Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo

(S Civilinė byla Nr. 3K-3-514/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.8; 92

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos O. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. L. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, VĮ Registrų centras, VĮ Valstybės turto fondas, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, M. L., R. K., R. R., E. K.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškimo esmė

Pareiškėjas prašo nustatyti nuosavybės teisės į pastatą įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Jis teigia, kad 1991 m. suremontavo, perstatė ir pritaikė arklidėms apleistą ir niekieno nenaudojamą pastatą-sandėliuką, esantį duomenys neskelbtini, ir valdo šį pastatą sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai jau daugiau kaip dešimt metų. VĮ Registrų centre nėra duomenų, kad šis pastatas būtų įregistruotas kaip kieno nors nuosavybė. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūnija sutiko, kad pareiškėjas naudotųsi šiuo pastatu, taip pat leido jam naudotis prie pastato esančiu žemės sklypu. Per visą valdymo laikotarpį niekas kitas neįgyvendino savo teisių į šį pastatą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, konstatavo, kad yra pagrindas manyti, jog pastato-arklidžių statybos buvo neteisėtos, todėl pareiškimas negali būti tenkinamas vien dėl šios priežasties. Pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais nustatyta, kad pareiškėjas apie 1990 m. ėmė naudotis statiniu (pašiūre ar sandėliuku), kuris buvo itin paprastos konstrukcijos, labai fiziškai nusidėvėjęs, iki 36-40 kv. m bendro ploto. Šis statinys nėra išlikęs, jo vietoje šiuo metu pastatytos 68,79 kv. m bendro ploto arklidės. Vienareikšmių duomenų apie tai, kieno ir kada šis neišlikęs statinys buvo pastatytas, byloje nėra. Nors pareiškėjo pateiktame 1959 m. vietovės plane buvo pažymėtas negyvenamasis pastatas, negalima teigti, kad tai tas pats statinys, nes vėliau jis niekur nebuvo žymimas. Naujos kokybės statinys-arklidės galėjo būti pradėtas statyti nuo 1994 iki 1996 m., baigtas – nuo 1998 iki 2000 m. Pareiškėjas neturėjo statybos leidimo ir negalėjo vykdyti nei buvusio statinio rekonstrukcijos, nei naujo statinio statybos darbų valstybei priklausančioje žemėje, kuria naudotis jis neturėjo jokio teisėto pagrindo, be to, teritorijoje, priskirtoje Pavilnių regioniniam parkui, kuriame ribojama ūkinė veikla, naujų statinių statyba bei esamų rekonstrukcija.

Teismas taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog ginčo pastato valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų terminą, kuris skaičiuojamas nuo daikto užvaldymo iki kreipimosi į teismą dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Kadangi byloje nustatyta, kad ginčo pastatas-arklidės galėjo būti baigtas statyti laikotarpiu nuo 1998 iki 2000 m., tai jo valdymas iki pareiškimo padavimo teisme (2006 m.) nesitęsė dešimt metų. Be to, pagal CK 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento (ši teisės norma įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 1 d.). Nors įgyjamosios senaties terminas skaičiuojamas ir daikto valdymui, kuris prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tačiau, netgi ir pripažinus, kad pareiškėjas ginčo pastatą pradėjo valdyti 1998 m., tai iki 2003 m. liepos 1 d. nebuvo praėję dešimt metų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinį skundą, 2008 m. birželio 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo padarytomis išvadomis, kad ginčo statinio valdymas nesitęsė dešimt metų ir kad jo statyba buvo neteisėta.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti nauji įrodymai – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūnijos 2008 m. balandžio 2 d. pranešimas ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 1997 m. ištrauka iš 1994 m. Lietuvos koordinačių sistemos (žemėlapis) – nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo. Seniūnijos pranešimas patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjui leista prižiūrėti žemės sklypą, esantį prie arklidžių, tačiau tik iki teismo sprendimo priėmimo. Žemėlapis patvirtina faktą, kad jau 1994 m. Lietuvos koordinačių sistemoje buvo matomas statinys, kurį pareiškėjas įvardija kaip jo valdomą. Tačiau žemėlapyje nematyti, ar tai yra tas pats pastatas, kurį pareiškėjas šiuo metu įvardija kaip arklides. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi arklidžių statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t. y. nėra CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį ir priimti naują sprendimą – nustatyti prašomą įgyjamosios senaties faktą. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias turto įgijimą pagal įgyjamąją senatį (CK 4.47 straipsnio 11 punktą, 4.68-4.71 straipsnius), pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176-185 straipsnius), bei CPK 270 straipsnio 4 dalį, 331 straipsnio 4 dalį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kasatoriaus nuomone, yra visos sąlygos jam nuosavybės teisei į ginčo pastatą įgyjamosios senaties pagrindu pripažinti, nes teismai byloje nenustatė: 1) kad daiktas buvo užvaldytas nesąžiningai (ginčo pastatą kasatorius valdo turėdamas Rasų seniūnijos sutikimą); 2) kad daiktas įregistruotas kito asmens vardu (ginčo pastatas neįregistruotas kaip kieno nors nuosavybė); 3) kad daiktas buvo valdomas neteisėtai, su pertraukomis ar kitaip nesąžiningai; 4) kad daiktu nesinaudojama kaip savo (ginčo pastatą kasatorius suremontavo, jame užsiima visuomenei naudinga veikla, jį prižiūri ir kasmet remontuoja).

Teismai visiškai netyrė ir neįvertino nuo 1957 m. egzistavusio ūkinio pastato išlikimo ir jo priežiūros aplinkybių. Byloje esantys įrodymai (liudytojų parodymai ir oficialus dokumentas – nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla) įrodo, kad ginčo pastatas tuo pačiu adresu stovėjo jau nuo 1957 m., jis buvo bešeimininkis, niekada nebuvo įregistruotas savivaldybės ar seniūnijos vardu, o valstybė turėjo pakankamai laiko atlikti jo teisinę registraciją, tačiau to nepadarė. Kasatorius nuo 1991 m. sąžiningai, teisėtai, nepertraukiamai ir kaip savo valdo ginčo pastatą.

Teismai netyrė ir nevertino liudytojų parodymų, patvirtinančių šias aplinkybes. Atvirą ir sąžiningą pastato valdymą daugiau nei dešimt metų patvirtina kasatoriaus pateikti rašytiniai įrodymai: Rasų seniūnijos 2001 m. gruodžio 12 d. pažyma Nr. 292 apie tai, kad seniūnija neprieštarauja, jog būtų laikomi žirgai ginčo pastate; Rasų seniūnijos 2006 m. vasario 6 d. raštas Nr. A6-974-(2.5-SEN-13), kuriuo seniūnija sutinka, kad kasatorius naudotųsi žemės sklypu prie jo valdomo pastato; Vilniaus miesto savivaldybės 2006 m. vasario 22 d. raštas Nr. A51-3093-(3.5-PD), adresuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kuriuo prašoma padėti kasatoriui įregistruoti jo valdomą pastatą; Rasų seniūnijos 2007 m. gegužės 22 d. raštas Nr. A6-2308(4.4-SEN-13), kuriuo seniūnija patvirtino, kad kasatorius daugiau kaip dešimt metų naudojasi ginčo pastatu.

Teismai nepagrįstai kasatoriaus veiksmus, susijusius su ginčo pastato remontu ir prižiūrėjimu, traktavo kaip savavališką statybą. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šią teismų išvadą, t. y. statybas prižiūrinčių institucijų protokolų, aktų ir pan.; jų ir negalėjo būti, nes nuo 1991 m. nebuvo atlikta jokių pastato rekonstrukcijos ar statybos darbų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pastatas natūra yra tas pats, koks nekilnojamojo daikto techninės apskaitos byloje yra pažymėtas nuo 1957 m.

Pastatas nėra kasatoriaus naujai sukurtas nuosavybės objektas. Jo pagrindinės konstrukcijos ir paskirtis iki šiol yra nepakeisti – jis buvo ir liko ūkinės paskirties pastatu.

Teismai, siekdami išsiaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, turėjo paskirti pastato ekspertizę, kuri nustatytų, ar kasatorius nuo 1991 m. rekonstravo pastatą, ar tik sąžiningai juo naudojosi, t. y. jį remontavo, dažė, šildė ir pan., nekeisdamas pagrindinių jo konstrukcijų ir paskirties. Pažymėtina, kad Rasų seniūnija teisme patvirtino, jog kasatorius visus pastato remonto darbus atliko su seniūnijos leidimu.

Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad teismai pagrįstai netenkino kasatoriaus pareiškimo dėl įgyjamosios senaties fakto, nes byloje nustatyta, jog ginčo statinio rekonstrukcija buvo neteisėta, o jo valdymas truko mažiau negu dešimt metų. Kasatorius pareiškime nurodė, kad suremontavo sandėliuką, jį perstatė ir pritaikė arklidėms, prie pareiškimo pridėjo sandėliuko rekonstrukcijos darbų projektą. Šios rekonstrukcijos rezultatas – ginčo statinio plotas padidėjo iki 68,79 kv. m. Tas aplinkybes, kad iki rekonstrukcijos statinys buvo 6 m x 6 m patvirtino ne tik liudytojai, bet ir pats kasatorius, teigdamas, kad statinį praplėtė. Kasatoriaus pateikti dokumentai, įrodantys statinio valdymo trukmę, datuojami 2001 m. ir vėlesne data, taigi nepatvirtina daikto valdymo dešimties metų laikotarpiu fakto.

Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija prašo skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog iki ginčo statinio užvaldymo šis buvo sukurtas ir įteisintas įstatymo nustatyta tvarka. Dėl to laikytina, kad ginčo statinys nuo pat jo sukūrimo pradžios yra savavališkas, taigi nelaikytinas daiktinių teisių objektu ir jo užvaldymas negali būti laikomas sąžiningu ir teisėtu. Remiantis byloje esančiais duomenimis ginčo statinio iki jo užvaldymo ir savavališkų statybos darbų atlikimo apskritai negalima buvo laikyti pastatu, todėl kasatoriaus veiksmai laikytini ne kaip jau esančio pastato užvaldymas, bet kaip savavališka naujo statinio statyba valstybinėje žemėje, šiurkščiai pažeidžiant įstatymus. Nors ginčo pastatas neįregistruotas kitų asmenų vardu, tačiau laikytina, kad jei pastatas būtų sukurtas teisėtai, jis būtų priskirtas valstybei ar savivaldybei.

Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Valstybės turto fondas prašo spręsti skundo atmetimo ar tenkinimo klausimą teismo nuožiūra.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Kasacinis teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58-4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. C. v. VĮ Registrų centro Utenos filialas, bylos Nr. 3K-3-379/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB “Stoties turgus” v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-586/2006; ir kt.).

Kasacinis teismas, aiškindamas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas, taip pat yra išaiškinęs, kad pagal CK nustatytą reglamentavimą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui:

1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 straipsniai). Daikto valdymas kitu pagrindu, pvz., pagal nuomos sutartį, neatitinka nurodytos įstatymo sąlygos;

2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai);

3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Antai pagal CK 4.69 straipsnio 2 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo;

4) daikto atviras valdymas (CK 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas;

5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 straipsniai). Asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl daikto grąžinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens teisę į jį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V.M. ir kt., V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB “Stoties turgus” v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-586/2006 ir kt.).

Viena iš sąlygų įgyjamosios senaties nuostatoms taikyti yra tai, kad pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Pagal įgyjamąją senatį nuosavybė gali būti įgyjama į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Jeigu tai nekilnojamasis daiktas, tai jis turi būti kaip nekilnojamasis daiktas sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu. Kitokiu atveju pareiškėjo teisės negali būti ginamos, nes iš neteisės negali būti kildinama teisė ir jos teismas negina.

Daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektu. Tai teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka atsiradęs daiktas. Nekilnojamasis daiktas gali atsirasti kaip naujo daikto sukūrimas ar esamo daikto rekonstrukcija statybos būdu (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. Aplinkybės, kad neteisėtai statybai panaudotos pareiškėjui nuosavybės teise priklausančios medžiagos, įdėtas jo darbas, lėšos ar panaudoti kiti jo ar pasitelkti resursai, neturi teisinės reikšmės taikant nuostatas dėl nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu fakto pripažinimo, nes kaip neteisėtos statybos rezultatas toks statinys negali būti pripažintas nuosavybės teisės objektu (CK 4.69 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje teismai sprendė, kad arklidės kaip nekilnojamasis daiktas yra sukurtas statybos būdu ir nesilaikant tai reglamentuojančių aktų, todėl netaikė įgyjamąją senatį reglamentuojančių aktų. Tokia teismų išvada dėl teisės aktų, reglamentuojančių įgyjamąją senatį, taikymo yra pagrįsta, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas sąlygas, kurios keliamos nekilnojamam daiktui kaip privačios nuosavybės teisės objektui, nes jis turi atitikti visas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas. Tai sudaro pagrindą atmesti kasacinio skundo argumentus dėl įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo.

Dėl statybą reglamentuojančių teisės normų taikymo

Teismai nustatė faktus, kurių kasaciniame skunde neneigia ir kasatorius, t. y. kad jo valdymo pradžioje pradėtas valdyti statinys buvo itin paprastos konstrukcijos, labai fiziškai susidėvėjęs, iki 36–40 kv. m ploto. Statybos rezultatas yra 67,79 kv. m ploto statinys, kurį kasatorius kvalifikuoja kaip nekilnojamąjį daiktą. Jeigu daiktas yra sukurtas statybos būdu, tai reikalavimai jam kaip nekilnojamajam daiktui vertinami atsižvelgiant ne tik į bendruosius nekilnojamiesiems daiktams keliamus reikalavimus, bet ir į keliamus reikalavimus jam pagal statybos norminius aktus. Statiniai, kaip nekilnojamieji daiktai, yra nekilnojamojo turto kadastro objektai (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalis 2 punktas). Jie formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3 dalis). Teismai pagrįstai taikė statybą reglamentuojančius teisės aktus, spręsdami, ar teisės aktų nustatyta tvarka pastatytas nekilnojamasis daiktas.

Statinio nuosavybės teisė jo valdymo pradžios metu ir dabar neįteisinta, jai įteisinti taikomi šiuo metu galiojantys teisės aktai, nustatantys statybai keliamus reikalavimus. Pagal teismų nustatytas ir kasatoriaus nurodytas aplinkybes nesudėtingas statinys kaip stogas ant stulpų (gali būti su galinėmis sienomis ar be jų) žmonėms ar daiktams pridengti nuo kritulių ar saulės, kuris gali būti atskiras statinys ar priestatas prie kito pastato, yra inžinerinis statinys – stoginė (aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto STR 1.01.07:2002. „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 6.11 punktas). Tokiam statiniui statyti statybos leidimas nereikalingas. Nesudėtingas statinys, kuriam nereikia statybos leidimo, pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies. 2 punktą nelaikytinas nekilnojamuoju daiktu. Teismai nustatė, kad toks pradėtas valdyti objektas neišliko dėl atlikto remonto. Remontas yra statyba, jeigu tai veikla, kuria siekiama pastatyti naują, rekonstruoti ar remontuoti esamą statinį (Statybos įstatymo 2 straipsnio 13 punktas). Statinio remontas – statybos rūšis, kai yra tikslas iš dalies ar visiškai atkurti normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytas statinio ar jo dalies savybes, pablogėjusias dėl jo naudojimo, ar jas pagerinti (Statybos įstatymo 2 straipsnio 19 punktas). Tuo tarpu statinio rekonstrukcijos metu siekiama iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti naują kokybę (Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 punktas). Ji gali būti padaroma tokiais būdais kaip kad pristatant ne didesnį kaip 10 proc. esamo statinio ploto priestatą (kitu atveju tai bus nauja statyba pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 punktą), iš esmės keičiant statinio fasado išvaizdą; iš esmės keičiant statinio patalpų planą pertvarkant laikančias konstrukcijas, apšiltinant statinio išorines atitvaras (sienas, stogą) ir kt. Teismai nustatė, kad 36-40 kv. m statinio kaip stoginės neliko, nes planuose buvusio statinio vietoje nurodomas 16 kv. m statinys, t. y. jis iš esmės perstatytas, ir tai kvalifikuojama kaip rekonstrukcija ar naujo daikto sukūrimas, t. y. statyba. Jos rezultatas – patalpos, pritaikytos arkliams laikyti. Arklidės pagal aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintą STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ yra kitos (fermų) paskirties pastatas (8.18 punktas). Byloje įrodyta, kad nesudėtingas inžinerinis statinys dėl rekonstrukcijos ar naujos statybos darbų tapo nekilnojamuoju daiktu – fermų paskirties pastatu arkliams laikyti. Jei pradėto valdyti nesudėtingo statinio neišliko, o dėl statybos darbų buvo pastatytas nekilnojamasis daiktas kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas, tai nuosavybės teisė į jį negali būti pripažįstama įgyjamosios senaties būdu, o turi būti sprendžiama dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal Statybos įstatyme nustatytą tvarką (CK 4.69 straipsnio 1 dalis, 4.47 straipsnis, 4.12 straipsnis, Statybos įstatymas, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5.7 straipsnis ir kiti teisės aktai). Dėl nurodytų motyvų kasacinio skundo teisiniai argumentai, kaip neišsamūs ir neapgrįsti, atmetami.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie yra faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 347 straipsnio 1 dalis 3 punktas, 353 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrindų skundžiamiems teismų sprendimui ir nutarčiai panaikinti ar pakeisti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą sumokėjo advokatui 2360 Lt. Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę paslaugą maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatyta, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą taikytinas koeficientas – 2, kurio pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Taigi šiuo atveju maksimalus užmokesčio dydis yra 1600 Lt (MMA – 800 Lt x 2). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis viršija rekomenduotiną, taip pat į tai, kad byla nebuvo labai sudėtinga, joje nebuvo nagrinėjami nauji teismų praktikos klausimai, dėl to advokato darbo ir laiko sąnaudos nėra didelės, prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas mažina iki 1000 Lt (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti iš pareiškėjos O. L. suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai 1000 (vieną tūkstantį) Lt advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas