Baudžiamoji byla Nr. 2K-307/2014
Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00115-2011-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.1;
1.2.29.1;
2.1.16.2.17;
2.1.16.2.19;
2.1.7.1;
2.1.7.3;
2.3.4.6.2;
2.4.2.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo advokato Raimundo Jurkos ir nuteistosios L. K. gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 39 000 Lt dydžio (300 bazinio baudos dydžio (toliau – BBD) bauda, pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį 13 000 Lt (100 BBD) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinus jas apimant, paskirta subendrinta bausmė 39 000 Lt dydžio (300 BBD) bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu ir 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaičius laikino sulaikymo ir suėmimo laiką, išbūtą nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki gruodžio 2 d. (10 dienų), vieną sulaikymo dieną prilyginus 260 Lt dydžio (2 BBD) baudos daliai, galutinė bausmė paskirta 36 400 Lt dydžio (280 BBD) bauda.
L. K. nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį 26 000 Lt dydžio (200 BBD) bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 13 000 Lt dydžio (100 BBD) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinus jas apimant, paskirta subendrinta bausmė 26 000 Lt dydžio (200 BBD) bauda.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio dalis, kuria R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, o L. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 2 dalį pakeista:
R. K. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 225 straipsnio 2 dalies į 225 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) ir paskirta 19 500 Lt (150 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, paskirta subendrinta bausmė – 19 500 Lt (150 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu ir 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaičius laikino sulaikymo ir suėmimo laiką, išbūtą nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki gruodžio 2 d. (9 dienos), vieną laisvės atėmimo dieną prilyginus 260 Lt (2 MGL) dydžio baudai, paskirta galutinė bausmė 17 160 Lt (132 MGL) dydžio bauda.
L. K. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 24 straipsnio 6 dalies ir 225 straipsnio 2 dalies į 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) ir paskirta 14 300 Lt (110 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė bausmė 14 300 Lt (110 MGL) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. K. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju ir dirbdamas UAB „A“ direktoriumi, Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1019-230/2009 bankrutuojančios UAB „DS“ bankroto administratoriumi paskyrus UAB „A“ bei 2009 m. lapkričio 16 d. UAB „A“ įgaliojimu R. K. įgaliojus atstovauti UAB „A“, vykdydamas bankrutuojančios UAB „DS“ bankroto procedūras, 2011 m. lapkričio mėnesio pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, ne mažiau kaip trijų susitikimų metu, savo darbo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir kavinėje „Dao sushi“, esančioje Kaune, Gedimino g. 24, tiesiogiai pareikalavo savo naudai iš P. K. ir L. D. 30 000 Lt kyšio už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad R. K. atsistatydintų iš administruojamos bankrutuojančios UAB „DS“ bankroto administratoriaus pareigų, panaikindamas sau 2009 m. lapkričio 16 d. išduotą įgaliojimą, o UAB „A“ sudarius darbo sutartį, įdarbintų kitą asmenį, turintį teisę teikti bankroto administratoriaus paslaugas, ir jį įgaliotų administruoti bankrutuojančią UAB „DS“.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. lapkričio 18 d., apie 10.00 val., susitikimo metu prekybos centre „Maxima“, esančiame Kaune, Savanorių pr. 255, R. K. tiesiogiai pareikalavo savo naudai iš P. K. ir L. D. 25 000 Lt kyšio už teisėtą veikimą vykdant savo įgaliojimus, t. y. už tai, kad atsistatydintų iš administruojamos bankrutuojančios UAB „DS“ bankroto administratoriaus pareigų, panaikindamas sau 2009 m. lapkričio 16 d. išduotą įgaliojimą, o UAB „A“ sudarius darbo sutartį, trims mėnesiams įdarbintų turintį teisę teikti bankroto administratoriaus paslaugas E. R., taip pat tiesiogiai duoti 1000 Lt pajamų mokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms už E. R. padengti.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. lapkričio 18–23 d. laikotarpiu ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytoje vietoje sukurstė L. K. pagaminti netikrus dokumentus, t. y. žinodamas, kad L. D. jokių L. K., kaip advokato padėjėjos, teisinių paslaugų nepageidauja ir nėra išreiškęs laisvos valios dėl tokio sandorio sudarymo, palenkė ją parengti ir atspausdinti fiktyvią teisinių paslaugų sutartį su L. D. ir sąskaitą už teisines paslaugas, kurioje įrašytų R. K. reikalaujamo kyšio dydžio sumą ir taip užmaskuotų R. K. reikalaujamo kyšio priėmimą. Taip pat R. K. susitarė su L. K., kad, atvykus L. D. ir P. K. į VšĮ „Teisinis pagrindas“ patalpas, padės jam priimti kyšį, t. y. iš jų tiesiogiai priims atvežtus pinigus ir pateiks L. D. pasirašyti fiktyvius jos pagamintus žinomai netikrus dokumentus – teisinių paslaugų sutartį ir sąskaitą už teisines paslaugas su joje nurodyta 26 500 Lt suma.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. lapkričio 23 d., apie 10.00 val., būdamas UAB „A“ patalpose, susitikimo su L. D. metu pasakė, kad jau yra parengęs visus reikiamus dokumentus dėl atsistatydinimo iš bankrutuojančios UAB „DS“ administratoriaus pareigų ir E. R. įdarbinimo UAB „A“ bei paskyrimo administruoti bankrutuojančią UAB „DS“ ir nurodė, kad jo reikalaujamą 25 000 Lt kyšį ir 1000 Lt, skirtų E. R. pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokoms padengti, L. D. turės duoti R. K. nurodytam asmeniui Kauno centre. Vėliau, tos pačios dienos 14.30 val., tose pačiose patalpose R. K. nurodė L. D. nedelsiant nuvežti reikalaujamą kyšį ir perduoti sutuoktinei L. K., buvusiai VšĮ „Teisinis pagrindas“ patalpose, esančiose Kaune, E. Ožeškienės g. 4-8. R. K., žinodamas, kad L. K. jo sukurstyta 2011 m. lapkričio 23 d. pagamino netikrus dokumentus (2011 m. lapkričio 23 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 017 ir 2011 m. lapkričio 9 d. sąskaitą Nr. 052 už teisines paslaugas), apie 15.50 val. jai nurodė priimti iš P. K. nurodytus pinigus ir ji tą pačią dieną apie 15.50 val. VšĮ „Teisinis pagrindas“ patalpose, vykdydama susitarimą su R. K., tiesiogiai iš P. K. priėmė 25 000 Lt kyšį ir 1000 Lt, skirtų E. R. pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokoms padengti. Taip R. K. per L. K. savo naudai už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus priėmė 25 000 Lt kyšį ir 1000 Lt, skirtų E. R. pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokoms padengti.
L. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, būdama advokato padėjėja, 2011 m. lapkričio 18–23 d. laikotarpiu nenustatytoje vietoje, sukurstyta valstybės tarnautojo R. K., dirbančio UAB „A“ direktoriumi, Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1019-230/2009 bankrutuojančios UAB „DS“ bankroto administratoriumi paskyrus UAB „A“ bei 2009 m. lapkričio 16 d. UAB „A“ įgaliojimu įgaliojus jį atstovauti UAB „A“ vykdant bankrutuojančios UAB „DS“ bankroto procedūras, pažadėjo pagaminti netikrus dokumentus (teisinių paslaugų sutartį ir sąskaitą už teisines paslaugas), kad užmaskuotų R. K. reikalaujamo 25 000 Lt kyšio ir 1000 Lt, skirtų E. R. pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokoms padengti, priėmimą. Tęsdama nusikalstamą veiką, 2011 m. lapkričio 23 d. VšĮ „Teisinis pagrindas“ patalpose, žinodama, kad L. D. jokių jos teisinių paslaugų nepageidauja ir nėra išreiškęs laisvos valios dėl tokio sandorio sudarymo, L. K. parengė ir atspausdino, t. y. pagamino netikrus dokumentus 2011 m. lapkričio 23 d. fiktyvią teisinių paslaugų sutartį Nr. 017 ir 2011 m. lapkričio 9 d. sąskaitą Nr. 052 už teisines paslaugas, ir tą pačią dieną, apie 15.50 val., telefonu gavusi R. K. nurodymą priimti kyšį iš P. K., tiesiogiai R. K. naudai iš P. K. priėmė 25 000 Lt kyšį ir 1000 Lt, skirtų E. R. pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokoms padengti, ir kad užmaskuotų R. K. reikalaujamo kyšio priėmimą, pateikė L. D. pasirašyti pagamintus žinomai netikrus dokumentus (teisinių paslaugų sutartį Nr. 017 ir 2011 m. lapkričio 9 d. sąskaitą Nr. 052 už teisines paslaugas).
Kasaciniu skundu nuteistojo R. K. gynėjas advokatas R. Jurka ir nuteistosios L. K. gynėjas advokatas E. Losis prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti, o, nesant pagrindo to padaryti, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 225 straipsnį, 230 straipsnio 4 dalį), nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 2, 4, 5 dalių pažeidimų.
Teismai nustatė, kad R. K. ir L. K. tariamas kyšininkavimas ir dokumentų klastojimas pasireiškė kyšio iš L. D. ir P. K. reikalavimu ir priėmimu. Tačiau byloje nustatyta, kad R. K. ir L. K. turėjo teisinį ir faktinį pagrindą reikalauti atlyginimo už jų suteiktas paslaugas, nes Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1019-230/2009 UAB „A“ paskyrė administruoti bankrutuojančią UAB „DS“, R. K. UAB „A“ buvo įgaliotas atstovauti UAB „A“ ir administruoti UAB „DS“ bankrotą. 2011 m. balandžio 14 d. UAB „DS“ kreditorių susirinkime buvo patvirtinta 30 000 Lt administravimo išlaidų sąmata, į kurią įėjo ir užmokestis administratoriui, 2011 m. liepos 20 d. kreditorių komitete nuspręsta papildomai skirti bankrutavusios įmonės lėšų teisinėms paslaugoms ir konsultacijoms. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. K., atšaukdamas savo įgaliojimus vykdyti UAB „DS“ bankroto administravimo procedūras, priimdamas į UAB „A“ kitą fizinį asmenį, turintį teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, ir įgaliodamas jį administruoti bankrutuojančią UAB „DS“, elgėsi teisėtai. Tai, kasatorių manymu, rodo, kad teismai R. K. patirtų bankroto administravimo išlaidų ir L. K. teiktų (teiktinų) teisinių paslaugų atlyginimą vertino kaip kyšio reikalavimą ir priėmimą, sureikšmindamas tik pinigų įforminimą. Teismai iš esmės netyrė, už ką L. K. buvo perduoti pinigai, o suinteresuotų asmenų L. D. ir P. K. parodymais suformuotą poziciją nepagrįstai pripažino teisinga. Taip apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2013). Pasak kasatorių, teismai, nesigilindami į aplinkybę, už ką L. K. buvo perduoti pinigai, ir padarydami prielaidomis grįstą išvadą, kad tai kyšis, pažeidė ir in dubeo pro reo principą, draudžiantį apkaltinamąjį nuosprendį grįsti abejonėmis ir prielaidomis.
Gynėjai nurodo, kad teismai, tirdami ir vertindami bylos duomenis, neteisingai aiškino BPK nuostatas, susijusias su įrodymų leistinumu. Įrodymus pripažįstant teisėtais nepakanka nustatyti, kad įrodymų rinkimo subjektai nepažeidė (nesuvaržė) kitų asmenų teisių ir laisvių labiau nei tai būtina, svarbu patikrinti ir tai, ar renkant bylai reikšmingus duomenis buvo tinkamai vadovautasi BPK normomis, nustatančiomis duomenų rinkimo sąlygas, pagrindus ir procedūras. Iš teismų nuosprendžių turinio matyti, kad nemaža dalis teismų išvadų grindžiamos neteisėtais neviešo pobūdžio veiksmų metu gautais įrodymais (slaptų veiksmų protokolais). Įgyvendinant šiuos slaptuosius veiksmus buvo šiurkščiai ir iš esmės pažeista procesinė BPK forma. Bylą nagrinėję teismai privalėjo įvertinti, ar atitinkami bylos duomenys buvo renkami teisėtu būdu ir priemonėmis, t. y. ar buvo tinkamai pritaikyta teisės norma ir ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prie kurių BPK 158 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti priskiriami ir ikiteisminio tyrimo įstaigose nedirbantys subjektai, neviršijo savo įgaliojimų ikiteisminio tyrimo metu.
Kreipdamasis į teismą su 2011 m lapkričio 21 d. prašymu paskirti slaptą sekimą, prokuroras prašė leisti slapta sekti R. K., jo darbo kabinetą ir galimus jo bendrininkus, taip pat slapto sekimo metu daryti garso ir vaizdo įrašus. Kauno miesto apylinkės teismas nutartimi prokuroro prašymą tenkino, išskyrus R. K. bendrininkų sekimą, tačiau, nepaisydamas to, prokuroras priėmė neteisėtą sprendimą slapta sekti ir L. K.. Be to, kaip matyti iš slapto sekimo, atlikto 2011 m. lapkričio 23 d. nuo 15.44 iki 15.55 val., protokolo, STT Kauno valdybos pareigūnas G. R. diktofonu „Olympus“ įrašė L. D. ir R. K. pokalbį R. K. automobilyje, nors nebuvo gautas leidimas slapta sekti šį objektą. Taip pat teismo nutartyje dėl slapto sekimo sankcionavimo nenurodyta, kokiems asmenims leidžiama daryti pokalbių įrašus. Galima manyti, kad L. D. įgyvendinant šį slaptą sekimą, dalyvavo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kuris netiesiogiai (per atstumą) įrašė pokalbį. Šios aplinkybės kelia abejonių dėl slapto sekimo pagrįstumo ir teisėtumo, atitikties BPK 158 ir 160 straipsnių reikalavimams. BPK 160 straipsnyje nustatyta, kad slaptą sekimą gali atlikti tik pareigūnas. Tačiau akivaizdu, kad slaptą sekimą vykdė ne, kaip nurodyta protokoluose, STT Kauno valdybos pareigūnas G. R., bet L. D. ir P. K.. L. D. buvo aprūpintas diktofonu „Olympus“, o P. K. – mini vaizdo kamera ir mažų gabaritų kaupikliu, ir būtent jie buvo apklausti apie slapto sekimo aplinkybes, o ne pareigūnas G. R., kaip to reikalauja BPK 160 straipsnio 4, 5 dalių nuostatos, nes jis nevykdė slapto sekimo, o tik surašė slapto sekimo protokolą.
Kyla abejonių ir dėl slapto sekimo, atlikto 2011 m. lapkričio 23 d. nuo 15.39 iki 15.57 val., sekant L. K., teisėtumo, nes iš slapto sekimo protokolo neaišku, kas darė vaizdo ir garso įrašus, kodėl tai buvo daroma L. K. darbo kabinete, nes prokuroro nutarime dėl slapto sekimo nenurodyta, kad gali būti slaptai sekamas ir jos darbo kabinetas, esantis VšĮ „Teisinis pagrindas“ patalpose. Taigi šis slaptas sekimas neatitiko BPK 160 straipsnio reikalavimų.
Analogiški pažeidimai padaryti ir atliekant slaptą sekimą 2011 m. lapkričio 23 d. nuo 9.48 iki 10.04 val. ir nuo 14.07 iki 14.21 val., nes slapto sekimo protokoluose nurodyta, kad pareigūnas atliko pokalbių tarp L. D., R. K. ir E. R. įrašus, panaudodamas diktofoną „Olympus“. Tačiau bylos duomenys nepatvirtina teisėsaugos pareigūnų dalyvavimo atliekant šiuos procesinius veiksmus. Akivaizdu, kad šie įrašai padaryti arba P. K. ir L. D. (o tai draudžiama), arba per atstumą tai buvo daroma STT Kauno valdybos pareigūnų (šiuo atveju tai galėjo būti daroma tik vadovaujantis BPK 158 straipsniu). Gynėjai pabrėžia, kad tokie veiksmai neatitinka BPK 160 straipsnyje nustatytų slapto sekimo veiksmui keliamų reikalavimų, o savo esme atitinka savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmus, apibrėžtus BPK 158 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta, kad būtent tokius veiksmus gali atlikti ir ne ikiteisminio tyrimo pareigūnai (BPK 158 straipsnio 6 dalis). Pasak kasatorių, iš slapto sekimo protokolų akivaizdu, kad pokalbių įrašus darė ne L. D. ar P. K., o ikiteisminio tyrimo pareigūnai (tikėtina G. R.). Tai neatitinka BPK 158 ir 160 straipsnių nuostatų ir teismų praktikos.
Pasak kasatorių, slaptas sekimas nuo savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmų skiriasi tuo, kad tai yra nekontaktinio pobūdžio veiksmas, kurio metu negalima įrengti ar turėti garso ir vaizdo įrangos bendraujant su asmeniu, nes tai turi būti daroma per atstumą, o ne per kitus asmenis, kurie realiai veikia kaip teisėsaugos pareigūnai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTQ0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-544/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-544/2010">2K-544/2010</a>). Kasatoriai abejoja, ar L. D. ir P. K., atlikdami slaptą sekimą prieš R. K. ir L. K., kartu atitiko ir savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų statusą. O jeigu šie asmenys atliko slapto sekimo veiksmus, kartu turėjo būti sankcionuoti ir jų kaip savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmai. Gynėjai pabrėžia, kad teisėsaugos pareigūnai, atlikdami slapto sekimo veiksmus, negali veikti per privačius asmenis, kurie padeda įgyvendinti ne viešo pobūdžio veiksmus. Kaip pirmiau nurodyta, tai ne kontaktinis proceso veiksmas, todėl L. D. ir P. K. negalėjo būti šių veiksmų vykdytojais.
Apeliacinės instancijos teismas netenkino gynybos prašymo apklausti slaptą sekimą atlikusio pareigūno G. R., nors tai svarbu siekiant išsiaiškinti slapto sekimo protokolų surašymo aplinkybes. Šie procesiniai dokumentai surašyti pažeidžiant BPK 160 straipsnio 4, 5 dalis, pagal kurias slapto sekimo protokolas surašomas laikantis BPK 201 straipsnio nustatytų taisyklių arba slaptą sekimą atlikusio pareigūno rašytiniu sutikimu, vadovaujantis BPK 179 straipsnyje nustatytomis bendrosiomis tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo taisyklėmis. Byloje nėra duomenų, kad P. K., L. D. ar G. R. būtų davę rašytinį sutikimą surašyti slapto sekimo protokolą vadovaujantis BPK 179 straipsniu.
Taip pat kasatoriams kilo abejonių dėl ikiteisminio tyrimo subjektų veiksmų atlikimo datų (t. y., kada buvo priimti nutarimai, nutartys), taip pat dėl tikėtino slaptų veiksmų atlikimo protokolų klastojimo, nes sankcijos ir protokolai galėjo būti surašyti atgalinėmis datomis ir pan. Pavyzdžiui, 2011 m. lapkričio 23 d. slapto sekimo protokole nurodyta, kad slaptas sekimas atliktas pagal 2011 m. lapkričio 23 d. STT Kauno valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininko L. B. nutarimą, patvirtintą Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi. Akivaizdu, kad pareigūnas G. R. 2011 m. lapkričio 23 d. negalėjo žinoti, koks teisėjas ir kada patvirtins (ar nepatvirtins) slaptą L. K. sekimą. Apeliacinės instancijos teismas, nesivadovaudamas BPK 20 straipsnyje pateikta įrodymų samprata, taikytina kiekvienam įrodymui, gynybos argumentus dėl įrodymų neatitikimo formos reikalavimams ir tikėtino slapto sekimo neteisėtumo nepagrįstai atmetė.
Gynėjai pažymi, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi buvo leista 2011 m. lapkričio 21 d.–gruodžio 21 d. laikotarpiu P. K. ir L. D. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – NVIV) tik pagal BK 227 straipsnį, NVIV pagal BK 300 straipsnį nebuvo sankcionuotas. Be to, teismas leido veikti tik prieš R. K., o ne kitus asmenis (pavyzdžiui, L. K.).
Kasatoriai abejoja, ar buvo pagrindas atlikti NVIV. Bylos duomenimis, 2011 m. lapkričio 21 d. 9.20 val. P. K. kreipėsi su protokolu pareiškimu į teisėsaugos instituciją, pranešdamas apie neva nusikalstamus R. K. veiksmus (gautą pasiūlymą duoti kyšį). Tačiau byloje nėra procesinio dokumento – daiktų ir dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, pateikimo protokolo, iš kurio būtų matyti, kad STT Kauno valdybai būtų buvęs pateiktas kompaktinis diskas su pokalbio, vykusio 2011 m. lapkričio 18 d., įrašu, taigi P. K. įrašo laikmenos nepridėjo (tik vėliau, t. y. 2011 m. lapkričio 22 d., buvo atlikta kompaktinio disko, kurį jau pateikė ne P. K., o L. D., apžiūra). Tačiau, nepaisant to, tą pačią dieną, t. y. 2011 m. lapkričio 21 d., Kauno miesto apylinkės teismas sankcionavo NVIV, nutartyje plačiau neargumentuodamas tokio veiksmo pagrįstumo. Gynėjų įsitikinimu, teismas nutartyje nenurodė duomenų, patvirtinančių, kad R. K. ketino atlikti nusikalstamus veiksmus, nes jų, išskyrus protokolą pranešimą, byloje nebuvo. Vadinasi, pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje Kauno miesto apylinkės teismas, sankcionuodamas tiek NVIV, tiek ir slapto sekimo veiksmus, neturėjo jokios patikimos, patikrintos ir neabejotinos informacijos apie R. K. ketinimus, t. y. neturėjo pakankamo ir objektyvaus pagrindo manyti, kad R. K. tikrai ketina nusikalsti. Tai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, pagal kurią nacionalinis teismas privalo patikrinti bet kokią preliminarią informaciją dėl iš anksto buvusio nusikalstamo ketinimo; turi būti svarūs pagrindai surengti slaptą veiksmą, objektyvūs įtarimų kriterijai; negali trūkti informacijos apie preliminarų pranešimą apie galimą asmens nusikalstamą elgesį (bylose Prado Bugallo prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 21218/09), Veselov ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 23200/10, 24009/07, 556/10), Baltin prieš Latviją (pareiškimo Nr. 25282/07).
Gynėjai atkreipia dėmesį ir į tai, kad Kauno apygardos prokuratūros 2011 m. lapkričio 21 d. prašyme leisti asmeniui atlikti NVIV ir Kauno miesto apylinkės teismo tos pačios dienos nutartyje nurodyta leisti pasiūlyti, pažadėti arba duoti kyšį valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui bankroto administratoriui R. K. papirkti, kad bankrutavusi UAB „DS“ būtų perduota administruoti kitam bankroto administratoriui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nebuvo ketinama keisti bankroto administratoriaus funkcijas vykdžiusios bendrovės „A“, o tik įgaliotą asmenį. Tai, kasatorių manymu, taip pat rodo, kad NVIV atliktas pažeidžiant Kauno miesto apylinkės teismo nutarties reikalavimus.
Kasatoriai nurodo, kad nebuvo patikrinta, kodėl L. D., pateikdamas ikiteisminio tyrimo pareigūnams kompaktinį diską su 2011 m. lapkričio 18 d. R. K., P. K. ir L. D. pokalbio įrašu, kartu nepateikė (pareigūnai ir nereikalavo pateikti) garso įrašymo įrenginio, kuris turėjo būti byloje apžiūrėtas. Gynėjų manymu, šis pokalbis galėjo būti įrašytas diktofonu „Olympus“, su kuriuo buvo daromas garso įrašas slapto sekimo metu ir kurį, kaip matyti iš slapto sekimo protokolų, darė pareigūnas G. R.. Tokia situacija, pasak kasatorių, yra faktinėms aplinkybėms artima Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Ramanauskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 74420/01), kurioje Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė, kad pranešėjas veikė su teisėsaugos institucijų pareigūnų žinia dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, tokie veiksmai buvo įvertinti kaip neteisėti.
Pasak kasatorių, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jeigu oficialūs valstybės pareigūnai dalyvauja asmens susižinojimo kontrolės procese, teikdami vienai iš šalių techninę ar kitokią pagalbą (pavyzdžiui, leisdami naudotis technikos priemonėmis pokalbiui įrašyti, duodami nurodymus, kaip naudotis suteiktomis priemonėmis, ir pan.), ignoruodami įstatymų nustatytą tvarką, būtiną tokiai kontrolei, pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 8 straipsnis – valstybės institucija neteisėtai apriboja asmens teisę į susižinojimo slaptumo gerbimą. Susižinojimas apima ne tik susirašinėjimo, telefoninių ar kitokių pokalbių slaptumą, bet ir tiesioginio asmenų bendravimo slaptumą (1993 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje A. prieš Pranrcūziją, pareiškimo Nr. 14838/89; 2003 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje M. M. prieš Nyderlandų Karalystę, pareiškimo Nr. 39339/98; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Heglas prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 5935/02). Teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendime byloje Vondel prieš Nyderlandų Karalystę (pareiškimo Nr. 38258(03) nurodyta, kad į „privataus gyvenimo“ sąvoką įeina ir profesinio ar verslo pobūdžio veikla. Teismas pažymėjo, kad nors šioje byloje pokalbio įrašus padarė privatus asmuo savo iniciatyva, tačiau įrangą jam parūpino valstybės institucija, kuri bent vieną kartą davė jam specialius nurodymus, kokią informaciją reikėtų išgauti pokalbio metu, todėl pripažino, kad valstybės institucijos padarė esminį indėlį vykdant pasiklausymo planą, ir nebuvo įtikintas, jog įvykius kontroliavo privatus asmuo. Teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privataus gyvenimo ir susižinojimo slaptumo gerbimą. Be to, EŽTT suprato praktinius sunkumus, su kuriais gali susidurti asmuo, kuris baiminasi, kad tyrimą atliekančios institucijos juo nepatikės, ir nori pagrįsti savo įvykių versiją, todėl jam gali prireikti techninės valstybės institucijų pagalbos, tačiau teismas negalėjo sutikti su tuo, kad tokios pagalbos teikimas būtų nereglamentuotas teisės normų, kuriomis siekiama užtikrinti teisines garantijas nuo savavališkų veiksmų. Tam neprieštarauja ir nacionalinė teismų praktika. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNDEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-141/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-141/2008">2K-7-141/2008</a> nurodyta, kad tokio procesinio veiksmo kaip techninės įrangos, priklausančios valstybės institucijai, „paskolinimas“ joks teisės aktas nereglamentuoja. Nagrinėjamoje byloje valstybės institucija, atstovaujama kompetentingų valstybės pareigūnų, savavališkai pasitelkė privatų asmenį įrodymams baudžiamajame procese rinkti, taip vengdama jai nustatytų įstatymų reikalavimų. Liudytojas rinko įrodymus – darė vaizdo ir garso įrašus – naudodamasis valstybės institucijos suteikta įranga ir oficialių valstybės pareigūnų kontroliuojamas, tačiau ignoruojant įstatymų nustatytą tvarką. Taigi įrodymai (vaizdo ir garso įrašai, jų suvestinės, jų pagrindu atliktos ekspertizės ir pan.) byloje gauti neteisėtu būdu, suvaržant žmogaus teises (Konvencijos 8 straipsnis) ir pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Taigi STT pareigūnai, skolindami įrangą L. D. ir P. K., ignoravo įrodymų rinkimo procesui keliamus procesinius teisėtumo reikalavimus. Todėl 2011 m. lapkričio 22 d. apžiūros protokolas dėl L. D. pateikto kompaktinio disko ir prie jo pridėtas garso įrašas neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys) ir jais nebuvo galima vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Gynėjų manymu, abiejų instancijų teismai, tirdami provokacijos buvimą ar nebuvimą, per siaurai aiškino įrodinėjimo dalyką. Byloje nustatyta, kad, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, L. D. 2011 m. lapkričio 18 d. susitikimų su R. K. metu darė pokalbių įrašus, t. y. iš esmės savavališkai atliko slaptą sekimą, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jų nepateikė. Tai, kad buvo daromi pokalbių su R. K. įrašai, teisminio nagrinėjimo metu nurodė P. K. Kasatoriai įsitikinę, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog L. D. ir P. K. aktyvioje veikloje iki kreipimosi į teisėsaugos institucijas yra provokacijos požymių. Abiejų instancijų teismai neįvertino L. D. ir P. K. aktyvios iniciatyvos pradėti ikiteisminį tyrimą, taip pat jų iki tol atliktų aktyvių veiksmų. P. K. pareiškime, kurio pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas, nurodyta, kad jis su L. D. po susitikimų su R. K. pasiūlė jam kyšį. P. K. su L. D. iš esmės veikė kaip slaptieji tyrėjai, rinko ir fiksavo duomenis, t. y. vykdė analogišką slaptiems tyrėjams veiklą. Iniciatyva duoti kyšį kilo būtent iš L. D. ir būtent jis provokavo R. K. paimti kyšį, tai matyti iš L. D. parodymų, duotų 2011 m. lapkričio 28 d. Pasak L. D., R. K. buvo pasiūlytas 5000 Lt kyšis, tačiau šis nesutiko. Iš šių parodymų matyti ir tai, kad L. D. ne kartą vyko pas R. K. išreikšti savo nepasitenkinimą dėl jam, P. K., UAB „DST ir Ko“ pareikštų ieškinių, įtikinėjo, jog jie nepagrįsti ir 2011 m. vasario pradžioje perdavė R. K. 5000 Lt kyšį. Visi šie L. D. ir P. K. veiksmai, gynėjų manymu, atitinka provokacijos sampratą. Tačiau nagrinėjamoje byloje R. K. veiksmai pateikiami tik nuo 2011 m. lapkričio 18 d. P. K., L. D. ir R. K. susitikimo, ankstesnių susitikimų turinys nežinomas, byloje apie tai duomenų nėra. Todėl nėra galimybės patikrinti, ar P. K. ir L. D. sumodeliavo situaciją, kurios pagrindu kreipėsi į STT pareigūnus dėl R. K. reikalaujamo kyšio. Jie buvo suinteresuoti R. K., kaip bankroto administratoriaus įgalioto asmens, nušalinimu; apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad tarp šių asmenų buvo konfliktinė situacija. P. K. ir L. D. dar iki kreipimosi į teisėsaugos institucijas ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo iš esmės jau rengė sąlygas NVIV atlikti. Kauno miesto apylinkės teismo sankcionuoti veiksmai, gynėjų manymu, gali būti vertinami tik kaip dalis NVIV, o vertindami NVIV teisėtumą provokacijos aspektu bylą nagrinėję teismai privalėjo atsižvelgti į visus, tarp jų ir iki kreipimosi į teisėsaugos institucijas, L. D. ir P. K. atliktus veiksmus, jų susitikimus, įkalbinėjimus pasitraukti už pinigus ir kt. Teismai neįvertino ir nesiaiškino, kad R. K. ir L. K. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn buvo sumodeliuotas P. K. ir L. D. veiksmais jį išprovokuojant ir vėliau ši provokacija įteisinta teisėsaugos institucijų.
Kasatoriai pažymi, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisingo bylos išnagrinėjimo principo vienas aspektų yra reikalavimas garantuoti, kad asmuo nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, o po to už jos padarymą baudžiamas. Teisingas turi būti visas procesas, taip pat ir reikšmingų bylai tirti bei nagrinėti duomenų rinkimo būdai. Kadangi nagrinėjamu atveju negalima paneigti, kad veikos padarymą galėjo lemti P. K. ar L. D. provokacija, baudžiamoji atsakomybė už tokią veiką R. K. ir L. K. negali būti taikoma. Be to, bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNDEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-141/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-141/2008">2K-7-141/2008</a>). Tačiau dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas detaliai nepasisakė, dėl to priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas BPK 305 straipsnio prasme.
Kasatoriai mano, kad neviešo pobūdžio veiksmais gauti duomenys neatitinka teisėtumo reikalavimų (BPK 20 straipsnio 4 dalis), todėl tai eliminuoja galimybę liudytojų P. K. ir L. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir perskaitytus pirmosios instancijos teisme, pripažinti teisėtais, nes šie duomenys teisme tiesiogiai nebuvo tiriami.
Gynėjai pažymi, kad teismas patikėjo liudytojų L. D. ir P. K. parodymais, duotais teisme, nors iš bylos medžiagos matyti, kad šie teisme negalėjo atsiminti įvykio aplinkybių, todėl jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teismo buvo perskaityti balsu. Taigi nurodytų liudytojų parodymai teisme nebuvo ištirti tiesiogiai. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teisme visi įrodymai turi būti išnagrinėjami tiesiogiai, jeigu dalis jų nebuvo tiesiogiai ištirti, laikoma, kad jais grįsti nuosprendį galima tik tada, jeigu juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43/2006">2K-43/2006</a>). Taigi apeliacinės instancijos teismas, turėjęs pripažinti, kad ne viešo pobūdžio veiksmais (slapto sekimo metu) gauti duomenys surinkti neteisėtai, negalėjo vadovautis kaip savarankiškais įrodymais pirmosios instancijos teisme tik balsu perskaitytais L. D. ir P. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Pasak kasatorių, vertindamas įrodymų visumą, teismas privalo nustatyti visų įrodymų ryšį ir santykį, šių įrodymų (priklausomai nuo jų tiesioginio ar netiesioginio tyrimo teisme) sąveiką. Nagrinėjamoje byloje liudytojų P. K. ir L. D. parodymų teisinis vertinimas priklauso nuo to, kaip pirmiausia bus vertinami duomenys, kurie teisiamajame posėdyje buvo tiesiogiai ištirti ir patikrinti.
Kasatorių teigimu, teismai neįvertino liudytojų L. D. ir P. K. parodymų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumo. Šie liudytojai buvo nepatenkinti R. K. veiksmais administruojant bankrutuojančią UAB „DS“ ir kreipiantis į teisėsaugos institucijas siekiant atskleisti, tikėtina, jų neteisėtus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad L. D. ir P. K. konfliktavo su R. K., jam grasino. Tai patvirtino nuteistieji ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai. Byloje nustatyta, kad R. K. nepateisinus L. D. vilčių ir kaip bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui atlikus prieš L. D. ir P. K. nepalankius veiksmus, šie ėmėsi priemonių R. K. nušalinti. Be to, teismai neįvertino L. D. ir P. K. parodymų prieštaringumo, jų nenuoseklumo. Pavyzdžiui, 2011 m. lapkričio 28 d. L. D. keičia savo ankstesnių apklausų metu duotus parodymus dėl susitikimų su R. K. aplinkybių, kyšio apskaičiavimo ir dydžio aplinkybių. Tai rodo, kad L. D. ir P. K. parodymai nepatikimi ir neatitinka įrodymų sampratos, todėl teismai negalėjo pripažinti jų įrodymais ir jų pagrindu priimti nuosprendžius.
Gynėjai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik turi patikrinti byla tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bet ir atlikus įrodymų tyrimą privalo galutiniame teismo sprendime atsakyti į gynybos pateiktus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir baudžiamojoje byloje nustatytų įrodymų rinkimo reikalavimų, numatytų BPK 20 straipsnyje, pažeidimo. Pasak kasatorių, gynyba, neapsiribodama vien tik apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, apeliacinio proceso metu gali pateikti ir papildomus teisinius argumentus dėl įrodymų rinkimo, jų vertinimo reikalavimų pažeidimų. Šios bylos apeliacinio proceso metu tai ir buvo padaryta – gynyba, palaikydama nuteistųjų apeliacinius skundus, po atlikto |rodymų tyrimo baigiamosiose kalbose pateikė ir papildomus (iš apeliacinių skundų išplaukiančius) teisinius argumentus dėl neviešo pobūdžio veiksmų metu gautų įrodymų vertinimo pažeidimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, šių argumentų neanalizavo, į juos neatsakė, dėl to šio teismo nuosprendis yra neteisėtas. Kasatorių teigimu, iš dalies neišnagrinėjus apeliacinio skundo buvo pažeista ir proceso dalyvių teisė į sąžiningą procesą, suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis prašo nuteistųjų gynėjų kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus byloje įvertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir padarė pagrįstą išvadą, kad teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma įrodo nuteistųjų kaltę. Pripažindamas R. K. ir L. K. kaltais dėl inkriminuotų veikų padarymo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ne tik liudytojų parodymus, bet ir ikiteisminio tyrimo metu atliktų slaptų veiksmų protokoluose surinktus duomenis bei liudytojo L. D. pateiktus garso įrašus, teisiamojo posėdžio metu atsižvelgė į proceso dalyvių nuomonę dėl L. D. pateiktų garso įrašų išklausymo ir visapusiško ištyrimo. Abiejų instancijų teismai išsamiai pasisakė dėl duomenų, užfiksuotų slaptų veiksmų atlikimo protokoluose, pripažinimo įrodymais, pagrindžiančiais nuteistųjų kaltę, taip pat ir dėl šių veiksmų teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad slapto sekimo protokoluose užfiksuotus duomenis galima laikyti tinkamu įrodymu, nes jie atitinka ir papildo kitus byloje esančius įrodymus ir neprieštarauja kitoms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms.
Prokuroro teigimu, R. K. ir L. K. veikoms baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad R. K. suvokė esantis valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, žinojo savo įgaliojimus, pareigas, kurias vykdyti jį įpareigoja įstatymai, todėl suprato, kad pinigai (turtinė nauda) yra neteisėtas atlygis už konkretų teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. R. K. žinojo, kad atlygį už darbą ir bankrutuojančios įmonės administravimą jis gali gauti tik įstatymo nustatyta tvarka, bet ne tiesiogiai iš L. D. ir P. K.. Gauti iš jų pinigus nuteistasis neturėjo teisėto pagrindo. Byloje taip pat nustatyta, kad L. K., paprašyta sutuoktinio R. K., priėmė pinigus ir surašė žinomai tikrovės neatitinkančius dokumentus – fiktyvią teisinių paslaugų sutartį ir sąskaitą, kad užmaskuotų R. K. reikalaujamo kyšio priėmimą. Tai, kad pinigai L. K. buvo perduoti R. K. reikalavimu, patvirtina byloje surinkti įrodymai. Be to, L. K. parodymai, kiti bylos duomenys patvirtina, kad L. K. teikė paslaugas UAB „A“ administruojant bankrutuojančią bendrovę „DS“, o L. D. ir P. K. dalyvavo bylose kaip priešingos šalys atsakovais ar trečiaisiais asmenimis, todėl L. D. teisinių paslaugų L. K. teikti negalėjo. Išanalizavę nuteistųjų veiksmus, teismai įrodė, kad jie veikė kryptingai ir sąmoningai. Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai – R. K. BK 24 straipsnio 4 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 dalis, R. K. – BK 24 straipsnio 6 dalis ir 225 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 1 dalis.
Nuteistųjų gynėjų kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų
BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Bylos nagrinėjimas teisės aspektu reiškia, kad kasacinės instancijos teismas gali tikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose buvo teisingai aiškintos ir taikytos įstatymų nuostatos, tačiau kasacinės instancijos teismas negali iš naujo tirti ir vertintini įrodymus, nustatyti bylos faktines aplinkybes. Todėl nuteistųjų gynėjų kasacinio skundo argumentai, kurie nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, taip pat kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu bei išvadomis dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, paliktini nenagrinėti.
Dėl BPK normų, reglamentuojančių kitų procesinių prievartos priemonių taikymą, laikymosi, provokavimo padaryti nusikalstamą veiką, teismų atlikto įrodymų vertinimo
Kasaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu kitos procesinės prievartos priemonės (NVIV ir slaptas sekimas) taikytos neteisėtai ir manoma, jog taip surinkti įrodymai neatitinka leistinumo kriterijaus, todėl jais remtis teismai negalėjo. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Pagal BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys; įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatymo nustatytiems reikalavimams.
Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2011 m. lapkričio 21 d. pagal P. K. pareiškimą (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kuriame jis nurodė, kad R. K. reikalauja 30 000 Lt kyšio. Pradėjus ikiteisminį tyrimą iš karto buvo apklaustas kaip liudytojas P. K., taip pat L. D., kuris nurodė susitikimo su R. K. aplinkybes, atskleidė pokalbio su juo turinį ir pateikė pareigūnams kompaktinį diską su pokalbio, vykusio 2011 m. lapkričio 18 d. tarp jo, P. K. ir R. K., įrašą. Remiantis šiais duomenimis buvo priimti sprendimai taikyti NVIV, slaptą sekimą, klausytis R. K. telefoninių pokalbių. Kauno apygardos prokuratūros 2011 m. lapkričio 21 d. prašymu buvo priimta Kauno miesto apylinkės teismo nutartis, kuria leista P. K. ir L. D. atlikti su R. K. nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (BPK 159 straipsnis). Aptarti bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju R. K., reikalaudamas kyšio, L. D. ir P. K. siūlė padaryti BK 227 straipsnyje numatytą veiką. Taigi, turėdama informacijos, kad L. D. ir P. K. siūloma padaryti nusikalstamą nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, prokuratūra turėjo pagrindą kreiptis pas ikiteisminio tyrimo teisėją leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.
Gynėjų argumentai, kad L. D. dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo buvo aktyvus ir provokavo R. K. duoti kyšį, nepagrįsti. Provokacija pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Bylos duomenimis, L. D. ir P. K. aktyviai dalyvavo savo įmonės bankroto procese, būdami suinteresuoti kaip kreditoriai iš jos susigrąžinti skolintas lėšas. Todėl savaime suprantama, kad R. K. pradėjus veikti priešingai įmonės interesams, jie buvo sunerimę ir bandė išspręsti šią problemą aiškindamiesi su R. K.. Būtent 2011 m. lapkričio mėnesio pradžioje vykusių susitikimų metu R. K. L. D. ir P. K. pareiškė, kad atsistatydins ir į savo vietą paskirs kitą administratorių, jeigu asmeniškai jam bus sumokėta 30 000 Lt. Taigi L. D. ir P. K. aktyvūs veiksmai, siekiant išsiaiškinti R. K. tokio elgesio priežastis, nesietini su kurstymu padaryti nusikalstamą veiką – paimti kyšį. Nėra jokių prielaidų išvadai, kad R. K. buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką ir kad duomenys, gauti naudojant NVIV, neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyto teisėtumo reikalavimo.
Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, slapto sekimo veiksmai byloje atlikti nepažeidžiant BPK 160 straipsnio reikalavimų. 2011 m. lapkričio 21 d. Kauno apygardos prokuratūra, vadovaudamasi BPK 160 straipsnio 1, 2 dalimis, pateikė Kauno miesto apylinkės teismui prašymą leisti slapta sekti R. K. ir jo darbo kabinetą, slapto sekimo metu daryti garso ir vaizdo įrašus. 2011 m. lapkričio 21 d. nutartimi prašymas buvo patenkintas. Sankcionuotų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu (2011 m. lapkričio 23 d.) paaiškėjus aplinkybėms, kurių iš karto nebuvo įmanoma numatyti, t. y. kad 2011 m. lapkričio 23 d., apie 14.30 val., R. K. nurodymu L. D. turi važiuoti ir paduoti sutartą kyšį jo sutuoktinei L. K., STT Kauno valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininkas, vadovaudamasis BPK 160 ir 160¹ straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis procesinių prievartos priemonių taikymą neatidėliotinais atvejais, 2011 m. lapkričio 23 d. nutarimu nusprendė slapta sekti ir galimą R. K. bendrininkę L. K., slapto sekimo metu darant vaizdo ir garso įrašus. Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs Kauno apygardos prokuratūros 2011 m. lapkričio 25 d. prašymą patvirtinti šio slapto sekimo teisėtumą, kuris buvo pateiktas nepažeidžiant BPK nustatyto trijų dienų termino, 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi jį tenkino – patvirtino prieš L. K. atlikto slapto sekimo teisėtumą. Taigi šie bylos duomenys paneigia gynėjų argumentus, kad įgyvendinant slapto sekimo veiksmus prieš R. K. ir L. K. buvo šiurkščiai pažeista BPK 160 straipsnyje nustatyta tvarka, taip pat niekuo nepagrįstus jų teiginius, jog šioje byloje, pažeisdami BPK 158 straipsnio nuostatas, veikė savo tapatybės neatskleidžiantys ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nes tokių duomenų byloje apskritai nėra. Iš tiesų kasatoriai teisingai nurodo, kad L. K. sekimo protokole nurodyta protokolo surašymo data 2011 m. lapkričio 23 d. (slapto sekimo atlikimo diena), nors slaptas sekimas atliktas pagal 2011 m. lapkričio 23 d. nutarimą, patvirtintą Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi. Vadinasi, protokolas negalėjo būti surašytas anksčiau negu 2011 m. lapkričio 25 d. Tačiau, kaip teisingai nurodo apeliacinės instancijos teismas, šis pažeidimas nėra pagrindas pripažinti slaptą sekimo protokolą netinkamu įrodymu, nes jame užfiksuotas pinigų perdavimo aplinkybes patvirtina ir kiti bylos įrodymai (liudytojų L. D., P. K., pačių nuteistųjų R. K. ir L. K. parodymai, R. K. slapto sekimo protokolas).
Teisėjų kolegijos manymu, teismams nebuvo pagrindo pripažinti netinkamu įrodymu ir 2011 m. lapkričio 18 d. L. D., P. K. ir R. K. pokalbio įrašo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors kompaktinis diskas buvo pateiktas be garso įrašymo įrenginio ir apžiūrėtas ne iš karto, o kitą dieną (2011 m. lapkričio 22 d.), teismams nekilo abejonių dėl įrašo tikrumo ir juo kaip vienu iš įrodymų jie grindė R. K. kaltę. Teisėjų kolegija laiko, kad teismai, pripažindami kompaktiniame diske esančius duomenis įrodymais, BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė – tik formalus, neesminis duomenų gavimo tvarkos pažeidimas savaime nepaneigia pokalbio įrašo, kaip įrodymo, patikimumo. L. D. pateiktas kompaktinis diskas buvo išoriškai apžiūrėtas, padarytos pokalbio išklotinės ir procesiškai įformintas apžiūros protokole kaip daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (BPK 91, 92, 179, 207 straipsniai). Be to, iš šio šaltinio gauta informacija, jos tikrumas teisme patikrintas BPK nustatytais proceso veiksmais.
Nepagrįsti kasatorių argumentai dėl netinkamo liudytojų L. D. ir P. K. parodymų ištyrimo teisiamajame posėdyje. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad L. D. ir P. K., apklausiami kaip liudytojai, nevisiškai prisiminė aplinkybes, apie kurias anksčiau davė parodymus, dėl to bylą nagrinėjęs teismas turėjo teisę pirmiau duotus jų parodymus perskaityti ir jais remtis tikrindamas kitus byloje esančius įrodymus (BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 dalis). Taigi nurodytų liudytojų parodymai buvo tinkamai išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir šiais įrodymais galėjo būti grindžiamas skundžiamas nuosprendis.
Gynėjai teigia, kad liudytojų L. D. ir P. K. parodymai negali būti laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes dėl R. K., kaip bankrutuojančios įmonės administratoriaus, veiklos tarp jų buvo susidariusi konfliktinė situacija. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis procesas nenumato reikalavimų aiškintis, dėl kokių vidinių nuostatų – teisingumo vykdymo tikslo, keršto, nuoskaudos ar kitų motyvų yra duodami parodymai. Esminė aplinkybė yra tai, kad jie būtų teisingi ir atitiktų įstatymo reikalavimus.
Patikrinusi bylos duomenis ir skundžiamų teismų sprendimų turinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismų atliktu įrodymų vertinimu. Bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, teismų išvados grįstos tinkamai įvertintais įrodymais, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, R. K. ir L. K. kaltė pagrįsta teismų sprendimuose išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visuma, juose nurodant įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo ir nuteistosios L. K. apeliacinius skundus, dar kartą patikrino byloje surinktus įrodymus ir, ištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas nustatant veikos faktines aplinkybes, konstatavo, kad R. K. ir L. K. (kaip padėjėja) padarė BK 225 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, t. y. R. K., vykdydamas bankrutuojančios UAB „DS“ bankroto procedūras, iš L. D. ir P. K. (bankrutuojančios įmonės kreditorių) pareikalavo kyšio už teisėtą veikimą – už tai, kad jis (R. K.) atsistatydintų iš administruojamos bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriaus pareigų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisinga.
Kasatoriai klaidingai teigia, kad R. K. patirtos bankroto administravimo išlaidos ir L. K. atlygis už suteiktas teisines paslaugas teismų negali būti vertinami kaip kyšio reikalavimas. Teismai nustatė, kad R. K. reikalaujami pinigai buvo siejami tik su R. K. įgaliojimų administruoti įmonės bankroto procedūras atšaukimu ir naujo asmens į jo vietą paskyrimu. Iš slapto sekimo protokoluose užfiksuotų pokalbių matyti, kad apskritai nebuvo kalbama apie atsiskaitymą su R. K. už atliktus darbus, piniginį jų įvertinimą. R. K. žinojo, kad įmonės kreditorių pakartotinio susirinkimo 2011 m. balandžio 14 d. protokolu patvirtinta 30 000 Lt dydžio administravimo išlaidų sąmata, į kurią įeina ir užmokestis administratoriui ir administravimo išlaidos. Todėl R. K. reikalavimas ne įstatymo nustatyta tvarka, dar nesibaigus UAB „DS“ bankroto procedūrai, L. D. ir P. K. perduoti jam 25 000 Lt (5000 Lt jis gavo prieš tai) rodo R. K. siekį asmeninės naudos, o ne naudos paskirtam bankroto administratoriui UAB „A“. Tai, kad R. K. reikalavo kyšio už savo pasitraukimą iš bankroto administratoriaus įgalioto asmens pareigų, o ne atlygio už atliktą darbą, patvirtina ir slapto sekimo protokole užfiksuotos pinigų perdavimo aplinkybės, iš kurių matyti, kad buvo tariamasi perduoti pinigus grynaisiais asmeniškai R. K., o ne oficialiai kreditorių vardu pervesti į teismo paskirto administratoriaus UAB „A“ sąskaitą. R. K., L. D. ir P. K. tarėsi dėl pinigų perdavimo ir mainais už juos dokumentų, patvirtinančių R. K. atšaukimą ir E. R. paskyrimą, gavimo. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad R. K. buvo davęs nurodymą savo sutuoktinei L. K., kaip advokato padėjėjai, parengti fiktyvius, žinomai netikrus dokumentus – teisinių paslaugų sutartį ir sąskaitą už teisines paslaugas, nors L. D. ir P. K., kaip patvirtina slapto sekimo protokolų duomenys ir jų pačių parodymai, dėl jokių teisinių paslaugų su L. K. nesitarė ir neketino to daryti, jie atvyko perduoti pinigus R. K. mainais už dokumentų dėl bankroto administratoriaus įgalioto asmens pakeitimo gavimą. Šios nustatytos bylos aplinkybės patvirtina R. K. veikus tiesiogine tyčia, nes jis žinojo esantis valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, turintis įstatymo nustatytus įgaliojimus ir pareigas, suvokė, kad savo naudai reikalauja neteisėto atlygio iš L. D. ir P. K. už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, ir netiesiogiai, per L. K., sukurstytą pagaminti netikrus dokumentus, juos paėmė. Byloje taip pat nustatyta, kad L. K. bendrininkavo su R. K.. Ji, klastodama dokumentus, veikė tiesiogine tyčia, siekdama užmaskuoti R. K. reikalaujamo kyšio priėmimą. Liudytojų L. D. ir P. K. parodymai, slapto sekimo protokolas, telefoninių pokalbių išklotinės patvirtina, kad L. K. buvo žinomos visos pinigų perdavimo, priėmimo, gavimo sąlygos, aplinkybės, ji su R. K. buvo suinteresuoti gauti kyšį ir tai nebuvo joks atlygis už suteiktas teisines paslaugas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad baudžiamasis įstatymas nuteistųjų nusikalstamoms veikoms – R. K. BK 225 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 5 dalis ir 300 straipsnio 1 dalis, L. K. – BK 24 straipsnio 6 dalis ir 225 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 1 dalis – taikytas tinkamai.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
Nepagrįsti kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo R. K. gynėjo ir nuteistosios L. K. apeliacinius skundus, atliko papildomą įrodymų tyrimą ir, išsamiai išnagrinėjęs bylos įrodymus, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė, perkvalifikuodamas R. K. veiką į BK 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 1 dalį, L. K. – į 24 straipsnio 6 dalį ir 225 straipsnio 1 dalį. Šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių apeliacinių skundų argumentų, kuriais buvo ginčijamas baudžiamojo įstatymo (BK 225 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 1 dalies) taikymas, bendrininkavimas, NVIV teisėtumas ir pagrįstumas, pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, kaip to reikalaujama BPK 320 straipsnio nuostatose. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas galutiniame savo sprendime privalėjo pasisakyti ne tik dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, bet ir dėl gynybos argumentų, išsakytų baigiamųjų kalbų metu. Pažymėtina, kad skundžiamų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų ir tik dėl tų asmenų, dėl kurių paduoti skundai. Viršyti apeliacinio skundo ribas leidžiama tik BPK 320 straipsnio 3 ir 5 dalyse numatytais atvejais. Nagrinėjamoje byloje tokių atvejų nenustatyta. Nuteistojo R. K. gynėjo ir nuteistosios L. K. apeliaciniuose skunduose nebuvo pateikta argumentų dėl neviešo pobūdžio veiksmų metu gautų įrodymų vertinimo pažeidimo, todėl jie apeliacine tvarka nebuvo nagrinėjami ir dėl jų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nebuvo pasisakyta. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, savo sprendime nepasisakydamas dėl gynėjų baigiamosiose kalbose išsakytų argumentų, BPK normų, reglamentuojančių bylų apeliacinį procesą, nepažeidė ir įstatymų garantuotų nuteistųjų teisių nesuvaržė.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, šis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais paliktinas galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo R. K. gynėjo advokato Raimundo Jurkos ir nuteistosios L. K. gynėjo advokato Egidijaus Losio kasacinį skundą.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Alvydas Pikelis
Albinas Sirvydis
