Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K-297/2014

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00515-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.19.4.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. M. ir S. S. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžiu:

A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams įpareigojant A. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 paroms ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose, kuriuos A. M. turi atlikti per keturis mėnesius.

S. S. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams įpareigojant S. S. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 paroms ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose, kuriuos S. S. turi atlikti per tris mėnesius.

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamoji byla A. M. ir S. S. dėl nusikalstamos veikos pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nutraukta, nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi nuteistųjų A. M. ir S. S. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. M. nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės ir kitokios asmeninės naudos, ir dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams, būtent:

A. M., būdamas valstybės tarnautoju – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos viceministru, pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 3D-664 1.2 punktą turėdamas įgaliojimus koordinuoti ir kontroliuoti Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos veiklą, pagal žemės ūkio viceministro pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 3P-82 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 3P-28 redakcija), 13 punktą būdamas atsakingas už viceministro veiklos ir administravimo sričiai priskirtų Žemės ūkio ministerijos struktūrinių padalinių ir įstaigų prie ministerijos funkcijų tinkamą vykdymą, dirbdamas Žemės ūkio ministerijoje, esančioje Vilniuje, Gedimino pr. 19, kartu su Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriumi S. S. pasinaudojo einamomis pareigomis priešingais tarnybai interesais. 2010 metų rugpjūčio–spalio mėnesiais kartu su S. S. suplanavus neatlygintiną mobiliojo ryšio telefonų „Apple iPhone 4/32 GB“ įsigijimą, A. M., siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, per du kartus, 2010 m. rugsėjo 30 d. ir 2010 m. spalio 27 d., savo darbo kabinete iš S. S. gavo 11 398,2 Lt vertės tris mobiliojo ryšio telefono aparatus „Apple iPhone 4/32 GB“, kurie nebuvo apskaityti Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos buhalterinėje apskaitoje. Vieną iš gautų telefonų A. M. pasiliko sau, vieną telefoną 2010 m. spalio 1 d. savo namuose (duomenys neskelbtini), perdavė savo žmonai R. M. ir vieną telefoną 2010 m. spalio 9 d. (nenustatytoje vietoje) perdavė Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkui J. T.. Visi paminėti asmenys gautus mobiliojo ryšio telefono aparatus naudojo savo asmeninėms reikmėms tenkinti.

Tokiais veiksmais A. M. pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus principus, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pagarbos Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams principą, 2 punkte įtvirtintą teisingumo principą (vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia), 3 punkte įtvirtintą nesavanaudiškumo principą (vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą tik visuomenės gerovei, einant pareigas nesiekti naudos sau, savo draugams), nevykdė to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose įtvirtintos pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, nurodytų pareigų tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba; taip pat pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1–4 punktus, įpareigojančius asmenį, dirbantį valstybinėje tarnyboje, nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, priimant sprendimus vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu. A. M. sąmoningai, t. y. tyčia, pažeisdamas išvardytus norminių aktų reikalavimus, atvirai demonstruodamas jų negerbimą, neteisėtai pasinaudodamas tarnybine padėtimi ir jam suteiktais įgaliojimais, veikdamas priešingais tarnybai interesais, savo asmeniniais ir kitų asmenų interesais piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, sumenkino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, kaip valstybės įstaigos, autoritetą ir šios ministerijos viceministro, kaip valstybės tarnautojo, vardą, tuo padarė didelės neturtinės žalos valstybės interesams.

S. S. nuteistas už tai, kad jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės ir kitokios asmeninės naudos, ir dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams, būtent:

S. S., būdamas valstybės tarnautoju – Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - Agentūra) direktoriumi, kuris pagal savo pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 3P-27, 7.1 punktą organizuoja Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos darbą, kontroliuoja, kaip jis vykdomas, pagal 7.2 punktą užtikrina, kad Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos veikloje būtų laikomasi Lietuvos Respublikos teisės aktų ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų bei įgyvendinami ES teisės aktų reikalavimai, pagal 7.12 punktą sukuria finansų kontrolę, jos funkcionavimo vertinimą bei dalyvauja vykdant kontrolę, siekdamas turtinės bei asmeninės naudos – viceministro A. M. palankumo, pasinaudojo einamomis pareigomis priešingais tarnybai interesais. 2010 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais kartu su Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos viceministru A. M. suplanavus neatlygintiną mobiliojo ryšio telefonų „Apple iPhone 4/32 GB“ įsigijimą, S. S. 2010 m. rugsėjo 30 d. ir 2010 m. spalio 27 d. Agentūroje, Vilniuje, Blindžių g. 17, savo darbo kabinete, neva Agentūros reikmėms tenkinti per H. Š. iš UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“ įgijo bendros 18 997 Lt vertės (vieno telefono vertė 3 799,4 Lt) 5 mobiliojo ryšio telefono aparatus „Apple iPhone 4/32 GB“. Tęsdamas nusikalstamą veiklą, siekdamas šiuos telefonus panaudoti savo ir A. M. bei kitų asmenų asmeninėms reikmėms tenkinti, iš UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“ įgytų penkių telefonų Agentūrai neperdavė, o juos pasisavino, dėl to pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies, 13, 23 straipsnių reikalavimus jie Agentūros buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaityti. Jis (S. S.) vieną telefoną „Apple iPhone 4/32 GB“ 2010 m. spalio 26 d. Agentūros patalpose perdavė Agentūros darbuotojui V. L., o likusius keturis telefonus „Apple iPhone 4/32 GB“ perdavė naudotis su Agentūra darbo santykiais nesusijusiems asmenims: vieną telefoną 2010 m. spalio 27 d. bute, (duomenys neskelbtini), perdavė savo žmonai A. S., o kitus tris telefonus per du kartus, 2010 m. rugsėjo 30 d. ir 2010 m. spalio 27 d., Žemės ūkio ministerijos patalpose, Vilniuje, Gedimino pr. 19, A. M. darbo kabinete perdavė A. M., kuris, veikdamas pagal bendrą susitarimą, vieną gautų telefonų pasiliko sau, vieną telefoną 2010 m. spalio 1 d. name, (duomenys neskelbtini), perdavė savo žmonai R. M. ir vieną telefoną 2010 m. spalio 9 d., Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, perdavė Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkui J. T.. Visi jie naudojo mobiliojo ryšio telefono aparatus savo asmeninėms reikmėms tenkinti.

S. S. tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus principus, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pagarbos Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams principą, 2 punkte įtvirtintą teisingumo principą (vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia), 3 punkte įtvirtintą nesavanaudiškumo principą (vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą tik visuomenės gerovei, eidamas pareigas nesiekti naudos sau, savo draugams), nevykdė to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje 1–5 punktuose įtvirtintos pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, pareigų tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1–4 punktus, įpareigojančius asmenį, dirbantį valstybinėje tarnyboje, nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti jomis asmeninei naudai gauti, o priimant sprendimus vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu. S. S. sąmoningai, t. y. tyčia, pažeisdamas išvardytų norminių aktų reikalavimus bei juose įtvirtintus principus, atvirai demonstruodamas jų negerbimą, neteisėtai pasinaudodamas tarnybine padėtimi ir jam suteiktais įgaliojimais, veikdamas priešingais tarnybai interesais, savo asmeniniais ir kitų asmenų interesais piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, sumenkino Agentūros, kaip valstybės įstaigos, autoritetą bei šios Agentūros direktoriaus, kaip valstybės tarnautojo, vardą, tuo padarė didelės neturtinės žalos valstybės interesams.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo netinkamai taikyta BK 228 straipsnio 2 dalis, neteisingai aiškinti piktnaudžiavimo sudėties požymiai, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Baudžiamoji atsakomybė už BK 228 straipsnyje numatytų veikų padarymą gali būti taikoma tik nustačius didelės žalos požymį. Pagal šį požymį atribojamas piktnaudžiavimas kaip nusikalstama veika nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo. Apie žalos (neturtinės) dydį sprendžiama pagal pažeistų interesų pobūdį, pažeistus teisės aktus, nukentėjusiųjų skaičių, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos, įtaką valstybės tarnautojo ar valstybės institucijos autoritetui, einamų pareigų svarbą ir kt. Pasak kasatoriaus, teismai, nustatę tam tikrus jo, kaip valstybės tarnautojo, galbūt padarytus tarnybinius ar etikos pažeidimus, be pagrindo juos pripažino nusikaltimu, nors nei pačių veiksmų pavojingumas, nei kilusios pasekmės nesiekia nusikalstamų veikų pavojingumo lygmens, be to, nėra ir būtinųjų piktnaudžiavimo sudėties požymių. Kasacinės instancijos teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011, 2K-409/2011, 2K-383/2011, 2K-559/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012, 2K-573/2012, 2K-98/2014, 2K-100/2014 ir kt.) rodo, kad BK 228 straipsnyje įtvirtinta norma neturi būti automatiškai taikoma dėl kiekvieno valstybės tarnautojo padaryto jo tarnybos veiklą reglamentuojančio teisės akto pažeidimo, nes už tarnybinių nusižengimų padarymą pirmiausiai kyla drausminė, tarnybinė, tam tikrais atvejais – politinė atsakomybė ir tik išimtiniais atvejais turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Minėtose nutartyse konstatuota, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, neatlikdamas arba netinkamai atlikdamas savo pareigas, visada diskredituoja savo vardą, tačiau ne bet koks valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Didelės žalos valstybei požymio buvimas turi būti grindžiamas aiškiais argumentais. Kasatorius, lygindamas šios bylos aplinkybes su baudžiamosios bylos Nr. 2K-98/2014 aplinkybėmis, teigia, kad jos yra analogiškos, o šioje byloje buvo suformuoti kriterijai, kurių pagrindu konstatuota, jog nėra nustatytas didelės žalos požymis.

Kasatorius, nesutikdamas su teismų sprendimuose išdėstytu kilusių pasekmių vertinimu, teigia, kad jos nurodytos visiškai deklaratyviai; teismai pasekmėmis įvardijo tik ministerijos autoriteto ir viceministro vardo sumenkinimą, be to, pripažino, kad dėl jo (A. M.) ir S. S. veiksmų jokios kitos apčiuopiamos, realios, tiksliau apibūdinamos pasekmės nekilo. Tokios frazės kaip „vardo ir autoriteto sumenkinimas“ yra neinformatyvios, tai subjektyvus teismo nuomonės išreiškimas, kuris nėra pagrįstas konkrečių bylos aplinkybių analize ir įtikinamais teisiniais motyvais. Sukelti padariniai turėjo būti įvertinti nurodant konkrečiai kiekvieno pažeidimo padarytą žalą valstybės valdymo tvarkai, valstybės institucijų (Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos) ir pareigūnų autoritetui, pasitikėjimui valstybe, jos institucijomis ir tarnautojais, o ne apibūdinant deklaratyviais bendro pobūdžio teiginiais. Kasatoriaus nuomone, padarytos žalos dydis, jos reikšmingumas vertinamuoju aspektu realiai nebuvo nagrinėjami, pagrįstų ir įtikinamų teisinių motyvų bei faktinių aplinkybių, kodėl padaryta neturtinė žala turėtų būti vertinama kaip didelė, nepateikta. Kasatorius teigia, kad to, jog buvo sumenkintas Žemės ūkio ministerijos autoritetas, nepagrindžia jokie duomenys. Apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginys, kad visuomenė susiformavo kažkokią tai nuomonę apie asmeninių poreikių tenkinimą, yra tik prielaida, nes tai nebuvo tiriama. Tai, kad apie baudžiamojo proceso eigą informavo žiniasklaida, taip pat niekaip nerodo, jog autoritetas buvo sumenkintas, nes nebuvo tirta, kokie tai pranešimai, koks jų turinys, kokią įtaką jie turėjo visuomenės nuomonei. Kasatorius A. M. nesutinka su teismo motyvu, kad jo ir S. S. žmonos susidarė netinkamą įspūdį apie valstybės tarnybą ir telefonų naudojimosi tvarką, nes tai – tik šeiminiai santykiai, kurie negalėjo būti vertinami baudžiamajame procese. Teismai be jokių motyvų atsirinko tik vieną kriterijų – einamų pareigų svarbą, kurios neturėjo jokios įtakos inkriminuotų veiksmų atlikimo galimybei, ir nutylėjo kitus teismų praktikoje suformuotus kriterijus. Be to, pasak kasatoriaus, iš nuosprendžio negalima teigti, kad jis veikė kaip valdingus įgalinimus turintis Žemės ūkio ministerijos viceministras ir naudojosi savo tarnybine padėtimi. Tai, kad savo namuose paliko privačiam ūkio subjektui nuosavybės teise priklausantį ir Agentūros laikinai perduotą mobiliojo ryšio telefoną, negalėjo turėti įtakos Žemės ūkio ministerijos autoritetui, nes jis veikė ne kaip valstybės tarnautojo atlikti veiksmai. Nors didelės žalos požymis siejamas su tuo, kad buvo pažeisti „esminiai valstybės tarnybos“ principai, tačiau jis (kasatorius) jokių teisės aktų, reglamentuojančių Žemės ūkio ministerijos viceministro veiklą, nepažeidė.

Kasatorius skunde pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje telefonų vertė nepagrįstai įvardyta kaip turtinė žala, nes telefonus jis įgijo laikinam testavimui, vėliau jie turėjo būti grąžinti jų savininkui UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“; toks laikinas pasinaudojimas daiktu nėra jo įgijimas nuosavybėn ir turtinės naudos gavimas. Šiuo atveju Agentūrai ir Žemės ūkio ministerijai kaip valstybės institucijoms jokia turtinė žala nebuvo padaryta, jų interesai nebuvo pažeisti. Už gautus telefonų aparatus Agentūra nemokėjo jokių piniginių lėšų, neprisiėmė jokių turtinių ar neturtinių įsipareigojimų ateityje, nuosavybės teisė į juos Agentūrai neperėjo. Telefonus perduodant S. S., V. L., A. M., J. T., po vieną telefoną laikinai leidžiant naudotis A. S. ir R. M. nebuvo apribota, sutrikdyta, suvaržyta Agentūros ir Žemės ūkio ministerijos ar jų darbuotojų veikla, normalus darbas, nepadaryta žala, nepakenkta šių institucijų bei jų tarnautojų funkcijų įgyvendinimui, taip pat nebuvo pažeisti jokie kiti valstybės bei jos tarnybos interesai, nebuvo apribotos jokio asmens konstitucinės ar kitais teisės aktais užtikrinamos teisės ir laisvės.

Kasatorius teigia, kad pagal BK 230 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojo samprata siejama su darbu valstybės ar savivaldybės institucijose. Jeigu asmuo, nors ir būdamas valstybės tarnautoju ar jam prilygintu asmeniu, veiksmus atlieka ne kaip tarnautojas, t.y. nesinaudoja jam teisės aktų suteiktais įgalinimais, kompetencija, tarnybine padėtimi, jei nevykdo jokių tarnybinių funkcijų, o veikia kaip fizinis asmuo, jo net ir nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, o vertinama kaip kitas savarankiškas nusikaltimas. Kasatorius nurodo, kad bendraudamas su S. S. dėl telefonų testavimo ir jų panaudojimo jis nevykdė viceministro pareigybės aprašyme numatytų jokių įgalinimų ir funkcijų, susijusių su Agentūros interneto svetainių testavimo vykdymu ar su Agentūrai laikinai perduotų materialinių vertybių naudojimu. Taigi jokių įgalinimų, nurodytų pagrindiniame teisės akte, apibrėžiančiame valstybės tarnautojo teises, pareigas ir atsakomybę, inkriminuotais veiksmais jis nerealizavo, jam suteiktų įgaliojimų neviršijo. Nuosprendyje turėjo būti nurodyta, kokius konkrečiai veiksmus, priklausančius viceministro kompetencijai, jis atliko arba neatliko, kokius konkrečius teisės aktus, reglamentuojančius Žemės ūkio ministerijos viceministro veiklą, pažeidė, tačiau tai nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismas, nurodė, kad buvo padaryti bendrųjų teisės aktų pažeidimai, tačiau to neužtenka konstatuoti nusikalstamos veikos buvimą, nes juose įtvirtinti patys bendriausi valstybės tarnybos principai ir nuostatos, kurios gali būti pritaikomos bet kuriam tarnautojui. Valstybės tarnautojo veiksmas atliktas vien tik formaliai pažeidžiant kokį nors teisės aktą, negali būti įvardijamas kaip šiurkštus Konstitucijos ir kitų teisės aktų pagrindinių principų pažeidimas, dėl kurio atsirado didelė žala valstybei. Specialaus subjekto požymį teismas siejo tik su einamomis pareigomis, bet ne su viceministro įgalinimų ir funkcijų realizavimu darant nusikalstamą veiką, tačiau tai neatitinka piktnaudžiavimo požymių.

Kasaciniame skunde nurodoma ir apie abiejų instancijų teismų padarytus procesinius pažeidimus, susijusius su įrodymų vertinimu. Kasatoriaus manymu, teismai savo išvadas grįsdami operatyvinių veiksmų metu užfiksuotais duomenimis ir besąlygiškai jais tikėdami, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įrodymų leistinumo kriterijų, nes šie duomenys neteisėti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tiesiogiai įvardijo, kad išimtinę reikšmę suteikia vienam iš įrodymų šaltinių – operatyvinių veiksmų metu užfiksuotiems garso įrašams. Vertindamas liudytojų parodymus teismas nurodė, kad jie susiję su kaltinamaisiais ir suinteresuoti duoti parodymus, kurie šiems kuo mažiau pakenktų. Teismų išvados iš esmės pagrįstos operatyvinių veiksmų metu užfiksuotų garso įrašų interpretavimu. Kasatorius nurodo, kad operatyvinių veiksmų pagrindas buvo Šiaulių apygardos teismo nutartys, vienoje iš jų, priimtoje 2010 m. liepos 20 d., pirmame lape nurodytas prokuroro teikimą nagrinėjęs teisėjas (Šiaulių apygardos teismo pirmininkas B. K.), o nutartyje (antrame lape) įrašyta nutartį pasirašiusi teisėja (teismo pirmininko pavaduotoja I. I.). Taigi neaišku, kurią nutartį priėmė kuris teisėjas (prokuroro pateiktos kopijos nesurištos). Sprendžiant tokių nutarčių teisėtumo klausimą turi būti taikoma analogija su pažeidimų, padarytų surašant nuosprendį vertinimu (atvejai, kai nuosprendis nepasirašytas bent vieno teisėjo, vertinami kaip esminis BPK pažeidimas), tačiau teismai minėtą faktą vertino tik kaip techninę klaidą. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl šios nutarties teisėtumo jau yra priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą, nurodydamas, kad to vertinti tik kaip techninę klaidą negalima, kad lieka neaiškus operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje operatyviai duomenys buvo surinkti panaudojant prieš jį technines priemones specialiąja tvarka, gautais duomenimis buvo remiamasi dvejose bylose. Operatyvinis tyrimas dėl neaišku kokios nusikalstamos veikos buvo pradėtas dar 2009 m. spalio mėnesį ir tik 2010 m. rugpjūčio–spalio mėn. buvo užfiksuoti veiksmai, susiję su šioje byloje nagrinėjamais veiksmais disponuojant mobiliojo ryšio telefonais. Tačiau nei viena, nei kita veika nėra susijusi su nusikalstama veika, kurią operatyvinėmis priemonėmis buvo bandoma tirti nuo 2009 m. spalio 21 d., nė vienoje byloje operatyvinio tyrimo pradėjimo tikslas nebuvo atskleistas, nebuvo laikomasi BPK 162 straipsnyje numatytų reikalavimų. Pasak kasatoriaus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartyje pateikta išvada dėl operatyvinės veiklos metu surinktų duomenų neteisėtumo ir neleistinumo turi prejudicinę reikšmę ir šioje baudžiamojoje byloje, nes tai tie patys operatyviniai veiksmai, atlikti tų pačių nutarčių pagrindu, dėl to paties asmens.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismai neteisingai aiškino piktnaudžiavimo sudėties požymius, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Pasak kasatoriaus, teismai, nustatę tam tikrus jo kaip valstybės tarnautojo galimai padarytus tarnybinius ar etikos pažeidimus, be pagrindo juos pripažino nusikaltimu, nors nei pačių veiksmų pavojingumas, nei kilusios pasekmės nesiekia nusikalstamų veikų pavojingumo lygmens, be to, nėra ir inkriminuoto nusikaltimo (BK 228 straipsnis) sudėties.

BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis yra didelė žala, kuri gali būti turtinė ir neturtinė. Apie žalos dydį sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, vertinant kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, padarytos nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje, įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijos autoritetui ir kt. Nuteistasis pažymi, kad pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011, 2K-409/2011, 2K-383/2011, 2K-559/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012, 2K-573/2012, 2K-98/2014, 2K-100/2014 ir kt.) atsakomybė pagal BK 228 straipsnį neturi būti automatiškai taikoma dėl kiekvieno valstybės tarnautojo padaryto jo tarnybos veiklą reglamentuojančio teisės akto pažeidimo, nes už tarnybinių nusižengimų padarymą pirmiausiai kyla drausminė, tarnybinė, tam tikrais atvejais – politinė atsakomybė ir tik išimtinai baudžiamoji atsakomybė. Minėtose kasacinėse nutartyse konstatuota, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, neatlikdamas arba netinkamai atlikdamas savo pareigas, visada diskredituoja savo vardą, tačiau ne bet koks valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. Didelės žalos valstybei požymis turi būti aiškiai argumentuojamas. Kasatorius tvirtina, kad jo veikoje nėra didelės žalos požymio, esminiai valstybės tarnybos principai nebuvo pažeisti. Pasak jo, teismai deklaratyviai nurodė neva kilusias pasekmes – Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, kaip valstybės įstaigos, autoriteto bei šios Agentūros direktoriaus, kaip valstybės tarnautojo, vardo sumenkinimą ir pripažino, kad jokios kitos, bent kiek realios ar tiksliau apibūdinamos pasekmės nekilo. Tokie teiginiai tėra subjektyvus teismo nuomonės (vertinant pasekmes) išreiškimas, kuris nepagrįstas bylos aplinkybių analize ir įtikinimais teisiniais motyvais. Teismai turėjo aiškiai ir konkrečiai (o ne abstrakčiai) nurodyti kiekvieno pažeidimo padarytą žalą valstybės valdymo tvarkai, valstybės institucijų bei pareigūnų autoritetui, pasitikėjimui valstybe, jos institucijomis, tarnautojais, tačiau padarytos žalos dydis, jos reikšmingumas vertinamuoju aspektu nebuvo nagrinėjami (pavyzdžiui, ar dėl valstybės tarnautojo poelgio sutriko normali valstybės veikla, buvo sudarytos sąlygos kitiems asmenims atlikti neteisėtus veiksmus, ar buvo pažeisti daugelio žmonių interesai, pakirstas pasitikėjimas valdymo tvarka ir pan.). Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta nepagrįsta prielaida apie Agentūros vardo sumenkinimą, nes nenurodyta jokių faktinių duomenų ar teisinių motyvų, kurie leistų manyti, jog dėl jo veiksmų Agentūros autoritetas ar jos direktoriaus vardas Lietuvos visuomenėje, tarp politikų ar kitu aspektu būtų bent kiek pasikeitęs, sumenkęs, priešingai, jis liko toks pats ar netgi išaugo, nes Agentūra, vadovaujant kasatoriui, tarp visų Europos Sąjungos šalių narių skaidrumo lentelėje iš 20 vietos pakilo į 4, be to, gerą Agentūros įvaizdį ir kokybiškų paslaugų teikimą klientams parodo 2012 m. spalio 11 d. gautas nacionalinis kokybės prizas. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje taip pat padarė prielaidą nurodydamas, jog visuomenė susiformavo kažkokią tai nuomonę apie asmeninių poreikių tenkinimą. Tai byloje nebuvo tiriama (netirtas pranešimų žiniasklaidai turinys, jų įtaka visuomenei), o aplinkybė, kad apie baudžiamojo proceso eigą informavo žiniasklaida, neįrodo fakto, jog autoritetas buvo sumenkintas. Kasatorius pažymi, kad teismas nuosprendyje visus sudėties požymius turi įrodyti ir pagrįsti (BPK 301 straipsnio 1 dalis), o ne preziumuoti. Pasak kasatoriaus, negali būti pripažintas teisiškai pagrįstu apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvas, kad didelė žala kilo ir dėl to, kad jo (S. S.) ir A. M. žmonos susidarė netinkamą įspūdį apie valstybės tarnybą ir telefonų naudojimosi tvarką, nes tai yra tik asmeniniai santykiai. Teismai iš esmės vertino tik vieną reikšmingą didelės žalos požymio nustatymui kriterijų – einamų pareigų svarbą, tačiau sąmoningai nutylėjo visus kitus teismų praktikoje suformuotus kriterijus.

Be to, kasatorius teigia neveikęs kaip valdingus įgalinimus turintis Agentūros direktorius, todėl pačios Agentūros bei jos darbuotojų autoritetas negalėjo būti sumenkintas. Iš byloje užfiksuotų UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“ atstovų liudijimų matyti, kad šiai bendrovei nebuvo jokio skirtumo kokiai – privačiai ar valstybinei – struktūrai perduodami testavimui telefonų aparatai, nes verslininkus domino ne gavėjo statusas, o ateities perspektyvos sudaryti pelningus sandorius. Tai, kad kasatorius savo namuose paliko privačiam ūkio subjektui nuosavybės teise priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, niekaip nesusiję su vykdytomis Agentūros direktoriaus funkcijomis ir įgalinimais. Kasatorius pabrėžia, kad jis nepažeidė jokių teisės aktų, reglamentuojančių Agentūros direktoriaus veiklą. Teisės aktų ar principų pažeidimas yra ne pasekmė, o veika, tačiau esant materialiajai nusikaltimo sudėčiai būtina įrodyti ir jas bei tiesioginį priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių. Nuosprendyje išdėstytos deklaratyvios frazės apie esminių principų pažeidimą negali būti laikomos neva kilusių pasekmių tinkamu įvertinimu. Kasaciniame skunde pažymima ir tai, kad nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje telefonų vertė vertinama kaip turtinė nauda, tačiau tai nepagrįsta, nes telefonus kasatorius teigia įsigijęs laikinam testavimui, jie turėjo būti grąžinti jų savininkui UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“, taigi telefonai nebuvo įgyti nuosavybėn ir turtinė nauda negauta, o Agentūrai ir Žemės ūkio ministerijai kaip valstybės institucijoms jokia turtinė žala nepadaryta, jų interesai nepažeisti (Agentūra nemokėjo jokių pinigų, neprisiėmė jokių turtinių ar neturtinių įsipareigojimų ateityje, telefonų nuosavybės teisė jai neperėjo). Telefonus perduodant jam (S. S.), V. L., A. M., J. T., po vieną telefoną laikinai leidžiant naudotis A. S. ir R. M., nebuvo apribota, sutrikdyta, suvaržyta Agentūros ir Žemės ūkio ministerijos ar jų darbuotojų veikla, normalus darbas, nepakenkta šių institucijų bei jų tarnautojų funkcijų įgyvendinimui, taip pat nebuvo apribotos jokio asmens konstitucinės ar kitais teisės aktais užtikrinamos teisės ir laisvės. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamos bylos aplinkybes yra analogiškos su baudžiamosios bylos Nr. 2K-98/2014, kurioje suformuotų kriterijų pagrindu buvo konstatuota, jog nėra nustatytas didelės žalos požymis.

Kasatorius teigia, kad pagal BK 230 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojo samprata siejama su darbu valstybės ar savivaldybės institucijose. Jeigu asmuo, nors ir būdamas valstybės tarnautoju ar jam prilygintu asmeniu, veiksmus atlieka ne kaip tarnautojas, t. y. nesinaudoja jam teisės aktų suteiktais įgalinimais, kompetencija, tarnybine padėtimi, jei nevykdo jokių tarnybinių funkcijų, o veikia kaip fizinis asmuo, jo net ir nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, o turi būti kvalifikuojamas kaip kitas savarankiškas nusikaltimas. Kasatorius nurodo, kad jis, palikdamas vieną telefono aparatą namuose, nevykdė jokių teisės aktais įtvirtintų Agentūros direktoriaus tarnybinių funkcijų, nesinaudojo suteiktais įgalinimais, nes jų aptariamoje situacijoje ir neturėjo. Pasak nuteistojo, specialiojo subjekto požymį teismas siejo tik su einamomis pareigomis, bet ne su Agentūros direktoriaus įgalinimų ir funkcijų realizavimu. Pagal nuosprendžio išvadas piktnaudžiavimas pasireiškė tuo, kad jis (S. S.) ir A. M. suplanavo neatlygintiną mobiliojo ryšio telefono įgijimą ir juos įgijo, o tai reikštų ne piktnaudžiavimą, bet vagystę ar turto pasisavinimą.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Mindaugas Bliuvas atsiliepimu į nuteistųjų A. M. ir S. S. kasacinius skundus prašo juos atmesti.

Prokuroras mano, kad, priešingai nei teigia nuteistieji, jų veikoje buvo BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Prokuroras pažymi, kad taikant BK 228 straipsnį žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala yra fizinė, moralinė, organizacinė ar kitokia neturtinė žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Didelės neturtinės žalos požymis yra vertinamojo pobūdžio, ji dažniausiai pasireiškia valstybės institucijos autoriteto bei valstybės tarnautojo vardo sumenkinimu. Tai, kad naudojantis mobiliojo ryšio telefono aparatais nebuvo apribota, sutrikdyta, suvaržyta Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ar jų darbuotojų veikla, normalus darbas, nebuvo pakenkta šių institucijų bei jų tarnautojų funkcijų įgyvendinimui, taip pat nebuvo apribotos ir nei vieno privataus asmens ar privataus ūkio subjekto konstitucinės ar kitais teisės aktais užtikrinamos teisės ir laisvės, nepaneigia A. M. ir S. S. einamų pareigų ir valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, t. y. didelės žalos padarymo. Bylos aplinkybės patvirtina, kad A. M. ir S. S. padaryti teisės aktų pažeidimai nebuvo formalūs, jais realiai buvo sumenkintas valstybės institucijos autoritetas bei valstybės tarnautojo vardas. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad prokuroro nutarimas, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, panaikintas aukštesniojo prokuroro nutarimu, kuris yra įsiteisėjęs, todėl nėra prasmės neigti didelės žalos požymio buvimą remiantis panaikintu prokuroro nutarimu. Kasatorių nurodytos aplinkybės, kad telefonai Agentūrai buvo suteikti tik laikinam testavimui, yra paneigtos ištirtais įrodymais, joks testavimas realiai nebuvo atliekamas.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu nuteistieji nebūtų ėję tokių aukštų pareigų Žemės ūkio ministerijoje ar Agentūroje, jie nebūtų gavę mobiliojo ryšio telefonų, todėl kasacinių skundų teiginiai, kad šiuo atveju jie nėra nusikalstamos veikos subjektai – visiškai nepagrįsti; priešingai – jie telefonus gavo būtent pasinaudodami savo tarnybine padėtimi ir ne tarnybos interesais, o siekdami neatlygintinai naudoti UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“ suteiktus telefonus savo asmeninėms reikmėms. Byloje nustatyta, kad S. S. kaip Agentūros direktorius paprašė H. Š. gauti neva Agentūrai mobiliojo ryšio telefonus; akivaizdu, kad neidamas tokių pareigų, jis negalėtų duoti tokio nurodymo H. Š. ir telefonų nebūtų gavęs. A. M. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad jam telefono aparatus S. S. davė kaip Žemės ūkio ministerijos darbuotojui (viceministrui).

Prokuroras nesutinka su kasatorių teiginiais, kad jie nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų. Kaltinime yra aiškiai nurodyta, kokius teisės aktus pažeidė, taip pat aiškiai įvardyti konkretūs šių aktų straipsniai. Kasacinių skundų argumentus dėl procesinių pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu, prokuroras taip pat mano esant atmestinais.

Atsiliepime pritariama teismų išvadoms, kad 2010 m. liepos 20 d. nutartyje įrašant vieno teisėjo pavardę, o pasirašius kitam, padaryta tik techninė klaida. Pasak prokuroro, BPK 1 straipsnyje įtvirtintas bausmės neišvengiamumo principas negali būti paneigtas formaliu pažeidimu, todėl ši klaida negali eliminuoti iš baudžiamosios bylos minėtos nutarties pagrindu surašytų techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka protokolų kaip įrodymų šaltinio, o nutartis negali būti pripažinta kaip neteisėta, priimta nesilaikant įstatymo reikalavimų. Pirmosios instancijos teisme Šiaulių apygardos teismui pateikus prašomus dokumentus, buvo pašalintos visos abejonės, susijusios su aptariamos 2010 m. liepos 20 d. nutarties Nr. 728KF surašymu ir priėmimu. Prokuroras nesutinka, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties Nr. 2K-98/2014 išvados dėl operatyvinių veiksmų atlikimo nutarties teisėtumo turi būti taikomos ir šiai bylai. Pasak jo, minėta byla neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai, nes operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindą ir šių veiksmų teisėtumą šioje byloje turi patikrinti ją nagrinėjantis teismas, tuo tarpu visos abejonės dėl operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindo (2010 m. liepos 20 d. nutarties priėmimo bei surašymo) yra pašalintos įrodymų tyrimo procese.

Nuteistųjų A. M. ir S. S. kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus (nuosprendį ir nutartį) teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasaciniai skundai nepagrįsti.

Dėl A. M. kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 4 dalies taikymu

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes rėmėsi neteisėtai gautais atliekant operatyvinius veiksmus duomenimis – jo telefoninių pokalbių metu užfiksuotais garso įrašais. Šių duomenų gavimo neteisėtumą kasatorius grindžia tuo, kad nėra aišku, dėl kokios nusikalstamos veikos buvo taikomi operatyviniai veiksmai, kad jų taikymo teisinis pagrindas – 2010 m. liepos 20 d. nutartis – abejotinas, nes įžanginėje šios nutarties dalyje nurodomas vienas nutartį priėmęs (ir atitinkamai prokuroro teikimą nagrinėjęs) teisėjas, o nutartį pasirašęs – kitas to paties teismo teisėjas, ir tai nelaikytina technine klaida. Kasatorius remiasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014, kurioje pripažinta, kad ta pati teismo nutartis ir ja sankcionuotas analogiškų operatyvinių veiksmų atlikimas kelia pagrįstų abejonių, neaiškumų dėl taikytos procesinės prievartos priemonės pagrindo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais. Taigi įrodinėjant aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis), negali būti remiamasi neleistinais (ne teisėtais būdais gautais) duomenimis. Kasatoriaus teiginiai dėl pirmiau nurodytų duomenų gavimo būdo abejotino teisėtumo laikytini pagrįstais, tačiau iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad jo kaltė padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką iš esmės grindžiama kitais įrodymais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo vertindamas bylos įrodymus ir pasisakydamas dėl jų patikimumo bei pakankamumo A. M. kaltei pagrįsti, išsamiai visus juos analizavo. Iš šio teismo nutarties matyti, kad bylai reikšmingų faktų, atskleidžiančių nusikalstamos veikos aplinkybes, nustatymas grindžiamas BPK nustatyta tvarka, teisėtais būdais gautais, t. y. atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimus, liudytojų H. Š., V. L., V. V., S. U., A. M. ir kitų parodymais, rašytiniais bylos dokumentais (kratų, poėmių, daiktų apžiūros protokolais, telekomunikacijų bendrovių pateiktais raštais ir kt.), iš dalies – pačių nuteistųjų parodymais. Be to, ir tos aplinkybės, kurios užfiksuotos minėtų operatyvinių veiksmų atlikimo metu (t. y. gaunamų telefonų aparatų kiekis, finansininkės neinformavimas, vieno iš telefonų spalva, įdėtų į aparatus SIM kortelių apkarpymas) yra patvirtintos teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurie buvo gauti BPK numatytais (o ne operatyviniais) veiksmais. Be kita ko, tokiais įrodymais byloje yra, pvz. pačių nuteistųjų A. M., S. S., neneigusių, kad, kaip nustatyta byloje, telefonų aparatus „Apple iPhone 4/32 GB“ perdavė R. M., A. S. ir kitiems asmenims, parodymai; R. M., A. S., taip pat A. T., L. T. parodymai apie faktus, susijusius su telefonų gavimu ir naudojimųsi (iš jų – apie tai, kas užfiksuota atliekant operatyvinius veiksmus (dėl telefono aparato spalvos, dėl to, ar toks aparatas įteiktas kaip dovana). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai aptarti ir kiti įrodymai apie telefonų aparatų neapskaitymą ir t.t. Taigi iš šio teismo nutartyje padarytų išvadų aišku, kad įrodyta pripažintos A. M. nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos remiantis tarpusavyje palygintų ir sugretintų bylos įrodymų, gautų baudžiamojo proceso metu ir ištirtų teismo, visuma, tuo tarpu operatyviniais veiksmais gautų duomenų buvimas ar nebuvimas tokių faktinių aplinkybių nustatymo šioje byloje nelemia. Dėl to negalima teigti, kad įrodinėtiniems faktams teisingai nustatyti, teisingam sprendimui priimti sukliudė tai, jog apeliacinės instancijos teismas nelaikė operatyviniais veiksmais gautų duomenų neteisėtais. Pastebėtina, kad anksčiau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014 pažymėta, jog nagrinėtoje (kitos bylos) situacijoje teisiškai vertinant bylos aplinkybių visumą, įskaitant net ir tas bylos aplinkybes, kurios buvo nustatytos padarant esminius BPK pažeidimus, vis tiek darytina išvada, kad A. M. (ir kitų asmenų, dėl kurių buvo nagrinėjama baudžiamoji byla) veikoje nebuvo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi, kiekvienoje byloje, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių ir jas galinčių patvirtinti ar paneigti duomenų buvimo, veikos įrodytumo klausimo išsprendimas yra individualus. Esminiais BPK pažeidimais, sudarančiais pagrindą naikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus, laikomi tokie pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad buvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimų.

Dėl BK 228 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) taikymo nuteistųjų A. M. ir S. S. veikoms

Kasatoriai A. M. ir S. S., nors ir pateikę atskirus skundus, juose nurodo tuos pačius argumentus, todėl šioje nutartyje dėl jų skundų argumentų, susijusių su baudžiamojo įstatymo taikymu, bus pasisakoma bendrai.

Kasatoriai ginčija jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimą teigdami, kad: perduodami mobiliojo ryšio telefonus „Apple iPhone 4/32 GB“ veikė ne kaip valstybės tarnautojai, nes tokie veiksmai neįeina į jų pareigas (funkcijas), t. y. įgaliojimai tam nėra nustatyti; minėtus telefonus gavo ir perdavė laikinai naudoti, t. y. priešingai negu nustatė teismai (neatlygintinas įgijimas); dėl minėtų veiksmų niekas nepatyrė didelės žalos, o šių padarinių, kaip piktnaudžiavimo požymio, buvimas nėra pagrįstas konkrečiomis bylos aplinkybėmis, teismų išvados šiuo klausimu bendro pobūdžio, nemotyvuotos ir pan.

Pagal BK 228 straipsnį atsakomybė numatyta valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, piktnaudžiavusiam tarnybine padėtimi arba viršijusiam įgaliojimus. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi – tai valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ar kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Įgaliojimų viršijimas – tai įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas; įgaliojimų viršijimu gali būti veiksmai, nepriklausantys kaltininko kompetencijai. Taigi BK 228 straipsnio prasme šio nusikaltimo subjektas yra asmuo, kuris veikia kaip valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. A. M., būdamas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos viceministru, ir S. S., būdamas Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriumi, jiems inkriminuotus veiksmus padarė ne kaip privatūs asmenys, o kaip minėtas pareigas einantys valstybės tarnautojai; kaip nustatyta byloje, neužimdami minėtų pareigų jie nebūtų turėję galimybės tų veiksmų atlikti, priešingai, telefonų aparatus gavo atstovaudami institucijoms, kuriose ėjo aukštas pareigas ir kuriomis pasinaudojo, t. y. būtent šių pareigų dėka. Šiuo atveju baudžiamajai atsakomybei kilti neturi reikšmės tai, ar jie turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus telefonų aparatus paimti ar perduoti kitiems asmenims, ar atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus.

Kita dalis kasacinių skundų argumentų – dėl telefonų perdavimo laikinam naudojimuisi (ar neatlygintino jų įsigijimo) – susijusi su faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo atveju kasatoriai nurodo priešingus faktus nei nustatė teismai. Taigi byloje nustatyta, kad A. M. ir S. S. mobiliojo ryšio aparatus – telefonus „Apple iPhone 4/32 GB“, kurių kiekvieno vertė – 3 799,4 Lt, įgijo neatlygintinai, t. y. S. S. neva jo vadovaujamos Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos reikmėms per H. Š. gavo iš UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“ penkis mobiliojo ryšio aparatus, jų šiai Agentūrai neperdavė, o priešingai – vieną iš jų perdavė savo žmonai A. S., vieną – V. L., kitus tris – A. M., siekdamas šio palankumo (pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos nuostatus Agentūra yra pavaldi Žemės ūkio ministerijai, kuri vykdo ir finansinę Agentūros veiklos kontrolę). A. M. neatlygintinai gautus mobiliojo ryšio aparatus perdavė: vieną savo žmonai R. M., vieną – J. T. (Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkui, kuris gautą telefoną atidavė dukrai L. T.) ir vieną pasiliko sau asmeniniams poreikiams tenkinti. Taip pat nustatyta, kad UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“ perduodant telefono aparatus nebuvo surašytas joks tai patvirtinantis dokumentas (perdavimo-priėmimo aktas), telefonai neapskaityti ir neva juos gavusios Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apskaitoje, taip pat ir Žemės ūkio ministerijos apskaitoje (to neneigė ir patys kasatoriai), apskritai nebuvo užfiksuotas turto perdavimo-gavimo (laikinam naudojimui ar nuosavybėn) faktas, paskirtis (testavimui) ir pan., nors tai daryti, kaip pažymėta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, reikalauja teisės aktai. Neteisėtas naudojimasis gautu turtu (tenkinant asmeninius poreikius) nutrauktas tik ikiteisminio tyrimo metu paėmus juos iš naudotojų. Bylos įrodymais nustatyta ne tik tai, kad mobiliojo ryšio telefono aparatai nebuvo naudojami Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos interneto informacinėse sistemose, o tik asmeniniams poreikiams tenkinti, bet ir tai, kad nuteistieji siekė asmeninės ir turtinės naudos ir neatlygintinai juos įgijo prisidengdami tariamu testavimu. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė kasatorių (apeliantų) argumentus dėl jų ginčijamų aplinkybių (ne) buvimo, be kita ko, atkreipęs dėmesį į tai, kad telefonų aparatų perdavimą buvo bandyta pateisinti pateikiant į bylą priėmimo-perdavimo aktą (kopiją), kurį H. Š., dirbęs Nacionalinėje mokėjimų agentūroje prie Žemės ūkio ministerijos, pasirašė tik 2012 m. gruodžio 2 d., t. y. po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, nustatyta, kad H. Š. gavo telefono aparatus iš UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“ būtent S. S. nurodymu (iniciatyva), šiam juos ir perdavė. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į kasatoriaus S. S. teiginį, kad telefonų aparatus perdavusią UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“ (kaip verslo atstovą) domino perspektyva sudaryti pelningą sandorį; tai, akivaizdu, nepaneigia (netgi priešingai) nuteistųjų veiksmų neteisėto pobūdžio. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog byla pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (turto pasisavinimas) nutraukta (nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu), nereiškia, kad teismai nenustatė veikų kvalifikavimui pagal BK 228 straipsnio 2 dalį reikšmingos aplinkybės – siekimo turtinės ar kitokios asmeninės naudos (ir šio siekimo įgyvendinimo neteisėtai, neatlygintinai turtą įgijus). Taigi kasatorių argumentai dėl aptartos faktinės aplinkybės (jos teisinio vertinimo) – atmestini.

Piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, požymis – didelė žala yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Šioje byloje teismai pripažino, kad A. M. ir S. S. savo veiksmais sukėlė BK 228 straipsnyje numatytus padarinius. Pažymėtina, kad nuteistieji savo kasaciniuose skunduose vėlgi remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014, kurioje kasacinis teismas pripažino, kad A. M. veiksmais nebuvo padaryta didelė žala valstybės interesams, juridiniams ar fiziniams asmenims. Tačiau minėtoje byloje aprašytos veikos aplinkybės visiškai skiriasi nuo aplinkybių, nustatytų nagrinėjamoje byloje. BK 228 straipsnio dispozicija neapibrėžia ir nepateikia universalių kriterijų didelės žalos požymiui konstatuoti, todėl, kaip minėta, kiekvienu konkrečiu atveju apie jos dydį sprendžiama individualiai. Antra vertus, iš susiformavusios teismų praktikos galima teigti, kad sprendžiant šį klausimą atsižvelgiama į tai, koks kaltininko veiksmų pobūdis, kokiais teisės aktais ir kokie jais nustatyti reikalavimai, principai yra pažeidžiami, kokia jų reikšmė teisinėje valstybės sistemoje, kokia kaltininko einamų pareigų svarba, rezonansas visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaka valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti iš esmės žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-335/2013). Visuma nagrinėjamos bylos aplinkybių, kurias įvertino teismai, rodo, kad jų padarytos išvados nustatant piktnaudžiavimo padarinius yra argumentuotos ir atitinka minėtus vertinimo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tai, jog Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos ar Žemės ūkio ministerijos veikla nebuvo sutrikdyta ir pan., nereiškia, kad nebuvo pakenkta šių institucijų autoritetui. Akivaizdžiai neteisėti, tarnybos esmei ir turiniui prieštaraujantys, savanaudiško pobūdžio nuteistųjų veiksmai, kurių apskritai jie neturėjo teisės atlikti (apie tai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje), įvertinti kaip pažeidžiantys Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Nors teismų sprendimuose nurodyti pažeidimai yra daugiau bendro pobūdžio, tačiau tai nereiškia, kad jie tik deklaratyvūs. Nesilaikymas įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, tiksliau – jų pažeidimas (jie nurodyti teismų sprendimuose), suponuoja valstybės institucijų veiklos tam tikrose srityse neteisėtumą, ypač kai neteisėtus aktyvius veiksmus padaro pakankamai aukšto rango (tokie ir buvo A. M. bei S. S.) pareigūnai, o tai negali nediskredituoti institucijų prestižo ir yra nesuderinama su valstybės interesais. Atkreipiant dėmesį į kasatorių argumentus, kad rezonansą visuomenėje sukėlė pats bylos procesas ir kad netirta, koks tas rezonansas (neigiamas visuomenės požiūris ar ne) buvo, teisėjų kolegija pažymi, kad pirminė priežastis, dėl kurios visuomenė per žiniasklaidos priemones buvo informuota, buvo ne kas kita, bet kasatorių veikla, o tai, kiek ši veikla neteisėta, yra teismų vertinimo dalykas. Tai, kad teismų atliktas vertinimas neatitinka kasatorių manymo, nereiškia, kad jis subjektyvus ir nepagrįstas. Tuo tarpu teismų sprendimuose nurodyti konkretūs nuteistųjų veiksmai, jų pobūdis einamų svarbių pareigų kontekste, leidžia konstatuoti, kad dėl jų priešingo tarnybos interesams veikimo buvo sumenkintas Žemės ūkio ministerijos (A. M.), Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (S. S.) autoritetas, valstybės tarnautojo vardas ir dėl to didelę žalą patyrė valstybė (padaryta neturtinio pobūdžio žala jos interesams). Pažymėtina, kad didelės žalos požymio nustatymo teisingumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas pripažino apkaltinamajame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą ir, atsakydamas į nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, priimtoje nutartyje išdėstė motyvus, todėl kasatoriai nepagrįstai teigia, kad šio teismo išvados nemotyvuotos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes daryti kitokias išvadas nėra pagrindo, teismų atliktas teisinis jų vertinimas neprieštarauja baudžiamajame įstatyme numatyto didelės žalos požymio sampratai. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad BK 228 straipsnio 2 dalis nuteistųjų A. M. ir S. S. veikoms taikyta tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti teismų sprendimų, jie pripažintini teisėtais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų A. M. ir S. S. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai

Albinas Sirvydis

Alvydas Pikelis

Dalia Bajerčiūtė