A. B. pagal BK 281 str. 3 d., 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-65-719/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25250-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.25.4.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Albino Antanaičio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistajam A. B. ir jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. S. (A. S.) ir I. S. atstovui advokatui Osvaldui Martinkui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendį, A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda. Iš civilinės atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiajam – civiliniam ieškovui A. S. priteista 14 000 Eur, o nukentėjusiajai – civilinei ieškovei I. S. priteista 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiųjų ‒ civilinių ieškovų A. S., I. S. prašymas dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo atmestas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu A. B. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų A. S. ir I. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi nuteistojo bei jo gynėjo, prokuroro, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų atstovo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. B.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nukentėjusiųjų – civilinių ieškovų I. S., A. S. atstovo advokato O. Martinkaus ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro L. Gružo apeliacinius skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ir jų visumą įvertino netinkamai, todėl, spręsdamas A. B. kaltės klausimą, padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai šį išteisino pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija byloje surinktų įrodymų visumai prieštaraujančia pripažino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. B. veiksmai, vairuojant automobilį „Škoda Octavia“, nebuvo dėsningai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – A. S. sužalojimais. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad A. B. padaryta veika atitinka visus nusikaltimo, nustatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėjas advokatas R. Jurka prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 28 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 281 straipsnio nuostatas, susijusias su būtinosios padarinių kilimo sąlygos, neatsargios kaltės nustatymu ir A. B. veiksmų individualizavimu, padarė esminius BPK pažeidimus, susijusius su įrodymų vertinimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir teismo nuosprendžio surašymu (BPK 305 straipsnio 1 dalis), tai sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą baigiamąjį aktą.

3.2. Šis teismas, nepritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. B. veiksmai vairuojant automobilį „Škoda Octavia“ nebuvo dėsningai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – A. S. sužalojimais, nustatė, jog techniniu požiūriu eismo įvykio kilimą nulėmė tiek A. B., tiek ir nukentėjusiojo A. S. veiksmai. KET reikalavimus pažeidė abu eismo dalyviai, todėl abiejų asmenų veiksmai laikytini būtinąja padarinių kilimo sąlyga, o tai reiškia, kad A. B. veikoje yra BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių. Taip pat apeliacinės instancijos teismas

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas pastarąją išvadą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-689/2018 (kartu ir kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015, 2K-325-942/2017 pateiktų išaiškinimų, susijusių su asmens kaltės nustatymu), kurios principinės faktinės aplinkybės analogiškos nagrinėjamoje byloje nustatytosioms, pateiktų reikšmingų išaiškinimų. Precedento reikšmę A. B. bylai turinčioje paminėtoje byloje priimtoje kasacinėje nutartyje pabrėžti šie aktualios teisės normos taikymo reikalavimai: 1) KET pažeidimo fakto bei priežastinio ryšio tarp šio pažeidimo ir kilusių padarinių nustatymas dar nėra pagrindas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnį, jeigu nenustatomas subjektyvusis požymis – kaltė; 2) nustatant asmens kaltę būtina įvertinti tai, ar kito eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti. Vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui; 3) jeigu byloje pakanka duomenų išvadai dėl to, kad kaltinamasis matė ar objektyviai turėjo pamatyti dideliu greičiu artėjantį motociklą, tai šie duomenys savaime negali lemti ir išvados, kad kaltininkas galėjo numatyti motociklo vairuotojo daromus šiurkščius KET pažeidimus.

3.4. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgoje išaiškinta, kad teismai turi įvertinti ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytus KET pažeidimus, bet ir kitus veiksnius, taip pat galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyti, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje nurodytus padarinius, priežastis. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų buvusios pažeistos KET, t. y. eliminuojant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės KET pažeidimą. Nustatant, ar kaltininko padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, teismų praktikoje taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Siekiant tinkamai išspręsti priežastinio ryšio klausimą kelių transporto eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose, būtina tiksliai nustatyti ir tinkamai įvertinti faktines eismo įvykio aplinkybes. Teismų praktikoje neretai kyla priežastinio ryšio ir kaltės santykio problema. Negalima paneigti glaudaus šių dviejų nusikaltimų sudėties požymių sąryšio, nes, darant išvadą dėl asmens kaltės, vertinamas ir jo psichinis santykis su priežastinio ryšio eiga. Tačiau priežastinio ryšio tarp KET pažeidimo ir kilusių padarinių nustatymas savaime nesuponuoja išvados dėl asmens kaltės. Tai skirtingi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl jie negali būti tapatinami.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. B. veiksmai vairuojant automobilį „Škoda Octavia“ nebuvo dėsningai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – A. S. sužalojimais, nukrypo nuo pirmiau išdėstytų reikalavimų ir juos pažeidė. Šis teismas, nustatydamas, ar A. B. padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, savo išvadų dėl priežastinio ryšio nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tinkamai nemotyvavo ir nepagrindė visų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų analize.

3.6. Teismas, paneigdamas A. B. parodymus dėl eismo įvykio aplinkybių, susitelkė tik į liudytojų V. V. ir E. Š. parodymus, jų analizę. Remdamasis tik šiais duomenimis, teismas nusprendė, kad nukentėjusiojo A. S. motociklą A. B. tikrai galėjo matyti, nes motociklas judėjo pirmas, kitų jį užstoti galėjusių transporto priemonių nebuvo, liudytojų dėmesį atkreipęs itin didelis motociklo greitis atitinkamai turėjo atkreipti ir A. B. dėmesį. Teismas netgi padarė savaime iš to išplaukiančią (nors nuosprendyje tokių duomenų neįvardijo) išvadą, kad A. B. galėjo įvertinti motociklo greitį ir įsitikinti savo manevro saugumu. Darydamas tokias išvadas, apeliacinės instancijos teismas sutapatino priežastinio ryšio ir asmens kaltės požymius.

3.7. Apygardos teismas paminėtų liudytojų parodymų nevertino su kitais bylos duomenimis, t. y. nevertino jų atskirai, o po to ir kaip visumos, nesugretino su A. B. parodymais, eksperimento, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros metu nustatytais duomenimis ir kt. Teismas neįvertino to, kad liudytojų V. V., E. Š. regėjimo laukas įvykio metu visiškai nesutapo su A. B. regėjimo lauku. Minėti liudytojai motociklą, jo greitį, vinguriavimą ir manevravimą tarp juostų (iš trečios į pirmąją) stebėjo ne priešais (kaip A. B.), bet ir šono (t. y. į kairę) ir gerokai arčiau sankryžos, nes liudytojai sėdėjo savo priešpriešinėje eismo juostoje, nei važiavo motociklas stovinčiose transporto priemonėse, jie buvo netoli nuo raudona šviesa degančio šviesoforo. Be to, skirtingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, E. Š. parodymuose užfiksuota, kad „galima buvo jo [kasatoriaus pastaba – motociklo] nepastebėti“. Eksperimento metu nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad A. B. negalėjo matyti tolumoje priešais save tarp kitų transporto priemonių stovinčio A. S. vairuojamo motociklo.

3.8. Be kita to, jeigu ir būtų neginčijamai nustatyta, kad lengvosios transporto priemonės vairuotojas matė ir objektyviai turėjo pamatyti dideliu greičiu artėjantį motociklą, tai negalėjo numatyti motociklo vairuotojo daromų šiurkščių KET pažeidimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-689/2018). Tokio pobūdžio bylose išvada, kad eismo dalyvis mato kitą eismo dalyvį, savaime neleidžia daryti išvados, jog matydamas kitą eismo dalyvį jis suvokia pastarojo daromą šiurkštų KET pažeidimą. Kiekviena teisiškai reikšminga išvada turi būti pagrįsta bylos duomenimis. Šiuo atveju skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad A. B. galėjo suprasti motociklo didžiulį greitį bei įsitikinti savo atliekamo manevro saugumu, nepagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, neargumentuojama jokia bylos duomenų analize.

3.9. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir negretino tarpusavyje byloje nustatytų aplinkybių, kad: 1) motociklo vairuotojui, kaip parodė eksperimentas, galėjo būti matomas priešingoje Kalvarijų g. eismo pusėje trečioje eismo juostoje, skirtoje sukti į kairę link degalinės „Alauša“, stovintis automobilis „Škoda Octavia“; 2) A. S. prieš įvykį motociklu važiavo apie 108 km/h greičiu; 3) A. S. nuo sankryžos pajudėjo degant raudonam šviesoforo signalui; 4) A. S., prieš atsitrenkdamas į A. B. vairuojamą automobilį, vinguriavo kirsdamas kelias eismo juostas (pradėjo važiuoti trečioje eismo juostoje, o įvykis nutiko pirmoje eismo juostoje); 5) iš įvykio vietoje surinktų duomenų nebuvo nustatyta jokių motociklo stabdymo prieš pat atsitrenkimą į automobilį pėdsakų; 6) A. S. motociklas neskleidė jokio įspėjamojo signalo; 7) iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad transporto priemonių kontaktas įvyko motociklo važiavimo krypties pirmojoje juostoje, skirtoje keleiviniam transportui, tai reiškia, jog A. B. automobilis jau buvo bebaigęs manevrą. Nevertindamas šių aplinkybių, kartu šis teismas nesprendė, ar yra pagrindas daryti išvadą, kad nuteistasis A. B., net jeigu ir galėjo pamatyti artėjantį motociklą, tai kartu galėjo suvokti, kad motociklo vairuotojas A. S. daro šiurkščius KET pažeidimus, t. y. viršija leistiną greitį (KET 129 punktas), atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui nepaiso pareigos sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti ją ir t. t. (KET 128 punktas), ir kt.

3.10. Apygardos teismas, pasisakydamas dėl būtinosios sąlygos padariniams kilti, kaip objektyviojo požymio, taip pat dėl kaltės, kaip subjektyviojo požymio, buvimo A. B. veikoje, padarė jokiais duomenimis nepagrįstą, neargumentuotą išvadą, kad „nors nukentėjusysis link susidūrimo vietos artėjo ženkliai viršydamas leistiną greitį, tai neiškreipė eismo situacijos tiek, kad A. B. nebūtų galėjęs suvokti, jog, sukdamas į kairę ir nepraleisdamas priešpriešiais važiuojančio nukentėjusiojo vairuojamo motociklo, gali sukelti eismo įvykį“ (nuosprendžio 18 punktas). Teismas neatsakė į esminį klausimą, kokia gi turi būti situacija, kad ji esmingai iškreiptų kito vairuotojo, t. y. A. B., supratimą apie atliekamo manevro pavojingumą.

3.11. Sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio, vien tik ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados buvo lemiančios A. B. kaltę, nes 89 metrų atstumu A. B. dar galėjo suvokti, kad motociklo vairuotojas važiuoja apie 108 km/h greičiu, t. y. viršydamas leistiną maksimalų gyvenvietėje 50 km/h greitį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas A. B. neatsargios kaltės – nusikalstamo nerūpestingumo turinį, suplakė jos intelektualinį ir valinį momentus, nepaaiškino, kodėl vienintelis kriterijus – maksimalus 89 metrų atstumas, kada vairuotojas turi galimybę nustatyti, kad priešpriešiais artėjančio motociklo greitis yra apie 108 km/h, yra asmens kaltę lemiantis veiksnys. Šis teismas, akcentuodamas ekspertinio tyrimo metu išskirtus atstumus, šių duomenų nesugretino ir nevertino kaip visumos su pirmiau (nutarties 3.9 punktas) nurodytais duomenimis. Todėl teismo išvados apie A. B. galėjimą suprasti, kad motociklo vairuotojas viršija greitį ir važiuoja apie 108 km/h greičiu, nėra paremtos išsamia ir nešališka bylos duomenų analize, o tai pripažintina esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu.

3.12. Skundžiamas nuosprendis, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, priimtas apeliacinio proceso metu neatlikus įrodymų tyrimo ir nenustačius jokių naujų faktinių duomenų, taip nukrypstant nuo kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuotų reikalavimų, susijusių su įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme atlikimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5-507/2017, 2K-204-697/2017, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018, 2K-112-895/2019, 2K-58-719/2022). Apeliacinės instancijos teismas nepateikė argumentų, kodėl nepatikėjo ir atmetė A. B. parodymus dėl eismo įvykio aplinkybių, nesugretino visų byloje esančių įrodymų. Kitaip tariant, apygardos teismas, nenustatęs jokių kitų duomenų, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių.

3.13. Be to, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje fragmentiškai pateikdamas argumentus, nesilaikė tokiam nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Šis teismas nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikoje dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų taikymo formuluojamų reikalavimų. Teismas turi glaustai ir tiksliai išdėstyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamai veikai kvalifikuoti ir bausmei parinkti reikšmingus faktus ir aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153/2008). Nuosprendžio turinys dėl A. B. inkriminuotos veikos aprašymo neatitinka tinkamo teisinio argumentavimo reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013). Motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, turi nuosekliai išplaukti iš teismo ištirtų įrodymų turinio. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, apeliacinės instancijos teismo priimtame baigiamajame akte turi būti aiškiai nurodyta, kodėl šis teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir nustatydamas tiesą byloje reikšmingais nelaiko kitų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84-489/2018, 2K-7-165-648/2021).

3.14. Vienas iš pavyzdžių, rodančių, kad skundžiamame nuosprendyje pasigendama aiškumo ir vadovavimosi in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principo reikalavimais, – nuosprendžio 19 punkte pateikti argumentai dėl A. S. buvimo su kontaktiniais lęšiais įvykio metu. Teismas greičiausiai nepastebėjo byloje esančių A. S. medicininių duomenų, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis prieš įvykį viena akimi apskritai nematė, o kita akis buvo trumparegė, šių duomenų nevertino kartu su aplinkybe, jog byloje nėra jokios informacijos apie eismo įvykio metu nukentėjusiojo naudotus akių lęšius. Toks nuosprendžio argumentavimas, kai byloje yra nepašalintos abejonės, nėra galimas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. B. gynėjo advokato R. Jurkos kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 281 straipsnio 3 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

5. Nagrinėjamoje byloje dėl A. B. pareikšto kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas A. B. išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs tuos pačius byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina jo kaltę dėl šios veikos padarymo, ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. B. veiksmai nebuvo dėsningai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – A. S. sužalojimais. Būtent nukentėjusiojo itin didelis neatsargumas važiuojant gerokai didesniu (daugiau kaip du kartus) leistinu greičiu pirmiausia nulėmė eismo įvykio kilimą, nes, A. S. vairuojamam motociklui važiuojant leistinu greičiu, A. B. vairuojamo automobilio nebūtų eismo juostoje, kuria važiavo nukentėjusysis, taigi susidūrimas tarp transporto priemonių nebūtų įvykęs. Vien tai, kad A. B., pagal KET sukdamas į kairę, turi pareigą praleisti priešpriešiais važiuojančias transporto priemones, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju savaime nepatvirtina, kad jis padarė BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Tai, kad A. S. turėjo pirmumo teisę, jam nesuteikė teisės kelyje elgtis bet kokiu būdu. Be to, šis teismas konstatavo, kad negalima daryti neabejotinos išvados, jog A. B. per nustatytą atstumą ir laiką galėjo pakankamai įvertinti, jog A. S. vairuojamas motociklas gerokai viršys leistiną greitį, ir nuspręsti, kad daryti manevrą į kairę bus nesaugu.

7. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo priešingai, padarydamas išvadą, kad A. B., prieš sukdamas į kairę, turėjo galimybę pamatyti atvažiuojantį nukentėjusiojo vairuojamą motociklą bei įvertinti motociklo greitį ir prieš posūkio manevrą sustabdyti automobilį. Tai, kad nuteistasis A. B. to nepadarė, rodo jo neatidumą ir neatsakingumą, o kartu patvirtina, kad nors A. B. nesuprato daromos veikos rizikingumo ir pavojingumo ir nenumatė galimų žalingų padarinių, tačiau pagal visas aplinkybes turėjo ir galėjo tai numatyti, tai reiškia, jog BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą jis padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

8. Kadangi šioje byloje priimti priešingi žemesnės instancijos teismų sprendimai, kasacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tuos pačius byloje esančius duomenis įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir in dubio pro reo principo.

9. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, turinčius reikšmės kaltinime nurodytų aplinkybių teisiniam vertinimui, konstatuoja, kad esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo išvados dėl A. B. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį grindžiamos ne BPK nuostatas atitinkančiu įrodymų vertinimu, bet prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, tai sukliudė šiam teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.

10. BK 281

11. Tačiau tam, kad asmuo būtų nuteistas pagal BK 281 straipsnį, nepakanka nustatyti vien tik pirmiau aptartus objektyviuosius požymius. Turi būti nustatytas ir subjektyvusis požymis – kaltė. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-498-746/2015 ir kt.).

12. BK 281 straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma (BK 281 straipsnio 7 dalis). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Dėl nusikalstamo pasitikėjimo jis padaromas tada, kai kaltininkas suvokia rizikingą savo veikos pobūdį numatydamas, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimas (pvz., greičio viršijimas, netinkamas manevravimas, išvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą, techniškai netvarkingos transporto priemonės vairavimas) gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje nustatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikisi tokių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad kaltininkas minėtus padarinius numato kaip mažai tikėtinus ir tikisi, jog šiomis konkrečiomis aplinkybėmis jų nekils. BK 281 straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas dėl nusikalstamo nerūpestingumo tada, kai kaltininkas nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo ir nenumatė, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 straipsnyje nustatytų padarinių, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstamų padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-689/2018).

13. Tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, sprendžiant priežastinio ryšio klausimus svarbu taikyti būtinosios sąlygos taisyklę ir ja remiantis nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas leidžia daryti išvadą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma paeiliui eliminuojant vieno iš eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimą, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimą, ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31/2012). Teismų praktikoje dažniausiai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Toks vertinimas galimas, kai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina sąlyga eismo įvykiui kilti, o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-297/2009). Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų analize (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325-942/2017).

14. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, analizuodami eismo įvykio situaciją, padarė išvadą, dėl ko nekyla ir ginčas, kad KET pažeidė abu vairuotojai, t. y. kad techniniu požiūriu įvykį lėmė abiejų vairuotojų veiksmai: A. B., sukdamas į kairę, nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai važiuojančiam motociklui „Kawasaki Ninja 650“, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9, 101, 103 ir 109 punktų reikalavimus, o A. S. prieš pat susidūrimą su automobiliu „Škoda Octavia“ važiavo vidutiniu apie 108 km/h greičiu, taip nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių 127 ir 129 punktų reikalavimų. Tačiau šie teismai padarė priešingas išvadas dėl to, kurio iš vairuotojų veiksmai (padaryti pažeidimai) buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad A. B. veiksmai vairuojant automobilį „Škoda Octavia“ nebuvo dėsningai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – A. S. sužalojimais, o būtent nukentėjusiojo itin didelis neatsargumas važiuojant 108 km/h greičiu, nors leistinas greitis – 50 km/h, pirmiausia nulėmė eismo įvykio atsiradimo galimybę (toks vairuotojo elgesys apsunkina kitų eismo dalyvių reagavimą ir atitinkamų sprendimų priėmimą). A. S. vairuojamam motociklui važiuojant leistinu greičiu, A. B. vairuojamo automobilio nebūtų eismo juostoje, kuria važiavo nukentėjusysis, taigi susidūrimas tarp transporto priemonių apskritai nebūtų įvykęs.

15. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir nusprendė, kad ji neatitinka byloje surinktų įrodymų visumos. Šis teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos situacijoje tiek A. B., tiek A. S. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, todėl konstatavo, kad A. B. veikoje yra BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs liudytojų V. V. ir E. Š. parodymus apie didelį motociklo greitį bei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2022 m. kovo 29 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktas išvadas, kuriomis, be kita ko, konstatuojama, kad automobilio „Škoda“ vairuotojas (nuteistasis A. B.), prieš darydamas posūkį į kairę ir įvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą, turėjo galimybę matyti motociklą „Kawasaki“ (kurį vairavo nukentėjusysis A. S.) ir galėjo įvertinti, kad motociklininkas važiuoja apie 108 km/h greičiu – viršydamas leistiną maksimalų gyvenvietėje 50 km/h greitį, dėl to tokioje kelio eismo situacijoje daryti kairį posūkį yra nesaugu. Kadangi eismo įvykyje dalyvavo du eismo dalyviai ir jie abu pažeidė KET reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas, darydamas priešingas išvadas dėl nuteistojo kaltės nei pirmosios instancijos teismas, turėjo itin didelį dėmesį sutelkti į kiekvieno eismo dalyvio padarytų veiksmų teisinį vertinimą kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo požiūriu, t. y. nustatyti, kokias kelių eismo saugumo taisykles pažeidė kiekvienas eismo dalyvis, ir tuo pagrindu įvertinti apylinkės teismo nuosprendį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti kiekvieno pažeidimo, padaryto tiek nuteistojo, tiek ir nukentėjusiojo, įtaką padariniams ir detaliai išnagrinėti priežastinio ryšio tarp nuteistojo padaryto pažeidimo ir atsiradusių padarinių buvimo klausimą, o ne tik formaliai pasiremti ekspertizės akto išvadomis. Priežastinio ryšio tarp kaltininko padaryto kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir atsiradusių padarinių buvimas negali būti preziumuojamas, bet turi būti nustatytas nagrinėjant baudžiamąją bylą. Neteisingo priežastinio ryšio nustatymo pasekmė – netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas.

16. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nevertino paminėtame ekspertizės akte daromos išvados, kad motociklo „Kawasaki“ vairuotojas, važiuodamas ne didesniu kaip 50 km/h (leistinu) greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Škoda“, o važiuodamas nustatytu apie 108 km/h greičiu vairuotojas tokios galimybės neturėjo. Jeigu motociklo „Kawasaki“ vairuotojas tuo metu, kada į jo judėjimo eismo juostą pradėjo įvažiuoti automobilis „Škoda“, būtų važiavęs leistinu maksimaliu 50 km/h greičiu, tai automobilis „Škoda“ motociklui, jo vairuotojui nei stabdant, nei keičiant judėjimo krypties, priartėjus prie susidūrimo vietos būtų papildomai nuvažiavęs apie 7 m atstumą, tokiu būdu būtų atlaisvinęs motociklo judėjimo juostą ir šis eismo įvykis nebūtų įvykęs. Todėl darytina išvada, kad jei motociklo vairuotojas nebūtų pažeidęs KET reikalavimų – viršijęs leistino greičio, nebūtų buvę pagrindo konstatuoti, kad ir nuteistasis A. B. pažeidė KET reikalavimus. Kitaip tariant, nuteistojo A. B. padaryti KET pažeidimai šioje byloje nagrinėjamu atveju buvo sąlygoti nukentėjusiojo daromų KET pažeidimų.

17. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal teismų praktiką, nustatant asmens kaltę, būtina įvertinti ir tai, ar kito eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti. Be to, teismų praktikoje pažymima, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015, 2K-325-942/2017).

18. Apeliacinės instancijos teismas neaptarė ir kartu su kitais įrodymais nevertino nuoseklių nuteistojo A. B. parodymų apie tai, kad šis, dar prieš darydamas posūkį, būdamas jau trečioje eismo juostoje, žiūrėjo į priekį, ar nėra priešpriešinėje eismo juostoje transporto priemonių, ir matė jas stovinčias prie sankryžos, tai leido jam suprasti, kad dega raudonas šviesoforo signalas. Todėl jis buvo įsitikinęs, kad sėkmingai pasuks į degalinės teritoriją. Pradėjus manevrą ir jau jį bebaigiant, pasigirdo motociklo garsas ir motociklą A. B. pamatė jau tik smūgio metu. Eksperimento metu A. B. nurodė, jog prieš pradėdamas kairio posūkio manevrą 135,5 m atstumu matė tarp trečioje ir ketvirtoje eismo juostose prieš sankryžą stovinčių automobilių motociklą (motociklo vairuotojo šalmą ir kūno korpuso viršutinę dalį). Eksperimento metu nustatyta, kad iš automobilio „Škoda“ vairuotojo vietos matoma motociklo vairuotojo viršutinė dalis nuo krūtinės į viršų, galva su šalmu. O motociklo vairuotojui priešingoje Kalvarijų g. trečioje eismo juostoje, kuri skirta sukti į kairę link degalinės „Alauša“, stovintis „Škoda“ automobilis visiškai matomas. Elementariais matematiniais skaičiavimais galima nustatyti, kad, netgi motociklams nesustojus prieš A. B. nurodytą sankryžą (tai parodė liudytojas E. Š.), o važiuojant leistinu 50 km/h greičiu, 135,5 m atstumas būtų nuvažiuojamas per maždaug 14 sekundžių, byloje nustatytu 108 km/h greičiu – per 4,5 sekundės (eksperto nustatyta, kad, įskaitant pagreitėjimą po sustojimo, šis laikas buvo 6,9 sekundės). Pagal byloje nustatytas aplinkybes, A. B., tokiu atstumu pamatęs transporto priemones, turėjo pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET reikalavimų, nesukels pavojaus ir jis saugiai, nekeldamas pavojaus kitiems, galės atlikti planuojamą manevrą kelyje.

19. Konstatavus, kad nukentėjusysis pažeidė KET 127 ir 129 punktų reikalavimus, svarbūs yra ir eksperimento metu gauti duomenys, kad motociklo vairuotojui „Škoda“ automobilis turėjo būti gerai matomas nuo sankryžos, t. y. 135,5 m atstumu. KET 127 punktas ne tik draudžia viršyti leistiną greitį, bet ir nurodo, kad, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į visas sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių. Bylos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusysis šių reikalavimų nesilaikė. Tačiau ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismo liko visiškai neįvertinta, akcentuojant vien tik nuteistojo A. B. veiksmus. Paminėtina ir tai, kad, aptardamas liudytojo E. Š. parodymus, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik ta šio liudytojo parodymų dalimi, kuria grindė aplinkybę, kad motociklą vairuojantis nukentėjusysis buvo gerai matomas, ir į liudytojo atkreiptą dėmesį į didelį motociklų greitį. Tačiau teismas visiškai nevertino šio liudytojo parodymų apie tai, kad nuteistojo „automobilis ramiai išsukinėjo, nes mašinos buvo protingu atstumu, kad kiekvienas vairuotojas būtų sukęs į kairę. Nebuvo taip, kad automobilis užlįstų, užkištų. Motociklai atvažiavo dideliu greičiu, tai ir įvyko toks įvykis.“ Tai rodo, kad, ir tam tikrą vairavimo patirtį turinčio pašalinio asmens – liudytojo vertinimu, nuteistojo veiksmai atrodė visuotinai priimtini ir nepavojingi nagrinėjamoje situacijoje.

20. Būtina pažymėti ir tai, kad ekspertizės akto išvada dėl nurodyto maksimalaus 89 m atstumo, kada automobilio vairuotojas turėjo galimybę nustatyti, kad priešpriešiais artėjančio motociklo greitis yra apie 108 km/h, t. y. viršijamas leistinas maksimalus gyvenvietėje 50 km/h greitis, dėl to tokioje kelio eismo situacijoje daryti kairį posūkį yra nesaugu, taip pat nepagrįsta bylos duomenimis ir neįrodyta. Byloje apklaustas ekspertas V. Mitunevičius paaiškino, kad „techniniu aspektu automobilio vairuotojas, prieš sukant, negalėjo įvertinti, kad motociklas artėja kur kas didesniu greičiu, nei leistinas. Išvadose nurodytas 84–90 m atstumas yra teorinis. Iš tokio atstumo neįmanoma įvertinti, kad motociklas artėja kur kas didesniu, nei leistina, greičiu. Formulė leidžia apskaičiuoti, jei motociklas būtų mažesniu kaip 30 m atstumu, tada galima būtų eiliniam žmogui stebėtojui įvertinti, kad motociklas artėja labai greitai...“ Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė šia išvada ir motyvuotai konstatavo, kad negalima daryti neabejotinos išvados, jog A. B. per minėtą atstumą ir laiką galėjo pakankamai įvertinti nukentėjusiojo vairuojamo motociklo greitį ir nuspręsti, kad daryti manevrą į kairę bus nesaugu. Detaliai išanalizavęs teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus ir juos įvertinęs, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jų nepakanka išvadai dėl to, jog kaltinamasis matė ar objektyviai turėjo pamatyti dideliu greičiu artėjantį motociklą ir įvertinti jo greitį. Ta aplinkybė, kad kaltinamasis nurodė, jog matė priešais esančioje sankryžoje stovinčias transporto priemones, iš jų ir motociklą, savaime nereiškia, kad A. B. prieš susidūrimą visą laiką galėjo stebėti ir nukentėjusiojo vairuojamą motociklą, taip pat matė, kada konkrečiai A. S. vairuojamas motociklas pradėjo judėti ir kokiu greičiu jis judėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo parodymus, sugretinęs juos su kitais byloje surinktais įrodymais, tinkamai taikė in dubio pro reo principą, spręsdamas, kad byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių A. B. kaltę padarius nusikalstamą veiką.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir patikrinusi teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje situacijoje pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių vertinimas ir jų pagrindu suformuluota išvada atitinka įrodymų visumos vertinimo taisykles. Kadangi visos byloje nustatytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo yra įvertintos ir nėra pagrindo daryti išvadą, kad BK 281 straipsnio 3 dalis byloje taikyta netinkamai, nėra ir teisinio pagrindo panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nors kasatorius to ir prašė.

22. Apeliacinės instancijos teismas, sukritikavęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir išvadų pagrįstumą, nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad A. B. veikoje kaltė nenustatyta, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nesilaikė BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, pažeidė in dubio pro reo principą. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

23. Nuteistojo A. B. gynėjas advokatas R. Jurka taip pat prašė atlyginti kasacinės instancijos teisme A. B. patirtas išlaidas advokato paslaugoms (kasacinio skundo parengimas, gynyba kasaciniame procese) apmokėti – 3000 Eur. Gynėjas pateikė teismui šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (sąskaitą už teisines paslaugas, lėšų pervedimo nurodymo kopijas).

24. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi, išnagrinėjus kasacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų, ir A. B. lieka išteisintas, yra pagrindas spręsti klausimą dėl jo turėtų išlaidų atlyginimo. Tačiau spręsdamas dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo, teismas kiekvienu atveju privalo įvertinti tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą. Pateiktoje sąskaitoje nurodoma, kad išlaidos susideda iš Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. nuosprendžio analizės, kasacinio skundo parengimo bei gynybos kasacinio proceso metu.

25. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-247-976/2018, 2K-313-489/2019).

26. Bylą nagrinėjanti kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio skundo apimtį ir jo išnagrinėjimo rezultatą, taip pat į bylos sudėtingumą ir apimtį, į tai, kad tas pats gynėjas dalyvavo šią bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl bylos aplinkybės jam buvo gerai žinomos, į gynėjo patirtas darbo laiko sąnaudas, į žodinio bylos nagrinėjimo trukmę kasacinės instancijos teisme ir sprendžia, kad prašoma atlyginti 3000 Eur proceso išlaidų suma konkrečiu nagrinėjamu atveju yra aiškiai per didelė, todėl mažina ją iki protingo ir pagrįsto 1500 Eur išlaidų dydžio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nuosprendį be pakeitimų.

Priteisti A. B. 1500 Eur išlaidų advokato darbui kasacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimą, išlaidas atlyginant iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Albinas Antanaitis

Artūras Ridikas