Civilinė byla Nr. 3K-3-12/2012
Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01340-2009-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 22.1; 33 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. V. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. V. ir J. V. ieškinį atsakovams R. V., Telšių apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Telšių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui dėl įsakymo dalies panaikinimo, statinio teisinės registracijos R. V. vardu panaikinimo, daikto pripažinimo antraeiliu ir pagrindinio daikto priklausiniu; tretieji asmenys: S. A., A. A., J. B., A. J. ir VĮ Registrų centras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai ginčija Telšių apskrities viršininko įsakymą, kuriuo atsakovui R. V., be kitų pastatų, leista teisiškai įregistruoti stoginę K (1984 m.), užstatymo plotas – 1264,42 kv. m, inventorinis Nr. 14862. Jie nurodė, kad 1998 m. sausio 26 d. iš bankrutavusios Rainių valstybinės liejininkystės įmonės pirko liejyklos pastato 81/100 dalį ir įregistravo nuosavybės teises į jį; statiniui suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); prie šio pastato buvo atviro tipo stoginė, sujungta su liejyklos pastatu ir organiškai sudaranti liejyklos statinio dalį. Ieškovai liejyklos pastato 19/100 dalių 2003 m. gruodžio 3 d. pardavė S. ir A. A., o 2006 m. birželio 9 d. 31/100 dalį – atsakovui R. V. Tretieji asmenys A. J. ir J. B. taip pat yra šio pastato bendraturčiai; jie visi į pastate esančius garažus liejyklos pastate patenka, pravažiavę stoginės dalį. Ieškovai teigė, kad įgijo stoginę kartu su pagrindiniu pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); tai matyti ir iš statinių išsidėstymo, atstumų tarp jų ir statinio funkcinės paskirties. Administraciniu aktu neteisėtai, nežinant ieškovams, be kitų atsakovo nupirktų iš bankrutavusios Rainių valstybinės liejininkystės įmonės statinių, kaip savavališkai pastatytą leista įregistruoti stoginę, o vėliau, darant įrašus ir keičiant kadastro duomenis, stoginė kaip atskiras objektas įregistruota Nekilnojamojo turto registre ir jai suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas nepateikė ginčo objekto įsigijimo pagrindo; nors stoginės kadastro duomenys VĮ Registrų centre užfiksuoti 2007 m. vasario 27 d., tačiau atsakovas iki 2006 m. birželio 9 d., kai įsigijo dalį pagrindinio daikto (garažo) ir tapo jo bendraturtis, nesirėmė ginčo administraciniu aktu, kaip pagrindu teisinei stoginės registracijai atlikti. Pagal CK 4.12, 4.13, 4.14 straipsnius toks inžinerinis statinys nėra savarankiškas teisinių santykių objektas, jis yra pagrindinio daikto (garažo) priklausinys, tačiau apskrities viršininkas neišsiaiškino statinio paskirties, ryšio su pagrindiniu daiktu. Ieškovai prašė panaikinti Telšių apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 2081 tą 5 punkto dalį, kuria atsakovui R. V. leista įregistruoti savavališkai pastatytą stoginę, pažymėtą žyma K (1984 m., užstatyto plotas 1264,42 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Telšių rajone, (duomenys neskelbtini); panaikinti stoginės teisinę registraciją VĮ Registrų centre atsakovui R. V.; pripažinti stoginę antraeiliu daiktu ir pagrindinio statinio – garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio ten pat, priklausiniu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Telšių rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad Telšių apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 18 d. įsakymu atsakovui R. V. leista įregistruoti stoginę, nesant tam teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad iš 2000 m. birželio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties matyti, jog atsakovas iš bankrutuojančios Rainių valstybinės liejininkystės įmonės nupirko be varžytynių tris turto objektus: administracinį pastatą, naująją liejyklą ir priestatą; nuosavybės teisės liudijime, pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu išduotame 2000 m. birželio 30 d., nupirkti pastatai įvardyti administraciniu pastatu ir gamybiniais pastatais; nurodytuose dokumentuose nėra duomenų apie statinio – kiemo įrenginio (stoginės K) įsigijimą. Tuo tarpu ginčijamu administraciniu aktu atsakovui leista teisiškai įregistruoti penkis turto objektus, iš kurių dviem jis neturėjo įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Dėl stoginės pripažinimo garažo priklausiniu teismas padarė išvadą, kad iki privatizavimo ji buvo skirta stacionaraus tiltinio krano funkcionavimui, šiuo metu neturi savarankiškos paskirties ir negali funkcionuoti atskirai nuo garažo, todėl pripažintina jo priklausiniu.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo R. V. ir Valstybinės Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus, 2011 m. gegužės 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą. Kolegija atmetė atsakovo R. V. skundo argumentus dėl įrodymų netinkamo vertinimo ir atskleidė CPK nuostatų dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo esmę, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CPK 176, 185 straipsnių taikymo išaiškinimus; pažymėjo, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. Ž. v. R. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-156/2009). Civiliniame procese pakanka įrodymų padaryti išvadą apie fakto buvimą, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Apibendrinusi išdėstytus argumentus, kolegija nurodė, kad atsakovo kitokia nuomonė dėl byloje pateiktų įrodymų ir jų įrodomosios reikšmės nesuponuoja išvados, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas ar kad buvo pažeistos įrodinėjimo procesą nustatančios CPK normos.
Atsakydama į skundo argumentus dėl nekilnojamojo daikto teisinės registracijos, kolegija taip pat vadovavosi kasacinio teismo praktika, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatymo nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ir kt.), su kuria siejamas civilinių teisinių santykių atsiradimas ar pabaiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje V. S. ir V. S. v. Kauno rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-329/2007). Dėl to kolegija neanalizavo atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų teisiškai nereikšmingų aplinkybių, kaip ir teiginių, kad stoginė jam priklauso nuosavybės teise, nepaisant teisinės registracijos panaikinimo; kolegija pažymėjo pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad atsakovui K. V. leista įregistruoti savavališkai pastatytus pastatus, tarp kurių – stoginė K, tačiau jis neturėjo įsigijimą ar statybą patvirtinančių dokumentų. Kolegija atmetė atsakovo argumentus dėl stoginės savarankiško funkcionavimo, nurodydama, kad joje buvo sumontuota kranbalkė, kurios paskirtis buvo iškrauti ir pakrauti metalą ir pagamintą produkciją į dabartiniame garaže buvusį metalo sandėlį, šiuo metu stoginė neatitinka statybos įstatymuose įtvirtintos tokio statinio sąvokos ir neatlieka savarankiškos funkcijos, per ją patenkama į garažų patalpas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas R. V.) prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl CPK 178, 185 straipsnių pažeidimo. Teismų išvada, kad administracinis aktas, kuriuo kasatoriui, nepateikusiam stoginės įsigijimą patvirtinančių dokumentų, leista ją įregistruoti, yra neteisėtas, padaryta, pažeidžiant CPK 176 straipsnio 1 dalies, CPK 185 straipsnio nuostatas. Byloje esančios 2000 m. birželio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties duomenimis patvirtinama, kad kasatorius kaip vieną objektą nusipirko Rainių liejininkystės įmonės administracinį pastatą ir naująją liejyklą su priestatu; jeigu šis įsigytas priestatas ir galėtų būti pripažįstamas kokio nors objekto priklausiniu, tai tik naujosios, bet ne senosios liejininkystės pastato (dabar garažo), kurio dalį ieškovė nupirko 1998 m. sausio 26 d., priklausiniu; sutarties pagrindu įgijęs naująją liejyklą, kasatorius neturėjo kliūčių ją ir priestatą, kuris vėliau be kokios nors kasatoriaus įtakos įvardytas stogine, įregistruoti savo vardu. Teismai, pažymėję su stoginės naudojimu transporto priemonėms laikyti, remontuoti, saugoti nuo lietaus susijusias aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas, kad šis statinys negali funkcionuoti atskirai.
2. Dėl priklausinių. Bylą nagrinėję teismai be pagrindo netaikė CK 4.19 straipsnio 1 dalies, kurioje priklausiniai apibūdinami kaip savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dviejų ar daugiau daiktų sujungimas nedaro nė vieno iš tokių daiktų kito priklausiniu, jeigu nėra požymių, nurodytų CK 4.19 straipsnio 1 dalyje. Teismai nepagrįstai taikė CK 4.12–4.15 straipsnius; dėl to neatskleidė, ar stoginė skirta tarnauti pagrindiniam daiktui (garažams) ir susijusi su jais bendra ūkine paskirtimi, ar tarp šių daiktų yra funkcinis ryšys, ar jis teisiškai reikšmingas. Teismų argumentai apie šių daiktų išsidėstymą teritorijoje, taip pat stoginės panaudojimo patenkant į garažus faktas nelaikyti pakankamais, sprendžiant dėl daiktų kaip priklausinių teisinio statuso pagal šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas. Prielaidomis, bet ne teisiniais argumentais grindžiamo teismo sprendimo pagrindu nuosavybės teisės atėmimas iš kasatoriaus nesuderinamas su teisine valstybe.
Tretieji asmenys A. J., VĮ Registrų centras ir atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pareiškimais prisideda prie atsakovo kasacinio skundo.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Jie nurodo, kad 1998 m. sausio 26 d. įsigijo liejyklos pastato 81/100 dalį ir įregistravo nuosavybės teises į ją; prie šio statinio buvo atviro tipo stoginė, sujungta su liejyklos pastatu ir organiškai sudarė liejyklos statinio dalį. Akivaizdu, kad stoginė negalėjo būti traktuojama kaip savarankiškas teisinių santykių objektas, todėl ieškovai buvo įsitikinę, jog jis yra garažo (buvusios liejyklos) priklausinys; taigi ieškovai įgijo liejyklos dalį kartu su stogine, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); tai patvirtinama iš statinių išsidėstymo, atstumo tarp jų ir statinio funkcinės paskirties. Apskrities viršininko įsakymas yra neteisėtas, nes juo, be kitų atsakovo savavališkai pastatytų statinių, leista įregistruoti stoginę, kuri, VĮ Registrų centro duomenimis, priskirta kiemo arba kitų inžinerinių statinių kategorijai ir yra antraeilis daiktas, t. y. pagrindinio daikto – garažo, kuris įvardijamas kaip pagrindinis daiktas, priklausinys. Apskrities viršininko įsakymu įteisintas 1984 m. savavališkos statybos statinys; atsakovas jo nestatė, nes šis priklausė valstybinei įmonei. Stoginės kadastro duomenys Nekilnojamojo turto registre užfiksuoti 2007 m. vasario 27 d.; atsakovas 2006 m. birželio 9 d. įgijo 31/100 dalį garažo ir tapo pagrindinio daikto bendraturtis, tačiau iki tol nepateikė ginčo apskrities viršininko įsakymo, kaip pagrindo stoginei įregistruoti, ir šį dokumentą, įteisinantį jo nuosavybės teises, slėpė nuo kitų bendraturčių; tai reiškia, kad jis negali patvirtinti teisėtą stoginės įsigijimą patvirtinančių dokumentų, o viešojo administravimo subjekto šiuo klausimu priimtas aktas, kuriuo įteisinta savavališka statyba, negali būti pripažįstamas teisėtu, jo pagrindu įgyta nuosavybės teisė – teisėta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl pagrindinio daikto savininko teisės į priklausinį
Esminiai teisės klausimai nagrinėjamoje byloje – daiktų kvalifikavimas priklausiniais ir priklausinių teisinis likimas perleidžiant pagrindinį daiktą. Ieškovui sudarant statinio pirkimo–pardavimo sutartį, iš kurios jis kildina savo teises į priklausinį, šiuos klausimus reglamentavo 1964 m. Civilinis kodekso 153 straipsnis, kuriame buvo įtvirtinta, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Iš esmės tapatus teisinis reglamentavimas įtvirtintas CK 4.14, 4.19 straipsniuose: pagal įstatymą priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu; priklausinį, kaip antraeilį daiktą, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip, kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai. Dėl to nagrinėjamai bylai aktuali teismų praktika tiek dėl 1964 m. CK, tiek dėl galiojančio CK normų, reglamentuojančių daiktų kvalifikavimą pagrindiniais daiktais ir priklausiniais ir jų teisinį ryšį.
Kasacinio teismo praktikoje dėl daikto kvalifikavimo priklausiniu ir jo teisinio ryšio su pagrindiniu daiktu išaiškinta, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi; konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis; tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. D. v. J. A. M., bylos Nr. 3K-3-448/2001; 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje L. D. ir kt. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1002/2003; 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr.3K-3-453/2006; kt.).
Aiškindamas CK 4.14 straipsnio normą, pagal kurią antraeilį daiktą (priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jo nenurodoma turto perleidimo sutartyje (jeigu sutartyje nėra priešingos išlygos), neįregistruota Nekilnojamojo turto registre. Priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, bet jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje A. K. ir kt. v. A. D. ir kt., bylos Nr.3K-3-1051/2003; 2005m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-595/2005; 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009; kt.).
Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, susijęs su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, tai yra fakto klausimas, kuris negali būti kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo civilinėje teisenoje taisykles kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB "Mūsų laikas" v. UAB "Vorto", bylos Nr. 3K-3-88/2005; 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“, bylos Nr. 3K-3-134/2008; kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybes, kad ginčo statiniai priklausė Rainių valstybinei liejininkystės įmonei ir šalių buvo įgyti šią įmonę likvidavus dėl bankroto, jos turtą pardavus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 1074 „Dėl bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešosiose varžytynėse nuostatų patvirtinimo“ nustatyta tvarka. Ieškovo nuosavybės teisė į 1998 m. sausio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nupirktą senosios liejininkystės pastato (dabar garažo) dalį įregistruota likvidacinės komisijos pirmininko išduoto nuosavybės teisė liudijimo pagrindu. Kasatoriaus nuosavybės teisė į buvusios liejininkystės įmonės pastatus, tarp jų – ir ginčo objektu esančią 1984 m. statytą stoginę, įregistruota Telšių apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 18 d. įsakymo, bet ne pirkimo–padavimo sutarties pagrindu, nes pastatų perleidimo metu nebuvo tinkamai sutvarkyti statybos ir teisinės registracijos dokumentai. Bylą nagrinėjusių teismų konstatuota, kad ginčo statinys, vadinamas stogine, yra pagrindinio daikto – garažo (buvusio sandėlio) priklausinys. Ši išvada pagrįsta byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad iki pastatų pardavimo dabartiniame garaže buvo liejyklos metalo sandėlis, o stoginėje buvo sumontuota kranbalkė – įrenginys, skirtas metalo ir jo gaminių pakrovimui į sandėlį ir iškrovimui iš jo, t. y. tarp šių daiktų egzistavo pagrindinio ir priklausinio funkcinis ryšys. Šios faktinės aplinkybės atitinka 1964 m. CK 153 straipsnyje (CK 4.19 straipsnyje) įtvirtintus pagrindinio daikto ir priklausinio teisinio ryšio kriterijus ir teismų praktiką dėl jų taikymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pripažįsta, kad kasatorius nepateikė šią teismų išvadą paneigiančių argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių jo teiginį, jog stoginė yra kito pastato priklausinys. Liejyklos pastato (dabartinio garažo) pirkimo–pardavimo sutartyje neaptarta, kad ieškovui, perkančiam pagrindinio pastato dalį, neperleidžiama teisė į atitinkamą priklausinio (krano pastogės) dalį, todėl 1964 m. CK 153 straipsnio pagrindu pripažintina, jog liejyklos (garažo) pastatą įgijęs ieškovas kartu įgijo teisę į atitinkamą dalį stoginės, taip pat teisę kreiptis dėl šio statinio statybos įteisinimo ir teisinės registracijos. Šias išvadas patvirtina ir faktinės aplinkybės po ginčo pastatų perleidimo: buvusi krano pastogė savarankiškai paskirčiai ar veiklai nenaudojama, garažo naudojimas negalimas, nesinaudojant prieš jį esančia stogine, nes tik per ją patenkama į garažo patalpas. Ieškovo teisės į jo įgyto pagrindinio daikto priklausinį konstatavimas reiškia, kad jis turi teisinį suinteresuotumą ginčyti jo teises į priklausinį pažeidžiančius kitų asmenų veiksmus, sandorius ar administracinius aktus. Kasatoriaus argumentai, kad jis nuosavybės teisę į ginčo stoginę įgijo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, nepagrįsti bylos medžiaga: kaip konstatavo bylą nagrinėję teismai, pirkimo–pardavimo sutartyje ir nuosavybės teisės liudijime stoginės neįvardyta, be to, minėta, kasatoriaus nuosavybės teisė į šį pastatą įregistruota ne pirkimo–pardavimo sutarties, bet administracinio akto – apskrities viršininko įsakymo – pagrindu.
Dėl išdėstytų argumentų visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamus teismų sprendimus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Iš kasatoriaus Lietuvos valstybei priteistina 136,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. pažymoje (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 136,93 Lt (vieną šimtą trisdešimt šešis litus 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Sigita Rudėnaitė
Vincas Verseckas
