Dėl išvadų, įsakymų, sprendimų ir žemės sklypų teisinės registracijos panaikinimo

Civilinė byla Nr.3K-3-310/2007 Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. J., S. Ž., M. I., M. I., N. I. ir Z. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Utenos apskrities viršininko administracijai, VĮ Valstybiniam žemėtvarkos institutui, I. S. individualiai įmonei, V. J., S. Ž., M. I., M. I., N. I., Z. J., trečiajam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl išvadų, įsakymų, sprendimų ir žemės sklypų teisinės registracijos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ieškinyje, pareikštame ginant viešąjį interesą, nurodė, kad iš Ministro Pirmininko 2003 m. birželio 25 d. potvarkiu Nr. 135 sudarytos darbo grupės valstybės tarnautojų žemės įsigijimo nuosavybėn ir sprendimų priėmimo teisėtumui patikrinti gavo 2004 m. sausio 14 d. raštą, kuriame buvo nurodyti galimi pažeidimai atkuriant nuosavybės teises atsakovui V. J. Patikrinus rašte nurodytus faktus, buvo nustatyta, kad administraciniai aktai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę, mišką ir vandens telkinius minėtam asmeniui, buvo priimti pažeidžiant nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – Vilniaus AVA) 2001 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 79-9546 atsakovui V. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusių savininkų K. K., O. S. ir M. G. turėtą 18,02 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), vietoje turėto 16,94 ha vandens telkinio perduodant nuosavybėn neatlygintinai bendrą 16,70 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Visi nurodyti buvę savininkai nuosavybės teise turėjo tik žemę, kuri šiuo metu yra užlieta vandeniu ir jos vietoje įrengti UAB „Birvėtos tvenkiniai“, todėl faktiškai V. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 16,70 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežerą. Ieškovo teigimu, nuosavybės teisės V. J. į šį sklypą ((duomenys neskelbtini) ežerą), buvo atkurtos neteisėtai, ir tai pagrindžia toliau dėstomi argumentai. Visos V. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančios Utenos apskrities viršininko administracijos (toliau – Utenos AVA) išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (2000 m. rugsėjo 18 d. išvados Nr. 3282 ir Nr. 3286 bei 2000 m. spalio 27 d. išvada Nr. 3464), kurių pagrindu atkurtos šio asmens nuosavybės teisės, prieštarauja tuo metu galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 9 punkto reikalavimams. Šiose išvadose, ieškovo teigimu, turėjo būti nurodyta, kad visų buvusių savininkų žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei, o ne grąžintinam vandens telkiniui. Utenos apskrities viršininkas 2003 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 64-433 padarė išvadų pakeitimus, tačiau, ieškovo teigimu, šis įsakymas prieštarauja LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsniui, nes valstybės išperkamų vandens telkinių plotus tvirtina LR Vyriausybė. Įsakymas neteisėtas ir dėl to, kad viena iš išvadų – 2000 m. rugsėjo 18 d. išvada Nr. 3286 – jau buvo sukėlusi teisinių pasekmių, nes jos pagrindu atsakovui V. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės 2001 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 79-9546, o įsakymas, pakeitęs išvadą, priimtas vėliau. Kadangi visi buvę savininkai nuosavybės teise valdė tik žemę, o ne vandens telkinį, tai 2001 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 79-9546 prieštarauja ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punktui, pagal kurį neatlygintinai perduoti nuosavybėn lygiavertį turėtam vandens telkinį galima tik už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį, taip pat LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1057 patvirtintos LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 49 punktui. Be to, žemėnaudos atsakovui V. J. (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje buvo suprojektuotos ne pagal nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą, tai prieštarauja Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Apskrities viršininko įsakymu nebuvo patvirtintas 2000 m. po projekto patvirtinimo likęs laisvos žemės plotas ir viešai nepaskelbta apie projekto (jo papildymo) rengimo pradžią bei parengimo terminus. Priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistas taip pat Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas, pagal kurį visi pretendentai, laikydamiesi nustatyto eiliškumo, turi lygias teises pretenduoti į visą laisvos valstybinės žemės fondą. Ginčijamu sprendimu atkūrus nuosavybės teises V. J. į 16,70 ha ploto žemės sklypą, V. J. 2002 m. balandžio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė jį savo seseriai S. Ž., kuri dėl to, ieškovo teigimu, yra nesąžininga įgijėja, nes žinojo, kad V. J. neturėjo teisės perleisti minėto žemės sklypo. Be to, žemės sklypą S. Ž. nupirko už 25 000 Lt, nors jo vertė ginčijamo sprendimo priėmimo dieną buvo 40 080 Lt. Ieškovas taip pat nurodė, kad Vilniaus AVA 2000 m. lapkričio 7 d sprendimu Nr. 79-8751 atsakovui V. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusių savininkų M. Č., G. P., Z. O., B. A., A. G., J. U., V. P., K. K. ir P. S. nekilnojamąjį turtą, vietoje turėto 42,36 ha žemės, 1,29 ha miško ir 27,14 ha vandens telkinio perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 76,45 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, bendrą 18,40 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai ir bendrą 25,40 ha žemės sklypą žuvininkystei, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, nuosavybės teisės V. J. į šiuos sklypus buvo atkurtos neteisėtai, ir tai pagrindžia toliau dėstomi argumentai. V. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra dešimt išvadų (Utenos AVA 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvados Nr. 3104, Nr. 3105, Nr. 3106, Nr. 3107, Nr. 3108 ir 2000 m. rugpjūčio 25 d. išvada Nr. 3169 bei Vilniaus AVA 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvados Nr. 3510, Nr. 3527, Nr. 3528 ir Nr. 3530) dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Visos Vilniaus AVA išvados yra pasirašytos ne apskrities viršininko, o Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo, tai prieštarauja Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 105 punktui ir 2 priedui. Be to, visi buvę savininkai nuosavybės teise neturėjo vandens telkinių, tik žemę, tačiau šiuo metu ši žemė yra užlieta vandeniu ir jos vietoje įrengti UAB „Birvėtos tvenkiniai“, todėl visos V. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančios išvados, pagal kurias buvusių savininkų žemė, kurioje yra įrengti tvenkiniai, yra priskirta grąžintinam vandens telkiniui, o ne valstybės išperkamai žemei, prieštarauja tuo metu galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 9 punktui. Ieškovas taip pat nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 3879-79 buvo patvirtintos (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekto rengimui parinktos teritorijos ribos, nurodyta pradėti parengiamuosius darbus ir juos baigti iki 2000 m. vasario 1 d. Vilniaus AVA 2000 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 3006-79 atsakovas V. J. buvo įrašytas į sąrašą piliečių, pateikusių prašymus po parengiamųjų darbų pabaigos (Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje metodikos 5 punktas). Atsakovas V. J. šiame sąraše įrašytas į 9 ir 10 eiliškumo grupes. Ieškovo teigimu, tai prieštarauja Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos 23.1 punktui, nes pretendentus sugrupuoti pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą privalo projekto autorius. Be to, nors prašymą Trakų rajono žemėtvarkos skyriui V. J. pateikė 2000 m. rugsėjo 10 d., tačiau 2000 m. rugpjūčio 5 d. ar 2000 m. rugsėjo 5 d. jam jau buvo suprojektuoti šeši sklypai kaip 4 eiliškumo grupės pretendentui, 2000 m. rugsėjo 13 d. – dar trys sklypai. Tuo būdu, suprojektavus V. J. žemėnaudas anksčiau, negu nustatyta įstatyme, nebuvo laikytasi Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatyto eiliškumo ir buvo pažeisti kitų pretendentų teisėti interesai, nes jie neturėjo galimybės pasirinkti iš laisvos žemės fondo. Be to, atkuriant nuosavybės teises, buvo padaryta ir kitų pažeidimų, leidžiančių spręsti apie projekto autoriaus atkliktų darbų nekokybiškumą. Ginčijamas sprendimas, ieškovo teigimu, prieštarauja ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punktui bei Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 49 punktui. Ginčijamu sprendimu atkūrus nuosavybės teises, atsakovas V. J. dalį sklypų perleido: 68,70 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 2003 m. lapkričio 14 d. mainų sutartimi Nr. 1-4164 atsakovas ir Z. J. išmainė į juvelyrinius aukso dirbinius, priklausiusius M. I. Ieškovo teigimu, ši mainų sutartis buvo sudaryta tuo metu, kai buvo vykdomas valstybės tarnautojų žemės įsigijimo nuosavybėn ir sprendimų priėmimo teisėtumo patikrinimas, ir atsakovui V. J. buvo apie tai žinoma. Be to, sklypas buvo perleistas atsakovo sutuoktinės Z. J. motinai M. I., ir tai leidžia spręsti apie M. I. kaip apie nesąžiningą įgijėją. Kitus žemės sklypus atsakovas V. J. pardavė sutuoktinės tėvui M. I., kuris dėl to taip pat yra nesąžiningas įgijėjas, ir R. S., kuris, ieškovo teigimu, laikytinas sąžiningu trečiuoju asmeniu. Ieškovas taip pat nurodė, kad Vilniaus AVA 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 79-8924 V. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusių savininkų P., J. ir Š. S. bei M. Š. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį – 15,37 ha žemės ir 0,22 ha miško, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 149,60 ha žemės ūkio veiklai (duomenys neskelbtini) kaime. Ieškovo tvirtinimu, nuosavybės teisės į šį žemės sklypą V. J. buvo atkurtos neteisėtai. 2000 m. rugsėjo 20 d. prašymu V. J. kreipėsi į Trakų rajono žemėtvarkos skyrių, prašydamas „atmatuoti perkeliamą žemę į (duomenys neskelbtini) kaimą“, tačiau toks prašymas, ieškovo teigimu, tuo metu negalėjo būti tenkinamas, nes (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto viešo svarstymo rezultatų aptarimas jau buvo įvykęs 2000 m. rugsėjo 18 d. (Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje metodikos VI skyrius). Atsakovo V. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra dvi išvados (Vilniaus AVA 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvada Nr. 3509 ir Utenos AVA 2000 m. rugpjūčio 25 d. išvada Nr. 3169) dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Vilniaus AVA išvada yra pasirašyta ne apskrities viršininko, o Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo, ir tai prieštarauja Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 105 punktui ir 2 priedui, todėl ji yra naikintina. Be to, žemėnauda V. J. buvo suprojektuota ne pagal nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą, tai prieštarauja Žemės reformos įstatymo 4 straipsniui ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 daliai. Apskrities viršininko įsakymu nebuvo patvirtintas 2000 m. po projekto patvirtinimo likęs laisvos žemės plotas ir viešai nepaskelbta apie projekto (jo papildymo) rengimo pradžią bei parengimo terminus, todėl V. J. negalėjo būti projektuojama žemėnauda (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje ir atkurtos nuosavybės teisės. Be to, priimant ginčijamą sprendimą, buvo pažeistas Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas, pagal kurį visi pretendentai, laikydamiesi nustatyto eiliškumo, turi lygias teises pretenduoti į visą laisvos valstybinės žemės fondą. 2001 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas V. J. minėtą 149,60 ha žemės sklypą už daugiau nei per pusę mažesnę kainą, negu tuo metu buvusi indeksuota sklypo vertė, ir daugiau nei už keturis kartus mažesnę kainą, negu tuo metu buvusi sklypo vidutinė rinkos vertė, pardavė sutuoktinės broliui N. I., kuris dėl to laikytinas nesąžiningu įgijėju. Panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių V. Juškiui atkūrimo, naikintinos ir jų sukeltos teisinės pasekmės (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145, 6.146 straipsniai) bei taikytina restitucija, paimant sklypus į laisvos žemės fondą. Ieškovas taip pat nurodė, kad pagal Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami ir su jais susiję žemėtvarkos darbai atliekami valstybės lėšomis. Ieškovo teigimu, žemės reformos projektus rengę VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas ir I. S. IĮ netinkamai vykdė savo sutartines prievoles pagal žemės reformos žemėtvarkos darbų atlikimo sutartis, todėl, priimant ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. J., valstybė patyrė nuostolių. Dėl to iš I. S. IĮ priteistina 509 Lt, o iš VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto – 1623 Lt nuostolių atlyginimo valstybei (CK 6.256 straipsnis). Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti Utenos AVA 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvadas Nr. 3104, Nr. 3105, Nr. 3106, Nr. 3107 ir Nr. 3108, 2000 m. rugpjūčio 25 d. išvadą Nr. 3169, 2000 m. rugsėjo 18 d. išvadas Nr. 3282 ir Nr.3286 bei 2000 m. spalio 27 d. išvadą Nr. 3464 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; 2) panaikinti Vilniaus AVA 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvadas Nr. 3509, Nr. 3510, Nr. 3527, Nr. 3528 ir Nr. 3530 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; 3) panaikinti Vilniaus AVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 79-8751, 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 79-8924 ir 2001 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 79-9546 dėl nuosavybės teisių V. J. atkūrimo; 4) panaikinti Utenos apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 64-433 dalį dėl Utenos AVA 200 m. rugsėjo 18 d. išvados Nr. 3286 pakeitimo; 5) panaikinus Vilniaus AVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 79-8751, panaikinti žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinę registraciją, įpareigoti Vilniaus AVA paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą, o iš V. J. priteisti M. I. 25 000 Lt, įpareigoti V. J. grąžinti M. I. juvelyrinius dirbinius, kuriuos jis gavo mainais pagal 2003 m. lapkričio 14 d. sutartį Nr. 1-4164, o šių dirbinių natūra neturint – priteisti iš V. J. M. I. jų vertę, kuri yra nurodyta sutartyje – 30 000 Lt; panaikinti žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinę registraciją ir įpareigoti Vilniaus AVA paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą, o iš V. J. priteisti M. I. 8000 Lt, priteisti M. I. iš V. J. 20 000 Lt, kuriuos jis gavo pardavęs žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2002 m. gegužės 7 d. sutartimi Nr. 1-1643, o iš M. I. priteisti į valstybės biudžetą 51 300 Lt, kuriuos jis gavo iš T. B., R. K. ir R. K. bei V.P. B. ir A. B. pardavęs šį sklypą pagal 2002 m. birželio 10 d. sutartį Nr. 2-3347, pervedant pinigus į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą; priteisti M. I. iš V. J. 5000 Lt, kuriuos jis gavo pardavęs žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 2002 m. gegužės 7 d. sutartimi Nr. 1-1942, o iš M. I. priteisti į valstybės biudžetą 3000 Lt, kuriuos jis gavo pagal 2002 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-3353 iš T. B., V.P. B. ir A. B. bei R. K. ir R. K.; panaikinti žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinę registraciją ir įpareigoti Vilniaus AVA paimti šiuos sklypus į laisvos žemės fondą, priteisti iš V. J. į valstybės biudžetą 20 000 Lt, kuriuos jis gavo iš R. S. pagal 2001 m. rugpjūčio 31 d. sutartį Nr. 1-3601 (5000 Lt) parduodamas žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2001 m. rugpjūčio 31 d. sutartį Nr. 1-3602 (15 000 Lt) parduodamas žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pervedant pinigus į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą; 6) panaikinus Vilniaus AVA 2000 m. gruodžio 21 sprendimą Nr. 79-8924, panaikinti žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinę registracija ir įpareigoti Vilniaus AVA paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą, o iš V. J. priteisti N. I. 35 000 Lt; 7) panaikinus 2001 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 79-9546, panaikinti sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinę registraciją ir įpareigoti Vilniaus AVA paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą, o iš V. J. priteisti S. Ž. 25 000 Lt; 8) priteisti į valstybės biudžetą iš VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 1623 Lt, o iš I. S. IĮ – 509 Lt, pervedant pinigus į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį iš dalies patekino; panaikino Utenos AVA išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintai nuosavybėn; panaikino Vilniaus AVA išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintai nuosavybėn, išskyrus 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvadą Nr. 3509; panaikino Utenos apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 64-433 dalį dėl Utenos AVA 2000 m. rugpjūčio 18 d. išvados Nr. 3286; panaikino Vilniaus AVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 79-8751, 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 79-8924 ir 2001 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 79-9546 dėl nuosavybės teisių V. J. atkūrimo; panaikino žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kaimuose, nuosavybės teisių įregistravimą V. J. vardu nekilnojamojo turto registre ir įpareigojo Vilniaus AVA paimti šiuos sklypus į laisvos žemės fondą; taikė restituciją sumokant ekvivalentą pinigais ir priteisė valstybei iš atsakovo V. J. 73 927 Lt; priteisė iš I. S. IĮ 509 Lt ir iš VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 1623 Lt valstybei padarytiems nuostoliams atlyginti; likusią ieškinio dalį atmetė. Teismas sprendė, kad atsakovo V. J. uosavybės teisės į bendrą 16,70 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini) ežerą), esantį (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos neteisėtai, o Utenos AVA 2000 m. rugsėjo 18 d. išvados Nr. 3282, Nr. 3286 ir 2000 m. spalio 27 d. išvada Nr. 3464 bei Vilniaus AVA 2001 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 79-9546 yra naikintini, kaip prieštaraujantys Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punktui. Teismas laikė, kad buvusių savininkų žemę pertvarkius į tvenkinius, kurie ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo priskirti pramoninės žuvininkystės tvenkiniams, ir V. J. atsisakius susigrąžinti juos natūra, ši žemė įgyja valstybės išperkamos žemės teisinį statusą ir už ją atlyginama pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnį (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 12 dalis, 16 straipsnis). Dėl to, teismo manymu, ginčo atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusią žemę, priskirtiną valstybės išperkamai žemei, o ne valstybės išperkamam vandens telkiniui, kuris susidarė minėtas žemes užliejus vandeniu. Teismas taip pat panaikino Utenos apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 64-433 dalį dėl Utenos AVA 2000 m. rugsėjo 18 d. išvados Nr. 3286 kaip prieštaraujančią Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsniui, pagal kurį valstybės išperkamų vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė, taip pat tuo pagrindu, kad pakeitimai ginčijamoje įsakymo dalyje buvo padaryti po to, kai nuosavybės teisės V. J. jau buvo atkurtos. Spręsdamas dėl Utenos AVA rugpjūčio 17 d. išvadų Nr. 3104, Nr. 3105, Nr. 3106, Nr. 3107, Nr. 3108 ir 2000 m. rugpjūčio 25 d. išvados Nr. 3169, Vilniaus AVA 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvadų Nr. 3509, Nr. 3510, Nr. 3527, Nr. 3528, Nr. 3530 bei Vilniaus AVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 79-8751 teisėtumo, teismas nustatė, kad visi buvę savininkai, į kurių nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą ginčijamu sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovui V. J., vandens telkinių neturėjo, tik žemę, tačiau šiuo metu ši yra užlieta vandeniu ir joje įrengti UAB „Birvėtos tvenkiniai“. Dėl to visos V. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančios Utenos AVA išvados, kuriose nurodyta, kad pagal susitarimą V. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į atitinkamus plotus žemės, kuri yra priskirta grąžintinam vandens telkiniui, prieštarauja tuo metu galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 9 punktui. Vilniaus AVA 2000 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 3006-79 patvirtintame sąraše piliečių, pateikusių prašymus po parengiamųjų darbų pabaigos, esančią nuorodą, kad išvadas V. J. pateikė 2000 m. rugpjūčio 18 d., o 2000 m. rugsėjo 1 d. jis įrašytas į 9 ir 10 eiliškumo grupes, įvertinęs kaip prieštaraujančią Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos 23.1 punktui, kuriame nustatyta, kad pretendentus sugrupuoti pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą privalo projekto autorius, taip pat nustatęs, kad prašymą Trakų rajono žemėtvarkos skyriui V. J. pateikė tik 2000 m. rugsėjo 10 d., tačiau jau prieš šią datą jam buvo suprojektuoti žemės sklypai Nr. 512-1, 512-2, 512-4, 512-6, 512-7, 512-8, ir ne kaip 9 ir 10, o kaip 4 eiliškumo grupės pretendentui, kad Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo metodikos 5 priede V. J. yra įrašytas į 4 ir 10 eiliškumo grupių sąrašus bei kaip 10 eiliškumo grupės pretendentui 2000 m. rugsėjo 13 d. įsakymu jam buvo suprojektuoti sklypai Nr. 512-3, 512-5 ir 512-10, teismas darė išvadą, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatyto eiliškumo, nes byloje nėra objektyvių duomenų, kad 4 eiliškumo grupei V. Juškys buvo priskirtas teisės aktų nustatyta tvarka. Išvadą, kad nuosavybės teisės į 149,60 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini), V. J. Vilniaus AVA 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 79-8924 buvo atkurtos neteisėtai, teismas motyvavo tuo, kad projektuojant šį sklypą buvo pažeistos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos 5 punkto ir Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos 27 punkto nuostatos, pagal kurias, apskrities viršininkui paskelbus žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo pradžią, pirmąja eile turi būti tenkinami prašymai, pateikti iki žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo pradžios, o likus laisvos žemės, tenkinami prašymai, pateikti jau pradėjus rengti projektą, t. y. po nustatytos datos apskrities viršininkui patvirtinus šių piliečių sąrašą. Tuo tarpu Vilniaus AVA rugpjūčio 3 d. išvada Nr. 3509 ir Utenos AVA 2000 m. rugpjūčio 25 d. išvada Nr. 3169 buvo gautos po (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto parengiamųjų darbų pabaigos, todėl žemės sklypas galėjo būti projektuojamas tik apskrities viršininkui patvirtinus piliečių, kurie pateikė išvadas po 2000 m. vasario 1 d., sąrašą. Be to, nors V. J. tenkantys žemės ir miško plotai turėjo būti priskirti 9 ir 10 pretendentų grupėms, tačiau tai buvo įforminta tik vėliau priimtais aktais (Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 3006-79 ir 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3239-79). Dėl to, teismo vertinimu, priimant Vilniaus AVA 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 79-8924, buvo pažeisti Žemės reformos įstatymo 4 ir 10 straipsnių bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies reikalavimai. Kartu teismas sprendė, kad ginčijama Vilniaus AVA 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvada Nr. 3509 yra pasirašyta teisėtai, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjai turint tam Vilniaus AVA 1998 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 450 „Dėl įgaliojimų pasirašyti išvadas“ suteiktus įgalinimus (Apskrities valdymo įstatymo 1 straipsnis), todėl nėra pagrindo ją naikinti. Atmesdama ieškovo reikalavimą dėl Vilniaus AVA įpareigojimo paimti į laisvos žemės fondą sklypus, kuriuos V. J. perleido kitiems asmenims, ir reikalavimą dėl restitucijos taikymo tretiesiems asmenims, teismas pažymėjo, kad ieškinyje minimi sandoriai, kuriais V. Juškys perleido jam grąžintą nekilnojamąjį turtą, CK nustatyta tvarka nebuvo ginčijami, reikalavimai dėl jų pripažinimo negaliojančiais nebuvo pareikšti, o pagal CK 1.80 straipsnį restitucija taikoma tik tada, kai sandoris negalioja (CK 1.78 straipsnis). Teismas laikė, kad restitucijos taikymas ginčo atveju negalimas dėl to, kad daikto, įgyto asmens pagal imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį ir perleisto pagal kitą sandorį kitam asmeniui, kuris nežinojo ir negalėjo žinoti, jog perleidžiantis daiktą asmuo neturi į jį teisės, iš trečiojo asmens negalima paimti, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Atsižvelgdamas į tai, kad reikalavimo paimti į laisvos žemės fondą sklypus, kurie V. Juškio buvo perleisti kitiems asmenims, tenkinimas, taigi – ir restitucija natūra, nėra galimi, teismas taikė restituciją sumokant ekvivalentą pinigais, t. y. priteisiant iš V. J. naikintinuose sprendimuose nurodytą perduodamo neatlygintinai nuosavybėn nekilnojamojo turto vertę, iš viso – 73 927 Lt, bei tenkino ieškovo reikalavimą dėl paėmimo į laisvos žemės fondą tų sklypų, kurie ginčo nagrinėjimo metu pagal naikintinus sprendimus nuosavybės teise priklausė V. J.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro apeliacinį skundą patenkino, atsakovo V. Juškio apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimą pakeitė, jo rezoliucinę dalį išdėstydama taip:

„Panaikinti Utenos AVA 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvadas Nr. 3104, Nr. 3105, Nr. 3106, Nr. 3107 ir Nr. 3108, 2000 m. rugpjūčio 25 d. išvadą Nr. 3169, 2000 m. rugsėjo 18 d. išvadas Nr. 3282 ir Nr. 3286 bei 2000 m. spalio 27 d. išvadą Nr. 3464 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

Panaikinti Vilniaus AVA 2000 m. rugpjūčio 3 d. išvadas Nr. 3510, Nr. 3527, Nr. 3528 ir Nr. 3530 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn.

Panaikinti Vilniaus AVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 79-8751, 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 79-8924 ir 2001 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 79-9546.

Panaikinti nuosavybės teisių į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimą V. J. vardu nekilnojamojo turto registre. Įpareigoti Vilniaus AVA paimti šiuos sklypus į laisvos žemės fondą.

Pripažinti niekine ir negaliojančia 2002 m. balandžio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-1541, sudarytą tarp V. J. ir S. Ž. Priteisti S. Ž. iš V. J. 25 000 Lt. Panaikinti nuosavybės teisių į žemės sklypą – ežerą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimą S. Ž. vardu nekilnojamojo turto registre. Įpareigoti Vilniaus AVA paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą.

Pripažinti niekine ir negaliojančia 2003 m. lapkričio 14 d. mainų sutartį Nr. 1-4164, sudarytą tarp V. J. ir M. I. Priteisti M. I. iš V. J. 25 000 Lt ir įpareigoti V. J. grąžinti M. I. juvelyrinius dirbinius, kuriuos jis gavo mainais pagal 2003 m. lapkričio 14 d. mainų sutartį Nr. 1-4164, arba, šių dirbinių natūra neturint, priteisti M. I. iš V. J. 30 000 Lt. Panaikinti nuosavybės teisių į emės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimą M. I. vardu nekilnojamojo turto registre. Įpareigoti Vilniaus AVA paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą.

Pripažinti niekine ir negaliojančia 2002 m. gegužės 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-1952, sudarytą tarp V. J. ir M. I. Priteisti M. I. iš V. J. 8000 Lt. Panaikinti nuosavybės teisių į žemės sklypą – ežerą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimą M. I. vardu nekilnojamojo turto registre. Įpareigoti Vilniaus AVA paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą.

Pripažinti niekine ir negaliojančia 2001 m. kovo 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. JK-986, sudarytą tarp V. J. ir N. I. Priteisti N. I. iš V. J. 35 000 Lt. Panaikinti nuosavybės teisių į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimą N. I. vardu nekilnojamojo turto registre. Įpareigoti Vilniaus AVA paimti šį sklypą į laisvos žemės fondą.

Pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2002 m. gegužės 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-1643, sudarytą tarp V. J. bei M. I., ir 2002 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-3347, sudarytą tarp M. I. bei T. B., V.P. B., A. B., R. K., R. K. Taikyti restituciją sumokant piniginį ekvivalentą, t. y. priteisti M. I. iš V. J. 20 000 Lt, o iš M. I. – 51 300 Lt valstybei.

Pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2002 m. gegužės 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-1642, sudarytą tarp V. J. bei M. I., ir 2002 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-3353, sudarytą tarp M. I. bei T. B., V.P. B., A. B., R. K., R. K. Taikyti restituciją sumokant piniginį ekvivalentą, t. y. priteisti M. I. iš V. J. 5000 Lt, o iš M. I. – 3000 Lt valstybei.

Pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis 2001 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-3601 ir 2001 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-3602, sudarytas tarp V. J. ir R. S. Taikyti restituciją sumokant piniginį ekvivalentą, t. y. priteisti valstybei iš V. J. 20 000 Lt.

Priteisti iš I. S. IĮ 509 Lt, o iš Valstybinio žemėtvarkos instituto – 1623 Lt žalos atlyginimo į valstybės biudžetą.

Likusią ieškinio dalį atmesti.“

Spręsdama dėl Vilniaus AVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 79-8751 ir Vilniaus AVA 2001 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. 79-9546 teisėtumo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Utenos AVA išvadų rengimo metu vandens telkiniai jau buvo atsiradę, ir, akivaizdu, kad jie negalėjo atsirasti kitu būdu, nei specialiai įrengiant tvenkinius. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punktą teisė į lygiavertį vandens telkinį įgyjama tada, kai turėtas vandens telkinys yra išperkamas valstybės arba neišliko, o pagal 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą – lygiavertis vandens telkinio plotas perduodamas už buvusius vandens telkinio plotus, kurių susigrąžinti toje vietoje piliečiai nepageidauja. Dėl to atsakovo V. J. nuosavybės teisių atkūrimo atveju, teisėjų kolegijos manymu, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusią žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei, o ne į valstybės išperkamą vandens telkinį. Atmesdama apelianto V. J. argumentus dėl Utenos apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 64-433, kuriuo, Vyriausybei 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 826 įtraukus Birvėtos tvenkinius į pramoninės žuvininkystės tvenkinių sąrašą, atitinkamai buvo pakeista Utenos AVA 2000 m. rugsėjo 18 d. išvada Nr. 3286 nurodant grąžintinos žemės statusą, nepagrįsto panaikinimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad tiek priimant ginčijamą įsakymą, tiek po jo priėmimo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 9 punkto redakcija nustatė, jog valstybė išperka žemę, jeigu ji yra su įrengtais tvenkiniais, pramoninės žuvininkystės tvenkiniais. Ginčo žemė liko valstybės išperkama žeme, o ne valstybės išperkamu vandens telkiniu, nes ginčo atveju buvę savininkai nuosavybės teise valdė ne vandens telkinius, o žemę. Atmesdama apelianto V. J. argumentus, kad teismas neturėjo pagrindo Vilniaus AVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimui Nr. 79-8751 ieškovo nurodytu pagrindu – dėl Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio, nustatančio pretendentų eiliškumą, pažeidimo – panaikinti, nes ieškovas ginčija tik eiliškumo nustatymo procedūrą, o ne nustatytą eiliškumą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ieškinio reikalavimas dėl šio sprendimo panaikinimo yra grindžiamas ne tik eiliškumo pažeidimu, bet ir kitais teisiniais pagrindais. Byloje esantys įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, jog Vilniaus AVA sprendimu buvo pažeisti įstatymų reikalavimai ir kitų pretendentų teisėti interesai. Nustačiusi, kad prašymą Trakų žemėtvarkos skyriui V. J. padavė tik 2000 m. rugsėjo 10 d., o žemėnaudos (sklypai Nr. 512-1, 512-2, 512-4, 512-6, 512-7 ir 512-8) jam faktiškai jau buvo suformuotos 2000 m. rugpjūčio 5 d. ar 2000 m. rugsėjo 5 d., ir ne kaip 9 ir 10, o kaip 4 eiliškumo grupės pretendentui, teisėjų kolegija sprendė, kad sklypai V. J. buvo projektuojami tada, kai jokie projektavimo darbai negalėjo vykti. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad atsakovas V. J. ketvirtai eiliškumo grupei buvo priskirtas teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai panaikino ginčo administracinius teisės aktus (CPK 178, 185 straipsniai). Sklypų V. Juškiui projektavimą skubos tvarka ir nuosavybės teisių atkūrimą per itin trumpą laiką (prašymas pateiktas 2000 m. rugsėjo 10 d., projektas patvirtintas 2000 m. rugsėjo 22 d., o visi dokumentai parengti ir sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas 2000 m. lapkričio 7 d.) teisėjų kolegija taip pat vertino kaip aplinkybes, patvirtinančias V. J. nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumą. Pasisakydama dėl ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro apeliacinio skundo, kuriuo ieškovas skundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai dėl žemės sklypų, atsakovo V. J. perleistų tretiesiems asmenims, paėmimo į laisvos žemės fondą ir restitucijos tretiesiems asmenims taikymo, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Pripažinus, kad atsakovas V. J. nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą įgijo neteisėtų administracinių aktų pagrindu, todėl neturėjo teisės perleisti tokiu būdu įgyto turto tretiesiems asmenims, t. y. savo seseriai atsakovei S. Ž., sutuoktinės tėvams M. I. ir M. I. bei sutuoktinės broliui N. I., viešasis interesas, teisėjų kolegijos manymu, tokiu atveju reikalauja svarstyti klausimą dėl sandorių, kuriais buvo perleistas ginčo nekilnojamasis turtas, pripažinimo negaliojančiais CK 1.78 straipsnio 1 dalies ir 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad viena iš esminių tiek pirkimo-pardavimo, tiek mainų sutarties sąlygų yra pardavėjo ar daikto savininko pareiga patvirtinti pirkėjui, jog nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, galinčių turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į daiktą (CK 6.321 straipsnio 4 dalis, 6.432 straipsnio 2 dalis), o teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.5 straipsnis) įpareigoja pirkėją ar daikto gavėją domėtis, kaip pardavėjas ar daikto savininkas įgyvendina šią pareigą. Atsakovai S. Ž., M. I., M. I. ir N. I., kurie, be to, būdami artimi atsakovo V. J. ir jo sutuoktinės giminaičiai, žinojo arba turėjo žinoti V. J. nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo turtą aplinkybes, teisėjų kolegijos manymu, tokios pareigos neįvykdė. Nežinojimą ar nesidomėjimą tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija vertino kaip atsakovų nerūpestingumą ir neatidumą, kartu pažymėdama, jog pagal CK 1.6 straipsnį įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose nustatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nurodytų atsakovų vardu sudarant ginčo turto perleidimo sandorius veikė pats V. J. Spręsdama dėl atsakovų S. Ž., M. I., M. I. ir N. I. sąžiningumo, teisėjų kolegija laikė, kad šių atsakovų sąžiningumu leidžia abejoti keletas aplinkybių, kaip antai: atsakovo V. J. sklypų perleidimas artimais giminystės ryšiais su juo ar jo sutuoktine susijusiems asmenims už daug mažesnę kainą negu vidutinė jų rinkos vertė, taip pat skubus kelių sandorių, kuriuose pagal įgaliojimą pardavėjų vardu veikė pats atsakovas V. J., sudarymas vienas paskui kitą perleidžiant turtą dar toliau ir taip, teisėjų kolegijos manymu, siekiant išvengti galimos restitucijos. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus kaip paneigiančius ginčo turto įgijėjų – atsakovų S. Ž., M. I., M. I. ir N. I. sąžiningumo prezumpciją, ir todėl nesant galimybės taikyti jiems CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytos gynybos, teisėjų kolegija sprendė, kad šiems atsakovams taikytina restitucija natūra (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos taikymą ne tik atsakovo V. J. seseriai S. Ž., bet ir kitiems atsakovams, kurie nėra artimi atsakovo V. J. giminaičiai, bet su V. J. susiję svainystės ryšiais, teismas motyvavo tuo, kad teisės normos neturi būti aiškinamos formaliai, kad V. J., parduodamas žemės sklypus, veikė kitų atsakovų vardu. Konstatavusi, kad atsakovas V. J. nuosavybės teises į ginčo turtą įgijo imperatyviosioms įstatymų normoms prieštaraujančių administracinių aktų pagrindu, o atsakovus S. Ž., M. I., M. I. ir N. I. laikydama nesąžiningais turto įgijėjais, teisėjų kolegija pripažino pirkimo-pardavimo sandorius, kuriais atsakovas V. J. iki ieškinio pareiškimo perleido žemės sklypus kitiems asmenims, niekiniais ex officio ir taikė restituciją. Ieškovui nekėlus klausimo dėl išreikalavimo valstybės naudai turto, kuris buvo perleistas T. B., V. P. B., A. B., R. K., R. K. ir R. S., bei neginčijus šių asmenų, kaip ginčo turto įgijėjų, sąžiningumo prezumpcijos, teisėjų kolegija sprendė, kad turtas natūra išreikalautinas tik iš atsakovų S. Ž., M. I., M. I. ir N. I., kurie įsigijo šį turtą iš atsakovo V. J. pagal pirminius sandorius, Vilniaus AVA įpareigotina paimti šiuos sklypus į laisvos žemės fondą, nurodytiems atsakovams priteistini iš atsakovo V. J. pinigai (mainų sutarties atveju – turtas), gauti pagal šiuos sandorius (CK 4.96 straipsnio 2 dalis, 6.146 straipsnis), o pinigai, kuriuos jie gavo pardavę turtą T. B., V. P. B., A. B., R. K., R. K. ir R. S., laikytini be pagrindo įgytu turtu ir priteistini valstybei (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys).

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai V. J., S. Ž., M. I., M. I., N. I., Z. J. prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais

1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė valstybės išperkamo turto teisinį statusą, jo įgijimo ir specialios turto rūšies nustatymą reglamentuojančias Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir kitų su juo susijusių teisės norminių aktų nuostatas, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad atsakovui V. J. grąžintinas nekilnojamasis turtas yra priskirtinas žemei, o ne vandens telkiniui, ir tai lėmė nepagrįstą Vilniaus AVA sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. J. ir Utenos apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 64-433 panaikinimą. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 9 punktą valstybės išperkamai žemei priskirtina tik ta žemė, kurioje yra įrengti tvenkiniai. Nuosavybės teisių atkūrimo metu esant duomenų, kad grąžintinas nekilnojamasis turtas yra vandens telkinys, tačiau nesant aišku, ar tas telkinys yra tvenkinys, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 9 punktą grąžintinas nekilnojamasis turtas, kasatorių teigimu, laikytinas vandens telkiniu, o ne žeme. Visuose dokumentuose, kuriais rėmėsi Utenos AVA rengdama ginčijamas išvadas, V. J. grąžintinas nekilnojamasis turtas laikytinas būtent vandens telkiniu, tačiau jokių objektyvių duomenų, kad vandens užlietoje žemėje yra įrengti tvenkiniai, tuo metu nebuvo. Tokiomis aplinkybėmis ši vandeniu užlieta žemė pagrįstai ginčijamose Utenos AVA išvadose buvo priskirta grąžintinam vandens telkiniui, o ne valstybės išperkamai žemei. Be to, V. J. pagrįstai vietoje šio vandens telkinio buvo suteiktas lygiavertis vandens telkinys, nes jis atsisakė susigrąžinti šį buvusioje vietoje (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 16 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnio 9 dalies 1, 9 punktai, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 (1999 m. lapkričio 11 d. red.) 80, 81 punktai). Iš Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto formuluotės, kad valstybė atlygina už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius, kasatorių manymu, matyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo objekto statusas ir jo pasikeitimas yra siejamas ne su nekilnojamojo turto nusavinimo, o su nuosavybės teisių atkūrimo momentu. Dėl to, sistemiškai aiškinant išvardytas materialinės teisės normas, darytina išvada, kad tuo atveju, kai iki žemės nacionalizavimo buvęs žemės sklypas po nacionalizacijos buvo užlietas vandeniu ir buvęs savininkas tokio vandens telkinio susigrąžinti nepageidauja, toks vandens telkinys laikytinas valstybės išperkamu ir gali būti grąžinamas perduodant neatlygintinai lygiavertį vandens telkinį.

2. Konstatuodamas, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Vilniaus AVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 79-8751 buvo pažeisti įstatymų reikalavimai ir kitų pretendentų teisėti interesai, apeliacinės instancijos teismas nenurodė nė vieno įrodymo ir nepasisakė, kokios teisės normos ir kaip konkrečiai buvo pažeistos priimant šį sprendimą, ir taip pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį. Nuosavybės teisių V. J. atkūrimo proceso skubotumas, kasatorių teigimu, taip pat negali būti vertinamas kaip šio proceso neteisėtumą rodanti aplinkybė, nes taip valstybės institucijos tik vykdė savo prisiimtus įsipareigojimus dėl nacionalizuoto turto sugrąžinimo. Administracinio akto neteisėtumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkretų teisės pažeidimą, padarytą priimant šį aktą, todėl apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl objektyvių duomenų apie tai, kad V. J. buvo priskirtas ketvirtai eiliškumo grupei teisės aktuose nustatyta tvarka, nebuvimo yra nepagrįsti ir nelogiški. Vilniaus AVA 2000 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 3006-79 buvo nustatytas ne pretendentų eiliškumas, o tik patvirtintas piliečių, pateikusių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo po žemės reformos žemėtvarkos projekto parengiamųjų darbų pabaigos, sąrašas. Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinta Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarka, kurios 5 punkte nustatyta, kad apskrities viršininkas turi patvirtinti piliečių, pateikusių prašymus pradėjus rengti projektus, sąrašą. Nuostatos, kad tvirtinant tokį sąrašą kartu tvirtinamas ir eiliškumas, šioje teisės normoje nėra. Kadangi minėtas įsakymas savo turiniu nėra eiliškumą patvirtinantis dokumentas, tai jis negali prieštarauti Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos 23.1 punktui, kaip ir Vilniaus AVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 79-8751 LR žemės reformos 10 straipsnyje nustatytam eiliškumui, kurio, be to, ieškovas neginčijo, o tik nesutiko su jo nustatymo procedūra.

3. Teisės teorijoje pripažįstama, kad kiekvieno asmens teisė atitinka kito asmens pareigą ir priešingai. Iš to išplaikia, kad pardavėjo pareiga patvirtinti pirkėjui, jog nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, galinčių turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į daiktą, atitinka pirkėjo teisę reikalauti, kad pardavėjas vykdytų šią pareigą, ir teisę domėtis, ar pardavėjas ją vykdo tinkamai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad atsakovai S. Ž., M. I., M. I. ir N. I. turėjo pareigą domėtis, kaip pardavėjas ar daikto savininkas vykdo savo pareigą patvirtinti pirkėjui, jog nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, galinčių turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į daiktą, o jos nevykdymas rodo, kad atsakovai buvo nesąžiningi. Kadangi atsakovai tokios pareigos neturėjo, tai nežinojimas ar nesidomėjimas V. J. nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybėmis nepagrįstai teismo buvo įvertintas kaip minėtų atsakovų nerūpestingumas ir neatidumas. Dėl tos pačios priežasties neturi jokio teisinio pagrindo ir teismo tvirtinimas, kad atsakovai turėjo žinoti V. J. nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybes. CK 1.6 straipsnio nuostata, kasatorių teigimu, ginčo atveju apskritai netaikytina, nes byloje sprendžiamas klausimas ne dėl įstatymuose įtvirtintų teisės normų, o dėl konkrečių faktinių aplinkybių nežinojimo. Be to, nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumas nagrinėjamoje byloje yra siejamas ne su paties V. J., o su valstybės institucijų veiksmais. Kadangi atsakovo V. J. nesąžiningumas nebuvo įrodinėjamas, tai nesvarstytinas ir atsakovų, įgijusių žemės sklypus iš V. J., nesąžiningumas. Atsakovas V. J., pagrįstai manydamas, jog nuosavybės teisės jam atkurtos teisėtai, nebuvo nesąžiningas, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad perleisdamas ginčo turtą jis siekė išvengti galimos restitucijos, juolab kad buvo perleistas ne visas, o tik mažesnė dalis turto. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas atsakovų nesąžiningumą pagal CK 6.67 straipsnį, netinkamai aiškino ir taikė šio CK straipsnio nuostatas. Nesąžiningumo prezumpciją įtvirtinanti CK 6.67 straipsnio 1 punkto norma nustato bendrosios sąžiningumo prezumpciją įtvirtinančios taisyklės išimtį kreditoriaus interesų gynimo teisiniams santykiams, todėl ji negali būti taikoma plečiamai (CK 1.8 straipsnio 3 dalis) ir kitiems teisiniams santykiams, įskaitant ir vindikacijos klausimo išsprendimą. CK 6.67 straipsnio 1 punkto nuostata, būdama specialioji norma, taip pat negali būti aiškinama plečiamai, taikant ją ne tik giminystės, bet ir svainystės santykiais susijusiems asmenims. Be to, šios normos taikymas yra siejamas ne su artimais asmenų ryšiais apskritai, o artimais giminystės ryšiais, todėl ta aplinkybė, kad V. J., parduodamas žemės sklypus, veikė kitų atsakovų vardu, nereikšminga nurodytos teisės normos taikymui.

4. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas niekiniais ir negaliojančiais pirkimo-pardavimo sandorius, sudarytus atsakovų ir T. B., V.P. B., A. B., R. K., R. K. bei R. S., skundžiama nutartimi nusprendė dėl asmenų, neįtrauktų į bylos nagrinėjimą, teisių ir pareigų, tai pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog žemė, užlieta vandeniu, yra tvenkinys, nes jokiu kitu būdu, išskyrus nurodytą, vandens telkinys buvusios žemės vietoje atsirasti negalėjo. Tai, be to, patvirtina ir byloje esantys įrodymai (atsakovo Utenos AVA atstovės paaiškinimai, Utenos AVA 2004 m. kovo 10 d. raštas Nr. (1.23.)-6-394), todėl kasatoriai nepagrįstai teigia ginčijamų išvadų rengimo metu nebuvus jokių duomenų apie vandeniu užlietoje žemėje įrengtus tvenkinius. Būdus, kuriais valstybė atlygina piliečiams už valstybės išperkamą žemę, miškus ar vandens telkinius, nustato ne kasatorių minimos teisės normos, o Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 (1999 m. lapkričio 11 d. redakcija) 49 ir 82 punktai. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punkto pagrindu teisė į lygiavertį turėtajam vandens telkinį įgyjama, jeigu turėtas vandens telkinys yra valstybės išperkamas arba neišliko, o pagal šio straipsnio 9 dalies 1 punktą perduodamas lygiavertis vandens telkinio plotas už buvusius vandens telkinių plotus, kurių susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja (bet tik saugomose teritorijose). Toks šių teisės normų aiškinimas sutampa su Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Dėl to kasatoriai nepagrįstai teigia, kad tuo atveju, kai iki nacionalizacijos buvęs savininkas nuosavybės teise valdė žemės sklypą, kuris po nacionalizacijos buvo užlietas vandeniu, taikytinas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 9 punktą valstybė išperką žemę, jeigu ji yra su įrengtais tvenkiniais, <...>. Iš to išplaukia, kad žemė, kaip nuosavybės objektas, egzistuoja nepriklausomai nuo to, užlieta ji vandeniu ar ne. Priešingai nei nurodo kasatoriai, nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik į tą turtą, kurį buvęs savininkas turėjo, o tai, kas atsirado be jo valios, perduodama kartu su tuo turtu neatlygintinai. Tokią išvadą pagrindžia ir kitos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos (pavyzdžiui, šio įstatymo 4 straipsnio 10 dalis). Dėl to negalima sutikti su kasatorių argumentu, kad kitaip nei į vandens telkinius atkurti nuosavybės teises V. J. nebuvo jokio teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas Vilniaus AVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 79-8751 neteisėtu, rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir nurodė ne tik teisės normas, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šios kategorijos bylose suformuotą praktiką, todėl CPK 263 straipsnio 1 dalies nuostatos, priimant skundžiamą nutartį, nebuvo pažeistos. Ieškiniu buvo ginčijama ne eiliškumo nustatymo procedūra, o Vilniaus AVA sprendimai atkurti nuosavybės teises, kurie buvo priimti pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, todėl kasatorių argumentai dėl eiliškumo neginčijimo prieštarauja bylos medžiagai. Apeliacinės instancijos teismas, ieškovo manymu, išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes dėl atsakovų nesąžiningumo, todėl įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų nepažeidė. CK 6.67 straipsnio norma nėra specialioji, nes nėra nesąžiningumo prezumpciją įtvirtinančios bendrosios teisės normos, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė šią teisės normą. Skundžiama teismo nutartimi pripažinus niekiniais ir negaliojančiais pirkimo-pardavimo sandorius, sudarytus atsakovų ir T. B., V.P. B., A. B., R. K., R. K. bei R. S., klausimas dėl šių į bylos nagrinėjimą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų nebuvo išspręstas, ir kasatorių skundžiama nutartis neturės įtakos minėtų asmenų teisinei padėčiai – jie taip ir liks pripažintų niekinėmis pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu įgyto turto savininkais, pasikeis tik įgijimo pagrindas, kuris neturi įtakos jų teisėms ir pareigoms.

Atsakovo Utenos apskrities viršininko administracijos pateiktą atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti kaip pateiktą praleidus CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą atsiliepimams į kasacinį skundą pateikti, taip pat kaip neatitinkantį įstatymo atsiliepimams į kasacinius skundus keliamų reikalavimų (CPK 347 straipsnio 3 dalis, 351 straipsnio 1 dalis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Dėl to kasacinis teismas pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasatoriai teigia, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė valstybės išperkamo turto teisinį statusą, jo įgijimo ir specialios turto rūšies nustatymą reglamentuojančias Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir kitų su juo susijusių teisės norminių aktų nuostatas, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad atsakovui V. Juškiui grąžintinas nekilnojamasis turtas yra priskirtinas žemei, o ne vandens telkiniui, ir tai lėmė nepagrįstą Vilniaus AVA sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. J. Be to, kasatoriai teigia, kad visuose dokumentuose, kuriais rėmėsi Utenos AVA rengdama ginčijamas išvadas, V. J. grąžintinas nekilnojamasis turtas laikytinas būtent vandens telkiniu, tačiau jokių objektyvių duomenų, kad vandens užlietoje žemėje yra įrengti tvenkiniai, tuo metu nebuvo, todėl tokiomis aplinkybėmis ši vandeniu užlieta žemė pagrįstai ginčijamose Utenos AVA išvadose buvo priskirta grąžintinam vandens telkiniui, o ne valstybės išperkamai žemei (pirmieji kasacinio skundo argumentai).

Iš bylos medžiagos (T. 1, b.l. 47-49, 57) matyti, kad K. K., O. S. ir M. G. nuosavybės teisėmis valdė žemę, o ne vandens telkinius, tačiau Utenos AVA 2000 m. rugsėjo 18 d. išvadose Nr. 3282 ir Nr.3286 bei 2000 m. spalio 27 d. išvadoje Nr. 3464 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn nurodyta, kad ši žemė priskirta grąžintinam vandens telkiniui. V. J., atkuriant nuosavybės teises į šių asmenų valdytą žemę, Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 29 d. sprendimu Nr.79-9546, buvo perduotas neatlygintinai vandens telkinys – (duomenys neskelbtini)esantis 16,7 ha dydžio (duomenys neskelbtini) ežeras (T. 1, b.l. 75).

Byloje (T. 1, b.l. 50-55) esančiose Utenos AVA 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvadose Nr. 3104, Nr. 3105, Nr. 3106, Nr. 3107 ir Nr. 3108, 2000 m. rugpjūčio 25 d. išvadoje Nr. 3169 bei Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendime Nr.79-8751 nurodyta, kad P. S., G. P., Z. O., A. G., B. A., M. Č. valdė nuosavybės teisėmis vandens telkinius. V. J., atkuriant nuosavybės teises į šių asmenų valdytą žemę, Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr.79-8751, buvo perduoti neatlygintinai vandens telkiniai: (duomenys neskelbtini) esantis 2,9 ha dydžio ežeras (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) esantis 5,3 ha dydžio ežeras (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) esantis 17,2 ha dydžio ežeras (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 74, 199-200).

Utenos AVA 2004 m. kovo 10 d. rašte Nr. (1.23.)-6-394 (t. I, b.l. 60) nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, jog P. S., G. P., Z. O., A. G., M. Č. iki 1940 m. liepos 22 d. valdė vandens telkinį, nėra. Rašte nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai parengti grąžinti kaip į vandens telkinį, nes šiuo metu nurodytų savininkų žemės plotai užlieti vandeniu ir įrengti UAB „Birvėtos tvenkiniai“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 03 d. nutarimu Nr. 826 „Dėl pramoninių žuvininkystės tvenkinių sąrašo ir plotų patvirtinimo“ UAB „Birvėtos tvenkiniai“, kurių plotas 878,4 ha, įrašyti į pramoninių žuvininkystės tvenkinių sąrašą.

Įvertinus visa, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje pakanka įrodymų, jog Utenos AVA 2000 m. rugsėjo 18 d. išvadose Nr. 3282 ir Nr.3286 bei 2000 m. spalio 27 d. išvadoje Nr. 3464, 2000 m. rugpjūčio 17 d. išvadose Nr. 3104, Nr. 3105, Nr. 3106, Nr. 3107, Nr. 3108, 2000 m. rugpjūčio 25 d. išvadoje Nr. 3169 nurodyti kaip grąžintini vandens telkiniai yra iki žemės nacionalizacijos buvę žemės sklypai, kuriuose tik po žemės nacionalizacijos buvo įrengti tvenkiniai. Dėl to nepagrįstas kasatorių argumentas, kad visuose dokumentuose, kuriais rėmėsi Utenos AVA rengdama ginčijamas išvadas, V. J. grąžintinas nekilnojamasis turtas laikytinas būtent vandens telkiniu, tačiau jokių objektyvių duomenų, kad vandens užlietoje žemėje yra įrengti tvenkiniai, tuo metu nebuvo, todėl tokiomis aplinkybėmis ši vandeniu užlieta žemė pagrįstai ginčijamose Utenos AVA išvadose buvo priskirta grąžintinam vandens telkiniui, o ne valstybės išperkamai žemei. Utenos AVA taip pat turėjo būti akivaizdu, kad jokiu kitu būdu, išskyrus nurodytą, vandens telkinys buvusios žemės vietoje atsirasti negalėjo. Be to, netgi tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kaip teigia kasatoriai, kad Utenos AVA, rengdama ginčijamas išvadas, neturėjo jokių objektyvių duomenų, jog vandens užlietoje žemėje yra įrengti tvenkiniai, ginčijamos išvados negalėtų būti laikomos teisėtomis, nes Utenos AVA, kaip viešojo administravimo subjektas, ginčijamas išvadas galėjo rengti tik teisingai nustačiusi visas svarbias faktines aplinkybes.

Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr.79-8751, Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 29 d. sprendimas Nr.79-9546 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į vandens telkinius-ežerus, taip pat Utenos AVA išvados, kurių pagrindu priimti šie sprendimai, dėl neteisingo teisės normų aiškinimo bei taikymo yra neteisėti individualūs administraciniai teisės aktai. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 12 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija) nustatyta, kad žemė, pertvarkyta į tvenkinius, grąžinama natūra piliečiams ribotam tiksliniam naudojimui (išskyrus tvenkinio užtvankos įrenginius, jeigu jie priskirti pavojingiems įrenginiams). Žemė, kurioje įrengti pramoniniai žuvininkystės tvenkiniai, grąžinama natūra piliečiams ribotam tiksliniam naudojimui, jeigu šios žemės savininkai sutinka sudaryti žemės nuomos sutartį su žuvininkystės tvenkinių naudotojais ne mažiau kaip penkeriems metams. Žuvininkystės tvenkinių naudotojai šiuos tvenkinius nuomoja ir už juos savininkui moka Žemės nuomos įstatymo nustatyta tvarka valstybinės žemės nuomos dydžio žemės nuomos mokestį. Jeigu pilietis atsisako imti pertvarkytą į tvenkinį žemės sklypą arba nesutinka sudaryti šios žemės nuomos sutarties su žuvininkystės tvenkinių naudotojais, ši žemė valstybės išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Pramoninių žuvininkystės tvenkinių sąrašą ir plotus tvirtina Vyriausybė.

Taikant šią normą ginčo teisiniams santykiams, yra svarbūs šie faktai:

1. žemė yra pertvarkyta į tvenkinius, kurie išvadų ir ginčijamų sprendimų priėmimo metu dar nebuvo įrašyti į pramoninių žuvininkystės tvenkinių sąrašą;

2. V. J. nepageidavo, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra perduodant pertvarkytą į tvenkinį žemės sklypą, todėl ši žemė įgyja valstybės išperkamos žemės teisinį statusą ir už ją atlyginama pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnį.

Svarbu pažymėti ir tai, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę, o ne vandens telkinius, atkūrimo sąlygas ir tvarką, todėl įstatymo 16 straipsnis, įvertinant ir įstatymo 12 straipsnio 9 punkto nuostatą, jog žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji yra su įrengtais tvenkiniais ir jeigu ją susigrąžinti pagal šio įstatymo 4 straipsnio 12 dalį atsisako savininkai, taikytinas tokia apimtimi, kiek jame reguliuojamas atlyginimas už valstybės išperkamą žemę, bet ne vandens telkinius.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais:

1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Už miesto teritorijoje esančią žemę (išskyrus už miesto teritorijoje turėtą mišką) mišku neatlyginama;

9) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį - už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį.

Šiuo atveju Vilniaus apskrities viršininko administracija už išperkamą žemę atlygino perduodama vandens telkinį. Vertinant nuosavybės teisių į vandens telkinius atkūrimo teisinį reguliavimą, matyti, kad įstatymų leidėjas nustato teisę susigrąžinti nacionalizuotą vandens telkinį arba gauti lygiavertį vandens telkinį (vandens telkinio plotą) už neišlikusį vandens telkinį, valstybės išperkamą arba vandens telkinį, esantį saugomose teritorijose, jei jo susigrąžinti nepageidaujama. Pripažįstant, jog tų pačių santykių teisinis reguliavimas sudaro vieningą ir darnią sistemą, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatos dėl teisės gauti vandens telkinį už valstybės išperkamą žemę aiškintinos sistemiškai su šio įstatymo 6 straipsnio 1, 2, 3, 4, 7 dalyse įtvirtintomis nuostatomis, kurios taikomos nuosavybės teisėms į vandens telkinius atkūrti. Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 9 punktų taikymo ribos apibrėžiamos Įstatymo 6 straipsnio nuostatų pagrindu, t. y. Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punktu teisė į lygiavertį turėtajam vandens telkinį įgyjama, jei turėtasis vandens telkinys valstybės išperkamas arba neišliko; tuo tarpu pagal Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą perduodamas lygiavertis vandens telkinio plotas už buvusius vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja (vandens telkiniai saugomose teritorijose, į kuriuos suvaržytos teisės numatant jų ribotą tikslinį naudojimą). Kad toks teisės aiškinimas yra teisingas patvirtina ir istorinis bei loginis teisės aiškinimo metodai. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, įsigaliojusio 1997 m. liepos 9 d. (pirmoji redakcija), 16 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta: „Už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama lygiavertį turėtajam žemės, miško (išskyrus už miesto teritorijoje esančią žemę) plotą“. Tos pačios dalies 8 punkte nurodyta, kad neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam vandens telkinys perduodamas už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį. Įstatymo 6 straipsnis jau tuo metu įtvirtino teisę gauti atlyginimą pagal 16 straipsnį ne tik už vandens telkinius, pagal įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, bet ir už vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju (esantys saugomose teritorijose) susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Matyti, jog pastarasis atvejis, kai susigrąžinti vandens telkinį turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja dėl privalomų suvaržymų taikymo saugomoms teritorijoms, išėjo už Įstatymo 16 straipsnio 8 dalies 8 punkto reguliavimo ribų, nes tokie vandens telkiniai pagal Įstatymo 6 straipsnį nėra valstybės išperkami remiantis Įstatymo 13 straipsniu bei nepriskirtini neišlikusiems. Ši teisinio reguliavimo spraga pašalinta 1999 m. gegužės 13 d. įstatymu Nr. VIII-1181, kuriuo Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas (ankstesnės redakcijos 8 dalies 1 punktas) papildytas nuostata dėl teisės gauti lygiavertį vandens telkinio plotą kitais, Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punkte (ankstesnės redakcijos 8 dalies 8 punkte) nenumatytais, atvejais, o minėtoji nesureguliuota teisinė situacija (atsisakymas vandens telkinio saugomoje teritorijoje) kaip tik ir laikytina tokiu atveju. Jau buvo minėta, kad šio ginčo atveju taikytinos atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, o ne vandens telkinius taisyklės, todėl Vladimiras Juškys neturėjo teisinio pagrindo įgyti teisę į vandens telkinį nei pagal Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punktą, nei pagal tos pačios dalies 1 punktą.

Be to, pažymėtina, kad teismų praktiką aiškinant ir taikant nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus bei kitus teisės aktus bylose, kuriose skundžiami individualūs administraciniai aktai, formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris taip pat aiškino Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus, kuriuose tik po jų nacionalizavimo buvo įrengti tvenkiniai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Administracinių teismų praktika 8, p.2006-230).

Kasatoriai neteisingai nurodo, kad iš Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto formuluotės, kad valstybė atlygina už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius, matyti, jog nuosavybės teisių atkūrimo objekto statusas ir jo pasikeitimas yra siejamas ne su nekilnojamojo turto nusavinimo, o su nuosavybės teisių atkūrimo momentu.

Pripažindama nuosavybės atkūrimą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino šiuos teiginius: „Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisės tęstinumą“; „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“. Pasak Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, ta aplinkybė, kad reikėjo spręsti nuosavybės teisių tęstinumo problemą ir balsuoti dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimo, rodo, jog Aukščiausioji Taryba iki nacionalizacijos turėtas nuosavybės teises (konkretaus asmens teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti) laikė neteisėtai nutrauktomis. Nuosavybės teisių tęstinumo nuostatos paskelbimas buvo pagrindas ribotai restitucijai vykdyti, t. y. pažeistoms nuosavybės teisėms apginti įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas). Pripažindama nuosavybės teisės tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. teiginiais faktiškai taip pat konstatavo, kad galimos situacijos, kai neįmanoma viso išlikusio turto grąžinti natūra. Tokiu atveju buvo numatyta galimybė gauti kompensaciją. Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8 d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimai). Minėtų teisių įgyvendinimas buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Jo 1 straipsnyje buvo nurodyta: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“. Taigi Aukščiausioji Taryba šiuo įstatymu pripažino, kad nuosavybės teisės į turtą, nacionalizuotą pagal Lietuvos TSR teisinius aktus ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, turi būti atkuriamos. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje nurodyta, jog „Lietuvos Respublikos Seimas, pabrėždamas, kad tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nuostata - Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama“. Tai reiškia, kad šiame įstatyme įtvirtinta ribota restitucija, t.y. neteisėtai nusavinto nekilnojamojo turto grąžinimas. Neteisėtai nusavintas nekilnojamasis turtas turi būti grąžinamas natūra, o nesant tokios galimybės, – teisingai už jį atlyginama. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos dėl galimybės natūra susigrąžinti išlikusį, tačiau pasikeitusį nekilnojamąjį turtą, nekompensuojant to turto pagerinimo ar pabloginimo (pvz., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalis, 4 straipsnio 10 dalis) arba kompensuojant tokius pagerinimus (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 9 dalis), negali būti aiškinamos kaip nustatančios, jog tais atvejais, kai asmuo, turintis teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį, tačiau pasikeitusį nekilnojamąjį turtą, tačiau nepageidaujantis gauti natūra išlikusio, bet pasikeitusio nekilnojamojo turto, arba kai įstatymų nustatyta, kad toks turtas natūra negrąžinamas, turi būti vertinama, jog iš asmens buvo neteisėtai nusavintas ne tas nekilnojamasis turtas, kuris buvo realiai nusavintas, o tas, kuris yra nuosavybės teisių atkūrimo momentu. Priešingas vertinimas paneigtų restitucijos esmę.

Visais pirmiau išdėstytais motyvais teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus pirmuosius kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė valstybės išperkamo turto teisinį statusą, jo įgijimo ir specialios turto rūšies nustatymą reglamentuojančias Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir kitų su juo susijusių teisės norminių aktų nuostatas, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad atsakovui V. J. grąžintinas nekilnojamasis turtas yra priskirtinas žemei, o ne vandens telkiniui.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą ir antrąjį kasacinio skundo argumentą dėl, kasatorių nuomone, neteisėto ir nepagrįsto Vilniaus AVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 79-8751 panaikinimo motyvuojant pretendentų atkurti nuosavybės teises eiliškumo grupių nustatymo ir kitų pretendentų atkurti nuosavybės teises teisių pažeidimu. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras teisingai nurodo, kad ieškiniu buvo ginčijama ne eiliškumo nustatymo procedūra, o Vilniaus AVA sprendimai atkurti nuosavybės teises, kurie buvo priimti pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, todėl kasatorių argumentai dėl eiliškumo neginčijimo prieštarauja bylos medžiagai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad prašymą Trakų žemėtvarkos skyriui V. J. padavė tik 2000 m. rugsėjo 10 d. (T. 1, b.l. 186), išvados gautos 2000 m. rugpjūčio 18 d. (T. 2, b.l. 166) o žemėnaudos (sklypai Nr. 512-1, 512-2, 512-4, 512-6, 512-7 ir 512-8) jam faktiškai jau buvo suformuotos 2000 m. rugpjūčio ar rugsėjo, o gal net liepos 5-6 dienomis (datos pretendentų gauti žemę pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnį 4 grupės žiniaraštyje taisytos, o visiems tiek prieš V. J., tiek ir po jo įrašytiems 4 grupės pretendentams, ties kuriais datos netaisytos, žemėnaudos suformuotos 2000 m. liepos mėnesį), ir ne kaip 9 ir 10, o kaip 4 eiliškumo grupės pretendentui (T. 2, b.l. 186). Kadangi sklypai V. J. buvo projektuojami tada, kai to negalėjo būti daroma ir jie buvo projektuojami kaip 4, t. y. pirmesnės grupės pretendentui, nei V. J. priklausė pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai sprendė, jog Vilniaus AVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 79-8751 ir 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr.79-8924, kuriais buvo atkurtos V. J. nuosavybės teisės į žemės sklypus žemės ūkio bei miškų ūkio veiklai, buvo priimti pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą. Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 4 grupei priskiriami piliečiai, sutinkantys palaisvinti asmeniniam ūkiui ar valstiečio ūkiui naudojamą žemę, kurią pageidauja susigrąžinti natūra jos savininkai. Vilniaus AVA, priimdama ginčijamus sprendimus, neturėjo duomenų, kad V. J. atitinka Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytus reikalavimus (pažymėtina, kad tokie duomenys nebuvo pateikti ir bylą nagrinėjant teismuose), todėl Vilniaus AVA 2000 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 79-8751 ir 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr.79-8924 yra neteisėti individualūs administraciniai teisės aktai, kadangi priimti neteisingai taikant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą reglamentuojančias teisės normas. Individualūs administraciniai teisės aktai, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės, priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, pažeidžia teises kitų asmenų, turėjusių teisę atkurti nuosavybės teises pirmesne eile, kadangi iš jų atimama teisė pirmesniems išreikšti valią dėl pageidaujamo ekvivalentine natūra gauti sklypo pasirinkimo. Be to, tokiais individualiais administraciniais aktais yra pažeidžiamas ir viešas interesas, kuris šiuo atveju pasireiškia skaidriu nuosavybės teisių atkūrimo proceso užtikrinimu pasirenkant pageidaujamą gauti ekvivalentine natūra sklypą. Kasatoriai neteisingai vertina, jog nuosavybės teisių V. J. atkūrimo proceso skubotumas negali būti vertinamas kaip šio proceso neteisėtumą liudijanti aplinkybė, nes taip, kasatorių teigimu, valstybės institucijos tik vykdė savo prisiimtus įsipareigojimus dėl nacionalizuoto turto sugrąžinimo. Teisėjų kolegija sutinka, kad valstybės institucijos operatyviai ir nevilkindamos privalo vykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus dėl nacionalizuoto turto sugrąžinimo, tačiau jos, kaip viešojo administravimo subjektai negali pažeidinėti nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų imperatyvių viešosios teisės normų, nes taip gali būti pažeidžiamos asmenų teisės ar įstatymų saugomi interesai. Įvertinus kitų šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad sklypų V. J. projektavimą skubos tvarka ir nuosavybės teisių atkūrimą per itin trumpą laiką apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai vertino kaip aplinkybes, patvirtinančias V. J. nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumą.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą ir trečiąjį kasacinio skundo argumentą dėl, kasatorių nuomone, neteisingo teisės normų taikymo ir aiškinimo, dėl ko apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovai S. Ž., M. I., M. I. ir N. I. yra nesąžiningi įgijėjai. Teisėjų kolegija sutinka su kasatorių teiginiu, kad pagal nustatytas šioje byloje aplinkybes atsakovų S. Ž., M. I., M. I. ir N. I. nežinojimas ar nesidomėjimas V. J. nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybėmis negali būti įvertintas kaip minėtų atsakovų nerūpestingumas ir neatidumas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes (atsakovo V. J. sklypų perleidimas artimais giminystės ryšiais su juo ar jo sutuoktine susijusiems asmenims už daug mažesnę kainą negu vidutinė jų rinkos vertė, taip pat skubus kelių sandorių, kuriuose pagal įgaliojimą pardavėjų vardu veikė pats atsakovas V. J., sudarymas vienas paskui kitą perleidžiant turtą dar toliau, atsakovai M. I., M. I. ir N. I. gyvena toli nuo Trakų rajono, kuriame yra jiems pagal sandorius parduoti ginčo sklypai), laikydamasis vieningos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos civilinėse bylose dėl turto įgijėjų sąžiningumo (nesąžiningumo) kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2005 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-274/2005), teisingai sprendė, kad byloje surinkti įrodymai paneigia ginčo turto įgijėjų – atsakovų S. Ž., M. I., M. I. ir N. I. sąžiningumo prezumpciją, todėl jiems negali būti taikoma CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta gynyba. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją taikė ne tik atsakovo V. J. seseriai S. Ž., bet ir kitiems atsakovams, kurie nėra artimi atsakovo V. J. giminaičiai, bet su V. J. susiję svainystės ryšiais (sutuoktinės Z. J. motinai M. I., tėvui M. I. ir broliui N. I.). Kasatoriai teisingai nurodo, kad nesąžiningumo prezumpciją įtvirtinanti CK 6.67 straipsnio 1 punkto norma nustato bendrosios sąžiningumo prezumpciją įtvirtinančios taisyklės išimtį kreditoriaus interesų gynimo teisiniams santykiams, todėl ji negali būti taikoma plečiamai (CK 1.8 straipsnio 3 dalis) ir kitiems teisiniams santykiams, įskaitant ir vindikacijos klausimo išsprendimą. CK 6.67 straipsnio 1 punkto nuostata, būdama specialioji norma, taip pat negali būti aiškinama plečiamai. Tačiau kasatoriai neteisingai aiškina šią normą teigdami, kad ji negali būti taikoma svainystės santykiais susijusiems asmenims. Toks kasatorių aiškinimas neatitinka CK 1.9 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintų Civilinio kodekso aiškinimo principų. Aiškinimas, kad CK 6.67 straipsnio 1 punkto nuostata yra taikoma ir kai kuriais svainystės santykiais susijusiems asmenims, nelaikytinas plečiamuoju. CK 1.9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekiant užtikrinti šio kodekso vientisumą ir atskirų struktūrinių dalių suderinamumą, taikant jo normas jos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą bei struktūrą, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nustatant taikomos normos tikrąją prasmę, atsižvelgiama į šio kodekso ir aiškinamos normos tikslus bei uždavinius. CK 6.67 straipsnio 1 punkte, nustatančiame, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais neįtvirtintas baigtinis asmenų, įvardijamų kaip artimi giminaičiai, sąrašas. Dėl to aiškinant šią teisės normą svarbu nustatyti, asmenis, kurie šios normos prasme laikytini kitais artimais giminaičiais. Artimųjų giminaičių sąvoka pateikiama CK 3.135 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Tačiau artimųjų giminaičių sąvoką tiesiogiai galima išvesti iš draudimą tuoktis artimiesiems giminaičiams įtvirtinančios CK 3.17 straipsnio normos, kad draudžiama tuoktis tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams su seserimis, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais. Šioje normoje artimųjų giminaičių sąrašas išplečiamas per giminystės laipsnius, o taip pat artimaisiais giminaičiais įvardijami netgi kraujo ryšiais nesusiję asmenys. Iš to darytina išvada, jog netgi toje pačioje CK knygoje (šeimos teisinius santykius reglamentuojanti CK 3 knyga) įtvirtintos teisės normos, priklausomai nuo reguliuojamų santykių ypatumų ir reguliavimu siekiamų tikslų, skirtingai apibrėžia artimųjų giminaičių sąvoką. CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta teisės norma aiškintina atsižvelgiant į CK 1.9 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintus Civilinio kodekso aiškinimo principus bei taikant ne tik lingvistinį (verbalinį), bet ir sisteminį, loginį, teleologinį teisės aiškinimo metodus. CK 6.67 straipsnis yra CK Šeštosios knygos VI skyriuje, reglamentuojančiame kreditoriaus interesų gynimą. Šiuo straipsniu įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, kuri yra daiktinėje teisėje įtvirtintos turto valdytojo sąžiningumo prezumpcijos išimtis (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Šia išimtimi įstatymų leidėjas siekė palengvinti kreditoriaus, kuris nėra sandorio šalis, padėtį. Tačiau nesąžiningumo prezumpcija neabejotinai gali būti nuginčyta, jeigu sandorio šalys įrodys buvusios sąžiningos. CK 6.67 straipsnio 1 punkte, kuriame pateiktas nebaigtinis artimųjų giminaičių sąrašas, taip pat nurodytas ir sutuoktinis. Sutuoktinius sieja santuoka, bet ne giminystės ar svainystės ryšiai. Tačiau sutuoktinių, kaip nesusijusių giminystės ryšiais asmenų, santuoka lemia svainystės ryšių atsiradimą, nes pagal CK 3.136 straipsnį svainystė - santykis tarp vieno sutuoktinio ir antro sutuoktinio giminaičių (posūnio, podukros, patėvio, pamotės, uošvės, uošvio, žento, marčios ir t. t.) bei tarp abiejų sutuoktinių giminaičių (vyro brolio ar sesers ir žmonos brolio ar sesers, vyro tėvo ar motinos ir žmonos tėvo ar motinos ir t. t.). Dėl to darytina išvada, kad į CK 6.67 straipsnio 1 punkte vartojamą kitų artimųjų giminaičių sąvoką patenka ne tik CK 3.135 straipsnyje išvardyti giminystės ryšiais susiję asmenys, bet ir asmenys, kuriuos sieja artimi ryšiai, atsiradę dėl to, kad artimais giminystės ryšiais nesusiję asmenys sudarė santuoką. Tokie asmenys pagal CK 3.136 straipsnį yra svainystės ryšiais susiję asmenys. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ryšiai turi būti artimi, darytina išvada, jog į CK 6.67 straipsnio 1 punkte vartojamą kitų artimų giminaičių sąvoką patenka tik artimais svainystės ryšiais susiję asmenys.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą ir ketvirtąjį kasacinio skundo argumentą dėl šioje byloje esančio CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo, nes, kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas išsprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų (T. B., V.P. B., A. B., R. K., R. K. bei R. S.) teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į kasacinį skundą atsakovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pateiktu argumentu, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi pripažinus niekiniais ir negaliojančiais pirkimo-pardavimo sandorius, sudarytus atsakovų ir T. B., V.P. B., A. B., R. K., R.K. bei R. S., klausimas dėl šių į bylos nagrinėjimą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų nebuvo išspręstas, ir kasatorių skundžiama nutartis neturės įtakos šių asmenų teisinei padėčiai – jie taip ir liks įgyto turto savininkais, pasikeis tik įgijimo pagrindas, kuris neturi įtakos jų teisėms ir pareigoms.

Dėl šių teisės aiškinimo argumentų atsakovų V. J., S. Ž., M. I., M. I., N. I. ir Z. J. kasacinis skundas atmetamas, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Egidijus Laužikas

Algirdas Taminskas