Dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutarties V. T. baudžiamojoje byloje

Baudžiamoji byla Nr. 2K-293/2014

Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00112-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.1.2.2;

1.2.7.2.2.2;

1.2.7.3;

2.4.6.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės Nidos Grunskienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutarties V. T. baudžiamojoje byloje.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu V. T. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 150 straipsnio 3 dalį (už veiką nuo 2003 m. vidurio iki 2005 m. pradžios) laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams, BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį (veika 2003 m. liepos 19 d.) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, 150 straipsnio 3 dalį (veika 2003 m. liepos 19 d.) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendis, kuriuo V. T. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį, panaikintas ir V. T. baudžiamoji byla dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 151 straipsnio 2 dalyje bei BK 22 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 2 dalyje, nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Antano Klimavičiaus pranešimą, prokurorės, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimo,

n u s t a t ė :

V. T. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal 150 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2003 m. birželio ar liepos mėnesio iki 2005 m. balandžio 22 d., ne mažiau kaip kartą per savaitę, namuose (duomenys neskelbtini), seksualiai prievartavo savo nepilnametę dukterį J. T., gimusią (duomenys neskelbtini),: naktį ateidamas į kambarį, kuriame dukra miegojo, ir prašydamas su juo lytiškai santykiauti, sakydamas, kad tėvui ir dukrai santykiauti yra normalu, naudodamas psichologinę prievartą – kalbėdamas pakeltu balsu, pasinaudodamas nukentėjusiosios priklausomumu – grasindamas nieko nepirkti, versti namuose viską dirbti, taip atimdamas galimybę priešintis, rankomis liesdamas jos nuogas kojas, krūtinę, lytinius organus, dirgindamas savo pirštu nukentėjusiajai makštį, tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią kitokio fizinio sąlyčio būdu; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2003 m. liepos 19 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, kambaryje, kuriame duktė miegojo, pasiūlė lytiškai santykiauti, o šiai atsisakius, prieš jos valią, panaudodamas psichinę prievartą – pakeltu balsu grasindamas blogai su ja elgtis, versti namuose dirbti visus fizinius darbus ir taip sukeldamas nukentėjusiosios baimę, atimdamas galimybę priešintis, kėsinosi išžaginti savo dukterį: nusimovęs kelnes ir kelnaites, apžergė lovoje ant nugaros atsigulusią dukterį ir bandė įkišti savo lytinį organą į jos makštį, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes šiai skaudėjo; tęsdamas nusikalstamus veiksmus, jo liepimu dukteriai atsigulus ant pilvo, ją apžergė ir, įkišęs savo lytinį organą jai tarp šlaunų bei atlikdamas frikcijas, baigė aktą, taip patenkindamas savo lytinę aistrą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatavęs, kad baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės pagrįstos išsamiu ir nešališku bylos įrodymų įvertinimu, nusprendė, kad V. T. veiksmuose yra BK 22 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 2 dalyje ir 151 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymiai.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nusikalstamos veikos padarymo trukmė, būdas, nukentėjusiosios valios palaužimo aplinkybės patvirtina, jog byloje nustatytu laikotarpiu V. T. lytinę aistrą tenkino pasinaudodamas nukentėjusiosios priklausomumu, be to, nenustatyta, kad V. T. prieš nukentėjusiąją naudojo fizinį smurtą, grasino jį panaudoti ar atėmė nukentėjusiajai galimybę priešintis, naudojosi bejėgiška jos būkle, t. y. pirmosios instancijos teismas nustatė BK 151 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, dėl to V. T. veiką pagal BK 150 straipsnio 3 dalį kvalifikavo nepagrįstai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad 2003 m. liepos 19 d. V. T., naudodamas prieš nukentėjusią iš esmės analogišką psichinę prievartą, kaip ir priversdamas tenkinti jo lytinę aistrą, siekė lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja būtent pasinaudodamas jos priklausomumu, dėl to jo veiksmai kvalifikuotini kaip pasikėsinimas priversti lytiškai santykiauti panaudojant psichinę prievartą ir privertimas tenkinti lytinę aistrą.

Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė Nida Grunskienė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasaciniame skunde prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, pažeidė BPK 328 straipsnio 1 punkto nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl prievartinių lytinės aistros tenkinimo veiksmų prieš nukentėjusiąją pagrindė nukentėjusiosios parodymų dalimi tik apie tą psichinę prievartą, dėl kurios ji negalėjo pasipriešinti tėvui, be to, pervertino vaiko priklausomumą nuo tėvo, nelėmusį nukentėjusiosios apsisprendimo nesipriešinti. Byloje neginčijama, kad nukentėjusioji priklausė nuo tėvo, buvo jo išlaikoma, žinojo ir suvokė, kad tėvas gali jai nupirkti ar atsisakyti pirkti daiktus, liepti dirbti vienus ar kitus darbus. Nukentėjusioji yra davusi parodymus, jog, bijodama tėvo, kad šis neišnaudotų jos sunkiuose darbuose, nupirktų jai daiktų, jam nesipriešino; taip pat abejojo ir svarstė, ar yra normalu, kad tėvas lenda prie dukters, tačiau nebuvo tikra, kad tėvas nori jai blogo. Šias psichinės prievartos aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė, tačiau jų nevertino kaip esminių įveikiant nukentėjusiosios pasipriešinimą. Apeliacinės instancijos teismas nevertino nukentėjusiosios parodymų, kad tėvas netesėdavo pažadų nepirkti jai daiktų, kad tėvo bijojo nuo vaikystės, bet nežino kodėl, tėvas yra mušęs vieną kartą, kai ji prisiėmė kitos mergaitės kaltę dėl išrautų morkų, pirkdavo valgyti, rūbų, nors ir nesutikdavo su juo santykiauti; neatsižvelgė, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusioji tėvo nuolat būtų verčiama dirbti sunkius darbus, o atleidimas nuo tokio darbo būtų susijęs su tėvo seksualiniais veiksmais. Pats V. T. nurodė, kad duktė jo bijojo, nes jis su ja bendraudavo pakeltu balsu, darė tai netyčia, duktė sirgo depresija, buvo rami, uždara, su ja bendravo mažai, jaučiasi kaltas, kad kalbėdavo pakeltu tonu, jis dukterimi rūpinosi.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais, padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, tačiau nukentėjusiosios parodymų ir psichinės būklės iš esmės nevertino, dėl to padarė klaidingą išvadą dėl nukentėjusiosios ir jos tėvo santykių.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais apie jos silpną psichinę sveikatą dar prieš pradedant tėvui priekabiauti, apie ją ir jos motiną gniuždantį despotišką tėvo elgesį, jo smurtą prieš motiną ir šios bandymus nusižudyti, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 88TPK-58/2012, 2012 m. balandžio 26 d. asmens sveikatos istorijos apžiūros protokolu, nukentėjusiosios motinos D. T., liudytojos V. T. parodymais, kurie patvirtina, kad nukentėjusioji priešinosi V. T. nusikalstamam elgesiui, o šis suprato, kad tokius veiksmus atlieka prieš jos valią ir, žinodamas apie išskirtinį dukters jautrumą, tylumą, psichikos sutrikimo susirgimą ir lengvą pažeidžiamumą, darė nuolatinį psichologinį spaudimą, kad įveiktų jos pasipriešinimą ir patenkintų savo seksualinius poreikius. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino tai patvirtinančio nukentėjusiosios rankraščio, V. T. veiksmų (įkalbinėjant, pamokant, pasakojant ir duodant paskaityti literatūrą), kuriais jis sukėlė nukentėjusiosios abejones, kad gal yra normalu, jog tėvas lenda prie dukters, nes tėvas negali norėti jai blogo. Be to, šis teismas, neradęs pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, bet kartu nusprendęs, kad V. T. veiksmai negali būti vertinami kaip pasikėsinimas išžaginti, turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiosios dėl 2003 m. liepos 19 d. veikos duotus parodymus, kad V. T. stūmė rankomis, o kai jis pasiūlė iš nugaros, sutiko, nes bijojo – namie nebuvo nieko, kas užstotų; jis atliko tą reikalą ir viskas; tėvas apžergė ją iš nugaros ir pradėjo kišti savo lytinį organą į jos lytinius organus, jai pradėjo labai skaudėti, ji pasakė, kad jai labai skauda, stumdama abiem rankom jo krūtinę, tėvas atsitraukė ir paprašė jos apsiversti ant pilvo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios parodymus dėl šios veikos, nurodė, kad negali išeiti už kaltinimo ribų ir pasunkinti kaltinamojo padėties, todėl nekeičia jo veiksmų kvalifikacijos, atsižvelgęs į teismų praktiką, kad seksualinis prievartavimas ir išžagimas laikomi baigti nuo lytinės aistros tenkinimo ar lytinio santykiavimo pradžios, nepriklausomai, nuo to, ar kaltininkas baigė lytinį aktą, ar patenkino lytinę aistrą, veiksmų pradžios, bet apeliacinės instancijos teismas įvertino šią pastabą kaip siekį veiką perkvalifikuoti pagal 151 straipsnio 2 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 151 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas V. T. veiksmus pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį kvalifikavo teisingai, nes nukentėjusioji priešinosi, o V. T. jos valią palaužė aktyviais veiksmais (kalbėdamas pakeltu balsu, ateidamas naktį, kai jos motina miegojo ir negalėjo padėti apsiginti, agresyviai elgdamasis), o ne dėl to, kad duktė buvo nuo jo priklausoma.

Prokurorė skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išdėstęs veikos perkvalifikavimo motyvus, nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodė sprendimo dėl veikos nuo 2003 m. vidurio iki 2005 m. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs įrodymus, turėjo remtis BPK 328 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kuriam esant pirmosios instancijos teismo nuosprendį, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, turėjo keisti nuosprendžiu, ir tik tada, nustatęs, kad suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, bylą nutraukti. Apeliacinės instancijos teismas, nepripažinęs V. T. kaltu dėl veikų, kvalifikuotų pagal BK 151 straipsnio 2 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 151 straipsnio 2 dalį, ir nutartimi, vadovaudamasis tik BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, nutraukęs baudžiamąją bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, padarė esminį BPK pažeidimą.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl V. T. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo

Prokuroro kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl prievartinių lytinės aistros tenkinimo veiksmų prieš nukentėjusiąją pagrindė nukentėjusiosios parodymų dalimi tik apie tą psichinę prievartą, dėl kurios ji negalėjo pasipriešinti tėvui, be to, pervertino vaiko priklausomumą nuo tėvo, nelėmusį nukentėjusiosios apsisprendimo nesipriešinti.

Šioje byloje vienas pagrindinių apeliacinės instancijos teismo argumentų, kuriais motyvuojamas veikos perkvalifikavimas yra tas, kad byloje surinktais įrodymais nenustatyta, jog V. T. prieš nukentėjusiąją būtų naudojęs fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat jį panaudoti, atėmęs nukentėjusiajai galimybę priešintis ar naudojęsis bejėgiška jos būkle. Kadangi teismas konstatavo, jog V. T. prievartiniai lytinės aistros tenkinimo veiksmai prieš J. T. buvo atlikti pasinaudojus nukentėjusiosios priklausomumu, tai panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo V. T. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį ir BK 150 straipsnio 3 dalį, nusikalstamas veikas perkvalifikavo į BK 151 straipsnio 2 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 151 straipsnio 2 dalį ir baudžiamąją bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados nepatvirtina teismų išnagrinėti įrodymai ir nustatytos bylos aplinkybės, teismas, perkvalifikuodamas V. T. padarytas veikas, nevertino byloje nustatytų aplinkybių visumos, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

BK 149 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas lytiškai santykiavo su nepilnamečiu asmeniu prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo nepilnamečio asmens būkle. Pagal BK 150 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Svarbu tai, kad nepilnamečio valia lytinio santykiavimo ar lytinės aistros tenkinimo metu turi būti palaužta vienu iš pirmiau nurodytų būdų – fiziniu smurtu, grasinimu tuoj pat jį panaudoti, kitaip atėmus galimybę priešintis arba pasinaudojus bejėgiška nepilnamečio asmens būkle.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad nustatant, ar nebuvo panaudotas vienas iš minėtų nukentėjusiojo valios palaužimo būdų, nepakanka atsietai, neatsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, įvertinti tik tuos grasinimus, kurie buvo tiesiogiai išsakyti nukentėjusiajai prieš bandymą su ja lytiškai santykiauti ar tenkinant lytinę aistrą. Sprendžiant, ar V. T. veiksmuose yra psichinės prievartos, būdingos išžaginimui ar seksualiniam prievartavimui, požymiai, vertintinas ne tik išsakytų grasinimų turinys – ne mažiau svarbus yra ir padarytų veikų kontekstas, išorinės veikos padarymo, kaltininką ir nukentėjusiąją apibūdinančios aplinkybės, tai kaip grasinimą galėjo suvokti pati nukentėjusioji ir pan. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai, be kitų, nustatė ir tokias aplinkybes: V. T. nuolatos naudodavo smurtą prieš D. T., šį tėvo smurtinį elgesį matydavo ir J. T., girdėdavo jo nuolatinius grasinimus; D. T. sirgo depresija, pati V. T. bijojo, be to, byloje nustatytas D. T. bandymas po vieno iš konfliktų žudytis; dėl bauginančios aplinkos namuose, motinos būklės, taip pat sudėtingos situacijos mokykloje (patyčių, smurto) J. T. buvo nusprendusi apie V. T. veiksmus nepasakoti, nesitikėjo sulaukti pagalbos. Teisėjų kolegijos nuomone, svarbios aplinkybės yra ir tos, kad V. T. lytinę aistrą tenkindavo atėjęs pas J. T. nakties metu, kai jos motina užmigdavo; nukentėjusioji miegojo kitame kambaryje nei motina, todėl pastaroji galėjo negirdėti ir nematyti J. T. veiksmų; J. T. bendraudavo pakeltu balsu, buvo ūmaus būdo, konfliktiškas, smurtaujantis, elgdavosi despotiškai, nukentėjusiosios teigimu, tėvas yra nenuspėjamo elgesio; nukentėjusioji sirgo depresija, buvo ypač jautri, uždara, įbauginta tėvo, keletą kartų bandė žudytis ir kt.

Atsižvelgus į tai, psichinė prievarta šioje byloje aiškintina vertinant ne tik atskirus baimės jausmo sukėlimo atvejus grasinant išnaudoti J. T. sunkiuose darbuose, nepirkti jai daiktų ir pan., bet sietina ir su bauginančios (smurtinės) aplinkos sukūrimu, nukentėjusiosios nuolatiniu baimės jausmo palaikymu. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, turėtų būti vertinama ir tai, ar visuma byloje nustatytų aplinkybių neleidžia spręsti, kad J. T. valia priešintis buvo palaužta ankstesniais smurtinio pobūdžio, gniuždančiais kaltininko veiksmais ir ar tai V. T. neleido pasinaudoti jau sukelta ir veikų metu išlikusia J. T. baime. Teisiniam psichinės prievartos vertinimui ne mažiau svarbūs ir subjektyvieji požymiai – V. T. žinojo J. T. psichinę būklę, ypatingą jautrumą, todėl siekdamas priversti nukentėjusiąją paklusti jo valiai suprato, kad besitęsiančiu grėsmingu elgesiu kelia jai baimę, ir taip elgtis norėjo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas V. T. sukurtos grėsmingos, nuo jo priklausančios, valią gniuždančios atmosferos šeimoje ir kitų svarbių aplinkybių nevertino. Pažymėtina, kad pirmiau minėtos aplinkybės yra svarbios sprendžiant, kuris BK 149 ir 150 straipsniuose nurodytas valios palaužimo būdas gali būti nustatomas kaltininko veikoje.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados suformuluotos neatsižvelgus į visas bylos aplinkybes, reikšmingas teisingo sprendimo priėmimui (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismui nusprendus perkvalifikuoti veiką ir baudžiamąją bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, nebuvo pasisakyta dėl dalies apeliacinio skundo argumentų, todėl priimta nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl BPK 326 straipsnio taikymo

Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys nustatytos BPK 326 straipsnyje. Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir nutraukti bylą BPK 327 straipsnio 1 punkte numatytais pagrindais. BPK 327 straipsnio 1 punkte nurodoma, kad tokius veiksmus teismas atlieka, jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nutartimi panaikindamas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 14 d. nuosprendį ir V. T. baudžiamąją bylą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 151 straipsnio 2 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 151 straipsnio 2 dalyje, nutraukdamas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Aurelijus Gutauskas

Antanas Klimavičius