Dėl teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už transporto priemonės keleivio padarytą žalą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-216-686/2017

Teisminio proceso Nr. 2-43-3-02816-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.14

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovams J. B. ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už transporto priemonės keleivio padarytą žalą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas R. B. prašė priteisti iš atsakovų J. B. ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje 731 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų metines procesines palūkanas.

Ieškovas, grįsdamas pareikštą reikalavimą, nurodė, kad kai 2015 m. liepos 5 d. prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje savo automobiliu „Peugeot 607“ važiavo pro atsakovo J. B. automobilį „Subaru Impreza“, netikėtai atsidarė pastarojo automobilio priekinės dešinės pusės durelės ir jos kliudė ieškovo automobilio kairės pusės priekinį sparną, posūkio žibintą, šoninį veidrodėlį ir abejas dureles, juos apgadino. Atsakovas, kaip transporto priemonės valdytojas, savo civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovo „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filiale, tačiau šis atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką, nurodė, kad įvykis yra nedraudžiamasis, nes už padarytą žalą atsakomybė kilo ne automobilio „Subaru Impreza“ valdytojui, bet keleiviui, atidariusiam dureles. Ieškovo nuomone, šis atsisakymas nepagrįstas, nes atsakovas J. B. po įvykio iškart pripažino savo kaltę, vėliau draudikui raštu paaiškino, kad keleivio dureles atidarė jis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šilutės rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad keleivis, lipdamas iš atsakovo automobilio į važiuojamąją dalį, turėjo numatyti, jog iš galo gali atvažiuoti kita transporto priemonė ir kad jai gali kliudyti atidarytos automobilio durelės. Dėl to keleivio, o ne atsakovo J. B. veiksmai pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 52 ir 148 punktų nuostatas, draudžiančias atidaryti sustojusios transporto priemonės dureles, jeigu tai kelia pavojų arba kliudo kitiems eismo dalyviams. Keleivio tapatybė byloje nenustatyta. Teismas taip pat nenustatė, kad keleivis buvo pažįstamas su atsakovu J. B. ir šis būtų tyčia nuslėpęs jo asmenybę, be to, ieškovas iš karto po įvykio turėjo galimybę nustatyti keleivio asmenybę, tačiau tokių priemonių nesiėmė. Teisme apklaustas atsakovas J. B. nurodė, kad ieškovas paprašė parašyti draudimo bendrovei papildomą neteisingą paaiškinimą, jog jis, o ne keleivis atidarė dureles.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir į tai, kad įvykio dalyviai galėjo būti susijaudinę, nesant priežastinio ryšio tarp atsakovo J. B. veiksmų ir žalos ieškovui atsiradimo, teismas eismo įvykio deklaracijoje atsakovo J. B. nurodyto kaltės prisiėmimo nevertino kaip pagrindo laikyti jį atsakingu už padarytą žalą.

Kadangi įvykio kaltininkas buvo ne transporto priemonės valdytojas atsakovas J. B., o nenustatytas keleivis, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatos netaikytinos, o atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ įrodė aplinkybes, atleidžiančias jį nuo pareigos išmokėti draudimo išmoką.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 4 d. nutartimi Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą iš dalies pakeitė: priteisė iš J. B. 731 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų metines procesines palūkanas; kitą Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju automobilio (didesnio pavojaus šaltinio) valdytojas yra atsakovas J. B. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 2 dalis), todėl jis privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda tiek esant jo kaltei, tiek be kaltės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad atsakovo J. B. atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog byloje nenustatytas keleivis yra atsakovui iš matymo yra pažįstamas asmuo, todėl atsakovo pozicija, jog jis nepažįsta keleivio ir nėra atsakingas už ieškovui padarytą žalą, nes žala kilo dėl nežinomo asmens, vertintina kritiškai. Net ir darant prielaidą, jog atsakovas J. B. nepažinojo keleivio, apdairus ir rūpestingas asmuo būtų dėjęs maksimalias pastangas, jog kaltę už įvykį prisiimtų atsakingas asmuo, t. y. keleivis. Kolegija padarė išvadą, kad atsakovo pozicija, jog jis nepažįsta dureles atidariusio keleivio, yra siekis galimai nuslėpti už įvykį atsakingo asmens tapatybę bei išvengti žalos atlyginimo, todėl konstatuotina, jog už ieškovui padarytą žalą atsakingu pripažintinas atsakovas J. B.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo įvykis pripažintinas nedraudžiamuoju ir atsakovui „BTA Baltic Insurance Company“ nekyla pareiga atlyginti ieškovui padarytą žalą, nes, aiškinant eismo įvykio sampratą, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 2 straipsnio 11 dalimi. Šioje teisės normoje nustatyta, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo arba buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Atsakovo J. B. automobilis įvykio metu stovėjo, todėl įvykis, kurio metu apgadintas ieškovo automobilis, nelaikytinas eismo įvykiu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas J. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 4 d. nutartį, palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. rugpjūčio 8 d. Teismų praktikos taikant įstatymus dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu, apibendrinimo apžvalgoje Nr. A2-13 išaiškino, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra absoliuti, t. y. atsiranda tiek esant valdytojo kaltei, tiek jos nesant. Tačiau civilinė atsakomybė tokiomis sąlygomis taikoma tik už tą žalą, kuri atsiranda kaip didesnio pavojaus šaltinio veiklos rezultatas, t. y. tiesiogiai veikiant ir sukeliant neigiamas žalingas pasekmes didesnio pavojaus šaltinio pavojingomis aplinkiniams savybėmis. Nejudanti transporto priemonė, nedalyvaujanti eisme, neturi judėjimo energijos ir negali ja veikti aplinkinių. Toks objektas, paliktas kelyje, gali sudaryti kliūtį ir trukdyti eismui. Žala, kilusi iš kliūties sudarymo ar trukdymo eismui, negali būti laikoma didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala. Ji atsiranda dėl transporto priemonę vairuojančio asmens neteisėtų veiksmų ir turi būti atlyginama bendraisiais pagrindais ją padariusių ar už žalą atsakingų asmenų, o ne didesnio pavojaus šaltinio valdytojo. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad eismo įvykio metu atsakovo automobilis nejudėjo. Ieškovas, būdamas didesnio pavojaus šaltinio (judančio automobilio) valdytojas, buvo nepakankamai rūpestingas ir nepasirinko saugaus šoninio atstumo nuo eilėje stovinčių automobilių. Pagal KET 126 straipsnį vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.

Atsakomybės už žalą negali lemti atsakovo nepagrįstai prisiimta kaltė. Civilinei atsakomybei kilti yra būtinos visos tokios atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos, kaltė), tačiau apeliacinės instancijos teismas šių sąlygų nenagrinėjo, netyrė ir dėl jų buvimo nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas galimai siekia nuslėpti už įvykį atsakingą asmenį, todėl jis pripažintinas atsakingu už ieškovui padarytą žalą. Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo, o pagal 3 dalį asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą tik įstatymų numatytais atvejais (netiesioginė civilinė atsakomybė).

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Byloje nebuvo detaliai išsiaiškinta atsakovo automobilio stovėjimo vietos paskirtis, taip pat nebuvo tiriama ir nustatoma, ar šio automobilio variklis įvykio metu buvo neužvestas.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo J. B., o ne nenustatyto keleivio neatsargūs veiksmai lėmė eismo įvykį ir žalą: eismo įvykio deklaraciją užpildęs atsakovas pripažino kaltę dėl eismo įvykio kilimo, nieko nenurodęs apie keleivį; atsakovo žmona pranešime draudimo bendrovei pažymėjo, kad automobilio dureles atidarė keleivis, tačiau nenurodė, kad jis yra nepažįstamas; 2015 m. liepos 17 d. pasiaiškinime atsakovas pripažino, kad, automobilio keleiviui nepavykus atidaryti durelių, jas atidarė jis; 2015 m. gruodžio 17 d. atsiliepime į ieškinį atsakovas ginčijo savo kaltę dėl eismo įvykio sukėlimo, tačiau nieko nenurodė apie automobilyje buvusį keleivį, sukėlusį eismo įvykį, o apie jį pirmą kartą prabilo tik teismo posėdžio metu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl civilinės atsakomybės už transporto priemonės keleivio padarytą žalą trečiajam asmeniui

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės taikymą už transporto priemonės keleivio padarytą žalą trečiajam asmeniui, aiškinimo ir taikymo.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį J. B., konstatavo, kad tarp žalos ieškovui atsiradimo ir atsakovo J. B. veiksmų nėra priežastinio ryšio, kuris suponuotų jo civilinę atsakomybę, nes automobilio dešinės pusės priekines dureles atidarė ne atsakovas, o keleivis, kuris atsakovui nėra žinomas.

Apeliacinės instancijos teismas, žalos atlyginimą priteisdamas iš atsakovo J. B., konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesivadovavo CK 6.270 straipsniu, nustatančiu, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda tiek esant jo kaltei, tiek be kaltės.

Ginčydamas apeliacinės instancijos teismo nutartį atsakovas nurodo, kad įvykio metu jo transporto priemonė nejudėjo, jokio eismo įvykio jis nesukėlė, todėl žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo, t. y. nežinomas keleivis. Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad eismo dalyvis – kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis). Šio straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. SEAKĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai (SEAKĮ 12 straipsnio 5 dalis). SEAKĮ 13 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti, to paties straipsnio 12 dalyje – jog transporto priemonių vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui. SEAKĮ 16 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojančioje keleivių pareigas, nustatyta, kad iš važiuojamosios dalies pusės keleiviams leidžiama įlipti į transporto priemonę (išlipti iš jos) tik tuo atveju, jeigu to padaryti neįmanoma iš šaligatvio ar kelkraščio pusės ir jeigu tai bus saugu, netrukdys kitiems eismo dalyviams.

Šios nutarties 18 punkte nurodytos įstatymo nuostatos atkartotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 4, 9, 18 ir 52 punktuose. KET 148 punkte nustatyta, kad draudžiama atidaryti sustojusios transporto priemonės dureles, jeigu tai kelia pavojų arba kliudo kitiems eismo dalyviams.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytas teisinis eismo dalyvių veiksmų eisme reglamentavimas iš visų transporto priemone važiuojančių asmenų jos vairuotojams kelia didžiausius reikalavimus. Taip pat pažymėtina, kad nurodytos nuostatos reglamentuoja ne tik kelių eismo dalyvių judėjimą ir ne tik kelyje, bet ir daugiau situacijų, reikšmingų eismo saugumui: eismą kiemuose, stovėjimą, išlaipinimą iš transporto priemonės. Šios nuostatos įpareigoja vairuotoją (atsakovą) aktyviai dalyvauti kelionės saugumo užtikrinimo procese iki pat kelionės, įskaitant saugų keleivių išlaipinimą iš jo vairuojamos transporto priemonės, pabaigos. Vairuotojas turi tam panaudoti visas turimas žinias ir automobilyje sumontuotas technines priemones (SEAKĮ 13 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad iš visų eismo dalyvių reikalaujama žinoti kelių eismo taisykles ir jų laikytis, tačiau transporto priemonių vairuotojų žinios yra tikrinamos egzaminuose, taip užtikrinant, kad vairuotojai suvoktų eisme vykstančius procesus, galimus pavojus ir būdus jų išvengti (SEAKĮ 13 straipsnio 11 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas vairuotojui tenka pareiga užtikrinti, kad ne tik jo paties, bet ir jo valdomos transporto priemonės keleivių veiksmai nekeltų pavojaus jiems patiems ir kitiems eismo dalyviams.

Keleivių išlaipinimas yra baigiamoji kelionės dalis, ji reglamentuojama teisės normose (KET 52, 148 punktai). Todėl saugų išlaipinimą užtikrinti pirmiausia turi vairuotojas, parinkdamas saugią išlaipinimo vietą ir momentą, taip pat imdamasis kitų prieinamų priemonių. Sustojęs vietoje, kurioje vyksta eismas, vairuotojas turi imtis visų turimų priemonių, kad užtikrintų saugų keleivių išlaipinimą. Vairuotojas turi galimybę pasinaudoti galinio vaizdo veidrodėliais, kurie sudaro galimybę pastebėti iš galo artėjančią transporto priemonę, ir įspėti keleivius neatidaryti automobilio durelių, kol ji nepravažiuos. Keleivis turi pareigą laikytis kelių eismo taisyklių, tačiau jo veiksmus išsilaipinant iš dalies lemia pasitikėjimas vairuotojo tinkamu pareigų įvykdymu – keleivis pasitiki, kad vairuotojas sudarė galimybę išsilaipinti saugioje vietoje ir saugiu metu. Turėjęs galimybę vykdyti, tačiau nevykdęs SEAKĮ 13 straipsnio 3, 12 dalyse ir KET 18 punkte nustatytų pareigų, neužtikrinęs saugaus keleivių išlaipinimo, dėl keleivio nesaugiai atidarytų durelių kilus žalai, vairuotojas ir keleivis tampa solidariai atsakingi kaip nukentėjusiam bendrai padarę žalos asmenys (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis). Kreditorius turi teisę reikalauti, kad solidariąją prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

Toks teisės normų aiškinimas, sprendžiant dėl vairuotojo ir keleivio solidariosios atsakomybės, bei jų taikymas nagrinėjamu atveju atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 1, 4 dalys), nes kai žala padaryta keleivio veiksmais, tai automobilio, kuriame buvo šis keleivis, vairuotojas paprastai turi didesnes galimybes nei žalą patyręs eismo dalyvis tiksliau žinoti aplinkybes, kaip buvo padaryta žala, kokius veiksmus keleivis atliko, jis turi ne tik pareigą, bet ir geresnes galimybes užkirsti kelią keleivio veiksmams, kurie kelia pavojų eismo saugumui, į juos reaguoti, taip pat paprastai turi daugiau duomenų, reikalingų keleiviui identifikuoti, siekiant patraukti jį atsakomybėn, arba lengviau nei nukentėjusysis gali tokius duomenis gauti. Tam tikrais atvejais nukentėjusiajam gali būti net neįmanoma nustatyti žalą padariusio keleivio, pvz., jei šis iškart pasišalina iš įvykio vietos.

Nagrinėjamo įvykio aplinkybės patvirtina solidariosios vairuotojo ir keleivio atsakomybės pagrįstumą: vairuotojas pasirinko sustoti ir išlaipinti keleivius tokiu momentu ir tokioje vietoje, kurioje tuo metu vyko eismas; keleivis buvo išlaipinamas toje pusėje, kurioje buvo likę vietos kitiems automobiliams apvažiuoti sustojusį atsakovo automobilį; tokioje vietoje dėl ribotos erdvės ieškovas iš esmės neturėjo galimybės prasilenkti su atsakovo automobiliu, važiuodamas saugiu atstumu nuo atsidarančių atsakovo automobilio durelių; atsakovas – vairuotojas nesiėmė atsargumo priemonių, t. y. nepažvelgė į galinio vaizdo veidrodėlius ir neįsitikino situacijos saugumu, neįspėjo keleivio dėl pavojaus atidarant dureles; keleivis, pro šalį važiuojančiam ieškovui to nesitikint, atidarė dureles. Taigi, žala padaryta bendrais vairuotojo (parinkus nesaugią keleivių išlaipinimo vietą ir momentą, nesiėmus atsargumo priemonių pavojui išvengti) ir keleivio (nesiėmus atsargumo priemonių pavojui išvengti) veiksmais. Minėta, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog solidariąją prievolę įvykdytų bet kuris solidarusis skolininkas (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), todėl ieškovui pareiškus ieškinį atsakovui J. B., žalos atlyginimas iš jo priteistas pagrįstai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, išdėstytų motyvų pagrindu konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo taikytas civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir išvada, kad už žalą nagrinėjamu atveju atsakingas tik keleivis, neužtikrina realios ir veiksmingos ieškovo pažeistų teisių gynybos bei prieštarauja šios nutarties 18–19 punktuose nurodytam teisiniam reglamentavimui, todėl atsakovo prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą netenkinamas ir paliekama galioti apeliacinės instancijos teismo nutartis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus atsakovo J. B. kasacinio skundo, iš jo priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą ieškovas sumokėjo advokatui 600 Eur, jų atlyginimą prašo priteisti iš atsakovo.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsižvelgdama į tai, kad byla nėra didelės apimties, kasacijoje nėra keliama kompleksinės sudėties teisės klausimų, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų apimtis – vienas puslapis, dalyje argumentų nagrinėjamos faktinės bylos aplinkybės, nors jos nėra kasacijos dalykas, kolegija sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma, atitinkanti bylos sudėtingumą ir advokato darbo sąnaudas yra 200 Eur, kuri priteistina ieškovui iš atsakovo.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 10,74 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo J. B. ieškovui R. B. 200 (du šimtus) Eur išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo J. B. 10,74 Eur (dešimt Eur 74 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė