Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-9/2012

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-08852-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2.3; 44.5.1; 60 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vytauto Galdiko įmonės „Inesa“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Transtira“, dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, E. V., dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo tarptautinio krovinio vežimo sutarties šalių ginčas dėl krovinio dalį praradusio vežėjo atsakomybės ribas numatančių CMR konvencijos nuostatų ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas (gavėjas) prašė priteisti iš atsakovo (vežėjo) 29 900 Lt nuostolių, atsiradusių dėl prarasto krovinio, ir 20 160 Lt negautų pajamų, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Ieškovas 2009 m. liepos 8 d. ieškinyje nurodė, kad pagal 2007 m. lapkričio 7 d. sutartį atsakovas įsipareigojo pervežti ieškovui dvylika pakuočių krovinį iš siuntėjo Calzaturificio CAF SRL, pakrovimo vieta – Via Umbria, IT-63014 Montegranaro, Italija. 2008 m. vasario 26 d. atsakovo buvo pristatyta tik viena iš dvylikos dėžių avalynės, kita krovinio dalis dėl vežėjo kaltės nebuvo pristatyta, nes buvo prarasta. Pas atsakovą dirbantis vairuotojas, trečiasis asmuo E. V., kuriam buvo patikėta pervežti krovinį, važiuodamas per Italiją, sustojo su kroviniu avarinio sustojimo aikštelėje, kuri buvo izoliuota, neapšviesta ir nesaugoma. Stovėjimo metu dalis krovinio (11 pakuočių) buvo prarasta, todėl vežėjas privalo atlyginti visus ieškovui padarytus dėl prarasto krovinio nuostolius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad pagal ginčo šalių 2007 m. lapkričio 7 d. sutartį atsakovas įsipareigojo parvežti ieškovui krovinį iš siuntėjo Calzaturificio CAF SRL, tačiau pervežimo metu dalis krovinio buvo pavogta Italijoje. Teismas nurodė, kad ginčo šalių sutartyje neaptartos krovinio saugojimo papildomos sąlygos, nenurodyta, kad krovinio pervežimo metu transporto priemonė vairuotojo poilsio metu turi būti laikoma saugomose aikštelėse, nedraudžiama gabenti krovinį priekaba su tentu (tai šalių susitarimo objektas, kuris lemia ir pervežimo kainą, šalių riziką). Byloje nėra įrodymų, kad vairuotojas sąmoningai ar dėl neatsargumo nevyko į jam žinomą saugojimo aikštelę, teismas neturi pagrindo abejoti jo parodymais, kad kelyje buvo grūstis, arti nebuvo saugojimo aikštelės (veiksniai, kuriems vairuotojas negalėjo turėti įtakos ar rinktis kitą maršrutą). Teismas įvertino, kad nėra įrodymų, paneigiančių aplinkybes, jog aikštelė, kurioje buvo laikomas krovinys, buvo su stebėjimo kameromis, joje buvo ir kitų transporto priemonių, gabenusių krovinius. Faktas, kad tentas buvo perpjautas, parodo, kad plombos ar užrakto buvimas (nebuvimas) iš esmės nebūtų sudaręs kliūčių kroviniui pagrobti. Apie įvykį ir galimą krovinio pagrobimą buvo nedelsiant pranešta policijai. Dėl ieškovo prašymo atlyginti netiesioginius nuostolius teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė jų realumo, šie nuostoliai pagrįsti daugiau prielaidomis. Teismas vertino, kad vairuotojo darbo laiko trukmė, rezoliucija dėl krovinių grobimo keliuose, nors ir neturi esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje, tačiau lemia tai, kad teismas neturi pagrindo visų faktinių aplinkybių visumos pagrindu daryti išvados, jog krovinys prarastas dėl didelio neatsargumo, dėl ko atsakovui kiltų prievolė atlyginti ir kitus nuostolius (CMR konvencijos 17, 23, 29 straipsniai, CK 1.5 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 16 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl 29 900 Lt nuostolių bei procesinių palūkanų nuo šios sumos priteisimo ir priėmė dėl šios dalies naują sprendimą: ieškovo Vytauto Galdiko įmonės „Inesa“ ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė Vytauto Galdiko įmonei „Inesa“ iš UAB „Transtira“ 29 900 Lt nuostolių už prarastą krovinį, 6 proc. metinių palūkanų nuo šios sumos.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir vertindamas vežėjo atsakomybės ribas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos kasacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira”, bylos Nr. 3K-3-172/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport”, bylos Nr. 3K-3-318/2009, nes nagrinėjamu atveju vairuotojo sustojimas nakvynei nesaugomoje, neapšviestoje, minimalių saugumo reikalavimų neatitinkančioje aikštelėje su brangiu, lengvai prieinamu vagystei kroviniu, vertintinas kaip didelis neatsargumas, kuris teisės doktrinoje pagal padarinius yra analogiškas tyčiniams veiksmams. Iš byloje esančio vairuotojo pranešimo policijai aišku, kad gabenamo krovinio sudėtis atsakovo vairuotojui buvo žinoma. Toks krovinys yra ne tik lengvai realizuojamas, bet ir nereikia specialių priemonių, įrangos, kad jį pavogtum, todėl atsakovas, kaip verslininkas – krovinių vežimo profesionalas, privalėjo taip organizuoti ieškovo krovinių gabenimą, kad krovinių vagystės rizika būtų minimali. Tai, jog pasirinkta avarinio sustojimo aikštelė neatitiko šių reikalavimų, patvirtina ir Bolonijos Kelių policijos viršininko C.C. atsakymas. Šio rašto priede yra duomenų, kad netoli nuo vagystės vietos (5 – 35 km atstumu) yra bent trys aikštelės, atitinkančios minimalius krovinio apsaugos reikalavimus (apšviestos, prie nuolat veikiančių degalinių su barais, parduotuvėmis, tualetais). Aplinkybė, kurią nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime (kad šalių sudarytoje sutartyje nebuvo aptartos papildomos krovinio saugojimo sąlygos, nenurodoma, kad krovinio pervežimo transporto priemonė vairuotojo poilsio metu turi būti laikoma saugomose aikštelėse), nagrinėjamame kontekste negali būti vertinama kaip šalinanti vežėjo atsakomybę. Sprendžiant, ar nagrinėjamą sustojimą nakvynei galima vertinti kaip avarinį, neišvengiamą, pagrindžiantį atsakovo argumentus dėl vairuotojų darbo režimo, nustatyto Europos šalių susitarimu dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) nuostatų, teisėjų kolegija nurodė, jog šio susitarimo 9 straipsnyje yra numatyta galimybė vairuotojui nukrypti nuo Susitarimo nuostatų tiek, kad būtų užtikrintas žmonių, transporto priemonių arba jų krovinių saugumas, su sąlyga, kad eismo saugumui dėl to nekeliamas pavojus ir tam, kad būtų pasiekta tinkama sustojimo vieta. Tokiais atvejais vairuotojas privalo kontrolės prietaiso registracijos lape arba kitame dokumente pažymėti nukrypimo nuo nuostatų pobūdį ir priežastis. Taigi atsakovo vairuotojas, gabenęs ieškovo krovinį, turėjo galimybę naktį iš 2008 m. vasario 21-osios į 2008 m. vasario 22-ąją, nepažeisdamas Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) nuostatų, surasti tinkamą, atitinkančią bent minimalius krovinio apsaugos reikalavimus poilsio vietą, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi atsakovo bei trečiojo asmens E. V. paaiškinimais, jog automobilis su kroviniu pakliuvo į spūstį ir dėl to negalėjo per nustatytą vairavimo laiką pasiekti saugomos automobilių stovėjimo aikštelės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, jog atsakovo į bylą pateikti duomenys apie vairuotojo darbo trukmę šios aplinkybės nepatvirtina: antai, periodu nuo 18.19 val. iki sustojimo nakvynei vairuotojas buvo sustojęs 28, 18 ir 4 minutes, iš viso per šiek tiek ilgesnį negu dvi su puse valandos periodą buvo stovėta 50 minučių. Tokios trukmės sustojimai neatitinka paaiškinimų dėl stovėjimo spūstyje, nes joje transporto priemonė juda, nors ir trumpais intervalais, tačiau nuolat. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog net ir tuo atveju, jeigu dalį laiko vairuotojas iš tiesų praleido spūstyje, pagal pateiktus duomenis, buvo ir tokių periodų, kurie spūstimi negali būti pateisinami, t. y. vairuotojas stovėjo ilgesnius laiko tarpus, negu sustojimai esant spūsčiai, todėl nėra pagrindo pripažinti įrodytais atsakovo argumentus, jog pasiekti tinkamą, saugią stovėjimo vietą nebuvo galimybės būtent dėl spūsties, o ne dėl to, kad nebuvo tinkamai suplanuotas maršrutas, pasikrovimo, poilsio laikas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Transtira“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl vežėjo atsakomybės ribų praradus krovinį. Teismas neturėjo pagrindo priteisti iš vežėjo didesnės kompensacijos, negu CMR 23 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija –jinegali būti didesnė kaip 8,33 SDR atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Kaip matyti iš imperatyviojo CMR 23 straipsnio 6 dalies reikalavimo – didesnės kompensacijos iš vežėjo gali būti pareikalauta tik tuo atveju, jeigu buvo deklaruota krovinio vertė arba papildoma krovinio vertė, kaip nurodyta CMR 24 ir 26 straipsniuose. Tačiau teismas nenustatė, kad buvo apmokėtas sutartas užmokesčio už vežimą priedas ir kad jis nurodytas važtaraštyje, kaip viršijantis ribą, nurodytą CMR 23 straipsnio 3 dalyje. Teismas taip pat nenustatė, kad siuntėjas įrašė atitinkamas instrukcijas važtaraštyje su sąlyga, jog bus apmokėtas suderintas užmokesčio už vežimą priedas, nustatantis papildomą krovinio vertę tam atvejui, jeigu krovinys būtų prarastas, sugadintas ar sutartu laiku nebūtų pristatytas į paskirties vietą. Teismas nenustatė, kad nepriklausomai nuo kompensacijos, numatytos CMR 23, 24, 25 straipsniuose, buvo deklaruojama papildoma krovinio vertė, dėl ko gali būti pareikalauta papildomai pagal deklaruotą krovinio vertę atlyginti įrodytą papildomą žalą.

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodymų vertinimo taisyklės pažeidimo. Teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus padarė netinkamas išvadas ir nukrypo nuo suformuotos įrodinėjimo taisyklės, nes surinkti įrodymai patvirtina, kad vairuotojas laikėsi minimalių saugumo ir atidumo reikalavimų ir jo veiksmai negali būti vertinami kaip didelis aplaidumas, pasireiškęs dideliu neatsargumu. Laikydamasis darbo ir poilsio reikalavimų vairuotojas sustojo poilsiui – negalėdamas sustoti kitoje vietoje, nes po paskutinio pasikrovimo vasario 22-osios pavakare jam nebuvo leista stovėti firmos teritorijoje, o aplink nebuvo jokių saugomų aikštelių ir, būdamas atsargus ir rūpestingas vairuotojas, pasirinko stovėjimo aikštelę, kurioje buvo instaliuotos stebėjimo kameros, nepaliko automobilio, bet liko jame miegoti. Ta aplinkybė, kad vaizdo kameros toje vietoje buvo skirtos ne avarinio sustojimo vietai, o autostradai stebėti, vairuotojui nebuvo žinoma. Policijos pareigūno pranešimas draudimo kompanijai įrodo, kad jei gerai žinantis vietovę policijos pareigūnas nurodė, jog aplink autostradą nėra saugomų aikštelių, tai vairuotojas negali žinoti tokios informacijos geriau už pareigūną. Teismas privalėjo vertinti būtent tą informaciją, kurią turėjo vairuotojas, rinkdamasis sustojimo vietą, ir pagal ją spręsti, ar jis laikėsi minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų. Teismas negalėjo remtis ta informacija, kuri gauta po įvykio ir kuri prieštarauja pirminei informacijai. Teismas, nurodydamas, kad vairuotojas galėjo nukrypti nuo Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) nuostatų, nekreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad vairuotojas apskaičiavo, jog esant eismo grūsčiai jis realiai negalės greitai susirasti saugios aikštelės, todėl pasirinko saugiausią būdą sustoti, kitaip jam grėsė didelės baudos. Pagal vairuotojo darbo ir poilsio režimą (AETR taisykles) vairuotojas 2008 m. vasario 18 ir 19 dienomis vairavo daugiau kaip 9 valandas, todėl, 2008 m. vasario 21 d. vairavęs 9 valandas 44 minutes, jis privalėjo sustoti poilsiui.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Vytauto Galdiko įmonė „Inesa“ prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodyta:

Dėl vežėjo atsakomybės ribų praradus krovinį. Kasatorius, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo priteisti iš kasatoriaus ieškovo naudai didesnės kompensacijos nei numatyta CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje, remiasi klaidinga prielaida, jog didesnės kompensacijos galima reikalauti tik tuo atveju, jei nustatytos CMR konvencijos 23 straipsnio 6 dalyje nurodytos aplinkybės. CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis taikytina nepriklausomai nuo jokių susitarimų, numatytų CMR konvencijos 24 ir 26 straipsniuose. Kitokiu CMR konvencijos aiškinimu būtų nukrypta nuo užsienio ir Lietuvos teismų suformuotos praktikos.

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įrodymų vertinimo taisyklės pažeidimo. Kasatorius kasaciniame skunde pagrindžia, kad vairuotojas E. V. laikėsi visų rūpestingumo ir atsargumo reikalavimų, bet ne pats kasatorius. Nors būtent pastarasis turi dėti maksimalias pastangas, siekiant krovinio saugumui užtikrinti: iš anksto organizuoti maršrutą, pasirūpinti ir suderinti su vairuotoju maksimaliai saugias sustojimo vietas. Iš kasatoriaus teiginių kasaciniame skunde darytina išvada, kad vežėjas neatliko krovinio vežimo organizavimo funkcijos, ji buvo perkelta vairuotojui, todėl teigtina, kad kasatorius laikytinas nesilaikiusiu net minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų. Vežant brangų ir vagystėms patrauklų krovinį – batus, sustojimas nesaugomoje ir neapšviestoje aikštelėje turi būti vertinamas kaip labai neatsargus vežėjo elgesys, kuris negali būti pateisinamas byloje neįrodytos transporto spūsties buvimu.

Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vežėjo atsakomybės ribų praradus krovinį

Krovinį atlygintinai pervežant sausumos keliais iš vienos valstybės į kitą (atliekant tarptautinį pervežimą) vežėjo atsakomybę dėl tokio pervežimo metu atsiradusių nuostolių atlyginimo reglamentuoja 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija). CMR konvencija yra Lietuvos vidaus teisės sistemos sudėtinė dalis. Teismai, spręsdami ginčus, kylančius iš santykių, kuriuos unifikuotai reglamentuoja CMR konvencija, privalo ją tinkamai aiškinti ir taikyti tiesiogiai.

CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 dalys, 28 straipsnis). Vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalimi, kai, remiantis šios konvencijos nuostatomis, vežėjas privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl viso ar dalies krovinio praradimo, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis). CMR konvencijos 23 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad didesnės kompensacijos iš vežėjo gali būti pareikalauta tik tuo atveju, jeigu buvo deklaruota krovinio vertė arba papildoma krovinio vertė, kaip nurodyta CMR 24 ir 26 straipsniuose. Kasatorius kasacinį skundą grindė tuo, kad, neįrodžius CMR konvencijos 23 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų aplinkybių, teismai neturėjo pagrindo priteisti iš vežėjo (kasatoriaus) didesnės kompensacijos kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (23 straipsnio 3 dalis). Su tokiu kasatoriaus CMR konvencijos nuostatų aiškinimu kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad CMR konvencijos straipsniai turi būti aiškinami sistemiškai, visos CMR konvencijos kontekste. Vienas iš atvejų, kada vežėjo atsakomybė nėra ribojama CMR Konvencijos 23 straipsnyje nustatytu maksimaliu dydžiu ir jis privalo atsakyti visa apimtimi, yra žalos padarymas dėl vežėjo kaltės, pasireiškusios dideliu neatsargumu (šiurkščiu aplaidumu), kuris tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamas tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Lietuvos nacionalinėje teisėje tiesiogiai didelis neatsargumas nevertinamas tyčia, bet teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai yra vienodi. Taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį vežėjo didelis neatsargumas pagal bylos aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-172/2009). Pagal teisės doktriną tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti.

Nagrinėjamos bylos atveju žalos (nuostolių) atsirado dėl trečiųjų asmenų įvykdytos vagystės, kurios metu buvo prarasta dalis kasatoriaus vežamo krovinio. Atsižvelgiant į tai, kad vagystė kasacinio teismo praktikoje laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis), laikytina, jog įprastų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. Jeigu tam tikrais vežėjo veiksmais ar jo neveikimu buvo sudarytos prielaidos kroviniui prarasti, vežėjui kyla ir tam tikrų teisinių padarinių – jis netenka teisės į atsakomybės ribojimą. Taigi, sprendžiant didesnės kompensacijos pagal CMR konvencijos 29 straipsnį priteisimo klausimą, turi būti nustatyta, ar vežėjas, veždamas krovinį, elgėsi maksimaliai atsargiai ir rūpestingai ir ar ėmėsi visų tuo metu įmanomų saugumo priemonių, taip sudarydamas realias neteisėto jo vežamo krovinio užvaldymo kliūtis, kurias įveikus vagystė galėtų būti pripažinta neišvengiama aplinkybe, pašalinančia didelį vežėjo neatsargumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007). Vežėjo kaltės pobūdis ginčo atveju vertintinas atsižvelgiant į jo pasirinktą sustojimo vietą, laiką ir priežastis, krovinio saugumui užtikrinti atliktus veiksmus ir kitas krovinio praradimo aplinkybes.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad vežėjui buvo žinoma gabenamo krovinio sudėtis (12 avalynės dėžių). Toks krovinys laikytinas, lengvai realizuojamu ir jo vagystei nereikia specialios įrangos. Šios aplinkybės lemia padidintą pasikėsinimo pavogti riziką. Pervežant krovinį visada egzistuoja tam tikra objektyvi krovinio praradimo rizika, todėl atsakovas, kaip verslininkas – krovinių vežimo profesionalas, nuolat užsiimantis krovinių pervežimu už atlygį, turi iš anksto numatyti ir įvertinti visas galimas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio paradimo rizikos veiksniams pašalinti ar krovinio praradimo rizikos laipsniui sumažinti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šioje situacijoje, vežant brangų bei vagystėms patrauklų krovinį, sustojimas nesaugomoje ir neapšviestoje aikštelėje vertinamas kaip labai neatsargus vežėjo elgesys. Vežėjas pasirinko sustoti avarinio sustojimo aikštelėje, izoliuotoje, neapšviestoje ir nesaugomoje, nors teismo nustatyta, jog nuo vagystės vietos (5 – 35 km atstumu) yra bent trys aikštelės, atitinkančios minimalius krovinio apsaugos reikalavimus (apšviestos, prie nuolat veikiančių degalinių su barais, parduotuvėmis, tualetais). Nesaugomoje aikštelėje būtina imtis papildomų apsaugos priemonių dėl to, kad vagysčių skaičius tokiose aikštelėse yra didesnis, ir net vairuotojo likimas nakvoti vilkike, nesant papildomų apsaugos priemonių, negali užtikrinti krovinio saugumo. Dėl to sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vežėjas nesivadovavo krovinio išsaugojimo prioritetu, nes neatsižvelgė į tai, kokias realias kliūtis jis sudaro asmeniui, siekiančiam užvaldyti krovinį neteisėtai, ar jos veiksmingos ir užtikrins krovinio išsaugojimą.

Apeliacinės instancijos teismas teisiškai kvalifikuodamas kasatoriaus veiksmus pagal nustatytas faktines aplinkybes padarė pagrįstą išvadą, kad vežėjas nebuvo maksimaliai atsargus ir rūpestingas bei ėmęsis visų įmanomų saugumo priemonių realioms ir veiksmingoms kliūtims neteisėtam jo vežamo krovinio užvaldymui sudaryti. Teisėjų kolegijos vertinimu, vežėjo kaltė nagrinėjamu atveju – didelis neatsargumas, kuris tarptautinėje praktikoje prilyginamas tyčiai. Nustačius tokius vežėjo veiksmus, kurie gali būti prilyginami tyčiniams CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies prasme, šiam vežėjui netaikytinos CMR konvencijos nuostatos, atleidžiančios, taip pat ribojančios jo civilinę atsakomybę (23 straipsnio 3 ir 6 dalys). Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kasatorius (vežėjas) privalo atlyginti nuostolius pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pažeidimo

Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo šių normų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės kasacinio teismo praktikoje yra suformuotos. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Kasatorius argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino jo pateiktus įrodymus, kad vairuotojas realiai negalėjo greitai susirasti saugios aikštelės, grindžia buvusia neprognozuojama eismo grūstimi ir negalėjimu nukrypti nuo Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) nuostatų. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kasatoriaus vairuotojas turėjo galimybę, nepažeisdamas Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) nuostatų, pasinaudoti šių nuostatų 9 straipsnio išimtimi, leidžiančia nukrypti nuo Susitarimo nuostatų, taip pat nuo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto vairavimo režimo, ir surasti tinkamą, atitinkančią bent minimalius krovinio apsaugos reikalavimus poilsio vietą. Todėl kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, jog pasiekti tinkamą, saugią stovėjimo vietą nebuvo galimybės.

Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų kasatoriaus nurodytus Italijos policijos pateiktus dokumentus dėl krovinio vagystės vietos apibūdinimo, Bolonijos Kelių policijos viršininko atsakymą, kuriame pateikti duomenys apie tris aikšteles (5 – 35 km atstumu nuo vagystės vietos), atitinkančias minimalius krovinio apsaugos reikalavimus, taip pat vežėjo kaip įmonės veiksmus ir su įmone susijusių jos atsakingų asmenų, vykdančių vežėjo pavedimus (vairuotojo) elgesį tiek įvykio metu, kada krovinys buvo prarastas (vairuotojo likimą nakvoti vilkike), tiek ir po jo (apie įvykį nedelsiant pranešė policijai) bei krovinio apsaugos reikalavimų laikymąsi, atitinkamų saugumo priemonių ėmimąsi. Įvertinęs aplinkybių visumą ir atsižvelgdamas į vairuotojo darbo režimo, įtvirtinto Europos šalių susitarimo dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR) nuostatas ir išimtis, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai kvalifikavo vežėjo kaltę – didelį neatsargumą, kuris prilyginamas tyčiniams veiksmams pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas, pažeidė pirmiau aptartas įrodymų vertinimo taisykles.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas.

Dėl iš vežėjo priteistinų procesinių palūkanų

Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš kasatoriaus ieškovui 6 proc. dydžio procesines palūkanas, rėmėsi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 2 dalimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog palūkanų, mokėtinų vežėjo, dydį reglamentuoja CMR konvencija. Dėl to tuo atveju, kai tenkinamas vežėjui pareikštas ieškinys dėl nuostolių, patirtų praradus krovinį, atlyginimo, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš vežėjo priteistinos CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio, t. y. 5 proc., palūkanos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ v. UAB „Danetra“, bylos Nr. 3K-3-334/2011).

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sumažina teismo sprendimu iš kasatoriaus (vežėjo) priteistas 6 proc. dydžio procesines palūkanas, nurodydama, kad iš jų priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 29 900 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 38,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. sausio 17 d. pažyma. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus UAB „Transtira“ (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimu priteistas ieškovo naudai metines palūkanas už priteistą 29 900 Lt sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo sumažinti nuo 6 proc. iki 5 proc. metinių palūkanų.

Priteisti iš kasatoriaus UAB „Transtira“ (juridinio asmens kodas 122282884) valstybei 38,15 Lt (trisdešimt aštuonis litus 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teise.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienės

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas