Dėl teismo teisės ieškinio priėmimo stadijoje vertinti vartojimo sutarties nuostatą dėl išimtinio teritorinio teismingumo sąžiningumo kriterijaus aspektu

Civilinė byla Nr. e3K-3-155-916/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09766-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.8.2.1; 2.8.2.8; 3.1.14.8.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama-credit“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės individualios įmonės „Aujama–credit“ ieškinį atsakovui R. C. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teismo teisės ieškinio priėmimo stadijoje vertinti vartojimo sutarties nuostatą dėl išimtinio teritorinio teismingumo sąžiningumo kriterijaus aspektu.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 868,86 Eur skolos, 1878,41 Eur palūkanų už naudojimąsi paskolos suma (pelno palūkanos) už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 10 d. (taip nurodyta ieškinyje) iki 2016 m. gegužės 13 d., 9,4 proc. mėnesines palūkanas už naudojimąsi 868,86 Eur negrąžintos paskolos suma (pelno palūkanas) už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 13 d. (ieškinio pateikimo teisme dienos) iki visiško prievolės pagal 2014 m. sausio 10 d. vartojimo paskolos sutartį įvykdymo; 304,64 Eur delspinigių už laiku negrąžintą paskolos sumą ir paskolos grąžinimo termino nepratęsimą už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 10 d. (taip nurodyta ieškinyje) iki 2016 m. gegužės 13 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį.

Teismas nurodė, kad ieškinyje atsakovo R. C. gyvenamoji vieta nurodyta Vilniuje (duomenys neskelbtini); sutartyje nurodytas teritorinis teismingumas spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teisme vertintinas kaip nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, todėl turi būti vadovaujamasi bendrąja teismingumo taisykle – ieškovės ieškinys turi būti reiškiamas Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, pažymėjo, kad teismas turi įvertinti vartojimo sutarties sąlygos dėl išimtinio teritorinio teismingumo spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teisme nesąžiningumą net ir nesant vartotojo pateikto prieštaravimo, o verslininkas privalo įrodyti, jog minėta sąlyga nėra nesąžininga. Šiuo atveju ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad sutartinis teismingumas pagal verslininko buveinės vietą nėra nesąžiningas. Dėl to Kauno apylinkės teismas padarė išvadą, kad ieškinys jam neteismingas.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2016 m. spalio 4 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, ex officio (pagal pareigas) įvertinęs šalių sudarytos 2014 m. sausio 10 d. vartojimo paskolos sutarties (toliau – sutartis) 16 punkto sąlygos, nustatančios ginčų, kylančių iš šios sutarties, teismingumą Kauno apylinkės arba Kauno apygardos teismams, atitiktį sąžiningumo kriterijams, taip pat aplinkybę, jog vartotojo – atsakovo gyvenamoji vieta nėra Kauno apylinkės teismo veiklos teritorijoje, pagrįstai sprendė, jog šis ieškinys teismingas atsakovo gyvenamosios vietos apylinkės teismui – Vilniaus miesto apylinkės teismui. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas ir jų neaptariant individualiai, todėl tokiose bylose taikytina silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina. Nesąžininga gali būti pripažinta individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga, atitinkanti du vienas kitą papildančius kriterijus: pirma, prieštaraujanti bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, antra, taip iš esmės pažeidžianti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui vartotojas negalėjo daryti įtakos, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje.

Pagal byloje esančios sutarties turinį teismas sprendė, kad ieškovė parengė standartinę sutartį ir vartotojas negalėjo daryti kokios nors įtakos sutarties sąlygoms, nustatančioms ginčų, kylančių iš šios sutarties, teismingumą. Ieškovė neįrodė, kad sutarties sąlyga dėl teismingumo buvo šalių aptarta individualiai. Minėta sutarties sąlyga, nustatanti, kad ginčai, kylantys iš sutarties, abiejų šalių susitarimu ir sutikimu sprendžiami Kauno apylinkės arba Kauno apygardos teismuose, yra standartinė, individualiai šalių neaptarta, ji apriboja vartotojo pasirinkimą ir taip pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, todėl yra nesąžininga.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad procesinėje ieškinio priėmimo stadijoje nekilo bylos šalių ginčo dėl šios sąlygos sąžiningumo, tačiau, atsižvelgdamas į tai, jog tai vartojimo sutartis, o vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą vertinti sąlygos atitiktį sąžiningumo kriterijams. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą, nepažeidė proceso teisės normų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį ir grąžinti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti ieškinio priėmimo klausimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2284 straipsnio 1 dalį vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas, todėl konkrečios sutarties sąlygos galiojimo klausimą teismas gali spręsti tik iš esmės išnagrinėjęs ieškinį. Ieškinio priėmimo stadijoje teismas negali konstatuoti, kad viena ar kita vartojimo paskolos sutarties sąlyga yra nesąžininga ir niekinė, nes šioje stadijoje šalių ginčas nenagrinėjamas iš esmės. Dėl to teismai nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį, konstatuodami, kad sutarties sąlyga dėl teismingumo yra nesąžininga.

Pagal bendrojo teritorinio teismingumo taisyklę ieškinys pareiškiamas atsakovo gyvenamosios vietos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 29 straipsnis). Šalys gali rašytiniu susitarimu pakeisti teritorinį bylos teismingumą, jei toks susitarimas nepažeidžia imperatyviųjų rūšinio ir išimtinio teritorinio teismingumo taisyklių (CPK 32 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju šalys susitarė, kad visi ginčai, kylantys iš sutarties, bus nagrinėjami Kauno apylinkės teisme arba Kauno apygardos teisme. Tokiu susitarimu šalys nepažeidė imperatyvo nekeisti rūšinio ir išimtinio teismingumo, todėl teismai be pagrindo ignoravo šalių valią.

Teismų išvada, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių, jog sutarties nuostata dėl išimtinio teritorinio teismingumo aptarta individualiai, prieštarauja logikai. Pirma, ieškovė, žinodama, kad su atsakovu sutartyje yra aptarusi teismingumo klausimą, negalėjo numatyti, jog ieškinio priėmimo stadijoje, net neišklausęs šalių ir nevertinęs faktinių aplinkybių, teismas savo iniciatyva spręs dėl sutarties sąlygos nesąžiningumo. Antra, vartojimo kredito šalys gali susitarti dėl bylos teismingumo, o kredito gavėjas apie tai turi būti tinkamai informuojamas. Trečia, sutarties pabaigoje yra atsakovo patvirtinimas, kad jam visos sutarties sąlygos tikrai žinomos, jis jas perskaitė, su jomis sutinka. Dėl to teismų išvada, kad šalių aptarta sąlyga dėl teismingumo yra nesąžininga, paneigia sutarties laisvės principą.

Teismai, aiškindami, kad teismas turi vertinti vartojimo sutarties sąlygos dėl išimtinio teritorinio teismingumo spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teisme nesąžiningumą, net ir nesant vartotojo pateikto prieštaravimo, nukrypo nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teisingumo Teismas 2009 m. birželio 4 d. prejudiciniame sprendime byloje Pannon GSM Zrt. v. Erzsébet Sustikné Gy?rfi, C-243/08, suformulavo taisyklę, kad nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Tačiau nacionalinis teismas pagal direktyvą neprivalo netaikyti nagrinėjamos sąlygos, jei vartotojas, minėto teismo informuotas, neketina remtis tuo, kad sąlyga yra nesąžininga ir neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teismai netiksliai citavo minėtą sprendimą, be to, iš viso nesiaiškino atsakovo nuomonės dėl tokios sutarties sąlygos, nors, esant atsakovo prieštaravimui dėl tokios sąlygos netaikymo, iš viso negalėtų jos netaikyti, arba, išsprendęs ieškinio priėmimo klausimą ir atsakovui pateikus atsiliepimą į ieškinį, teismas turėtų daugiau argumentų tiek dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo, tiek sutarties nuostatos dėl teritorinio teismingumo.

Teismai nepagrįstai nurodė, kad kasacinio teismo išaiškinimas, jog teismas turi įvertinti vartojimo sutarties sąlygos dėl išimtinio teritorinio teismingumo spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teisme nesąžiningumą net ir nesant vartotojo pateikto prieštaravimo, nereiškia, kad tai jis savo iniciatyva turi atlikti ir ieškinio priėmimo stadijoje, net nežinodamas šalių nuomonės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009 pateikti išaiškinimai netaikytini, nes iš esmės skiriasi šios bylos aplinkybės nuo nagrinėjamos bylos.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vartojimo sutartyje teritorinį teismingumą nustatančios sąlygos sąžiningumo ir teismo teisės ieškinio priėmimo stadijoje pripažinti tokią sąlygą nesąžininga

Šalių sudarytos 2014 m. sausio 10 d. vartojimo paskolos sutarties metu galiojo CK 6.188 straipsnis (2008 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. XI-65 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), nustatantis, kad nesąžininga laikytina vartojimo sutarties sąlyga, kuri panaikina arba suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (reikalauja perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apriboja įrodymų panaudojimą, perkelia įrodinėjimo pareigą vartotojui ir pan.) (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 18 punktas).

CK 6.188 straipsnį pakeitusioje 6.2284 straipsnio 2 dalyje (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-700 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. birželio 13 d.) nesąžiningomis pripažįstamos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Šios normos 18 punkte preziumuojama, kad nesąžininga ta sutarties sąlyga, kuria panaikinama arba suvaržoma vartotojo teisė pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (nustatomas išimtinis teritorinis teismingumas spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teismui, reikalaujama perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apribojamas įrodymų panaudojimas, įrodinėjimo pareiga perkeliama vartotojui ir pan.).

Vadovaujantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) 3 straipsnio 3 dalimi, jos priedo 1 dalies q punkte nustatyta, kad nesąžiningomis gali būti laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas: panaikinti arba trukdyti vartotojo teisei pareikšti ieškinį arba naudotis bet kuria kita teisinės apsaugos priemone, ypač reikalaujant, kad vartotojas ginčus pavestų spręsti išskirtinai arbitražui, kuriam nėra taikomos teisinės nuostatos, nederamai apriboti jo turimus įrodymus arba skirti jam įrodinėjimo pareigą, kuri pagal taikytinus teisės aktus turėtų tekti kitai sutarties šaliai.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad nesąžiningas sąlygas reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai Direktyva 93/13/EEB buvo suderinti tik iš dalies ir minimaliai, kartu pripažinus valstybėms narėms galimybę suteikti vartotojams didesnę apsaugą nei ta, kuri nustatyta pagal ją. Šios direktyvos 8 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad valstybės narės gali priimti arba išlaikyti pačias griežčiausias sutartį atitinkančias nuostatas direktyva reglamentuojamoje srityje, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą (ESTT 2012 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Jana Pereničov?, Vladislav Perenič prieš SOS financ spol. s r. o., C-453/10, 34 punktas).

Aiškindamas Direktyvos 93/13/EEB priedo 1 dalies q punktą Teisingumo Teismas 2000 m. birželio 27 d. sprendime sujungtose bylose Océano Grupo Editorial SA prieš Roció Murciano Quintero, C-240/98, Salvat Editores SA prieš José M. S?nchez Alcón Prades, C-241/98, José Luis Copano Badillo, C-242/98, Mohammed Berroane, C-243/98, ir Emilio Vi?as Feli?, C-244/98 (toliau – sprendimas byloje Océano Grupo Editorial) sprendė, kad į vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo direktyvos prasme sudarytą sutartį iš anksto pardavėjo ar tiekėjo įtraukta sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir kuria nustatoma, kad visus su sutartimi susijusius ginčus turi spręsti teismas, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pardavėjo ar tiekėjo buveinė, atitinka visus kriterijus tam, jog pagal direktyvą ją būtų galima laikyti nesąžininga. Tokia sąlyga nustatoma pareiga vartotojui paklusti teismo, kuris gali būti labai toli nuo jo gyvenamosios vietos, išimtinei jurisdikcijai ir tai gali apsunkinti jo atvykimą į teismą. Tuo atveju, kai ginčas kyla dėl nedidelių pinigų sumų, vartotojo atvykimo į teismą išlaidos gali turėti atgrasantį poveikį ir dėl jų vartotojas gali atsisakyti pareikšti ieškinį teisme ar imtis gynybos. Tokia sąlyga priklauso direktyvos priedo 1 dalies q punkte nurodytoms sąlygoms, kurių tikslas arba rezultatas – panaikinti vartotojo teisę pareikšti ieškinį arba jai trukdyti. Dėl to Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad aptariama sąlyga privalo būti laikoma nesąžininga Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio prasme tiek, kiek ji dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai (sprendimas byloje Océano Grupo Editorial, 21, 22, 24 punktai).

Apsauga, kurią vartotojams suteikia Direktyva 93/13/EEB, apima nacionalinio teismo teisę, preliminariai vertinant, ar ieškinys gali būti nagrinėjamas nacionaliniuose teismuose, savo iniciatyva konstatuoti, kad vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga (sprendimas byloje Océano Grupo Editorial, 29 punktas). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę su direktyva suderinamu būdu lemia, kad nacionalinis teismas turi teikti prioritetą tokiam aiškinimui, kuris leistų savo iniciatyva teismui atsisakyti jurisdikcijos, kurią suteikia nesąžininga sutarties sąlyga (sprendimas byloje Océano Grupo Editorial, 32 punktas).

Nacionalinis teismas turi savo iniciatyva nustatyti, ar pardavėjo arba tiekėjo su vartotoju sudarytoje sutartyje nustatyta išimtinę teritorinę jurisdikciją suteikianti sąlyga, kuri yra jame nagrinėjamo ginčo dalykas, patenka į direktyvos taikymo sritį, ir jei atsako į šį klausimą teigiamai, savo iniciatyva įvertinti galimą tokios teritorinę jurisdikciją nustatančios sąlygos nesąžiningumą (ESTT 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje VB Pénzügyi L?zing Zrt. prieš Ferenc Schneider, C-137/08, 56 punktas (toliau – sprendimas byloje VB Pénzügyi L?zing). Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, teismas turi jos netaikyti, nebent vartotojas tam prieštarauja. Nacionalinis teismas taip pat turi šią pareigą tikrindamas savo teritorinę jurisdikciją (ESTT 2009 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Pannon GSM Zrt. prieš Erzsébet Sustikné Gy?rfi, C-243/08, 35 punktas).

Sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo teisės ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumą ieškinio dėl skolos iš vartotojo priteisimo byloje, aktualus yra ir Teisingumo Teismo išaiškinimas 2012 m. birželio 14 d. sprendime byloje Banco Espa?ol de Crédito SA prieš Joaqu?n Calderón Camino, C-618/10 (toliau – ir sprendimas byloje Banco Espa?ol de Crédito). Šioje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyva 93/13/EEB aiškintina taip, kad ja draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias nacionaliniam teismui, gavusiam prašymą išduoti mokėjimo įsakymą, neleidžiama ex officio įvertinti in limine litis (prieš prasidedant bylos nagrinėjimo teisme procesui) ar kokiu nors kitu proceso etapu, net jeigu teismas žino reikalingas teisines ir faktines aplinkybes, pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančios sąlygos dėl palūkanų už pavėluotas įmokas nesąžiningumo, jei vartotojas nepateikė prieštaravimo (sprendimas byloje Banco Espa?ol de Crédito, 57 punktas). Atlikęs vertinimą veiksmingumo aspektu, Teisingumo Teismas nusprendė, kad byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos neatitinka veiksmingumo principo, nes, dėl jų vykstant pardavėjų ar tiekėjų inicijuotoms procedūroms, kuriose vartotojai yra atsakovai, tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga vartotojams taikyti apsaugą, kurią jiems siekiama suteikti Direktyva 93/13/EEB (sprendimas byloje Banco Espa?ol de Crédito, 56 punktas). Tarp pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo vykdomo pagal nacionalinę teisę teismo proceso specifinės savybės negali daryti poveikio teisinei apsaugai, kurią vartotojai turi turėti pagal šios direktyvos nuostatas (sprendimas byloje Banco Espa?ol de Crédito, 55 punktas). Atsižvelgiant į mokėjimo įsakymo procedūros visumą, eigą ir ypatumus, yra didelė rizika, kad atitinkami vartotojai nepateiks reikalaujamo prieštaravimo dėl ypač trumpo šiam tikslui numatyto termino, arba jie gali būti atgrasyti gintis dėl išlaidų, kurių patirtų kreipdamiesi į teismą, palyginti su ginčijamos skolos suma, arba dėl to, kad jie nežino ar nesuvokia savo teisių apimties, arba dėl pardavėjų ar tiekėjų pateikto prašymo dėl įsakymo riboto turinio ar dėl neišsamios jų turimos informacijos (sprendimas byloje Banco Espa?ol de Crédito, 54 punktas).

Taigi Teisingumo Teismo anksčiau aptartoje jurisprudencijoje akcentuojama, kad ginčų, kylančių iš vartojimo santykių, sumos įprastai yra nedidelės, todėl atvykimas į verslininko buveinės teismą gali turėti vartotojui atgrasantį poveikį ginti savo teises; nacionaliniuose įstatymuose paprastai įtvirtinti trumpi terminai prieštaravimams pareikšti; vartotojas, nors ir neprivalo pateikti atsiliepimo, bet gali nepasikliauti savo teisės išmanymu ir dėl to samdytis profesionalų teisininką, ir visa tai lemia teismo pareigą ieškinio priėmimo stadijoje ex officio spręsti dėl sąlygos sąžiningumo. Tuo atveju, jei teismas, priimdamas ieškinį, šio klausimo nespręstų ir iškeltų civilinę bylą, atsakovu patraukdamas vartotoją, tai a priori (iš anksto) būtų pažeista vartotojo apsaugos nuo nesąžiningos sutarties sąlygos, nustatančios išimtinį teritorinį teismingumą spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teisme, esmė, nes vartotojas privalėtų įsitraukti į procesą teisme, nuo kurio jį minėta taisyklė saugo.

Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad, siekiant užtikrinti Direktyva 93/13/EEB nustatytą apsaugą, tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo egzistuojanti nelygybė gali būti kompensuota tik pozityviais su sutartiniais santykiais nesusijusių subjektų veiksmais (sprendimas byloje VB Pénzügyi L?zing, 48 punktas). Direktyva 93/13/EEB suteikiama apsauga yra pagrįsta tuo, kad vartotojas yra silpnesnioji santykių su pardavėju ar tiekėju šalis tiek dėl savo derybinių galių, tiek dėl turimų žinių lygio (sprendimas byloje Océano Grupo Editorial, 25 punktas). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vartotojo nuomonės, ar jis laiko atitinkamą sutarties sąlygą nesąžininga, (su)žinojimas nėra būtina prielaida teismui spręsti dėl tam tikros sąlygos pripažinimo nesąžininga ir jos netaikymo. Tai, kad teismas nežino vartotojo nuomonės šiuo klausimu, savaime nereiškia, kad jis neturi galimybių iš esamos bylos medžiagos nustatyti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas turi pareigą savo iniciatyva patikrinti bylos teismingumą. Minėta, kad CK 6.188 straipsnio 2 dalies 18 punkto sąlyga preziumuojama. Dėl šių priežasčių ir pirmiau nurodytos Teisingumo Teismo praktikos spręstina, kad teismas, nagrinėjantis ieškinio priėmimo klausimą, turi įvertinti vartojimo sutarties sąlygos dėl išimtinio teritorinio teismingumo spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teismui nesąžiningumą, net jei nepateiktas vartotojo prieštaravimas.

Tačiau teismo atliekamas šios sąlygos vertinimas negali būti abstraktus. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad išimtinio teritorinio teismingumo sąlyga spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teismui yra nesąžininga ir todėl netaikytina, visais atvejais privalo būti motyvuota ir pagrįsta konkrečios bylos aplinkybėmis. Pažymėtina, kad išlieka tikimybė, jog išimtinio teritorinio teismingumo sąlyga konkrečiu atveju gali nepažeisti šalių teisių ir pareigų pusiausvyros vartotojo nenaudai. Gali būti, kad išimtinio teritorinio teismingumo sąlyga nustato tokį bylos teismingumą, kuris yra palankesnis vartotojui, nei tuo atveju, jei byla būtų keliama pagal bendrąsias teismingumo taisykles (pvz., dėl vartotojo gyvenamosios ar darbo vietos specifikos jam gali būti arčiau ar patogiau atvykti į teismą pagal išimtinio teritorinio teismingumo sąlygą). Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad tam, jog užtikrintų Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamą vartotojų apsaugos veiksmingumą, nacionalinis teismas turi visuomet, nesvarbu, kokie yra vidaus teisės aktai, nustatyti, ar pardavėjas arba tiekėjas derėjosi su vartotoju dėl ginčijamos sąlygos atskirai (sprendimas byloje VB Pénzügyi L?zing, 51 punktas). Ši aplinkybė yra svarbi, nes tiek pagal Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 1 dalį, tiek pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį nesąžininga gali būti pripažinta tik individualiai neaptarta sąlyga. Vadinasi, jei teismui pateikta medžiaga įrodo, kad išimtinio teritorinio teismingumo sąlyga buvo individualiai aptarta, ji negali būti laikoma nesąžininga.

Pareiga įrodyti, kad CK 6.188 straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (CK 6.188 straipsnio 4 dalis). Individualiai neaptartomis sąlygomis laikytinos sąlygos, kurių parengimui vartotojas negalėjo daryti įtakos, jei jos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje. Taigi, verslininkas, jau teikdamas ieškinį teismui, turėtų nurodyti argumentus, pagrindžiančius, jog teritorinio teismingumo sąlyga buvo ne standartinė, o individualiai aptarta, t. y. vartotojas turėjo galimybę (ar pasinaudojo galimybe) daryti įtaką šios sąlygos turiniui, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, pvz., vartotojo valią patvirtinančias aplinkybes.

Analogiška pozicija pateikta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009, kurioje pasisakydamas dėl vartojimo sutarties sąlygos dėl teismingumo (ne)sąžiningumo kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bylą nagrinėję teismai netyrė ir nenustatė faktinės aplinkybės, ar kasatoriaus (verslininko) Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės, kaip standartinės sutarties sąlygos, buvo tinkamai atskleistos prisijungimo būdu sutartį sudariusiai šaliai, t. y. ar jos tapo neatskiriama sutarties dalimi (CK 6.185 straipsnis), tačiau, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus, šių taisyklių 20 punkte įtvirtinta sąlyga dėl teismingumo (nustatanti ginčų, kylančių iš šios sutarties teismingumą Latvijos Respublikos teismams arba Rygos tarptautiniam komerciniam arbitražo teismui) vertintina kaip nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, taigi, nepaisant to, ar kasatoriaus (verslininko) Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės tapo keleivio vežimo sutarties dalimi, nagrinėjamos bylos teismingumas turi būti nustatomas, vadovaujantis atitinkamų teisės aktų, o ne šių taisyklių 20 punkto nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009).

Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai iš sutarties turinio sprendė, kad šalių sudaryta vartojimo paskolos sutartis yra standartinė, ieškovės parengta sutartis, jos sąlygos, nustatančios teritorinį teismingumą, parengimui vartotojas negalėjo daryti įtakos (į atspausdintą sutarties blanką ranka įrašyti tik paskolos gavėjo (vartotojo) duomenys bei paskolos sąlygos: suma, procentai, grąžintina suma). Ieškovė ieškinyje nenurodė argumentų ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad sutarties sąlyga dėl teritorinio teismingumo buvo aptarta individualiai ir ji atitiko vartotojo valią. Tai, kad vartotojas sutartį pasirašė nurodydamas, jog sutinka su sutarties sąlygomis, nepatvirtina jo kaip vartotojo valios atsisakyti tiek pagal Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 1 dalį, tiek pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį nustatytos apsaugos.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio priėmimo stadijoje turėjo teisinį pagrindą ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygą nesąžiningumo aspektu ir nustatęs, jog teritorinį teismingumą nustatanti sąlyga nebuvo individualiai aptarta, netaikyti minėtos sąlygos bei atsisakyti priimti ieškinį kaip neteismingą šiam teismui. Apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialiosios teisės normas. Tai, kad teismai rėmėsi vėlesnės įstatymo redakcijos (CK 6.2884 straipsnio) nuostatomis savo argumentams grįsti, nedaro įtakos procesinio sprendimo teisėtumui. Dėl to kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 4,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai iš individualios įmonės „Aujama – credit“ (j. a. k. 302653800) 4,34 Eur (keturis Eur 34 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Gediminas Sagatys

Dalia Vasarienė