E. K. pagal BK 153 str., 150 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-67-495/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19639-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.2.2.3; 2.1.7.4.1

(S) (N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistajam E. K. (nuotoliniu būdu), jo gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. gynėjos advokatės Vitalijos Smolenskienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme vieneriems metams, įpareigojant per laisvės apribojimo terminą dirbti, mokytis arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje, uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiomis mažametėmis G. K., U. B. ir jų atstovais pagal įstatymą M. B., G. B., D. K..

Šiuo nuosprendžiu E. K. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalis, kuria E. K. išteisintas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, ši ir Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrintos apėmimo būdu ir nuteistajam E. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu posėdyje dalyvavusio nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. E. K. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad 2021 m. birželio 12 d., laikotarpiu nuo 2.08 val. iki 3.08 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žinodamas, kad nukentėjusioji U. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir nukentėjusioji G. K., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametės, atliko jų atžvilgiu tvirkinimo veiksmus, būtent: atėjęs apnuogintais lytiniais organais į kambarį, kuriame lovoje tuo metu miegojo mažametės U. B., G. K. bei S. K., gim. (duomenys neskelbtini), numovė mažametei U. B. apatines kelnaites, atsigulė tarp mažamečių U. B. ir G. K. į lovą, po to, U. B. išlipus iš lovos bei išėjus iš kambario, lietė mažametei G. K. sėdmenis, kišdamas ranką po apatinėmis kelnaitėmis, tokiu būdu atliko tvirkinamojo pobūdžio veiksmus, galinčius sukelti mažamečių lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, be to, pasinaudodamas bejėgiška lovoje gulinčios nukentėjusiosios G. K. būkle dėl mažametystės, kišo pirštą nukentėjusiajai G. K. į išeinamąją angą, taip tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu.

2. Kasacine tvarka skundžiamas apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo E. K. baudžiamąją bylą pagal prokurorės ir nukentėjusiosios G. K. atstovės pagal įstatymą apeliacinius skundus, nusprendė, kad E. K. pirmosios instancijos teismo nepagrįstai buvo išteisintas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Šios instancijos teismas, įvertinęs byloje ištirtų įrodymų visumą (mažametės nukentėjusiosios G. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjai, taip pat jos atstovės pagal įstatymą D. K. parodymus, specialistės, dalyvavusios nukentėjusiosios G. K. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, paaiškinimus, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nustatytus duomenis ir kt.), pripažino, kad apygardos teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino jam ikiteisminio tyrimo metu inkriminuotą aplinkybę, jog E. K. kišo pirštą nukentėjusiajai G. K. į išeinamąją angą ir taip tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Teismas nustatė tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, t. y. kad nuteistasis, nuogas atėjęs į kambarį, kuriame miegojo mažametės mergaitės, atsigulė tarp jų į lovą, numovė U. B. kelnaites, taip pat kišo rankas po G. K. kelnaitėmis ir lietė jai sėdmenis bei kišo pirštą nukentėjusiajai į išeinamąją angą. Tokios nustatytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad nuteistasis tokio fizinio sąlyčio būdu siekė patenkinti savo lytinę aistrą. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas E. K. apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs bylos įrodymus (tarp jų ir pačios mažametės nukentėjusiosios G. K. parodymus), padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir tai nulėmė nepagrįstą E. K. išteisinimą pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistojo E. K. gynėja advokatė V. Smolenskienė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalį dėl E. K. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad E. K. veiksmai prieš nukentėjusiąją G. K. atitinka nusikalstamos veikos, nurodytos BK 150 straipsnio 4 dalyje, požymius, ne tik netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą atribodamas nusikalstamas veikas, nurodytas BK 150 straipsnio 4 dalyje ir 153 straipsnyje, bet ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį bei principą in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai). Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prieštaringais nukentėjusiosios G. K. bei jos atstovės pagal įstatymą D. K. parodymais, įrodymus vertino selektyviai, išvadas grindė prielaidomis.

4.2. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas nevertino esminės aplinkybės, kad iki 2021 m. birželio 30 d. vykusios nepilnametės G. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją duomenų apie tai, kad E. K. kišo pirštą nukentėjusiajai į išeinamąją angą, nebuvo. Skundžiamo nuosprendžio 19 punkte teismo padaryta išvada, kad šią aplinkybę patvirtina nukentėjusiosios motinos D. K., kuri su mergaite bendravo iš karto po įvykio, parodymai, nepagrįsta. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta D. K. parodė, kad paklausė S. ir G., ar E. lindo prie jų, tai S. atsakė, kad ne, o G. atsakė, kad kišo jai pirštus; paklausus, kaip kišo, ji atsakė, kad prie užpakaliuko, po „triusikais“, konkrečiai nenurodė; nors klausė, ar įkišo pirštą į užpakaliuką, mergaitė atsakė, kad palei užpakaliuką glostė jai su pirštais (2 t., b. 1. 49–52). Akivaizdu, kad septynmetė nukentėjusioji emociškai artimiausiam žmogui (savo motinai) labai aiškiai nurodė įvykio aplinkybes. Apklausta teismo posėdžio metu, nukentėjusiosios atstovė D. K. parodė jau kitokias aplinkybes, t. y. kad G. sakė, jog kišo pirštus už kelnaičių, lietė užpakaliuką ir kišo ten pirštus. Taigi savo išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė prieštaringais liudytojos, suinteresuotos bylos baigtimi, parodymais.

4.3. Be to, skundžiamo nuosprendžio 19 punkte apeliacinės instancijos teismas nors ir pripažino, kad byloje yra duomenų, paneigiančių nuteistojo piršto kišimą nukentėjusiajai į išeinamąją angą (t. y. ekspertizės metu nukentėjusioji parodė, kad E. K. nekišo piršto, kur ji „kakoja“, tik lietė), tačiau įvertinęs tai, kad ekspertizė buvo atlikta praėjus keturiems mėnesiams po įvykio, ir ekspertės D. P. paaiškinimus, kad G. K. dėl amžiaus gali painioti sąvokas „kišimas“ ir „lietimas“, nusprendė, kad teismo išvadai pakanka nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nustatytų aplinkybių. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta jokiais teisiniais argumentais ir prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms reikšmingoms aplinkybėms. Atsakydama į klausimus, ekspertė D. P. nurodė, kad kišimas ar lietimas tokio amžiaus vaikams vienodas, bet akcentavo, kad tiriamoji aiškiai parodė tą veiksmą – perbraukė ranka, o nuo įvykio praėjęs laiko tarpas esminėms aplinkybėms prisiminti įtakos neturi. Teisme apklausta specialistė I. B., atsakydama į klausimą dėl vaiko gebėjimo atsiminti, parodė, kad vaikai paprastai fiksuoja, įsimena detales. Tai leidžia spręsti, kad nei sąvokų painiojimas, nei keturių mėnesių laikotarpis iki ekspertizės atlikimo jokios įtakos mažametės G. K. parodymams apie esmines įvykio aplinkybes neturėjo. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl E. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį grindė prieštaringais nukentėjusiosios G. K. parodymais apie esmines bylos aplinkybes, duotais apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 121) ir teismo ekspertėms atliekant psichiatrinę ekspertizę (3 t., b. l. 154). Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių, t. y. tai, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu apklausiamai G. K. specialistės I. B. buvo užduoti atsakymą menantys klausimai; pati specialistė I. B. patvirtino, jog užduodama klausimą, menantį atsakymą, siekė padėti mergaitei teisingai papasakoti įvykio aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tokie mažametės atsakymai apie tai, kaip nuteistasis ją lietė (ar kišo pirštą), nepatvirtina, jog E. K. atliko veiksmą – kišo pirštus G. K. į išeinamąją angą.

4.4. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios G. K. apklausos metu psichologės užduotas menantis (tikslinantis) atsakymą klausimas buvo susijęs su esminėmis bylos aplinkybėmis, o nepilnametės atsakymas linktelėjimu į psichologės klausimu suformuluotą vietą („ten, kur kakoji“) lėmė E. K. veikos kvalifikavimą. Mažametei G. K. ekspertizės metu kategoriškai paneigus apklausoje duotus parodymus apie minėtas aplinkybes, aiškiai nurodant, kad piršto jis nekišo į nurodytą vietą, pademonstravus E. K. veiksmus ant jai pateikto modelio (lėlės), tos apklausos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo turėjo būti vertinamos itin detaliai ir atsakingai, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, apklausęs psichologę I. B., proceso dalyviams stebint apklausos vaizdo įrašą.

4.5. Pasak kasatorės, byloje nustatytas nuteistojo nusikalstamas veiksmas (pirštų (-o) kišimas nukentėjusiajai už kelnaičių nugaros pusėje) atitinka tvirkinimo veiksmus, nurodytus BK 153 straipsnyje, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas. Todėl prieštaringi nukentėjusiosios G. K. ir jos atstovės pagal įstatymą D. K. parodymai, nevienareikšmiai specialistės I. B. ir ekspertės D. P. paaiškinimai, keliantys pagrįstų abejonių tiek dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, tiek ir dėl E. K. kaltės, apeliacinės instancijos teismo turėjo būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Priimtas apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis apeliacinės instancijos teismo turėjo būti paliktas galioti.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo E. K. gynėjos advokatės V. Smolenskienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-57-489/2020, 2K-7-9-976/2020 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-7-82-699/2018, 2K-7-104-719/2021 ir kt.).

7. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-788/2019, 2K-7-57-648/2021 ir kt.).

8. Nuteistojo E. K. gynėjos kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama būtent įrodymų (mažametės nukentėjusiosios G. K. ir jos motinos, atstovės pagal įstatymą D. K. parodymų, specialistės I. B., ekspertės D. P. paaiškinimų) vertinimui, pateikiama jų įrodomoji reikšmė bei savas vertinimas. Pažymėtina, kad didelė dalis kasacinio skundo teiginių nėra susiję su teisės taikymo klausimais, o susiję tik su įrodymų vertinimo pagrindu padarytomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kurioms kasatorė nepritaria, taip pat ir su apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės kvestionavimu (dėl nuteistojo piršto kišimo nukentėjusiajai į išeinamąją angą), o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatorės teiginiai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų

9. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, motyvuojant tuo, kad prieštaringi nukentėjusiosios G. K. bei jos atstovės pagal įstatymą D. K. parodymai nepagrįstai buvo pripažinti kaltinamaisiais įrodymais, jiems suteikta prioritetinė reikšmė, byloje likusios nepašalintos abejonės nevertintos kaltinamojo naudai, taip buvo pažeistas ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.

10. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-182-495/2023 ir kt.). Teismų praktikoje išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23-697/2019, 2K-7-57-648/2021, 2K-63-942/2023, 2K-182-495/2023 ir kt.).

11. Kartu svarbu pažymėti, kad įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, ar tai, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus, savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170-699/2016, 2K-42-507/2017, 2K-365-719/2018 ir kt.).

12. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, turinčius reikšmės kaltinime nurodytų aplinkybių teisiniam vertinimui, konstatuoja, kad esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė būtent apeliacinės instancijos teismas. Šio teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas trūkumų, kuriuos nurodo kasatorė, neturi.

13. Nagrinėjamoje byloje dėl E. K. pareikšto kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas, pašalinęs iš kaltinimo jam inkriminuotą faktinę aplinkybę (E. K. siekį tenkinti savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, kišant jam pirštą į mažametės nukentėjusiosios G. K. išeinamąją angą), dėl šios veikos jį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs byloje ištirtus įrodymus ir pripažinęs juos kaltinančiais E. K. įrodymais, priėmė jam apkaltinamąjį nuosprendį. Esant nurodytoms skirtingoms teismų išvadoms, svarbu patikrinti, ar skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bei įvertinti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes.

14. Kasaciniame skunde teigiama, kad E. K. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nulėmė apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai kaltinamaisiais įrodymais pripažinti ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti mažametės nukentėjusiosios G. K. parodymai apie tai, kad E. K. kišo pirštą jai į išeinamąją angą. Pasak kasatorės, tokie parodymai buvo duoti ne savarankiškai, o jai atsakant į psichologės užduotus menančius atsakymą klausimus, todėl jie ne tik negalėjo būti pripažinti patikimais, bet kartu turėjo būti vertinami kaip gauti neteisėtu būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie skundo argumentai nepagrįsti.

15. Taigi, nagrinėjamoje byloje kilęs pagrindinis klausimas dėl mažametės nukentėjusiosios G. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjai, teisėtumo bei patikimumo. Pirmiausia pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas draudžia asmenims apklausų metu užduoti atsakymą menančius klausimus (BPK 183 straipsnio 2 dalis, 185 straipsnio 1 dalis, 275 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad draudžiama įstatyme nurodytiems asmenims užduoti tokius klausimus, kurių turinys užprogramuoja lauktiną, norimą rezultatą (atsakymą) ar jų formuluotė netiesiogiai leidžia numanyti atsakymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-495/2023). Be kita ko, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017 ir kt.). Kita vertus, šis vaikų liudijimų vertinimo ypatumas nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl bylose, kuriose vaikų parodymuose aptinkama nenuoseklumo ar tam tikrų prieštaravimų, pripažįstant tokius parodymus patikimais, labai svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis, tarp jų ir byloje esančias psichiatrų, psichologų ar vaiko teisių apsaugos specialistų išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2013, 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015, 2K-294-648/2017, Nr. 2K-244-788/2023). Be kita ko, seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, jog paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami atsižvelgiant į bylos įrodymų grandinę, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-294-648/2017, 2K-221-697/2021, 2K-199-648/2023).

16. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tokio pobūdžio bylų specifiką, siekdamas įsitikinti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, itin kruopščiai ir išsamiai tyrė jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjai, peržiūrėjo ir nuosekliai įvertino nukentėjusiosios G. K. apklausos vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, jos duotų parodymų turinį. Teismas atsižvelgė į tai, kad mažametė nukentėjusioji apklausos metu neutraliomis temomis bendravo laisvai, noriai atsakinėjo į psichologės užduodamus klausimus. Kita vertus, pradėjus pasakoti įvykio aplinkybes jos elgesyje buvo matomi neigiami išgyvenimai (susigūžimas, veido nuleidimas); tačiau, nepaisant to, mažametė atsakė į jai nepatogius klausimus, o į klausimus, kurių atsakymo nežinojo ar neprisiminė, taip ir nurodė. Teismo vertinimu, nukentėjusiosios parodymai apie įvykio aplinkybes buvo pakankamai išsamūs, todėl apkaltinamajame nuosprendyje buvo konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino kaltinamuoju įrodymu nukentėjusiosios G. K. parodymų dalies, kurioje ji, atsakydama į psichologės užduodamus klausimus, pasakojo aplinkybes, susijusias su nuteistojo atliktu veiksmu – piršto kišimu jai į išeinamąją angą. Skundžiamo nuosprendžio 18 punkte aiškiai išdėstyta, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusiajai buvo užduotas kasatorės minimas neva atsakymą menantis klausimas (ar pirštas buvo ten, kur „kaku“ darai), o būtent nukentėjusiajai vis teigiant, kad E. K. kišo pirštus jai už kelnaičių, apklausą padėjusi atlikti psichologė I. B. stengėsi kuo detaliau išsiaiškinti nuteistojo veiksmus ir mažametei po kelis kartus uždavė atvirus klausimus, susijusius su tuo, ką konkrečiai nuteistasis darė su ranka, ką ji jautė ir pan.; taip pat nukentėjusiajai buvo parodytas žmogaus kūno paveikslas ir paprašyta pažymėti vietą, kurią nuteistasis lietė. Nukentėjusioji dar prieš užduodant jai kasatorės nurodomą klausimą pažymėjo vietą sėdmenų srityje, kur yra išeinamoji anga, taip pat nurodė, kad jautė, jog E. K. kišo pirštą, ir linktelėjimu sureagavo į psichologės klausimą, ar nuteistasis pirštą kišo būtent čia (rodant žmogaus kūno paveiksle mergaitės pažymėtą vietą), tuomet psichologė dar kartą paklausė, ką nukentėjusioji jautė, G. K. atsakė, kad įkištą pirštą; paklausus, kiek jis buvo įkištas, mažametė susigūžė ir pasakė, kad neprisimena, o paklausus, kaip ji pati jautėsi, atsakė, jog jai buvo nemalonu; psichologė dar kartą mėgino išsiaiškinti, kurioje tiksliai vietoje buvo nuteistojo pirštas, paklausdama, ar pirštas buvo ten, kur nukentėjusiosios sėdmenys, mergaitė atsakė teigimai. Tuomet psichologė susiaurino klausimą ir paklausė, ar pirštas buvo ten, kur ji „kaku“ daro, mergaitė linktelėjo, tuomet psichologė, dar kartą pasitikslindama, klausė, ar ten, kur „sysiu“, mergaitė atsakė, kad ten, kur „kaku“. Taigi, kaip matyti iš šios apklausos, mergaitė aiškiai patvirtino, kad E. K. kišo pirštą jai į išeinamąją angą. Iš psichologės užduotų klausimų turinio aiškiai matyti, kad jie yra tikslinamojo bei konkretinamojo pobūdžio, bet ne menantys atsakymą, kaip nepagrįstai teigia kasatorė. Todėl juos pripažinti neteisėtais apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, kartu nebuvo pagrindo jų nepripažinti patikimais įrodymais. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiosios G. K. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti bei ištirti įrodymai, kurie sudaro bendrą loginę įrodymų grandinę ir patvirtina E. K. kaltę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, siekiant visapusiškai įvertinti mažametės nukentėjusiosios G. K. parodymų patikimumą, buvo kartu įvertinta ir ikiteisminio tyrimo metu jai atlikta teismo psichiatrinė, teismo psichologinė ekspertizė. Ekspertizės akte konstatuota, kad G. K. nebuvo nustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių, jų įsiminti ir atkurti apklausų metu, jos parodymai yra realistiški.

17. Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentu, kad teismas nepašalino nukentėjusiosios G. K. parodymuose esančių prieštaravimų. Šiame procese ji buvo apklausta tik vieną kartą – pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur aiškiai parodė konkrečius E. K. su ja atliktus veiksmus. Tačiau ekspertizės metu ji ekspertėms paaiškino, kad E. K. nekišo piršto, kur ji „kakoja“, tik lietė. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė aiškius motyvus (nuosprendžio 19 punktas), kodėl pripažįsta patikimais ikiteisminio tyrimo teisėjai nukentėjusiosios duotus parodymus (ekspertizė buvo atlikta praėjus keturiems mėnesiams po įvykio; ekspertės D. P. paaiškinimai, kad G. K. dėl amžiaus gali painioti sąvokas „kišimas“ ir „lietimas“; jos parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ekspertizės tikslas yra ne atlikti nukentėjusiosios apklausą, o gauti duomenis apie jos psichikos sveikatą (iki nusikalstamos veikos ir po jos) ir būseną, apie sugebėjimą suvokti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, ir duoti apie tai parodymus, apie sugebėjimą suvokti prieš ją atliktų nusikalstamų veikų pobūdį, reikšmę ir jiems adekvačiai priešintis; taip pat įvertinti nukentėjusiosios emocinį reagavimą, būsenos pokyčius į skirtingas temas, pokalbius, kaip keičiasi emocinis reagavimas, kokie sutrikimai.

18. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą pagal prokuroro ir nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą D. K. apeliacinius skundus, dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir padarė kitokias išvadas nei pirmosios instancijos teismas dėl bylai reikšmingų faktų, t. y. dėl E. K. atliktų veiksmų prieš nukentėjusiąją. Priešingai nei teigia kasatorė, skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo, aptarė ir įvertino visus byloje surinktus bei teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus: ne tik ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus mažametės nukentėjusiosios G. K., bet ir jos atstovės pagal įstatymą, liudytojos D. K. parodymus; specialistės, psichologės I. B., dalyvavusios nukentėjusiosios G. K. pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausoje, paaiškinimus, šios apklausos vaizdo įrašą; teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą bei ekspertizę atlikusios ekspertės D. P. paaiškinimus ir kitus rašytinius bylos įrodymus. Neteikdamas nė vienam įrodymų šaltiniui išskirtinės reikšmės, apeliacinės instancijos teismas, kaip jau minėta, aptarė ir gynybai palankius duomenis dėl ekspertizės metu nukentėjusiosios duotų paaiškinimų, susijusių su E. K. jai atliktais konkrečiais fizinio sąlyčio veiksmais (aiškinantis, ar jis kišo pirštą ten, kur ji „kakoja“, ar tik lietė „tą vietą“), ir, vertindamas ekspertės D. P. paaiškinimus visų byloje ištirtų įrodymų kontekste, išdėstė motyvuotas išvadas, kodėl remiasi būtent nukentėjusiosios G. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodymais. Skundžiamame nuosprendyje taip pat išdėstyti aiškūs ir nuoseklūs motyvai, kodėl nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistojo atlikti veiksmai nebuvo susiję su jo lytinės aistros tenkinimu (nuosprendžio 20 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo pagrindu padarytos išvados yra logiškos, neprieštaringos ir motyvuotos.

19. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios G. K. parodymų patikimumo vertinimas nagrinėjamoje byloje neturėjo trūkumų, kurie gali būti pripažinti esminiais, ir apeliacinės instancijos teismas, apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas (be kita ko) jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai, nepadarė esminio baudžiamojo proceso pažeidimo, kuris būtų sutrukdęs priimti teisėtą ir pagrįstą baigiamąjį aktą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė esmines faktines įvykio aplinkybes ir pateikė išsamius teisinius argumentus dėl jų vertinimo.

Dėl BK 150 straipsnio 4 dalies taikymo

20. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinė aistra gali būti tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014, 2K-50-511/2022, 2K-199-648/2023, 2K-226-594/2023 ir kt.).

21. BK 153 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio negu šešiolikos metų asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į asmens lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2012).

22. BK 150 straipsnio 4 dalyje nurodytas lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje nurodytą jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su tokiu asmeniu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Teismų praktikoje šis nusikalstamų veikų atribojimo klausimas spręstas, todėl yra suformuoti ir atribojimo kriterijai. Atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu asmeniu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Seksualinį prievartavimą pagal BK 150 straipsnį gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris: 1) geba tenkinti lytinę aistrą; 2) pagal savo poveikį ir neigiamus padarinius palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūralia, analine arba oraline forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-252/2013, 2K-625/2013, 2K-116-942/2016). Šios vertintinos aplinkybės nėra vienintelės.

23. Pažymėtina, kad apie seksualinio prievartavimo požymių buvimą ar nebuvimą, esant kitokiam fiziniam sąlyčiui, taip pat galima spręsti atsižvelgiant į tokio fizinio sąlyčio panašumą į natūralų, analinį ir oralinį lytinį aktą; nukentėjusiojo savybes (pvz., tas pats fizinis sąlytis su vaiku ir suaugusiuoju gali turėti visiškai kitokį neigiamą poveikį ir kitaip vertinamas); į tai, kiek toks sąlytis objektyviai gali tenkinti žmogaus lytinę aistrą (pvz., sąlytis, kuriuo įmanoma vien tik pažeminti žmogų, neatitinka kitokio fizinio sąlyčio prasmės); į panaudotos prievartos intensyvumą (žiaurumas, įžūlumas, tyčiojimasis, brutalus žeminimas suteikia daugiau motyvacijos fizinį sąlytį vertinti kaip seksualinio prievartavimo požymį); į kitas aplinkybes (pvz., ar sąlytis buvo tik fragmentiškas, ar nuoseklus ir tikslingas, ar įvykio vieta buvo palanki lytinei aistrai tenkinti, koks buvo kaltininko ir nukentėjusiojo apsinuoginimo lygis ir pan.), konstatuojant buvus kitokį fizinį sąlytį, būdingą seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-642/2007). ‏‏‎

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. K. 2021 m. birželio 12 d., laikotarpiu nuo 2.08 val. iki 3.08 val., tyčia, atėjęs apnuogintais lytiniais organais į kambarį, kuriame lovoje tuo metu miegojo mažametės U. B., G. K. bei S. K., numovė mažametei U. B. apatines kelnaites, atsigulė tarp mažamečių U. B. ir G. K. į lovą, po to, U. B. išlipus iš lovos ir išėjus iš kambario, lietė mažametei G. K. sėdmenis, kišdamas ranką po apatinėmis kelnaitėmis, t. y. atliko tvirkinamojo pobūdžio veiksmus, po to, pasinaudodamas bejėgiška lovoje gulinčios nukentėjusiosios G. K. būkle dėl mažametystės, kišo pirštą nukentėjusiajai G. K. į išeinamąją angą, taip tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nustatyti nuteistojo tyčiniai nusikalstami veiksmai negali būti vertinami vien kaip asmens tvirkinimas. Pažymėtina, kad tokiais E. K. veiksmais kėsinamasi į itin pažeidžiamo asmens, t. y. mažametės, septynerių metų amžiaus mergaitės, seksualinį neliečiamumą, o tai reikalauja griežtesnės šio neliečiamumo apsaugos dėl mažamečiams būdingo fiziologinio bei psichologinio jautrumo. Be to, nuteistojo veiksmai neapsiribojo vien mažametės nukentėjusiosios sėdmenų lietimu, o pasižymėjo intervencija (jis kišo pirštą) į jos išeinamąją angą, taip šį fizinį sąlytį siejant su analiniu lytiniu aktu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis E. K. savo veiksmams pasirinko nakties laiką, kai nukentėjusioji jau miegojo, tokios sąlygos labiau palankios lytinei aistrai tenkinti, o ne per ankstyvam domėjimuisi lytiniais santykiais skatinti. Atsižvelgdama į šias byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad nuteistojo veiksmai vertintini kaip lytinės aistros tenkinimas, kuris pagal savo pobūdį ir pavojingumą pripažintinas fiziniu sąlyčiu, būdingu seksualiniam prievartavimui, o ne mažametės tvirkinimui.

26. Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nagrinėdamas bylą, nepadarė ir baudžiamąjį įstatymą – BK 150 straipsnio 4 dalį – pritaikė tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. K. gynėjos advokatės Vitalijos Smolenskienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Artūras Ridikas

Daiva Pranytė-Zalieckienė