Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A–212–198/2013
Vygintas Mažuika Proceso Nr. 2-08-3-06878-2012-7
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
11.9.5; 14.4; 44.2.4.2; 99.3; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
2013 m. balandžio 5 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,
kolegijos teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės ir Laimanto Misiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Panevėžio Alfonso Lipniūno pagrindinės mokyklos apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7971-828/2012 pagal ieškovės E. Š. ieškinį atsakovei Panevėžio Alfonso Lipniūno pagrindinei mokyklai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į pirmesnį darbą, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovė prašė panaikinti 2012-08-30 įsakymą Nr. KĮ-93 dėl jos atleidimo iš užimamų pareigų ir grąžinti ją į pirmesnį darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo pilno įvykdymo dienos, 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir visas bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė atsisakė reikalavimo grąžinti ją į darbą ir reikalavo laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu. Nurodė, kad dirbo pas atsakovą pradinių klasių mokytoja. 2012-08-30 įsakymu atsakovas 2012-08-31 nutraukė su ja darbo sutartį, nukeldamas atleidimo datą į 2012-09-26, motyvuodamas tuo, kad iškilo būtinybė pakeisti jos darbo sąlygas (sumažinant darbo valandų skaičių), nes 2012/2013 mokslo metais mokykloje formuojama viena pradine klase mažiau, o dirbti pakeistomis sąlygomis ji nesutiko. Pakeisti jos darbo sąlygas, atleisti ją iš darbo nebuvo pagrindo, darbdavys turėjo galimybę sudaryti jai sąlygas ir toliau dirbti. Atleidžiant ją iš darbo, buvo pažeista jos pirmenybės teisė būti paliktai dirbti, taip pat buvo pažeista atleidimo procedūra, nes įspėjimas apie atleidimą neatitiko įstatymo reikalavimų. Neturtinė žala turi būti nustatoma, atsižvelgus į neteisėto atleidimo aplinkybes, darbo stažą pas darbdavį, sunkias pasekmes.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-12-13 sprendimu ieškinį tenkino: pripažino, kad 1996-09-01 darbo sutartis Nr. 60, sudaryta ieškovės ir atsakovės 2012-08-30 įsakymu Nr. KĮ-93 nutraukta neteisėtai ir konstatavo, kad ji nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovo 6 711,10 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-09-27 iki 2012-12-13 įskaitytinai bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką po 122,02 Lt už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant penkių darbo dienų savaitę, nuo 2012-12-14 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės valstybei 489 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad pagal 1996-09-01 tarp šalių sudarytą sutartį ieškovė dirbo pas atsakovę pradinių klasių mokytoja. 2012-05-11 atsakovė įspėjo ieškovę, kad nuo 2012-09-01 bus sumažintas jos pedagoginių darbo valandų skaičius iki 5 valandų per savaitę, pareikalavo jį informuoti, ar ieškovė sutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Ieškovei nesutikus, 2012-05-29 raštu ją įspėjo, kad 2012-08-31 šalių darbo sutartis bus nutraukta pagal DK 129 str. 2 d., nes ji neturi galimybės palikti ieškovei esamą pamokų skaičių. 2012-08-30 įsakymu Nr. KĮ-93 atsakovė 2012-08-31 nutraukė su ieškove darbo sutartį, vadovaudamasi DK 129 str. 2 d., nuo 2012-09-26. Panevėžio miesto savivaldybės Tarybos sprendimu Nr. 1-92, 2012/2013 mokslo metais mokykloje turėjo būti komplektuojamos dvi pirmosios klasės, t.y. viena klase mažiau nei klasių, kurių mokiniai baigė pradinio ugdymo programą 2011/2012 mokslo metais. Atsirado būtinybė pradinių klasių mokytojų skaičių sumažinti, nuo to priklauso mokyklos finansavimas. Teismas sutiko, jog šios aplinkybės gali būti pagrindu nutraukti darbo sutartį su tam tikrais darbuotojais (DK 129 str. 2 d.). Teismas, atsižvelgdamas į 2012-05-29 įspėjime pateiktą numatomo atleidimo iš darbo priežastį, į aplinkybę, jog ieškovei buvo žinomas savivaldybės tarybos sprendimas dėl pirmųjų klasių skaičiaus 2012/2013 mokslo metais, padarė išvadą, kad įspėjimas atitinka įstatymo reikalavimus. 2012/2013 mokslo metams su pirmosiomis klasėmis dirbti turėjo mokytojai, 2011/2012 mokslo metais dirbę su 4-osiomis klasėmis: ieškovė, V. Ž. ir R. Z., visų jų teisės likti darbe buvo lygios. Pas atsakovą 2011/2012 mokslo metais su pradinėmis klasėmis dirbo iš viso dešimt mokytojų, jie buvo priimti į darbą toms pačioms pareigoms, todėl darbdavys privalėjo spręsti ne tik dėl ieškovės, V. Ž., R. Z. teisių likti darbe. Ieškovė, turėdama ne žemesnę nei kitų mokytojų kvalifikaciją, turėjo ir pirmenybės teisę būti palikta dirbti, tačiau kita atsakovo darbuotoja (I. M.) tokios teisės neturėjo (DK 135 str. 1 d. 3 p.), todėl buvo pažeista ieškovės pirmenybės teisė būti paliktai dirbti. Teismo vertinimu, šios ieškovės teisės negali riboti pas atsakovą galiojantis ugdymo tęstinumo principas ar aplinkybė, jog vaikų, kurių tėvai pageidavo, kad jie mokytųsi pas ieškovę skaičius buvo mažesnis nei pas kitas dvi pradinių klasių mokytojas. Atsakovės argumentai, jog, nutraukiant darbo sutartį DK 120, 129 str. pagrindais, darbuotojo pirmenybės teisė likti darbe, numatyta DK 135 str., nevertinama, nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad, atleidus ieškovę iš darbo, naujų pradinių klasių mokytojų nepriimta, o darbo krūvis tam tikriems likusiems pradinių klasių mokytojams sumažėjo tik nežymiai, o kitų net padidėjo. Taigi, atleidžiant ieškovę dėl svarbių ekonominių priežasčių, tas pačias pareigas kaip ieškovė einančių darbuotojų skaičius pas atsakovą buvo sumažintas. Todėl darbuotojų pirmenybės teisė likti darbe turėjo būti vertinama, kaip tai ir numatyta DK 135 str. 1 d. Teismas sprendė, kad ieškovės grąžinimas į darbą prieš jos valią, iš esmės prieštarautų jos interesams ir gali sukelti neproporcingai neigiamų padarinių darbdaviui. Ieškovei priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-09-27 iki sprendimo įsiteisėjimo. Išeitinės išmokos, numatytos DK 140 str. 1 d., 29⁷ str. 4 d., ieškovei nepriteisė, kadangi ji paskirta darbdavio įsakymu. Ieškovės paaiškinimus, kad dėl neteisėto atleidimo ji išgyveno, patyrė nepatogumus dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, iš dalies patvirtino liudytojai. Teismas pažymėjo, jog asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė, asmens socialinis vertinimas, užtikrinantis jo dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą bei leidžiantis tinkamai save realizuoti bei užtikrinti socialinį asmens bei jo šeimos stabilumą. Darbdavio tendencingo siekimo atleisti iš darbo būtent ieškovę nustatė. Teismas atsižvelgė į ieškovės darbo stažą pas atsakovą (25 m.), į konkrečias su atleidimu susijusias aplinkybes, į šalių santykių pobūdį iki atleidimo procedūros ir jos metu, į aplinkybę, jog atleidimas susijęs su ieškovės pirmenybės teisės likti darbe pažeidimu, į tai, jog ieškovė dėl galimų nepalankių darbo sąlygų sudarymo nebeprašo grąžinti jos į ankstesnį darbą, į sudėtingą situaciją šalies darbo rinkoje, įvertinęs kt. įstatyme nurodytus kriterijus, teismas padarė išvadą, kad protinga, sąžininga ir teisinga ieškovei atlygintinos neturtinės žalos dydį nustatyti 4 000 Lt. Kadangi ieškinį iš esmės patenkino, reikalavimą dėl neturtinės žalos taip pat iš esmės patenkino, iš atsakovės priteisė visas byloje susidariusias bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad ieškovė atleista iš darbo neteisėtai, pakeisti sprendimo dalis, kuria ieškovei priteistas neturtinės žalos atlyginimas ir ieškinį šioje dalyje atmesti, sumažinti ieškovei priteistą piniginę kompensaciją jau išmokėta 10 388,13 Lt suma, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundui pagrįsti nurodo, jog sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, kurios prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamai taikė materialines teisės normas.
Apeliantė nurodo, jog ji nepriėmė sprendimo sumažinti darbuotojų (mokytojų) skaičiaus, o priėmė sprendimą perskirstyti darbo krūvį mokytojams 2012/2013 mokslo metams ir siūlė ieškovei dirbti kitu darbo krūviu. Su ieškove sudarytoje darbo sutartyje nėra nurodytas ieškovės darbo laikas, joje nurodytos ieškovės pareigos, darbo užmokesčio koeficientas, tačiau ieškovės darbo laikas kiekvienais metais yra nustatomas tarifikacįjoje, atsižvelgiant į jai suteiktų pamokų skaičių. Šis darbo laikas kiekvienais metais kinta. Ieškovė 2011/2012 mokslo metais turėjo 27,81 savaitinių valandų darbo krūvį. Iš tėvų prašymų nustatė, kad pas ją pageidauja mokytis tik 3 vaikai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad atsakovės kvalifikacija nebuvo aukštesnė, negu kitų dviejų minėtų mokytojų, ieškovė buvo įspėta apie tai, kad bus keičiamos jos darbo sąlygos. 2012-05-11 pranešimu Nr. SD-654 atsakovė informavo ieškovę, kad jos pedagoginių darbo valandų skaičius mažinamas iki 5 pedagoginių darbo valandų per savaitę nuo 2012-09-01 dienos. 2012-05-11 pranešimas atitiko visas DK 120 str. nurodytas sąlygas. Nors su ieškove sudarytoje darbo sutartyje ir nebuvo sulygtas pedagoginių valandų skaičius, bet atsižvelgiant į tai, kad pagal ankstesnius darbo metus, jos krūvis sumažėjo, jai buvo pasiūlyta dirbti mažesniu darbo krūviu, tai laikant darbo sąlygų pakeitimu. Ieškovė buvo atleista iš darbo ne dėl to, kad buvo mažinamas darbuotojų skaičius, o dėl to, kad nesutiko dirbti dėl darbo organizavimo pakeitimo ir gamybinio būtinumo pakeistomis darbo sąlygomis. Analogiškos pozicijos, aiškindamas LR DK 120, 129 str. nuostatas, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Atsakovė laikėsi DK numatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos (DK 130 str.), siūlė ieškovei laisvas darbo vietas, siūlė dirbti 13 pedagoginių darbo valandų per savaitę, tačiau ieškovė atsisakė. Jos palikimas dirbti būtų esminiai pažeidęs darbdavio, kaip viešosios įstaigos, interesus. Teismas nepagrįstai laikė, kad atleidžiant ieškovę iš darbo buvo privaloma taikyti ir DK 135 str. nuostatas. Ši teisės norma yra taikoma tik tuo atveju, kai yra mažinamas darbuotojų skaičius. Darbdavys, prieš įspėdamas ieškovę apie darbo sąlygų pakeitimą neplanavo jos atleisti iš darbo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad darbo sutarties nutraukimas neprieštaravo DK 129 str. nuostatoms. Taigi, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ieškovei nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, ji turėjo būti atleista iš darbo pagal DK 129 str.
Apeliantė nesutinka su teismo argumentais dėl neturtinės žalos priteisimo. Pagal bylos duomenis, buvo objektyvi būtinybė keisti būtent ieškovės darbo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, ieškovei buvo siūloma nutraukti darbo sutartį bendru sutikimu, buvo siūloma dirbti 5 ir 13 darbo valandų, tačiau ieškovė visus pasiūlymus atmetė, todėl darbdavys buvo priverstas atleisti ją iš darbo. Per visą įspėjimo laikotarpį ieškovei buvo siūlomos laisvos pareigos, tame tarpe buvo siūlyta dalyvauti konkurse ir užimti direktoriaus pavaduotojos ugdymui pareigas. Ieškovė atsisakė visų pasiūlymų. Jokių duomenų apie tai, kad ieškovė būtų kaip nors diskriminuojama - nėra. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad ji patyrė dvasinius išgyvenimus, reputacijos pablogėjimą, sveikatos pablogėjimą ar kitas neigiamas pasekmes. Byloje apklausti liudytojai yra suinteresuoti liudyti ieškovės naudai ir jų parodymai vertintini kritiškai. Pati ieškovė aiškiai suvokė, kad jeigu ji nesutiks dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, bus atleista iš darbo ir dėl to ji prisiėmė savo veiksmų pasekmes. 4000 Lt neturtinė žala yra per didelė suma. Mokykla yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš tikslinių lėšų ir nėra numatyta lėšų neturtinei žalai atlyginti. Teismas nesilaikė proporcingumo ir protingumo kriterijų. Neturtinė žala iš viso neturėjo būti priteista. Teismas neteisingai priteisė ieškovei pinigines kompensacijas. Ieškovę atleidžiant iš darbo, 2012-08-30 įsakymu Nr. KĮ-93, ieškovei priskaityta 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išmoka, kuri išmokama dalimis. Šiai dienai ieškovei išmokėta 10 388,13 Lt neatskaičius mokesčių. Nors DK 29⁷ str. 4 d. nustatytos normos paskirtis yra kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo negautas lėšas, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, jog atleidus ieškovę, jai jau buvo išmokėta DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinė išmoka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, jeigu būtų palikta teismo sprendimo dalis galioti dėl atleidimo neteisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo keistina, sumažinant ieškovei priteistiną sumą jau sumokėtos išeitinės išmokos dydžiu, nes DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio kompensacijos priteisimas nagrinėjamu atveju reikštų dvigubą išeitinės išmokos išmokėjimą. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė prašė priteisti 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, teismas priteisė 4000 Lt, todėl proporcingai, įvertinant, kad reikalavimas dėl grąžinimo į darbą patenkintas, turėjo būti paskirstytos ieškovės ir išlaidos, priteisiant atsakovei iš ieškovės 2/4 išlaidų, taip pat ir iš atsakovės priteisiant ieškovei 2/4 išlaidų.
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodytos kasacine tvarka išnagrinėtos bylos, neturi precedento galios šioje byloje, nes jose nagrinėjamos skirtingos faktinės aplinkybės. Nagrinėjamu atveju darbo vieta išnyko, todėl neegzistuojančioje darbo vietoje valandų skaičius negali būti nei didinamas nei mažinamas. Kitoje byloje nebuvo iškilęs DK 129 str. 5 d. taikymo klausimas, kadangi darbo sutartys buvo neterminuotos ir atleidimas vykdomas pagal kitą normą - DK 129 str. 2 d. Apeliantė neteisingai aiškina sąvoką „darbo vieta“. Ieškovės darbo vieta buvo pradinių klasių mokytoja. Tradiciškai pradinių klasių mokytojos darbo vieta sutampa su konkrečia pradine klase. Ši taisyklė egzistavo ir atsakovės mokykloje. Jokie norminiai aktai nenustato, kad mokytojas, pradėjęs dirbti su pirma klase, su tais pačiais mokiniais privalo dirbti iki tol, kol jie baigs ketvirtąją klasę. Sumažėjus klasių skaičiui, sumažėjo mokytojų poreikis, o tai reiškia kad iš esamų mokytojų bus kažkas atleistas remiantis DK 129 str. 2 d.. Teismas teisingai nustatė, kad ieškovė prieš kai kuriuos pedagogus turi pirmumo teisę likti toliau dirbti pas darbdavį. Ieškovės manymu, darbo sąlygų pakeitimu būtų, pvz., naujai pradėjus klasės mokinius mokyti nuotoliniu būdu, klasės mokiniams sumažinus pamokų skaičių, bet išsaugant pačią klasę ir t.t. Ir niekada nebus, kaip teigia atsakovė, darbo sąlygų pakeitimas, jeigu išnyko pati darbo vieta. Būtent ieškovei, o ne kitam, mažiau kvalifikuotam pedagogui, buvo pasiūlyta dirbti „pakeistom darbo sąlygom". Atsakovė pakeičia „darbo sąlygas" nesuformuodama ir neišviešindama naujai suformuotos ieškovei siūlomos naujos darbo vietos (etato), kuriam turi būti sąlygos - finansavimas, tokio etato išviešinimas, jo aprašo padarymas. Viso to nebuvo. Teismo posėdžio metu dalyvavusi direktorės pavaduotoja nesugebėjo atskleisti „5 savaitinių valandų" etato turinio, tepasakė, kad kažkokias valandas nuims nuo kitų mokytojų. Jeigu ieškovės atleidimo momentu egzistavo „5 savaitinių valandų" darbo vieta, kuri yra 3,5 karto mažesnė už minimalų mokytojo etatui tenkantį pamokų skaičių, bei beveik 5,6 karto už turėtą etatą, ji turėjo būti pasiūlyta užimti ieškovei. Tas nebuvo padaryta, šią aplinkybę patvirtina atsakovas atsiliepime į ieškinį. Turėjo būti atskleista, kur jis, ieškovę atleidus, pasidėjo. Tas pats pasakytina apie tai, kad ieškovei buvo siūlomas neegzistuojantis etatas su 13 savaitinių valandų. Teismas atkreipė dėmesį, kad protokolą pasirašė ištikimos direktorei pedagogės, tačiau „užmiršo" nurodyti, kad ieškovė tokį protokolą atsisakė pasirašyti, nes apie tai kas jame parašyta, tapo žinoma tik teisme. Atleidžiant ieškovę, jai šis tariamas etatas iš viso nebuvo pasiūlytas. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pilnai ir visete ištyrė įrodymus ir teisingai kvalifikavo, kad darbo sutartis nutraukta pagal 129 str. 2 d. neteisėtai. Neturtinės žalos atlyginimui, ieškovės manymu, priteista suma per maža, tačiau ji šios sprendimo dalies apeliacinės tvarka neskundžia. Teismas kruopščiai ištyrė situaciją, kuomet atsakovė, pasitelkusi sau ištikimus darbuotojus ir pedagogus, aktyviai agitavo pirmaklasių tėvus, nepažįstančius ieškovės, nesirinkti jos jų vaikų pirmos klasės mokytoja. Prasimanyta, niekuo nepagrįsta neigiama informacija apie ieškovę, siekiant paniekinti jos reputaciją, išplatinta daugiau kaip 50 šeimų tarpe ir šios akcijos organizatorė ieškovės iki šios dienos nėra atsiprašiusi. Nors priteista suma laikytina simboline, tačiau ji patvirtina ieškovei padarytos skriaudos faktą. Dėl išeitinės išmokos nemokėjimo, atsakovės nurodytoje kasacinėje byloje ieškovei darbdavys jau buvo išmokėjęs išeitinę išmoką, teismas antrą kartą ją priteisė. Šioje byloje, atleisdamas ieškovę, atsakovas jai įsakymu paskyrė išeitinę išmoką, kurią moka kas mėnesį įstatymo nustatyta tvarka, teismas nepriteisė išmokėti išeitinę išmoką ieškovei antrą kartą. Ieškovė nesutinka, kad teismui priteisus mažesnę pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti, negu prašyta ieškinyje, tai proporcingai mažintinos bylinėjimosi išlaidos. Teismas teisingai išaiškino, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo diskrecija, todėl visiškai nesvarbu, kokią sumą nurodo ieškovas.
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Bylos duomenimis nustatyta, ir šalys to neginčija, kad 1996-09-01 ieškovė ir atsakovės direktorius sudarė darbo sutartį Nr. 60 (1 t., b. l. 10), pagal kurią ieškovė buvo priimta dirbti pradinių klasių mokytoja. Ieškovei buvo įteiktas 2012-05-31 pranešimas dėl darbo sąlygų pakeitimo, kuriuo ji buvo įspėta apie jos mažėsiantį pedagoginių darbo valandų skaičių, sumažinant iki 5 pedagoginių valandų per savaitę nuo 2012-09-01 (1 t., b. l. 18). Panevėžio A. Lipniūno pagrindinės mokyklos direktoriaus 2012-08-30 įsakymu Nr. KĮ-93 ieškovė buvo atleista iš darbo pagal DK 129 str. 2 d., nukeliant atleidimo datą į 2012-09-26 (1 d., b. l. 9). Ieškovė, manydama, kad ji atleista iš darbo neteisėtai, kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-12-13 sprendimu ieškovės ieškinį tenkino: pripažino neteisėtu atsakovės 2012-08-30 įsakymą Nr. KĮ-93, ir konstatavo, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovo 6 711,10 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-09-27 iki 2012-12-13 įskaitytinai bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką po 122,02 Lt už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant penkių darbo dienų savaitę, nuo 2012-12-14 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei priteisė iš atsakovės 489 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad ieškovė atleista iš darbo neteisėtai, pakeisti sprendimo dalis, kuria ieškovei priteistas neturtinės žalos atlyginimas ir ieškinį šioje dalyje atmesti, sumažinti ieškovei priteistą piniginę kompensaciją jau išmokėta 10 388,13 Lt suma. Nurodo, jog ieškovė buvo atleista iš darbo ne dėlto, kad buvo mažinamas darbuotojų skaičius, o dėl to, kad nesutiko dirbti dėl darbo organizavimo pakeitimo ir gamybinio būtinumo pakeistomis darbo sąlygomis. Teismas nepagrįstai laikė, kad atleidžiant ieškovę iš darbo buvo privaloma taikyti ir DK 135 str. nuostatas, nes ši teisės norma yra taikoma tik tuo atveju, kai yra mažinamas darbuotojų skaičius. Apeliantė mano, jog neturėjo būti priteista neturtinė žala. Nors DK 29⁷ str. 4 d. nustatytos normos paskirtis yra kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo negautas lėšas, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, jog atleidus ieškovę, jai jau buvo išmokėta DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinė išmoka, todėl keistina sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo keistina, sumažinant ieškovei priteistiną sumą jau sumokėtos išeitinės išmokos dydžiu. Įvertinus, kad ieškovės reikalavimai patenkinti iš dalies, proporcingai turėjo būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, su šiais apeliantės argumentais nesutinka ir sprendžia, kad panaikinti skundžiamą sprendimą ar jį pakeisti atsakovės nurodytais argumentais, nėra pagrindo.
Dėl ieškovės atleidimo iš pradinių klasių mokytojos pareigų teisėtumo
Pagal DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatas darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį šio Kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių, taip pat tais atvejais, kai priežastis nustato šis Kodeksas ir kiti įstatymai.
DK 120 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties sąlygų keitimą, 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas. Jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. DK 120 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamas darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų keitimas – nustatyta, kad darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir sumažinus darbo užmokestį, sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas (DK 120 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių rajono Gudžiūnų P. R. pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-265/2005).
Aiškindamas struktūrinių pertvarkymų, kaip svarbios priežasties, sampratą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pasisako, kad konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip svarbios priežasties nutraukti darbo sutartį, realumas nustatomas pagal tai, ar dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas ar keli darbuotojai negali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso neatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai turi būti realūs, t. y. privalomas atitinkamo valdymo organo sprendimas, kuris turi būti realiai vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. S. v. Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institutas, bylos Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-488/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-488/2009">3K-3-488/2009</a>; kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai reiškia visišką ar dalinį darbuotojų, jų grupių ar padalinių funkcijų pakeitimą ar perskirstymą. Dėl tokio pakeitimo konkretaus darbuotojo vykdytos funkcijos gali būti iš viso neatliekamos, o gali būti paskiriamos atlikti kitam darbuotojui ar išskirstomos atlikti keliems asmenims. Tokio pertvarkymo pasekmė turi būti toks dirbusių asmenų pareigybių išdėstymo ir joms tenkančių funkcijų pakeitimas, kad atleidžiamam asmeniui neliktų nė dalies jam anksčiau vykdytų funkcijų ir jo darbo vieta taptų nebereikalinga. Tai nereiškia, kad dėl struktūros pertvarkymų turi išnykti dalis ar visos darbuotojo vykdytos funkcijos. Pastaruoju atveju būtų pagrindas kalbėti apie konkretaus darbuotojo darbo sąlygų pakeitimą ir jo sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (sumažėjus ar padidėjus jam tenkančių atlikti funkcijų apimčiai). Jeigu įvykdomas toks funkcijų perskirstymas, kai darbuotojo vykdytos funkcijos yra išskaidomos ir pavedamos kitiems darbuotojams, arba dalis jų pavedama atlikti kitiems darbuotojams, o dalis vykdytų funkcijų pavedama naujai sukurtai pareigybei, tai gali būti vertinama kaip struktūrinis pertvarkymas ir sudaro pagrindą darbdaviui atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalį, laikantis nustatytos tvarkos ir užtikrinant darbuotojui suteiktas įstatymo garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-186/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-186/2008">3K-3-186/2008</a>).
Pagal byloje esančius duomenis atsakovė realiai vykdė struktūrinius pertvarkymus, t. y. sumažino pradinių mokytojų skaičių. 1996-09-01 tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos darbo sutarties 1.1 punkte nurodyta, kad ieškovė buvo priimta dirbti konkrečiam pradinių klasių mokytojos darbui, nurodyta vyr. mokytojo kategorija. Atleista ieškovė buvo atsižvelgiant į Panevėžio miesto tarybos 2012-03-29 sprendimą Nr. 1-92, t. y. sumažinus mokykloje 2012-2013 mokslo metais komplektuojamų pirmų klasių skaičių (1 t., b. l. 18, 47-51). Patvirtinus 2012/2013 mokslo metais mokykloje mažesnį komplektuojamų pirmųjų klasių skaičių, mokykloje sumažėjus pradinių klasių skaičiui, turėjo būti mažinamas pradinių klasių mokytojų skaičius. Iš atsakovės 2012-05-11 pranešimo dėl darbo sąlygų pakeitimo, kuriuo ieškovė įspėjama apie mažėsiantį pedagoginių darbo valandų skaičių iki 5 valandų per savaitę, iš viso negalima suprasti kokias funkcijas jai siūloma atlikti, darbdavys nesupažindino darbuotojos su pasiūlytos pareigybių aprašymu, nepateikė jo ir teismui, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovė atleista, sumažinus pradinių klasių mokytojų skaičių, taigi, jai negavus naujai formuojamos naujos pirmosios klasės, akivaizdu, kad ieškovė neteko savo vykdytų ir darbo sutartimi sutartų funkcijų. Atsakovės ieškovei siūlytos valytojos pareigos irgi yra visiškai kitos pareigos, o ne pakeistos darbo sąlygos.
Pažymėtina, kad pagal teisės aktus mokytojų darbo etato sąvoka teisės aktais nėra apibrėžta. LR švietimo ir mokslo ministro 2011-07-18 įsakymu Nr. V-1315 patvirtintame Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos apraše numatyta, kad mokytojams tarifinis atlygis, nurodytas 23.1 ir 23.2 punktuose, nustatomas už 18 pedagoginio darbo valandų per savaitę (24 p., 27.4 p.). Iš paminėto, darytina išvada, kad ieškovės darbo vieta buvo su minimaliu 18 valandų per savaitę darbo krūviu. Ieškovės darbo krūvis 2011-2012 m. m. buvo 27,81 savaitinių valandų (1 t., b. l. 46). Ieškovei buvo pranešta apie pedagoginių darbo valandų skaičiaus sumažinimą iki 5 valandų per savaitę. T. y. jos darbo krūvis būtų sumažėjęs 5,56 karto ir jis būtų buvęs 3,5 karto mažesnis už minimalų mokytojo etatui tenkantį pamokų skaičių. Tokiu būdu Panevėžio Alfonso Lipniūno pagrindinėje mokykloje įvyko struktūrinis pertvarkymas, reali reorganizacija, kurios metu ieškovės darbo vieta buvo panaikinta.
Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad darbuotojų skaičius pas atsakovę buvo sumažintas, todėl pirmenybės teisė likti darbe turėjo būti vertinama pagal DK 135 straipsnio 1 dalį. Pagal DK 135 straipsnio 2 dalį, pirmenybės teisės taikymas priklauso nuo pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacijos, palygintus su visų kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje darbovietėje, kvalifikacija. DK 135 straipsnio 2 dalies prasme, darbuotojų turinčių tą pačią kvalifikaciją sąvoka apima ir sąvoką „pareigos“, t. y. pagal DK 135 straipsnio 2 dalį pirmenybė taikoma ne tik tos pačios specialybės, bet ir tas pačias pareigas einančių darbuotojų atžvilgiu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė DK 135 straipsnio 2 dalį, nutartyje nurodęs, kad nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgiama į visų tos pačios specialybės darbuotojų – pradinių klasių mokytojų – kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“). Teismas, nenustatęs aplinkybių, kad būtų pripažinta ieškovės kvalifikacija mažesnė, negu kitų pradinių klasių mokytojų ir tai, kad kitas atsakovės darbuotojas neturėjo DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos teisės, pagrįstai pripažino, kad ieškovei turėjo būti taikoma pirmenybė prieš tokios teisės neturinčią, tačiau toje pačioje darbovietėje dirbančią pradinių klasių mokytoją I. M., ši pirmenybės teisė likti darbe buvo pažeista, ieškovę atleidus iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Kolegija teisingai aiškino ir taikė DK 129 str. 135 str. 1 d. 3 p. ir 2 d. nustatytas normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir pagrįstai ieškovės atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
Darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas šių nuostatų arba be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kt. – tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (DK 1 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 6.250 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. UAB „ Vevira“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-464/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-464/2009">3K-3-464/2009</a>; kt.). Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir saugomų vertybių pažeidimus. DK 250 straipsnio formuluotė leidžia išskirti gana daug atvejų, kai tiek darbdaviui, tiek darbuotojui gali būti atlyginama neturtinė žala. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti pinigais. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Taigi neturtinės žalos dydį nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais ir pagal nustatytas bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė pas atsakovę dirbo nuo 1987-08-25, t. y. 25 metus, darbo teisiniai santykiai buvo nutraukti, pažeidžiant įstatymus ir nepalankiomis sąlygomis, jos buvo diskriminuojančios prieš kitus darbuotojus, siekiant sumažinti tik ieškovės darbo valandų skaičių 5,56 karto, palyginus su iki tol jos buvusiu valandų skaičiumi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas įsigilino į specifinius nagrinėjamų santykių ypatumus, tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir, esant šioje byloje nustatytoms išvardytoms aplinkybėms, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju, priteisus ieškovei iš atsakovės 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nebuvo pažeisti CK 1.5 straipsnyje nustatyti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai, nebuvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuos teismų praktikos dėl neturtinės žalos priteisimo (2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centras, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNy8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-37/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-37/2009">3K-3-37/2009</a>; 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-204/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-204/2007">3K-3-204/2007</a>).
Dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais priteisimo
DK 29⁷ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pagal DK 29⁷ straipsnio 4 dalį, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui ir nustačius, kad DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta išmoka ieškovei jau paskirta darbdavio įsakymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovė prašė priteisti 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, teismas priteisė 4000 Lt, todėl proporcingai, įvertinant, kad reikalavimas dėl grąžinimo į darbą patenkintas, turėjo būti paskirstytos ieškovės ir išlaidos. Kolegija pažymi, jog priteisus ieškovei dėl darbdavio neteisėtų veiksmų kilusią neturtinę žalą, konstatuotina, kad ieškinys ir dėl neturinės žalos iš esmės buvo pareikštas pagrįstai, nors ir priteisiama ne visa iš pradžių reikalauta suma. Todėl buvo pagrindas priteisti iš atsakovės ieškovei visas ieškovės patirtas bylinėjimosi.
Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).
Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, ieškovei iš atsakovo priteisiamos 1000 Lt išlaidos už advokato pagalbą (CPK 98 straipsnis, 2 t., b. l. 23, 24).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Panevėžio Alfonso Lipniūno pagrindinės mokyklos (į. k. 190423684) 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės E. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Teisėjai Birutė Jonaitienė
Laimantas Misiūnas
Nijolė Danguolė Smetonienė
