Baudžiamoji byla Nr. 2K-187/2013
Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01594-2009-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.1; 2.3.4.7.1; 2.4.2.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutarties.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) bauda.
Iš A. P. priteista: S. N. 110 Lt, D. N. 903,23 Lt turtinei žalai atlyginti, V. F., S. N. ir D. N. kiekvienam po 1200 Lt turėtų proceso išlaidų.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutartimi nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
A. P. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 30 d., apie 20.30 val., Vilniaus r., Medininkų sen., Medininkų k., Pranciškonų g., netoli gyvenamojo namo Nr. 5, viešoje vietoje, važiuodamas T. K. R. automobiliu „Jeep Grand Sherokee“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sėdėdamas priekinėje keleivio sėdynėje, T. K. R. lenkiant automobilį „VW Jetta“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš turėto „D“ kategorijos ginklo „ME Compact 9“ be jokios priežasties ne mažiau kaip vieną kartą šovė į šio automobilio keleivius ir pro atvirą vairuotojo durelių langą pataikė V. F. į kairiąją akį, taip padarė jam kairės akies vokų bei akies obuolio I laipsnio nudegimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, T. K. R. užvažiavus automobiliui „VW Jetta“ iš priekio, dėl to šiam atsitrenkus į T. K. R. automobilio galą ir sustojus, A. P. išlipo iš automobilio ir iš to paties ginklo be jokios priežasties ne mažiau kaip tris kartus šovė į automobilio „VW Jetta“ keleivius. Taip S. N. padarė žaizdas dešiniojo dilbio ir dešiniosios blauzdos srityse, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, D. N. – žaizdą nugaros dešinėje pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais A. P. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 284 straipsnio 1 dalį, padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimų, kurie lėmė neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų priėmimą, suvaržė jo teises. Teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, juose nėra išsamių nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų, teismų išvados nepagrįstos ir prieštaringos, tinkamai nemotyvuotos. Apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, tinkamai neištyrė ir neįvertino įrodymų, todėl pateikė išvadas, prieštaraujančias teismų praktikai, neištaisė padarytų procesinių pažeidimų, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Nuteistojo teigimu, apeliacinė nutartis naikintina vien dėl to, kad joje visiškai nepasisakyta dėl: 1) proceso pažeidimų apklausiant nukentėjusiuosius ir liudytojus šiems neprisiekus ir neįspėjus jų dėl atsakomybės; 2) guminio šrato pridėjimo prie bylos; 3) turtinės žalos priteisimo pagrindų. Kasatorius teigia, kad dėl to, jog teismai rėmėsi nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais šiems neprisiekus (BPK 33 straipsnis), neįspėjus jų dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus (BPK 163 straipsnis), už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis), buvo pažeistos jo teisės į teisingą ir nešališką teismą (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Nuteistasis pažymi, kad BPK 277 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisiamojo posėdžio pirmininko pareiga įspėti liudytoją dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą.
Teismai nemotyvavo, kodėl nukentėjusiojo D. N. pareigūnams pateiktas guminis šratas pripažintas tinkamu įrodymu. Kasatorius nurodo, kad automobilio „VW Jetta“ salonas įvykio vietoje 2009 m. rugpjūčio 30 d. neapžiūrėtas. Ši transporto priemonė apžiūrėta tik 2009 m. rugsėjo 7 d. Šratą D. N. pateikė 2009 m. rugsėjo 11 d., t. y. po to, kai transporto priemonė jau buvo tvarkyta. Todėl, kasatoriaus manymu, D. N. pateiktas šratas negalėjo būti pripažintas įrodymu, nes kyla pagrįstų abejonių dėl jo patikimumo, teismai negalėjo juo remtis. Juolab kad konkretaus ginklo, iš kurio buvo iššautas šratas, negalima identifikuoti (tą apeliacinės instancijos teisme patvirtino specialistas J. B.). Nuteistasis teigia, kad dėl šio pažeidimo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 3.6, 3.6.1, 3.6.2.2, 3.8.1, 3.8.2 punktų išaiškinimų.
Kasatorius nurodo, kad jis eismo įvykio nesukėlė, transporto priemonės nevairavo, todėl iš jo negalėjo būti priteista turtinė žala (903,23 Lt) nukentėjusiajam D. N. dėl automobilio „VW Jetta“ apgadinimų ir transportavimo išlaidų.
Teismai nenustatė nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, be to, nesiaiškino eismo įvykio kilimo priežasčių ir jo mechanizmo (BK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktas), t. y. dėl kokių priežasčių jis kilo, kurio vairuotojo veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu. Taip pat nesiaiškino nusikalstamos veikos padarymo motyvų, t. y. dėl kokių priežasčių tarp skirtingais automobiliais važiavusių asmenų kilo ginčas, nevertino aplinkybių, kad nukentėjusieji iš įvykio vietos pasišalino ir slapstėsi. Nenurodyti motyvai, dėl ko jis galėjo vytis neblaivius nukentėjusiuosius, į juos šaudyti, panaudoti fizinę jėgą. Nukentėjusieji taip pat negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių jis (A. P.) šaudė. Kasatoriaus manymu, jo veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia, t. y. ar jis iš tikrųjų savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sąmoningai siekė sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką ir šių padarinių norėjo. Teismai nenustatinėjo subjektyviųjų veikos požymių, apsiribojo lakoniškais motyvais ir išvadomis dėl jo neteisėtų veiksmų. Byloje neįrodyta, kad jis realiai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Kasatorius teigia, kad jis nuteistas nepagrįstai, nes prieš nukentėjusiuosius fizinės jėgos nepanaudojo, o tik šaunamuoju ginklu gynėsi nuo netikėto kelių neblaivių jaunuolių užpuolimo (BK 28 straipsnio 1 dalis). Tokie jo veiksmai laikytini būtinąja gintimi, o ne smurtavimu ar viešosios tvarkos trikdymu. Savigynos aplinkybes patvirtino liudytojai V. V., T. K. R., D. J. R., kurių parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Tačiau nukentėjusiųjų parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs. Pavyzdžiui, S. N. parodė, kad iš karto po eismo įvykio į automobilį šaudė du asmenys, bet D. N., V. F. ir S. P. tokios aplinkybės nenurodė; S. P. parodė, kad jis (A. P.) iš viso nešaudė ir nieko nemušė. Kasatoriaus manymu, šiuo atveju pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas privalo išsamiai įvertinti aplinkybių visumą, tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus ir tik tada konstatuoti objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių buvimą ar nebuvimą. Šioje byloje neaiškumai ir prieštaravimai nepašalinti, iškilusios abejonės nevertintos jo naudai, nuosprendis pagrįstas prielaidomis, klaidingai vertinant faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, nepagrįstai atmetant jo duotus parodymus. Taip pažeisti BPK 44 straipsnio 6 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimai.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo skundą tenkinti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius teisus, jog apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo dalies esminių apeliacinio skundo argumentų ir dėl jų nepasisakė, t. y. liko neišnagrinėti du esminiai skundo argumentai: dėl teisme apklaustų liudytojų neprisaikdinimo (BPK 33, 277 straipsnių pažeidimai) ir dėl priteisto civilinio ieškinio dydžio.
Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teisme pažeista apklausiamų liudytojų ir nukentėjusiųjų prisaikdinimo teismo posėdyje tvarka. Tai, kad ši tvarka buvo pažeista, pripažino ir pirmosios instancijos teismas 2012 m. birželio 12 d. nutartimi. Ši teismo nutartis surašyta dviprasmiškai ir prieštaringai – nutarties dėstomojoje dalyje nurodoma, kad iš tiesų skunde nurodyti asmenys balsu neperskaitė priesaikos teksto, tačiau čia pat teismas nurodo, kad šiems asmenims priesaikos tekstas buvo žinomas ir jie jį skaitė prieš pasirašydami. Beje, byloje esantys pasirašyti priesaikos tekstai yra lietuvių kalba, nors dalis apklaustųjų lietuvių kalbos nemoka ir jų apklausoje dalyvavo vertėjas, todėl lieka neaišku, koks priesaikos tekstas prieš pasirašant jiems buvo žinomas. Išdėstęs tokius teiginius, teismas priima sprendimą, kuris visiškai prieštarauja išdėstytiems motyvams:,,su pateiktomis pastabomis teismo posėdžio protokole sutikti. Patvirtinti šių pastabų teisingumą bei pastabas pridėti prie teisiamojo posėdžio protokolo“. Prokuroro nuomone, lieka neaišku, ar BPK pažeidimas buvo padarytas ar ne. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas privalėjo aiškintis, ar toks BPK normų pažeidimas laikytinas esminiu, ir pateikti motyvuotas išvadas dėl galimybės nuosprendyje remtis šių asmenų parodymais arba, pripažinus tokį pažeidimą esminiu, imtis priemonių jį ištaisyti.
Taip pat apeliacinėje nutartyje nieko nepasisakyta dėl apeliacinio skundo argumentų apie tai, kad dalis turtinės žalos priteista nepagrįstai, nes ji atsirado dėl eismo įvykio, kurio kaltininku nuteistasis nepripažintas. Prokuroro nuomone, šis apeliacinio skundo argumentas yra esminis, nes susijęs su priteisto civilinio ieškinio dydžiu ir privalėjo būti atskirai aptartas apeliacinėje nutartyje.
Kitų kasacinio skundo argumentų prokuroras neaptaria, nes apeliacinės instancijos teismas neatsakė į dalį esminių nuteistojo skundo argumentų, nepateikė dėl jų motyvuotų išvadų.
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo ir BPK 277 straipsnio reikalavimų bei civilinio ieškinio
BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, kad bylos apeliacinio nagrinėjimo metu teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šis reikalavimas bylą nagrinėjančiam teismui nėra absoliutus (išnagrinėti visus apeliacinio skundo argumentus), nes teismas privalo patikrinti tik esminius apeliacinio skundo argumentus, kurie sietini su baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, suvaržiusiais įstatymo garantuotas kaltinamojo teises ar sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, taigi reikalavimas išnagrinėti apeliacinio skundo argumentus, kurie sietini su proceso pažeidimais, turėjusiais reikšmės priimant teisingą ir pagrįstą nuosprendį ar nutartį, yra imperatyvus. Kasaciniame skunde nurodyta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nė vienas iš nukentėjusiųjų: V. F., D. N., S. N., S. P. ir apklausti liudytojai, išskyrus D. J. R., nebuvo nustatyta tvarka prisaikdinti, o tik pasirašė po priesaikos tekstu. Taip pat nurodyta, kad nė vienas iš šių asmenų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įspėti dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ir dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Iš esmės tokie patys argumentai buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu šie skundo teiginiai nebuvo nagrinėjami ir nutartyje šiuo klausimu nepasisakyta. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole yra nurodyta, kad apklausiant nukentėjusiuosius ir liudytojus šie buvo įspėti ir pasirašė po priesaikos tekstu. Byloje esantys nukentėjusiųjų ir liudytojų priesaikų tekstai yra pasirašyti. Tačiau byloje yra nuteistojo A. P. raštas, kuriame išdėstytos pastabos dėl 2011 m. rugsėjo 21 d.–2012 m. gegužės 9 d. teisiamojo posėdžio protokolo; šiame rašte nurodyta, jog nukentėjusieji ir liudytojai, išskyrus D. J. R., neprisiekė teisme, o tik teisėjo nurodymu pasirašė. Pirmosios instancijos teismo teisėjo 2012 m. birželio 12 d. nutartyje teismas pripažino, kad nukentėjusieji ir liudytojai žodžiu priesaikos nepaskelbė, tačiau jiems buvo išaiškinta pareiga prisiekti ir duoti teisingus parodymus teismui apie žinomas aplinkybes bei įspėti dėl atsakomybės už atsisakymą ir vengimą duoti parodymus bei melagingus parodymus. Ši nutartis tik iš dalies patvirtina teisiamojo posėdžio protokolo duomenis apie tai, kad nukentėjusieji teisme buvo įspėti dėl atsakomybės, prisiekė ir pasirašė. Reikia sutikti ir su prokuroro atsiliepime nurodytu argumentu, kad pasirašyti tekstai yra lietuvių kalba, o dalis apklausiamų liudytojų ir nukentėjusiųjų lietuvių kalbos nemoka, nes posėdyje dalyvavo vertėjas, todėl neaišku, koks priesaikos tekstas apklausiamiesiems buvo žinomas prieš pasirašant.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas turėjo patikrinti šias aplinkybes išklausydamas teisiamojo posėdžio garso įrašą ar kitu būdu išsiaiškindamas skundo teiginių pagrįstumą ir išdėstyti nutartyje argumentus, tačiau nei apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole, nei nutartyje nėra tyrimo ir jokių argumentų dėl minėtų apeliacinio skundo teiginių. BPK 277 straipsnis nustato tvarką, kokios aplinkybės turi būti nustatomos ir kokios pareigos išaiškinamos prieš liudytojo, taip pat nukentėjusiojo apklausą. Po to šie asmenys yra įspėjami dėl atsakomybės pagal BK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus, o po to prisiekia pagal įstatyme išdėstytą tekstą. Šie liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausos procesiniai reikalavimai sietini su BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Teismo veiksmai išaiškinant liudytojui ir nukentėjusiajam pareigą teisingai papasakoti visa, kas žinoma byloje, ir įspėjimas apie atsakomybę už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus bei už melagingus parodymus yra moralinės ir baudžiamosios atsakomybės priemonėmis įtvirtinta garantija gauti teisingus parodymus. Todėl visi BPK 277 straipsnyje numatyti veiksmai ir asmens priesaika skirti tam, kad liudytojas ir nukentėjusysis suvoktų savo teikiamų parodymų svarbą ir prisiimtų atsakomybę už parodymų davimą bei jų teisingumą sprendžiant kaltinamo asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą teisingumo vykdymo procese. Dėl to BPK 277 straipsnio reikalavimų pažeidimai atliekant liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausą gali būti pagrindas pripažinti, kad bylos proceso metu gauti duomenys yra gauti neteisėtu būdu.
Pažymėtina, kad pagrindinis įrodymų šaltinis šioje byloje yra liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai apie konflikto aplinkybes, todėl šių duomenų objektyvumas ir patikimumas yra labai svarbūs priimant nuosprendį byloje. Šioje byloje apklaustų nukentėjusiųjų parodymai sutampa ne su visais liudytojų parodymais. Liudytojai D. J. R., V. V., T. K. R. nurodė priešingas aplinkybes dėl konflikto pradžios, užpuolimo iniciatorių bei konflikto motyvų. Teismas šių liudytojų parodymus pripažino melagingais. Prieštaravimai tarp byloje apklaustų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų kelia aukštus reikalavimus šių parodymų vertinimui ir patikimumui, todėl šios bylos kontekste yra svarbios visos procesinės priemonės, kuriomis išaiškinama liudytojų pilietinė priedermė, taip sudarant pagrindą suvokti pareigas ir atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Tai sukuria didesnes garantijas, kad bus nustatyta tiesa byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti visus apeliacinio skundo argumentus, kuriuose išdėstyti pagrindai ir reiškiamos abejonės liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų patikimumu. Remdamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus ir tai sukliudė teismui priimti teisingą nutartį šioje byloje, todėl tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo išnagrinėti ir apeliacinio skundo argumentai dėl turtinės žalos dydžio, nes ji D. N. atsirado dėl eismo įvykio, kurio kaltininku nuteistasis nėra pripažintas, o ne dėl veiksmų pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nenagrinėtini, nes tik nustačius, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai gauti nepažeidžiant įstatymo nustatytos tvarkos, galima spręsti dėl jų vertinimo bei veikos kvalifikavimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Tomas Šeškauskas
Alvydas Pikelis
