais, o ne pagal įrodymų visetą, kurį įvertinus darytina priešinga išvada.

4. Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 270 straipsnio 4 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialinių teisių ir pareigų, nors apeliacinės instancijos teismas turi pareigą ex officio patikrinti, ar nėra teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsakovu šioje byloje įtrauktas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių skyrius, kuris nėra juridinis asmuo, neturi juridinio asmens teisių, todėl negali būti šalis civiliniame procese (CPK 42 straipsnio 4 dalis, 46 straipsnio 2 dalis, 47 straipsnio 2 dalis). Atsakovu turėjo būti įtraukta Nacionalinė žemės tarnyba, nes tik ji turi teisinį subjektiškumą ir gali būti tinkamas atsakovas byloje, nors sprendimus nagrinėjamu atveju priimdavo Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis skyrius. Teismas nepatikrino teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nors dėl šių pagrindų apeliaciniuose skunduose pasisakė juos padavę asmenys. Nesant tinkamo atsakovo byloje, civilinė byla gali būti nutraukiama ar stabdoma, civilinis procesas tokiu atveju yra neįmanomas ir negalimas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl nuomos sutarties nutraukimo. Kasatorius ieškinyje nenurodė aplinkybių ir nekėlė reikalavimų, susijusių su valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimu, teismai jų nenagrinėjo. Pagal Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklių 11, 12 punktus kasatorius prieš tris mėnesius iki valstybinės žemės nuomos sutarties termino pabaigos galėjo pateikti prašymą atnaujinti sutartį arba vieną kartą pratęsti ją ne ilgesniam negu sutartyje nustatytam terminui, bet tokių prašymų nepateikė. 2007 m. sausio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartis baigėsi 2012 m. sausio 30 d. Dėl to kasatoriui negalėjo atsirasti teisėto lūkesčio, kad sutartis bus atnaujinama ar pratęsiama.

2. Dėl atsakovo tinkamumo. Kasatorius, atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, pateikė pirmosios instancijos teismui ieškinį, nurodydamas jame atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyrių. Teismas neištaisė šios klaidos, tačiau dėl jos nebuvo pažeistas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyrius buvo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinis padalinys. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 3D-859 (įsigaliojo nuo 2012 m. balandžio 2 d.) buvo patvirtinta nauja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos administracijos struktūra, pagal kurią numatytas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinis padalinys – Tauragės ir Pagėgių skyrius. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad sprendimą išnuomoti ir parduoti valstybinės žemės sklypą priima ir valstybinės žemės nuomos sutartį bei valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį sudaro Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įgaliojimu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių skyriaus vedėjas yra įgaliotas priimti sprendimus išnuomoti valstybinės žemės sklypus ir sudaryti nuomos sutartis bei priimti sprendimus parduoti valstybinės žemės sklypus ir sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir jos teritorinis padalinys Tauragės ir Pagėgių skyrius negali turėti skirtingų materialinių teisių ir pareigų bei skirtingų interesų. Be to, tiek Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus ankstesniais įgaliojimais, tiek šiuo metu galiojančiu 2012 m. rugsėjo 10 d. įgaliojimu Tauragės ir Pagėgių skyriaus vyriausiasis specialistas yra įgaliotas atstovauti teismuose Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos interesams.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo I. P. prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl nuomos sutarties nutraukimo. Trečiasis asmuo akcentuoja, kad nuomos sutartis su kasatoriumi nutraukta nebuvo, nuomos sutarties nutraukimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Byloje yra nagrinėjamos faktinės aplinkybės, susijusios su kasatoriaus atsisakymo pirkti iš valstybės žemės sklypą pasirašymu ir šio sandorio teisėtumu. Aplinkybė, kad, nepasibaigus nuomos sutarčiai, žemės sklypas buvo parduodamas, niekaip nepažeidžia kasatoriaus interesų ir jo teisėtų lūkesčių, nedraudžiama įstatymo. Pagal CK 6.559 straipsnį pasikeitus valstybinės žemės nuomotojui, žemės nuomos sutartis galioja naujajam žemės savininkui, taigi žemės sklypo savininko pasikeitimas neapriboja kasatoriaus teisių ir nepažeidžia jo interesų. Taigi principas pacta sunt servanda bei CK 6.198 straipsnio l dalis, 6.217 straipsnio 5 dalis, taip pat teisėtų lūkesčių principas pažeisti nebuvo. Kasatoriui buvo pasiūlyta jo nuomojamą žemę įsigyti nuosavybės teise, tačiau jis pats nepageidavo pirkti žemės.

2. Dėl CK 1.76 straipsnio taikymo. Ši norma taikoma tais atvejais, kai asmuo, turintis fizinį trūkumą, sergantis ar dėl kitų priežasčių negali pasirašyti. Esant tokiai situacijai pats asmuo privalo informuoti trečiuosius asmenis apie savo negalėjimą pasirašyti, kad būtų tinkamai už jį pasirašoma. Kasatorius apie savo tariamą neraštingumą ir negalėjimą pasirašyti trečiųjų asmenų neinformavo, savo ranka 2010 m. gegužės 21 d. pradėjo rašyti prašymą; E. A., pastebėjusi, kad kasatoriui sunku rašyti, pasisiūlė surašyti pareiškimo tekstą, kurį kasatorius pasirašė, taip konkliudentiniais veiksmais tretiesiems asmenims leido suprasti, kad yra raštingas, pats moka rašyti (reiškia, moka ir skaityti) ir gali pats pasirašyti. Valstybinių institucijų darbuotojai neturi pareigos tikrinti ir (ar) nustatinėti visų interesantų gebėjimo pasirašyti, tai būtų neteisinga ir nesąžininga, jei valstybės institucijų darbuotojai pradėtų aiškintis asmenų galimybes pasirašyti ant dokumentų, kvestionuotų jų sugebėjimą mąstyti, imtųsi veiksmų ieškoti ir pranešinėti kitiems asmenims ar artimiesiems giminaičiams apie planuojamus pasirašyti dokumentus, tokie veiksmai būtų vertinami kaip nepagarbūs, žeminantys bei pažeidžiantys privatų gyvenimą. Aiškinant ir taikant CK 1.76 straipsnį kasatoriaus nurodytu būdu, ši teisės norma būtų nepagrįstai plečiama. Be to, kasatorius pats savo ranka pasirašęs ir kasacinį skundą bei kitus procesinius dokumentus, taigi jo pozicija yra nenuosekli ir įstatymą jis pats sau taiko, kaip jam patogiau ir tinkamiau.

3. Dėl CK 1.90, 1.91 straipsnių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl CK 1.90, ir dėl 1.91 straipsnio taikymo šioje byloje. Būtinybė pasisakyti dėl CK 1.91 straipsnio taikymo paremta tuo, kad kasatorius, kalbėdamas apie faktines aplinkybes, nurodė, kad tariamai jis pasirašė ant tuščio popieriaus lapo. Nustačius tokią faktinę aplinkybę, teismas privalėtų sandorį pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, t. y. pagal CK 1.91 straipsnį.

4. Dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas vertino visus byloje surinktus įrodymus: kasatoriaus, liudytojų E. A., K. B. ir D. S. parodymus, taip pat rašytinius įrodymus, dėl jų pasisakė, nepažeidė įrodymų vertinimo principų, nes išvadas darė įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, dėl visų jų pasisakė sprendime. Trečiasis asmuo nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad jo paaiškinimai apie faktines bylos aplinkybes visuomet buvo logiški, nuoseklūs ir neprieštaringi. Kadangi kasatorius neteisingai nurodė aplinkybes, susijusias su ginčijamo prašymo surašymu, sakydamas, kad pasirašė ant tuščio lapo, o faktiškai pats pradėjo rašyti pareiškimą ir tik vėliau jo rašymą perdavė žemėtvarkos darbuotojai E. A., ieškovo paaiškinimai laikytini nenuosekliais ir klaidinančiais. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kasatorius ant tuščio popieriaus lapo nepasirašė, apgautas nebuvo, reiškia, teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

5. Dėl atsakovo tinkamumo. Atsižvelgiant į tai, kad byla jau yra visapusiškai išnagrinėta, taip pat tai, jog juridinio asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos interesams vis tiek atstovautų tas pats struktūrinis padalinys, reikėtų taikyti CPK 328 straipsnį, kuriame nurodyta, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto iš esmės suklydus

Nagrinėjamoje byloje kasatorius buvo pareiškęs reikalavimą pripažinti negaliojančiu jo sudarytą vienašalį sandorį, kuriuo atsisakyta pirkti iš valstybės nuomojamą 10 ha žemės sklypą. Teisėjų kolegija pažymi, kad sandoriai – tai sąmoningai laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Kasatorius byloje įrodinėjo, kad jo ginčijamas sandoris turi valios trūkumų – kasatorius buvo neteisingai suprastas, niekada neketino nepirkti žemės sklypo, kurį visą gyvenimą dirbo. Taigi vienašalis sandoris byloje buvo ginčijamas kaip sudarytas iš esmės suklydus (CK 1.90 straipsnis). Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Šiame straipsnyje įtvirtinto pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu taikymo sąlygos yra tokios: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas, antra, suklydimas turi būti kvalifikuotas kaip esminis, trečia suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. T. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-150/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-150/2007">3K-3-150/2007</a>; kt.). Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. R. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODUvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-585/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-585/2006">3K-3-585/2006</a>; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. S. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-504/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-504/2008">3K-3-504/2008</a>; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-531/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-531/2009">3K-3-531/2009</a>; kt.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl CK 1.90 straipsnio taikymo ir vertinant, ar buvo suklysta, turi būti vadovaujamasi protingumo kriterijumi (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, t. y. ar kitas normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje būtų sudaręs tokį pat sandorį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. B. v. visuomeninė organizacija Klaipėdos miesto krepšinio klubas „Fortūna“, bylos Nr. 3K-3-548/2011). Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011).

Bylos duomenimis, kasatorius yra itin garbaus amžiaus, nesugeba aiškiai rašyti, visą gyvenimą ūkininkauja žemėje, dėl kurios buvo sudarytas ginčijamas sandoris, šią žemę visada laikė savo protėvių žeme, ilgą laiką nuomojo iš valstybės, buvo pateikęs prašymą šį žemės sklypą pirkti. Tam, kad būtų sudarytas vienašalis sandoris, labai svarbią reikšmę turi sudarančio asmens vidinė valia, kuriai susiformuoti reikia turėti motyvus ir tikslą. Teisinę reikšmę turi tik tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia sandorį sudarantis asmuo; nuo to ir priklauso to sandorio teisinė prigimtis, todėl būtina nustatyti, ar kasatorius tikrai norėjo ir siekė atsisakyti pirkti iš valstybės nuomotą žemės sklypą. Bylą nagrinėję teismai turėjo vertinti, ar kasatoriaus veiksmai, atsižvelgiant į jo amžių ir ryšį su ginčo žeme, vienareikšmiškai lėmė išvadą, kad jis suvokė sudaryto sandorio esmę ir išreiškė savo valią. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi teismų nustatytas aplinkybes, kad liudytojai Žemėtvarkos skyriaus vyresnioji specialistė E. A. ir projekto autorius K. B. davė skirtingus parodymus dėl to, kodėl kasatorius pasirašė ginčijamą sandorį; byloje nėra patikimų įrodymų apie tai, kad kasatoriui buvo išaiškinta žemės pardavimo tvarka, jos kaina ir kitos kasatoriaus apsisprendimui (ne)pirkti žemės sklypą reikšmingos aplinkybės; atsisakymas pirkti žemės sklypą surašytas ne paties kasatoriaus, o Žemėtvarkos skyriaus vyresniosios specialistės E. A. Iš šių byloje nustatytų aplinkybių negalima daryti išvados, kad buvo prielaidos susiformuoti laisvai kasatoriaus valiai atsisakyti pirkti iš valstybės nuomotą žemės sklypą, dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovo pareiškimas neišreiškia jo tikrosios valios, padarytas iš esmės suklydus dėl sandorio esmės ir teisinių padarinių.

Dėl subjekto, turinčio atsakovo teisinį statusą byloje

Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl atsakovo tinkamumo nagrinėjamoje byloje. Kasatoriaus ieškinyje atsakovu buvo nurodytas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyrius, bylą nagrinėję teismai procesiniuose sprendimuose taip pat atsakovu nurodė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos struktūrinį padalinį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 41 straipsnio 1 dalį šalimi civiliniame procese gali būti tik fiziniai ir juridiniai asmenys. Institucijos struktūriniai padaliniai neturi juridinio asmens teisių, todėl negali būti šalimi civiliniame procese. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodyta atsiliepime į kasacinį skundą, byloje atsakovo vardu veikę Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyriaus vedėjas Ričardas Ažna ir vyriausiasis specialistas Raimundas Urbutis veikė pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus įgaliojimus atstovauti teismuose būtent Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos interesams, todėl pripažintina, kad Nacionalinė žemės tarnyba (o ne jos teritorinis padalinys) turi atsakovo teisinį statusą šioje byloje. Tai, kad šalių ir bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose dokumentuose atsakovu klaidingai nurodytas Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys, neturi įtakos apskųstų procesinių sprendimų teisėtumui.

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui bei apskųstų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčui taikė CK 1.76 straipsnio nuostatas, nes prašymą ieškovas pasirašė pats.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė sandorio negaliojimą iš esmės suklydus reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 1.90 straipsnį), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, tačiau kitais – šioje nutartyje išdėstytais – motyvais (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 37,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, patenkinus kasacinį skundą, priteistinos iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis). Kasatorius sumokėjo 143 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą. Patenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos kasatoriui iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (kodas 188704927) 37,60 Lt (trisdešimt septynis litus 60 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžeto surenkamąja sąskaitą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (kodas 188704927) 143 (šimtą keturiasdešimt tris) Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui P. A. (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas