Civilinė byla Nr. e3K-3-204-378/2017
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-00127-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.27
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tiekimo projektai“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tiekimo projektai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelna“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ekspeditoriaus atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 157,68 Eur žalos atlyginimo ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovė, gavusi duomenų, kad atsakovės atgabentos prekės yra pažeistos, su pretenzija kreipėsi į atsakovę. Atsakovė nurodė, kad ieškovė turi kreiptis į siuntėją. Ieškovės tvirtinimu, atsakovei atsakomybė turi būti taikoma ir dėl jos pasitelktų trečiųjų asmenų veiksmų, nes už prekių gabenimą buvo sumokėta būtent atsakovei. Konosamente atsakovė nurodyta kaip vežėja. Ekspeditoriaus civilinė atsakomybė yra platesnė nei vežėjo, ekspeditorius užsakovui atsako ir už trečiuosius asmenis.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 6 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovei iš atsakovės priteisė 157,68 Eur žalos atlyginimo ir 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nurodė, kad prekių perdavimo sandėlyje Vilniuje nustatyta prekių pakuotės pažeidimų, apatinėje konteinerio dalyje esančios dėžės buvo šlapios. 2015 m. lapkričio 4 d. ir 2015 m. lapkričio 11 d. aktai patvirtina, kad prekių pakuotės buvo pažeistos, 9 dėžės, kuriose buvo prekės (iš viso apie 108 vienetai), sušlapo. Prekės tapo netinkamos parduoti, todėl ieškovė patyrė 157,68 Eur žalą.
Teismas pabrėžė, kad tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą vežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis laikytinas vežėju Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) konvencijos (toliau – CMR konvencija) prasme. Kai tarp siuntėjo ir ekspeditoriaus yra sudaryta krovinio vežimo sutartis, ekspeditorius įsipareigoja būti tiek tarpininkas, tiek vežėjas ir prisiima atsakomybę užsakovui už vežimą, nepriklausomai nuo to, ar jis prekes veš savo pastangomis ar pasitelks kitą asmenį faktiniam kroviniui pervežti.
Teismas nustatė, kad byloje esantys įrodymai patvirtino, jog ieškovė patyrė 157,68 Eur žalą, nes atvežtos prekės buvo sugadintos ir nebuvo galimybės jų parduoti.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 13 d. sprendimu jį tenkino, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. galutinį sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš esmės tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad jos sudarė ekspedijavimo sutartį, tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar ekspeditorius, pavesdamas krovinį vežti trečiajam asmeniui, yra vežėjas ir jam kyla atsakomybė atlyginti žalą už vežimo metu sugadintas prekes.
UAB „Gelna“ ekspedijavimo paslaugų bendrųjų sąlygų 5.1 punkte nustatyta, kad už netinkamą ekspedijavimo sutarties vykdymą ekspeditorius atlygina užsakovo nuostolius, jeigu tai įvyko dėl jo kaltės, 5.5 punkte nustatyta, kad ekspeditorius nelaikomas atsakingu kaip vežėjas, jeigu krovinio gabenimo dokumentuose ekspeditorius nenurodytas kaip vežėjas, o 5.9 punkte nurodyta, kad ekspeditorius neatsako už trečiųjų šalių veikas.
Teismas iš konosamento 1 punkto nustatė, kad nagrinėjamu atveju vežėja yra ne UAB „Gelna“, o „Shenzhen Hunicorn Freight Service Co., Ltd.“.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju vyko ne tarptautinis krovinio gabenimas sausumos keliais pagal CMR konvencijos nuostatas, bet tarptautinis gabenimas jūra, kuriam CMR konvencija netaikoma. Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustato, kad kroviniai jūra vežami vadovaujantis 1924 m. Tarptautine konvencija dėl teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Hagos taisyklės), iš dalies pakeista 1968 m. Briuselio protokolu, iš dalies pakeičiančiu Tarptautinę konvenciją dėl kai kurių teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Visbiu taisyklės), ir iš dalies pakeista Protokolu (protokolas dėl SST), iš dalies pakeičiančiu 1924 m. rugpjūčio 25 d. Tarptautinę konvenciją dėl kai kurių teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Hagos taisyklės), iš dalies pakeistą 1968 m. vasario 23 d. protokolu (Visbiu taisyklės). Šiuo atveju vežėjo atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.826 straipsnio 2 dalį taikytinos Hagos-Visbiu taisyklės ir konosamento sąlygos.
Teismas pabrėžė, kad pagal konosamento 10 punktą vežėjas neatsako už krovinio praradimą ar jam padarytą žalą, jeigu konteineris buvo pakrautas ne vežėjo ar jo vardu, taip pat jeigu toks konteineris buvo pristatytas gavėjui su nepažeista plomba, be to, siuntėjo patikrinto konteinerio naudojimas laikomas prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymu, kad konteineris tinkamas ir be trūkumų.
Teismas nenustatė duomenų, kad krovinys į konteinerį buvo pakrautas vežėjo, konteineris pristatytas ieškovei su nepažeista plomba, taigi už krovinio pakrovimą atsako krovinio siuntėjas, todėl padarė išvadą, kad ir ekspeditorius, nesant jo tiesioginės kaltės už krovinio sugadinimą, neprivalo atlyginti ieškovės patirtos žalos (CK 6.826 straipsnio 2 dalis).
Į bylą nebuvo pateiktas CMR važtaraštis, patvirtinantis krovinio vežimo sausumos keliais sutarties sudarymo faktą ir turinį (CMR konvencijos 4 straipsnis, CK 6.808 straipsnio 2 dalis), kuriame ieškovė būtų nurodyta kaip vežėja, be to, ekspedijavimo sutartyje nenurodyta, kad ekspedijavimo sutarčiai taikomos CMR konvencijos nuostatos, todėl ieškovės argumentai dėl CMR konvencijos taikymo šioje byloje laikytini nepagrįstais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad ekspeditoriaus ir krovinio gavėjo ar siuntėjo sudarytoje sutartyje nurodymas, jog ekspeditorius veikia tik kaip ekspeditorius ir vežimo paslaugų neteikia, nėra sąlyga vertinti, kad jis neatsako už gabenamą krovinį. Vežėjo nurodymas važtaraštyje yra tik vienas iš kriterijų, kuriais reikia vadovautis nustatant, kas iš šių teisinių santykių dalyvių yra vežėjas (pagal CMR konvenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2006).
Klaipėdos apygardos teismo argumentas, kad už krovinio pakrovimą atsako krovinio siuntėjas, prieštarauja byloje neginčytinai nustatytoms faktinėms aplinkybėms, jog siuntėjas nėra atsakingas už ieškovės patirtą žalą, be to, pati atsakovė šioje byloje yra pateikusi rašytinius įrodymus, kad krovinys buvo pakrautas į švarų ir tvarkingą konteinerį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2007 yra vienintelė nutartis, kuria rėmėsi Klaipėdos apygardos teismas, nors jos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.
Klaipėdos apygardos teismo argumentas, kad tai, jog atsakovė konosamente (Bill of Lading) neįrašyta kaip vežėja, yra teisinis pagrindas atsakovę atleisti nuo atsakomybės, leidžia ekspeditoriui išvengti atsakomybės apskritai. Krovinio pažeidimo atveju ir ekspeditoriui įrodžius, kad sutartis pažeista dėl to, jog buvo neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta vežimo sutartis, ekspeditoriaus atsakomybė negali būti paneigta, nes ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui nustatoma pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui atsako atitinkamas vežėjas (CK 6.826 straipsnio 2 dalis).
Atsakovės atsisakymas atlyginti sutarties vykdymo metu ieškovės patirtus nuostolius yra nepagrįstas, kadangi iki šiol, vykdant tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas, atsakovė atlygindavo ieškovės prekių vežimo metu patirtus nuostolius. Šias aplinkybes teismas turėjo vertinti kaip konkliudentinius veiksmus sutartiniams teisiniams santykiams pagrįsti, tačiau to neatliko.
Klaipėdos apygardos teismas nepagrindė, kodėl, kroviniui vežti pasitelkiant įvairias transporto rūšis (krovinys vežamas maršrutu Čingdao–Klaipėda–Vilnius) ir krovinį gabenant sausuma, netaikytinos CMR konvencijos nuostatos.
Atsižvelgiant į CK 6.826 straipsnį, ekspeditoriaus civilinė atsakomybė pagal nacionalinę teisę yra netgi platesnė nei vežėjo, ir tik tais atvejais, jeigu ekspeditorius įrodo, kad ekspedicijos sutartis pažeista dėl ekspeditoriaus pasitelkto vežėjo kaltės, ekspeditoriaus atsakomybė prilyginama vežėjo atsakomybei (CK 6.819–6.820 straipsniai).
Krovinio ekspedijavimo teisiniuose santykiuose sukuriama atsakomybės sistema, pagrįsta tuo, kad ekspeditorius už trečiųjų asmenų veiksmus užsakovui yra atsakingas pagal tokias pat taisykles, kurios būtų taikomos, jeigu sutartis dėl paslaugų teikimo su trečiaisiais asmenimis būtų sudaręs asmeniškai užsakovas (CK 6.38 straipsnio 4 dalis, 6.257, 6.828 straipsniai).
Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė ieškovės kasacinį skundą prašo atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Logiškai ir sistemiškai aiškinant CK 6.826 straipsnio 1 ir 2 dalis, pastaroji turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kada ekspeditoriaus atsakomybės sąlygos nėra aptartos ekspedijavimo sutartimi.
Nors, kaip nurodyta kasaciniame skunde, nesutampa apeliacinės instancijos teismo nagrinėtos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2007, kuria skundžiamame sprendime pasirėmė apeliacinės instancijos teismas, ratio decidendi, tačiau apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai pasirėmė kasacinio teismo praktikoje suformuluota teisės taikymo taisykle, pagal kurią nenustačius vežėjo atsakomybės sąlygų atitinkamas ekspeditorius taip pat nelaikomas atsakingu užsakovui.
Nagrinėjamu atveju vyko ne tarptautinis krovinio gabenimas sausumos keliais pagal CMR konvencijos nuostatas, bet tarptautinis gabenimas jūra, kuriam taikomas visai kitas teisinis režimas. CMR važtaraštis, patvirtinantis krovinio vežimo sausumos keliais sutarties sudarymo faktą ir turinį (CMR konvencijos 4 straipsnis, CK 6.808 straipsnio 2 dalis), kuriame atsakovė būtų nurodyta kaip vežėja, į bylą nebuvo pateiktas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178, 185 straipsniai). Byloje taip pat nebuvo nustatytos sąlygos, pagal kurias ieškovės krovinio gabenimui galėtų būti taikoma CMR konvencija (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 1 dalis). Pati ieškovė į bylą pateikė konosamentą, patvirtinantį vežimo jūra sutarties sudarymo faktą ir turinį (Prekybinės laivybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Hagos-Visbiu taisyklėmis (Prekybinės laivybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CMR konvencijos taikymo
Nagrinėjamoje byloje iš esmės sprendžiami klausimai dėl tarptautinį krovinių vežimą reglamentuojančių teisės aktų taikymo ir ekspeditoriaus atsakomybės už kroviniui padarytą žalą.
Ieškovė byloje (krovinio gavėja) siekia prisiteisti žalos atlyginimą iš atsakovės, su kuria yra sudariusi krovinių ekspedijavimo sutartį; žala padaryta kroviniui gabenant jį maršrutu Čingdao (Kinija)–Klaipėda–Vilnius. Ieškovei į sandėlį Vilniuje buvo pristatytos prekės su pažeista (sušlapusia) pakuote, todėl nebetinkamos parduoti. Apžiūrėjus konteinerį užfiksuota, kad vienas jo dugno kampas nesandarus, todėl į konteinerio vidų pateko vandens ir buvo pažeista prekių pakuotė.
Ieškovės teigimu, visą vežimą maršrutu Kinija–Klaipėda–Vilnius organizavo atsakovė, ieškovė nėra sudariusi jokių sutarčių su atskirais vežėjais, todėl būtent atsakovė turi atlyginti ieškovei patirtą žalą, o pati gali šios žalos atlyginimo reikalauti iš asmenų, su kuriais buvo sudariusi sutartis. Ieškovė, be kita ko, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusia su ekspeditoriaus atsakomybės klausimu pagal CMR konvenciją). Atsakovė nesutinka, kad vežimui nagrinėjamoje byloje taikytinos CMR konvencijos nuostatos, nes vyko ne tarptautinis vežimas keliais, o krovinio vežimas jūra, be to, atsakovė nesutinka atlyginti žalos, nes pagal ekspedicijos sutarties nuostatas nėra atsakinga už vežėjo padarytą žalą, jei vežimo dokumentuose nėra įvardijama kaip vežėja.
Taigi, nagrinėjamoje byloje pirmiausiai keliamas klausimas dėl galimybės taikyti CMR konvencijos nuostatas santykiams, kai vežimas vykdomas iš dalies jūra Kinija–Lietuva (Klaipėda) keliant ne visą automobilį, o tik jūrinį konteinerį, ir iš dalies keliais Klaipėda–Vilnius (t. y. valstybės viduje).
Pažymėtina, kad, Jungtinių Tautų interneto tinklalapyje pateikiamais duomenimis, Kinija nėra prisijungusi prie CMR konvencijos, tačiau Lietuva yra šios konvencijos dalyvė. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ši konvencija yra taikoma transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijoje ir kai bent viena iš šalių yra konvencijos narė. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant šį teisės aktą pažymima, kad CMR konvencija yra tarptautinė sutartis, kuri reglamentuoja klausimus, susijusius su kelių transporto priemonėmis už užmokestį vežamo krovinio sutartimis, kai bent viena iš krovinio siuntėjų ir gavėjų yra skirtingų šalių teritorijose ir bent viena iš jų yra CMR konvencijos narė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017, 11 punktas).
Taigi, lingvistiškai aiškinant nutarties 22 punkte nurodytą nuostatą, būtinosios CMR konvencijos taikymo sąlygos yra: a) krovinio vežimas kelių transporto priemonėmis; b) tokio vežimo vykdymas, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingose valstybėse. CMR konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje papildomai nurodyta, kad ši konvencija taikoma visam vežimui tais atvejais, kai transporto priemonė su kroviniu dalį kelio vežama jūra, geležinkeliu, vidaus vandens keliu ar oro transportu, išskyrus konvencijos 14 straipsnyje nustatytus atvejus, ir krovinys neperkraunamas iš transporto priemonės.
1975 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) komentare (toliau – ir CMR komentaras) pažymėta, kad, išskyrus CMR konvencijos 2 straipsnyje nurodytą galimybę, konvencijos taikymui yra svarbu, kad visas vežimas būtų vykdomas keliais. Jei vežimo metu vėliau yra naudojamos kitos transporto priemonės, tai CMR konvencija taikoma iki momento, kai krovinys perkeliamas iš kelių transporto priemonės į kitą transporto priemonę ir taip baigiamas krovinio gabenimas keliais. Jei vėliau krovinys vėl perkeliamas į kelių transporto priemonę, tai CMR konvencija vėl taikoma šiai (tolesnei) vežimo atkarpai, jei vežimas yra tarptautinis, kaip suprantama pagal šią konvenciją. Komentare taip pat nurodoma, kad tokiu atveju kita transporto priemone krovinį gabenantis vežėjas bus atsakingas pagal šiai vežimo rūšiai taikytinas taisykles (26 punktas). Pateikiant aiškinimą dėl CMR konvencijos 2 straipsnio, komentare aiškiai nurodoma, kad konvencija nėra taikoma tiems atvejams, kai konteineris pirmiausiai vežamas kelių transporto priemone, po to perkraunamas į kitą transporto priemonę, o vežimo pabaigoje – vėl į kelių transporto priemonę, nes pats konteineris nėra kelių transporto priemonė. Kad CMR konvencija būtų taikoma, vežimo kelių transporto priemone objektu turėtų būti krovinys, o vežimo kitomis transporto priemonėmis objektu turėtų būti vežimo keliais transporto priemonė su joje ar „ant jos“ pakrautu kroviniu (51–52 punktai).
Iš esmės analogiškas minėtų nuostatų aiškinimas pateikiamas ir doktrinoje. Nurodoma, kad CMR konvencijos taikymas priklauso nuo to, ar pradedant naują vežimo etapą krovinys perkeliamas iš vienos transporto priemonės į kitą. CMR konvencija taikoma, kai kita transporto priemone (keltu, geležinkeliu) siunčiama visa kelių transporto priemonė su kroviniu (pvz., visas vilkikas su prekėmis arba vilkiko priekaba su prekėmis (be paties vilkiko), tačiau netaikoma tais atvejais, kai krovinys iš vienos transporto priemonės perkeliamas į kitą. Viename iš doktrinos šaltinių pateikiamas paaiškinimas, kad krovinio perkėlimas iš vienos transporto priemonės į kitą yra būtent ta stadija, kur dažniausiai padaroma žala kroviniui, todėl atsakomybės režimas pagal CMR konvenciją turėtų būti taikomas tik tais atvejais, kai toks perkrovimas nevyksta (žr., pvz., Clarke, M.; Yates, D. Contracts of Carriage by Land and Air. London: 2008, p. 18–20; Hoeks, M. Multimodal Transport Law. Netherlands: 2010, p. 196–200).
Ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl CMR konvencijos netaikymo šioje byloje, teigia, jog krovinys buvo gabenamas įvairiomis transporto priemonėmis, taip pat ir sausuma. Atsakydama į šiuos ieškovės argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos aplinkybės savaime nėra pakankamos CMR konvencijos nuostatoms taikyti, jeigu nėra nustatytos šios nutarties 23 punkte nurodytos aplinkybės, kurių šioje byloje ieškovė neįrodinėjo ir teismai tokių aplinkybių nenustatė. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes (byloje pateiktas ne CMR važtaraštis, o konosamentas; krovinio vežimas keliais vyko tik vienos valstybės teritorijoje (t. y. Lietuvoje maršrutu Klaipėda–Vilnius), sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad CMR konvencija nėra taikoma nagrinėjamoje byloje.
Dėl Hagos-Visbiu taisyklių taikymo
Prekybinės laivybos įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad „šis įstatymas reglamentuoja santykius, atsirandančius vežant jūrų laivais krovinius, keleivius ir bagažą, nustato <...> kitus civilinius teisinius santykius, susijusius su laivyba jūra tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“.
Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. IX-1682 ratifikavo 1979 m. gruodžio 21 d. Briuselyje priimtą Protokolą (Protokolas dėl SST), iš dalies pakeičiantį 1924 m. rugpjūčio 25 d. Tarptautinę konvenciją dėl kai kurių teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Hagos taisyklės), iš dalies pakeistą 1968 m. vasario 23 d. protokolu (Visbiu taisyklės). Pagal Protokolo dėl SST 6 straipsnio 2 dalį, kai protokolą ratifikuoja valstybė, kuri nėra Konvencijos Šalis, tai prilygsta Konvencijos ratifikavimui, todėl, ratifikuodama Protokolą dėl SST, Lietuva atitinkamai ratifikavo ir Hagos taisykles, iš dalies pakeistas Visbiu taisyklėmis. Hagos-Visbiu taisyklės nagrinėjamoje byloje taikomos vadovaujantis Prekybinės laivybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi.
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad Hagos-Visbiu taisyklės skirtos normoms, susijusioms su konosamentais, vienodinti, jose nustatytos jūrų vežėjo pareigos, vežėjo atsakomybė siuntėjui. Vežėju laikomas laivo savininkas ar frachtuotojas, sudarantis vežimo sutartį su siuntėju (1 straipsnio a punktas). Taisyklėse nustatytos vežėjo pareigos, jo atsakomybė, atleidimo nuo atsakomybės pagrindai, galimybė vežėjui naudotis Taisyklėse numatytomis gynybos priemonėmis ir atsakomybę ribojančiomis nuostatomis dėl jam pareikšto ieškinio dėl vežimo sutartyje nurodytų prekių praradimo ar sugadinimo, nepriklausomai nuo to, ar ieškinys grindžiamas sutartimi ar deliktu (3–4bis straipsniai). Pagal 2 straipsnį būtent vežėjas pagal kiekvieną vežimo jūra sutartį yra įpareigotas laikytis Hagos-Visbiu taisyklėse nustatytų pareigų, jis turi teisę naudotis Taisyklėse įtvirtintomis teisėmis ir imunitetais prekių pakrovimo, tvarkymo, sukrovimo, vežimo, saugojimo, priežiūros ir iškrovimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41-690/2016, 25 punktas).
Doktrinoje nurodoma, kad Hagos-Visbiu taisyklės yra dokumentinio taikymo tipo, t. y., nesant šalių susitarimo dėl Taisyklių taikymo, jos taikomos tik tais atvejais, kai išduodamas vežimo sutartį patvirtinantis konosamentas ar kitas panašus nuosavybę patvirtinantis dokumentas. Būtent minėtų dokumentų egzistavimas suponuoja vežimo jūra sutarties sudarymą tarp jūrinio vežėjo ir siuntėjo (žr., pvz., Hoeks, M. Multimodal Transport Law, The Law Applicable to the Multimodal Contract for the Carriage of Goods. Kluwer Law International, 2010, p. 300, 311, 313–316; Sinkevičius, E. Krovinių vežimo dokumentai, jų funkcijos ir teisinė reikšmė. Jurisprudencija, 2008 1(103), p. 47; kt.).
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas, ar ekspeditorius, pavesdamas krovinį vežti trečiajam asmeniui už užmokestį, yra vežėjas ir ar jam tokiu atveju kyla atsakomybė atlyginti žalą už vežimo metu sugadintas prekes. Krovinių ekspedicijos sutartyje yra nustatomi ekspeditoriaus įsipareigojimai užsakovo lėšomis teikti arba organizuoti paslaugas, susijusias su krovinių vežimu, taip pat gali būti įtvirtinamos kitos su krovinių vežimu susijusios pareigos (CK 6.824 straipsnis). Ekspeditorius už netinkamą ekspedijavimo sutarties vykdymą arba jos pažeidimą atsako pagal sutarties nuostatas (CK 6.826 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad šalių ekspedijavimo sąlygų 5.1 punkte nurodyta, jog už netinkamą ekspedijavimo sutarties vykdymą ekspeditorius atlygina užsakovo nuostolius, jeigu tai įvyko dėl jo kaltės, 5.5 punkte nurodyta, kad ekspeditorius nelaikomas atsakingu kaip vežėjas, jeigu krovinio gabenimo dokumentuose ekspeditorius nenurodytas kaip vežėjas, 5.9 punkte nustatyta, kad ekspeditorius neatsako už trečiųjų šalių (pvz., vežėjų, sandėlininkų, stividorų, uosto administracijos, kitų ekspeditorių) veikas. Iš konosamento nuostatų matyti, kad vežėjas nagrinėjamu atveju yra ne atsakovė, o „Shenzhen Hunicorn Freight Service Co., Ltd“.
CK 1.106 straipsnio 1 dalyje konosamentas apibrėžtas kaip vertybinis popierius, įrodantis sutarties sudarymo faktą ir patvirtinantis jo turėjo teisę gauti konosamente nurodytus daiktus (krovinį) bei jais disponuoti. Taigi, pirma, konosamentas patvirtina vežimo sutarties sudarymo faktą, antra, konosamentą turinčio asmens teisę gauti krovinį ir juo disponuoti, t. y. įgalina konosamento turėtoją atsiimti prekes jų pristatymo vietoje, perduoti prekes kitam asmeniui konosamentą indosuojant ar kitais būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41-690/2016, 35 punktas). Kaip nurodyta šios nutarties 32 punkte, atsakovė nėra konosamente nurodyta kaip vežėja, todėl pagal šalių sudarytos ekspedijavimo sutarties nuostatas nėra atsakinga kaip vežėja.
CK 6.826 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu ekspeditorius įrodo, jog ekspedicijos sutartis pažeista dėl to, kad buvo neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta vežimo sutartis, tai ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui (užsakovo klientui) nustatoma pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui atsako atitinkamas vežėjas. Kaip nurodyta šios nutarties 29 punkte, nagrinėjamoje byloje taikomos Hagos-Visbiu taisyklės, kuriose yra nustatytos jūrinių vežėjų pareigos bei atsakomybė krovinio siuntėjui. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad vežėjo atsakomybės pagrindai yra aptarti konosamento sąlygose, ir byloje nustatytų aplinkybių pagrindu sprendė, jog byloje nėra nustatytos aplinkybės, kurios suponuotų vežėjo atsakomybę už kroviniui padarytą žalą, o tokiu atveju ir atsakovė (ekspeditorė) neturi pagrindo atlyginti ieškovei patirtos žalos (CK 6.826 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ekspeditoriaus atsakomybę, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl šis paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinio skundo netenkinant, ieškovė neturi teisės į kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Atsakovė pateikė prašymą atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė, todėl jos atsakovei nepriteistinos.
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nesiekia 3 Eur ir tai yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.). Todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimas valstybės naudai iš ieškovės nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
Sigita Rudėnaitė
