Dėl netesybų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-222/2013

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-04250-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.2; 42.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Stripeikienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal AB „Lietuvos dujos“ Šiaulių filialo ieškinį atsakovui V. P. dėl netesybų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl sutarčių aiškinimo taisyklių ir netesybų instituto aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas AB „Lietuvos dujos“ Šiaulių filialas ieškiniu dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo V. P. priteisti 3339,52 Lt netesybų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad 2005 m. birželio 17 d. atsakovas V. P. pasirašė Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartį Nr. 05-191 bei 2007 m. birželio 13 d. papildomą susitarimą Nr. 07-266 su AB „Lietuvos dujos“ Šiaulių filialu dėl V. P. komercinių patalpų (duomenys neskelbtini) dujofikavimo. Pagal šią sutartį atsakovas buvo įsipareigojęs įsirengti ir pradėti vartoti nustatytą gamtinių dujų kiekį, per 2010 m. atsakovas įsipareigojo suvartoti 14 000 kubinių metrų gamtinių dujų. AB „Lietuvos dujos“ Šiaulių filialas savo įsipareigojimus įvykdė, nutiesė dujotiekį, tačiau nepateikė dujų apskaitos sistemos, nes atsakovas savo lėšomis neįsirengė vartotojo sistemos. Atsakovas savo įsipareigojimų per 2010 m. neįvykdė ir nepradėjo vartoti gamtinių dujų. Dėl to 2011 m. gegužės 18 d. atsakovui buvo išsiųsta pretenzija dėl netesybų sumokėjimo, tačiau per nustatytą laiką netesybos nebuvo sumokėtos.

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 1 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priteisė iš atsakovo V. P. 3339,52 Lt netesybų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas V. P. Šiaulių miesto apylinkės teismui pateikė prieštaravimus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 31 d. galutiniu sprendimu pakeitė 2011 m. liepos 1 d. preliminarų sprendimą, priteisė ieškovui AB,,Lietuvos dujos“ iš atsakovo V. P. 2226,34 Lt netesybų ir 33,50 Lt žyminio mokesčio bei 100 Lt už antstolio paslaugas, iš viso 2359,84 Lt; likusią ieškinio dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad 2005 m. birželio 17 d. šalys sudarė Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB,,Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartį Nr. 05-191, o 2007 m. birželio 13 d. – papildomą susitarimą Nr. 07-266. Pagal šią sutartį AB „Lietuvos dujos“ Šiaulių filialas nustatytais terminais įsipareigojo nutiesti dujotiekį, sumontuoti dujų apskaitos sistemą, pradėti tiekti sutarties priede Nr. 1 nustatytą dujų kiekį ir eksploatuoti sumontuotus įrenginius (6 punktas), o atsakovas – sumokėti įmoką, savo lėšomis įsirengti vartotojo sistemą, pasirašyti gamtinių dujų tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutartį bei pradėti vartoti sutarties priede Nr. 1 nustatytą dujų kiekį, kasmet suvartoti sutartą dujų kiekį, tinkamai eksploatuoti vartotojo sistemą ir apmokėti už patiektas dujas (7 punktas). Tačiau šalys, priešingai nei nustatyta jų susitarimuose, nesudarė Gamtinių dujų tiekimo sutarties dėl dujų tiekimo į atsakovui priklausantį objektą. 2007 m. birželio 13 d. papildomame susitarime dėl 2005 m. birželio 17 d. Sutarties pakeitimo 1 p. pakeičiant sutarties priedą Nr. 1 atsakovas įsipareigojo kiekvienais metais nuo 2008 metų suvartoti po 14 000 kubinių metrų gamtinių dujų. Susitarime įtvirtinta, kad jeigu atsakovas suvartoja per metus mažiau nei 90 proc. sutarties priede Nr. 1 nustatyto metinio dujų kiekio, vartotojas moka dujų įmonei netesybas nuo nesuvartoto (nepriimto) dujų kiekio sumos. Atsakovas neįvykdė savo įsipareigojimų pagal 2005 m. birželio 17 d. Sutarties 7.2, 7.3, 7.4, 7.6 punktus, t. y. neįsirengė ir nepradėjo vartoti Sutarties priede Nr. 1 nurodytą gamtinių dujų kiekį kiekvienais metais, o ginčo atveju 14 000 kub. m per 2010 metus. Atsakovas šios prievolės neįvykdymą siejo su kitomis sutartimis, t. y. 2007 m. liepos 17 d. sutartimi ir 2007 m. liepos 17 d. susitarimu dėl išsinuomotų patalpų dujofikavimo bei dujų vartojimo gamybos poreikiams, kuriuos jis pasirašė su nuomininku UAB „Autostiliaus studija“, kuriam iškelta bankroto byla. Atkreiptas dėmesys į tai, kad pagal Sutartį atsakovas turėjo teisę pakeisti sutarties vykdymo sąlygas (27 punktas), tačiau šia teise jis nepasinaudojo.

Pažymėta, kad netesybomis laikomi šalių iš anksto aptarti minimalūs nuostoliai, kurių nebereikia įrodinėti. Nukentėjusiai šaliai pareiškus reikalavimą atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolius. Netesybų įskaitymo esmė yra ta, kad, kreditoriui reikalaujant atlyginti ir netesybas, ir nuostolius bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, į kurią įeina mažesnioji. Tais atvejais, kai nuostolių suma didesnė nei sutartimi nustatytos netesybos, pagal CK 6.73 straipsnio 1 dalį priteisiama atlyginti nuostolius, apimančius įskaitomą netesybų sumą. Jeigu nustatytos netesybos yra aiškiai per didelės ar neprotingai didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies pagrindu teismas turi teisę jas sumažinti savo nuožiūra. Teismas laikė, kad ieškovo prašomų priteisti iš atsakovo netesybų suma mažintina vienu trečdaliu, t. y. priteisiant ieškovui 2226,34 Lt.

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. liepos 12 d. sprendimu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: ieškovo AB „Lietuvos dujos“ Šiaulių filialo ieškinį V. P. dėl netesybų priteisimo atmetė.

Teismas nurodė, kad, atsakovui nevykdant Sutarties, ieškovas už 2010 metus pagal Sutarties 14 punkte nurodytą formulę apskaičiavo netesybas, kurios sudaro 3339,52 Lt. Tačiau 2005 m. birželio 17 d. sutarties Nr. 05-191 23 punkte nustatyta, kad vartotojas supranta, jog Priede Nr. 1 nurodyti gamtinių dujų kiekiai ir sankcijos, nustatytos 14 ir 15 punktuose, yra sudėtinė ir neatskiriama gamtinių dujų tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutarties, nurodytos 7.3 punkte dalis, pagal kurį vartotojas įsipareigojo pasirašyti dujų tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutartį. Remiantis bylos duomenimis, atsakovo pateiktu paaiškinimu nurodyta, kad dujų tiekimo sutartis nepasirašyta ir dujos atsakovui netiekiamos. Iš šių duomenų darytina išvada, kad atsakovas dujų nevartoja, nes dujų tiekimo sutartis nesudaryta, todėl pagal Sutarties 23 punktu sankcijos t. y. netesybų skaičiavimas Sutarties 14 punkto pagrindu ir remiantis nesuvartotu dujų kiekiu negalimas. Ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių (toliau – Taisyklių) 94 punkte taip pat nurodyta, kad tiekimo įmonės patvirtintas dujų kiekis sutarties šalims tampa privalomas tik kai vartotojas ir tiekimo įmonė sudaro tiekimo sutartį. Dėl to teismas padarė išvadą, kad šalims nesudarius dujų tiekimo sutarties prijungimo Sutartyje planuotas vartojimui dujų kiekis netapo šalims privalomas. Ieškovas ieškinyje rėmėsi pirmiau nurodytų taisyklių VI skirsniu, tačiau jo 35 punktas irgi numato, kad dujos į naujojo vartotojo sistemą pradedamos tiekti prijungus naujojo vartotojo sistemą prie dujų įmonės sistemos bei dujų įmonei ir naujajam vartotojui sudarius dujų tiekimo (pirkimo–pardavimo), o jeigu reikia – ir perdavimo ar paskirstymo sutartį. Pažymėta, kad ieškovo reikalavimo nepagrįstumą patvirtino ir aplinkybė, jog ginčo Sutarties 15 punkte nustatyta, kad dujų įmonė, pateikusi mažiau kaip 90 procentų sutarties priede Nr. 1 nustatyto metinio dujų kiekio, moka vartotojui netesybas nuo nepatiekto iki 90 procentų dujų kiekio sumos. Tačiau ne tik atsakovas nesuvartojo, bet ir ieškovas nepateikė priede Nr. 1 nurodyto orientacinio dujų kiekio. Teismas nenustatęs pagrindo priteisti iš atsakovo netesybas pagal Sutarties 14 punktą, dėl ieškovo argumentų, susijusių su netesybų dydžiu, nepasisakė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas AB „Lietuvos dujos“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 sausio 31 d. sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl netesybų instituto aiškinimo ir taikymo. Dujotiekis nutiesiamas dujų įmonės lėšomis, tačiau kiekvienas vartotojas už prijungimą prie gamtinių dujų paskirstymo sistemos turi sumokėti įmoką. Skaičiuojant investicijų projekto atsipirkimą įvertinamos pajamos, kurios numatomos gauti už prijungimo sutartyje vartotojo nurodyto dujų kiekio skirstymą, t. y. dujotiekio projektavimo ir įrengimo darbų išlaidos tiesiogiai priklauso nuo vartotojo nurodomų orientacinių gamtinių dujų suvartojimo kiekių (kuo pageidaujami dujų suvartojamo kiekiai didesni, tuo mažesnė prijungimo įmoka). Šaliai pigiau prisijungusiai prie dujų ir nesunaudojusiai susitarto dujų kiekio sutartyje buvo nustatyta atsakomybė netesybų forma. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad vadovaujantis Sutarties 14 punktu nėra pagrindo priteisti iš atsakovo netesybų, nes jo ir kasatoriaus nebuvo sudaryta kita papildoma sutartis – dujų tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutartis. Tokiu būdu buvo nustatyta būtina papildoma sąlyga sutartinei atsakomybei taikyti, papildomos atskiros šalių sutarties sudarymą, taip apribojant galimybę įgyvendinti teisę į savarankiškoje sutartyje sutartas netesybas. Pažymėta, kad kasatorius yra įmonė, kuri perduoda ir skirsto gamtines dujas, tačiau gamtinių dujų tiekimo sutartį vartotojas gali sudaryti ir su kitu tiekėju. Tai reiškia, kad dujų infrastruktūros įrengimo sutartį pažeidęs vartotojas gali neturėti intereso sudaryti su kasatoriumi gamtinių dujų tiekimo sutarties, žinodamas, jog vien dėl šios aplinkybės kasatorius neįgis teisės reikalauti netesybų už dujų infrastruktūros įrengimo sutarties pažeidimą. Kasatorius, įvykdęs Sutarties sąlygas, turėjo teisę gauti netesybas pagal tą Sutartį, kurioje yra nustatytos ir kuri yra pažeista, o ne laukti, kol bus sudaryta atskira papildoma dujų tiekimo sutartis. Ginčo Sutartis yra susijusi su gamtinių dujų transportavimo paslauga, o ne su jų tiekimu, todėl ji įpareigojo atsakovą transportuoti numatytą kiekį ir tinkamai atsiskaityti ne už gamtines dujas, kaip produktą, bet už gamtinių dujų transportavimo paslaugą. Taigi pareiga atlyginti kasatoriaus nuostolius netesybų forma atsakovui kilo dėl to, kad jis nevykdė Sutarties turinyje įtvirtinto įsipareigojimo tinkamai atsiskaityti už gamtinių dujų sistemos prijungimo prie kasatoriaus sistemos, dujų transportavimo paslaugą. Sutarties sąlyga dėl netesybų taikymo savo esme yra atidedamoji sąlyga, o prievolė mokėti netesybas – sąlyginė prievolė. Visos sutartinės atsakomybės sąlygos egzistavo nagrinėjamoje byloje: atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, nes nevykdė Sutarties; kasatoriui kilo nuostolių, nes neatsipirko investicijos; kasatoriaus patirtas investicijų neatsipirkimas buvo nulemtas išimtinai atsakovo neveikimo, t. y. dujų nenaudojimo.

2. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių. Atsižvelgiant į Sutarties nuostatų dėl netesybų tikslą ir prasmę bei tinkamai įvertinus visas Sutartyje nustatytas atsakovo pareigas negalėjo būti daroma išvada, kad pareiga mokėti netesybas atsakovui atsiranda tik po dujų tiekimo sutarties sudarymo. Sutartyje aiškiai buvo įtvirtinta atsakovo pareiga pačiam įsirengti vartotojo sistemą (7.2 punktas), o šią pareigą pažeidus automatiškai negalėjo būti sudaroma ir dujų tiekimo sutartis, nes nebuvo sukurta reikiama dujų tiekimo sistema. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, Sutarties 23 punkte nustačius, jog susitarimas dėl sunaudotų dujų kiekio yra sudėtinė ir neatskiriama gamtinių dujų tiekimo sutarties dalis, susitarta, kad pagrindas netesybų taikymui už dujų nesunaudojimą galimas tik esant sudarytai dujų tiekimo sutarčiai. Tačiau Sutarties 7.3 punktas expressis verbis įtvirtina, kad susitarimas dėl sunaudotino dujų kiekio yra neatskiriama ir Sutarties dalis, todėl pareiga sunaudoti atitinkamus kiekius dujų ir iš tokios pareigos nevykdymo kylančios netesybos yra taikomos iš šios Sutarties nuostatų. Pažymėta, kad kasatoriaus kaltės dėl dujų nepateikimo nebuvo, nes dujos galėjo būti pradedamos tiekti tik atsakovui įsirengus savo sistemą, ko jis nepadarė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas V. P. prašo kasacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimą palikti galioti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Dėl netesybų instituto aiškinimo ir taikymo. Prijungimo sutarties sąlygos dėl įsipareigojimo ateityje sudaryti gamtinių dujų vartojimo sutartį kvalifikuotina kaip preliminarioji sutartis dėl dujų tiekimo sutarties sudarymo ateityje, todėl ja atsakovas negalėjo įsipareigoti suvartoti tam tikrą dujų kiekį pagal pagrindinę dujų pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal Sutarties 7.2 punktą tiekimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2005 m. gruodžio 1 d. po dujotiekio įvado nutiesimo ir jo pripažinimo tinkamu naudoti. Dujų įvadas iki atsakovo patalpų buvo pastatytas ir pripažintas tinkamu naudoti 2005 m. gruodžio 12 d. Taigi kasatorius pats praleido savo nustatytą terminą tiekimo sutarčiai sudaryti. Pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigia, jeigu šalys jos nesudarė per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą. Prijungimo sutartis pasibaigė ją įvykdžius, todėl kasatorius neturi pagrindo reikalauti netesybų. Paties kasatoriaus padaryti Sutarties pažeidimai: pavėlavo pastatyti dujotiekį, nepateikė atsakovui pasirašyti pagrindinės dujų tiekimo sutarties, nesiėmė priemonių mažinti jo galimus nuostolius. Taigi atsakovui netaikytina atsakomybė už kasatoriaus nurodyto dujų kiekio nesuvartojimą, nes tai įvyko dėl jo pažeistų įsipareigojimų laiku priduoti dujotiekį naudoti ir sudaryti gamtinių dujų tiekimo sutartį.

2. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių. Prijungimo sutartis turi būti aiškinama kaip nustačiusi šalių santykius dėl prijungimo įvado įrengimo ir atsiskaitymo už šiuos darbus, bet ne kaip reguliuojanti dujų pirkimo–pardavimo santykius ir sankcijas už dujų kiekio nesuvartojimą. Sutarties 12 punkte nustatyta, kad Sutarties nutraukimo vartotojo iniciatyva, dujų įmonė gali reikalauti atlyginti dujotiekio projektavimo ir statybos darbų išlaidas, tačiau kasatorius nesutinka nutraukti šios sutarties, nes remdamasis Sutarties 14 punktu siekia kelis kartus didesnių pajamų nei investavo, net netiekdamas dujų. Kasatorius nebendradarbiavo, nesistengė ginčo išspręsti taikiai, atsakovui siūlius atlyginti jo patirtų dujotiekio įvado įrengimo išlaidas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties turinio, prigimties ir tikslų aiškinimo pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, taigi dėl šio klausimo kasacinio teismo teisėjų kolegija ir pasisako.

Sutarčių aiškinimo taisyklėse, įtvirtintose CK 6.193–6.195 straipsniuose, nustatytos bendrosios nuostatos, kurios turi būti taikomos atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamos sutarties ypatumus – viešąją sutartį, standartines ir nestandartines sąlygas. Sutarčių aiškinimo taisyklės yra taikomos tik nestandartinių sutarties sąlygų aiškinimui, nes jas įtvirtindamos šalys pasinaudojo sutarčių laivės principu ir bendru sutarimu savo nuožiūra pasirinko konkrečias taikytinas sutarties sąlygas.

Bylos šalių sudaryta Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartis teismų yra pagrįstai priskiriama prie viešųjų sutarčių. Viešąja laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos) (CK 6.161 straipsnis). Šios sutarčių rūšies atsiradimą lėmė aplinkybė, kad Lietuvos ūkyje veikia ne viena natūrali monopolija ir valstybei tenka specialiai reglamentuoti tam tikras ūkio šakas, kuriose nėra pakankamos konkurencijos. Reguliavimo funkciją valstybė vykdo išleisdama teisės aktus, kuriuose įtvirtinamos specialios elgesio taisykles, esminės privalomos tokių sutarčių sąlygos. Taigi viešosios sutarties institutas atspindi viešąjį interesą, kad, įsikišant į sutarčių sudarymo procesą, būtų užtikrintas elektros energijos, šilumos, vandens, dujų ar kt. šalies ūkio funkcionavimui bei asmeniniams (buitiniams) gyventojų poreikiams strategiškai svarbių prekių prieinamumas, apginta silpnesnė sutartinio santykio šalis – transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ar kt. paslaugų vartotojas (abonentas). Dėl to kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų (pvz., reglamentuojant paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280; 2012 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Precizika“, bylos Nr. 3K-3-90/2012). Pažymėtina, kad viešąja sutartimi kvalifikuotina tik tokia sutartis, kuri yra konkrečiai įstatyme įvardyta viešąja arba, nors taip įvardyta ir nėra, tačiau atitinka įstatyme įtvirtintus pagrindinius požymius: viešosios sutarties šalis – tiekėjas, pardavėjas, kuris verčiasi tam tikra veikla, šios veiklos produktą privalo parduoti, paslaugą teikti visiems, kurie į jį dėl šito kreipiasi (CK 6.161 straipsnio 2 dalis); paslauga ar prekės turi būti teikiamos vienodomis sąlygomis ir kainomis visiems tos pačios kategorijos vartotojams (abonentams) (CK 6.161 straipsnio 3, 4 dalys); įstatymų nustatytais atvejais viešosios sutartys gali būti sudaromos pagal abiem šalims privalomas standartines sąlygas, patvirtintas atitinkamos valstybės institucijos (CK 6.161 straipsnio 5 dalis); paslaugas teikiančio ar prekes parduodančio asmens veikla gali būti labiau kontroliuojama valstybės, pavyzdžiui, nustatant kainas, reikalaujant tam tikrų licencijų ir pan.

2005 m birželio 17 d. AB „Lietuvos dujos“ Šiaulių filialas sudarė su V. P. Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartį Nr. 05-191 dėl V. P. komercinių patalpų esančių (duomenys neskelbtini) dujofikavimo. Šios Sutarties tikslas buvo prijungti vartotojo sistemą prie AB „Lietuvos dujos“ sistemos ir užtikrinti gamtinių dujų vartojimą sutartyje numatytais kiekiais (1 punktas). Pagal Šios Sutarties 6 punktą Dujų įmonė įsipareigojo nutiesti dujotiekį iki vartotojo ir sumontuoti dujų apskaitos sistemą iki 2005 m. gruodžio 1 d.; pradėti tiekti šios sutarties Priede Nr. 1 nustatytą dujų kiekį į naujai nutiestą dujotiekį iki 2005 m. gruodžio 1 d. įforminant tai dvišaliu aktu. Remiantis Sutarties 7 punktu Vartotojas (abonentas) įsipareigojo per 15 dienų nuo sutarties pasirašymo sumokėti įmoką už naujojo vartotojo (abonento) prijungimą prie dujų įmonės sistemos ir ekonomiškai neatsiperkančią paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidų dalį; savo lėšomis įsirengti vartotojo sistemą, pasirašyti gamtinių dujų tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutartį bei pradėti vartoti Sutarties Priede Nr. 1 nustatytą gamtinių dujų kiekį iki 2005 m. gruodžio 1 d.; kasmet suvartoti ne mažesnį dujų kiekį, nei numatyta šios Sutarties Priede Nr. 1, kuris yra neatskiriama šios sutarties dalis. Iš aptartų šalių susitarimo nuostatų matyti, kad šalys naujojo vartotojo (abonento) prijungimo prie dujų sistemos sutartyje įtvirtino ne tik prijungimo sąlygas, bet ir aptarė tam tikras dujų tiekimo nuostatas.

Šalių ginčas kilo dėl Sutarties 14 punkte įtvirtintos sutartinių netesybų nuostatos, kuri yra perkelta iš Taisyklių 213 punkto, aiškinimo: jeigu vartotojas suvartoja per metus mažiau nei 90 proc. Sutarties Priede Nr. 1 nustatyto metinio dujų kiekio, vartotojas moka dujų įmonei netesybas nuo nesuvartoto (nepriimto) iki 90 proc. dujų kiekio sumos. Atsakovas nurodo, kad ši nuostata gali būti taikoma tik sudarius dujų tiekimo sutartį, nes yra tiesiogiai su ja susieta, o ieškovas nurodo, kad šiame Sutarties punkte įtvirtintos netesybos turi būti taikomos nepriklausomai nuo tiekimo sutarties sudarymo, nes pareiga sumokėti netesybas kyla iš šios prijungimo sutarties pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai, nustatę šiuos pažeidimus, kad atsakovas neįsirengė vartotojo sistemos, šalys nepasirašė tiekimo sutarties, atsakovas nesuvartojo Sutarties Priede Nr. 1 ir papildomame susitarime nustatyto dujų kiekio, skirtingai aiškino Sutarties 14 punkto nuostatą ir atsakovo pareigą sumokėti netesybas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalys sudarydamos susitarimą nustatė netesybas, siekdamos užtikrinti tinkamą prievolės įvykdymą, ir atsakovui nesuvartojus Sutartimi ir papildomu susitarimu nustatyto gamtinių dujų kiekio ieškovas pagrįstai reikalavo sumokėti Sutarties 14 punkte įtvirtintas netesybas. O apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Sutarties 23 punktu ir Taisyklių 94 punktu, kuriame nurodyta, kad tiekimo įmonės patvirtintas dujų kiekis sutarties šalims tampa privalomas, kai vartotojas (abonentas) ir tiekimo įmonė sudaro tiekimo sutartį, padarė išvadą, kad šalims nesudarius dujų tiekimo sutarties, prijungimo Sutartyje planuotas vartojimui dujų kiekis netapo šalims privalomas ir todėl negali būti taikomos Sutarties 14 punkte įtvirtintos netesybos. Taigi šiuo atveju yra svarbu įvertinti tokių viešųjų sutarčių sąlygas reglamentuojančių atitinkamų teisės aktų nuostatas ir šalių galimybes savo nuožiūra į šias sutartis įtraukti jų bendrai aptartas sąlygas.

Gamtinių dujų įstatymo nuostatas įgyvendinančios Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklės yra privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, perduodantiems, paskirstantiems, laikantiems, tiekiantiems ir vartojantiems gamtines dujas (2 punktas). Įtvirtinta, kad Taisyklės nustato standartines (pavyzdines) sąlygas, kurios privalomos dujų įmonėms ir vartotojams (Gamtinių dujų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis). Šių Taisyklių VI skyrius skirtas naujųjų vartotojų sistemų prijungimo prie dujų įmonių sistemų reglamentavimui. Įtvirtinta, kad kiekvienas naujasis vartotojas už prijungimą prie perdavimo ar paskirstymo sistemos turi perdavimo ar paskirstymo įmonei sumokėti įmoką už prijungimą, kuri priklauso nuo vartotojo galios ir atstumo (20−23 punktai). Taigi pagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad prijungimo įmokos dydis yra tiesiogiai susijęs su vartotojo nurodomu orientaciniu gamtinių dujų suvartojimo kiekiu, t. y. kuo didesnis dujų suvartojimo kiekis, tuo mažesnis prijungimo įkainis. Taisyklių 26 punkte įtvirtinta, kad dujų įmonės prijungimo sąlygose turi būti: įmokos už prijungimą dydis ir jos mokėjimo terminas, naujų perdavimo ar paskirstymo sistemų įrengimo terminas, tiekiamų dujų kiekis ir slėgis. Taisyklėse nustatyta, kad naujasis vartotojas savo lėšomis parengia vartotojo sistemos projektą pagal dujų įmonės išduotas prijungimo sąlygas ir įrengia vartotojo sistemą (29 punktas). Naujojo vartotojo sistema prie dujų įmonės sistemos prijungiama, jeigu naujasis vartotojas įvykdė jam išduotų prijungimo sąlygų reikalavimus, pristatė statinio (vartotojo sistemos) pripažinimo tinkamu naudoti aktą ir pagal įkainius dujų įmonei apmokėjo sutartyje nustatytą įmoką už prijungimą (34 punktas). O dujos į naujojo vartotojo sistemą pradedamos tiekti prijungus naujojo vartotojo sistemą prie dujų įmonės sistemos bei dujų įmonei ir naujajam vartotojui sudarius dujų tiekimo (pirkimo–pardavimo), o jeigu reikia – ir perdavimo ar paskirstymo sutartį (35 punktas). Taigi tam, kad būtų galima pradėti tiekti dujas vartotojas pirmiausia turi būti įsirengęs vartotojo sistemą ir sudaręs tiekimo sutartį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas iki šiol nėra įsirengęs vartotojo sistemos, todėl darytina išvada, jog šiuo atveju nėra įvykdyti visi Taisyklėse nustatyti prijungimo reikalavimai, kurie taip pat yra būtini ir dujų tiekimui pradėti.

Taisyklėse Dujų tiekimas vartotojams yra reglamentuojamas X skyriuje, taip atskiriant šiuos dujų sistemos prijungimo ir dujų tiekimo santykius. Taisyklių 87 punkte įtvirtinta, kad vartotojas turi iš anksto, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki dujų tiekimo pradžios, pateikti prašymą tiekimo įmonei sudaryti tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutartį. Tiekimo įmonė per 14 kalendorinių dienų nuo vartotojo prašymo gavimo dienos praneša vartotojui apie visišką ar dalinį prašomo dujų kiekio patvirtinimą arba atsisakymą patenkinti prašymą. Taigi tiekimo sutarties sudarymo iniciatyvos teisė šiose Taisyklėse suteikiama būtent vartotojui. Taisyklių 94 punkte įtvirtinta, kad tiekimo įmonės patvirtintas dujų kiekis sutarties šalims tampa privalomas, kai vartotojas ir tiekimo įmonė sudaro tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutartį.

Įvertinus ginčo santykių teisinį reglamentavimą teigtina, kad apeliacinės instancijos teismas pritaikė Taisyklių nuostatas, nustatančias standartines tiek naujųjų vartotojų (abonentų) prijungimo prie dujų įmonių sistemų, tiek dujų tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutarties sąlygas, šias sutartis atribojo ir sprendė, kad Taisyklėse įtvirtintos tiekimo sutarties sąlygos negali būti nustatytos prijungimo sutartyje, ir jų netaikė. Su tokia išvada iš dalies galima sutikti, nes taip pasireiškia specifinis viešųjų sutarčių bruožas (sutarčių laisvės ribojimas, specifinis reglamentavimas – sutarties sąlygos nustatytos teisės aktuose ir pan.), tačiau taip atskirai aiškinami santykiai nereiškia, kad prijungimo ir tiekimo sutartys nėra susietos bendru tikslu ir jų nuostatos šalių susitarimu esant tam tikroms aplinkybėms negali būti inkorporuotos į vieną sutartį. Teismų praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatyti viešosioms sutartims keliami reikalavimai ir su jais susiję sutarčių laisvės principo ribojimai nereiškia, kad tokiose sutartyse nėra sąlygų, dėl kurių šalys galėtų susitarti savo nuožiūra. Įstatymų leidėjas viešųjų sutarčių atveju neriboja šalių galimybės dėl kokių nors sąlygų susitarti kitaip, svarbiausia, kad nebūtų pažeisti viešieji tikslai, dėl kurių tokių sutarčių sudarymo laisvė ribojama (žr., pvz., CK 6.391 straipsnį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Precizika“, bylos Nr. 3K-3-90/2012).

Taigi aiškinant šalių sudarytos Sutarties nuostatas pagrįstai nustatyta, kad jose yra įtrauktos ne tik prijungimo sutarties sąlygos, bet ir tiekimo sutarčiai būdingos sąlygos (pvz.: Sutarties 4, 6.2, 7.2, 7.3 punktai, Priedas Nr. 1). Vadinasi, šalys pasinaudodamos sutarčių laisve sudarė ne standartinę sutartį, bet į standartines prisijungimo sutarties sąlygas inkorporavo tam tikras tiekimo sutarties sąlygas, t. y. prisijungimo sutartį su tiekimo sutarties elementu, individualiai susitarė dėl įmokų. Šioje byloje kilusios standartinių ir nestandartinių sąlygų kolizijos apeliacinės instancijos teismas neaiškino, jis pritaikė tik standartines Taisyklėse įtvirtintas prisijungimo sutarties sąlygas. Remiantis CK 6.187 straipsniu, jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms sąlygoms. Dėl to pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui taikant standartines Taisyklėse nustatytas sąlygas šios viešosios sutarties atveju ir netaikant šalių sudarytos sutarties sąlygų, turinčių tiekimo susitarimo elementų, turi būti nurodoma, kodėl yra netaikomos šalių sutarties sąlygos, o taikomos tik Taisyklėse įtvirtintos ir į sutartį perkeltos standartinės sąlygos. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių laisvės principą ir tų sąlygų, kurias šalys savo laisva valia susitarė, aiškinimui netaikė CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių. Šios taisyklės nustato, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, turi būti nagrinėjamas ne vien pažodinis sutarties tekstas, bet pirmiausia tikrieji sutarties šalių ketinimai, o jei šių negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; Nurodytas principas reiškia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje. Kita vertus, kaip yra pažymėta kasacinio teismo praktikoje, šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012). Taigi teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Teismo išvada dėl sutarties sąlygų tikrojo turinio visais atvejais turi būti motyvuota ir pagrįsta įstatyme įtvirtintų sutarties aiškinimo kriterijų taikymu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šia šalių sudaryta Sutartimi nėra pažeidžiami viešieji tikslai, nes abi sutarties šalys yra verslininkai (nors vartotojas (abonentas) ir yra fizinis asmuo, tačiau jis dujotiekį siekė nuvesti į jam priklausančias komercines patalpas), jie bendru sutarimu susiejo prijungimo ir tiekimo sutarties sąlygas ir atitinkamai keitė atsakovo įmokos dydžius, be to, atsakovui nepradėjus vartoti nustatyto dujų kiekio kyla atsiskaitymo klausimų, kurie gali būti perkeliami kitiems vartotojams, turintiems padengti ekonomiškai neatsiperkančias pajungimo išlaidas. Teigtina, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo aiškinti šalių sudarytą sutartį, jos nuostatas pagal tikruosius šalių ketinimus, nestandartinėmis sąlygomis sudarytos Sutarties tekstą, o ne vien remiantis standartinėmis Taisyklių nuostatomis. Dėl to darytina išvada, kad, atsakovui pažeidus Sutartį, t. y. neįsirengus vartotojo sistemos, nepasirašius dujų tiekimo sutarties ir nesuvartojus (nepriėmus) sutarties Priede Nr. 1 bei susitarimo pakeitime nustatyto dujų kiekio, ieškovas įgijo teisę į Sutarties 14 punkte įtvirtintas netesybas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytus argumentus, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo sutartį, nes nenustatė nestandartinių sąlygų ir jų aiškinimui netaikė CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, dėl to neteisingai išsprendė šalių ginčą, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovo kasacinį skundą patenkinus, jam iš atsakovo priteistina 146 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį ir kasacinį skundus. Be to, pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, patenkinus kasacinį skundą, kasatoriui iš atsakovo priteistinas advokato atstovavimo išlaidų kasaciniame teisme atlyginimas. Iš byloje pateiktų mokėjimo dokumentų matyti, kad ieškovas kasaciniame teisme patyrė 10 870,13 Lt atstovavimo išlaidų. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, bylos sudėtingumą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, šių išlaidų atlyginimas mažintinas iki 2000 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei iš atsakovo priteistina 28,35 Lt tokių išlaidų, patirtų kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 sausio 31 d sprendimą.

Priteisti iš atsakovo V. P. (duomenys neskelbtini) ieškovui AB „Lietuvos dujos“ (j. a. k. 120059523) 2146 (du tūkstančius vieną šimtą keturiasdešimt šešis) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo V. P. (duomenys neskelbtini) 28,35 Lt (dvidešimt aštuonis litus 35 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (priteistina suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas