Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškovo teisių gynimo būdus ir nuo jų pasirinkimo priklausančius taikytinus ieškinio senaties terminus, bei proceso teisės normų, nustatančių įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodinėjimo priemonių leistinumo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo bei taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-86-415/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01519-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 3.2.4.3; 3.2.4.4; 3.2.4.9.2; 3.2.4.9.3.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

sekretoriaujant Eglei Berželionytei,

dalyvaujant ieškovams M. S. ir R. S., jų atstovui advokatui Daliui Poviliui,

atsakovui S. S., jo atstovui advokatui Pranui Makauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. S. ir R. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. S. ir R. S. ieškinį atsakovui S. S. dėl akcijų perleidimo sutarties pripažinimo niekine ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškovo teisių gynimo būdus ir nuo jų pasirinkimo priklausančius taikytinus ieškinio senaties terminus, bei proceso teisės normų, nustatančių įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodinėjimo priemonių leistinumo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo bei taikymo.

Ieškovai, baigiamųjų kalbų metu sumažinę savo ieškinio reikalavimą, prašė teismo pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2006 m. gruodžio 12 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, Sutartis); priteisti iš atsakovo 250 000 Lt (72 405 Eur) žalos atlyginimą, palūkanas pagal įstatymą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškinyje nurodė, kad ieškovas ir atsakovas (broliai) nuo 1991 m. kartu dirbo UAB „Tosa“. Ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė 25 proc. (1250 vienetų) paprastųjų vardinių UAB „Tosa“ akcijų, o atsakovui – 75 proc. akcijų. 2006 m. rugpjūčio 30 d. neeilinio UAB „Tosa“ akcininkų susirinkimo sprendimu, priimtu remiantis atsakovo balsais, ieškovas buvo atleistas iš bendrovės vadovo pareigų.

Ieškovas teigia, kad 2010 m. birželio mėnesį jis atsitiktinai sužinojo, kad jau nėra UAB „Tosa“ akcininkas – 2006 m. gruodžio 12 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi 25 proc. paprastųjų vardinių UAB „Tosa“ akcijų parduota atsakovui už 250 000 Lt (72 405 Eur). Ieškovas teigia, kad jis nepasirašė Sutarties, todėl ji negali būti laikoma sudaryta. Sutarties taip pat nepasirašė ir ieškovo sutuoktinė ieškovė R. S., 25 proc. UAB „Tosa“ akcijų bendraturtė, kuri nesudarė Sutarties, nedavė tam sutikimo, taip pat neišdavė įgaliojimo ieškovui sudaryti Sutartį jos vardu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3.92 straipsnio 4, 6 dalys). Sutarties originalo neturi nei ieškovai, nei atsakovas, nei jokie registrai ar tretieji asmenys, todėl laikytina, kad tokios Sutarties nėra. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir yra niekinė bei negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Atsakovo veiksmai, suinteresuotiems asmenims pateikiant netikrą Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, anot ieškovų, iš esmės reiškia neteisėtą jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusių 25 proc. UAB „Tosa“ akcijų pasisavinimą, taigi neteisėtus veiksmus CK 6.246 ir 6.263 straipsnių prasme. Neteisėtais atsakovo veiksmais ieškovams buvo padaryta žala, lygi ginčijamojoje Sutartyje nurodytai akcijų kainai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimą.

Teismas nustatė, kad atsakovas pripažįsta aplinkybę, jog Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties originalas nėra išlikęs, sandorio sudarymo faktą įrodinėja notaro patvirtintu Sutarties nuorašu ir liudytojų parodymais. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė nėra davusi sutikimo parduoti akcijas; atsakovas nuo šio reikalavimo ginasi argumentu, kad sutuoktinės sutikimo nereikėjo, nes akcijos priklausė ieškovui asmeninės nuosavybės teise.

Teismas pažymėjo, kad prie bylos pridėta ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, jog Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2012 m. spalio 26 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal ieškovo pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikaltimų buvo nutrauktas konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar nusižengimo požymių (šis nutarimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartimis paliktas galioti). Teismas, nagrinėdamas ginčą, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, prokuratūros ir teismų procesiniais sprendimais, juos vertino kartu su visais kitais byloje surinktais įrodymais, nes ieškovai kaip ieškinio faktinį pagrindą iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir nagrinėtos ikiteisminio tyrimo metu.

Teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu ieškovas nurodė, jog apie tai, kad buvo perimtos jam nuosavybės teise priklausiusios UAB „Tosa“ akcijos, sužinojo tik 2009 metų žiemą, nes pats jokių dokumentų, kuriais perleistų akcijas atsakovui, nepasirašė. Šioje byloje pateiktame ieškinyje ieškovas nurodė, kad aplinkybę, jog jis nebėra UAB „Tosa“ akcininkas, sužinojo tik 2010 metų birželio mėnesį. Atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas anksčiau, nei nagrinėjama civilinė byla, teismas nusprendė, jog ieškovas apie ginčo akcijų nuosavybės teisių praradimą turėjo sužinoti vėliausiai 2009 metų žiemą, nes pats pripažino tokią aplinkybę tuo metu, kai turėjo didesnę galimybę tiksliau prisiminti įvykius. Šį sužinojimo momentą patvirtino ir liudytojo V. Š. parodymai, taip pat aplinkybė, kad 2009 m. liepos 10 d. buvo iškelta UAB „Tosa“ bankroto byla. Kadangi ieškinys teismui buvo pateiktas 2013 m. liepos 8 d., tai, atsižvelgdamas į CK 1.125 straipsnio 8 dalyje ir 3.96 straipsnio 1 dalyje nustatytus sutrumpintus atitinkamai trejų ir vienerių metų ieškinio senaties terminus, teismas konstatavo, kad yra pagrindas atmesti ieškinį dėl praleisto senaties termino (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pagrindų atnaujinti praleistus senaties terminus byloje nenustatyta.

Teismas pripažino, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog 2006 metų liepos mėnesį tarp brolių buvo kilę nesutarimų dėl bendrovės valdymo, ieškovas buvo atšauktas iš UAB „Tosa“ direktoriaus pareigų. Dėl to teismas sprendė, kad bendra verslo plėtra ieškovui ir atsakovui tapo sudėtinga, todėl tikėtina, kad buvo sprendžiamas klausimas dėl akcijų pardavimo. Iš apklausos metu duotų šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų teismas padarė išvadą, kad 2008 metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje tarp S. vyko derybos dėl UAB „Tosa“ akcijų pardavimo, o atsakovo siekis perimti visas bendrovės akcijas yra logiškai paaiškinamas – esant esminiams nesutarimams ir nepasitikėjimui tarp akcininkų, verslo plėtra yra neefektyvi ir sudėtinga.

Iš ieškovės paaiškinimų ir liudytojos R. Ž. parodymų teismas sprendė, kad yra didelė tikimybė, jog Sutarties originalas galėjo dingti, kai bendrovei kraustantis iš vienų patalpų į kitas dingo dėžė su dokumentais. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties originalas nėra išlikęs, neturi esminės reikšmės, nes įrodyta, jog yra išlikęs notarine tvarka patvirtintas šios Sutarties nuorašas. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 2 dalimi, 202 straipsniu, Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsniu, 26 straipsnio 4 punktu, teismas sprendė, kad ieškovai, siekdami paneigti atsakovo pateikto notarine tvarka patvirtinto Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nuorašo patikimumą, privalėjo įrodyti, jog notarė Daiva Manzurovienė notarinį veiksmą atliko neteisėtai, neįsitikinusi Sutarties originalumu. Notarė nuosekliai išdėstė aplinkybes, kuriomis buvo atliktas notarinis veiksmas, ir paliudijo, kad atsakovas jai pateikė ieškovo ir atsakovo sudarytą Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kurios originalumą ji pati tikrino asmeniškai ir atliktą notarinį veiksmą užfiksavo notarinio registro knygoje, todėl teismas laikė, kad ieškovai nepateikė argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti notaro patvirtinto Sutarties nuorašo patikimumu.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas neįrodinėjo aplinkybės, jog Akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje yra ne jo parašas, tačiau teigė, kad atsakovas, turėdamas tuščių lapų su originaliais ieškovo parašais, galėjo Sutarties tekstą pritaikyti ir vėliau jį atspausdinti. Dėl to teismas pripažino neįrodyta ieškovų poziciją, kad tik Sutarties originalas patvirtintų sandorio sudarymo faktą. Nei Sutarties tekstas, nei ją pasirašiusių asmenų pavardės nedengia šių asmenų parašų, todėl neaišku, kokio tyrimo nebuvo galima atlikti nepateikus Sutarties originalo. Liudytojų parodymai, kad atsakovas turėjo tuščių lapų su ieškovo parašais, jiems nemačius sandorio klastojimo, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti Sutartį negaliojančia; be to, liudytojų parodymai gali neatitikti tikrovės, nes visų jų ir atsakovo santykiai yra konfliktiški.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovui (buvusiam įmonės vadovui, verslininkui) taikomi didesni atsakomybės ir žinojimo standartai, todėl neaišku, kodėl po atleidimo iš UAB „Tosa“ direktoriaus pareigų ieškovas, žinodamas, kad pas atsakovą yra likę lapų su parašais, nesiėmė jokių veiksmų jiems išsireikalauti, nesidomėjo UAB „Tosa“ veikla, akcijomis, nuo 2007 metų nebeatliko jokių veiksmų, kuriuos teismas galėtų vertinti kaip asmens, save laikančio dalies UAB „Tosa“ akcijų savininku, protingu elgesiu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija nurodė, kad ieškovai neginčija Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties kaip sąmoningai sudaryto sandorio (CK 1.63 straipsnio 1 dalis), negaliojančio dėl kurio nors iš CK 1.80–1.94 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, tačiau teigia, jog Sutartis iš viso nebuvo sudaryta (kaip sandoris neegzistuoja) ir kaip dokumentas yra suklastota. Ieškovai prašo ne taikyti restituciją (CK 6.146 straipsnis), o priteisti žalos, padarytos Sutarties suklastojimu, atlyginimą. Kolegija sprendė, kad, esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad šiam ieškovo reikalavimui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Kolegija sutiko, kad ieškovai pagrįstai nurodo, jog ieškiniams dėl sandorių, sudarytų pažeidžiant CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimus, taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Kadangi ieškovų reikalavimas pareikštas dėl akcijų netekimo, o vertybiniai popieriai yra paminėti CK 3.92 straipsnio 4 dalyje, tai šioje byloje CK 3.96 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas netaikytinas. Tačiau nustačiusi, kad ieškinys netenkintas ne tik dėl praleisto ieškinio senaties termino, šio ieškovų argumento kolegija nepripažino pakankamu skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti.

Kolegija sprendė, kad CK 1.93 straipsnio 2 dalis byloje netaikytina, nes ji skirta tiems atvejams, kai sandoris, kuriam įstatyme yra nustatyta privaloma paprasta rašytinė forma (CK 1.73 straipsnis), yra sudaromas žodžiu. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas sandoris sudarytas rašytine forma, į bylą pateikta notaro patvirtinta Sutarties kopija. Ieškovai įrodinėja Sutarties suklastojimą ir savo nurodomas aplinkybes gali įrodinėti visomis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnis); atsakovas, atsikirsdamas į ieškovų argumentus, turi turėti galimybę naudotis tokios pat apimties procesinėmis priemonėmis, priešingu atveju būtų pažeistas CPK 17 straipsnyje įtvirtintas šalių procesinio lygiateisiškumo principas.

Kolegija nurodė, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis) būtent ieškovai privalo įrodyti, kad Sutartis yra suklastota, o ne atsakovas turi įrodinėti, kad Sutartis nėra klastotė. Teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovai neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus; apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nėra pakankami spręsti dėl Sutarties suklastojimo. Atmesdama argumentus dėl liudytojų R. Ž. bei T. G. parodymų neteisingumo (kurios parodė, kad įrašas akcininkų registracijos knygoje buvo atliktas iki Kalėdų, o vertybinių popierių sąskaitoje yra nurodytas sutarties notarinės kopijos registracijos, atliktos 2006 m. gruodžio 28 d., numeris), kolegija pažymėjo, kad liudytojos kalbėjo apie įrašą akcininkų registracijos knygoje, o skunde nurodomas įrašas vertybinių popierių sąskaitoje. Be to, vertybinių popierių sąskaitos grafoje „įrašo data“ įrašas „2006 m. gruodžio 12 d.“ reiškia įrašo pagrindo – dokumento – datą arba klaidingai nurodytą įrašo atlikimo datą, bet neįrodo, kad Sutarties originalas neegzistavo, juolab kad pati ginčijama sutartis individualaus identifikacinio numerio neturi.

Kolegija sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių Sutarties kopijos suklastojimą ar pagrindžiančių ieškovų abejones dėl joje esančių įrašų bei parašų tikrumo. Ieškovų nurodomos klastojimo prielaidos nėra pakankamas pagrindas tenkinti ieškinį.

Kolegija, spręsdama dėl reikalavimo pripažinti Sutartį negaliojančia pagal CK 3.92 straipsnio 4 dalį, 3.96 straipsnio 2 dalį, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog ieškovas UAB „Tosa“ akcijas įsigijo būdamas santuokoje su ieškove, be to, ieškovė ginčijamos Sutarties nepasirašė ir įgaliojimo tokią sutartį sudaryti ieškovui neišdavė. Kolegija nustatė, kad Sutarties 4.1 punkte įrašyta, jog „pardavėjas patvirtina, kad parduodamos akcijos priklauso jam asmeninės nuosavybės teise pagal emitento 2006 m. gruodžio 12 d. pažymą“ ir pripažino, jog ši Sutarties nuostata sudaro pakankamą pagrindą spręsti, jog pardavėjas nuslėpė svarbias aplinkybes, bei taikyti CK 3.96 straipsnio 2 dalies nuostatą, leidžiančią sandorį pripažinti negaliojančiu tik tada, jei antroji sandorio šalis yra nesąžininga. Kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių pirkėjo (atsakovo) nesąžiningumą nagrinėjamu aspektu; jis neabejotinai turėjo žinoti, kad pardavėjas (jo brolis) yra susituokęs, tačiau patikinimas apie akcijų priklausymą asmeninės nuosavybės teise pripažintinas pakankamu pagrindu nereikalauti iš pardavėjo sutuoktinės įgaliojimo sudaryti Sutartį. Kolegija sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinį vadovaujantis CK 92 straipsnio 4 dalimi, 3.96 straipsnio 2 dalimi.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 15 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovai ginčijo Sutartį CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais (pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, 3.96 straipsnio 2 dalį), įrodinėjo, kad ieškovas nėra pasirašęs Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, todėl atsakovo pateikta notaro patvirtinta Sutarties kopija, kuria šis įrodinėjo sandorio sudarymo faktą, yra netikra (fiktyvi) ir turi būti pripažinta negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnį. Teismai neįvertino aplinkybės, kad Sutartis, nors ir yra fiktyvi, sukėlė tam tikrus padarinius – ieškovai neteko akcijų ir už jas negavo pinigų. Niekinio sandorio padariniams taikytinas bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų ieškinio senaties terminas. Teismai, spręsdami, kad byloje taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas, neteisingai kvalifikavo ieškinio reikalavimus, nepagrįstai sprendė, kad reikalavimas priteisti iš atsakovo ginčijamoje Sutartyje nurodytą akcijų kainą yra reikalavimas atlyginti žalą, o ne taikyti restituciją. Ieškovai įrodinėjo, kad Sutartis yra fiktyvus (netikras) sandoris, siekė, kad būtų taikomos Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo pasekmės (atlyginta netektų akcijų vertė), todėl nusprendus, kad jis yra niekinis (de jure (teisiškai) neegzistuoja), spręstina dėl restitucijos taikymo (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Ieškinio reikalavimu iš esmės siekiama, kad teismas grąžintų šalis į padėtį, buvusią iki pažeidimo. Aplinkybė, kad ieškovai nenurodė reikalavimo taikyti restituciją, o prašė priteisti atitinkamą pinigų sumą, negali būti kvalifikuojama kaip reikalavimas taikyti deliktinę civilinę atsakomybę; teismui tenka pareiga teisingai kvalifikuoti ieškinio reikalavimą, jo nesaisto galbūt klaidingai nurodytos teisės normos. Skundžiamu sprendimu sukuriama ydinga situacija, kai niekinio sandorio faktui konstatuoti taikomas vienas (ilgesnis) terminas, o tokio sandorio teisiniams padariniams nustatyti – kitas (trumpesnis) terminas.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis turi būti rašytinės formos, taigi ji turi atitikti CK 1.73 straipsnio reikalavimus. Šias nuostatas aiškinant kartu su CK 1.93 straipsnio 2 dalimi, ginčo Sutarties sudarymo faktas galėtų būti įrodinėjamas tik jos rašytiniu dokumentu ar kitais rašytiniais dokumentais, patvirtinančiais Sutarties sudarymą ar jos vykdymą, bet ne atsakovo paaiškinimais ar liudytojų parodymais. Tačiau leistinų įrodymų byloje nėra (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Sutarties kopija negali būti tapatinama su dokumento originalu, taikant CK 1.93 straipsnio 2 dalį laikytina, kad sandoris nebuvo sudarytas raštu.

Liudytojų parodymams, kaip ir kitiems įrodymams, keliami leistinumo ir patikimumo reikalavimai (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 189 straipsnis). Teismai nepagrįstai pripažino patikimais su atsakovu susijusių liudytojų R. Ž. ir T. G. parodymus, kurios melavo – nurodė, kad įrašai akcininkų registracijos knygoje buvo atlikti greitai po sandorio sudarymo, iki Kalėdų, naudojant dokumento originalą, nors vertybinių popierių sąskaitos įraše nurodytas notaro patvirtintos Sutarties kopijos registracijos Nr. 3-16285, o ši kopija buvo padaryta tik 2006 m. gruodžio 28 d. Atsakovas, teikdamas paaiškinimus, melavo, nurodė nekonkrečias sandorio sudarymo ir jo originalo dingimo aplinkybes, savo paaiškinimus keitė kiekviename teismo posėdyje, tačiau teismai jo paaiškinimų nevertino pagal CPK 186 straipsnį, nepašalino atsakovo paaiškinimų prieštaringumo.

Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010; 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2013) dokumento kopijai gali būti pripažįstama įrodomoji reikšmė, jeigu byloje yra kitų (šios bylos atveju – rašytinių) sandorio sudarymą patvirtinančių įrodymų. Kadangi byloje nėra jokių rašytinių Sutarties sudarymą ar atsiskaitymą pagal ją patvirtinančių įrodymų, tai teismai netinkamai aiškino CPK 202 straipsnį ir notaro patvirtintai Sutarties kopijai nepagrįstai suteikė įrodomąją reikšmę.

Ieškovas neginčijo, kad Sutartyje gali būti jam priklausantis parašas, tačiau niekuomet nepripažino, kad Sutarties kopijos tekste yra būtent jo parašas. Kadangi remiantis Sutarties kopija neįmanoma atlikti ekspertinio vertinimo, kas pirmiau padaryta – atspausdintas dokumento tekstas ar pasirašyta jame (ir kas pasirašė), tai byloje liko nenustatytas faktas, kad Sutarties kopijoje yra ieškovo parašas, bei nepaneigti jo argumentai, kad ieškovas Sutarties nepasirašė, taigi nesudarė akcijų pirkimo–pardavimo sandorio ir negavo jame nurodytos kainos. Spręsdami dėl CPK 202 straipsnio taikymo, teismai nenustatė Sutarties projekto rengimo, jos buvimo, originalo praradimo aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo nurodyta notaro paskirtis nėra teisiškai reikšminga sprendžiant ginčą; notaro prerogatyva paliudyti dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą negali užtikrinti ir neužtikrina dokumentų, kurių nuorašai ar išrašai daromi, tikrumo, teisėtumo ir galiojimo, nes notaras remiasi tik vizualiai matomu dokumento tekstu, negali techniškai ir (ar) moksliškai spręsti dėl dokumento autentiškumo. Kadangi Sutartį jos nuorašui patvirtinti pateikė vienas atsakovas, Sutartis nebuvo pasirašoma notarės akivaizdoje, ji nesaugojo ir neturi Sutarties originalo, notarė neliudijo parašų tikrumo, tai Sutarties kopijai turėjo būti suteikiama ribota įrodomoji galia. Teismai, notaro patvirtintą Sutarties kopiją pripažindami patikimu įrodymu, nesuprato dokumentų nuorašų paliudijimo proceso turinio. CPK 114 straipsnyje nė vienai iš šio straipsnio 1 dalyje išvardytų kopijų nesuteikiama didesnė įrodomoji galia, jokie skirtumai (atsižvelgiant į kopiją patvirtinusį subjektą) nenustatyti ir CPK 202 straipsnyje.

Pagal CK 3.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę joje nurodytomis aplinkybėmis sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu nepaisant kitos sandorio šalies sąžiningumo. Šios taisyklės išimtys, nurodytos CK 3.96 straipsnio 2 dalyje, negali būti išplečiamos. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo precedentais, suformuluotais bylose, kuriose nekilo klausimo dėl ginčijamų sandorių fiktyvumo ir jų negaliojimo pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Ši aplinkybė esminė, nes teismai, atmesdami ieškovės reikalavimą, rėmėsi pirmiau nurodytu pagrindu – ginčijamos Sutarties 4.1 punktu, kaip tariamai įrodančiu ieškovo patvirtinimą, kad akcijos jam priklausė asmeninės nuosavybės teise. Teismai taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad Sutarties 4.1 punkte pateikta nuoroda į emitento 2006 m. gruodžio 12 d. pažymą, kuri pasirašyta atsakovo (bendrovės vadovo); ieškovo parašo (nei kaip pažymos sudarytojo, nei kaip gavėjo) joje nėra. Kitų duomenų, kuriuos būtų galima vertinti kaip ieškovų apgaulės veiksmus, nukreiptus prieš atsakovą, ar reikšmingų aplinkybių nutylėjimą, byloje nėra.

CK 3.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga ne tik pardavėjui, bet ir pirkėjui išsiaiškinti, kokia nuosavybės teise pardavėjui priklauso perleidžiamas turtas. Atsakovas yra verslininkas, turi ilgametę bendrovės vadovo patirtį, žinių apie sutarčių sudarymo tvarką ir kitas sutarčių sudarymui reikšmingas aplinkybes, be to, jis yra ieškovo brolis, todėl jam neabejotinai buvo žinomas faktas, kad ieškovas gyveno santuokoje, akcijas įsigijo po jos sudarymo bendrojon nuosavybėn pagal tuo metu galiojusio CK nuostatas. Atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų, kad prieš Sutarties pasirašymą prašė ieškovo pateikti rašytinį patvirtinimą, jog akcijos priklauso pardavėjui asmeninės nuosavybės teise, arba ieškovės įgaliojimą sudaryti sandorį ir jos vardu. CK 3.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis negali būti taikoma, kai faktą, kad pardavėjas nuslėpė sutarčiai sudaryti reikšmingas aplinkybes, pirkėjas įrodinėja ne pardavėjo, bet savo paties parengtais ir pasirašytais dokumentais, o kitų jos taikymą pagrindžiančių įrodymų byloje nėra.

Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą prašo palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 15 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimą nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovai tiek ieškinyje, tiek kituose procesiniuose dokumentuose įrodinėjo, kad ieškovas Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties iš tikrųjų nėra pasirašęs, todėl ji negali būti laikoma sudaryta. Ieškovams nurodant tokias faktines aplinkybes, jų reikalavimas Sutartį pripažinti niekine turėtų būti kvalifikuojamas ne kaip reikalavimas sandorį pripažinti negaliojančiu, bet kaip reikalavimas konstatuoti, kad Sutartis nebuvo sudaryta.

Kadangi ieškovai įrodinėjo, kad Sutartis nebuvo sudaryta ir jie negavo Sutartyje nurodytos akcijų kainos, patirtą žalą kildino iš tariamai neteisėtų atsakovo veiksmų suklastojant Sutartį ir taip užvaldant UAB „Tosa“ akcijas, rėmėsi teisės normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, tai byloje nėra galimybės taikyti restituciją. Kasaciniame skunde ieškovai pakeitė savo teisinę poziciją, kurios laikėsi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip siekdami, kad būtų taikomos sandorių negaliojimo pasekmes reglamentuojančios teisės normos, taigi ir 10 metų ieškinio senaties terminas.

Kasaciniame skunde, kurio dalies, susijusios su CPK pažeidimais, argumentai yra identiški pateiktiems apeliaciniame skunde, ieškovai kelia ne teisės, o faktinių aplinkybių vertinimo klausimus (CPK 185 straipsnis). Ieškovai iškraipo liudytojos R. Ž. parodymus (ji paaiškino, kad pagal Sutarties originalą padarė įrašą akcininkų registracijos knygoje, tačiau neminėjo įrašų vertybinių popierių sąskaitose; ieškovai painioja atskirų įrašų padarymo aplinkybes). Argumentai dėl to, kad atsakovas, teikdamas paaiškinimus, melavo, nepagrįsti, nesudaro kasacijos pagrindo; jie buvo įvertinti tiek teismų, tiek ikiteisminio tyrimo byloje. Priešingai nei teigia ieškovai, Sutarties originalo dingimo aplinkybės buvo detaliai ištirtos ir įvertintos ikiteisminio tyrimo metu; ikiteisminį tyrimą atlikęs prokuroras, priimdamas nutarimą jį nutraukti, konstatavo Sutarties originalo ir sutartinių santykių buvimo faktą; liudytoja notarė D. Manzurovienė patvirtino, kad pati asmeniškai tikrino, ar Sutarties nuorašas atitinka jo originalą (be originalo nuorašas nebūtų tvirtinamas). Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, šalių paaiškinimais yra patvirtintas akcijų pirkimo–pardavimo faktas; jį ginčydami, ieškovai remiasi prielaidomis ir savo subjektyvia nuomone, o ne objektyviais byloje esančiais įrodymais.

Ginčydami teismų atliktą notaro patvirtintos Sutarties kopijos vertinimą, ieškovai nurodo hipotetinius samprotaujamojo pobūdžio argumentus (šios nutarties 21.5 punktas), kurių nenurodė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Šie argumentai yra faktinio pobūdžio, todėl nesudaro kasacijos dalyko, be to, ieškovai viso proceso metu neginčijo parašo tikrumo, tik aiškino, kad jis pasirašytas anksčiau, negu atspausdintas tekstas. Ieškovo nurodytos aplinkybės dėl jo parašų tuščiuose popieriaus lapuose buvo išsamiai ištirtos ir įvertintos ikiteisminio tyrimo metu; nustatyta, kad Sutartis buvo realiai sudaryta ir įvykdyta. Šios nutarties 21.6 punkte nurodytos aplinkybės teisiškai nepagrįstos; notarė D. Manzurovienė nuosekliai paaiškino Sutarties kopijų tvirtinimo aplinkybes – ji įsitikino, kad Sutartis neturi turinio trūkumų, kad joje yra abiejų šalių parašai; notarė pažįsta abu brolius, todėl žinojo, kaip atrodė ieškovo parašas.

Svarstant dėl apeliacinės instancijos teismo motyvų pagrįstumo, turi būti įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės – kad pardavęs akcijas ieškovas nuo 2006 m. pabaigos iki 2010 m. nebuvo susijęs su UAB „Tosa“ veikla, nesidomėjo bendrove, nedalyvavo akcininkų susirinkimuose, nereiškė jokių pretenzijų, nors iki nurodyto laikotarpio aktyviai dalyvavo bendrovės veikloje.

Sprendžiant dėl CK 3.92 straipsnio 4 dalies, 3.96 straipsnio 2 dalies taikymo esminę reikšmę turi ne ta aplinkybė, kas pasirašė 2006 m. gruodžio 12 d. pažymą, bet tai, kad ieškovas, pasirašydamas Sutartį, jos 4.1 punkte patvirtino, jog UAB „Tosa“ akcijos jam priklauso asmeninės nuosavybės teise. Ieškovai byloje neįrodė, kad ši Sutartis yra suklastota; toks faktas neįrodytas ir ikiteisminio tyrimo metu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas žinojo, jog sudarant Sutartį UAB „Tosa“ akcijos ieškovams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CPK 178 straipsnis), atsakovui nebuvo ir negalėjo būti žinoma, ar ieškovai nėra pasirašę povedybinės ar turto pasidalijimo sutarties. Pasirašydamas Sutartį ieškovas patvirtino, kad akcijos jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, nors jam kilo pareiga atskleisti atsakovui reikšmingas sandorio sudarymo aplinkybes.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo nesudaryta kaip savarankiško civilinių teisių gynimo būdo

Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas negaliojančia ir jos pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine arba nuginčijama). Nesudaryta sutartis (nesant vertybinių popierių savininko valinio veiksmo perleisti nuosavybės teisę pirkėjui ir pirkėjo apmokėjimo už jas fakto (CK 6.305 straipsnio 1, 2 dalys) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas.

Šioje byloje ieškovai įrodinėja, kad Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, tačiau remiasi niekinio sandorio faktu, tokio sandorio negaliojimu ir prašo taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes. Kasaciniame skunde teigiama, kad dėl atsakovo pateiktos Sutarties kopijos, kuri yra netikra (fiktyvi), kilo teisinių padarinių (remiantis ja, ieškovo vertybinių popierių sąskaitoje užfiksuotas akcijų pardavimo faktas), todėl šie padariniai turi būti išspręsti taikant sandorio negaliojimo institutą reglamentuojančias teisės normas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų pasirinktas faktinis civilinių teisių gynimo būdas nekoreliuoja su prašomomis taikyti teisės normomis – civiliniais teisiniais instrumentais, skirtais pažeistai teisei ginti. Kadangi ieškovų nurodytas faktinis ieškinio pagrindas (plačiau žr. šios nutarties 3–4 punktus) leidžia identifikuoti jų poziciją tiek dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių, tiek dėl ginamų teisių ir siekiamo teisinio rezultato, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinis teismas turi teisinį pagrindą nuspręsti dėl materialiųjų teisinių priemonių, taikytinų pažeistai teisei ginti, nes tai yra susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo ir teisės taikymo klausimas, priskirtinas išimtinai teismo kompetencijai. siekiant eliminuoti bet kokius siurprizo taikant teisę elementus, kasacinis skundas nagrinėtas žodinio proceso tvarka.

Dėl šalims tenkančios įrodinėjimo naštos ir dokumento kopijos įrodomosios reikšmės

Remiantis CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 6.305 straipsnio 2 dalimi, 6.428 straipsniu ir Akcinių bendrovių įstatymo 46 straipsniu, nematerialiųjų akcijų perleidimo sandoriams taikytina paprasta rašytinė forma. Pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą (įstatymo redakcija, galiojusi ginčo Sutarties kopijoje nurodytu metu) fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip 5000 Lt (1448,10 Eur), išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu, turi būti sudaromi paprasta rašytine forma. Nors pagal ginčo Sutarties dėl akcijų pirkimo–pardavimo kopijoje nurodytas sąlygas sandoris įvykdomas jo sudarymo metu, tačiau, vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo 46 straipsniu, tokiam sandoriui reikalinga paprasta rašytinė forma. Akcinių bendrovių įstatymo 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, sudariusios sandorį dėl nematerialiųjų akcijų perleidimo, sandorio šalys jų sąskaitų tvarkytojams turi pateikti rašytinę sutartį, kurioje, be kitų sutarties sąlygų, turi būti nurodyta: 1) bendrovės, kurios akcijos perleidžiamos, pavadinimas, teisinė forma, kodas ir buveinė; 2) perleidžiamų akcijų skaičius pagal klases ir nominali vertė. Kiti privalomi reikalavimai, taikomi akcinių bendrovių akcijų ir privilegijuotųjų akcijų pardavimo sutartims, šiam ginčui neaktualūs.

Nematerialiųjų akcijų perleidimas fiksuojamas įrašais jų perleidėjo ir jų įgijėjo asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose (Akcinių bendrovių įstatymo 46 straipsnio 2 dalis). Sutartis, kurioje nėra bent vieno iš šio straipsnio 3 dalyje nurodytų duomenų, yra negaliojanti nuo jos sudarymo ir sąskaitų tvarkytojai neturi teisės pagal ją daryti įrašų (Akcinių bendrovių įstatymo 46 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamu atveju į bylą nepateiktas UAB „Tosa“ Akcijų pirkimo–pardavimo (ginčo) sutarties originalas.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

Pagal CPK 184 straipsnį, jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus; tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Taigi įrodinėjimo našta tenka pareiškusiai apie dokumento klastojimą šaliai, o teismas gali skirti ekspertizę klastojimo faktui nustatyti, kai yra tokio abejotino tikrumo dokumento originalas.

Kai nėra dokumento originalo, neįmanoma patikrinti jo klastojimo fakto atliekant ekspertizę. Pateikus tik dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta ne pagal CPK 184 straipsnio, o pagal CPK 202 straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Dokumento kopijos įrodomosios reikšmės nustatymas priskirtas teismo diskrecijai; jis įgyvendinamas teismui įvertinus, ar, be kopijos, yra kitų dokumento sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016 41 punktą).

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja ir, spręsdamas bylą, remiasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis; kitaip negu bylą nagrinėję teismai vertinti įrodymų ir nustatyti kitokių, negu nustatė teismai, faktinių aplinkybių kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo, tačiau, ieškovui ginčijant, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, kasacinis teismas patikrina, ar šis, priimdamas procesinį sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

Ieškovai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio argumento, pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės teismų praktikoje yra nuosekliai suformuluotos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį, be kita ko, reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Jis remiasi vidiniu savo įsitikinimu, kuris turi būti grindžiamas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, t. y. pakankamai patikimai nustatytu, jeigu iš byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertina teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo ne tik tirti ir vertinti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, jo prigimtį, pobūdį, taip pat turinį sudarančius duomenis, bet ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę.

Vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

Šioje byloje apklaustų liudytojų parodymus vertindama pagal pirmiau nurodytas taisykles, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl subjektyviųjų veiksnių, darančių įtaką liudytojų nurodomoms faktinėms aplinkybėms, yra pagrindas pripažinti jų parodymus nepatikimais ir jais nesiremti. Tokiais subjektyviaisiais veiksniais pripažintinas priešiškumas arba konfliktas su kita šalimi, santuokos, giminystės ir pavaldumo santykiai, dėl kurių faktinės aplinkybės interpretuojamos vienos iš šalių naudai, esantys ar menami (ginčijami) įsipareigojimai bei įsisenėjusios nuoskaudos.

Vertindama notaro parodymų įrodomąją reikšmę, teisėjų kolegija pažymi, kad notaras, atlikdamas notarinį veiksmą – liudydamas dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą (Notariato įstatymo 26 straipsnio 4 punktas), neturi iš įstatymo kylančios pareigos tikrinti dokumento, kurio nuorašą liudija, originalumo, jį pasirašiusių asmenų valios, sutarties sąlygų tikrumo. Liudytoja (notarė) byloje patvirtino, kad M. ir S. S. parašus ji žinojusi, nes jie buvo jos notaro biuro nuolatiniai klientai, o parašų originalumas jai jokių įtarimų nekėlė. Taigi, vien ta aplinkybė, kad liudijant dokumento nuorašą notarei buvo pateiktas dokumentas, kuriame esantys parašai jai nekėlė įtarimų, nei notarės parodymų, nei jos patvirtintos Sutarties kopijos nedaro patikimais įrodymais, patvirtinančiais Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą.

Šios nutarties 27 punkte minėta, kad nematerialiųjų akcijų perleidimas fiksuojamas įrašais jų perleidėjo ir jų įgijėjo asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose (Akcinių bendrovių įstatymo 46 straipsnio 2 dalis). UAB „Tosa“ vertybinių popierių sąskaitoje yra užregistruotas 2006 m. gruodžio 12 d. akcijų perleidimo sandoris. Fiksuota, kad įrašas padarytas 2006 m. gruodžio 12 d. Tačiau įraše nurodyta Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis su notaro registro numeriu 3-16286, t. y. notarinio veiksmo – notaro patvirtinto nuorašo – registracijos numeriu. Šis veiksmas atliktas (Sutarties nuorašas patvirtintas) 2006 m. gruodžio 28 d. Tokios teismų nustatytos faktinės aplinkybės paneigia atsakovo argumentą, kad įrašas vertybinių popierių sąskaitoje, taip pat ir akcininkų registre, buvo padarytas 2006 m. gruodžio 12 d. ir tai buvo atlikta remiantis Sutarties originalu.

Jokie į bylą pateikti rašytiniai dokumentai nepatvirtina ir atsakovo nurodomo fakto, kad 2007 m. keičiant įmonės buveinę dingo UAB „Tosa“ dokumentai, tarp kurių, kaip teigia atsakovas ir suinteresuoti liudytojai, buvo ir ginčo Sutartis.

Byloje taip pat nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie tiesiogiai patvirtintų pinigų sumokėjimo už akcijas faktą. Atsakovas šias aplinkybes įrodinėjo tik asmeniniu liudijimu.

Atsakovo paaiškinimai dėl ginčo Sutarties sudarymo aplinkybių vertintini kritiškai taip pat ir dėl to, kad bendrąja jungtine ieškovų nuosavybe esančios akcijos buvo perleistos be R. S. įgaliojimo (CK 3.92 straipsnio 4 dalis), nors atsakovui buvo arba neabejotinai turėjo būti žinoma tai, kad akcijos įsigytos po ieškovų santuokos sudarymo. Taip pat jam buvo žinomi ir CK 3.92 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti reikalavimai, taikomi bendrąja jungtine nuosavybe esančių vertybinių popierių perleidimo sandoriams. Šį faktą patvirtina vėlesnė (2007 m.) tokio pat pobūdžio sandorių sudarymo praktika, kai S. S., perleisdamas akcijas V. P., pateikė savo žmonos D. S. sutikimą, kuriuo ši patvirtino sutinkanti, kad S. S. perleistų 2499 vnt. UAB „Tosa“ akcijų.

Pažymėtina, kad, byloje nustačius faktines aplinkybes, kurios patvirtina konfliktinius brolių ir verslo partnerių S. (ieškovo ir atsakovo) santykius, S. S. neatidumas, kai didelė pinigų suma perduodama be atsiskaitymą už akcijas patvirtinančių rašytinių dokumentų, o Sutartis sudaroma nesant R. S. įgaliojimo, suteikiančio M. S. teisę disponuoti bendrąja jungtine nuosavybe, yra objektyviai nepateisinamas ir normaliai neprotingas elgesys.

Ginčo Sutarties sudarymo faktą S. S. įrodinėja paaiškinimais, kad po 2006 m. gruodžio 12 d. M. S. nebesidomėjo UAB „Tosa“ veikla, bendrovės buveinėje nesilankė, niekada nesiteiravo apie akcininkų susirinkimų šaukimą ir pan. Byloje pateikti du akcininkų susirinkimų, kuriuose M. S. nedalyvavo, protokolai (vienas – 2007 m., kitas – 2008 m.), tačiau vien nedalyvavimo akcininkų susirinkimuose faktas nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis ginčo Sutarties sudarymą.

Minėta, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės liudija brolių ir verslo partnerių M. ir S. S. (ieškovo ir atsakovo) konfliktinius santykius. Verslo santykiai tarp jų nutrūko M. S. ėmusis atskiro verslo. Konfliktai apėmė ir artimąją ieškovo bei atsakovo aplinką. Vyko ginčai teismuose. Šios aplinkybės objektyviai galėjo lemti tai, kad M. S., kaip UAB „Tosa“ akcininkas, nutraukė bet kokią veiklą.

Remiantis pirmiau išdėstytais motyvais dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, konstatuotina, kad teismai, pripažinę, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta ginčo Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, rėmėsi subjektyviais, silpnais pagal prigimtį, suinteresuotų pagal bylos aplinkybes liudytojų parodymais bei suinteresuotos šalies aiškinimu. Tokia įrodymų visuma ir turinys vertintini kaip nepakankami ginčo Sutarties sudarymo faktui įrodyti (CPK 185 straipsnis).

Dėl ieškovų pažeistos teisės gynimo

Teisėjų kolegijai pripažinus, kad ieškovas M. S. nesudarė Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, sprendžiant, kokios ieškovų pažeistos teisės gynimo materialinės teisinės priemonės taikytinos, darytina išvada, jog S. S. kyla pareiga grąžinti ieškovams be pagrindo įgytą jų turtą (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).

Būtina pažymėti, kad UAB „Tosa“ yra likviduota dėl bankroto, t. y. nebėra tokio juridinio asmens, kurio 25 proc. akcijų nuosavybės teise valdė ieškovai, todėl nėra galimybės turtą jiems grąžinti natūra. Už jį atlygintina pinigais tikrąja turto verte, buvusia jo įgijimo metu.

Ieškovai nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų nurodomą 250 000 Lt (72 405 Eur) akcijų vertę kaip tikrąją jų vertę (CK 6.237 straipsnio 3 dalis). Taip pat neįrodinėjo nuostolių, atsiradusių dėl turto vertės sumažėjimo po to, kai atsakovas įgijo ieškovams nuosavybės teise priklausantį turtą neturėdamas teisėto pagrindo.

CK 6.237 straipsnis ir kitos CK XX skyriuje įtvirtintos teisės normos nereglamentuoja teisinių situacijų, kaip nustatoma be pagrindo įgyto turto, kurio grąžinti natūra neįmanoma, tikroji vertė, kai ieškovai tikrosios vertybinių popierių vertės negali tiksliai įrodyti.

Remiantis CK 1.8 straipsnio 1 dalimi, civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Be teisėto pagrindo įgyti vertybiniai popieriai (akcijos) yra dėl įmonės bankroto ir jos likvidavimo žuvęs turtas. Tai civiline teisine prasme yra asmens turto netekimas. Todėl konstatuotina, kad žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos reglamentuoja panašius teisinius santykius ir analogijos pagrindu taikytinos teismui savo iniciatyva nustatant be teisėto pagrindo įgyto ir žuvusio turto tikrąją vertę, kai šalis nuostolių dydžio tiksliai negali įrodyti (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Nustatydamas tikrąją turto vertę kasacinis teismas remiasi 2007 m. rugsėjo 10 d. UAB „Tosa“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta vienos akcijos verte ir koreguoja turto tikrąją vertę remdamasis atsakovo pozicija, išdėstyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nurodyta akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi 2499 vnt. paprastųjų nematerialiųjų UAB „Tosa“ akcijų buvo perleisti už 430 000 Lt (124 536,61 Eur). Vienos akcijos rinkos vertė sudarė 49,83 Eur. Ieškovai nuosavybės teise valdė 1250 vnt. UAB „Tosa“ akcijų. Jų vertei nustatyti taikant tą pačią, kaip nurodytame sandoryje, vienos akcijos rinkos vertę apskaičiuota akcijų vertė lygi 62 287,50 Eur (1250 x 49,83). Tačiau ši vertė negali būti pripažinta be pagrindo įgytų akcijų, kurių grąžinti natūra neįmanoma, labiausiai tikėtina tikrąja verte jau vien dėl to, kad 2007 m. rugsėjo 10 d. UAB „Tosa“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytai vienos akcijos vertei galėjo darytis įtakos ne tik gerokai didesnė nei ieškovų akcijų paketo apimtis, bet ir, pvz., derybinės pozicijos, atsakovo, kaip pagrindinio akcininko, ketinimai ir tikslai, ir pan. Dėl to kasacinis teismas šią vertę koreguoja atsižvelgdamas ir į kitas byloje nustatytas aplinkybes.

S. S., teikdamas paaiškinimus 2014 m. balandžio 14 d. vykusio teismo posėdžio metu, nurodė, kad 250 000 Lt (72 405 Eur) už 1250 vnt. akcijų yra gera kaina ir tiek jos yra vertos (2014 m. balandžio 14 d. teismo posėdžio garso įrašas: 25 min. 25 sek. – 26 min. 30 sek.). Tai leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, kad labiausiai tikėtina ieškovams priklausiusių akcijų vertė buvo 250 000 Lt (72 405 Eur). Ši suma priteistina ieškovams iš atsakovo kaip be pagrindo įgytų akcijų, kurių grąžinti natūra neįmanoma, tikroji vertė (CK 6.237 straipsnio 2 dalis).

Dėl reikalavimo priteisti palūkanas

Ieškiniu taip pat buvo prašoma priteisti palūkanas pagal įstatymą (kompensuojamąsias) ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas. 2015 m. birželio 23 d. teismo posėdžio metu buvo atsisakyta dalies reikalavimo ir prašyta priteisti 250 000 Lt už akcijas, palūkanas pagal įstatymą (kompensuojamąsias) bei procesines palūkanas (2015 m. birželio 23 d. teismo posėdžio garso įrašas: 21 min. 00 sek. – 24 min. 00 sek.; 2017 m. kovo 9 d. teismo posėdžio garso įrašas: 17 min. 10 sek. – 19 min. 25 sek.).

Pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Jos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą.

Nagrinėjamoje byloje kasaciniam teismui konstatavus, kad atsakovui kilo pareiga grąžinti ieškovams be pagrindo įgytą jų turtą (CK 6.237 straipsnio 1 dalis) (šios nutarties 47 punktas), ieškovų reikalavimas dėl palūkanų (atliekančių kompensuojamąją funkciją) priteisimo spręstinas taikant specialiąsias, CK 6.240 straipsnio 1 dalies, nuostatas.

Minėta, kad penkių procentų dydžio metinės palūkanos skaičiuojamos už be pagrindo įgytą pinigų sumą. Šioje byloje pripažinta, kad atsakovas be teisėto pagrindo įgijo ieškovams priklausiusias UAB „Tosa“ akcijas. Kadangi UAB „Tosa“ bankrutavo ir juridinis asmuo yra pasibaigęs, tai nebeliko vertybinių popierių, kurie turėtų būti grąžinti, o jų tikroji vertė atlyginama pinigais. Taigi, šiuo atveju pinigai yra tik ieškovų prarasto ir atsakovo be teisėto pagrindo įgyto turto ekvivalentas ir šios bylos kontekste negali būti vertinami kaip be pagrindo įgyta pinigų suma, nuo kurios skaičiuotinos palūkanos CK 6.240 straipsnio 1 dalies prasme. Dėl to reikalavimas dėl šių palūkanų priteisimo atmestinas.

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos yra skolininko vykdytinos prievolės dalis ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Dėl to iš atsakovo ieškovams priteistinos penkių procentų dydžio palūkanos nurodytu teisiniu pagrindu.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ieškovų ieškinys tenkintinas ir jiems priteistinas 72 405 Eur netektų akcijų tikrosios vertės atlyginimas, tenkintinas ir jų reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą (72 405 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. rugpjūčio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl ieškinio senaties

CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Sutrumpinti ieškinio senaties terminai taikomi tik tiems reikalavimams, dėl kurių tokius terminus nustato CK bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Nei CK, nei kituose įstatymuose nenustatytas trumpesnis ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo nesudaryta ir be teisėto pagrindo įgyto turto grąžinimo tiek natūra, tiek neišlikusio turto tikrosios vertės atlyginimo pinigais pareikšti. Todėl šiems ieškovo reikalavimams taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Nagrinėjamoje byloje ieškinys buvo pareikštas 2013 m. rugpjūčio 4 d. Teismai nustatė, kad ieškovai apie akcijų nuosavybės teisių praradimą vėliausiai turėjo sužinoti 2009 m. žiemą (šios nutarties 9 punktas). Remdamasis šiomis teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis) kasacinis teismas daro išvadą, kad ieškinys buvo pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Ieškinys buvo pareikštas ir CK 3.92 straipsnio 2 dalies bei 3.96 straipsnio pagrindu. Konstatavus, kad ginčo Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, taip pat pripažintina, kad nėra pagrindo taikyti CK 3.92 straipsnio 2 dalyje ir CK 3.96 straipsnyje įtvirtintas sąlygas nuginčyti sandorį.

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinių argumentų kaip teisiškai nereikšmingų šalių ginčui spręsti teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir teismo sprendimo vykdymo atgręžimo

Kasaciniam teismui panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują sprendimą – ieškinį patenkinti, atitinkamai iš naujo turi būti paskirstytos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), taip pat atgręžtas teismų sprendimų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo įvykdymas (CPK 760 straipsnio 1 dalis, 762 straipsnio 1 dalis).

Iš pateiktų dokumentų matyti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti valstybei iš ieškovų lygiomis dalimis 12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, yra įvykdyta – ieškovas 2016 m. gegužės 24 d. sumokėjo valstybei šią sumą. Panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, atgręžtinas jų vykdymas ir iš valstybės ieškovo naudai priteistini jo sumokėti 12 Eur.

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdamas ieškinį ieškovas sumokėjo 9500 Lt (2751,39 Eur), pateikdamas apeliacinį skundą – 1375 Eur, o pateikdamas kasacinį skundą – 1547 Eur žyminio mokesčio. Patenkinus kasacinį skundą ir priėmus naują sprendimą ieškinį patenkinti, šios ieškovo išlaidos (iš viso 5673,39 Eur) jam priteistinos iš atsakovo.

Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose prašė priteisti jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais (iki bylos išnagrinėjimo iš esmės kiekvienos instancijos teisme pabaigos) tokias išlaidas ir jų dydį patvirtinantys duomenys nebuvo pateikti, tai šie ieškovų prašymai netenkintini.

Konstatavus, kad ieškovų ieškinys tenkintinas, atsakovo proceso metu teikti prašymai turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti iš ieškovų atmestini.

Pirmosios instancijos teisme patirta 12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme turėta 6,78 Eur tokių išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Priėmus naują sprendimą ieškinį patenkinti, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 15 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti UAB „Tosa“ akcijų, nuosavybės teise priklausiusių M. S. ir R. S., pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. S. ir R. S. 2006 m. gruodžio 12 d. perleido S. S. nuosavybėn 1250 vnt. paprastųjų nematerialiųjų UAB „Tosa“ akcijų, nesudaryta.

Priteisti M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 72 405 (septyniasdešimt du tūkstančius keturis šimtus penkis) Eur netektų akcijų tikrosios vertės atlyginimą ir 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą (72 405 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. rugpjūčio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Paskirstyti proceso metu šalių turėtas ir valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5673,39 Eur (penkis tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt tris Eur 39 ct) sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 18,78 Eur (aštuoniolika Eur 78 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Atgręžti panaikintos Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 15 d. nutarties vykdymą. Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją (j. a. k. 188659752) grąžinti M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 12 (dvylika) Eur.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gintaras Kryževičius

Dalia Vasarienė