Civilinė byla Nr. 3K-7-110/2012
Teisminio proceso Nr. 2-03-3-08387-2009-5
Procesinio sprendimo kategorija 50.11.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės, Česlovo Jokūbausko, Algio Norkūno ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams V. R., T. S., D. S. dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo; trečiasis asmuo – SĮ „Vilniaus miesto būstas“; išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė 2009 m. spalio 22 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: nutraukti Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, sudarytą UAB „Naujininkų ūkis“ ir V. R.; iškeldinti atsakovus V. R., T. S., D. S. su jiems priklausančiu turtu iš nurodyto buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2001 m. liepos 31 d. savivaldybės valdomo būsto nuomos sutartimi butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo neterminuotai išnuomotas atsakovui V. R.. 2008 m. rugsėjo 1 d. nuomininkas V. R. už 50 Lt be nuomotojo sutikimo subnuomojo butą T. S., kuri bute gyvena su nepilnamečiu sūnumi D. S., jie nėra nuomininko šeimos nariai, jų nesieja giminystės ryšiai. Be to, atsakovas V. R. netinkamai vykdo gyvenamosios nuomos sutarties sąlygas – teismo sprendimo priėmimo metu atsakovo skola už buto nuomą buvo 1030 Lt. Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamąsias patalpas valdo SĮ „Vilniaus miesto būstas“.
Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatų sisteminio aiškinimo ir taikymo kartu su CK 6.217 straipsnio 2 dalies ir 6.611 straipsnio nuostatomis, ieškovui įrodinėjant socialinio būsto nuomos sutarties esminį pažeidimą, sudarantį pagrindą nutraukti sutartį. Taip pat keliami klausimai dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių taikymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: iškeldino atsakovus T. S. ir D. S. su jiems priklausančiu turtu iš ginčo buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; atmetė ieškinio dalį dėl ginčo buto nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovo V. R. iškeldinimo.
Teismas nurodė, kad buto nuomininko sudaryta subnuomos sutartis nustatyta tvarka neįregistruota viešame registre, todėl ji negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis; be buto savininko ir buto nuomotojo funkcijas vykdančio asmens žinios ir sutikimo sudaryta sutartis nesukelia buto savininkui jokių teisinių padarinių. Teismas sprendė, kad, savavališkai apsigyvenę bute, atsakovai T. S. ir D. S. neįgijo teisės naudotis buto gyvenamosiomis patalpomis, todėl iškeldintini iš buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Teismas nustatė, kad atsakovas V. R. nevykdė pareigos nustatytais terminais mokėti buto nuompinigius, mokesčius už komunalines paslaugas, jo skola – apie 1030 Lt, neužkirto kelio be nuomotojo žinios apsigyventi bute pašaliniams asmenims, tačiau jis bute nuolat gyvena ir kitos gyvenamosios patalpos neturi, todėl sprendė, kad buto nuomos sutarties nutraukimas ir iškeldinimas iš buto yra neproporcingas teisės pažeidimams. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas V. R. bute gyvena jau itin ilgą laiką, kaimynai neturi nusiskundimų dėl jo elgesio, jis registruotas darbo biržoje, siekia gauti darbą, padengti skolą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas, reikalaudamas nutraukti socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį bei iškeldinti atsakovą nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos, rėmėsi bendraisiais gyvenamosios patalpos sutarties nutraukimo pagrindais, neatsižvelgdamas į specialius socialinio būsto nuomos sutarties tikslus ir paskirtį bei tokių sutarčių nutraukimo specifiką. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 5 dalį draudžiama nutraukti socialinio būsto nuomos sutartį, jeigu socialinio būsto nuomininko (jo šeimos) gautos pajamos ne daugiau kaip 5 procentais viršija Vyriausybės pagal šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje sąlygas nustatytus turto ir pajamų dydžius ir jeigu nuomininkas ar jo šeimos narys įsiregistravęs teritorinėje darbo biržoje kaip bedarbis arba nuomininkas ar jo šeimos narys Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nustatyta tvarka yra pripažintas nedarbingu. Teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas socialinio būsto nuomos sutarties galiojimą ir galimybę ją nutraukti sieja su socialinio būsto nuomininko atitiktimi socialiai remtino asmens statusui. Dėl to CK 6.611 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios gyvenamosios nuomos sutarties nutraukimo pagrindus, turi būti aiškinamos sistemiškai su Įstatymo 11 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis, t. y. norint nutraukti socialinio būsto nuomos sutartį ir iškeldinti nuomininką tuo pagrindu, kad nuomininkas nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, būtina nustatyti, ar toks sutarties pažeidimas yra esminis, kokios yra tokio pažeidimo konkrečios aplinkybės ir priežastys. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo nurodyti nuomos sutarties pažeidimai nėra esminiai, atsakovo V. R. leidimas apsigyventi jo nuomojamame bute atsakovams S. ir jos sūnui be nuomotojo sutikimo nepažeidė šio interesų, nes realios žalos nesukėlė. Argumentus, kad, bute apsigyvenus dar dviem asmenims, padidėjo suvartojamų elektros, šilumos energijos, vandens kiekis, taip pat mokesčiai už komunalines paslaugas bei tikimybė, jog už buto subnuomotojų skolas teks atsiskaityti ne faktiniams paslaugų vartotojams, bet buto savininkui – savivaldybei, teismas atmetė kaip neįrodytus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CK 6.228 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl esminės šalių nelygybės, pažymėjo, kad ieškovo nurodytos aplinkybės galėtų būti vertinamos kaip pagrindas socialinio būsto sutarties pakeitimui, iškeldinant nuomininką į mažesnio ploto butą; savivaldybė, reikšdama reikalavimą nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti iš patalpų nuomininkus, negalinčius įvykdyti socialinio buto nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, turėtų byloje pateikti įrodymus, kad neturi galimybės pakeisti sutartį, t. y. perkelti nuomininkus, nemokančius mokesčių. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, atsakovo iškeldinimas nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos būtų neadekvatus padarytam nuomos sutarties pažeidimui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo reikalavimai atmesti, panaikinti bei ir priimti naują sprendimą – nutraukti ginčo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir iškeldinti iš jų atsakovą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad savivaldybė rėmėsi bendraisiais gyvenamosios patalpos sutarties nutraukimo pagrindais, neatsižvelgdamas į specialius socialinio būsto nuomos sutarties tikslus ir paskirtį bei tokių sutarčių nutraukimo specifiką. Kasatorius pažymi, kad įstatymų leidėjas įtvirtino savivaldybės socialinio būsto nuomos teisinį reglamentavimą, pagal kurį tokio būsto nuomos sutarčių sudarymą, vykdymą ir pasibaigimą nustato tiek Įstatymo, tiek Civilinio kodekso normos: pagal Įstatymo 11 straipsnio 3 dalį sutartis su savivaldybės socialinio būsto nuomininkais sudaroma vadovaujantis Civiliniu kodeksu; pagal CK 6.575 straipsnį CK XXXI skyriaus normos nustato gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo, vykdymo ir pasibaigimo tvarką. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad įstatymų leidėjas galimybę nutraukti sutartį su socialinio būsto nuomininku sieja su aplinkybe, ar asmuo atitinka socialiai remtino asmens kriterijus, suteikiančius teisę tokį būstą nuomoti, nes toks statusas neatleidžia nuomininko nuo pareigos tinkamai vykdyti socialinio būsto nuomos sutarties sąlygas. Netinkamas teisės normų aiškinimas ir taikymas pažeidžia viešąjį interesą, nes formuojama praktika, kai vieni asmenys atleidžiami nuo įstatymuose ir nuomos sutartyje nustatytų pareigų vykdymo, apribojama savivaldybės teisė ginti pažeistas teises, dėl to kiti asmenys negali įgyvendinti savo teisės į socialinį būstą.
2. Atsakovas naudojo jam suteiktą socialinį būstą ne pagal paskirtį, netinkamai vykdė prievolę mokėti nuomos mokestį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo padaryti nuomos sutarties pažeidimai nėra esminiai, nes nesivadovavo CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose bei 6.611 straipsnyje įtvirtintais esminio sutarties pažeidimo kriterijais. Taikydamas šias teisės normas teismas turėjo atsižvelgti į individualias sutarties ypatybes, šalių elgesį, sutarties vykdymo praktiką.
3. Apygardos teismas, pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nenustatė CK 6.217 ir 6.611 straipsnių taikymui reikšmingų aplinkybių, neatsižvelgė į socialinės paramos paskirtį ir esmę, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas, be ieškovo sutikimo subnuomojęs ginčo patalpas, nepažeidė ieškovo interesų.
4. Pagal CK 6.611 straipsnį nuomininko nuolatinis buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas nemokėjimas yra savarankiškas pagrindas nutraukti nuomos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šios aplinkybės galėtų būti pagrindas socialinio būsto nuomos sutarties pakeitimui, iškeldinant nuomininką į mažesnio ploto butą, o tik po to nuomos sutartis nutraukiama, nors įstatyme toks reglamentavimas neįtvirtintas, sutarties nutraukimo galimybė nesiejama su pareiga prieš tai taikyti sutarties sąlygų keitimo institutą (CK 6.228 straipsnio 3 dalis).
5. Kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai paskirstęs įrodinėjimo naštą ir neobjektyviai įvertinęs įrodymus byloje, padarė nepagrįstą išvadą, kad socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo ir nuomininkų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų bylose savivaldybei tenka pareiga įrodyti, kad ji neturi galimybės perkelti nemokių nuomininkų į mažesnio ploto patalpas.
6. Vilniaus apygardos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos bylose dėl sutarčių vykdymo bei sutarties sąlygų pakeitimo esant esminei šalių nelygybei, t. y. dėl CK 6.228 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Šiame straipsnyje įtvirtinta teisė vienašališkai, nesikreipiant į teismą atsisakyti sutarties arba kreiptis į teismą dėl sutarties arba jos sąlygos pakeitimo, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Tai turėtų būti tokia nelygi šaliai padėtis, kad protingas ir apdairus žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų. Taigi būtina esminė sutarties sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-106/2010). Teismas gali pakeisti sutarties nuostatas tik šalies prašymu ir tik jei joms pačioms nepavyko pasiekti tokio susitarimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Švaresta“ v. Vilkaviškio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-413/2006). Byloje šalys nereiškė reikalavimo pakeisti sutartį. CK 6.228 straipsnio nuostatas aiškinant teleologiškai, darytina išvada, kad jos nenustato pareigos prieš nutraukiant sutartį kreiptis į sutartinių įsipareigojimų nevykdančią šalį dėl sutarties pakeitimo.
7. Šios kategorijos bylose kasacinis teismas yra pripažinęs neesminiu pažeidimu tokius atvejus, kai nuomininkai patalpas tretiesiems asmenims suteikia naudotis neatlygintinai, kai siekiama užtikrinti nepilnamečių asmenų teisę į būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2010). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pažeidimų, pagal CK 6.611 straipsnį sudarančių savarankišką pagrindą nutraukti nuomos sutartį, padarytų darbingo amžiaus patalpų nuomininko, subnuomojusio suteiktą būstą už atlygį, nuolat nemokėjusio nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčių (dėl to skola už komunalines paslaugas gali būti išieškoma iš savivaldybės).
Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.
Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisės taikymo aspektu patikrina apskųstus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl šiuose procesiniuose sprendimuose teismų nustatytų bylos aplinkybių kontekste (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl teisės į būstą įgyvendinimo
Priklausomai nuo teisės į būstą įgyvendinimo teisinio reguliavimo, keitėsi asmenų galimybės patenkinti poreikį turėti būstą (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (iki 2003 m. sausio 1 d. buvusio Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo) (toliau ir – Įstatymas), kuriame inkorporuotos Butų privatizavimo įstatymo normos (netekusios galios nuo 2001 m. sausio 1 d.), nuostatos, Civilinio kodekso XXXI skyriaus „Gyvenamoji patalpų nuoma“ nuostatos).
Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos lemia tai, kad teisė į būstą yra daugialypė teisė, kuri gali būti įgyvendinama dvejopai: kaip daiktinė, absoliuti teisė (pvz., teisė į būstą įgyvendinama įgyjant nuosavybės teisę į gyvenamąjį plotą, paveldint ir kt.) ir kaip prievolinė, santykinė teisė (komercinė būsto nuoma, socialinio būsto nuoma ir kt.). Teisės į būstą santykinis prievolinis pobūdis kinta ir neretai jis iš santykinio gali pasikeisti į daiktinį, absoliutų teisės įgyvendinimo pobūdį. Pavyzdžiui, butų privatizavimo proceso metu, jeigu jame dalyvavo būsto nuomininkas ir jo šeimos nariai, tai jų teisė į būstą iš prievolinės teisės tapo daiktinė ir prievolinė teisė pasibaigė. Dėl to nuomininkų teisės į būstą įgyvendinimas tapo skirtingas, priklausomai nuo to, pasinaudojo jie galimybe privatizuoti nuomojamą būstą ar ne. Tie asmenys, kurie nepasinaudojo Butų privatizavimo įstatymo nustatyta galimybe pakeisti teisės į būstą įgyvendinimo pobūdį (ir kurie šiuo metu neturi teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamų patalpų), jų teisė į būstą liko prievolinė, santykinė teisė, o tų, kurie šia galimybe pasinaudojo, teisė į būstą tapo grindžiama nuosavybės (absoliučiais, daiktiniais) teisiniais santykiais.
Dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo tvarkai aktualių teisės normų taikymo
Nagrinėjamoje byloje aktualūs ne galimi gyvenamųjų patalpų nuosavybės teisniai santykiai, bet nuomos santykių atsiradimo pagrindai, lemiantys tokios gyvenamosios patalpos teisinį statusą, nuomininko teises ir pareigas, atitinkamos nuomos sutarties pasibaigimo sąlygas ir tvarką.
Išskirtinos gyvenamosios patalpos, kurios nuomotis asmenims suteiktos, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatų redakcijomis, galiojusiomis iki ir nuo 2003 m. sausio 1 d. (iki 2003 m. sausio 1 d. šio įstatymo pavadinimas buvo Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, nors naujoje įstatymo redakcijoje įtvirtinta sąvoka „socialinis būstas“ (2 straipsnio 8 dalis), o ankstesnėje įstatymo redakcijoje tokios sąvokos apibrėžties nebuvo pateikta, tačiau iš Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2003 m. sausio 1 d.) 10 straipsnio nuostatų matyti, kad asmenų teisė išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas, taikant savivaldybių reguliuojamus nuomos mokesčio tarifus, – viena iš valstybės savo piliečiams teikiamų paramos formų. Pagal tuometį reguliavimą valstybė suteikdavo gyvenamąsias patalpas nuomotis asmenims, kurie negalėdavo patys įsigyti gyvenamųjų patalpų, buvo iškeldinti iš manevrinių fondų, gyveno grąžintinuose savininkams namuose, nepasinaudojo Butų privatizavimo įstatymo nustatytomis lengvatomis ir kt.
Taigi savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, t. y. jose įvairiu metu įtvirtintų sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės paramos (iki tam tikro laiko būsto suteikimas asmenims buvo sprendžiamas tokio būsto (ne)turėjimu, o ne galimybe komerciniu pagrindu jį įsigyti), teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimu, objektas – socialinis (nekomercinis) būstas. Visais atvejais toks būstas, kad ir kaip jis būtų įvardytas, suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis.
Vis dėlto išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nagrinėjant ginčus, kylančius iš socialinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinių santykių, svarbus jų kilimo, t. y. nuomos sutarties sudarymo, momentas, nes socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo, vykdymo, nutraukimo tvarkos bei sąlygų reguliavimas kito. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme, kuris nuo 2003 m. sausio 1 d. pakeitė (pervadintas) Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, įtvirtintos pakitusios normos dėl savivaldybės butų fondo ir jam priklausančių gyvenamųjų patalpų teisinio statuso, taip pat dėl reikalavimų bei sąlygų nuomos teisiniams santykiams sukurti, palaikyti ir nutraukti inter alia nuostatos dėl subjektų, turinčių teisę į gyvenamųjų patalpų nuomą, nuomos santykių šalių teisių ir pareigų turinio, nuomos terminų, dėl nuomos santykių pasibaigimo pagrindų.
Atsižvelgiant į teisinio reguliavimo pakeitimus ir jo padarinius, Įstatymo nuostatų skirtingų redakcijų taikymas priklauso nuo momento, kada nuomotojas (savivaldybė) ir nuomininkas (fizinis asmuo, nagrinėjamoje byloje atsakovas – V. R.) sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. 2002 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. IX-1189 dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad asmenims, kuriems yra išnuomotos savivaldybės gyvenamosios patalpos pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytas socialinio būsto normatyvas ir šio būsto nuomos sąlygos netaikomi ir dėl to nuomos sutartys nekeičiamos, išskyrus atvejus, nustatytus Civiliniame kodekse. Šia teisės norma gyvenamųjų patalpų teisiniams nuomos santykiams, atsiradusiems iki 2003 m. sausio 1 d., valstybė užtikrino status quo bei jos prisiimtų įsipareigojimų pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą tęstinumą.
Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, sudarytos iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagrindu būstą nuomojantys asmenys neturi pareigos savivaldybei teikti duomenų apie turtą ir pajamas kaip tai nustatyta naujos redakcijos (galiojančios nuo 2003 m. sausio 1 d.) Įstatymo 11 straipsnio 4. 5 dalyse; šiems asmenims nuomos sutartis negali būti nutraukta dėl turimo turto ar pajamų viršijimo, nustatyto naujos redakcijos Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Taigi gyvenamųjų patalpų nuomininkų teisė į nuomojamas patalpas pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo nuostatas neturi tokio pobūdžio ribojimų, taikomų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms galiojant Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo redakcijai nuo 2003 m. sausio 1 d.
Įstatymo, galiojusio iki 2003 m. sausio 1 d., 22 straipsnyje nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo tvarką ir su jos vykdymu susijusius klausimus reguliuoja CK. Jei asmenys gyvenamąsias patalpas nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., pagrindu naudoja nepažeisdami sąlygų, nustatytų nuomos sutartyje ir CK gyvenamųjų patalpų nuomą reglamentuojančių teisės normų, jiems nuomos sutartis negali būti nutraukta remiantis naujos redakcijos (galiojančios nuo 2003 m. sausio 1 d.) įstatymo nuostatomis, inter alia 11 straipsnio 4 dalies pagrindu. Taigi nuo 2003 m. sausio 1 d., vietoje Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo pradėjus veikti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymui, nuomininkų, sudariusių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis iki 2002 m. gruodžio 31 d., teisinė padėtis nekito ir jų nuomos sutartys neturėjo būti pakeistos, išskyrus atvejus, kai nuomininkams, atitinkantiems Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus (teisę į savivaldybės socialinį būstą pagal 2003 m. sausio 1 d. Įstatymo redakciją), pateikus prašymą, galėjo būti taikomas nuomos mokestį mažinantis koeficientas pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pastaroji norma negali būti aiškinama taip, jog gyvenamųjų patalpų sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d., būtų taikomos Įstatymo nuostatos, kurios reikšmingos sudarant nuomos sutartis nuo 2003 m. sausio 1 d., nes tai prieštarautų Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatoms ir įstatymo negaliojimo atgaline data (tvarka) principui (lot. lex retro non agit).
Nagrinėjamoje byloje nuomos sutartis su atsakovu V. R. sudaryta 2001 m. liepos31 d. Teismų nustatytas ilgalaikis atsakovo ryšys su ginčo būstu, tai, kad šiame būste gyveno jo tėvai, jis buvo registruotas bute nuo 1988 m. Aiškinant tokių nuomos santykių raidą, reikšminga, kiek ir kokiu pagrindu šie santykiai keitėsi. V. R. tapo pagrindiniu nuomininku iki 2002 m. gruodžio 31 d., todėl šiems nuomos santykiams privalo būti taikomos būtent CK normos, reguliuojančios tokio pobūdžio sutartinius santykius, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo reikalavimai.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kyla objektyvus poreikis keisti ligšiolinę kasacinę praktiką dėl aktualių socialinio būsto nuomos teisiniams santykiams teisės normų taikymo.
Kasacinis teismas pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Pabrėžtina, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Konstitucinio Teismo2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina inter alia tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, o toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.
Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, pažymi, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinių į ateitį, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisės kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo. Teismų praktikos plėtojimas, papildantis naujais teisės aiškinimo ir taikymo elementais, ar jos reinterpretavimas nelaikytini naujomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos teismo procesinio sprendimo (ankstesniojo) priėmimo metu.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad keičiama kasacinio teismo praktika dėl socialinio būsto nuomos sąlygų ir nutraukimo tvarkos taikymo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R., O. R., E. S. (R.), T. V., bylos Nr. 3K-3-473/2009; 2011 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. K., N. K., A. K., bylos Nr. 3K-3-387/2011; 2011 m. spalio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. N. J., I. J., E. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-413/2011; kt.), pagal kurią gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių nutraukimui buvo taikomos teisės normos, neatsižvelgiant į savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo momentą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimui taikytinos Civilinio kodekso, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo normos.
Taigi būtent pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo padarytus nuomos sutarties pažeidimus, jų pobūdį ir tokių pažeidimų teisinius padarinius, pagrįstai aiškino ir taikė atitinkamas Civilinio kodekso normas.
Dėl gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, sudarytos iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimo bei nuomininko iškeldinimo, kai nuomininkas gyvenamąsias patalpas subnuomoja tretiesiems asmenims be nuomotojo sutikimo ir kai nuomininkas ilgą laiką nemoka nuomos mokesčio
Gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (CK 6.576 straipsnis). Taigi nuomos sutartis atlygintinė, turinti aiškią paskirtį – joje turi būti gyvenama. Valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Šios nuomos sutartys turi būti sudaromos rašytine forma. Nuomininko pareiga naudoti gyvenamąsias patalpas pagal paskirtį ir už naudojimąsi patalpomis mokėti periodiškai nuomos mokestį vienos iš pagrindinių nuomininko pareigų, už kurių nevykdymą nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti nuomos sutartį ir nuomininką iškeldinti, jam nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Šie pagrindai ir teisiniai padariniai nustatyti CK 6.611 straipsnyje.
Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo dėl jos pažeidimo kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui taikytinos CK normos, tačiau, kaip jau nurodyta šioje nutartyje, ginčo šalis sieja išskirtinio pobūdžio nuomos sutartis – socialinio būsto nuoma, todėl teismai turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį ir sudarymo tikslus, kurie suponuoja didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą, be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatų, dėl kurių Lietuva įsipareigojo.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet yra ir faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių griežčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. S. V., M. V., bylos Nr. 3K-3-267/2011 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką). Teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui asmens nenaudai priimti griežčiausią teisinę sutarties pažeidimo priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitų (CK 6.611 straipsnis).
Dėl nuomininko teisės subnuomoti gyvenamąsias patalpas ir šios teisės netinkamo naudojimo teisinių padarinių
CK 6.595 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomininkas turi teisę subnuomoti gyvenamąsias patalpas gavęs rašytinį nuomininko sutikimą. Ši įstatymo garantuojama teisė sudaro galimybes asmenims apsirūpinti būstu, o nuomininkams, gaunant mokestį už nuomą, sumažinti nuomojamo būsto išlaikymo išlaidas. Nuomotojo sutikimas – jo, kaip nuomojamų patalpų savininko, valia, kad nuomojamomis patalpomis naudosis atitinkamas asmenų skaičius, kartu keisti nuomos sąlygas. Tais atvejais, kai nuomininko leidimu, bet be nuomotojo sutikimo, apsigyvena subnuomininkai, nuomotojas turi teisę reikalauti, kad subnuoma būtų pripažinta neteisėta, o subnuomininkai būtų iškeldinti kaip apsigyvenę be teisėto pagrindo (CK 6.595 straipsnio 1 dalis, 6.597 straipsnio 1 dalis).
Kasatoriaus (nuomotojo) argumentai, kad, be jo sutikimo subnuomojęs patalpas, atsakovas V. R. taip pat turi būti iškeldintas kaip pažeidęs sutartį, atmestinas. CK 6.611 straipsnyje nenustatyta savarankiško pagrindo nutraukti nuomos sutartį nuomotojo reikalavimu, jei nuomininkas tretiesiems asmenims subnuomojo nuomojamas patalpas be nuomotojo sutikimo. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nuomos sutarties pažeidimo, t. y. netinkamo teisės subnuomoti patalpas įgyvendinimo, vertinimas priklauso nuo tokio pažeidimo aplinkybių, jo padarinių, taip pat atsižvelgtina į ginčo sutarties (socialinio būsto nuomos) specifiką ir ja siekiamus tikslus.
Teismai sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas esmingai pažeidė sutartį leisdamas bute gyventi subnuomininkei. Nuomininkas ginčo patalpa naudojasi daug metų, neturi kito būsto, reikalingas valstybės paramos (įrašytas į bedarbių sąrašą). Atsižvelgiant į tai, nutraukti nuomos sutartį dėl netinkamo nuomininko subnuomos teisių įgyvendinimo būtų neproporcinga teisinė priemonė.
Dėl nuomos mokesčio nuolatinio nemokėjimo kaip pagrindo nutraukti sutartį
Pagal teisinį reguliavimą šis nuomos sutarties pažeidimas – pagrindas nuomos sutarčiai nutraukti. CK 6.611 straipsnyje pateikta „nuolat“ samprata, kuri reiškia, kad nuompinigių ar komunalinių mokesčių nemokėjimas turi trukti ne mažiau kaip tris mėnesius. Kartu įstatymų leidėjas sutarties šalims nustatė galimybę susitarti dėl ilgesnio termino. Nagrinėjamos bylos šalys sutartimi nesusitarė dėl ilgesnio nuomos mokesčio nemokėjimo termino, todėl teismai pagrįstai nustatė, kad nuomininkas V. R. nemoka nuomos mokesčio nuolat, be to, jo nemoka po to, kai buvo apie tai įspėtas.
Nustatęs pažeidimą, teismas nuomos sutartį gali nutraukti ir nuomininką iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos. Už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai, taigi teismas turi diskrecijos teisę taikyti šią priemonę ar ne, kartu įvertindamas galimybes taikyti kitus prievolinės teisės pažeidimų pašalinimo būdus, pavyzdžiui, nustatyti terminą, per kurį laiką pažeidimas turi būti pašalintas, prievolės įvykdymą išdėstyti dalimis ir kt. (CK 6.38 straipsnis, 6.39–6.40 straipsniai). Teismo apsisprendimą kiekvienu atveju gali nulemti atitinkamos aplinkybės, iš kurių pažymėtina, ar pažeidimu taip pažeidžiamos nuomotojo teisės, kad jų gynyba galima tik sutarties nutraukimu, o ne nuomininko teisės į būstą išsaugojimu. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su ginčo patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padaryta sutarties pažeidimų, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, jog sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius (pvz., pateikė prašymą juos sumažinti, atidėti) ir pan.
Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas įrašytas į bedarbių sąrašą, bei į šioje byloje nustatytą esminę faktinę aplinkybę – atsakovas bute nuolat gyvena ir kitos gyvenamosios patalpos neturi, – kuri Konvencijos 8 straipsnio taikymo prasme patvirtina asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą kaip prielaidą ginti tokio asmens teisę į būstą, konstatuoja, kad teismai teisingai netaikė nuomos sutarties nutraukimo ir neiškeldino atsakovo.
Dėl procesinės bylos baigties
Nors pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, inter alia atsakovo ryšį su ginčo gyvenamosiomis patalpomis bei skiriamos teisinės priemonės proporcingumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas netinkamai grindė iš esmės teisingą sprendimą, remdamasis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo tos redakcijos nuostatomis, kurios negaliojo sudarant socialinio būsto nuomos sutartį (taigi ir negalėjo būti taikomos), todėl šie apeliacinio teismo argumentai pripažintini nepagrįstais ir keistinais. Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su skundžiamuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose taikyto proporcingumo principo aiškinimu vertinant socialinio būsto nuomos sutarties, sudarytos iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimą ir nuomininko iškeldinimą, todėl palieka galioti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl ieškovo reikalavimo nutraukti socialinio būsto nuomos sutartį ir atsakovą iškeldinti atmetimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nepasisako dėl CK 6.217 straipsnio nuostatų taikymo sprendžiant šalių ginčą dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, sudarytos iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimo teisėtumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 69,90 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš kasatoriaus Vilniaus miesto savivaldybės (kodas 111109233) 69,90 Lt (šešiasdešimt devynis litus 90 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Egidijus Baranauskas
Gražina Davidonienė
Birutė Janavičiūtė
Česlovas Jokūbauskas
Algis Norkūnas
Janina Stripeikienė
