G. P., V. V. ir A. Š. pagal BK 182 str. 2 d., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-71-697/2024 Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00012-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2.3; 2.2.4.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Laimono Petreikio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 31 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 27 d. nuosprendžiu nuteisti:

G. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant kaltinamąjį viso bausmės vykdymo atidėjimo metu tęsti darbą, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nebendrauti su V. V., A. Š.

V. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant kaltinamąjį viso bausmės vykdymo atidėjimo metu tęsti darbą, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nebendrauti su G. P., A. Š.

A. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2021 m. lapkričio 23 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant kaltinamąjį viso bausmės vykdymo atidėjimo metu tęsti darbą, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nebendrauti su V. V., G. P.

Skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 31 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 27 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. G. P., V. V. ir A. Š. kaltinami tuo, kad apgaule UAB „Technovita“, įmonės kodas 304116311, naudai išvengė turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 453 302 Eur pridėtinės vertės (toliau – ir PVM) ir pelno mokesčių, būtent: 2016 m. balandžio mėn. – 2017 m. rugpjūčio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Kauno mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, dalyvaudami UAB „Technovita“ veikloje, veikdami bendrininkų grupe, E. D. (E. D.) bei ikiteisminio tyrimo nenustatytam tarpininkui įgijus bei valdant jokios veiklos nevykdančias UAB „Abala“, įmonės kodas 304117865, registruotą Trakų r., Jasudonyse, Jasudonių g. 3, bei UAB „Laurilita“, įmonės kodas 301845559, registruotą Kaune, V. Krėvės pr. 11-24, panaudodami E. D. elektroniniu būdu pateiktas jokios veiklos nevykdančių juridinių asmenų – UAB „Abala“ ir UAB „Laurilita“ PVM sąskaitas faktūras, veikdami bendra tyčia, siekdami išvengti UAB „Technovita“ turtinės prievolės į valstybės biudžetą sumokėti PVM ir pelno mokestį, vykdydami prekybą iš Latvijos Respublikos ūkio subjektų nupirkta, iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką įvežta buitine technika, kuri buvo realizuojama Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui išrašius 27 vnt. realiai jokios veiklos nevykdančių UAB „Abala“ PVM sąskaitų faktūrų, kuriose nurodyta jų surašymo data nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. birželio 7 d., bei 106 vnt. UAB „Laurilita“ PVM sąskaitų faktūrų, kuriose nurodyta jų surašymo data nuo 2016 m. liepos 22 d. iki 2017 m. liepos 11 d., kurių bendra suma 1 877 581,15 Eur, tarp jų 325 861,26 Eur PVM, kuriose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „Technovita“ perka prekes iš Lietuvos Respublikoje registruotų juridinių asmenų, ir šiuos netikrus dokumentus V. V. perdavus A. Š., kuris juos pateikė UAB „Technovita“ buhalterei V. L., nieko nežinančiai apie sandorių fiktyvumą, bei nurodė juos įtraukti į UAB „Technovita“ buhalterinę apskaitą, todėl V. L., nežinodama, kad A. Š. pateiktose UAB „Abala“, UAB „Laurilita“ PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės realiai UAB „Technovita“ nebuvo parduotos ir šios PVM sąskaitos faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB „Technovita“ buhalterinę apskaitą ir į UAB „Technovita“ PVM deklaracijas už 2016 m. balandžio mėn. – 2017 m. liepos mėn. įrašė mažesnę 325 861,26 Eur mokėtino PVM sumą, o į metinę 2016 metų pelno mokesčio deklaraciją įrašė 127 441 Eur mažiau mokėtino pelno mokesčio. Taip UAB „Technovita“ naudai išvengiant turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 325 861 Eur PVM ir 127 441 Eur pelno mokesčio bei šias PVM ir pelno mokesčio deklaracijas elektroniniu būdu nuo 2016 m. birželio 22 d. iki 2017 m. liepos 24 d. pateikus Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, šiais nusikalstamais veiksmais apgaule UAB „Technovita“ naudai išvengė turtinės prievolės į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 325 861 Eur PVM ir 127 441 Eur pelno mokesčio, iš viso 453 302 Eur.

2. A. Š. kaltinamas ir tuo, kad apgaulingai tvarkė UAB „Technovita“ buhalterinę apskaitą. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. būdamas UAB „Technovita“, įmonės kodas 304116311, registruotos Kaune, Partizanų g. 86-67, direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ 1 dalį („už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“) būdamas atsakingas už UAB „Technovita“ buhalterinės apskaitos organizavimą, pagal BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatas („<...> Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui“) būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos dokumentų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. rugpjūčio mėn., tikslesnis laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, veikdamas bendra tyčia, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, veikdamas per UAB „Technovita“ buhalterinę apskaitą tvarkančią buhalterę V. L., nežinančią apie daromą nusikalstamą veiką, organizavo UAB „Technovita“ buhalterinės apskaitos tvarkymą taip, kad joje buvo atvaizduotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, būtent: pažeidė BAĮ 4 straipsnio reikalavimus, nurodančius, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“; 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nurodančius, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; 13 straipsnio reikalavimus, nurodančius, kad „1. Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <...> ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 3. Įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus <...>“, nes pateikė UAB „Technovita“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai V. L. UAB „Abala“ ir UAB „Laurilita“ vardu nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2017 m. rugpjūčio mėn. ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens išrašytas netikras UAB „Abala“ pirkimo PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta jų surašymo data nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. birželio 7 d., bei UAB „Laurilita“ pirkimo PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta surašymo data nuo 2016 m. liepos 22 d. iki 2017 m. liepos 11 d., kurių bendra suma 1 877 581,15 Eur, tarp jų 325 861,26 Eur PVM, kuriose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie įvykusius pirkimo–pardavimo sandorius, kurias V. L. įtraukė į UAB „Technovita“ buhalterinės apskaitos registrus ir taip buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo tariamą buitinės technikos įsigijimą iš Lietuvos Respublikos įmonių UAB „Abala“ ir UAB „Laurilita“, todėl nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „Technovita“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo G. P., V. V. ir A. Š. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą perdavė prokurorui kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo teismui nagrinėti bylą. Iš kaltinamojo akto neaišku, kokie buvo konkretūs G. P. veiksmai padarant sukčiavimą (BK 182 straipsnio 2 dalis), kaip reiškėsi apgaulė, kokie konkretūs jo veiksmai nulėmė išvadą, kad jis turėjo tyčią sukčiauti (išvengti turtinės prievolės UAB „Technovita“ naudai), turėjo bendrą sumanymą su kitais bendrininkais padaryti šią veiką. Kaltinimai V. V. ir A. Š. taip pat suformuluoti ydingai, nes grindžiami veikimu bendrininkų grupe su G. P., tačiau kaltinamajame akte nenurodytos aplinkybės, iš kurių sprendžiama, jog asmenys veikė bendrininkų grupe, kur, kada, su kuo ir kaip jie veikė, kas ir kokią apgaulę iš bendrininkų panaudojo ir kada įgijo turtą, turtinę teisę, ar išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Dėl to byloje pareikštas kaltinimas yra nekonkretus, varžo kaltinamųjų teisę į gynybą, taigi byloje yra padarytas esminis BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras L. Petreikis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 31 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduodamas bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. Byloje pateiktu kaltinamųjų G. P., V. V., A. Š. apeliaciniu skundu buvo prašoma juos išteisinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas paduoto apeliacinio skundo neišnagrinėjo, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perdavė bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti. Prokuroro manymu, kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, galėjo ir privalėjo išnagrinėti apeliacinį skundą bei priimti sprendimą neperduodamas bylos prokurorui. Jei teismui kilo abejonių dėl kaltinamųjų teisinės padėties ir (ar) vaidmenų bendrininkaujant, teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsniu, galėjo atlikti įrodymų tyrimą, ištirti, kaip jis mano, reikšmingas ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme netirtas aplinkybes, susijusias su bendrininkų atliktų veiksmų ir vaidmenų darant nusikalstamas veikas konkretizavimu, bei remdamasis ištirtų įrodymų visuma priimti atitinkamą sprendimą. Jei šių veiksmų atlikti apeliacinės instancijos teisme dėl kokių nors priežasčių buvo neįmanoma arba tai labai pasunkintų bylos nagrinėjimą, teismas galėjo pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta jokių argumentų, kodėl, pasinaudojus pirmiau nurodytomis įstatymo galimybėmis, reikalingų duomenų negalima būtų gauti neperduodant bylos prokurorui. Pažymėtina, kad iš konstitucinės kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisės į teisingą ir nešališką teismą išplaukia, kad teismas turi pareigą būti aktyvus procese, taigi, teismui kilus abejonių, jis turėjo pareigą nustatyti šias aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013, 2K-155-693/2015 ir kt.).

4.2. Darydamas išvadą, kad byloje pateiktas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas ją pagrindė formaliai, iškreipė BPK 219 straipsnio kaltinamajam aktui keliamų reikalavimų turinį. Priimtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kaltinamajame akte nenurodyta, kokiais veiksmais pasireiškė kaltinamųjų apgaulė siekiant išvengti turtinės prievolės UAB „Technovita“ naudai, tačiau toks teiginys yra formalus, nes teismas nenurodė, kokių konkrečių BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinka byloje surašytas kaltinamasis aktas. Priešingai nei nurodoma skundžiamoje nutartyje, byloje surašytame kaltinamajame akte yra pateiktas G. P., V. V., A. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymas, tarp jų ir konkretūs bendri bendrininkų grupės veiksmai tiek, kiek jie nustatyti ikiteisminio tyrimo metu ir pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma, be to, nurodyti BK straipsniai ir jų dalys, pagal kuriuos buvo kvalifikuotos G. P., V. V. ir A. Š. veikos. Kaltinamųjų veikų aprašymas atitinka jiems inkriminuotus BK straipsnius ir jų dalis. Pažymėtina, kad viso proceso metu nei kaltinamieji V. V. ir A. Š., nei jų gynėja nenurodė, kad kaltinimas jiems būtų neaiškus ar nesuprantamas. G. P. teiginiai, kad jam nesuprantama kaltinimo esmė, kuo konkrečiai jis kaltinamas, yra vertintini kaip deklaratyvūs, kaip nepagrįsta gynybinė versija. G. P. kaltinamas bendrais veiksmais padaręs tokią pat nusikalstamą veiką kaip ir jo bendrininkai, o detalizuoti kiekvieno iš bendrininkų veiksmus, juos vertinant pagal atskiras bendrininkavimo formas, nebuvo galimybių, nes nebuvo gauta objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima sukonkretinti kaltinamųjų veiksmus šiuo aspektu. Tokius duomenis galėjo pateikti nebent patys kaltinamieji, bet to nepadarė. Prokuroro manymu, byla buvo perduota prokurorui ne dėl to, kad kaltinamasis aktas neatitiko BPK keliamų reikalavimų, bet dėl to, kad kaltinime nėra nurodyta, kuo pasireiškė kaltinamųjų bendras sumanymas, t. y. sukčiavimo dėl didelės vertės turto požymiai nėra aprašyti ir individualizuoti. Priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad kaltinamieji veikė bendrai, jų veikimas buvo bendras, turint bendrą tyčią apgaule UAB „Technovita“ naudai išvengti turtinės prievolės į Lietuvos valstybės biudžetą sumokėti 453 302 Eur pridėtinės vertės ir pelno mokesčių. Dėl to darytina išvada, kad kaltinamasis aktas surašytas remiantis ikiteisminio tyrimo duomenimis – hipotetinis vaidmenų pasiskirstymas nebuvo visiškai atskleistas, todėl ir buvo pateikti kaltinimai veikus bendrai kaip vykdytojams. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo bylą nagrinėti teisme, t. y. kaltinimas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai nuspręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-556/2012, 2K-146/2012, 2K-1-696/2016). Pažymėtina, kad byloje suformuluotas kaltinamasis aktas nesutrukdė pirmosios instancijos teismui išdėstyti ir motyvuoti, kodėl kaltinamųjų kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų laiko įrodyta. Jei apeliacinės instancijos teismas laikė, kad kaltinamųjų veikos turi būti kvalifikuotos kitaip, nei nurodyta kaltinamajame akte, teismas turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui.

5. Kaltinamųjų G. P., V. V., A. Š. gynėja advokatė Simona Pukienė atsiliepimu į prokuroro kasacinį skundą prašo jį atmesti. Gynėja atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas atitiko visus reikalavimus. Pažymėtina, kad kaltinamiesiems pareikšti kaltinimai yra nekonkretūs, netikslūs, nedetalizuoti kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmai, todėl tokie kaltinimai neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Pagal BPK 219 straipsnio nuostatas ir teismų praktiką dėl kaltinamojo akto turinio, darytina išvada, kad, esant nekonkrečiam kaltinimui, teismas turi aiškinti naujas aplinkybes ir jų pagrindu plėsti kaltinimo ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2012, 2K-556/2012, 2K-7-398/2013, 2K-214-139/2015, 2K-1-696/2016 ir kt.), o tai pažeistų kaltinamųjų teisę į gynybą (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Byloje kaltinamieji teismo posėdžio metu nurodė, kad formaliai kaltinimą supranta, tačiau kaltinimo formuluotės jiems nėra aiškios, ir davė parodymus, kad jokių neteisėtų veiksmų neatliko, tiesiog prekiavo buitine technika. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tik formaliai nurodyta, kad kaltinamieji veikė bendrai, tačiau joks konkretus jų vaidmuo ar atlikti veiksmai nebuvo išskirti. Kaltinamajame akte nenurodžius konkrečių kaltinamųjų veiksmų, bylos negalima nagrinėti, nes nėra žinoma, kokie veiksmai vertinami kaip neteisėti, kaip pasireiškė apgaulė ir pan.

5.2. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai negali būti vertinami kaip pažeidžiantys BPK 219 straipsnio reikalavimus, nes nesutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti nuosprendžio, kuriuo priimtas sprendimas dėl kaltinamųjų kaltės. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka dėl to, kad jis nemotyvuotas, jame nenurodyta, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko kaltinamieji, kaip pasireiškė jų tyčia ir kt., t. y. dėl to, kad neatitiko BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Taigi, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas negrąžino bylos prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto, nors turėjo tai padaryti, pats kaltinimo trūkumų neištaisė ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nereiškia, kad byla galėjo būti išnagrinėta ir apeliacinės instancijos teisme.

5.3. Byloje surašyto kaltinamojo akto trūkumus patvirtina aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas patikslino kaltinamajame akte nurodytą laiką, kurio metu buvo apgaulingai tvarkoma UAB „Technovita“ buhalterinė apskaita, iš kaltinimo dėl sukčiavimo pašalino aplinkybę, kad G. P., V. V., A. Š. veikė bendrai su E. D. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo padaryti kaltinimo pakeitimai jo konkretumo stokos nepašalino, nes ikiteisminio tyrimo metu kaltinamųjų kaltė buvo grindžiama aplinkybe, kad jie veikė kaip bendrininkai su E. D. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, tačiau, pašalinus šią aplinkybę, tapo nesuprantama, už ką teisiami kaltinamieji, nes UAB „Abala“ ir UAB „Laurilita“ įsigijo ir valdė E. D. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo ir joks kaltinamųjų bendrininkavimas su šiais asmenimis liko neįvardytas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors kaltinamajame akte E. D. apibūdinamas kaip G. P., V. V. ir A. Š. bendrininkas, tačiau šiam niekada nebuvo pareikštas kaltinimas dėl sukčiavimo, neteisingo duomenų pateikimo ir pan., taigi kaltinamojo akto turinys neatitinka bylos duomenų. Prokuroras kasaciniame skunde netiksliai nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje akcentavo tik aplinkybes, kad kaltinamajame akte nenurodyti kaltinamųjų kaip bendrininkų veiksmai, nes iš teismo nutarties matyti, kad kaltinamajame akte apskritai nenurodytas G. P., V. V., A. Š. vaidmuo bendradarbiaujant su UAB „Alba“ ir UAB „Laurilita“. Pažymėtina ir tai, kad net paduotame kasaciniame skunde prokuroras nenurodo konkrečių kaltinamųjų neteisėtų veiksmų, kuo pasireiškė jų tyčia, taip pat kitų aplinkybių, o tai rodo, kad ir prokurorui kaltinamasis aktas kelia abejonių ir yra neaiškus. Esant neaiškiam nusikalstamos veikos padarymo mechanizmui, nekonkrečiam kaltinimui, nenurodžius konkrečių kaltinamųjų neteisėtų veiksmų, kaltinamųjų teisė į gynybą yra pasunkinta.

5.4. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, jei jam kilo abejonių dėl kaltinamųjų teisinės padėties ar vaidmens bendrininkaujant, galėjo pats atlikti įrodymų tyrimą ir nustatyti šias aplinkybes. Pateikdamas tokį argumentą, prokuroras pripažįsta, kad tam tikros aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytos. Dėl to imdamas tirti šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas perimtų prokuroro funkcijas.

5.5. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad kaltinamieji V. V. ir A. Š. nenurodė, jog kaltinamasis aktas jiems nesuprantamas, o G. P. teiginys, kai jis nesupranta kaltinamojo akto, yra tik formali gynybos versija, nes viso proceso metu kaltinamieji nurodė, kad jiems nesuprantama, kuo jie yra kaltinami, nesuprantamos kaltinamojo akto formuluotės, aiškino, kad prekybą vykdė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, todėl neaišku, kodėl jie turi atsakyti už tai, kad kažkas kitas nesumokėjo mokesčių, pabrėžė, kad jų veiksmai nėra konkretizuoti. Be to, nenustačius kokių nors konkrečių kaltinamųjų neteisėtų veiksmų, kokios nors jų veiksmais padarytos žalos, neįrodžius, kad jų atliktos prekybos buitine technika operacijos yra netikros, jie apskritai negalėjo būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir turėjo būti išteisinti.

5.6. Prokuroras, tvirtindamas, kad kaltinamieji veikė bendrai, turėdami bendrą tyčią UAB „Technovita“ naudai išvengti turtinės prievolės sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą, vertina byloje surinktus įrodymus, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Kauno apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro L. Petreikio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl esminių BPK 219, 320, 326 straipsnių pažeidimų

7. Paduotame kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo byloje paduoto kaltinamųjų G. P., V. V., A. Š. apeliacinio skundo, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį bei 326 straipsnio 1 dalies 6 punktą, nes neišnagrinėjo kaltinamųjų paduoto apeliacinio skundo, nepagrįstai padaręs išvadą, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir dėl to byla grąžintina prokurorui kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti.

8. Baudžiamajame procese kaltinamasis aktas yra toks procesinis dokumentas, kurio turinys apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis), todėl jo surašymui keliami reikalavimai (BPK 219 straipsnis) tiek turinio, tiek formos aspektais neturi turėti esminių trūkumų, trukdančių teismui nagrinėti bylą. Tinkamas kaltinamojo akto surašymas, jame pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas taip pat yra viena iš pagrindinių sąlygų, užtikrinančių kaltinamo asmens teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nagrinėjantis bylą (pirmosios ar apeliacinės instancijos) teismas tuo atveju, kai nustato, kad kaltinamasis aktas neatitinka esminių jam keliamų BPK reikalavimų, sprendžia klausimą dėl bylos perdavimo prokurorui pažeidimams (trūkumams) pašalinti.

9. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus, ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad žemesnės instancijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Be to, apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinių skundų ribas, t. y. neturi būti apeliacinių skundų varžomas taip, kad sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir dėl to būtų pažeistos konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

10. Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą, apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą nutartį, turi aiškiai nurodyti BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų pažeidimą, kurį turi pašalinti prokuroras (BPK 332 straipsnio 9 dalis), bei išdėstyti motyvus, kodėl šie pažeidimai trukdo nagrinėti bylą.

11. BPK 219 straipsnyje yra pateiktas išsamus ir baigtinis kaltinamojo akto turinį sudarančių elementų sąrašas. Pagal šio straipsnio 3 punkto reikalavimus, kaltinamajame akte, be kita ko, turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas – padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Taip pat kaltinamajame akte turi būti nurodyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas (BPK 219 straipsnio 4 punktas). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161-511/2016, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016, 2K-280-648/2018). Taigi esminis BPK 219 straipsnio pažeidimas konstatuojamas tuomet, kai nustatomi ne bet kokie, o esminiai kaltinamojo akto turinio trūkumai, t. y. tokie, dėl kurių kaltinamajam esmingai suvaržoma galimybė suprasti jam reiškiamą kaltinimą ir nuo jo gintis arba pagal kaltinamojo akto turinį teismui nepakanka duomenų neabejotinai, kompetentingai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2012, 2K-556/2012, 2K-1-696/2016, 2K-111-677/2016, 2K-260-222/2019, 2K-77-489/2022). Pagal teismų praktiką, teismas turi apsvarstyti bylos perdavimo prokurorui klausimą, kai kaltinamajame akte kaltinamajam inkriminuojamos tokios nusikalstamos veikos aplinkybės, kurios iš esmės neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra procesinės galimybės pagal tokį kaltinamąjį aktą tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-398/2013, 2K-214-139/2015). BK 182 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą. Sukčiavimo esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Šie sukčiavimo objektyvieji požymiai BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Kvalifikuojant kaltininko veikas kaip sukčiavimą, būtina nustatyti, koks konkretus objektyvusis sukčiavimo požymis labiausiai atitinka kaltininko padarytą veiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-411/2013, 2K-305-693/2017, 2K-172-511/2018, 2K-7-25-495/2020). Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje turtinės prievolės išvengimas suprantamas kaip kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-265/2011, 2K-7-304-976/2016, 2K-170-895/2018, 2K-145-495/2021). Savo ruožtu turtinės prievolės panaikinimas – tai nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu (pvz., fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-719/2018). PVM sukčiavimo bylose, jeigu sukčiavimas susijęs ne su tikslu susigrąžinti (gauti į sąskaitą), bet likviduoti ar sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais, tokia veika laikytina turtinės prievolės panaikinimu. Pirmiau nurodyti ir kai kurie kiti toliau nutartyje analizuojami baudžiamojo įstatymo ir jį aiškinančios teismų praktikos aspektai yra reikšmingi ir į juos turi būti atsižvelgiama surašant BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantį kaltinamąjį aktą. Pabrėžtina, kad sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-348-788/2017).

12. Iš byloje surašyto kaltinamojo akto turinio matyti, kad nors jame nurodyta didžioji dalis duomenų, reikalingų BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkančiam kaltinamajam aktui surašyti, tačiau sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad apgaulę ir bendrininkavimą tarp kaltinamųjų padarant nusikalstamą veiką sudarančios bylos aplinkybės yra neapibūdintos arba apibūdintos nepakankamai konkrečiai, kaltinamajame akte yra nesutapimų su bylos duomenimis. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte kaltinamųjų panaudota apgaulė siejama su netikrų PVM sąskaitų faktūrų įtraukimu į UAB „Technovita“ buhalterinę apskaitą, tačiau kaltinime nėra nurodomos jokios bylos aplinkybės, atskleidžiančios, kad kaltinamiesiems buvo žinoma, jog PVM sąskaitos faktūros yra netikros. Iš kaltinamojo akto darytina prielaida, kad ši išvada grindžiama aplinkybe, jog UAB „Abala“ ir UAB „Laurilita“ nevykdė jokios veiklos, tačiau byloje yra duomenys apie tai, kad šios įmonės buvo naudojamos tik kaip E. D. kontroliuojamų ar su juo susijusių Latvijos įmonių atstovybės Lietuvoje dokumentams surašyti ir mokesčiams apskaičiuoti, o pati prekyba buitine technika tarp UAB „Technovita“ ir E. D. kontroliuojamų ar su juo susijusių įmonių buvo reali. Iš kaltinamojo akto darytina prielaida, kad išvada apie tai, jog kaltinamiesiems buvo žinoma apie PVM sąskaitų faktūrų netikrumą, grindžiama bendrininkavimo su E. D. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu faktu, tačiau pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad kaltinamieji bendrininkavo su E. D. bei ikiteisminio tyrimo nenustatytu tarpininku, pastariesiems įgijus ir valdant jokios veiklos nevykdančias UAB „Abala“, UAB „Laurilita“. Prokuroras dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo nepadavė, nors jis darė reikšmingą įtaką tam, kad kaltinime būtų tinkamai atskleistas kaltininkų panaudotas apgaulės mechanizmas. Dėl to kaltinamajame akte tik iš dalies buvo atskleistas apgaulės mechanizmas, kaltinamųjų tyčia panaudoti apgaulę. Pažymėtina ir tai, kad, pagal bylos duomenis, veikti UAB „Technovita“ naudai santykiuose su kitais teisės subjektais, disponuoti UAB „Technovita“ turtu ir priimti sprendimus dėl netikrų PVM sąskaitų faktūrų įtraukimo į buhalterinę apskaitą galėjo A. Š., kaip UAB „Technovita“ direktorius. V. V., nors oficialiai dirbo UAB „Technovita“, tačiau jo įgaliojimai atstovauti įmonei ir jos vardu priimti sprendimus, kurių pagrindu jis vertinamas kaip vykdytojas, kaltinamajame akte neapibūdinti. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis G. P. oficialiai dirbo UAB „Technovita“. Iš to darytina išvada, kad reiškiant kaltinimą turėjo būti atsižvelgta į tai, jog nagrinėjamoje byloje kaltinamieji kaip bendrininkai turėjo nevienodą teisinį santykį su įmone, pagal įmonėje einamas pareigas turėjo nevienodą atsakomybę ir kaip bendrininkai darant sukčiavimą nebuvo vienarūšiai. Į tai kaltinamajame akte nebuvo atsižvelgta. Dėl to kaltinamajame akte nurodytos nekonkrečiai bylos aplinkybės, apibūdinančios kaltinamųjų bendrininkavimą įvykdant sukčiavimą.

13. Nors neišsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo faktas arba tai, kad kaltinimai nebuvo pareikšti kitiems asmenims, tikėtina, dalyvavusiems nusikalstamoje veikoje, savaime nesuteikia teismui teisės grąžinti bylą prokurorui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-441/2004, 2K-250/2009), tačiau kaltinamajame akte neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingam sprendimui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-575/2011, 2K-298-696/2017). BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Pagal teismų praktiką, kaltinamasis aktas pripažįstamas neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-654/2023).

14. Konstituciniai teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai suponuoja teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios.

15. Baudžiamasis procesas yra tiesos nustatymo procesas. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojo proceso normomis siekiama sudaryti sąlygas teisėtomis priemonėmis ginti visuomenę nuo nusikalstamų veikų. Kitas ne mažiau svarbus baudžiamojo proceso tikslas – užtikrinti ir asmens, įtariamo, kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu, teisių bei laisvių apsaugą, išvengti nepagrįsto asmens baudžiamojo persekiojimo, neteisingos bausmės. Todėl nusikalstamų veikų išaiškinimą, baudžiamųjų bylų tyrimą reglamentuojančių normų sistema demokratinėse valstybėse pagrindžiama lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų baudžiamojo proceso subjektų funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais.

16. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnį, BPK 2, 164 straipsnius, ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Būtent prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų. Prokuroras, gindamas dėl nusikalstamos veikos pažeistas asmens, visuomenės ar valstybės teises bei teisėtus interesus, privalo baudžiamosiose bylose palaikydamas valstybinį kaltinimą veiksmingai įgyvendinti šią savo konstitucinę priedermę, nes valstybinio kaltinimo palaikymas yra valstybės funkcija, kuri įgyvendinama tik per prokurorus (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijoje yra įtvirtintos normos ir principai, inter alia (be kita ko), Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė nustatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Taip pat Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia, jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia, prokurorams.

17. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas turi esminių trūkumų ir nesutapimų su bylos medžiaga. Pirmiau nurodyti esminiai trūkumai ir nesutapimai trukdo teismui priimti teisingą sprendimą byloje, nes baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos priemonės nesuteikia teismui pakankamų galimybių juos pašalinti. Paminėtina, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo veika yra susijusi su kaltinamiesiems inkriminuota PVM sukčiavimo veika, todėl nėra galimas atskiras bylos dalies dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nagrinėjimas teisme. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino visą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perdavė bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti.

18. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai pagrindžia priimtą sprendimą BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui. Padarius šią išvadą, nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, nenagrinėdamas kaltinamųjų G. P., V. V., A. Š. apeliacinio skundo, iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Kauno apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Laimono Petreikio kasacinį skundą.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Olegas Fedosiukas

Alvydas Pikelis