Civilinė byla Nr. 3K-3-162-415/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30565-2015-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1; 2.10.1; 2.10.13.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transtira“, dalyvaujant tretiesiems asmenims akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ ir V. P. (V. P.), dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui šio reikalaujamą (atlygintos žalos) sumą, teisę reikšti atgręžtinį reikalavimą vilkiko ir prie jo prikabintos priekabos junginio, sukėlusio eismo įvykį Vokietijoje, valdytojui, kai vilkikas nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o priekaba buvo apdrausta, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas (toliau – ir Biuras) prašė priteisti iš atsakovės 949,85 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovas ieškinį grindė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio, 10 straipsnio 1 dalies, 17, 23 straipsnių, 41 straipsnio 3, 8 dalių nuostatomis. Jis nurodė, kad 2013 m. gegužės 6 d. Vokietijoje dėl V. P. (atsakovės samdomo darbuotojo, kuris eismo įvykio metu vykdė darbines pareigas), vairavusio transporto priemonę MAN TGX, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir vilkikas), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo atsakinga už vilkiko valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, tačiau transporto priemonė nebuvo apdrausta. Eismo įvykio metu Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone padarytą žalą, vadovaudamasis 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimu 2003/564/EB patvirtintais Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatais (toliau – ir Bendradarbiavimo nuostatai), atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ir pateikė 1899,70 Eur reikalavimą ieškovui. Ieškovas sumokėjo nurodytą sumą ir raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas ją grąžinti, tačiau atsakovė reikalavimo tinkamai neįvykdė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovės 159 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teismas nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą ieškovo išmoka kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Bendradarbiavimo nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, remdamasis Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalimi, eismo įvykio metu padarytą žalą administravo savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais.
Teismas nurodė, kad kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas. Remdamasis ieškovo pateiktais įrodymais (Vokietijos garantinio fondo ir Vokietijos nacionalinio draudikų biuro raštais), teismas nustatė, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. IVZR 279/08 (toliau – Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas) yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio reikalavimų tenkinimu, esant dvigubo draudimo sąlygoms, t. y. kai vilkiko ir jo tempiamos priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra teisės aktų nustatyta tvarka apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu pas skirtingus draudikus; bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Nagrinėjamu atveju šio teismo pateiktas išaiškinimas (kad sukabintų velkančiosios ir velkamosios transporto priemonių draudikai eismo įvykio metu šių transporto priemonių junginio padarytą žalą atlygina po 50 proc., neatsižvelgdami į tai, ar eismo įvykio metu velkamoji transporto priemonė atsikabino nuo velkančiosios, išskyrus atvejus, kai draudėjai yra susitarę kitaip), nepagrindžia, kad, esant faktinei situacijai, kai eismo įvykį sukėlusio junginio viena iš transporto priemonių neapdrausta civilinės atsakomybės draudimu, Vokietijos teisės aktai, reglamentuojantys dėl eismo įvykio padarytos žalos atlyginimą, būtų aiškinami ir taikomi tapačiai. Kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės, nurodytu sprendimu vadovautis nėra teisinio pagrindo.
Vokietijos nacionalinio draudikų biuro raštus bei dokumentus, susijusius su eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, teismas vertino kaip oficialiuosius rašytinius įrodymus, turinčius didesnę įrodomąją galią (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalis) ir pažymėjo, kad atsakovė savarankiškai užsienio teisės turinio nuostatų nerinko, vadovaudamasi Vokietijos teisės aktų nuostatomis nepaneigė Vokietijos nacionalinio draudikų biuro konstatuotos vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės. Teismo vertinimu, šios bylos nagrinėjimui neaktualus atsakovės teismo posėdžio metu nurodytas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. sausio 21 d. prejudicinis sprendimas ERGO Insurance sujungtose bylose C-359/14 ir C-475/14 (toliau – Europos Teisingumo Teismo 2016 m. sausio 21 d. prejudicinis sprendimas), nes jis priimtas dėl ginčų, susijusių su velkančiosios ir velkamosios transporto priemonės draudikų santykių kvalifikavimu, šiems santykiams taikytinos teisės nustatymu.
Teismas padarė išvadą, kad už ginčo eismo įvykio metu padarytą žalą visiškai atsako neapdrausto vilkiko valdytoja (atsakovė), nes jos darbuotojas vairavo transporto priemonę, kuri neturėjo draudimo apsaugos (TPVCAPDĮ 4 straipsnis, 23 straipsnio 1 dalis), o velkamos priekabos draudikei (buvusi UAB DK „PZU Lietuva“) pareiga mokėti draudimo išmoką neatsiranda.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad nagrinėjamu atveju jos ir priekabos draudikės atsakomybė yra solidarioji, todėl pusę išmokėtos draudimo sumos ieškovui turi atlyginti trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“. Ieškovas atgręžtinio reikalavimo teise pagrįstai siekia išreikalauti kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokėtą sumą iš kalto asmens Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, nes atsakovės prievolė ieškovui atsirado TPVCAPDĮ pagrindu. Civilinės atsakomybės sąlygų turiniui nustatyti taikytinos Vokietijos teisės normos. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras buvo išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu, civilinės atsakomybės nustatymu bei žalos administravimu (Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalis).
Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime pateiktais išaiškinimais nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, negali būti vadovaujamasi dėl skirtingų faktinių bylų aplinkybių. Teismas laikė neįrodyta, kad, esant nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiai situacijai, aktualūs Vokietijos teisės aktai būtų aiškinami ir taikomi taip pat.
Teismas rėmėsi ieškovo į bylą pateiktais įrodymais (Vokietijos institucijų raštais) ir konstatavo, kad atsakomybė dėl žalos yra dalijama tik esant dvigubam draudimui, t. y. kai pas skirtingus draudikus yra apdraustos abi junginio dalys (vilkikas ir priekaba) (Vokietijos draudimo sutarčių įstatymo 78 straipsnis, Vokietijos civilinio kodekso 426 straipsnis). Pagal Vokietijos kelių eismo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, jei eksploatuojant transporto priemonę ar priekabą, kuri pagal savo paskirtį turi būti gabenama kartu su transporto priemone, yra sukeliama materialinė žala, valdytojas privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti patirtą žalą.
Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimo faktinis pagrindas buvo tinkamai pagrįstas užsienio teise bei jos taikymo praktika; žala buvo atlyginta (išmoka Vokietijoje eismo įvykio metu žalą patyrusiam asmeniui išmokėta) nepažeidžiant Vokietijos nacionalinės teisės aktų, reglamentuojančių žalos, padarytos transporto priemonių junginiu, kurį sudarė neapdraustas vilkikas ir apdrausta priekaba, atlyginimą.
Teismas nesutiko su atsakovės teiginiu, kad Europos Teisingumo Teismo 2016 m. sausio 21 d. prejudicinio sprendimo 49, 50 ir 54 punktuose pateikti išaiškinimai leidžia daryti išvadą, jog ieškovas, atlyginęs Vokietijos nacionaliniam biurui eismo įvykio metu padarytą visą žalą, turi teisę dalį sumokėtos sumos reikalauti iš priekabos draudikės. Remdamasis šio sprendimo 58, 59 punktais, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendimas neaktualus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 9 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Europos Teisingumo Teismo 2016 m. sausio 21 d. prejudiciniame sprendime pateiktais išaiškinimais. Transporto priemonės junginio (vilkiko ir priekabos) valdytojų atsakomybės padalijimas dėl eismo įvykio turi būti nustatomas remiantis Vokietijos teisės normomis (2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – ir reglamentas „Roma II“) 15 straipsnio b punktas). Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime pateiktas Kelių eismo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 1 dalies nuostatų turinio vertinimas, aiškiai įvardyta (18 punkte), kad vilkikas ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių valdytojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Tai, kad Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonių (vilkiko ir priekabos) junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra, patvirtina kasacinio teismo formuojama praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-648/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-378/2016, 2016 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-969/2016). Teismas neįvertino aplinkybės, jog draudikų prievolės mokėti draudimo išmoką ribos tiesiogiai priklauso nuo žalą padariusių asmenų prievolės apimties pagal Vokietijos teisę, todėl nepagrįstai sprendė, kad už eismo įvykio metu padarytą žalą atsako neapdrausto vilkiko valdytojas, o velkamos priekabos draudikei ADB „Gjensidige“ pareiga mokėti draudimo išmoką neatsiranda.
Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 17 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 1 dalies nuostatas):
Kadangi priekabos valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta privalomuoju draudimu, vadovaujantis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1, 2 dalimis, priekabos draudikei ADB „Gjensidige“ dėl eismo įvykio Vokietijoje kilo pareiga, neperžengiant priekabos valdytojo civilinės atsakomybės ribų, išmokėti draudimo išmoką. Vilkiko valdytojų civilinė atsakomybė eismo įvykio Vokietijoje metu nebuvo drausta, todėl pareiga dėl eismo įvykio Vokietijoje išmokėti draudimo išmoką, neperžengiant vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės ribų, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1, 3 dalių, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu teko Biurui.
Biuro sumokėtų išmokų grąžinimą reglamentuoja TPVCAPDĮ 23 straipsnis. Atgręžtinis Biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja tik TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę, atsakomybę. Atsakovė, neįvykdžiusi pareigos apdrausti vilkiko valdytojų civilinę atsakomybę, neperžengdama vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės ribų, atlygino eismo įvykio Vokietijoje metu kilusią žalą – patenkino Biuro reikalavimą (sumokėjo 949,85 Eur). Nei TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies, nei 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos atsakovės, kaip priekabos savininkės, pareigos atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą nenustato. Priekaba eismo įvykio Vokietijoje metu buvo drausta ADB „Gjensidige“ privalomuoju draudimu, todėl būtent draudikei ADB „Gjensidige“ kilo pareiga, neperžengiant priekabos valdytojo civilinės atsakomybės ribų, atlyginti eismo įvykio Vokietijoje metu patirtą žalą. Taigi Biuras teisės susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką atitinkančią sumą iš teisės aktų nustatyta tvarka apdraustos priekabos savininko (atsakovės) neįgijo.
Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl Biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo atsakingam už žalą asmeniui pagrįstumo. Keliamas galiojančios draudimo apsaugos neturinčio vilkiko savininko bei teisės aktų nustatyta tvarka privalomuoju draudimu apdraustos priekabos draudiko atsakomybės, eismo įvykio metu Vokietijoje kilus žalai, padalijimo klausimas yra išsamiai išnagrinėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-378/2016, tačiau teismas nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais.
Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Atsakovės nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi: civilinėse bylose Nr. 3K-3-203-969/2016, 3K-3-204-684/2016 buvo nagrinėti atvejai, kai tiek vilkikas, tiek priekaba buvo apdrausti privalomuoju draudimu (konstatuotas dvigubo draudimo faktas); civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-378/2016 nagrinėta dėl priekabos draudiko, kuris, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, išmokėjo draudimo išmoką Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui, reikalavimo, remiantis reglamento „Roma II“ bei Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo nuostatomis, grąžinti dalį sumokėtos sumos iš neapdrausto vilkiko valdytojo. Nagrinėjamu atveju Biuras, pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalį, Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnį sumokėjęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui šio reikalautas sumas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsniu, reikalauja iš atsakovės jas grąžinti (skiriasi atgręžtinius reikalavimus reiškiantys subjektai ir teisiniai pagrindai perimant nukentėjusių asmenų reikalavimus (draudikas – subrogacijos būdu, Biuras – regreso būdu) bei juos įgyvendinant).
Vokietijos garantinis fondas paaiškino, kad atsakovės pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra išimtinai susijęs su draudikų tarpusavio teisiniais santykiais, esant dvigubam draudimui. Vokietijos nacionalinis biuras paaiškino, kad bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Apie šiuos kompetentingų institucijų raštus nebuvo žinoma nagrinėjant pirmiau nurodytą civilinę bylą Nr. 3K-3-305-378/2016.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl taikytinos teisės ir teismo pareigos taikyti, aiškinti bei nustatyti užsienio teisės turinį
Nagrinėjamos bylos atveju sprendžiama dėl vilkiko ir priekabos junginio valdytojo pareigos grąžinti ieškovo Vokietijos draudikų biurui dėl padarytos žalos trečiajam asmeniui išmokėtą sumą apimties.
Pagal 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) 4 straipsnį nesutartinei prievolei taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė.
Atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytinos teisės klausimas šioje byloje yra aktualus ta prasme, kad Vokietijos draudikų biuro prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu neapsidraudusio asmens, atsiranda Vokietijos teisės pagrindu. Vokietijos teisės pagrindu apibrėžiama ir šios prievolės apimtis. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad krovininio automobilio, kurio valdytojas kaltas dėl žalos padarymo, priekaba buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-469/2016 38 punktas; 2016 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-313/2016 32 punktas; 2016 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016 44 punktas).
TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai Europos Sąjungos valstybėje narėje nukentėjęs asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje Europos Sąjungos valstybėje narėje, vadovaudamasis savo šalies teisės aktais kreipėsi dėl patirtos žalos atlyginimo į savo šalyje veikiančią žalos atlyginimo instituciją, Biuras privalo išmokėti tos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą esant bent vienai iš šių sąlygų:
1) kaltininko civilinė atsakomybė apdrausta draudiko ar filialo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau per 3 mėnesius nuo pretenzijos dėl padarytos žalos atlyginimo pateikimo atsakingam draudikui arba jo atstovui pretenzijoms nagrinėti dienos šis draudikas arba jo atstovas pretenzijoms nagrinėti nepateikė nukentėjusiam asmeniui motyvuoto atsakymo į pretenziją dėl padarytos žalos atlyginimo; arba atsakingas draudikas nėra paskyręs savo atstovo pretenzijoms nagrinėti kitoje Europos Sąjungoje valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena nukentėjęs trečiasis asmuo;
2) kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta.
Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalimi, Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo draudiko, atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Biuras, išmokėjęs išmoką už vieną iš savo narių, turi teisę susigrąžinti iš šio draudiko išmokėtas sumas.
Ieškinys pareikštas vilkiko ir priekabos junginio valdytojui reikalaujant atlyginti visą ieškovo Vokietijos draudikų biurui išmokėtą jo reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką ir nustatytą atlygį už žalos administravimą. Atsakovas pusę šios sumos yra sumokėjęs ieškovui ir ginčija prievolę atlyginti ieškovui likusią pusę sumos gindamasis iš draudimo sutarties ir įstatymo (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 6 dalis) kylančiomis draudiko (trečiojo asmens) prievolėmis.
Šios nutarties 19 punkte nurodyta, kad priekabos draudiko (trečiojo asmens šioje byloje) prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu ir šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė).
Lietuvos teismams yra žinomas Vokietijos teisės aiškinimas dėl vilkiko ir priekabos junginio draudikų prievolių apimties išmokant draudimo išmoką, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys. Pagal Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktą išaiškinimą, transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra ir transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis.
Tačiau šis Vokietijos teisės aiškinimas negali būti taikomas nagrinėjamoje byloje dėl skirtingų faktinių aplinkybių bylose, o tai suponuoja išvadą, kad Vokietijos teisė galbūt kitaip nei šios nutarties 23 punkte nurodytame Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendime pateiktame teisės aiškinime reglamentuoja vienos iš transporto junginio dalių draudiko prievolių apimtį, kai kita junginio dalis nebuvo drausta.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiga teismui ex officio (savo iniciatyva) taikyti, aiškinti bei nustatyti užsienio teisės turinį kyla tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais. Tokiu atveju taikytina užsienio teisė apima visas materialiosios teisės normas, kurios reglamentuoja ginčo santykius, o tai, kas yra laikoma taikytinos materialiosios teisės šaltiniais (statutinė teisė, precedentinė teisė, kt.), nustatoma remiantis atitinkamos valstybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015). Todėl, siekiant teisingai kvalifikuoti šalių teisinius santykius, būtina išsiaiškinti ginčui spręsti taikytiną teisę ir jos turinį.
Šios bylos kontekste tokia teismo pareiga kyla įstatymo (CPK 3 straipsnio 5 dalies) pagrindu, nes byloje taikytinos 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (reglamentas „Roma II“) nuostatos.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumo pagrindų
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, rėmėsi Vokietijos teisės aktais, kurių turinys bei teismų praktika nėra žinomi, dėl kurių aiškinimo bei taikymo kilo ginčas, tačiau nebuvo gauta oficiali informacija Europos konvencijoje dėl informacijos apie užsienio teisę nustatyta tvarka, todėl nėra teisinių pagrindų vertinti, ar byloje teismai (ne)teisingai taikė Vokietijos materialiosios teisės normas.
Šio pažeidimo kasacinis teismas negali pašalinti, nes, įvykdžius Europos konvencijoje dėl informacijos apie užsienio teisę nustatytas procedūras ir gavus aktualią informaciją, inter alia (be kita ko), turi būti užtikrintos dalyvaujančių byloje asmenų teisės duoti teismui paaiškinimus, teikti savo samprotavimus ir argumentus (CPK 42, 47 straipsniai) dėl pateiktos informacijos.
Todėl skundžiama nutartis panaikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 3,23 Eur tokių išlaidų. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 9 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Gintaras Kryževičius
Dalia Vasarienė
