Dėl teisės normų, reglamentuojančių pranešimą skolininkui apie įvykusį reikalavimo teisės perleidimą ir pradinio kreditoriaus pabaigos reikšmę įgyvendinant perleistą reikalavimo teisę, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-203-686/2017

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04556-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekologinė linija“ teisų perėmėjos ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Teisės ir audito biuro kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekologinė linija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus Hronas“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių pranešimą skolininkui apie įvykusį reikalavimo teisės perleidimą ir pradinio kreditoriaus pabaigos reikšmę įgyvendinant perleistą reikalavimo teisę, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė UAB „Ekologinė linija“ prašė dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovės UAB „Alytaus Hronas“ 29 538,32 Eur skolą ir 12 923,02 Eur palūkanas, 6 procentų procesines palūkanas.

Ieškinio reikalavimas grindžiamas BUAB „Hronas“ ir atsakovės UAB „Alytaus Hronas“ 2009 m. balandžio 29 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartimi ir vėliau sudarytomis reikalavimo perleidimo sutartimis.

Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 30 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

Atsakovė pateikė prieštaravimus, prašydama panaikinti preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti, nurodė, kad ieškinio reikalavimas pareikštas pasibaigusios prievolės pagrindu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 16 d. galutiniu sprendimu panaikino 2015 m. lapkričio 30 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmetė.

Nustatyta, kad atsakovės UAB „Alytaus Hronas“ ir UAB „Hronas“ 2009 m. balandžio 29 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Alytaus Hronas“ liko skolinga UAB „Hronas“ 101 989,91 Lt (29 538,32 Eur) sumą ir įsipareigojo ją grąžinti, kreditorei pageidaujant, gaminiais ar atlikdama paslaugas (montavimo darbus) (sutarties 7 punktas). BUAB „Hronas“ ir UAB „Semeta“ 2012 m. rugpjūčio 29 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią BUAB „Hronas“ perleido, o UAB „Semeta“ perėmė visas BUAB „Hronas“ reikalavimo teises į BUAB „Hronas“ debitorius. UAB „Semeta“ 2015 m. rugsėjo 11 d. reikalavimo perleidimo sutartimi 29 538,32 Eur reikalavimo teisę perleido ieškovei UAB „Ekologinė linija“.

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi UAB „Hronas“ buvo iškelta bankroto byla, o 2013 m. vasario 5 d. bankrutavusi įmonė likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. UAB „Semeta“ ir ieškovei UAB „Ekologinė linija“ 2015 m. rugsėjo 11 d. sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, UAB „Hronas“ jau buvo likviduota. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.128 straipsnio 3 dalį, juridinį asmenį likvidavus, jo prievolė baigiasi, todėl ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti įvykdyti prievolę pagal reikalavimo perleidimo sutartį, kurios viena šalis jau yra likviduota. Be to, atsakovė įrodė, kad UAB „Alytaus Hronas“ savo prievolę UAB „Hronas“ pagal 2009 m. balandžio 29 d. sutartį įvykdė ir ji yra pasibaigusi (CK 6.123 straipsnio 1 ir 2 punktai). Tai patvirtina sutarties šalių atsiskaitymų nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. suvestinės, 2009 m. gruodžio 31 d. šalių pasirašytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, pagal kurį galutinis saldo – 23 029,20 Lt UAB „Alytaus Hronas“ naudai, bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. nutartimi UAB „Hronas“ bankroto byloje patvirtintas UAB „Alytaus Hronas“ 23 029,20 Lt finansinis reikalavimas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 12 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. galutinį sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. UAB „Semeta“ 2012 m. rugpjūčio 29 d. sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutarties 9 punkte įsipareigojo per 30 dienų nuo nuosavybės teisės perdavimo dienos pranešti skolininkams apie šios sutarties sudarymą ir pateikti jos kopiją ar išrašą, tačiau šios pareigos neįvykdė. Kadangi atsakovė nebuvo informuota apie 2012 m. rugpjūčio 29 d. sutartį, nei ši, nei 2015 m. rugsėjo 11 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis negali būti naudojamos prieš atsakovę.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Byloje nustatyta, kad apie pradinės kreditorės pasikeitimą atsakovė buvo informuota tik 2015 m. rugsėjo 29 d. pranešimu, t. y. jau po UAB „Hronas“ išregistravimo. Jei atsakovė būtų buvusi tinkamai informuota apie reikalavimo teisių perleidimą, ji būtų galėjusi reikšti visus atsikirtimus naujajai kreditorei, įskaitant teisę ginčyti perleistą reikalavimą.

Be to, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė UAB „Alytaus Hronas“ savo prievolę UAB „Hronas“ pagal 2009 m. balandžio 29 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį visiškai įvykdė, todėl prievolė pasibaigė (CK 6.123 straipsnio 1–2 dalys). Kadangi atsakovės prievolės UAB „Hronas“ pasibaigė tinkamu įvykdymu 2009 m., tai 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir 2015 m. rugsėjo 11 d. sudarytomis reikalavimų perleidimo sutartimis perleistas tinkamu įvykdymu pasibaigęs reikalavimas. Ieškovės argumentai dėl atsakovės ir UAB „Hronas“ reikalavimų įskaitymo negalimumo neturi reikšmės, nes šių įmonių tarpusavio prievolės pasibaigė ne įskaitymu, o kitu pagrindu – tinkamu prievolės įvykdymu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 12 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai sprendė, kad aplinkybė, jog pradinė kreditorė BUAB „Hronas“ buvo likviduota, o iki tokio likvidavimo skolininkė (atsakovė) nebuvo informuota apie reikalavimo teisės perleidimą UAB „Semeta“, o vėliau – ieškovei, lemia ieškovės prievolės pasibaigimą atsakovei. Tokia pozicija yra grindžiama CK 6.107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Ieškovės nuomone, CK 6.107 straipsnio 1 dalyje nurodyta teisė gali būti skolininko įgyvendinama nepriklausomai nuo to, ar dar egzistuoja pradinis kreditorius, o pradinio kreditoriaus likvidavimas neturi jokios įtakos reikalavimo perleidimo sutarties galiojimui. Nurodyta skolininko teisė yra siejama ne su pradinio kreditoriaus asmeniu, o su pačiais atsikirtimais, kurie yra nukreipti prieš pradinį kreditorių ir kuriuos perima visi naujieji kreditoriai. CK 6.107 straipsnio nuostata reiškia ne tai, kad skolininkas turi teisę reikšti atsikirtimus pradiniam kreditoriui, o tai, kad skolininkas turi teisę reikšti naujajam kreditoriui tuos pačius atsikirtimus, kuriuos galėjo reikšti pradiniam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2011). Atsakovė CK 6.107 straipsnyje nustatyta teise faktiškai pasinaudojo – nurodė, kad jos prievolė pradinei kreditorei buvo įvykdyta.

CK 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi išregistravus juridinį asmenį (skolininką arba kreditorių). Įstatyme nustatyta išimtis, kada ši taisyklė netaikoma – prievolė nepasibaigia, jeigu prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Reikalavimo perleidėjo prievolės pasibaigia įvykus reikalavimo perleidimui, todėl vėlesnis šio asmens pasibaigimas nebeturi įtakos jo teisėms ir pareigos pagal perleistą reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. kovo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015 nurodė, kad pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius, perdavęs savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo atsiranda naujasis kreditorius. Naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų.

Teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, netinkamai taikė CK 6.109 straipsnį ir nepagrįstai sprendė, kad nepranešimas skolininkui apie reikalavimo perleidimą lėmė tokio reikalavimo perleidimo negaliojimą. Toks pranešimas reikalingas, kad skolininkas sužinotų apie naująjį kreditorių ir įvykdytų prievolę tinkamam kreditoriui. Tokį aiškinimą suponuoja CK 6.101 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad reikalavimą galima perleisti be skolininko sutikimo, ir CK 6.106 straipsnio 1 dalis, nustatanti pasekmes tuo atveju, jeigu apie reikalavimo perleidimą skolininkui nepranešama – laikoma, kad prievolės įvykdymas pradiniam kreditoriui yra tinkamas. Pirmiau nurodyta CK 6.109 straipsnio nuostata nurodo tik momentą, nuo kada skolininkui galioja reikalavimo perleidimas, t. y. nuo kada skolininkas savo prievolę turi vykdyti naujajam kreditoriui. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų dvigubo apmokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2013). Ieškovė 2015 m. rugsėjo 29 d. pranešimu informavo atsakovę apie perleistą reikalavimo teisę, todėl ji privalėjo vykdyti prievolę ieškovei.

BUAB „Hronas“ ir atsakovės vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas įvyko 2009 m. gruodžio 31 d., šalims pasirašius tarpusavio skolų suderinimo aktą. Tuo metu jau buvo priimta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis iškelti BUAB „Hronas“ bankroto bylą, ji įsiteisėjo 2009 m. gruodžio 3 d. Taigi, įskaitymas buvo negalimas, nes prieštaravo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatai, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo teismo nutarties iškelti įmonės bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Tarpusavio skolų suderinimo aktas pasekmių UAB „Hronas“ nesukėlė, nes jis pasirašytas UAB „Hronas“ vyr. buhalterės, t. y. asmens, neįgalioto BUAB „Hronas“ vardu sudaryti sandorius. Šį teiginį patvirtina BUAB „Hronas“ administratoriaus veiksmai konstatuojant atsakovės 29 538,32 Eur (101 989,91 Lt) skolą ieškovei ir reikalavimo teisės ją sumokėti perleidimas. Šios aplinkybės teismai nevertino.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ieškovė prievolės pasibaigimą tinkamu įvykdymu kvalifikuoja kaip įskaitymą, nors byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad prievolė baigėsi būtent šiuo pagrindu. 2009 m. balandžio 29 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties 7 punkte šalys susitarė dėl alternatyvaus piniginės prievolės įvykdymo būdo – skolą padengti ne tik sumokant pinigus, bet ir tiekiant prekes ar teikiant paslaugas (CK 6.26 straipsnio 1 dalis). Byloje pateiktos 2009 m. atsiskaitymų suvestinės patvirtina, kad atsakovės 101 989,91 Lt skola buvo padengta tiekiant prekes ir teikiant paslaugas. Kadangi toks prievolės vykdymo būdas buvo nustatytas sutartyje, šie atsakovės veiksmai negalėjo būti kvalifikuojami kitaip nei daugkartinis tinkamas prievolės vykdymas, kuriuo prievolė pasibaigė, kai buvo tinkamai įvykdyta (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu tik patvirtintas įvykęs atsiskaitymas ir suderinti skolų likučiai. Atsakovės prievolės kreditorei UAB „Hronas“ pasibaigimas tinkamu įvykdymu 2009 m. reiškia, kad visos vėliau sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys neturi teisinės reikšmės atsakovei, nes jomis buvo perleistas nebeegzistuojantis reikalavimas.

Atsakovės ginčo prievolės pasibaigimą įrodo faktas, kad 23 029,20 Lt UAB „Hronas“ skola atsakovei kaip trečiosios eilės kreditorei buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. nutartimi.

Atsižvelgiant į CK 6.109 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą, 2012 m. rugpjūčio 29 d. reikalavimo perleidimo sutartis negalėjo būti panaudota prieš atsakovę, nes apie šios sutarties sudarymo faktą ji nebuvo informuota.

Pradinė kreditorė UAB „Hronas“ bankrutavo ir buvo likviduota, todėl visos UAB „Hronas“ ir atsakovės tarpusavio prievolės laikomos pasibaigusiomis vadovaujantis CK 6.128 straipsnio 3 dalimi, nustatančia specialų prievolių pabaigos pagrindą.

CK 6.107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Jeigu atsakovė apie 2012 m. rugpjūčio 29 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį būtų buvusi informuota dar nepasibaigus pradinei kreditorei, atsakovė nuo tokio UAB „Semeta“ pareikšto reikalavimo būtų galėjusi gintis, remdamasi 2009 m. balandžio 29 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties 7 punkto nuostatomis ir prekių bei paslaugų suteikimo faktu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sąlygų reikalavimo teisei perleisti

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui, reikalavimo teisės perleidimas negali pažeisti skolininko teisių ar jų labiau suvaržyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis). Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo atsiranda naujasis kreditorius. Naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad cesija nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė. Reikalavimų perleidimo sutartis yra tiesiogiai susijusi su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu perduodama reikalavimo teisė, ir visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendė, kad pagal CK 6.128 straipsnio 3 dalį, juridinį asmenį likvidavus, jo prievolė baigiasi, todėl ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti įvykdyti prievolę pagal reikalavimo perleidimo sutartį, kurios viena šalis jau yra likviduota.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad likviduoto juridinio asmens teisių ir pareigų perėjimas kitiems asmenims yra išimtis iš taisyklės, kurios sąlygų egzistavimą turi įrodyti ja besiremiantis asmuo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531-684/2015). Ieškovė byloje įrodinėjo, kad pirmiau nurodyta išimtis iš taisyklės nagrinėjamu atveju egzistuoja, nes pradinė kreditorė sudarė reikalavimo perleidimo sutartį. Minėta, kad pradinis kreditorius, sutartimi perdavęs savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo atsiranda naujasis kreditorius. Vien kreditoriaus – juridinio asmens – likvidavimas nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad prievolė pasibaigė, jei yra konstatuotas įstatyme nustatytas atvejis, kai prievolę vietoj likviduoto skolininko turi įvykdyti kitas asmuo. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti įvykdyti prievolę pagal sutartį dėl to, jog viena jos šalis – UAB „Hronas“ – jau yra likviduota.

Dėl tinkamo pranešimo apie reikalavimo perleidimą

Atsakovė, nesutikdama su ieškovės pozicija dėl prievolės iš cesijos sutarties egzistavimo, be kita ko, nurodė, kad apie tokios sutarties sudarymo tarp BUAB „Hronas“ ir UAB „Semeta“ faktą ji nebuvo informuota, nors pagal sutarties sąlygas tai turėjo būti padaryta, todėl reikalavimo perleidimo sutarties prieš ją negalima panaudoti. Su šiuo argumentu sutiko apeliacinės instancijos teismas, pažymėdamas, kad UAB „Semeta“ 2012 m. rugpjūčio 29 d. sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartimi įsipareigojo per 30 dienų nuo nuosavybės teisės perdavimo dienos pranešti skolininkams apie šios sutarties sudarymą ir pateikti jos kopiją ar išrašą, tačiau šios pareigos neįvykdė. Kadangi atsakovė nebuvo informuota apie 2012 m. rugpjūčio 29 d. sutartį, ji neturėjo galimybės reikšti visus atsikirtimus naujajai kreditorei, todėl, teismo nuomone, atsižvelgiant į CK 6.107 straipsnio 1 dalies ir 6.109 straipsnio 1 dalies nuostatas, nei ši, nei 2015 m. rugsėjo 11 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis negali būti naudojamos prieš atsakovę.

Reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

Pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Šioje teisės normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi įtakos skolininko gynybai nuo pareikšto reikalavimo, nes jis tebeturi teisę pareikšti naujojo kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos būtų galėjęs panaudoti prieš pradinį kreditorių iki to momento, kai gavo pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą, pavyzdžiui, ginčyti prievolę, iš kurios atsirado reikalavimo teisė, reikalauti taikyti ieškinio senatį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. Pirmas tomas. Vilnius: Justitia, 2001, p. 149).

Ieškovė 2015 m. rugsėjo 29 d. pranešimu informavo atsakovę apie perleistą reikalavimo teisę. Ieškovė nereiškė pretenzijų dėl reikalavimo nevykdymo per laikotarpį iki pranešimo pateikimo atsakovei ir neginčijo atsakovės teisės reikšti visus atsikirtimus, kuriuos ši būtų galėjusi pareikšti pradinei kreditorei, įskaitant atsikirtimą, grindžiamą prievolės įvykdymu. Atsakovė pasinaudojo teise reikšti atsikirtimus, todėl vien aplinkybė, kad atsakovei apie sudarytas cesijos sutartis pranešta tik 2015 m. rugsėjo 29 d., jau likvidavus pradinę kreditorę, savaime nėra pagrindas teigti, jog tuo jos teisės buvo pažeistos ar suvaržytos ir tapo kliūtimi reikalauti prievolės įvykdymo. Dėl to pripažintini klaidingais apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad nepranešimas atsakovei apie UAB „Semeta“ 2012 m. rugpjūčio 29 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį per joje nustatytą terminą užkirto kelią remtis šia sutartimi reiškiant reikalavimą atsakovei.

Dėl prievolės įvykdymo būdo

Bylą nagrinėję teismai vienu iš pagrindų atmesti ieškinį pripažino atsakovės nurodytas aplinkybes, kad ji 2009 m. balandžio 29 d. sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį visiškai įvykdė, t. y. prievolė pasibaigė 2009 m. tinkamu įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1–2 dalys), todėl 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir 2015 m. rugsėjo 11 d. sudarytomis reikalavimų perleidimo sutartimis perleistas tinkamu įvykdymu pasibaigęs reikalavimas. Ieškovė, nesutikdama su šiais argumentais, laikosi nuomonės, kad atsakovės suteiktos paslaugos ir prekės pradinei kreditorei UAB „Hronas“ lėmė ne prievolės įvykdymą, bet suteikė pagrindą įstatymo nustatyta tvarka įskaityti priešpriešinius reikalavimus. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovės argumentais nesutinka.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

2009 m. balandžio 29 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties 7 punkte jos šalys – atsakovė ir UAB „Hronas“ – susitarė dėl alternatyvaus piniginės prievolės įvykdymo būdo – galimybės skolą padengti ne tik sumokant pinigus, bet ir tiekiant prekes bei teikiant paslaugas. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog ji, tiekdama prekes ir teikdama paslaugas, ne tik padengė 101 989,91 Lt skolą, įvykdydama prievolę pagal 2009 m. balandžio 29 d. sutartį, bet UAB „Hronas“ liko skolinga atsakovei 23 029,20 Lt. Tai šalys patvirtino 2009 m. gruodžio 31 d. pasirašytu tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 12 d. nutartimi patvirtintas kreditorės UAB „Alytaus Hronas“ 23 029,20 Lt finansinis reikalavimas skolininkei BUAB „Hronas“. Ieškovė neneigė aplinkybių, kad atsakovė turėjo teisę įvykdyti prievolę tiekdama prekes ar teikdama paslaugas, ir aplinkybės, kad atsakovė suteikė prekių ir paslaugų prievolei įvykdyti. BUAB „Hronas“ administratoriaus veiksmų, vienašališkai konstatuojant atsakovės 29 538,32 Eur (101 989,91 Lt) skolą, nesuderinus su ja skolos dydžio, pagrįstumą paneigia pirmiau nurodyti įrodymai. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad šalių prievolė pasibaigė ne įvykdymu, bet priešpriešinių reikalavimų įskaitymu. Pažymėtina, kad jei prievolė vykdoma tiekiant prekes ir teikiant paslaugas, priešpriešiniai reikalavimai nesusidaro, todėl tokiu atveju nėra įskaitymo pagrindo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad remdamasi reikalavimo perleidimo sutartimi turi teisę reikalauti iš atsakovės skolos priteisimo. Taigi nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 4,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės Teisės ir audito biuro 4,54 Eur (keturis Eur 54 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Sigita Rudėnaitė