Dėl taikytinos teisės ir teismo pareigos taikyti, aiškinti bei nustatyti užsienio teisės turinį

Civilinė byla Nr. 3K-3-163-916/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09261-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.10.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transtira“, dalyvaujant tretiesiems asmenims R. Š. ir akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“), dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl taikytinos teisės ir teismo pareigos taikyti, aiškinti bei nustatyti užsienio teisės turinį.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 15 207,85 Lt (4404,50 Eur) nuostolių atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d. Vokietijoje dėl R. Š., vairavusio transporto priemonę „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba „Krone SDP 27“, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. R. Š. buvo samdomas atsakovės darbuotojas, eismo įvykis buvo padarytas šiam vykdant darbines pareigas.

Eismo įvykio metu transporto priemonė „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo drausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl eismo įvykio metu padarytą 4731,51 Eur žalą atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vėliau šiam biurui tą sumą kompensavo ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalies pagrindu. Ieškovas kreipėsi į atsakovę, kaip neįvykdžiusią pareigos apdrausti jai priklausančios transporto priemonės privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, dėl nuotolių atlyginimo, tačiau atsakovė ieškovo prašymo netenkino.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės 4404,50 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014 m. kovo 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d. Vokietijoje dėl R. Š., vairavusio transporto priemonę „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba „Krone SDP 27“, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala automobiliui BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Transporto priemonė „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba „Krone SDP 27“ buvo registruotos Lietuvos Respublikoje. Eismo įvykio metu priekaba buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“, o transporto priemonė „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Atsakovė nurodė, kad pastaroji transporto priemonė buvo drausta draudimo bendrovėje „SOGLASSYE Insurance Company Limited“, tačiau teismas tokius argumentus pripažino nepagrįstais (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 25 punktas).

Eismo įvykio metu, transporto priemonių savininku buvo atsakovė UAB „Transtira“. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras („Grune Karte e.V.“), administravęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, 2013 m. rugpjūčio 5 d. pateikė ieškovui reikalavimą dėl 4404,50 Eur (3830 Eur kompensacija ir 574,50 Eur administravimo mokestis) žalos atlyginimo. Ieškovas nurodytą sumą atlygino TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnio pagrindu ir įgijo regreso teisę reikalauti išmokėtos sumos atlyginimo iš atsakingų asmenų.

Nors motorinė transporto priemonė ir priekaba eisme dalyvavo kaip vienetas (transporto priemonių junginys), tačiau kiekviena transporto priemonė turėjo būti apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Ieškovas įrodė patirtą žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178, 199 straipsniai). Skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis) ir atsakovė jos nepaneigė.

Vokietijos nacionalinis draudikų biuras sureguliavo padarytos žalos atlyginimą pagal savo nacionalinės teisės aktus, kurių reglamentavimas nesiskiria nuo Lietuvos, ir, nustatęs atsakovės kaltę dėl eismo įvykio, pateikė ieškovui reikalavimą Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimu 2003/564/EB patvirtintų Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatų (toliau – ir Bendradarbiavimo nuostatai) 5 straipsnio pagrindu. Esant TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalyje nustatytoms sąlygoms įstatyme įtvirtinta ieškovo pareiga išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą. Pagal byloje esančius duomenis ieškovas neturėjo pagrindo netenkinti eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro reikalavimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 20 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovės 115,85 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi patikslino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 5 d. sprendimo rezoliucinę dalį – nurodė, kad ieškovui iš atsakovės priteista 2202,25 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2014 m. kovo 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kolegija nurodė, kad Rusijos transporto priemonių draudikų asociacijos raštas patvirtina, jog rusiškų žaliųjų kortelių išdavimas Lietuvos Respublikoje registruotoms transporto priemonėms prieštarauja žaliosios kortelės sistemos taisyklėms ir Lietuvos nacionaliniams aktams. Tam, kad tiek Lietuvos Respublikoje, tiek bet kurioje kitoje ES valstybėje narėje galiotų transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apsauga, Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sudarant sutartį su draudiku – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Biuras) nariu (TPVCAPDĮ 29 straipsnio 1 dalis) arba kitos ES valstybės narės draudimo įmone ar filialu (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 3 dalis). Kadangi atsakovės transporto priemonė „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruota Lietuvos Respublikoje, tai ji turėjo būti apdrausta TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 punkte nurodyto transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko. Atsakovės transporto priemonė eismo įvykio metu neturėjo TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančio ir eismo įvykio metu galiojančio transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo. Rusijos draudimo bendrovė „SOGLASSYE Insurance Company Limited“ nėra ES valstybės narės draudimo įmonė ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė. Taigi transporto priemonė „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio dieną nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Ieškovas pateikė į bylą Vokietijos nacionalinio draudikų biuro raštą, kuriame nurodoma, jog tokiu atveju, kai kelių eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir jį sukėlė vilkikas su priekaba, žalos atlyginimas reglamentuotas Vokietijos kelių eismo įstatyme (vok. StVG). Pagal StVG 7 straipsnio I pastraipą transporto priemonės valdytojas yra atsakingas, jei eismo įvykis įvyko naudojant transporto priemonę – priekabą ar vilkiką. Jei vilkikas yra su priekaba, abiem junginio dalims taikoma 100 proc. prievolė trečiajai šaliai, tai reiškia, kad ieškovas gali pasirinkti vieną junginio dalį iš dviejų, bet 100 proc. atsakomybės gali reikalauti tik vieną kartą. Šalis, sumokėjusi kompensaciją ieškovui, gali susigrąžinti 50 proc. atlygintos sumos iš kitos atsakingos šalies, abi atsakingos šalys moka kompensaciją. Prievole dalijamasi remiantis Vokietijos draudimo sutarčių įstatymu (§ 78 vok. VVG), Vokietijos civilinio kodekso įstatymu (§ 426 BGB). Rašte taip pat pažymima, kad bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra apdraustos. Taigi atsakovės teiginys, kad priekabos draudikui tenka atsakomybė už eismo įvykį sukėlusį vilkiką su sukabinta priekaba, kuri buvo drausta, nes apdraudžiant priekabą kartu yra apdraudžiamas ir priekabos vairuotojas, kuris yra bendro, sujungto junginio vairuotojas, atmestini kaip nepagrįsti.

Nepagrįstais laikytini atsakovės argumentai, kad pagal Vokietijos teisę, esant dvigubam – transporto priemonės ir privalomos drausti priekabos junginio – draudimui, junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai. Atsakovės pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas priimtas byloje, kurioje nustatyta, jog buvo apdraustas tiek vilkikas, tiek ir jo priekaba, t. y. tos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė sumokėjo pusę ieškovo prašomos priteisti sumos – 2505,37 Eur, sumažino ieškovui priteistą sumą iki 2202,25 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą ir 2015 m. gegužės 20 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (toliau – ir reglamentas „Roma II“), taikomo prievolėms, kilusioms dėl žalos, tai yra dėl bet kokių pasekmių, atsiradusių dėl delikto (reglamento „Roma II“ 2 straipsnis), 4 straipsnyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala. Šalimi, kurioje atsirado žala, yra laikoma šalis, kurioje buvo padaryta žala turtui (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimas byloje Florin Lazar prieš Allianz SpA, C-350/14). Nagrinėjamoje byloje susiklostę deliktiniai teisiniai santykiai tarp nukentėjusiojo ir transporto priemonių junginio valdytojų turi būti vertinami pagal Vokietijos teisę. Remiantis Vokietijos teisės normomis, turi būti nustatomas ir nagrinėjamoje byloje aktualus transporto priemonės junginio (vilkiko „Mercedes Benz“ ir priekabos „Krone SDP 27“) valdytojų atsakomybės padalijimas dėl eismo įvykio (reglamento „Roma II“ 15 straipsnio b punktas). Vadovaujantis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime pateiktu Kelių eismo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 1 dalies nuostatų turinio vertinimu, vilkikas ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių valdytojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Taigi, Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonių (vilkiko ir priekabos) junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra. Tokia išvada atitinka ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-648/2016; 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-305-378/2016; 2016 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-969/2016). Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad draudikų prievolės mokėti draudimo išmoką ribos yra tiesiogiai sąlygojamos žalą padariusių asmenų prievolės apimties pagal Vokietijos teisę, todėl nepagrįstai sprendė, kad už eismo įvykio metu padarytą žalą atsako neapdrausto vilkiko valdytojas, o velkamos priekabos draudikei ADB „Gjensidige“ pareiga mokėti draudimo išmoką neatsiranda.

Draudiko pareiga atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui kyla ne iš šiam padarytos žalos, o iš draudiką su atsakingu draudėju siejančios sutarties. Sąlygos, kuriomis draudikas gali įgyvendinti per eismo įvykį nukentėjusio asmens turimas teises už asmenis, atsakingus už eismo įvykį, priklauso nuo draudiko sutartinei prievolei taikytinos teisės, nustatomos pagal 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) (toliau – ir reglamentas „Roma I“) 7 straipsnį. Pagal kasacinio teismo praktiką reglamento „Roma I“ 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos taisyklės tiems atvejams, kai valstybė narė nustato pareigą apsidrausti nuo tam tikrų rizikų. Tokiais atvejais valstybė narė gali nustatyti, kad draudimo sutarčiai taikoma pareigą apsidrausti nustačiusios valstybės narės teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016). Pareiga transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti Lietuvoje naudojamas transporto priemones ir transporto priemones, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos teritorijoje, nustatyta TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje. To paties įstatymo 1 straipsnio 6 dalies norma įtvirtina, kad kiek TPVCAPDĮ nenustato kitaip, įstatymu reglamentuojamiems santykiams taikomos Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nuostatos. Draudimo įstatymo 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta privalomojo draudimo sutartims taikoma kolizinė taisyklė – kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos ekonominės erdvės valstybės, kuri nustato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. Taigi nagrinėjamos bylos atveju pareiga sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymu, todėl priekabos „Krone SDP 27“ valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčiai yra taikoma Lietuvos teisė. Pagal kasacinio teismo praktiką draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla iš draudimo sutarties, kuriai taikoma Lietuvos teisė, tačiau šios prievolės ribos yra tiesiogiai sąlygotos žalą padariusių asmenų prievolės apimties pagal Vokietijos teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-313/2016; 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016; 2016 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-969/2016). Atsižvelgiant į tai, kad priekabos „Krone SDP 27“ valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta privalomuoju draudimu, pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1, 2 dalis, priekabos draudikei ADB „Gjensidige“ dėl eismo įvykio Vokietijoje kilo pareiga, neperžengiant priekabos „Krone SDP 27“ valdytojo civilinės atsakomybės ribų, išmokėti draudimo išmoką. Vilkiko „Mercedes Benz“ valdytojų civilinė atsakomybė eismo įvykio Vokietijoje metu buvo nedrausta, todėl pareiga išmokėti draudimo išmoką, neperžengiant vilkiko „Mercedes Benz“ valdytojo civilinės atsakomybės ribų, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1, 3 dalių, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu teko ieškovui. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-378/2016). Taigi priekabos draudikė ADB „Gjensidige“ ir ieškovas turėjo išmokėti po 1/2 dalį žalos atlyginimo.

Ieškovo sumokėtų išmokų grąžinimą reglamentuoja TPVCAPDĮ 23 straipsnis. Atgręžtinis ieškovo reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą lemia tik TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę, atsakomybę. Nagrinėjamu atveju atsakovė, neįvykdžiusi pareigos apdrausti vilkiko „Mercedes Benz“ valdytojų civilinės atsakomybės, atlygino (neperžengdama vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės ribų) eismo įvykio Vokietijoje metu kilusią žalą – patenkino ieškovo 1/2 dalį reikalavimo (sumokėjo 2202,25 Eur). Nei TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies, nei 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygos atsakovės, kaip priekabos „Krone SDP 27“ savininkės, pareigos atlyginti eismo įvykio žalą nenustato – priekaba „Krone SDP 27“ eismo įvykio Vokietijoje metu buvo drausta ADB „Gjensidige“ privalomuoju draudimu, todėl būtent priekabos draudikei ADB „Gjensidige“ kilo pareiga, neperžengiant priekabos „Krone SDP 27“ valdytojo civilinės atsakomybės ribų, atlyginti 1/2 dalį eismo įvykio Vokietijoje metu kilusios žalos.

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasaciniame skunde nurodytų kasacinio teismo bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į nurodytų nutarčių išaiškinimus. Atsakovės nurodytose kasacinio teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-204-684/2016 ir Nr. 3K-3-203-969/2016 buvo nagrinėjami atvejai, kai vilkikas ir priekaba buvo apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, t. y. buvo konstatuotas „dvigubo draudimo“ faktas. Šioje byloje vilkikas nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-378/2016 buvo nagrinėjamas atvejis, kai priekabos draudikas TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies pagrindu išmokėjo draudimo išmoką Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui ir reikalavo iš neapdrausto vilkiko valdytojo grąžinti dalį išmokėtos sumos. Šioje byloje nagrinėjamas atvejis, kai Biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies, Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsniu, sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautas sumas ir TPVCAPDĮ 23 straipsnio pagrindu reikalauja iš atsakovės jas grąžinti. Nurodytose bylose skiriasi atgręžtinius reikalavimus reiškiantys subjektai ir teisiniai pagrindai, perimant nukentėjusių asmenų reikalavimus ir juos įgyvendinant.

Šioje byloje buvo pateiktas aktualus kompetentingos institucijos raštas (apie jį nebuvo žinoma nagrinėjant civilinę bylą Nr. 3K-3-305-378/2016), kuriame Vokietijos nacionalinis draudikų biuras paaiškino, kad bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Šios bylos nagrinėjimo metu atsakovė nepaneigė šios institucijos paaiškinimo (CPK 178 straipsnis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl taikytinos teisės ir teismo pareigos taikyti, aiškinti bei nustatyti užsienio teisės turinį

Nagrinėjamos bylos atveju sprendžiama dėl vilkiko ir priekabos junginio valdytojo pareigos grąžinti ieškovo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui dėl padarytos žalos trečiajam asmeniui išmokėtą sumą apimties.

Pagal 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsnį nesutartinei prievolei taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė.

Atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytinos teisės klausimas šios bylos kontekste yra aktualus ta prasme, kad Vokietijos nacionalinio draudikų biuro prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą privalomu civilinės atsakomybės draudimu neapsidraudusio asmens, atsiranda Vokietijos teisės pagrindu. Vokietijos teisės pagrindu apibrėžiama ir šios prievolės apimtis. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad krovininio automobilio, kurio valdytojas kaltas dėl žalos padarymo, priekaba buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė). Tokia išvada yra pagrįsta kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-469/2016 38 punktas; 2016 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-313/2016 32 punktas; 2016 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016 44 punktas).

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai Europos Sąjungos valstybėje narėje nukentėjęs asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje Europos Sąjungos valstybėje narėje, vadovaudamasis savo šalies teisės aktais kreipėsi dėl patirtos žalos atlyginimo į savo šalyje veikiančią žalos atlyginimo instituciją, Biuras privalo išmokėti tos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą esant bent vienai iš nustatytų sąlygų, viena iš jų – kai kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta.

Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalimi, Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Biuras, išmokėjęs išmoką už vieną iš savo narių, turi teisę susigrąžinti iš šio draudiko išmokėtas sumas.

Ieškinys pareikštas vilkiko ir priekabos junginio valdytojui reikalaujant atlyginti visą ieškovo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui išmokėtą jo reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, t. y. draudimo išmoką ir nustatytą atlygį už žalos administravimą. Atsakovė pusę šios sumos yra sumokėjęs ieškovui ir ginčija prievolę atlyginti ieškovui likusią pusę sumos gindamasi iš draudimo sutarties ir įstatymo (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 6 dalis) kylančiomis draudiko (trečiojo asmens) prievolėmis.

Šios nutarties 22 punkte nurodyta, kad priekabos draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė).

Lietuvos teismams yra žinomas Vokietijos teisės aiškinimas dėl vilkiko ir priekabos junginio draudikų prievolių apimties išmokant draudimo išmoką, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys. Pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktą išaiškinimą, transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra; transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis.

Tačiau šis Vokietijos teisės aiškinimas negali būti taikomas nagrinėjamoje byloje dėl bylų skirtingų faktinių aplinkybių. Tai lemia išvadą, kad Vokietijos teise gali būti kitaip, nei šios nutarties 27 punkte nurodytame Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime pateiktame teisės aiškinime, reglamentuojama vienos iš transporto junginio dalių draudiko prievolių apimtis, kai kita junginio dalis nebuvo drausta.

CK 1.12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiga teismui ex officio (savo iniciatyva) taikyti, aiškinti bei nustatyti užsienio teisės turinį kyla tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais. Tokiu atveju taikytina užsienio teisė apima visas materialiosios teisės normas, kurios reglamentuoja ginčo santykius, o tai, kas yra laikoma taikytinos materialiosios teisės šaltiniais (statutinė teisė, precedentinė teisė, kt.), nustatoma remiantis atitinkamos valstybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015). Todėl, siekiant teisingai kvalifikuoti šalių teisinius santykius, būtina išsiaiškinti ginčui spręsti taikytiną teisę ir jos turinį.

Šios bylos kontekste tokia teismo pareiga kyla įstatymo (CPK 3 straipsnio 5 dalies) pagrindu, nes byloje taikytinos 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) nuostatos.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumo pagrindų

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, rėmėsi Vokietijos teisės aktais, kurių turinys bei teismų praktika nėra žinomi, dėl kurių aiškinimo bei taikymo kilo ginčas, tačiau nebuvo gauta oficiali informacija Europos konvencijoje dėl informacijos apie užsienio teisę nustatyta tvarka, todėl nėra teisinių pagrindų vertinti, ar byloje teismai teisingai taikė Vokietijos materialiosios teisės normas.

Šio pažeidimo kasacinis teismas negali pašalinti, nes įvykdžius Europos konvencijoje dėl informacijos apie užsienio teisę nustatytas procedūras ir gavus aktualią informaciją, inter alia (be kita ko), turi būti užtikrintos dalyvaujančių byloje asmenų teisės duoti teismui paaiškinimus, teikti savo samprotavimus ir argumentus dėl pateiktos informacijos (CPK 42, 47 straipsniai).

Dėl nurodytų priežasčių skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina šiam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė kasaciniu skundu prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gintaras Kryževičius

Dalia Vasarienė