Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 2A-7-212/2013

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05355-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

35.3.6; 42.9; 42.10;122.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 5 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

kolegijos teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės,

sekretoriaujant Angelei Andrikonienei,

Dalyvaujant ieškovui ūkininkui A. S.,

Atsakovo žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ atstovams J. D., adv. Evaldui Valčiukui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ūkininko A. S. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-614-783/2012 pagal ieškovo ūkininko A. S. ieškinį atsakovei ŽŪK „Pieno puta“ dėl skolos priteisimo

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 2 866,99 Lt skolą, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kupiškio rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo nuo 2011-03-31 iki 2012-03-31 buvo susiklostę sutartiniai pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, ieškovas atsakovui parduodavo, o atsakovas iš ieškovo pirkdavo produkciją – žalią pieną. Šalys nesutaria dėl sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, susijusių su produkcijos kainų keitimu. Šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nustatė draudimą vienašališkai keisti ir nenustatyti sąlygų, bloginančių kitos šalies padėtį. Taip pat Sutartyje šalys įsipareigojo informuoti viena kitą apie siūlomus pieno kainų pakeitimus ne vėliau kaip prieš 15 dienų (Sutarties 31 p.). Sutartyje šalys nenumatė informavimo būdo, tai yra nenumatė, kokiu būdu apie kainų pakeitimus bus informuojama kita šalis – žodžiu ir raštu, tačiau kilus ginčui, aplinkybę, jog informavo, privalo įrodyti informuoti privalėjusi šalis - atsakovas. Šalys, 2011-03-31 pasirašydamos sutartį, susitarė dėl pirminės parduodamos produkcijos kainos, vėliau kaina, priklausomai nuo rinkos padėties, buvo mažinama ar didinama ŽŪK „Pieno puta“ valdybos posėdžiuose, apie kainos pasikeitimus informuojami produkcijos pardavėjai. Ieškovas teigia, jog jis tinkamai nebuvo informuotas apie kainos sumažinimą nuo 2011-10-01. Atsakovas teigia, jog ieškovas apie kainos sumažinimą buvo informuotas surašant 2011-10-31 Priedą prie Sutarties, apie tai, kad buvo supažindintas, ieškovas patvirtino konkliudentiniais veiksmais nereaguodamas į kainos pakeitimą gaudamas PVM sąskaitas-faktūras, apmokėjimą už produkciją, ir pradėjo reikšti pretenzijas tik po to, kai nebuvo išrinktas ŽŪK „Pieno puta“ valdybos nariu. Formaliai žiūrint, esant tarp ieškovo ir atsakovo vien tik pirkimo-pardavimo sutartiniams santykiams, būtų galima daryti išvadą, jog atsakovas nepateikė pakankamai patikimų rašytinių įrodymų, kad ieškovą tinkamai informavo apie sumažintą perkamos produkcijos kainą. Tačiau ieškovas tuo laikotarpiu buvo ne tik sandorio šalis, bet ir ieškovo valdymo organo (valdybos) narys. Ieškovas buvo kooperatyvo valdymo organo, susijusio su sprendimų dėl ŽŪK „Pieno puta“ vykdomos ūkinės veiklos, priėmimo, tarp jų – ir dėl kainų už superkamą pieną, nustatymo, narys. Ieškovas dalyvavo 2011-06-06, 2011-10-18, 2012-03-05 valdybos posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomas klausimas dėl pieno kainos sumažinimo ar padidinimo tuo laikotarpiu, per kurį, ieškovo nuomone, jis nebuvo informuotas apie sumažintą superkamos produkcijos kainą. Negana to, ieškovas šiems posėdžiams ir pirmininkavo. Priėmus sprendimus minėtuose posėdžiuose, atitinkamai buvo koreguojamos ir iš pardavėjų, tarp jų – ir iš ieškovo, superkamos produkcijos kaina. Tai, kad iš ieškovo superkamo pieno kaina buvo aukštesnė nei iš kitų kooperatyvo narių superkamos produkcijos kaina patvirtina aplinkybę, jog apie kainą ieškovas buvo ne tik informuojamas, bet su juo buvo tariamasi ir dėl individualios kainos. Įvertinęs šias aplinkybes, byloje pateiktus Priedus prie Sutarties, tai, kad ir anksčiau tokiu būdu (nepasirašius Priede prie Sutarties) informavus ieškovą jis nereikšdavo pretenzijų dėl kainos, į teismą ieškovas kreipėsi tik po to, kai nebuvo išrinktas ŽŪK „Pieno puta“ valdybos nariu, teismas darė išvadas, jog atsakovas įrodė, kad ieškovas buvo tinkamai informuotas apie kainų sumažinimą. Pripažino, jog atsakovas nepažeidė sutartinių įsipareigojimų, todėl ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas ir atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012-09-17 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti pilnai. Nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu, nes jis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas savo išvadas grindė vienpusišku aplinkybių vertinimu, nepakankama jų analize, t. y. teismas rėmėsi tik atsakovo išdėstytų aplinkybių pagrindu, neatsižvelgė į teismų praktiką analogiškose bylose, į pieno pirkimo – pardavimo santykių ir sutarčių specifinį pobūdį, į sutarčių pakeitimą reglamentuojančias teisės normas, neįvertino kitų bylos aplinkybių. Nesutinka su teismo argumentais, jog ieškovas buvo informuotas dėl kainų keitimo. Teismo motyvas, kad ieškovas patvirtino savo konkliudentiniais veiksmais nereaguodamas į kainos pakeitimą, neatitinka tikrovės. Teismas neatsižvelgė į pieno pirkimo - pardavimo sutarties ypatumus ir jų specifiką. Pieno gavyba vyksta kiekvieną dieną ir dideliais kiekiais, produktas yra greitai gendantis, sandėliavimas yra neįmanomas, todėl dėl šių priežasčių pienas kiekvieną dieną yra tiekiamas supirkėjui. Atsakovas siekdamas sudaryti sutartį su ieškovu, pasiūlė aukštesnę kainą nei kiti supirkėjai, todėl buvo sudaryta sutartis. Sudarius sutartį su atsakovu, atsakovas elgdamasis nesąžiningai po kurio laiko pradėjo mažinti pieno supirkimo kainas. Nesutikdamas su atsakovo pieno supirkimo kainų mažinimu, atsakovui ieškovas reiškė pretenzijas žodžiu. Atsakovas į pretenzijas nereagavo ir pieną toliau supirkinėjo mažesnėmis kainomis nei nustatyta sutartyje ir jos priede prie sutarties. Tai, kad ieškovas nesutiko su atsakovo pasiūlytomis pieno supirkimo kainomis ir reiškė atsakovui pretenzijas patvirtina tai, kad būdamas atsakovo valdybos nariu negavo darbo užmokesčio, kai tuo tarpu kiti atsakovo valdybos nariai gavo darbo užmokestį už darbą valdyboje. Kadangi atsakovas žinojo, kad ieškovas kaip ūkininkas nesutinku su atsakovo pasiūlytomis naujomis pieno supirkimo kainomis ir prieštarauja dėl tokių vienašališkų kainų sumažinimo toliau nevykdė prisiimtų sutarties sąlygų ir elgėsi nesąžiningai. Teismas, neįvertino sutarties 31 p. įtvirtintos sąlygos, kad šalims nesutarus dėl pieno kainų pakeitimo, sutartis gali būti nutraukta vienos iš šalių rašytiniu pranešimu ne anksčiau kaip po nurodyto termino pabaigos. Nesutarus su atsakovu dėl atsakovo pasiūlytų mažesniu pieno supirkimo kainų atsakovas turėjo galimybę nutraukti sutartį bet sutarties nenutraukė ir toliau už supirktą pieną mokėjo mažesniais įkainiais, nei numatyta sutartyje. Nors atsakovas sutarties 29 p. įsipareigojo vienašališkai nenustatyti sutarties sąlygų, kurios pablogintu atsakovo būklę bet elgdamasis nesąžiningai ir piktnaudžiaudamasis savo padėtimi vienašališkai sumažino pieno supirkimo kainą. Teismas šių aplinkybių neįvertino ir apie tai nepasisakė sprendime. Mano, kad atsakovas pateikęs pasiūlymą dėl mažesnių pieno supirkimo kainų turėjo gauti rašytinį patvirtinimą. Atsakovas žinodamas, kad pateikus pasiūlymą dėl mažesnių pieno supirkimo kainų ieškovas nutraukti sutarties su atsakovu negalės, nes neturės, kur dėti pieno, o kito pieno supirkėją susirasti nėra taip lengva, todėl privalės vis tiek tiekti atsakovui. Todėl teismo argumentas, kad ieškovas savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino atsakovo pateiktą pasiūlymą dėl mažesnės pieno supirkimo kainos yra nepagrįstas. Atsakovas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, t. y. ieškovas negali planuoti savo pajamų ir išlaidų, nes nėra apibrėžtumo ir konkretumo nepriklausomai, kad yra sudaryta sutartis kuri šalims turi įstatymo galią. Kad atsakovas vienašališkai pakeitė sutarties sąlygas įrodo rašytiniai dokumentai - PVM sąskaitos - faktūros, iš kurių matyti, jog atsakovas mokėjo ne sutartyje nustatyta kaina. Atsakovui mažinant kainą tarp šalių yra rašytiniai pieno supirkimo kainų suderinimo aktai, t. y. priedas prie sutarties, kuriais buvo suderinamos pieno pirkimo - pardavimo kainos, patvirtinami parašais ir kurie yra neatskiriama sutarties dalis. Todėl yra akivaizdu, kad atsakovas nesilaikė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, nors CK 6.158 str. 1 dalis nurodo, jog kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai.

Teismas aiškindamas sutartį ir sutartinius santykius reglamentuojančias teisės normas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos; neatsižvelgė į teismų suformuotą praktika dėl konkliudentinių veiksmų taikymo analogiškose bylose ir priėmė sprendimą remiantis tik atsakovo nurodytų aplinkybių pagrindu. Teismas turėjo aiškintis kokie yra susiklostę tarp ieškovo ir atsakovo santykiai, kokia sutartis buvo sudaryta, kokie įstatymo nustatyti reikalavimai keliami pieno - pirkimo sutartims, tačiau to nepadarė. Siekiant išvengti ginčų tarp šalių bei siekiant apginti silpnesnę pieno pirkimo - pardavimo sutarties šalį, t. y. pieno pardavėją įstatymas imperatyviai nustatė, kad pieno pirkimo - pardavimo sutartys ir jų priedai būtų sudaromi raštu. Tiek įstatymai, tiek teismų praktika, tiek faktinės bylos aplinkybės nenumato galimybės pieno pirkimo – pardavimo sutarčių pakeitimą konkliudentinių veiksmų pagrindu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano kad, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas visapusiškai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai jas išanalizavo bei tinkamai atsižvelgė į teismų praktiką analogiškose bylose. Apeliantas ne tik buvo sandorio šalis, bet buvo ir atsakovo valdymo organo narys, susijęs su sprendimų priėmimu dėl atsakovo vykdomos ūkinės veiklos, įskaitant ir sprendimus dėl kainų už superkamą pieną nustatymo. Pažymi, jog 2012-03-05 vykusiame atsakovo valdybos posėdyje apeliantas pats siūlė mažinti superkamo pieno kainas. Jam, kaip atsakovo valdybos pirmininkui buvo žinoma, jog atsakovui parduodamo pieno kaina nustatoma atsižvelgiant į parduodamus pieno kiekius, todėl atitinkamai sumažėjus apelianto parduodamo pieno kiekiui buvo sumažinta ir apelianto parduodamo pieno supirkimo kaina. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, neva pirmos instancijos teismo motyvai, jog jis buvo pakankamai informuotas apie pieno supirkimo kainos pakeitimą, yra nepagrįsti. Taip pat visiškai nepagrįsti ieškovo argumentai, jog neva jis reiškė pretenzijas ir buvo nepatenkintas dėl kainų. Ieškovas pats siūlė mažinti pieno supirkimo kainas, pasirašė posėdžių protokoluose ir nei viename iš posėdžių neišreiškė nepasitenkinimą. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog jis reiškė pretenzijas ir tai patvirtina, jog jis būdamas valdybos nariu negavo darbo užmokesčio. Pažymi, jog šis apelianto argumentas neturi loginio ryšio su bylos dalyku, Apeliantas nepaaiškina, kaip darbo užmokestis susijęs su pieno supirkimo kainomis. Atsakovo valdybos nariams darbo užmokestis nėra mokamas, o darbo sutartys su jais, kaip valdybos nariais nėra sudaromos. Atitinkamai darbo sutartis nebuvo sudaryta ir su apeliantu, todėl atsakovas neturėjo pareigos mokėti jam darbo užmokesčio. Pieno supirkimo kainos buvo keičiamos valdybos posėdžiuose sprendimu, kuriuose dalyvavo ir pats apeliantas, todėl nepagrįsti apelianto argumentai, jog atsakovė vienašališkai sumažino pieno kainas. Pažymi, jog atsakovas žinodamas apelianto nuomonę pieno kainos keitimo klausimais, kurią jis aiškiai išreiškė atsakovo valdybos posėdžiuose, laikė, jog dėl naujos pieno kainos yra aiškiai susitarta. Be to, apeliantas būdamas nepatenkintas dėl sumažintos kainos turėjo teisę nutraukti sutartį su atsakovu. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog sunku surasti supirkėją, nes Biržų rajone yra dar 5 bendrovės.

Teismas teisingai įvertino šalių tikruosius ketinimus sudarant sutartį ir ją keičiant. Vertinant tikrąją šalių valią būtina atsižvelgti į apelianto poziciją pirmininkaujant atsakovo valdybos posėdžiuose kainos keitimo klausimais, taip pat į apelianto elgesį atsakovui pakeitus pieno supirkimo kainą. Įvertinus visas sutarties sudarymo jos vykdymo aplinkybes, akivaizdu, jog apeliantas buvo aiškiai išreiškęs savo poziciją ir tikruosius ketinimus pakeisti pieno supirkimo kainą. Apelianto nurodytos teismų praktikos yra visiškai skirtingos nuo šios bylos, nes pieno pardavėjai nebuvo pieno supirkėjų valdymo organų nariais, o sutarčių pakeitimai nebuvo atliekami pačių pieno pardavėjų siūlymu. Net formaliai vertinant sutarties pakeitimą, galima sakyti, jog susitarimas dėl pieno supirkimo kainos pakeitimo sudarytas raštu, nes apelianto pozicija dėl pieno supirkimo kainos pakeitimo yra išdėstyta raštu bei patvirtinta jo parašu valdybos posėdžių protokoluose. Vėlesni konkliudentiniai apelianto veiksmai tik patvirtino atitinkamą jo poziciją bei tikruosius šalių ketinimus. Net jeigu ir laikytume, jog sutartis privalėjo būti pakeista raštu, akivaizdu, jog netampa negaliojančia jos pakeitimas, kurį šalys sudarė nesilaikydamos rašytinės formos, kadangi joks teisės aktas nenumato, kad pieno pirkimo-pardavimo sutarties rašytinės formos nesilaikymas daro šią sutartį negaliojančia. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pieno pirkimo-pardavimo sutarčių specifiką bei teismų suformuotą praktiką dėl konkliudentinių veiksmų bei priėmė sprendimą remiantis tinkamai įvertintomis bylos aplinkybėmis. Pažymi, jog valdyba kooperatyvo narių naudai įgyvendina jų valią, todėl visiškai nepagrįstais ir neteisėtais laikytini apelianto, kuris yra ir atsakovo valdymo organo narys, argumentai, jog jis yra silpnoji šalis.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Todėl apelianto prašymas išreikalauti iš atsakovo dokumentus, patvirtinančius arba paneigiančius apie išmokėtą darbo užmokestį už 2011-2012 metus, atmestinas. Šie dokumentai visiškai nesusiję su nagrinėjamu ginču. Apeliantas (ieškovas) ieškinyje aplinkybių, susijusių su jo darbu kooperatyvo valdyboje, gaunamu (negaunamu) darbo užmokesčiu nenurodė ir neįrodinėjo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2011-03-31 sudarė pieno pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 6-9), pagal kurią ieškovas (Pardavėjas) įsipareigojo parduoti, o atsakovas (Pirkėjas) – nupirkti natūralų žalią pieną, atitinkantį sutartyje nurodytus standartus. Pagal sutarties 18 p. pieno supirkimo kaina – 0,95 Lt/kg. Šalys įsipareigojo informuoti viena kitą apie siūlomus pieno kainų pakeitimus ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų. Per šį terminą šalims nesusitarus dėl pieno kainų pakeitimo, sutartis gali būti nutraukta vienos iš šalių rašytiniu pranešimu ne anksčiau kaip po nurodyto termino pabaigos. Šalys 2011-09-30 pasirašė Sutarties 18 p. pakeitimą ir nustatė pieno supirkimo kainą – 0,89 Lt/kg (b. l. 10).

Ieškovas teigia, jog atsakovas vienašališkai pakeitė pieno supirkimo kainą ir nesumokėjo jam 2 866,99 Lt pagal 2011-12-31, 2012-01-31, 2012-02-29 ir 2012-03-21 PVM sąskaitas - faktūras (b. l. 11-14). Nurodė, kad apie sumažintą pieno supirkimo kainą atsakovas jam nepranešė, susitarimo dėl to su atsakovu nepasirašė.

Ieškovas nesutinka su Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimu, kuriuo atmestas jo reikalavimas. Jo manymu teismas nepagrįstai sprendė, kad jis savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino sutikimą su mažesne pieno supirkimo kaina, nereiškė pretenzijų ir sutarties nenutraukė. Nurodo, kad jo buvimas kooperatyvo valdybos pirmininku, neįpareigoja jo vykdyti valdybos nutarimu ir nesuteikia teisės atsakovui mažinti supirkimo kainą, nekeičiant sutarties sąlygų.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais.

Įstatymas reglamentuoja, kad kooperatinė bendrovė – įstatymų nustatyta tvarka fizinių ir (arba) juridinių asmenų įsteigta įmonė, skirta narių ekonominiams, socialiniams bei kultūriniams poreikiams tenkinti. Jos nariai įneša lėšas kapitalui sudaryti, tarpusavyje pasiskirsto riziką bei naudą pagal narių prekių ir paslaugų apyvartą su šia bendrove ir aktyviai dalyvauja kooperatinės bendrovės valdyme (Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių įstatymo 2 str.). Iš kooperatyvo „Pieno puta“ įstatų, kurie yra kooperatyvo steigimo dokumentas, matyti, kad kooperatyvas turi teisę nustatyti savo produkcijos, darbų ir paslaugų kainas, įkainius ir tarifus. Kooperatyvo narys privalo laikytis įstatymu ir įstatų, vykdyti kooperatyvo organų sprendimus (b. l. 26-38).

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas buvo kooperatyvo „Pieno puta“ narys, o nuo 2008-12-10 iki 2012-03-31 - valdybos pirmininkas (b. l. 50-52).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 726 patvirtino Tipines pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, kurių 2 punkte tiesiogiai nurodyta, kad šios sąlygos yra privalomos visiems ūkio subjektams, užsiimantiems pieno pirkimu-pardavimu. Pagal minėtų Sąlygų 40 punktą, pirkėjas įsipareigoja informuoti Pardavėją apie numatomus pieno kainų pasikeitimus ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų, paskelbdamas apie tai viešai (pieno supirkimo punktuose, spaudoje ir panašiai) arba asmeniškai raštu. Šalims nesutarus dėl pieno kainų pakeitimo ir raštu neįspėjus dėl sutarties pakeitimo, sutartis gali būti nutraukta vienos iš šalių rašytiniu pranešimu ne anksčiau kaip po įspėjimo termino pabaigos.

Ieškovas apie pieno supirkimo kainų pokyčius buvo tinkamai informuotas, nes pats dalyvavo 2011-10-18 ir 2012-03-05 valdybos posėdžiuose (b. l. 58-64, 84-90). Atsakovas valdybos 2011-10-18 posėdžio nutarimo pagrindu 2011-10-18 išleido įsakymą Nr. 103-1 (b. l. 65), tvirtinantį pieno supirkimo kainas pagal parduodamo pieno kiekį. Šis įsakymas buvo viešai paskelbtas visuose pieno supirkimo punktuose. Nežiūrint į tai, ieškovas ir toliau pristatinėjo pieną, nors pagal sutarties 31 punktą turėjo teisę sutartį nutraukti. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovas sutiko su naujom pieno supirkimo kainom.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl priėmė pagrįstą sprendimą, kurio keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo priteistinos atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79, 93, 98 str., b. l. 145).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a:

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ūkininko A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ŽŪK „Pieno puta“, JAK 300045347, naudai 2 662 Lt (du tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt du litus) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Zina Mickevičiūtė

Nijolė Danguolė Smetonienė

Birutė Valiulienė