Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, kompensacijos už priverstinę pravaikštą bei neišmokėto atlyginimo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-5/2012

Teisminio proceso Nr. nenurodytas

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.10; 11.9.10.8

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Rudėnaitės ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. G. ieškinį atsakovui UAB „Inspectorate Klaipėda“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, kompensacijos už priverstinę pravaikštą bei neišmokėto atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, nurodydamas, kad 2006 m. rugsėjo 12 d. buvo priimtas į darbą UAB „Inspectorate Klaipėda“. Darbo sutartis nutraukta 2008 m. vasario 25 d. vadovaujantis Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu (darbuotojui šiurkščiai pažeidus darbo pareigas). Ieškovas prašė pripažinti jo atleidimą iš UAB „Inspectorate Klaipėda“ neteisėtu, nutraukti darbo sutartį teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisti vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, nepriskaičiuotą ir nesumokėtą atlyginimą, atlyginimą už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandžius, delspinigius, atostoginius dėl neapskaityto ir neapmokėto darbo naktį, poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandžius bei atlygį už pavojingas darbo sąlygas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies. Teismas panaikino atsakovo UAB „Inspectorate Klaipėda“ generalinio direktoriaus 2008 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. DR-07/08 ir 2008 vasario 25 d. įsakymą Nr. AT-09/08, kuriuo ieškovui skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo nuo 2008 m. vasario 25 d. Teismas pripažino ieškovo darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir nustatė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos įpareigojant UAB „Inspectorate Klaipėda“ pakeisti atleidimo iš darbo įrašą, įrašant: „pagal DK 297 straipsnio 4 dalį (darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos)“. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo per mažai apskaičiuoto darbo užmokesčio – 4581,41 Lt, 6580,24 Lt išeitinę išmoką, 3 290,12 Lt per mėnesį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. yra nuo 2008 m. vasario 25-osios iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (iš viso 126 451,60 Lt). Teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė darbo organizavimo tvarką, nesudarė sąlygų ieškovui sužinoti apie darbo pamainos pradžią ir dirbti, todėl negali ieškovo neatvykimo į darbą pagal pakeistą grafiką kvalifikuoti kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, už kurį taikyta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Teismas padarė išvadą, kad nenustatyta darbo drausmės pažeidimo fakto ir ieškovo kaltės, nėra drausminės atsakomybės taikymo pagrindų ir sąlygų.

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gegužės 4 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeitė, ieškovui priteisė iš atsakovo 63 255,80 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovo atleidimas iš darbo buvo neteisėtas, taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo priteista ieškovui iš atsakovo per mažai apskaičiuoto darbo užmokesčio (4581,41 Lt) suma yra pagrįsta bylos duomenimis.

Pasisakydamas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šios išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas ir ši kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Kita vertus, kaip nurodė teismas, kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams, todėl sprendžiant, ar priteistinas ieškovui vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydis nėra per didelis, svarbu įvertinti, ar kuriai nors iš šalių toks dydis yra adekvatus ir ar nesukelia pernelyg sunkių turtinių padarinių. Atsižvelgdamas į darbuotojo dirbto laiko ir priverstinės pravaikštos laiko santykį nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos teismas ieškovo naudai priteistą vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinę pravaikštą sumažino pusiau (iki 63 225,80 Lt).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo priteistą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį sumą sumažino per pusę, atsižvelgdamas į darbuotojo dirbto laiko ir priverstinės pravaikštos laiko santykį, tačiau plačiau nemotyvavo šio santykio turinio ir jo reikšmės priimtam sprendimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo patiriamos priverstinės pravaikštos kompensacijos institutas atlieka dvejopą funkciją: socialinę – apsaugoti darbuotoją nuo pajamų netekimo ir prevencinę – drausminti darbdavį, užkertant kelią piktnaudžiauti turimomis teisėmis ir tokiu būdu pažeidinėti silpnesniosios darbo teisinių santykių šalies – darbuotojo, teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis A. R. v. AB „ Vakarų skirstomieji tinklai", bylos Nr. 3K-7-296/2005). Ši norma vertintina kaip imperatyvioji, aiškiai apibrėžianti neteisėtai atleistam darbuotojui priteistinos kompensacijos dydį (vidutinis neteisėtai atleisto darbuotojo gautas jo darbo metu darbo užmokestis) bei apskaičiavimo tvarką, t. y. terminą (už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos). Jokių šios taisyklės išimčių įstatyme nenustatyta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje aptardamas kompensacijos, priteistinos darbuotojui dėl neteisėto atleidimo, dydžio nustatymo klausimus, yra pasisakęs, kad kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui iš darbdavio priteisimo, yra pažymėjęs, kad neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik teisės principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų asmenų interesams, pvz., dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai", bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d nutartis byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic", bylos Nr. 3K-3-267/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d nutartis byloje F. B., G. R. v. UAB,,Neo ranga", bylos Nr. 3K-3-365/2010). Remiantis šia praktika konstatuotina, kad, sprendžiant teisminį ginčą dėl kompensacijos, priteistinos darbuotojui dydžio nustatymo, visais atvejais svarbu įvertinti, ar kuriai nors iš šalių toks dydis yra adekvatus ir ar nesukelia pernelyg sunkių turtinių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ir priimtame sprendime nenurodė argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo priteisto dydžio kompensacija yra neadekvati, neįvertino, ar tokio dydžio kompensacija sukels neigiamų padarinių atsakovui, neaptarė, ar šios kompensacijos dydžio sumažinimas neigiamai nepaveiks ieškovo, bei ar priteisto dydžio kompensacija pasieks tikslą, numatytą DK 140 straipsnio 1 dalyje.

Pagal „horizontaliojo“ precedento doktriną, siekiant lygiateisiškumo principo įgyvendinimo bei užtikrinimo, teismas privalo atsižvelgti ir įvertinti tos pačios grandies teismų priimtus sprendimus bylose, kuriose analogiškos faktinės aplinkybės. Klaipėdos apygardos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimus analogiškose bylose pagal buvusių darbuotojų V. P. ir A. M. ieškinius tam pačiam atsakovui - UAB „Inspektorate Klaipėda“. Šiose bylose kompensacijų už priverstinės pravaikštos laiką dydžiai viršijo 120 000 Lt, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų jos nebuvo įvertintos kaip neprotingai didelės ir galinčios sukelti neprotingai didelių neigiamų ekonominių padarinių atsakovui. Šios aplinkybės rodo, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į teismų sprendimus, priimtus bylose, kuriose analogiškos faktinės aplinkybės, ir taip pažeidė teisinį lygiateisiškumo principą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą procesinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Klaipėdos apygardos teismas pagrįstai ir teisėtai sumažino pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistą vidutinę darbo užmokesčio sumą už priverstinę pravaikštą ir šiame sprendime nėra nukrypęs nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad vidutinės darbo užmokesčio sumos už priverstinę pravaikštą dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir nukentėjusios šalies patirtus netekimus. Darbo sutarties nutraukimą nagrinėjamu atveju lėmė piktybiški ir nukreipti tiesiogiai prieš atsakovą ieškovo veiksmai, atsakovo siekis apsisaugoti nuo tokių ieškovo veiksmų. Sprendžiant dėl skiriamos nuobaudos buvo atsižvelgta į tai, kad ieškovas darbo drausmę pažeidė piktybiškai, gerai suvokdamas savo veiksmų padarinius ir jų siekdamas, į tai, kad ieškovo tikslas buvo kuo stipriau pakenkti įmonės veiklai ir sudaryti kuo sunkesnę įmonei situaciją. Taip pat buvo atsižvelgta į tą aplinkybę, kad ieškovas ne tik pats pažeidinėjo darbo drausmę, bet ir skatino tai daryti kitus įmonės darbuotojus. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad pats ieškovas prisidėjo prie ginčo situacijos, todėl atsakovo kaltės dydis dėl neteisėto atleidimo yra mažesnis, ne taip griežtai vertintinas jo padaryto pažeidimo sunkumas. Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojui išmokamos kompensacijos dydis nustatomas įvertinus pažeidimo sunkumą, manytina, kad byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių Klaipėdos apygardos teismo sprendimą nustatyti 63 255,80 Lt kompensacijos dydį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas po darbo sutarties nutraukimo netrukus sudarė naują darbo sutartį, gavo nuolatinių pajamų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, taip pat pajamų iš individualios veiklos. Dėl šios priežasties negalima teigti, kad ieškovo netektys yra lygios jo negautam iš atsakovo darbo užmokesčiui, nes dirbdamas pas atsakovą ieškovas nebūtų galėjęs sudaryti naujų darbo sutarčių ir užsiimti individualia veikla. Išdėstyti argumentai patvirtina, kad Klaipėdos apygardos teismo priimtas sprendimas sumažinti ieškovui išmokėtinos kompensacijos dydį yra pagrįstas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami DK 297 straipsnio 4 dalies, nustatančios vidutinio darbo užmokesčio priteistino darbuotojui iš darbdavio už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo, kuriuo pripažintas atleidimas iš darbo neteisėtu, įsiteisėjimo dienos taikymo ir aiškinimo klausimai ginčo santykiams reglamentuoti, kuriais teisėjų kolegija pasisako.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui iš darbdavio priteisimo už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo, kuriuo pripažintas atleidimas iš darbo neteisėtu, įsiteisėjimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis)

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nepagrįstai sumažino priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios normos taikymo praktikos.

DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, teismo sprendimu pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, darbuotojui yra priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdas, skirtas kompensuoti darbuotojui kylančius neigiamus padarinius dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis byloje A. R. v. AB,,Vakarų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-7-296/2005; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje O. K. v. UAB „Eksparas“, bylos Nr. 3K-3-562/2011).

Aptariama kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo teisėtas lūkestis gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, taip suvaržant jo turtinius interesus, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė (sankcija) darbdaviui. Galiojant teisės principui ignorantia legis neminem excusat (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), preziumuojama, kad darbdavys yra susipažinęs su darbo teisės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, jam turi būti žinomi jo priimamų sprendimų teisiniai padariniai, jis turi įvertinti priimamų sprendimų riziką. Dėl to už darbdavio veiksmų padarinius pagal įstatymą yra atsakingas pats darbdavys. Tai reiškia, kad už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) darbdaviui taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, t. y. DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje D. G. v. A. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas neteisėtai atleido ieškovą, taip pat kad ieškovo pažeistos teisės turi būti ginamos DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytu būdu, pagal kurį apskaičiuotinas ir priteistinas priklausančio vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį kompensacijos dydis. Šioje normoje nustatyto dydžio kompensacijos mažinimas galėtų būti pagrįstas tik išskirtinėmis aplinkybėmis, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių neigiamų padarinių.

Toks aptariamos teisės normos aiškinimas grindžiamas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismo) jurisprudencija darbo santykių srityje dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga), pagal kurią pirmas ir svarbiausias šio straipsnio reikalavimas yra tas, kad bet koks valdžios institucijų vykdomas teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas turi būti teisėtas (pripažinus egzistuojant Konvencijos saugomą interesą, nuosekliai vertintini kiti ribojimų pateisinamumo kriterijai - ribojimo atitiktis bendrajam interesui ir proporcingumas (teisingos interesų pusiausvyros nustatymas). Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio 1 dalis pateisina nuosavybės atėmimą tik „įstatymo nustatytomis sąlygomis”, o teisės viršenybė – vienas pagrindinių demokratinės visuomenės principų – yra neatskiriama visų Konvencijos straipsnių dalis (žr. Broniowski v. Poland [GC], no. 31443/96, § 147, ECHR 2004‑V, Cazacu v. Moldova, no. 40117/02, judgment of 23 October 2007, § 45). Pavyzdžiui, byloje Cazacu prieš Moldovą dėl išeitinės kompensacijos darbuotojui nesumokėjimo Teismas pabrėžė, kad remiantis Moldovos teise visi darbdaviai privalėjo mokėti išeitines kompensacijas darbuotojams (pagal įstatymą darbdavys neturėjo diskrecijos neatsidėti lėšų atitinkamoms išmokoms). Teismas šioje byloje pripažino, kad nacionalinių teismų atsisakymas tenkinti darbuotojo reikalavimus (priteisti kompensaciją dėl neteisėto atleidimo) buvo neteisėtas, atsižvelgiant į Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio tikslus, nes vidaus teismai, grįsdami savo sprendimus, nenurodė jokios teisinės nuostatos ar kitų aplinkybių, leidžiančių taikyti bendrosios taisyklės išimtį (mažinti kompensaciją ar jos nemokėti) (Cazacu v. Moldova, no. 40117/02, 23 October 2007, par. 46).

Teisėjų kolegija pagrįstais laiko kasacinio skundo argumentus, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, kad įstatyme nustatyto dydžio kompensacijos išmokėjimas ieškovui prieštarautų viešajam interesui, būtų neproporcingas atsakovo padarytam pažeidimui arba sukeltų jam sunkių neigiamų padarinių. Apeliacinės instancijos teismas, mažindamas priteistiną kompensaciją už privestinės pravaikštos laiką, nekonstatavo kasacinio teismo praktikoje suformuotų ar šiai bylai reikšmingų pagrindų, kuriais remiantis būtų galima mažinti DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensaciją. Teismo priimtame procesiniame sprendime nenustatyta, kad įstatyme įtvirtintos kompensacijos išmokėjimas sukeltų atsakovui sunkių neigiamų padarinių (įmonė taptų nemoki, nukentėtų įmonės kreditoriai ar darbuotojai ir pan.), kad kompensacijos dydis yra neproporcingas atsakovo padarytam pažeidimui ar prieštarautų teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismas, mažindamas kompensacijos dydį, nurodė kasacinio teismo nutartis, tačiau neanalizavo, kuo šiose nutartyse suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje. Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai pasisakoma, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. I. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-364/2007), o precedentas yra tik tokie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstyti išaiškinimai (ratio decidendi), kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. F. A. K., bylos Nr. 3K-3-9/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. UAB „Eiginta“, bylos Nr. 3K-3-456/2011). Nagrinėjamoje byloje, esant kitokiai faktinių aplinkybių sudėčiai, kitoks yra ir jų teisinis įvertinimas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo visa apimtimi atsižvelgti į kasacinio teismo nurodytose nutartyse pateiktus išaiškinimus: dirbto laiko ir priverstinės pravaikštos santykis nagrinėjamoje byloje yra kitoks; faktinės aplinkybės dėl proporcingumo principo taikymo nėra analogiškos ir pan.

Teisėjų kolegija pažymi, kad priverstinės pravaikštos laikas, kai ginčas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo sprendžiamas teisme, neatskiriamas nuo teismo proceso laiko, nes pravaikštos laiką sudaro laikas nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Bylos nagrinėjimo operatyvumas priklauso ne tik nuo teismo, bet ir nuo byloje dalyvaujančių asmenų. Teismas, bendradarbiaudamas su byloje dalyvaujančiais asmenimis, turi siekti bylą išnagrinėti per kiek įmanoma trumpesnį laikotarpį, be to, CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta dalyvaujančių byloje asmenų pareiga sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, laiku pateikti teismui argumentus ir įrodymus. Šios pareigos tinkamas įgyvendinimas yra svarbi kiek įmanoma trumpesnio bylos nagrinėjimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje O. K. v. UAB „Eksparas“, bylos Nr. 3K-3-562/2011). Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad bylinėjimosi, taip pat priverstinės pravaikštos laiką nagrinėjamoje byloje, be kita ko, pailgino ir paties atsakovo elgesys. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nesirūpino greitu bylos išnagrinėjimu, nevykdė teismo įpareigojimo ir laiku neteikė visų ieškovo prašymu pareikalautų įrodymų, duomenų apie vidutinį mėnesio darbo užmokestį (byloje buvo skirta darbo ekonominė ekspertizė vidutiniam darbo užmokesčiui nustatyti, dienos darbo užmokesčiui nustatyti ir kt). Bylinėjimosi laiką pailgino ir atsakovo paduotas apeliacinis skundas, nes teismo sprendimas įsiteisėjo tik apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą. Byloje nekonstatuota, kad ieškovo veiksmai būtų lėmę iš esmės ilgesnį procesą. Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad teismo proceso terminas nagrinėjamos bylos atveju negali lemti DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatyto dydžio vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo, laikytina pagrįsta.

Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad, pripažinus, jog darbuotojas iš darbo buvo atleistas neteisėtai, ir nenustačius, kad DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytos kompensacijos mokėjimas būtų neproporcingas ar sukeltų sunkių padarinių atsakovui, nebuvo teisinio pagrindo mažinti šios kompensacijos dydį.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas nurodo, kad aplinkybė, jog ieškovas po darbo sutarties nutraukimo netrukus sudarė naują darbo sutartį, gavo nuolatinių pajamų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, taip pat pajamų iš individualios veiklos, yra pagrindas mažinti jam DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotos kompensacijos dydį. Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad aptariamos išmokos dydžio mažinimas atsakovo nurodytu pagrindu galėtų reikšti sankcijos taikymą už tai, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir negaunantis darbo užmokesčio darbuotojas įsidarbino darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. UAB „ORLEN Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-341/2010). Analogiškos pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-3614/2011).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje sumažino pirmosios instancijos teismo priteistą kompensaciją už priverstinę pravaikštą perpus, nors tas pats teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimus analogiškose bylose pagal buvusių darbuotojų V. P. ir A. M. ieškinius tam pačiam atsakovui – UAB „Inspektorate Klaipėda“, kuriose kompensacijų už priverstinės pravaikštos laiką dydžiai viršijo 120 000 Lt, taip pažeisdamas teisinį lygiateisiškumo principą ir nesilaikydamas „horizontaliojo“ precedento doktrinos reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo nurodytose bylose apeliacinius procesus inicijavo ne atsakovas, kaip yra nagrinėjamoje byloje, o ieškovai, taigi pirmosios instancijos teismo jiems priteistų kompensacijų apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės mažinti, nes tai reikštų apeliaciniame skunde nustatytų ribų peržengimą (CPK 320 straipsnis), kuris galimas tik nustačius viešojo intereso byloje egzistavimą. Dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentai dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė lygiateisiškumo principą ir nesilaikė „horizontaliojo“ precedento doktrinos, atmestini.

Tačiau teisėjų kolegija laiko reikšmingu atsakovo poziciją pirmiau nurodytose bylose. UAB „Inspectorate Klaipėda“ apeliacine tvarka neskundė jai nepalankių pirmosios instancijos teismo sprendimų, kuriuose ieškovų atleidimai iš darbo buvo pripažinti neteisėtais ir jiems buvo priteistos DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytos kompensacijos. Toks elgesys – prielaida išvadai, kad atsakovas nemano, jog šių kompensacijų priteisimas prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia jam sunkių neigiamų padarinių.

Dėl „vertikaliojo“ precedento doktrinos, teisėjų kolegija pažymi, kad šios kompensacijos mažinimas pagal kasacinio teismo praktiką galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, t. y. jei darbuotojas dirbo labai trumpai, jei priteisiant įstatyme nustatyto dydžio kompensaciją būtų pažeistas proporcingumo principas, jei atsakovas patirtų didelių finansinių sunkumų, ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje D. G. v. A. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010, 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. 73-oji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB,,Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, jog DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos kompensacijos mokėjimas būtų neproporcingas, pažeistų teisingumo principą ar sukeltų sunkių padarinių atsakovui, netinkamai taikė šią teisės normą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios normos taikymo ir aiškinimo praktikos ir sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimo naikintina ir dėl jos paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus kasacinį skundą ir pakeičiant apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, atitinkamai pakeičiamas apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Kasaciniame teisme patirta 33,33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria keičiamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos priteistinas dydis, panaikinti ir dėl šios dalies palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria ieškovui M. G. iš UAB „Inspectorate Klaipėda“ priteistos 1944 Lt bylinėjimosi išlaidos sumažintos iki 1050,92 Lt, ir dėl šios dalies palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria priteista iš ieškovo M. G. atsakovui UAB „Inspectorate Klaipėda“ 751,57 Lt sumokėto žyminio mokesčio dalį už paduotą apeliacinį skundą, ir dėl šios dalies atsakovo reikalavimus atmesti.

Kitas nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo UAB „Inspectorate Klaipėda“ (į. k. 111583690) 33,33 Lt (trisdešimt tris litus 33 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas