Civilinė byla Nr. 3K-3-200-469/2017
Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02321-2015-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. P., R. S. ir I. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. P., R. S. ir I. B. ieškinį atsakovui R. Š. dėl reikalavimo pripažinti sandorį galiojančiu ir pašalinti sutarties spragas, tretieji asmenys J. G., K. G., miškų savininkų kooperatyvas „Privati girininkija“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sandorio, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, pripažinimą galiojančiu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 4 dalis), aiškinimo ir taikymo.
Ieškovai, be kitų reikalavimų, prašė: 1) šalinant sutarties spragas pripažinti galiojančia 2007 m. birželio 15 d. notaro nepatvirtintą sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo, pavadintą Atsiskaitymo akto sutartimi, kuria ieškovai pardavė, o atsakovas nupirko 1/2 dalį gyvenamojo namo ir jam priklausančių statinių (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti, kad nurodytas nekilnojamasis turtas parduotas už 20 563,02 Eur (71 000 Lt), kuriuos pirkėjas (atsakovas) sumokėjo, o pardavėjai (ieškovai) gavo iš pirkėjo; 3) priteisti iš atsakovo ieškovams lygiomis dalimis 122,34 Eur (422,40 Lt) nuostolio, kurį jie patyrė sumokėdami žemės mokestį už atsakovą, atlyginimą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovai nurodė, kad pagal paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo 1/2 dalį gyvenamojo namo ir 1/2 dalį jam priklausančių pagalbinių statinių, taip pat 28,45 Lt valstybės vienkartinių išmokų už 0,0416 ha namų valdos žemės sklypą. Ieškovai norėjo parduoti savo paveldėtą nekilnojamojo turto dalį, todėl I. B. įgaliojo V. P., o ši kartu su R. S. įgaliojo atsakovą išpirkti iš valstybės namų valdos žemės sklypą ir jį kartu su ieškovams priklausančia namo dalimi parduoti. Namo bendraturčiams J. ir K. G. atsisakius pirkti namo dalį, 2007 m. birželio 15 d. ieškovai su atsakovu sudarė pirkimo–pardavimo sutartį dėl šio namo dalies ir jam priklausančio žemės sklypo pirkimo už 20 563,02 Eur (71 000 Lt), pavadintą Atsiskaitymo akto sutartimi (toliau – Atsiskaitymo akto sutartis). Ši sutartis nebuvo patvirtinta notaro, bet buvo susitarta tą padaryti ateityje. Ieškovai perdavė atsakovui gyvenamojo namo dalies raktus, nemokėjo komunalinių mokesčių, tačiau sumokėjo 122,34 Eur (422,40 Lt) žemės nuomos mokestį. Ieškovai mano, kad atsakovas tapo nekilnojamojo turto savininku ir turėtų grąžinti už žemės nuomą sumokėtą pinigų sumą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovai paveldėjo 1/2 dalį gyvenamojo namo, 1/2 dalį pagalbinių pastatų ir 8,24 Eur (28,45 Lt) valstybės vienkartinę išmoką už 0,0416 ha namų valdos žemės sklypą. 2007 m. balandžio 20 d. notarė patvirtino įgaliojimą, kuriuo I. B. įgaliojo V. P. nupirkti jos vardu iš valstybės dalį namų valdos žemės ir parduoti jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. 2007 m. gegužės 2 d. notarė patvirtino įgaliojimą, kuriuo R. S. ir V. P. įgaliojo atsakovą atstovauti jiems išperkant namų valdos žemės sklypą, pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį, perdavimo–priėmimo aktą, sumokėti pinigus, parduoti savo nuožiūra už jo sutartą kainą žemės sklypo dalį su jame esančiomis gyvenamojo namo ir pastatų dalimis. 2007 m. gegužės 14 d. notarė patvirtino įgaliojimą, kuriuo I. B. įgaliojo atsakovą išpirkti iš valstybės jai nuosavybės teise namų valdos žemės sklypą, sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį notaro biure bei atlikti kitus veiksmus, nurodytus įgaliojime, taip pat parduoti jai nuosavybės teise išpirktą namų valdos žemės sklypo dalį ir joje esančių pastatų dalį savo nuožiūra parinktiems pirkėjams.
2007 m. birželio 15 d. atsakovas ir R. S. pasirašė Atsiskaitymo akto sutartį, o V. P. pasirašytinai paliudijo, kad atsakovas perėmė savo nuosavybėn nekilnojamąjį turtą ir sumokėjo ieškovui 20 563,02 Eur (71 000 Lt).
2007 m. spalio 1 d. V. P. ir R. S., atstovaujami atsakovo, ir MSK „Privati girininkija“, atstovaujama direktoriaus R.V., sudarė preliminariąją sutartį dėl namo dalies ir jam priklausančio žemės sklypo pirkimo ir pardavimo.
Teismas taip pat nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015 m. kovo 31 d. išraše nurodyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota V. P., R. S. ir I. B. nuosavybės teise po 1/6 dalį gyvenamojo namo bei po 1/6 dalį jam priklausančių statinių. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2014 m. balandžio 10 d. rašte nurodyta, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nesuformuotas, pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta. Ieškovai 2015 m. kovo 23 d. kreipėsi pareiškimu į J. G. ir K. G., siūlydami per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos pareikšti savo norą ar atsisakymą pirkti 1/2 dalį namo ir pagalbinių pastatų (duomenys neskelbtini), bei išsipirkti valstybinę žemę su pastatais, tačiau atsakymo negavo. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2015 m. birželio 21 d. pažymoje nurodyta, kad ieškovai už žemės sklypą (duomenys neskelbtini), mokėjo valstybinės žemės nuomos mokestį.
Teismas nurodė, kad Atsiskaitymo akto sutartimi ieškovas R. S. perdavė atsakovui gyvenamojo namo dalį, kurio tik 1/6 dalis jam priklauso nuosavybės teise. Neturėdamas kitų namo bendraturčių įgaliojimo, ieškovas sudarė susitarimą, galintį turėti reikšmės kitų asmenų teisėms ir pareigoms. Teismas pažymėjo, kad ieškovas pasirašant Atsiskaitymo akto sutartį turėjo teisę perleisti savo paveldėtą dalį valstybės vienkartinių išmokų į namų valdos žemės sklypą, tačiau neturėjo teisės disponuoti minėtu žemės sklypu, priklausančiu valstybei. Teismas nustatė, kad abi Atsiskaitymo akto šalys žinojo, jog namų valdos žemės sklypas nepriklauso ieškovams nuosavybės teise, ir suvokė, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriui privaloma notarinė forma. Teismas nurodė, kad ieškovė V. P. minėtą sutartį pasirašė kaip liudytoja, neatskleisdama ieškovės I. B. atstovavimo fakto. Aplinkybė, kad atsakovas buvo ieškovų įgaliotinis parduodant ginčo turtą ir negalėjo sudaryti sandorio su pačiu savimi, teismo nuomone, tik patvirtina faktą, jog Atsiskaitymo akto sutartis negali būti laikoma pirkimo–pardavimo sutartimi, o atsakovas veikė kaip tarpininkas.
Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovai apie ketinimą parduoti sau priklausančią namo dalį yra pranešę kitiems namo bendraturčiams – J. G. ir K. G.; toks pranešimas buvo parašytas tik po beveik aštuonerių metų.
Teismo nuomone, ieškovų, atstovaujamų atsakovo, ir MSK „Privati girininkija“ pasirašyta preliminarioji sutartis dėl ginčo namo dalies pirkimo ir pardavimo patvirtina, kad atsakovas veikė tik kaip ieškovų įgaliotinis. Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, kad ieškovai ir atsakovas Atsiskaitymo akto sutartimi nebuvo pasiekę susitarimo pirkimo–pardavimo sandorį sudaryti būtent su atsakovu, todėl teismas negali pripažinti šio sandorio kaip galiojančios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, nes taip sukurtų šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios. Taip pat teismas pažymėjo, kad Atsiskaitymo akto sutartis neatitinka visų būtinųjų pirkimo–pardavimo sutarties teisinių požymių, nes perleistas žemės sklypas neegzistavo kaip ieškovų nuosavybės objektas, nurodyti netikslūs duomenys apie turtą.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų V. P., R. S. ir I. B. apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tarp ieškovų ir atsakovo nebuvo sudaryta pastatų ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, todėl ieškovai negali reikalauti Atsiskaitymo akto sutartį pripažinti pirkimo–pardavimo sutartimi. Atsiskaitymo akto sutartis nebuvo šalių vertinama kaip pirkimo–pardavimo sutartis, nes ieškovai 2007 m. gegužės 2 d. įgaliojo atsakovą sutvarkyti visus būtinus dokumentus, reikalingus namų valdos žemės sklypui išpirkti ir jį kartu su pastatu parduoti. Kolegija pažymėjo, kad, vadovaujantis CK nuostatomis, nuosavybės teisė į būsimą registruotiną daiktą negali būti sutartimi perleista iš anksto (CK 4.49 straipsnio 4 dalis), todėl nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties dalykas negali būti būsimas nekilnojamasis daiktas, šiuo atveju žemės sklypas. Kadangi ieškovai nebaigė tvarkyti privatizavimo dokumentų, namų valdos žemės sklypas priklausė valstybei.
Kolegija konstatavo, kad ieškovai suvokė, jog nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta notarine forma, todėl tarėsi tik dėl ketinimo parduoti turtą sutvarkius žemės sklypo privatizavimo dokumentus. Tai, kad ieškovai nuo 2008 iki 2014 metų mokėjo žemės nuomos mokestį, kolegijos nuomone, rodė aplinkybę, jog jie suprato esantys nuomininkai.
Kolegija pažymėjo, kad atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių su pačiu savimi. Be to, šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties faktą paneigia tai, kad atsakovas, atstovaudamas ieškovams, sudarė preliminariąją sutartį dėl namo dalies ir jam priklausančio žemės sklypo pirkimo ir pardavimo su MSK „Privati girininkija“. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad jie Atsiskaitymo akto sutartimi tinkamai perdavė atsakovui nuosavybėn nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą ir jam priklausantį žemės sklypą, nes ieškovai žemės sklypo nevaldė nuosavybės teise, be to, Atsiskaitymo akto sutartyje kalbama tik apie gyvenamąjį namą, o ne apie jo dalį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti 2016 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių apygardos teismo nutartį ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas pažeidė materialiosios teisės normas (CK 1.93 straipsnio 4 dalį, 6.309 straipsnį) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kad jei pagal faktines aplinkybes konstatuota, jog šalys ne tik susitarė dėl esminių turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, bet ir pradėjo vykdyti jų turinį sudarančius įsipareigojimus, tačiau viena iš sutarties šalių vengia sutartį patvirtinti notariškai, tokia sutartis gali būti pripažinta galiojančia teismo sprendimu. Teismas, pripažindamas pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), faktą. Atsiskaitymo akto sutartis turi visas sąlygas, reikalingas jai kaip sutarčiai pripažinti: sandoris yra dvišalis; viena sandorio šalis visiškai įvykdė sandorį; kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Be to, šis sandoris turi visus pirkimo–pardavimo sutarties elementus: aptarta teisė į žemės sklypą, nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį turtą bei kaina. Kadangi Atsiskaitymo akto sutartyje nurodytas nekilnojamojo turto perdavimo faktas atsakovo nuosavybėn, ši sutartis laikytina kartu ir perdavimo–priėmimo aktu. Ieškovai visiškai įvykdė šią sutartį, t. y. perdavė dalį namo ir kitų jam priklausančių pastatų.
Teismas neteisingai aiškino CK 6.394 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai nurodė, kad ieškovas R. S. neturėjo teisės disponuoti minėtu žemės sklypu, nes nuosavybės teisė į jį nebuvo įregistruota. Ieškovai turėjo teisę į valstybės vienkartines išmokas už šį žemės sklypą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK 6.394 straipsnio 3 dalies nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl, perleisdamas nuosavybės teisę į statinius, jų savininkas negali pasirinkti kito varianto ir privalo pirkėjui perleisti teisę naudotis žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kokias pats turėjo. Nesant sudarytos nuomos sutarties, naujasis statinių savininkas laikomas valstybinės žemės naudotoju. Todėl teismo argumentas, kad Atsiskaitymo akto sutartis nuo jos sudarymo momento buvo neįvykdoma, prieštarauja įstatymo reikalavimams bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.
Teismas, neteisingai taikydamas materialiosios teisės normas, nepagrįstai nurodė, kad Atsiskaitymo akto sutartis buvo sudaryta tik tarp R. S. ir atsakovo, neturint kitų savininkų įgaliojimų. Atsiskaitymo akto sutartis pasirašyta R. S. ir V. P., kuri turėjo įgaliojimą veikti ir I. B. vardu. Todėl visiems ieškovams buvo žinoma sutarties turinys ir jo sąlygos. Tretiesiems asmenims J. G. ir K. G. buvo pasiūlyta pirkti namo dalį, tačiau jie atsisakė.
Teismas ignoravo ieškovų reikalavimą pašalinti sutarties spragas (CK 6.195 straipsnis), taip pažeisdamas proceso teisės normas, pagal kurias visi pareikšti reikalavimai turi būti išspręsti. Teismas tik nurodė, kad Atsiskaitymo akto sutartyje nenurodyta gyvenamojo namo ir jo priklausinių dalys, bendraturčiai, netiksliai nurodyti duomenys apie namų valdos žemės sklypą.
Ieškovas R. S. pareiškime dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo pareiškė, kad prisideda prie kasacinio skundo.
Trečiasis asmuo K. G. pareiškimu prie kasacinio skundo prašė jį tenkinti. Pareiškime dėl prisidėjimo jis pritaria kasaciniame skunde išdėstytiems teiginiams ir reikalavimams.
Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios. Turi būti akivaizdi ne tik šalių valia sudaryti sandorį, bet ir jį įvykdyti. Ieškovų atsakovui išduoti įgaliojimai liudija apie tikrąją šalių valią – už aptartą kainą savo nuožiūra pasirinktiems pirkėjams parduoti ieškovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Atsiskaitymo akto sutartimi šalys siekė įtvirtinti aptartą turto kainą ir pinigų perdavimo faktą, kad, atsakovui vėliau pardavus turtą už didesnę kainą, iš jo nebūtų pareikalauta perduoti ieškovams visą gautą sumą, nes tai buvo jo atlygis už tarpininkavimą. Atsiskaitymo akto sutartis yra paprastas pakvitavimas, patvirtinantis, jog ieškovai gavo iš atsakovo pinigų sumą ir, jam pardavus minėtą turtą, pretenzijų atsakovui neturės. Apie tikrąją valią pasirašant Atsiskaitymo akto sutartį liudija ir tai, kad atsakovas, atstovaudamas ieškovams, 2007 m. spalio 1 d. sudarė sutartį su MSK „Privati girininkija“ dėl namo dalies ir jam priklausančio žemės sklypo pirkimo ir pardavimo. MSK „Privati girininkija“ pradėjo valdyti nekilnojamuosius daiktus, atliko patalpų remontą bei ilgą laiką jomis naudojosi.
Žemesnės instancijos teismai teisingai konstatavo, kad tariamas susitarimas dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo ir pardavimo faktiškai buvo neįvykdomas, nes nėra aiški žemės sklypų bendraturčių teisių į jį apimtis, neįmanoma nustatyti, kokia žemės sklypo dalis tenka valdyti pirkėjui. Žemės sklypas po ieškovams priklausančio namo dalimi iki šiol nėra suformuotas ir privatizuotas, nes turi būti patikslintos privačių žemės sklypų ribos. Be to, nekilnojamieji daiktai, kuriuos siekė parduoti ieškovai nuosavybės teise, priklauso ir J. G. bei K. G. Sudarant pirkimo–pardavimo sandorį, buvo būtinas šių bendraturčių sutikimas, nes nekilnojamieji daiktai nėra atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo
CK 6.393 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, išskyrus bankroto proceso metu sudaromas nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis.
CK 1.93 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji reikalavimų dėl sandorio formos taisyklė, pagal kurią įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį; CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta šios taisyklės išlyga, pagal kurią, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nereikia.
Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos CK 1.93 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo nuostatos, kuriomis teisėjų kolegija vadovaujasi šioje byloje.
Visų pirma kasacinio teismo pažymima, kad CK 1.93 straipsnio 4 dalies norma turi būti aiškinama ir taikoma nepažeidžiant civilinėje teisėje galiojančio sutarties laisvės principo, pagal kurį civilinių santykių subjektai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (CK 6.156 straipsnio 1, 2 dalys). Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Todėl teismas, pripažindamas pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu, pirmiausiai turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011).
Kasacinio teismo išaiškinta, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri jį vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011).
Tam, kad būtų patenkintas reikalavimas pripažinti galiojančiu notariškai neįformintą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, turi būti konstatuota, kad jo šalių valia atitiko CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pagal kurią pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkėjas įgyja teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).
Teismui sprendžiant ginčą dėl sandorio pripažinimo galiojančiu CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu taikomos bendrosios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) įrodinėjimo taisyklės, tarp jų ir 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
Nagrinėjamoje byloje šalių pozicijos išsiskyrė dėl jų susitarimo tikrojo turinio: ieškovai teigia ir įrodinėja, kad su atsakovu susitarė dėl gyvenamojo namo dalies ir priklausinių pardavimo jam, tuo tarpu atsakovas teigia ir įrodinėja, kad buvo sudarytas susitarimas dėl atstovavimo ieškovams, pagal kurį jis įsipareigojo parduoti ieškovų nekilnojamąjį turtą savo surastam pirkėjui.
Bylą nagrinėję teismai, įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad tarp šalių buvo sudaryta ne pirkimo–pardavimo sutartis, o susitarimas dėl atstovavimo parduodant nekilnojamąjį turtą. Kasacinis teismas nenustato faktų ir yra saistomas bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių, kurios gali būti kvestionuojamos tik dėl neteisingo proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo (CPK 347 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis). Įvertinusi bylos procesinių dokumentų turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog nustatydami ginčo aplinkybes teismai padarė proceso teisės normų taikymo klaidų. Ieškovai kasaciniame skunde iš esmės pakartoja savo poziciją ir nesutikimą su teismų išvadomis, tačiau teisės taikymo ar aiškinimo klausimų nepateikia.
Pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutarties šalies – pirkėjo – valia yra įgyti daiktą savo interesams tenkinti (nutarties 25 punktas). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas tokią valią turėjo ar kad faktiškai atliko ją atitinkančius veiksmus. Byloje yra duomenys, kad gyvenamuoju namu ilgą laiką naudojosi trečiasis asmuo miškų savininkų kooperatyvas „Privati girininkija“, tačiau, ieškovams nepareiškus ieškinio šiam asmeniui, teisėjų kolegija detaliau dėl nurodytų aplinkybių vertinimo nepasisako.
Konstatavus, jog byloje nenustatytas susitarimo tarp ieškovų ir atsakovo dėl gyvenamojo namo dalies ir priklausinių pirkimo–pardavimo faktas, kasacinio skundo argumentai dėl ieškovų teisės perleisti žemės sklypą ir ieškovo R. S. teisės veikti už kitus ieškovus nenagrinėjami kaip neturintys reikšmės ginčo sprendimui.
Dėl visumos aptartų aplinkybių skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinį skundą atmetus, ieškovų turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jiems neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Ieškovai už kasacinį skundą sumokėjo 761 Eur žyminio mokesčio. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CPK 82 straipsnio 7 dalimi, procesinius dokumentus pateikiant elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Todėl nagrinėjamu atveju už kasaciniame skunde reiškiamą turtinį ginčą mokėtinas 465 Eur, o už sutarties modifikavimą – 108 Eur žyminis mokestis, iš viso – 573 Eur. Kadangi ieškovai už kasacinį skundą sumokėjo 188 Eur daugiau, negu priklauso mokėti, permokėta suma grąžintina šią sumą sumokėjusiai ieškovei V. P. (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kasacinis teismas patyrė 24,94 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi kasacinis skundas atmestinas, šios išlaidos priteistinos iš ieškovų lygiomis dalimis, t. y. po 8,31 Eur.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Grąžinti V. P. (duomenys neskelbtini) 2016 m. lapkričio 10 d. SEB banke sumokėtą 188 (vieno šimto aštuoniasdešimt aštuonių) Eur žyminį mokestį.
Priteisti iš ieškovų V. P. (duomenys neskelbtini), R. S. (duomenys neskelbtini), I. B. (duomenys neskelbtini) po 8,31 Eur (aštuonis Eur 31 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
Sigita Rudėnaitė
