I. V. pagal BK 284 str., 181 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-288/2014

Teisminio proceso Nr. 1-71-1-00415-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo T. B. bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

gynėjui advokatui Kastyčiui Paspirgėliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Donato Skrebiškio kasacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutarties.

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžiu I. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant ją per vieną mėnesį neatlygintai išdirbti po 30 val.

I. V. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi atmestas Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas.

Minėtu nuosprendžiu nuteistas ir A. L., dėl kurio kasacinis skundas nepaduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. V. buvo kaltinama pagal BK 181 straipsnio 1 dalį tuo, kad ji po 2012 m. spalio 21 d. nepilnametės K. B. sumušimo praėjus savaitei, tikslesnė data nenustatyta, (duomenys neskelbtini) globos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neturėdama teisėto pagrindo, užmaskuotai, rašydama telefonu trumpąsias žinutes nepilnametės K. B. vardu A. L. ir prašydama duoti pinigų bei cigarečių, savo naudai atvirai vertė nukentėjusiąją K. B. bet kuriomis sąlygomis, įskaitant ir lytinių santykių teikimą, iš A. L. gauti rūkalų ir pinigų, ne mažiau kaip 100 Lt, priešingu atveju, negavus ir jai neperdavus reikalaujamų vertybių, grasino ją sumušti; 2012 m. spalio 27 d., jai su N. A. palydėjus K. B. iki A. L. namų, K. B. iš A. L. gavus cigarečių ir perdavus jai vieną pakelį, tęsdama savo nusikalstamą veiką, tokiu pačiu būdu prievartavo ją perduoti turtą 2012 m. spalio 28 d. bei 2012 m. spalio 29 d. ir iš K. B. gavo dar 3 Lt ir dešimt cigarečių, taip užvaldė K. B. 3 Lt, vieną pakelį bei dešimt cigarečių ir papildomai siekė užvaldyti 100 Lt.

Pirmosios instancijos teismas I. V. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, šią nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

I. V. nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.

Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Donatas Skrebiškis kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nevertino kiekvieno įrodymo atskirai ir jų visumos, padarė išvadas, nepagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, neišsamiai išnagrinėjo prokuroro skundą, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, be to, pripažinęs, kad I. V. veikoje nėra BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusioji K. B. buvo tik tarpininkė tarp I. V. ir A. L., paimant iš pastarojo sutartus daiktus ir juos perduodant I. V., o šios naudota psichinė prievarta buvo nukreipta atlikti neturtinio pobūdžio veiksmus ir nesukėlė baudžiamojo persekiojimo padarinių. Prokuroro manymu, ši išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes teismas rėmėsi tik I. V. teisinančiais duomenimis, juos atskirdamas nuo įrodymų visumos, neįvertino įrodymų, kurie buvo nurodyti apeliaciniame skunde, padarė prieštaringas išvadas, taip tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad I. V., panaudodama psichinę prievartą, vertė K. B. paimti iš A. L. pinigus bei cigaretes, o juos gavus perduoti jai, tačiau taip pat konstatavo, jog K. B. buvo tik tarpininkė paimant iš A. L. ir atiduoti I. V. materialines vertybes, nepriklausančias K. B.. Kasatorius teigia, kad reikalavimas gauti pinigų ir cigarečių parodo prievartinį veiksmą, kuris negali būti vertinamas kaip savanoriškas tarpininko elgesys. Be to, byloje nėra duomenų, kad I. V. telefonu būtų susitarusi su A. L. dėl konkrečios pinigų sumos ir daiktų, kuriuos K. B. per kelis kartus privalėjo parnešti ir perduoti I. V.. K. B. parodė, kad po jos sumušimo praėjus mėnesiui I. V. pradėjo prašyti pinigų. K. B., kuri augo vaikų namuose, savo pajamų ar santaupų neturėjo ir jai pinigų poreikis nebuvo toks aktualus kaip I. V., todėl ši iš K. B. reikalavo juos gauti bet kokiu būdu (ir teikiant seksualines paslaugas).

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog I. V. pradėjus reikalauti iš K. B. pinigų, ši tokiam sumanymui aktyviai nesipriešino (K. B. teigė, kad jei ji būtų atsisakiusi eiti, būtų vėl sumušta). Taip K. B., neturėdama I. V. reikalaujamų pinigų ir bijodama būti sumušta, privalėjo paklusti I. V. sumanymui (gauti iš A. L. pinigų). Tačiau tai, kasatoriaus manymu, nereiškia, kad K. B. atliko tik kurjerio ar tarpininko vaidmenį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad I. V. aiškino, jog pinigų suma jai buvo nesvarbi, tačiau kai sužinojo, kad jai A. žada nupirkti telefoną, pasakė 100 Lt sumą, o už ją rašė, kad A. L. galės ją (K. B.) liesti; K. B. patvirtino, kad už gautus pinigus ar cigaretes turi kažką padaryti, o ne šiaip nueiti ir paimti iš anksto I. V. sutartus daiktus; N. A. parodė, kad I. iš K. reikalavo 100 Lt, ji matė jos rašytas žinutes, kuriose K. vardu iš A. buvo prašoma pinigų, į užklausimą, ar jis galėtų duoti 100 Lt, šis atsakęs: „o kas už tai“, I. atsakiusi, kad „duos meilės“, K. yra pasakiusi, kad ji pasimylės su A. kada panorės; K. B. parodė, kad apie pinigus A. L. nieko nesakydavo, sumos nenurodydavo, jis duodavo tiek, kiek turėdavo. A. L. yra parodęs, kad į jo telefoną iš nežinomo jam numerio buvo atėjusios kelios žinutės, kuriose buvo prašoma pinigų (100 Lt); jis kelis kartus atrašė į žinutes, tačiau nieko konkretaus nežadėjo; praėjus kelioms dienoms atėjo K., matė jos paakyje mėlynę, K. paaiškino, kad ją sumušė vaikų namų auklėtinė, sakė, kad ją engia ir prieš ją smurtauja kažkokia draugė, jo prašė pinigų telefonui, tačiau jis sakė, jog tiek pinigų neduos; K davė 20 Lt ir du pakelius cigarečių, o kito K. apsilankymo metu davė 8 Lt maistui, apie pasimylėjimą kalbos nebuvo. Liudytoja K. K. parodė, kad A. jai yra sakęs, jog pas jį buvo atėjusi K. pasiskolinti pinigų ir jis jų davė, tačiau ji nežino kiek. Tokių duomenų apie susitarimą, kad A. L. turi perduoti konkrečią sumą ar konkrečius daiktus, neužfiksuota apžiūrėjus I. V. telefoną. Taip, kasatoriaus manymu, nėra jokių duomenų, kad K. B., kaip kurjerė ar tarpininkė, tik nueidavo ir iš A. L. paimdavo sutartus pinigus ir daiktus, kuriuos atiduodavo I. V..

Kasatorius taip pat teigia, kad bylos duomenimis nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jau iki reikalavimo gauti pinigus I. V. ir K. B. nemanė ir neturėjo pagrindo manyti, kad perduodamas turtas priklauso K. B., nes idėja ir iniciatyva perimti turtą iš A. L. priklausė I. V.. Kasatorius pažymi, kad K. B. nebuvo kurjerė, parnešanti iš A. L. ir perduodanti I. V. jai nepriklausantį turtą. K. B., siekdama patenkinti I. V. reikalavimą duoti pinigų, privalėjo juos įgyti, o jų įgijimas jau suformuoja civilinės teisės santykius, kurie apibrėžti Civiliniame kodekse dėl daiktų ir vertybių teisėto ir neteisėto valdymo atsiradimo ir įgyvendinimo. Šiuo klausimu išsamiai pasisakyta prokuroro apeliaciniame skunde, tačiau apygardos teismas šių argumentų nenagrinėjo.

Taip pat šis teismas iš esmės nepasisakė dėl svarbaus veikos požymio – psichinės prievartos panaudojimo prieš įgyjant turtą. Įvykių seka ir įrodymai pagrindžia, kad I. V. iki reikalavimo iš K. B. pinigų ją sumušė (už tai buvo nuteista), o vėliau, naudodama psichinę prievartą, reikalavo iš jos pinigų. Šią aplinkybę patvirtino ir I. V., nurodydama, kad reikalavo K. B. iš A. L. paimti pinigus, grasino sumušti. Teismas nepasisakė ir dėl apeliacinio skundo argumento, kad „turto prievartavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam tik pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos su grasinimo turiniu, o reikalavimas yra baigtas nusikaltimas nuo reikalavimo pareiškimo momento. Realus turto užvaldymas nusikaltimo baigtumui reikšmės neturi. Tokie nukentėjusiosios K. B., liudytojos N. A., o iš dalies ir I. V. parodymai, kad iki epizodo su A. L. I. V. iš nukentėjusiosios K. B. reikalavo gauti pinigų, yra“.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasaciniu skundu prokuroras savo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka argumentuoja tuo, kad šis teismas netinkamai įvertino įrodymus, nevertino jų visumos (rėmėsi tik I. V. teisinančiais duomenimis) bei tam tikrų aplinkybių (kad I. V. pradėjus reikalauti iš K. B. pinigų, ši tokiai pinigų įgijimo formai aktyviai nesipriešino), padarė prieštaringas išvadas (nustatė, kad I. V., panaudodama psichinę prievartą, vertė K. B. paimti iš A. L. pinigus ir cigaretes bei perduoti jai ir kad K. B. buvo tik tarpininkė paimant iš A. L. materialines gėrybes), neišsamiai išnagrinėjo prokuroro skundą (iš esmės nepasisakė dėl psichinės prievartos panaudojimo prieš įgyjant turtą, dėl prievartavimo baigtumo momento), taip padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų.

Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1, 3 dalys), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Teismų ištirti įrodymai kasacinio proceso metu iš naujo nevertinami, jeigu kasaciniame skunde nėra argumentuotai teigiama, kad teismų atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas iš esmės neatitiko konkrečių baudžiamojo proceso įstatymo normų reikalavimų.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, jis turi būti pagrįstas įrodymais, kurių visuma neabejotinai patvirtina kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismas I. V. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį išteisino nustatęs, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Tokį sprendimą teismas priėmė motyvuodamas tuo, kad: nukentėjusioji K. B. perduodavo I. V. ne savo turtą, jos žinioje esantį ar jai patikėtą, o A. L. jai perduotą turtą (dėl kurio perdavimo I. V. susitardavo su A. L.); I. V., K. B. bei N. A., pasinaudojusios A. L. polinkiu bendrauti su už jį beveik keturis kartus jaunesnėmis nepilnametėmis, paimdavo iš jo cigaretes ir pinigus; nenustatyta, kad I. V. siekė užvaldyti K. B. priklausantį turtą; nepaneigtas I. V. tvirtinimas, kad ji grasino panaudoti smurtą prieš K. B. dėl to, kad ši, antrą kartą grįžusi iš A. L., jai melavo, jog negavo iš jo pinigų; K. B. nesakė A. L., kad I. V. ją verčia imti pinigus ir cigaretes, kurių dalį pasilikdavo sau; kaip nerealus įvertintas I. V. reikalavimas K. B. už iš A. L. duodamus 100 Lt atlikti intymias paslaugas; I. V. veiksmai galbūt atitinka BK 148 straipsnio 1 dalyje (žmogaus veiksmų laisvės suvaržymas) numatytą veiką, tačiau nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą nepateikė skundo dėl šių I. V. veiksmų.

Prokuroras pateikė apeliacinį skundą, kuriuo dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 20 straipsnio 1, 5 dalys) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl I. V. išteisinimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir ją dėl šios veikos nuteisti. Bylų proceso apeliacinės instancijos teisme paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl jis atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Pagal bylos medžiagą ir kasacinio argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesilaikė kasatoriaus nurodytų BPK normų. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, kad vertindamas įrodymus šis teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas padarė iš esmės pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant veikos kvalifikavimo klausimą esminę reikšmę turi tai, jog I. V. pareiškė reikalavimą K. B. perduoti ne jos jau turimą, bet priklausantį A. L. turtą. K. B. iš A. L. cigaretes ir pinigus gavo I. V. iniciatyva, jų gavimo metu jau žinodama, kad juos turės atiduoti I. V., ir neturėjo jokio pagrindo jų laikyti savo nuosavybe. Jau iki reikalavimo gauti materialines vertybes I. V. nemanė ir neturėjo jokio pagrindo manyti, kad K. B. jai perduoda savo turtą, nors prieš tai ir grasino jai atitinkamomis pasekmėmis. I. V. iš K. B. tik reikalavo atitinkamo elgesio: ši buvo tik tarpininkė siekiant įgyti A. L. turtą.

Teismų sprendimai patvirtina, kad pripažinti įrodymais bylos duomenys teismų įvertinti ir atskirai, ir kaip visuma, išsamiai išnagrinėjant visas bylos aplinkybes, todėl konstatuoti, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, nėra pagrindo. Tai, kad teismai įrodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų kasatorius, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Į prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir jo pagrindu padarytų išvadų neteisingumo apeliacinės instancijos teismo nutartyje iš esmės atsakyta motyvuotai paaiškinant, kodėl jie atmetami. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas dėl veikos teisinio vertinimo, psichinės prievartos prieš įgyjant turtą panaudojimo pasisakė, nurodydamas, kad I. V., reikalaudama paimti iš A. L. ir jai perduoti pinigus ir cigaretes, K. B. turtinių teisių ar interesų nepažeidė, galimą psichinę prievartą naudojo siekdama, kad ši atliktų neturtinio pobūdžio veiksmus, tačiau tai neužtraukia atsakomybės pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka padarytas BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas, t. y. byla nepatikrinta tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų skundžiamų teismų sprendimų naikinimo ar keitimo pagrindų, jie pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Donato Skrebiškio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas

Albinas Sirvydis