Baudžiamoji byla Nr. 2K-443/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.14.; 2.8.11; 2.6.7.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. spalio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Tomo Šeškausko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. Ž., kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 30 d. nutarties, kuria nuspręsta A. Ž., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 192 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 98 straipsnio 7 dalimi, perduoti tėvo F. Ž. globai, nustatant jo medicininį stebėjimą Vilniaus psichikos sveikatos centre.
Kompiuterio sisteminis blokas „Click 21“, skaneris „Phantom 336 CX“, spausdintuvas „HP laser Jet 5L“ ir monitorius „Sony“, 366 tuščios kompaktinių plokštelių dėžutės, mobiliojo ryšio telefonas „Siemens A35“, (duomenys neskelbtini) grąžinti A. Ž.. Iš 575 kompaktinių plokštelių tuščios plokštelės bei laikmenos, kuriose įrašytos teisėtos kūrinių kopijos, grąžintos A. Ž., o plokštelės, kuriose įrašytos neteisėtos kūrinių kopijos, konfiskuotos. Prie baudžiamosios bylos saugomos E. A. pateiktos 2 kompaktinės plokštelės, S. Š. – 1 kompaktinė plokštelė, V. J. P. – 4 kompaktinės plokštelės, K. A. Klimavičiaus – 25 kompaktinės plokštelės, A. A. L. M. – 25 kompaktinės plokštelės, o A. V. – 2 kompaktinės plokštelės konfiskuotos.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, kuria A. Ž. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas pripažino, kad A. Ž., pažeisdamas 1999 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo Nr. VIII-1185 (2003 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-1335 redakcija) 15 straipsnio 2 dalies reikalavimą, numatantį, kad bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus ar jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu, ir 73 straipsnio 2 punktą, kuriame numatyta, kad autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių pažeidimu laikomas kūrinių neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais, neturėdamas autorių teisių, gretutinių teisių subjekto ar jų tinkamai įgalioto asmens leidimo neteisėtai atgamino, platino ir laikė komercijos tikslais audiovizualinių ir muzikos kūrinių, kompiuterinių programų bei kompiuterinių žaidimų neteisėtas kopijas, būtent:
A. Ž. nuo 2000 m. rugpjūčio 21 d. iki 2005 m. sausio 12 d., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), panaudodamas kompiuterį „Click 21“, neteisėtai atgamino intelektinės nuosavybės objektus – audiovizualinių ir muzikos kūrinių, kompiuterinių programų ir kompiuterinių žaidimų kopijas, kurias komercijos tikslu laikė tame pačiame bute ir šiuo kompiuteriu iš elektroninio pašto, kurio adresas (duomenys neskelbtini), siunčiamais laiškais susitaręs su V. J. P., K. A. K., S. Š., E. A., A. A. L. M., A. V., laikotarpiu nuo 2000 m. rugpjūčio 21 d. iki 2005 sausio 12 d. bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), arba naudodamasis VĮ „Lietuvos paštas“ teikiama išperkamojo mokesčio pašto perlaidos paslauga, pardavė šiems asmenims kūrinių neteisėtas kopijas. A. Ž. nuo 2000 m. rugpjūčio 21 d. iki 2005 m. sausio 12 d. atgamino, platino ir laikė komercijos tikslais 307 materialiąsias laikmenas su neteisėtomis kompiuterinių programų kopijomis, 3 materialiąsias laikmenas su neteisėtomis muzikinių kūrinių kopijomis, 56 materialiąsias laikmenas su neteisėtomis MP3 formatu įrašytų muzikinių kūrinių kopijomis, 14 materialiųjų laikmenų su neteisėtomis MPEG-4 formatu įrašytų audiovizualinių kūrinių kopijomis bei 112 materialiųjų laikmenų su neteisėtomis kompiuterinių žaidimų kopijomis, iš viso 492 materialiąsias laikmenas su neteisėtomis kompiuterinių programų, audiovizualinių ir muzikos kūrinių bei kompiuterinių žaidimų kopijomis, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas yra 163 461,30 Lt.
Kasaciniu skundu A. Ž. gynėjas prašo teismų sprendimus panaikinti, bylą A. Ž. atžvilgiu nutraukti ir grąžinti visus iš jo paimtus daiktus.
Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą nebuvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos faktinės aplinkybės, o jo ginamasis nepagrįstai ir neteisėtai, vadovaujantis prielaidomis, pripažintas kaltu pagal BK 192 straipsnio 1 dalį dėl tų pačių veikų ir už tą patį laikotarpį, už kurį buvo išteisintas Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu, t. y. dėl veikų iki 2003 m. rugsėjo 29 d., taip pažeidžiant BK 2 straipsnio 6 dalį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 14 straipsnio 7 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad non bis in idem principo (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 protokolo 1 dalis) pažeidimui pakanka, jog sutaptų bent vienas iš esminių veikos požymių, tačiau to nevertino. Teismas, nagrinėdamas skundą, visiškai neanalizavo ir nepasisakė nutartyje dėl A. Ž. inkriminuojamos kaltės laiko atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad pas A. Ž. buvo rastos ir paimtos ne tos pačios laikmenos, kurios buvo grąžintos priėmus išteisinamąjį nuosprendį, yra neteisinga ir nepagrįsta. Teismas neteisingai atliko laikmenų palyginimą, neatliko grąžintų ir kratos metu paimtų daiktų sąrašų lyginimo ir dėl to nutartyje nepasisakė. Nemaža dalis paimtų ir konfiskuotų kompaktinių plokštelių yra mokomojo turinio, vaizduojamojo meno kūrinių įrašai, laisvai platinami be jokių apribojimų, už kuriuos baudžiamoji atsakomybė nenumatyta, todėl tokio pobūdžio įrašai konfiskuoti neteisėtai. Didelė dalis vizualinių ir kitokių įrašų byloje nepagrįstai priskirti ir įvardijami kaip kompiuterio programos, ir nustatoma nereali jų vertė pinigine išraiška. Bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo apklausti specialistai, todėl nebuvo galimybės išsiaiškinti aktualių klausimų dėl duotų išvadų. Daiktiniai įrodymai teisme taip pat nebuvo apžiūrėti, o be to, nėra galimybės įvertinti, ar paimtos ir konfiskuotos kompaktinės plokštelės yra atgamintos A. Ž., ar tai jo teisėtai įsigyti ir naudojami daiktai. Teismas padarė prielaidą, kad A. Ž. turėjo galimybę perrašyti kūrinius, tačiau, ar tai buvo padaryta, byloje jokių įrodymų nėra. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad byloje neįrodytas neteisėto kūrinių atgaminimo faktas, tačiau prieštaringai teigia, kad A. Ž. atkūrė, laikė ir platino kūrinių kopijas, nors dėl atkūrimo nusikalstama veika BK 192 straipsnyje nenumatyta. Teismas, vertindamas jo veiksmus, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Kasatorius pažymi, kad pagal BK 95 straipsnį visiems pardavimo atvejams, dėl kurių apkaltintas jo ginamasis, yra taikytinas senaties terminas, nes nuo jų praėjo daugiau kaip ketveri metai, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šio skundo motyvo nepasisakė. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminį tyrimą atlikęs pareigūnas A. V., pažeisdamas Operatyvinės veiklos įstatymo 6, 12 straipsnius ir BPK 159 straipsnį, nepatvirtinęs nusikalstamos veikos imitavimo elgesio modelio bei naudodamasis operatyvinei veiklai jam skirtomis lėšomis atliko prieš A. Ž. neteisėtus provokacinius veiksmus. Krata paimant A. Ž. daiktus buvo atlikta pažeidžiant BPK 149 straipsnio reikalavimus, todėl šio veiksmo metu gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais pagal BPK 20 straipsnį.Be to, A. Ž. buvo neteisėtai uždarytas į areštinę jo neapklausus, taip pažeidžiant BPK 188 straipsnio 2 dalį. Bylos nagrinėjimo metu neatlikta A. Ž. sveikatos būklės ekspertizė ir nepaneigta prielaida, kad veikos metu A. Ž. galėjo būti nepakaltinamas.
Atsiliepimu į A. Ž. gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį perduoti A. Ž. tėvo F. Ž. globai, vadovavosi BPK 297–298, 301–302, 304–307 straipsniais, tačiau šie straipsniai reglamentuoja nuosprendžio priėmimą. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą reglamentuoja BPK 392–406 straipsniai. Teismas, vadovaudamasis tik BK 98 straipsnio 7 dalimi ir nusprendęs A. Ž. perduoti tėvo globai, nustatant jo medicininį stebėjimą Vilniaus psichikos centre, priėmė neteisingą ir BPK nenumatytą nutartį, taip padarydamas esminį Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, šio pažeidimo neištaisė.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK reikalavimų taikymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme
BPK 4 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Teismų galutiniai procesiniai sprendimai – nuosprendžiai ir nutartys – taip pat turi būti priimti tik tokie, kokius numato baudžiamojo proceso normos, įtvirtintos atitinkamuose BPK straipsniuose.
BPK 392 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso tvarką nustato BPK bendrosios taisyklės su BPK XXIX skyriaus straipsniuose numatytomis išimtimis.
Šioje byloje bendra tvarka pradėtas baudžiamasis procesas tapo priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad A. Ž., įtariamam BK 192 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu, sutriko psichika, ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Prokuroras BPK 397 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta tvarka kreipėsi į teismą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.
Pagal BPK baudžiamasis procesas tokiu atveju turi būti užbaigtas apylinkės teismui priimant vieną iš nutarčių, numatytų BPK 403 straipsnio 1 dalyje. Šiame įstatyme yra numatytas baigtinis nutarčių sąrašas, kurias gali priimti teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, ir numatyti tokių nutarčių priėmimo pagrindai. Priklausomai nuo to, kurią iš šešių galimų nutarčių rūšių teismas nusprendžia priimti, toliau teismas išsprendžia klausimus, numatytus BPK 403 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK bendrosiomis nuosprendžio surašymo procesinėmis taisyklėmis, 2008 m. sausio 30 d. nutartyje konstatavo, kad A. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 192 straipsnio 1 dalyje, ir, remdamasis Lietuvos Respublikos BK 98 straipsnio 7 dalimi, nusprendė A. Ž. perduoti tėvo F. Ž. globai, nustatant jo medicininį stebėjimą Vilniaus psichikos sveikatos centre.
Taigi pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad A. Ž. veiksmuose yra nusikalstamos veikos sudėtis ir šio asmens psichika (dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti) sutriko po nusikaltimo padarymo, nesprendė bylos pagal specialiąsias, būtent priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesui nustatytas baudžiamojo proceso normas. Šis teismas šiuo atveju byloje priėmė baudžiamojo proceso normomis nereglamentuotą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas tokio sprendimo teisėtumo nepatikrino ir nutartį paliko galioti.
Iš to, kas pasakyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 4, 392, 401 straipsnių, 403 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies reikalavimus. Gynėjas kasaciniame skunde nenurodo, kad teismai pažeidė minėtuose BPK straipsniuose numatytus reikalavimus, tačiau kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos, numatytos BPK 376 straipsnio 1 dalyje, leidžia šiam teismui, nustačiusiam esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, patikrinti apskųstų teismų sprendimų teisėtumą ir šiuo aspektu. Kasacinių bylų teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimo išsprendimas nesiremiant specialiosiomis, būtent šių priemonių taikymo procesui nustatytomis taisyklėmis, negali būti laikomas formaliu ir neesminiu (kasacinė nutartis Nr. 2K-569/2005).
Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, palikęs galioti neteisėtą apylinkės teismo sprendimą, nutartyje neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl abiejų esminių A. Ž. gynėjo apeliacinio skundo prašymų – dėl bylos A. Ž. nutraukimo ir dėl dalies daiktinių įrodymų konfiskavimo teisėtumo ir pagrįstumo. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nei nuosprendžio motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyse visiškai nenurodė, kuria baudžiamojo įstatymo norma remdamasis priima sprendimą dėl turto konfiskavimo.
Taigi apeliacinis teismas, esant apylinkės teismo nustatytoms aplinkybėms ir vadovaudamasis BPK XXIX skyriaus nuostatomis, bylos nutraukimo A. Ž. galimybės bei daiktinių įrodymų išsprendimo pagal įstatymus nesvarstė, nors tai, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo reikalavimus, privalėjo padaryti. Pastebėtina, kad apeliacinio teismo nutartyje taip pat visiškai neatsakyta ir į skundo argumentus dėl bylos nutraukimo pagrindo, esančio BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau paminėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą pagal paduotą apeliacinį skundą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo pažeidimai, numatyti BPK 320 straipsnio 3 dalyje (bylos nepatikrinimas tiek, kiek buvo prašoma gynėjo apeliaciniame skunde, bei neištaisymas apylinkės teismo nutartyje A. Ž. padarytų akivaizdžių neigiamos įtakos jo teisinei padėčiai turinčių BPK pažeidimų), taisytini apeliacinės instancijos teisme. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas, privalo ištaisyti šioje nutartyje konstatuotus esminius BPK pažeidimus, patikrinti bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Gynėjo apeliaciniame skunde minimų ir kasaciniame skunde atkartojamų argumentų dėl BK 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto non bis in idem principo pažeidimo ir kitų skundo klausimų kasacinės instancijos teismas negali svarstyti, nes iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme šie klausimai turės būti iš naujo sprendžiami. Jų svarstymas ir nuomonės dėl jų išreiškimas kasacinėje nutartyje pažeistų BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369, 383 straipsniais, 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Olegas Fedosiukas
Tomas Šeškauskas
