D. Č. pagal BK 260 str. 3 d., 238 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-107/2013 Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00040-2007-5 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.1;

1.1.8.6.2;

1.2.17.1;

1.2.23.3;

2.1.7.3;

2.2.2.3.1.1;

2.4.2.1;

2.4.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės, Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

gynėjams advokatams Algirdui Gurauskui, Valentinui Staugaičiui, Ričardui Girdziušui, Algirdui Cegeliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. kasacinį skundą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 26 d. nuosprendžio dalies, nuteistojo D. Č. gynėjo advokato Valentino Staugaičio, nuteistojo R. D. gynėjo advokato R. G., nuteistojo D. B. gynėjo advokato Algirdo Cegelio kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 28 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 26 d. nuosprendžių dalių.

Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 28 d nuosprendžiu

G. V., perkvalifikavus jo nusikalstamą iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalies į 238 straipsnio 1 dalį, pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 238 straipsnio 1 dalį vieneriems metams, o pagal 199 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

D. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį vienuolikai metų, 199 straipsnio 2 dalį – penkeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų;

R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dvylikai metų, 199 straipsnio 2 dalį – šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų;

D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dešimčiai metų šešiems mėnesiams, 199 straipsnio 2 dalį – penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems metams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 26 d. nuosprendžiu nuteistojo G. V., nuteistojo R. D. bei jo gynėjo, nuteistojo D. B. bei jo gynėjo apeliacinius skundus atmetus, o Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo D. Č. bei jo gynėjo apeliaciniai skundus iš dalies patenkinus:

Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalys dėl G. V. išteisinimo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir D. Č. nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį panaikintos ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. V. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 199 straipsnio 2 dalį penkeriems metams, o D. Č. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be to, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos D. Č. inkriminuotos naujos BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo aplinkybės, jog jis 2008 m. balandžio 20 d. Nyderlandų Karalystėje (toliau – ir Olandija) sutarė bei perdavė V. Š., kad šis neteisėtai į Lietuvą pargabentų ne mažiau kaip 4005,7 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, ir panaikinta pirmosios instancijos nuosprendžio dalis dėl jam paskirtų bausmių bendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 1 punktą;

Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalis dėl G. V. nuteisimo pagal BK 238 straipsnio 1 dalį pakeista jo nusikalstamą veiką perkvalifikuojant iš BK 238 straipsnio 1 dalies į 260 straipsnio 3 dalį ir paskiriant dešimties metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką G. V. įskaitytas jo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d.;

kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas ir K. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, nuteistojo G. V. gynėjo, prašiusio jo ginamojo skundą tenkinti, nuteistųjų D. Č., R. D., D. B. gynėjų, atitinkamai prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

G. V. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį nuteistas už labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 4005,7 g kanapių bei jų dalių – kontrabandą. G. V., veikdamas bendrininkų grupe su V. Š., kuriam baudžiamoji byla BK 391 straipsnio pagrindu nutraukta, ir dar su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2008 m. balandžio 16 d. nurodė V. Š. iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką jam (G. V.) parvežti ne mažiau kaip 4005,7 g narkotinės medžiagos – kanapių bei jų dalių. Dėl to V. Š. 2008 m. balandžio 24 d., apie 8.00 val., nepateikdamas muitinės kontrolei ir neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Kalvarijos pasienio postą – vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) puspriekabėje (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pargabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 4005,7 g kanapių bei jų dalių.

G. V. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su D. Č., V. Š., kuriam baudžiamoji byla BK 391 straipsnio pagrindu nutraukta, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, nurodė V. Š. iš Nydarlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką parvežti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 4005,7 g kanapių bei jų dalių. V. Š. 2008 m. balandžio 20 d. Nyderlandų Karalystėje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens gavus labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 4005,7 g – kanapių bei jų dalių ir jas anksčiau nurodytomis aplinkybėmis kontrabandos būdu pargabenus į Lietuvą, koordinavo jų paėmimą.

D. Č. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su G. V. ir V. Š., 2008 m. balandžio 25 d., 18.18 val., Kaune, Veiverių pl. 150B, iš V. Š. perėmė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 4005,7 g kanapių bei jų dalių ir šią narkotinę medžiagą automobiliu,,Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno nuo perėmimo vietos iki Karaliaus Mindaugo pr. ir Birštono g. sankryžos Kaune.

R. D. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį nuteistas už labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 25 220,29 g kanapių bei jų dalių – kontrabandą. R. D., veikdamas bendrininkų grupe su K. K. bei V. Š., kuriam baudžiamoji byla nutraukta BK 391 straipsnio pagrindu, 2008 metų balandį su V. Š. sutarė, kad iš asmenų Nyderlandų Karalystėje šis paims labai didelį kiekį kanapių ir jas pargabens į Lietuvą. Dėl to 2008 m. balandžio 24 d., apie 8.00 val., V. Š., nepateikdamas muitinės kontrolei ir neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos sieną – Kalvarijos pasienio postą – vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabėje (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pargabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 25 220,29 g kanapių bei jų dalių.

R. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su K. K. ir V. Š., kuriam baudžiamoji byla nutraukta BK 391 straipsnio pagrindu, įgijo (perėmė) ir neteisėtai gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 25 220,29 g kanapių bei jų dalių. R. D. su K. K., būdami iš anksto sutarę su V. Š., kad šis iš Nyderlandų Karalystės neteisėtai pargabens į Lietuvą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių, ir jam tai padarius anksčiau nurodytomis aplinkybėmis, šį labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 25 220,29 g kanapių bei jų dalių – 2008 m. balandžio 24 d., 13.09 val., Vilniuje, Kirtimų g. 47B, perėmė iš V. Š. ir automobiliu „Jaguar XJ6 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno nuo perėmimo vietos iki Skroblų g. 1, Vilniuje.

D. B. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį nuteistas už labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 2771,73 g kanapių bei jų dalių – kontrabandą. D. B., veikdamas bendrininkų grupe su V. Š., kuriam baudžiamoji byla nutraukta BK 391 straipsnio pagrindu, 2008 metų balandžio pabaigoje sutarė su nenustatytais asmenimis, kad jam per V. Š. būtų perduota iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvą neteisėtai atvežtas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos. Dėl to V. Š. iš nenustatytų asmenų Nyderlandų Karalystėje paėmė labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 2771,73 g – narkotinės medžiagos – kanapių bei jų dalių – ir 2008 m. gegužės 28 d., apie 22.15 val., nepateikdamas muitinės kontrolei ir neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos sieną – Kalvarijos pasienio postą – vilkiko „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabėje (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pargabeno labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 2771,73 g – narkotinės medžiagos – kanapių bei jų dalių.

D. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su V. Š., kuriam baudžiamoji byla nutraukta BK 391 straipsnio pagrindu, neteisėtai įgijo (perėmė) ir gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 2771,73 g kanapių bei jų dalių. V. Š. 2008 m. gegužės 25 d., Nyderlandų Karalystėje, netoli Bredos miesto, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų perėmus ir į Lietuvą neteisėtai pargabenus labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, D. B. 2008 m. gegužės 28 d., 23.50 val. kelyje „Via Baltica“, ties Mauručių k. esančioje degalinėje, šį labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 2771,73 g kanapių bei jų dalių – perėmė iš V. Š. ir automobiliu „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno nuo perėmimo vietos iki A5 kelio Kaunas–Marijampolė–Suvalkai 4 km.

Apeliacinės instancijos teismas 2012 m. kovo 26 d. nuosprendyje tvirtina, kad kaltinamajame akte nenurodytas nė vienas D. Č. inkriminuotos kontrabandos (BK 199 straipsnio 2 dalis) objektyvusis požymis, t. y. konkretus aktyvus veiksmas, susijęs su neteisėtu narkotikų gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje išdėstydamas įrodytomis pripažintas D. Č. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė naujas ir iš esmės skirtingas faktines aplinkybes, kurių nebuvo kaltinamajame akte. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo teisme ribas bei suvaržė nuteistojo teisę į gynybą, ir panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. Č. nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir jį pagal šį BK straipsnį išteisino. Apeliacinės instancijos teismas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies taip pat pašalino D. Č. inkriminuotas naujas BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo aplinkybes ir kartu panaikino pirmosios instancijos nuosprendžio dalį dėl D. Č. paskirtų bausmių bendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 1 punktą.

Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje taip pat nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas iškraipė teisiamajame posėdyje duotus liudytojo V. Š. parodymus, jų, kaip ir byloje esančių telefoninių pokalbių stenogramų, tinkamai neįvertino, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai G. V. nusikalstamus veiksmus perkvalifikavo iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 238 straipsnio 1 dalį, o dėl kaltinimo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį jį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nesant prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymo, iš viso neturėjo teisinio pagrindo G. V. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 238 straipsnio 1 dalį, nes šios veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pateikto kaltinimo faktinių aplinkybių. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl G. V. išteisinimo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį panaikino ir priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį bei pripažino jį kaltu pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, o nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 238 straipsnio 1 dalį pakeitė perkvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką iš BK 238 straipsnio 1 dalies į 260 straipsnio 3 dalį.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. V. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu bei nuteistas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus, nes iš nuosprendžio neaišku, pagal kurį konkrečiai BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyvųjį požymį jis yra nuteistas. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies formuluotė yra abstrakti, nes neaišku, už ką konkrečiai – įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą – jis yra pripažintas kaltu bei nuteistas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje tik parašyta, kad jis nurodė V. Š. iš Nyderlandų Karalystės parvežti narkotinių medžiagų ir, šiam jas parvežus, jo (kasatoriaus) nurodymu šias medžiagas iš V. Š. perėmė D. Č. Kasatoriaus teigimu, byloje nėra duomenų apie tai, kad jis su kokiais nors asmenimis būtų turėjęs kokius nors kontaktus Nyderlanduose ir kad būtų įgijęs narkotines medžiagas, taip pat nenustatyta, iš ko tos medžiagos buvo gautos. Be to, Nyderlanduose jis niekada nėra buvęs, dėl to negalėjo V. Š. duoti nurodymų, ką nors pargabenti. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tam, jog būtų pargabentos narkotinės medžiagos, pirmiausia jas reikia įgyti, o tam, kad įgyti – sumokėti pinigus. Tuo tarpu jis neturėjo finansinių galimybių tai padaryti.

Kasatorius taip pat teigia, jog jis buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas organizuota grupe su D. Č., V. Š. ir dar vienu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, Olandijoje neteisėtai įgijo didelį kiekį kanapių ir nurodė V. Š. jas parvežti. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas dėl šio kaltinamajame akte nurodyto objektyvaus nusikalstamos veikos požymio (t. y. įgijimo) nepasisakė.

Be to, kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas tik abstrakčiai nurodė, kad jis veikė bendrininkų grupe su V. Š. bei dar dviem nenustatytais asmenimis, tačiau, kaip konkrečiai baudžiamojo įstatymo (konkrečios normos) prasme tas bendrininkavimas pasireiškė, nenurodė.

Kasatorius skunde nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas objektyviąja prasme, nes nuosprendyje iškraipė bylos medžiagą ir jį nuteisė remdamasis iš esmės vieno asmens – V. Š., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu – parodymais. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas V. Š. dėl jam (kasatoriui) pareikšto kaltinimo apklausė paviršutiniškai ir neišsamiai. Toks apeliacinės instancijos teismo teiginys, kasatoriaus nuomone, parodo šio „teismo šališką poziciją kaltinimo naudai“. Kasatoriaus tvirtinimu, V. Š. ikiteisminio tyrimo metu davė prieštaringus bei nenuoseklius parodymus apie jo galimą dalyvavimą padarant jam inkriminuojamą nusikaltimą ir už tokių parodymų davimą jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teisme V. Š. parodė nepažįstantis jo (kasatoriaus) ir taip paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus. Dėl to, kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo V. Š. daugiau klausinėti apie jam (kasatoriui) pareikštą kaltinimą. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismui nesukėlė abejonių tai, jog V. Š., pasak jo paties, jį (kasatorių) matęs porą kartų, sugeba identifikuoti su juo telefonu kalbantį asmenį. Dėl to, kasatoriaus teigimu, kas gali paneigti, kad, prokuratūrai padavus apeliacinį skundą, V. Š. nebuvo daromas spaudimas grįžti prie ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tą jis, neturėdamas kito pasirinkimo, ir padarė. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, skyręs didelį dėmesį kaltinimui naudingiems V. Š. parodymams, visiškai nevertino kaltinimui prieštaraujančių kito asmens – D. Č., neigusio bet kokias sąsajas su juo (kasatoriumi) – parodymų.

Kasaciniu skundu nuteistojo D. Č. gynėjas advokatas V. S. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo ginamojo nuteisimo panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad jo ginamasis pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas nepagrįstai, nes jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties. Pasak kasatoriaus, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai bylą išnagrinėjo neišsamiai bei šališkai, ignoravo BK 2 straipsnio 3, 4 dalyse nurodytas pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas.

Kasatoriaus teigimu, viso bylos proceso metu jo ginamasis nuosekliai neigė savo kaltę ir aiškino, kad jis nei su V. Š., nei su kokiais nors kitais asmenimis nesitarė daryti nusikaltimo, bei tvirtino Olandijoje nebuvęs ir V. Š. nieko neperdavęs. Pasak kasatoriaus, jo ginamasis parodė, kad 2008 m. balandžio 25 d. atvyko į Kauną, nes vienas jo pažįstamas, kuriam jis retkarčiais teikdavo nedideles paslaugas, paprašė Kaune paimti nežinomo vairuotojo parvežtą krovinį ir nuvežti jį į Vilnių. Dėl to Kaune jis susitiko su V. Š., paėmė iš jo krepšį ir, nežinodamas, kas tame krepšyje yra, jį gabeno. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekamo operatyvinio tyrimo – asmenų ir transporto priemonių sekimo –duomenys patvirtina tik tas aplinkybes, kurių neneigia ir pats jo ginamasis, t. y. jo susitikimą su V. Š. Kaune, iš V. Š. gauto krepšio gabenimo faktą, jo (D. Č.) sulaikymo aplinkybes, bet ne jo kaltę.

Kasatoriaus tvirtinimu, byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, kad jo ginamojo veikoje yra tiesioginė tyčia. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pagrindinis ir iš esmės vienintelis jo ginamojo kaltę patvirtinantis įrodymas yra BK 391 straipsnio pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto V. Š. parodymai, tačiau, pasak kasatoriaus, šio specifinio liudytojo parodymai nėra tiek patikimi, kad jais vadovaujantis būtų galima pripažinti asmenį kaltu padarius labai sunkų nusikaltimą ir jį nuteisti. Kasatoriaus teigimu, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. Š. ilgą laiką pats buvo įtariamas padaręs tuos pačius nusikaltimus, už kuriuos vėliau buvo nuteistas ir jo ginamasis. Vėliau ikiteisminis tyrimas prieš V. Š. buvo nutrauktas, tačiau sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, kasatoriaus nuomone, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes prieštarauja šio BK straipsnio nuostatoms. Akivaizdžiai neteisėtas sprendimas V. Š. nutraukti ikiteisminį tyrimą leidžia teigti, kad esant tokiai situacijai atsirado galimybė manipuliuoti juo. Dėl to šio liudytojo parodymams įtakos galėjo turėti ne tik jo noras išvengti baudžiamosios atsakomybės, bet ir noras įtikti ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei prokurorui, kad išliktų galioti teisine prasme nepagrįstas bei neteisėtas nutarimas. Tokią nuomonę, pasak kasatoriaus, sustiprina tas faktas, kad V. Š. parodymai apie jo ginamojo dalyvavimą padarant jam inkriminuotą nusikaltimą yra nenuoseklūs, prieštaringi ir jų nepatvirtina kiti objektyvūs duomenys. Be to, V. Š. parodymų negalima patikrinti jokiais baudžiamojo proceso veiksmais, nors BPK 20 straipsnio 4 dalyje įsakmiai nurodyta, jog įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais.

Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu, kalbėdamas apie D. Č. vaidmenį darant nusikalstamą veiką, V. Š. parodė, jog už 200 km nuo Roterdamo esančioje degalinėje prie jo priėjo pažįstamas vyriškis, kurį visą laiką matydavo Olandijoje, ir jam perdavė vidutinio dydžio sportinį krepšį. Šį vyriškį jis galėtų atpažinti ir gyvai, ir pagal nuotrauką. V. Š. tą vyriškį apibūdino kaip maždaug apie 30 metų amžiaus, iki 1,70 m ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, nešiojantį akinius, kai tuo tarpu, pasak kasatoriaus, jo ginamasis yra kur kas aukštesnis – 1,85 m, o įvykio metu jam tebuvo 26 metai. Kartu kasatorius pabrėžia, kad „V. Š. neatpažino, jog D. Č. yra būtent tas pats asmuo, kuris jam Olandijoje padavė krepšį su kanapėmis“, o, duodamas papildomus parodymus 2008 m. lapkričio 13 d., V. Š. parodė, jog asmens pagal nuotrauką neatpažino, tačiau jam krepšį Olandijoje padavusį žmogų matė 2008 metų spalio pabaigoje Kauno tardymo izoliatoriuje. Kadangi, V. Š. teigimu, jis su tuo asmeniu nekalbėjo, tai tas asmuo ir liko neįvardytas. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jo ginamasis buvo atpažintas tik pagal nuotraukas – gyvai atpažinti V. Š. jis nebuvo parodytas, nors buvo galimybės tai padaryti. Kasatoriaus nuomone, taip buvo pažeistos BPK 192 straipsnio nuostatos.

Kasatoriaus teigimu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, V. Š. jau davė iš esmės kitokius parodymus. Jis pareiškė D. Č. matęs du kartus – kartą Olandijoje ir kartą Lietuvoje. Pasak kasatoriaus, toks parodymų pasikeitimas iš esmės turėjo priversti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismus suabejoti V. Š. suteiktos informacijos patikimumu, tačiau, deja, teismai į tai nekreipė dėmesio. Kasatoriaus tvirtinimu, nors byloje paaiškėjo daug naujų aplinkybių, liudijusių apie tai, jog jo ginamasis nurodytu laiku ir aplinkybėmis nebuvo Olandijoje, pirmosios instancijos teismas vis tik ir tokioje situacijoje vadovavosi nepatikimais V. Š. parodymais. Kasatorius nurodo, kad teismai turėjo daugiau dėmesio skirti liudytojų L. S., K. V., A. K. parodymams apie tai, jog 2008 m. balandžio 19–20 d. D. Č. dalyvavo švenčiant vienos iš liudytojų gimtadienį. Be to, tos pačios liudytojos ir liudytojai F. L. (L.), V. N. patvirtino, kad ir kitomis balandžio dienomis D. Č. nebuvo išvykęs iš Lietuvos. Tai patvirtina ir teismui iš mokymosi įstaigos pateikta pažyma apie 2008 m. balandžio 22 d. D. Č. laikytą įskaitą, kuri, deja, liko neįvertinta.

Kasatorius skunde taip pat nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir išteisindamas jo ginamąjį pagal BK 199 straipsnio 2 dalį bei sumažindamas jo nusikalstamos veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, apimtį, konstatavo, kad „tokie sprendimai eliminuoja būtinumą aptarti D. Č. ir jo gynėjo skundų argumentus, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. Č. veiksmų 2008 m. balandžio 20 d. Nyderlandų Karalystėje, susijusių su kanapių perdavimu V. Š.“. Kasatoriaus nuomone, tokia „kompromisinė“ apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos išvada sudaro dviprasmišką situaciją, nes nėra aišku, ar, kolegijos nuomone, jo ginamasis vis tik padarė V. Š. nurodytą veiką, ar ne, o sprendimas nevertinti dalies apeliacinių skundų argumentų yra neteisėtas, nes visi byloje esantys įrodymai yra reikšmingi teismo vidinio įsitikinimo formavimui bei surinktų įrodymų vertinimui.

Kasaciniu skundu nuteistojo R. D. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jo ir jo ginamojo apeliaciniai skundai atmesti, panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad jo ginamojo byloje teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įrodymus vertino paviršutiniškai, sutelkdami visą dėmesį tik į kaltinimui naudingus faktinius duomenis. Pasak kasatoriaus, niekam, išskyrus gynybą, susidomėjimo nekėlė tai, ką apie įvykius kalbėjo jo ginamasis bei jo versiją patvirtinantys liudytojai.

Kasatorius teigia, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo nuspręsta atlikti įrodymų tyrimą. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kasatoriaus nuomone, patvirtina tai, jog pirmosios instancijos teisme įrodymų tyrimas nebuvo išsamus, bet, kita vertus, iš apeliacinės instancijos teismo baigiamojo akto matyti, kad teismas tik formaliai ir iš dalies pabandė ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų tyrimo klaidas.

Pasak kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nekreipė dėmesio į tai, kad jo ginamojo kaltė padarius BK 199 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje nurodytus nusikaltimus grindžiama iš esmės iš vienintelio įrodymų šaltinio, kurio patikimumas labai abejotinas, gauta informacija. Kasatoriaus teigimu, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, skyrę labai didelę reikšmę liudytojo V. Š. parodymams, neatkreipė dėmesio į tai, kad šis liudytojas buvo ne nešališkas įvykių stebėtojas, davęs parodymus apie kitų asmenų veiksmus, o asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, t. y. jis davė parodymus apie savo padaryto nusikaltimo aplinkybes. Dėl to, kasatoriaus nuomone, V. Š. negalėjo būti taikomos BPK 83 straipsnio 1, 4 dalių nuostatos. Kartu kasatorius, nurodęs, kad V. Š. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kelia pagrįstų abejonių (su tuo iš dalies sutiko ir apeliacinės instancijos teismas), bei išdėstęs savo argumentus šiuo klausimu, teigia, kad vargu ar asmens, neteisėtai tapusio liudytoju, parodymai gali būti laikomi įstatymo nustatyta tvarka gautais faktiniais duomenimis. Kita vertus, galbūt tie parodymai ir nebuvo gauti neteisėtais būdais, t. y. V. Š. nebuvo verčiamas kalbėti būtent taip, jo parodymai nebuvo klastojami ir pan., tačiau „pakankamai trapi liudytojo procesinė padėtis turėjo versti teismus atidžiau analizuoti jo parodymus, o kiekvieną esminį jo teiginį gretinti su iš kitų įrodymų šaltinių gautais duomenimis ir tik po to daryti vienokias ar kitokias išvadas“. Be to, kasatoriaus teigimu, V. Š. parodymai buvo prieštaringi, todėl teismai turėjo konkrečiau pasisakyti, kodėl viena jo parodymų dalimi tiki, o kitą – atmeta. Kasatoriaus tvirtinimu, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai tam nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžia manyti, kad, būdamas suinteresuotas išvengti bausmės už padarytas nusikalstamas veikas ir dėl to sutikęs bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, V. Š. buvo lengvai paveikiamas ir galėjo kalbėti ne apie tai, kas buvo iš tikrųjų, bet apie tai, ko reikėjo kaltinimui, kad atsirastų galimybė patraukti baudžiamojon atsakomybėn tuos, kurie paėmė iš V. Š. krepšius, nors jie galėjo ir nežinoti, kas juose yra.

Kasatorius skunde nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateiktu liudytojo V. Š. šios instancijos teisme duotų parodymų vertinimu. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad, siekdamas pašalinti bet kokias abejones dėl V. Š. parodymų patikimumo, apeliacinės instancijos teismas papildomai apklausė V. Š. ir dar kartą įsitikino, jog jo parodymai yra aiškūs, įtikinami, pasižymintys nuoseklumu ir vidine darna, todėl nekeliantys jokių abejonių. Kasatoriaus teigimu, jau vien tai, kad V. Š. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme, skyrėsi nuo jo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, turėjo priversti apeliacinės instancijos teisėjų kolegiją aptarti atsiradusius neatitikimus.

Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neskyrė reikiamo dėmesio jo ginamojo atpažinimui ir pažeidė BPK 192 straipsnio nuostatas. Pasak kasatoriaus, V. Š. parodė, kaip atrodo jo parodymuose minėtas „Andrius“: liesas, aukšto ūgio, ilgaplaukis vyras. Ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. rugpjūčio 25 d. buvo atliktas asmens parodymas atpažinti pagal nuotraukas, kurio metu V. Š. atpažino R. D. kaip asmenį vardu „Andrius“, apie kurį davė parodymus ir kuris 2008 metų balandį užsakė iš Olandijos parvežti kanapių, šias jam ir atidavė 2008 m. balandžio 24 d. Vilniuje, Kirtimuose, nors iš nuotraukos nesimatė, kad R. D. yra liesas, ilgais plaukais. Nors buvo akivaizdu, kad toks atpažinimas kelia didelių abejonių, tačiau R. D. V. Š. atpažinti nebuvo parodytas. Kasatoriaus teigimu, atpažinimo pagal nuotrauką metu buvo visos galimybės parodyti R. D. tuo metu įtariamajam V. Š., tačiau tai nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateikti argumentai dėl BPK 192 straipsnio nuostatų laikymosi, kasatoriaus tvirtinimu, nėra įtikinami. Pasak kasatoriaus, BPK 192 straipsnyje įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė asmenų, kuriems gali būti taikoma išimtis ir asmuo atpažįstamas pagal nuotraukas, sąrašą, todėl apeliacinės instancijos teismo pateiktas BPK 192 straipsnio aiškinimas neturėtų būti pripažįstamas pakankamu argumentu, pateisinančiu šių BPK nuostatų pažeidimą. Dėl to, kasatoriaus nuomone, šis informacijos šaltinis be teisinio pagrindo buvo pripažintas įrodymu, pakankamu jo ginamojo kaltei pagrįsti.

Be to, kasatorius skunde teigia, kad jo ginamajam palankius parodymus davusių liudytojų parodymai, priešingai nei tvirtinama teismų sprendimuose, yra susiję su byloje tirtomis aplinkybėmis. Šie asmenys davė parodymus apie R. D. išvaizdą, kuri akivaizdžiai skyrėsi nuo V. Š. pateikto „Andriaus“ apibūdinimo, taip pat paliudijo, kad R. D. V. Š. nurodytu laiku negalėjo būti Olandijoje ir bendrauti su juo, paaiškino, kur tuo metu buvo R. D.. Pasak kasatoriaus, teismai vietoj to, kad išdėstytų išsamų liudytojų suteiktos informacijos įvertinimą, pateiktų motyvuotas išvadas, kodėl remiasi nenuosekliais kaltinimo liudytojo parodymais ir atmeta liudytojų I. K. (K.), G. Z., P. R., A. P. parodymus, nurodė, jog šių liudytojų parodymuose nėra jokių reikšmingų duomenų apie bylos aplinkybes, be to, jie yra aiškiai suinteresuoti padėti jo ginamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasatorius nurodo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog R. D. į Amsterdamą iš Vilniaus oro uosto skrido tik vieną kartą – 2007 m. lapkričio 11 d., o V. Š. teigė su R. D. susitikęs Olandijoje 2007 metų pabaigoje arba 2008 metų pradžioje. Tuo tarpu minėti liudytojai, kurių parodymus teismai įvertino kaip nereikšmingus, taip pat patvirtino, kad R. D. 2007 metų pabaigoje ar 2008 metų pradžioje negalėjo būti Olandijoje.

Kasatoriaus tvirtinimu, jo ginamojo baudžiamojoje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pasak kasatoriaus, pagal BK 192 (turėtų būti –199) straipsnio 2 dalį atsako asmuo, gabenęs šiame straipsnyje nurodytus daiktus per Lietuvos valstybės sieną arba nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas, arba neturėdamas leidimo. Dėl to nustačius, kad narkotinės, psichotropinės medžiagos per Lietuvos Respublikos sieną buvo gabenamos be leidimo, baudžiamoji atsakomybė kyla nepriklausomai nuo to, ar tos medžiagos buvo pateiktos muitinės kontrolei ar ne. Taigi, kasatoriaus nuomone, apkaltinamajame nuosprendyje esanti nuoroda į tai, kad narkotinės medžiagos nebuvo pateiktos muitinės kontrolei, yra nereikalinga.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo ir jo ginamojo apeliacinius skundus, jų tinkamai neišnagrinėjo ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neišsiaiškino, kaip jo ginamasis suvokė daromos veikos požymius, koks buvo jo psichinis santykis su daroma veika, neatskleidė kaltės turinio, nepateikė motyvuotų išvadų dėl skundų argumentų, susijusių su R. D. nežinojimu apie iš V. Š. perimtuose krepšiuose esantį labai didelį narkotinių medžiagų kiekį ir R. D. parodymais dėl bendravimo su V. Š. mobiliuoju telefonu, fonoskopinės ekspertizės paskyrimu, atsiskaitymu už parvežtas narkotines medžiagas.

Kasaciniu skundu nuteistojo D. B. gynėjas advokatas A. Cegelis prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jo ginamojo baudžiamojoje byloje netinkamai pritaikė BK 24 straipsnio 1 dalies, 59 straipsnio, 199 straipsnio 2 dalies, 260 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kasatoriaus teigimu, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, nenustatę D. B. ir V. Š. bendros veikos, susitarimo kartu daryti nusikalstamą veiką, vieningos tyčios, nepagrįstai konstatavo, kad jo ginamasis veikė bendrininkaudamas su V. Š., ir tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pasak kasatoriaus, šioje situacijoje svarbu tai, kad jo ginamasis nežinojo, kokį kiekį narkotinės medžiagos jam atsiųs draugas. Kasatoriaus tvirtinimu, iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad jo ginamasis su V. Š. iš anksto nesitarė dėl kanapių gabenimo bei perdavimo, jo nepažinojo – V. Š. telefono numerį gavo tik tam, kad galėtų atsiimti siuntinį, kuriame turėjo būti asmeniniam naudojimui skirtas nedidelis kiekis kanapių. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme V. Š. nurodė nepažįstąs jo ginamojo ir be krepšio perdavimo Lietuvoje po skambučio telefonu jokių kitokių kontaktų su D. B., jeigu ten buvo jis, nes asmens, kuriam perdavė krepšį, neprisimena, nėra turėjęs; nė vienas kaltinamasis taip pat neparodė pažinoję D. B., o kaip liudytojas teisiamajame posėdyje apklaustas policijos pareigūnas R. V. parodė iki nuteistojo sulaikymo 2008 m. gegužės 28 d. neturėjęs duomenų, kaip nors siejančių D. B. su šia byla bei joje figūravusiais asmenimis, todėl jo (D. B.) sulaikymas jam buvęs netikėtas.

Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai neįvertino ir to, jog D. B. iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (tačiau ne jam inkriminuojamą) ir nuoširdžiai dėl to gailisi, todėl, kasatoriaus nuomone, nepagrįstai jo ginamajam netaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų.

Kasatorius, nesutikdamas su jo ginamojo veikos kvalifikavimu pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, aiškiai nenurodė, kokiais faktiniais duomenimis remiantis buvo padaryta kategoriška išvada dėl jo ginamojo kaltės įvykdžius narkotinių medžiagų kontrabandą. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų teiginiai, kuriais grindžiami skundžiami sprendimai dėl D. B. kaltės padarius BK 199 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą, kasatoriaus nuomone, neatitinka tikrovės, nes jo ginamasis visą laiką teigė, kad „dovanų“, t. y. kanapių, jam pasakė atsiųsiąs iš Olandijos paskambinęs draugas. Ketinamų atsiųsti kanapių kiekis ne tik nebuvo aptarinėjamas, bet ir iš viso nebuvo įvardytas ar paminėtas. Kasatoriaus tvirtinimu, byloje nėra įrodymų, paneigiančių šiuos jo ginamojo parodymus. Pasak kasatoriaus, byloje nėra ir objektyvių įrodymų, leidžiančių teigti, kad jo ginamasis turėjo įtakos ar prisidėjo prie kanapių įgijimo Olandijoje, kad jis kažkaip susijęs su kanapių perdavimu būtent V. Š., inicijavo šios kanapių siuntos gabenimą į Lietuvą, kontroliavo ar bent turėjo galimybę kontroliuoti jos gabenimą per ne vienos valstybės teritoriją ir atliko veiksmus, padėjusius šią narkotinę medžiagą nelegaliai pervežti per Lietuvos Respublikos sieną.

Kasatorius skunde nesutinka ir su jo ginamojo veikos kvalifikavimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Pasak kasatoriaus, jo ginamojo veiksmai neatitiko ir negalėjo atitikti BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties, nes baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad D. B. siekė įsigyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos. Kasatoriaus teigimu, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvados apie tai, kad jo ginamasis žinojo tikrąjį gautos narkotinės medžiagos kiekį, veikė tyčia, grindžiamos tik prielaidomis.

Nuteistojo G. V., nuteistųjų D. Č., R. D., D. B. gynėjų kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Nuteistojo G. V. ir nuteistųjų D. Č., R. D., D. B. gynėjų kasaciniai skundai iš esmės yra paduoti dėl, kasatorių nuomone, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo bei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant šią baudžiamąją bylą. Dėl to kasaciniuose skunduose nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatorių skunduose yra ir teiginių, kuriais kasatoriai iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų taikymu.

Dėl nuteistojo G. V. kasacinio skundo argumentų dėl BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatų laikymosi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

Nuteistasis G. V. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus, nes iš nuosprendžio neaišku, pagal kurį konkrečiai BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyvųjį požymį yra nuteistas. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies formuluotė yra abstrakti, nes neaišku, už ką konkrečiai – įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą – yra pripažintas kaltu bei nuteistas. Be to, apeliacinės instancijos teismas tik abstrakčiai nurodė, kad jis veikė bendrininkų grupe su V. Š. bei dar dviem nenustatytais asmenimis. Teismas nenurodė, kaip konkrečiai baudžiamojo įstatymo prasme tas bendrininkavimas pasireiškė. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas jį nuteisė remdamasis iš esmės vieno asmens – V. Š., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, parodymais ir, skyręs didelį dėmesį kaltinimui naudingiems V. Š. parodymams, visiškai nevertino kaltinimui prieštaraujančių D. Č., neigusio bet kokias sąsajas su juo (kasatoriumi), parodymų.

BK 260 straipsnio 3 dalyje (kaip 1 ir 2 dalyse) įtvirtintos alternatyvios savarankišką teisinę reikšmę turinčios neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų sudėtys: t. y. minėtų medžiagų didelio gaminimas ir (ar) perdavimas, ir (ar) įgijimas, ir (ar) laikymas, ir (ar) gabenimas, ir (ar) siuntimas, ir (ar) pardavimas, ir (ar) kitoks platinimas. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikaltimų sudėčių visuma ir bet kurios iš nurodytų veikų padarymas gali būti (esant visiems konkrečios sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Dėl to teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių reikalavimų) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-159/2012). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, nurodęs, kad „G. V. pats betarpiškai narkotinėmis medžiagomis nedisponavo“, kartu konstatavo, „kad G. V. nurodė V. Š. iš Olandijos į Lietuvą atvežti narkotines medžiagas, aprūpino jį mobilaus ryšio telefonu ryšio palaikymui, domėjosi, ar V. Š. su narkotinėmis priemonėmis jau atvyko į Lietuvą, koordinavo jų paėmimą“, „jog G. V. bendrininkavo priimant kanapes iš V. Š., t. y. sutarė, kad „G.“ narkotinių medžiagų paimti neatvyks, o tai padarys kitas žmogus (kaip nustatyta – D. Č.)“. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad „tokie aktyvūs G. V. veiksmai rodo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su V. Š. ir su D. Č., padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje“.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus (Nuosprendžio priėmimas) pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis panaikinamas, o apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma laikantis pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Be kitų reikalavimų, įstatyme nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Taigi teismo išvados turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, kiekvienas nuosprendis – motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, visapusiškai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir pašalinti abejones, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytoją V. Š., balsu perskaitė jo, kaip įtariamojo, ikiteisminio tyrimo papildomų apklausų parodymus, iš Kauno tardymo izoliatoriaus pareikalavo V. Š. ir D. Č. asmens bylas, o iš UAB „Vitmina“ – informaciją apie V. Š. komandiruotes į Nyderlandų Karalystę 2007 metų spalį–2008 metų gegužę, balsu perskaitė gautą informaciją apie minėtas V. Š. komandiruotes. Su gautomis V. Š. ir D. Č. asmens bylomis supažindino proceso dalyvius, paskyrė fonoskopinę ekspertizę, apklausė fonoskopinės ekspertizės aktą pateikusias ekspertes L. L. bei R. K. ir t. t. Teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, nuosprendyje išdėstė visas svarbias ir būtinas įrodyta pripažintas G. V. inkriminuojamų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes (vietą, laiką, būdą, kiek tai buvo galima nustatyti), taip pat tai, kad nusikalstamas veikas G. V. padarė veikdamas bendrininkų grupe, t. y. bendrais veiksmais ir, priešingai nei tvirtina kasatorius, nurodė, kaip tie veiksmai pasireiškė. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė, kodėl atmeta kitus – G. V. teisinančius – įrodymus. Taigi apeliacinės instancijos teismas nuosprendį dėl nuteistojo G. V. grindė teismo posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje, laikydamasis BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų, nurodė jo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie buvo pagrindas G. V. pripažinti kaltu ir jį nuteisti pagal BK 199 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas G. V. nusikalstamą veiką iš BK 238 straipsnio 1 dalies į 260 straipsnio 3 dalį, kaip to ir reikalauja BPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatos, nuosprendyje išdėstė išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo G. V. apeliacinį skundą, nepažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimų.

Dėl nuteistųjų D. Č. bei R. D. gynėjų skundų argumentų dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų laikymosi

Nuteistojo D. Č. gynėjas skunde nurodo, kad iš esmės vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo grindžiama jo ginamojo kaltė, yra liudytojo V. Š. parodymai, kurie yra nenuoseklūs, prieštaraujantys kitiems bylos duomenims ir kurių negalima patikrinti jokiais kitais baudžiamojo proceso veiksmais, nors BPK 20 straipsnio 4 dalyje toks įsakmus reikalavimas yra numatytas.

Nuteistojo R. D. gynėjas skunde taip pat teigia, kad jo ginamojo kaltė iš esmės grindžiama vieninteliu įrodymų šaltiniu – V. Š. parodymais, kurių patikimumas yra labai abejotinas. Pasak kasatoriaus, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, daug dėmesio skyrę šio liudytojo parodymams, neatkreipė dėmesio į tai, kad šis liudytojas buvo ne nešališkas įvykių stebėtojas, davęs parodymus apie kitų asmenų veiksmus, o asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, t. y. jis davė parodymus apie savo padaryto nusikaltimo aplinkybes. Vadinasi, kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad jo ginamojo baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Taigi, kaip matyti, kasatoriai skunduose iš esmės ginčija liudytojo V. Š. parodymų kaip įrodymų patikimumą ir jų vertinimą kitų bylos duomenų kontekste.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme V. Š. buvo apklaustas kaip liudytojas, o jo parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Kartu pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme nėra nustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, parodymams ir jų vertinimui. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas visapusiškai, nešališkai išnagrinėti bylą bei pašalinti abejones dėl V. Š. parodymų, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė V. Š. Šio teismo nuosprendyje išsamiai, visapusiškai išanalizuoti bei įvertinti V. Š. parodymai tiek atskirai, tiek lyginant juos su kitais byloje esančiais įrodymais, motyvuotai nurodyta, jog V. Š. apsisprendimas bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, nesant duomenų apie norą apkalbėti nuteistuosius, dar neleidžia jo parodymų vertinti kaip nepatikimų. Taigi V. Š. parodymai buvo tinkamai patikrinti jį apklausiant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, todėl, pripažįstant V. Š. parodymus įrodymais ir juos vertinat, BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatos nebuvo pažeistos.

Dėl nuteistųjų D. Č. bei R. D. gynėjų skundų argumentų dėl BPK 192 straipsnio nuostatų laikymosi

Nuteistųjų D. Č. bei R. D. gynėjai skunduose nurodo, kad nagrinėjant jų ginamųjų baudžiamąją bylą buvo pažeistos BPK 192 straipsnio nuostatos, nes juos V. Š. atpažino ne parodžius asmenį, o pagal nuotraukas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą (BPK 191 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nustatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti (BPK 192 straipsnio 5 dalis). Vadinasi, asmuo atpažįstamas pagal nuotraukas tik baudžiamojo proceso įstatymo nurodytais atvejais. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sistemiškai aiškinant šią baudžiamojo proceso įstatymo normą, joje nurodyta išimtis – saugumo užtikrinimas – be liudytojo ar nukentėjusiojo turi būti taikoma ir su teisėsaugos institucijomis bendradarbiauti sutikusiam įtariamajam.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. Š. ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. rugpjūčio 25 d. papildomai apklausiamas kaip įtariamasis nurodė aplinkybes, kuriomis jis matė bei įsidėmėjo D. Č. su R. D., jų požymius, pagal kuriuos jis šiuos asmenis galėtų atpažinti. V. Š. taip pat nurodė, kad dėl savo bei savo šeimos saugumo norėtų asmenis atpažinti pagal nuotraukas. Dėl to 2008 m. rugpjūčio 25 d., kaip to ir reikalaujama BPK 192 straipsnio 5 dalyje, kartu su trimis kitų asmenų nuotraukomis, jam buvo parodytos nuteistųjų D. Č. ir R. D. nuotraukos. Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolų matyti, kad V. Š. R. D. pagal veido bruožus atpažino kaip asmenį, 2008 metų balandį užsakiusį iš Olandijos į Lietuvą parvežti kanapes ir 2008 m. balandžio 24 d. jas paėmusį Vilniuje, Kirtimuose, o D. Č. – kaip labai panašų pagal bruožus į asmenį, 2008 metų balandį Olandijoje jam perdavusį sportinį krepšį su kanapėmis ir 2008 m. balandžio 25 d. Kaune, Veiverių pl. prie „Maxima bazės“ perėmusį šį krepšį iš jo, taip pat nurodė, kad visada jį matydavo su akiniais, ir paprašė esant galimybei pateikti atpažinti šio asmens nuotrauką su akiniais. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, kad krepšį su kanapėmis V. Š. 2008 metų balandį Olandijoje perdavė, o 2008 m. balandžio 25 d. Lietuvoje perėmė vienas ir tas pats asmuo – D. Č. Taigi nagrinėjamoje byloje atliekant D. Č. ir R. D. atpažinimą pagal nuotraukas BPK 192 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

Dėl nuteistųjų D. Č. bei R. D. gynėjų skundų argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi

Nuteistojo D. Č. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nevertinti jo bei jo ginamojo apeliacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. Č. veiksmų 2008 m. balandžio 20 d. Nyderlandų Karalystėje (Olandijoje), susijusių su kanapių perdavimu V. Š., yra neteisėtas. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo ginamojo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Nuteistojo R. D. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacijos instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatas, tinkamai neišnagrinėjo jo bei jo ginamojo apeliacinių skundų. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl skundų argumentų, susijusių su R. D. nežinojimu apie iš V. Š. perimtuose krepšiuose esantį labai didelį narkotinių medžiagų kiekį, su R. D. parodymais dėl bendravimo su V. Š. mobiliuoju telefonu, fonoskopinės ekspertizės paskyrimu, atsiskaitymu už parvežtas narkotines medžiagas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU3LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-457/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-457/2011">2K-457/2011</a>, 2K-26/2012, 2K-430/2012).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2012 m. kovo 26 d. nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo D. Č. bei R. D. ir jų gynėjų apeliacinių skundų argumentų.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė motyvus, kodėl nuteistojo D. Č. bei jo gynėjo dalis apeliacinių skundų argumentų atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl D. Č. pripažįstama teisinga bei pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas D. Č. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalindamas jam inkriminuotas naujas BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo aplinkybes, jog jis 2008 m. balandžio 20 d. Nyderlandų Karalystėje (Olandijoje) sutarė bei perdavė V. Š., kad šis neteisėtai į Lietuvą pargabentų ne mažiau kaip 4005,7 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, nuosprendyje, kaip to ir reikalaujama BPK 331 straipsnio 2 dalyje, nurodė jo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas D. Č. pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ir kitaip įvertina pirmosios instancijos teismo įrodymus. Kartu pažymėtina, kad, esant tokioms aplinkybėms, priešingai nei tvirtinama nuteistojo D. Č. gynėjo kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, kad „tokie sprendimai eliminuoja būtinumą aptarti D. Č. ir jo gynėjo skundų argumentus, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. Č. veiksmų 2008 m. balandžio 20 d. Nyderlandų Karalystėje, susijusių su kanapių perdavimu V. Š.“. Taigi apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. D. bei jo gynėjo apeliacinius skundus, nuosprendyje nurodė, kodėl jų skundai atmetami ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. D. pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų D. Č. bei R. D. ir jų gynėjų apeliacinius skundus, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalių nuostatų.

Dėl nuteistojo D. B. gynėjo kasacinio skundo dėl BK 24 straipsnio 1 dalies, 199 straipsnio 2 dalies, 260 straipsnio 3 dalies taikymo

Nuteistojo D. B. gynėjas tvirtina, jog pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai padarė išvadą, kad jo ginamasis veikė bendrininkaudamas su V. Š., teismai nenustatė bendrininkavimo požymių ir todėl netinkamai pritaikė BK 24 straipsnio 1 dalį.

Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pabrėžė, kad „D. B. nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas už kanapių įgijimą Olandijoje ar bendrininkavimą jas įgyjant ar jų betarpišką perdavimą V. Š.“. Kartu teismas, remdamasis ir D. B. parodymais, konstatavo, kad „D. B. su nenustatytais asmenimis susitarė, kad jie per V. Š. perduotų atvežti į Lietuvą narkotinę medžiagą – kanapes. Tokio susitarimo buvimas, domėjimasis apie V. Š. buvimo vietą yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad D. B. bendrininkavo gabenant narkotines medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną“. Taigi nepagrįstas kasatoriaus tvirtinimas, kad D. B. veikoje nėra bendrininkavimo požymių, numatytų BK 24 straipsnio 1 dalyje.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai jo ginamojo baudžiamojoje byloje netinkamai pritaikė BK 199 straipsnio 2 dalį, nes aiškiai nenurodė, kokiais faktiniais duomenimis remiantis buvo padaryta išvada dėl jo ginamojo kaltės įvykdžius narkotinių medžiagų kontrabandą. Pasak kasatoriaus, teismai netinkamai pritaikė ir BK 260 straipsnio 3 dalį, nes baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad jo ginamasis siekė įsigyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kaltinimas dėl D. B. neteisėto labai didelio kiekio – ne mažiau kaip 2771,73 g – kanapių bei jų dalių kontrabandos (BK 199 straipsnio 2 dalis) ir šios narkotinės medžiagos perėmimo (įgijimo) ir gabenimo (BK 260 straipsnio 3 dalis) nuo degalinės, esančios kelyje „Via Baltica“ ties Mauručių k., iki A5 kelio Kaunas–Marijampolė–Suvalkai 4 km yra pagrįstas įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gautais ir BPK nustatytais proceso veiksmais patikrintais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje apklausė patį D. B., liudytojus R. V., V. Š., vadovaudamasis BPK 287 straipsniu pavedė prokurorei organizuoti objektų (kanapių) tyrimą, o esant būtinybei ir ekspertizę, supažindino proceso dalyvius su gauta Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2009 m. spalio 30 d. išvada Nr. 11-2888(09) ir pridėjo ją prie bylos, balsu perskaitė byloje esančių pokalbių telefonu suvestines bei perklausė šių pokalbių įrašus, balsu perskaitė dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Taigi teismas, vykdydamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, apkaltinamąjį nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, ir laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų. Nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodyti ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – D. B. teisinančius – įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas D. B. gynėjo apeliacinį skundą, taip pat laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, išsamiai, nešališkai išanalizavo byloje esančių įrodymų, susijusių su D. B. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, visetą ir motyvuotai konstatavo, kad jis už neteisėtą labai didelio kiekio kanapių bei jų dalių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir Lietuvoje (BK 199 straipsnio 2 dalis, 260 straipsnio 3 dalis) nuteistas pagrįstai.

Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą ir (ar) gabenimą galima nustačius ir įrodžius, kad kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė, koks yra narkotinės medžiagos kiekis, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad disponuoja labai dideliu kiekiu tokios medžiagos. D. B. baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, priešingai nei tvirtina kasatorius, patvirtina, kad jis suvokė, jog disponuoja labai dideliu kiekiu kanapių bei jų dalių. Kita vertus, atsakomybė pagal BK 199 straipsnio 2 dalį už narkotinių medžiagų kontrabandą kyla nepriklausomai nuo neteisėtai per Lietuvos valstybės sieną gabenamų narkotinių medžiagų kiekio.

Dėl BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

Nuteistojo D. B. gynėjas skunde taip pat teigia, kad jo ginamojo baudžiamojoje byloje buvo netinkamai pritaikytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Pasak kasatoriaus, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai neįvertino to, jog D. B. „iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (tačiau ne jam inkriminuojamą) ir nuoširdžiai dėl to gailisi“.

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti minėtą sąlygų visumą, t. y. ir tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir tai, kad jis dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi.

Pagal teismų praktiką taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą lengvinančia baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276/2006">2K-276/2006</a>, 2K-94/2010, 2K-450/2010).

Kita vertus, nei nuteistojo D. B. gynėjo, nei prokuroro apeliaciniuose skunduose nenurodyti argumentai dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo D. B., todėl apeliacinės instancijos teisme šis klausimas nebuvo nagrinėtas. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Dėl to šie nuteistojo D. B. gynėjo skundo teiginiai turi būti palikti nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. V., nuteistojo D. Č. gynėjo advokato Valentino Staugaičio, nuteistojo R. D. gynėjo advokato R. G. ir nuteistojo D. B. gynėjo advokato Algirdo Cegelio kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė

Vytautas Greičius

Antanas Klimavičius

Vladislovas Ranonis

Jonas Prapiestis