Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-280/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-11807-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.5; 62.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. (A. G.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo J. T. (J. T.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas UAB „Sauda“ (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo A. G. (toliau – atsakovas) 4683 Lt už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas, 2008 m. balandžio 4 d. vairuodamas automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas tam teisės, padarė administracinių teisės pažeidimų, nustatytų ATPK 123 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 5 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. balandžio 7 d. nutarimu dėl administracinio teisės pažeidimo atsakovui skirta bauda. Ieškovas, vadovaudamasis 2001 m. gegužės 4 d. su Vilniaus miesto vyriausiuoju policijos komisariatu sudaryta sutartimi „Dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo“ (toliau – Sutartis dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo) ir 2008 m. balandžio 4 d. transporto priemonės paėmimo protokolu, automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežė į jam priklausančią saugojimo aikštelę. Kadangi transporto priemonės paėmimo protokole duomenų apie savininką nebuvo, tai, laikydamas, kad atsakovas A. G. yra šio automobilio teisėtas valdytojas, ieškovas prašė priteisti automobilio saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo transporto priemonės paėmimo saugoti dienos iki kreipimosi į teismą dienos, sutikdamas apskaičiuotą 6690 Lt skolą sumažinti iki 4693 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo A. G. 45 Lt automobilio saugojimo išlaidų; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas konstatavo, kad, atsakovui vairavus automobilį neturint šios teisės, eksploatavus techniškai netvarkingą, techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę ir taip pažeidus Kelių eismo taisyklių 59, 60 punktus (Taisyklių redakcija, galiojusi nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 9 d.), automobilis galėjo būti nuvežtas į ieškovo automobilių saugojimo aikštelę ir šis turi teisę reikalauti atlyginti automobilio transportavimo išlaidas. Ištyręs rašytinius įrodymus, susijusius su reikalavimu priteisti transporto priemonės pervežimo išlaidas, teismas nustatė, kad juose nurodoma transportavimo išlaidų suma – 0 Lt, todėl sprendė, jog ieškovas neprašo priteisti šių išlaidų iš atsakovo (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai, 178 straipsnis). Įvertinęs, kad įvykio dieną automobilis „VW Golf“ (valst. Nr. KVM901) buvo išregistruotas iš VĮ „Regitra“, nebuvo ieškomas, atsakovas paaiškino, jog 2008 m. kovo 4 d. automobilį nusipirko, 2008 m. balandžio 7 d. išduotas leidimas A. G. atsiimti automobilį iš ieškovo automobilių saugojimo aikštelės, teismas pripažino, kad įvykio dieną automobilis priklausė atsakovui (CPK 178 straipsnis), kuris, pagal Sutarties dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo 4.4 punktą, turi atlyginti automobilio saugojimo išlaidas, nes automobilį reikėjo pašalinti iš atsakovo sukelto eismo įvyko vietos. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba 2008 m. balandžio 7 d. atsakovui išdavė leidimą atsiimti automobilį. Nurodęs, kad ieškovas yra verslo subjektas, užsiimantis policijos pareigūnų sulaikytų ir perduotų transporto priemonių saugojimu, todėl jam taikytinas didesnis nei vidutinis atidumo bei rūpestingumo standartas, teismas laikė, jog priėmęs automobilį saugoti, ieškovas turi teisę ir pareigą susipažinti su policijos surinkta medžiaga, ir, matydamas, kad yra išduotas leidimas atsiimti automobilį, turi imtis atitinkamų veiksmų dėl šio automobilio perdavimo savininkui ar teisėtam valdytojui, tačiau byloje nėra duomenų, kad tokių veiksmų ieškovas būtų ėmęsis. Kadangi vadovaudamasis CK 6.299 straipsniu ir Sutartimi dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo ieškovas privalėjo teikti automobilio saugojimo paslaugas nuo 2008 m. balandžio 4 d. iki 2008 m. balandžio 7 d. ir patirti atitinkamas išlaidas, tai teismas darė išvadą, kad ieškovui priteistinos automobilio saugojimo išlaidos už šį laikotarpį, iš viso 45 Lt. Atsižvelgęs į 2008 m. balandžio 7 d. pažymą, kuria atsakovui leista atsiimti automobilį, ieškovo pareigą glaudžiai bendradarbiauti su policijos pareigūnais, tai, kad jam turėjo būti žinoma visa policijos surinkta administracinio teisės pažeidimo medžiaga, teismas sprendė, jog ieškovas automobilio saugojimo paslaugas teikė savo rizika, nes, neturėdamas pareigos laikyti automobilį, nesiėmė jokių veiksmų, kad šis būtų atsiimtas. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies taikymo, nes įvykio dieną ši teisės norma negaliojo.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo UAB „Sauda“ apeliacinį skundą, 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą pakeitė, ieškovo UAB „Sauda“ ieškinį tenkino, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas sprendė, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos skyriaus specialisto E. R. 2008 m. balandžio 7 d. raštas Tarnybos organizavimo poskyrio viršininkui L. M., kuriame nurodyta, jog E. R. neprieštarauja, kad UAB „Sauda“ stovėjimo aikštelėje saugomas automobilis „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būtų grąžintas atsakovui, nelaikytinas leidimu atsiimti automobilį, nes neatitinka tokiam dokumentui keliamų turinio bei formos reikalavimų ir gali būti pripažįstamas tik policijos padalinių vidiniu susirašinėjimu bei sutikimu, jog reikalingas leidimas būtų išduotas. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas pripažino, jog leidimo atsiimti automobilį jis neturi, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų kreipęsis į policijos įstaigą dėl saugomos transporto priemonės grąžinimo, todėl laikė, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovui buvo išduotas leidimas atsiimti automobilį. Teismo vertinimu, atsakovas neveikė aktyviai siekdamas susigrąžinti jo valdomą transporto priemonę, todėl yra atsakingas dėl saugojimo išlaidų susidarymo ir didėjimo. Teismas konstatavo, kad tarp ginčo šalių susiklostę pasaugos santykiai atsirado ne šalių sudarytos pasaugos sutarties, bet kitu pagrindu. Tai, kad policijos pareigūnai pagal su ieškovu sudarytą sutartį perdavė saugoti atsakovo A. G. automobilį ieškovui, o šis atliko veiksmus – automobilį saugojo, atitiko CK 6.229 straipsnyje įtvirtintą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą. Kadangi ieškovas automobilį išsaugojo ir tokie jo veiksmai atitiko atsakovo interesus, tai teismas pripažino, kad ieškovo išlaidos, kurias šis patyrė veikdamas atsakovo interesais, turi būti atlygintos (CK 6.233 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad, nustatant ieškovui priteistinos sumos dydį, svarbus ne tik pasaugos atsiradimo pagrindas ir aplinkybės, bet ir tai, jog ieškovas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, 2009 m. liepos 13 d. raštu informavo atsakovą, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą ir pasiūlė susidariusią skolą padengti, tačiau atsakovas automobilio neatsiėmė, susidariusio įsiskolinimo už automobilio saugojimą nepadengė ir taip pats prisidėjo prie nuostolių didėjimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad automobilio paėmimo metu (2008 m. balandžio 4 d.) jam buvo šešiolika metų. Skunde jis nurodo, kad teismas, spręsdamas, jog įvykio dieną automobilis priklausė kasatoriui, nesvarstė aplinkybės, ar būdamas nepilnametis šis galėjo nuosavybės teise įgyti automobilį, ar jo tėvai tam davė sutikimą, taip pažeisdamas CK 2.8 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei neatsižvelgdamas į prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus.

2. Dėl santykių tarp ginčo šalių teisinio kvalifikavimo. Kasatorius teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl teisinių santykių, kylančių priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, kvalifikavimo yra nevienoda – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Gloksinija“ v. S. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-436/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-436/2009">3K-3-436/2009</a>, pripažinta, jog tokia situacija atitinka CK 6.229 straipsnyje nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. D. v. V. S. IĮ „Pietvė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-327/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-327/2011">3K-3-327/2011</a>, nurodyta, kad tai sutartis trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis), o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. G. v. UAB „Efektyvios investicijos“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-45/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-45/2011">3K-3-45/2011</a>, pasaugos sutarties dalis, kurioje nustatyta saugotojo teisė reikalauti trečiųjų asmenų atlyginti išlaidas, pripažinta niekine. Kasatorius pažymi, kad ieškovas automobilį priėmė saugoti Sutarties dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo sudarytos pagrindu, todėl, nesant visų kasacinio teismo praktikoje suformuluotų sąlygų, ieškovo ir kasatoriaus santykių negalima kvalifikuoti kito asmens reikalų tvarkymu (CK 6.229 straipsnis). Kadangi Sutarties dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo 4.4 ir 4.5 punktuose įtvirtinta ieškovo teisė reikalauti mokesčio už priverstinį nuvežimą ir saugojimą, tai jos negalima laikyti sutartimi trečiojo asmens naudai; Sutartis nesuteikia tretiesiems asmenims jokių teisių, priešingai, įpareigoja mokėti atlyginimą UAB „Sauda“. Kasatoriaus nuomone, byloje taikytinas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas. Kadangi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies redakcija, nustatanti, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai, įsigaliojo nuo 2008 m. liepos 1 d., administracinio teisės pažeidimo metu galiojusio Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 26 straipsnyje buvo įtvirtinta, jog asmenys, pažeidę šio įstatymo nuostatas, atsako įstatymų nustatyta tvarka, ieškovas nebuvo automobilio teisėtas valdytojas ir neturėjo jokios reikalavimo teisės, todėl negalėjo sulaikyti daikto tol, kol bus patenkintas reikalavimas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis), būtiną pasaugą įvirtinančio CK 6.849 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinos pasaugos atveju saugotojas atsako taip pat kaip ir saugotojas pagal neatlygintinę pasaugos sutartį, t. y. neatlygintinai, o kitose teisės normose nebuvo reglamentuota pareiga mokėti už nepageidaujamą paslaugą, tai, kasatoriaus vertinimu, ieškovas negalėjo reikalauti priteisti transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas remdamasis dar negaliojusia Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalimi.

3. Dėl nuosavybės teisių į automobilį. Išvadą, kad automobilis nuosavybės teise priklausė kasatoriui, teismas padarė įvertinęs jo (tuo metu dar nepilnamečio) paaiškinimus, trečiojo asmens (automobilio savininko) parodymus bei leidimą atsiimti automobilį, tačiau, kasatoriaus vertinimu, nė vienas iš šių įrodymų negali būti nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, nes bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymą turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Kasatoriaus nuomone, automobilio įsigijimo faktą galima įrodyti tik pirkimo–pardavimo sutartimi; priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Airidvika“ v. L. N. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-54/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-54/2011">3K-3-54/2011</a>, suformuotos praktikos dėl nuosavybės teisės į pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžiamas transporto priemones perėjimo momento.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB „Sauda“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo. Ieškovas nurodo, kad atsakovas buvo nepilnametis transporto priemonės nuvežimo ir administracinio teisės pažeidimo nagrinėjimo metu, tačiau ne civilinio proceso metu. Nesutikdamas su kasacinio skundo argumentais dėl vaiko teisių ir interesų apsaugos principo pažeidimo, ieškovas pažymi, kad duodamas paaiškinimus (raštu) administracinio teisės pažeidimo byloje atsakovas pripažino, jog pažeidimo dieną jis vairavo automobilį, kurį nusipirko 2008 m. kovo 4 d.; surašant paaiškinimus dalyvavo pilnametis atsakovo atstovas; nėra duomenų, jog nagrinėjant nepilnamečio A. G. administracinį teisės pažeidimą būtų pažeistos jo teisės; siekdami išsiaiškinti nepilnamečio asmens sudaryto sandorio aplinkybes, teismai veikė aktyviai; vadovaujantis CK 2.7 straipsniu, sulaukęs pilnametystės nepilnametis asmuo gali pats patvirtinti sandorį (atsakovas tai padarė teismo posėdžio metu, faktas užfiksuotas pirmosios instancijos teismo sprendime).

2. Dėl santykių tarp ginčo šalių teisinio kvalifikavimo. Ieškovo manymu, kasacinio teismo praktika dėl transporto priemonių saugojimo apibendrinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. D. v. V. S. IĮ „Pietvė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-327/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-327/2011">3K-3-327/2011</a>, kurioje atribotas trečiojo asmens reikalų tvarkymas (CK 6.229 straipsnis) ir pasauga (CK 6.830 straipsnis); ši nutartis vėlesnė nei kitos kasaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, joje išdėstyti argumentai įtikinamesni. Nors apeliacinės instancijos teismas teisinius santykius kvalifikavo kaip trečiojo asmens reikalų tvarkymą, o ne pasaugą, ieškovo įsitikinimu, priimtas procesinis sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes teismas išsamiai nagrinėjo Sutarties dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo nuostatas, pasisakė, kad tai sutartis trečiojo asmens naudai, kuri yra atlygintinė, o pakeitus teisės normą, kurios pagrindu priteista skola, nesikeičia nei subjektas, turintis ją sumokėti, nei skolos dydis. Ieškovas pabrėžia, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę, todėl atsakovas A. G. turėjo elgtis rūpestingai, atsakingai ir protingai, rūpintis automobiliu taip, kad nebūtų pažeisti teisės aktai ar kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, tačiau 2008 m. liepos 1 d. (praėjus mažiau nei trims mėnesiams nuo administracinio teisės pažeidimo) įsigaliojus Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo redakcijai, nustatančiai transporto priemonės savininko ir valdytojo solidariąją pareigą atlyginti nuvežimo ir saugojimo išlaidas (Įstatymo 33 straipsnio 6 dalis), atsakovas nesiėmė veiksmų dėl automobilio atsiėmimo nei informuotas policijos pareigūnų, nei ieškovo siųstu registruotu laišku.

3. Dėl nuosavybės teisių į automobilį. Ieškovas nurodo, kad sandoriai iki 5000 Lt gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas), įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, ne tik rašytine automobilio pirkimo–pardavimo sutartimi. Pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybę, kad atsakovas yra automobilio savininkas, šis su išvada sutiko, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė ir jam neprieštaravo.

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2008 m. balandžio 4 d. administracinio teisės pažeidimo padarymo ir automobilio „VW Golf“ (valst. (duomenys neskelbtini) sulaikymo metu jo valdytojas ir savininkas buvo kasatorius A. G. (atsakovas), gimęs (duomenys neskelbtini). Skundžiamame procesiniame sprendime apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kasatorius atsakingas už ieškovo dėl priverstinio kasatoriaus automobilio nuvežimo ir saugojimo patirtas išlaidas. Tokią teismo išvadą kasatorius ginčija trejopo pobūdžio argumentais: pirma, kad, neatsižvelgdamas į prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus, apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar kasatorius, kuriam automobilio paėmimo metu buvo šešiolika metų, galėjo nuosavybės teise įgyti automobilį, ar jo tėvai davė tam sutikimą; antra, kad automobilio įsigijimo faktą galima įrodyti tik pirkimo–pardavimo sutartimi, kurios byloje nėra; trečia, kad automobilio nuvežimo ir saugojimo metu galioję teisės aktai nenustatė kasatoriui mokėjimo pareigos, o teismų praktika šios kategorijos bylose skirtinga. Teisėjų kolegija pasisakys dėl šių kasatoriaus argumentų; pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis) nenustatyta.

Dėl nepilnamečio interesų apsaugos

Automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sulaikymo metu kasatoriui buvo 16 metų, t. y. jis dar nebuvo sulaukęs pilnametystės (CK 2.5 straipsnio 1 dalis). Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, turintys dalinį civilinį veiksnumą, savarankiškai sudaro sandorius, numatytus CK 2.8 straipsnio 2 ir 4 dalyse, CK 2.7 straipsnio 3 dalyje, ir taip disponuoja savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas. Visiems kitiems nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sudaromiems sandoriams reikalingas tėvų arba rūpintojų sutikimas (CK 2.8 straipsnio 1 dalis). Įvykio (automobilio sulaikymo) metu kasatorius pripažino, kad automobilį jis nusipirko 2008 m. kovo 4 d. Tai nurodyta ir A. G. 2008 m. balandžio 7 d. rašytiniame paaiškinime; Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Administracinės veiklos skyriaus Paieškos skyriaus specialisto E. R. 2008 m. balandžio 7 d. rašte Tarnybos organizavimo poskyrio viršininkui L. M. nurodyta, jog E. Rinkevičius neprieštarauja, kad ieškovo stovėjimo aikštelėje saugomas automobilis būtų grąžintas kasatoriui. Šios teismų nustatytos aplinkybės, kartu su pardavėjo J. T. paaiškinimais, kad jis automobilį pardavė sudarydamas žodinę pirkimo–pardavimo sutartį, nesant duomenų, patvirtinančių, jog nebuvo gauta žodinio tėvų sutikimo, įvertinus kasatoriaus paaiškinimą, kad pirkti vaistų jis važiavo motinos prašymu, leidžia daryti išvadą, jog teismai turėjo pagrindą spręsti, kad automobilis teisėtai priklausė kasatoriui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsti atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai, kad byloje nenustatyta ir kasatorius neįrodė, jog jo, kaip nepilnamečio, interesus pažeidžia nuosavybės teisės į transporto priemonę atsiradimo faktas. Negatyvius turtinius padarinius kasatoriui sukėlė ne nuosavybės teisės į automobilį įgijimas, tačiau neteisėtas kasatoriaus veikimas, t. y. techniškai netvarkingos, neregistruotos transporto priemonės vairavimas, neturint tam teisės.

Sprendžiant dėl nepilnamečio interesų apsaugos svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad civilinėje byloje nėra duomenų, įrodančių, jog nagrinėjant administracinę bylą būtų pažeistos tuo metu nepilnamečio kasatoriaus teisės. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde kasatoriaus nurodomos vaiko teisę į nuosavybę ginančios teisės normos (CK 3.185 straipsnis, reglamentuojantis nepilnamečių vaikų turto tvarkymą, CK 3.188 straipsnis, kuriame įtvirtinta išskirtinė teismo kontrolė tėvams sudarant sandorius, susijusius su nepilnamečiais vaikais), šioje byloje netaikytinos dėl skirtingo reguliavimo objekto. Ginčui aktualios CK 2.8 straipsnio nuostatos dėl nepilnamečio teisės disponuoti savo pajamomis ir turtu, įgytu už šias pajamas; pagal šio straipsnio 5 dalį nepilnametis asmuo pats atsako pagal sutartinę prievolę.

Vadovaudamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo CK 2.8 ir 3.188 straipsnių taikymo bei prioritetinės nepilnamečio vaiko interesų apsaugos ir gynybos principo pažeidimo.

Dėl nuosavybės teisių į automobilį

Pirkimo–pardavimo sutartis, kaip sandoris, yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 1 dalis). Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 4.49 straipsnio 1 dalimi, daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Įstatymuose neįtvirtinta atskirų nuostatų dėl transporto priemonės perleidimo. Perduoti daiktą pagal pirkimo–pardavimo sutartį yra viena iš pardavėjo pareigų (CK 6.317 straipsnis). Tinkamai įvykdžius šią prievolę, pirkėjui pereina nuosavybės teisė į pirkimo–pardavimo sutarties objektą.

Kasatoriaus nuomone, automobilio įsigijimo faktas įrodinėtinas tik rašytine pirkimo–pardavimo sutartimi, jam taikytina taisyklė, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymą turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Dėl to, kasatoriaus įsitikinimu, teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą byloje, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,Airidvika“ v. L. N. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-54/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-54/2011">3K-3-54/2011</a>, suformuotos praktikos dėl nuosavybės teisės į pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžiamas transporto priemones perėjimo momento. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu, atkreipdama dėmesį į tai, kad kasatorius netinkamai aiškina kasacinio teismo praktikoje suformuotus išaiškinimus dėl nuosavybės teisės į pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžiamas transporto priemones. Pabrėžtina, kad kasatoriaus nurodytoje nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, jog nuosavybės teisės į transporto priemonę pagal pirkimo–pardavimo sutartį perėjimo momentas nustatomas pagal bendrąsias CK 6.317, 6.318 straipsnių taisykles, o automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre.

Pardavėjo pareiga perduoti pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į jį nurodyta CK 6.317 straipsnyje, kiti straipsniai detalizuoja pardavėjo pareigos perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jų įvykdymą (daiktų perdavimo vieta ir momentas nustatyti CK 6.318 straipsnyje, daiktų perdavimo terminas – CK 6.319 straipsnyje, pardavėjo pareiga patvirtinti daiktų nuosavybės teisę aprašyta CK 6.321 straipsnyje). Pardavėjo pareiga perduoti daiktą apima ne tik veiksmus, kurie reikalingi daiktui faktiškai perduoti, bet ir daikto valdymo perdavimą pirkėjui, bei bet kokių pirkėjo valdymo teisės kliūčių pašalinimą, kad pirkėjas galėtų valdyti daiktą nuosavybės teise. CK 6.317 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tinkamos pardavėjo pareigos perduoti daiktą įvykdymas siejamas su dviem sąlygomis: pardavėjas turi perduoti daiktą pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų jį valdyti; turi būti pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Pardavėjo pareiga perduoti daiktą laikoma tinkamai įvykdyta, jeigu įvykdytos abi šios sąlygos. Nei CK, nei CPK neįtvirtinta specialių įrodinėjimo priemonių šioms sąlygoms įrodyti, todėl pardavėjo pareigų įvykdymas gali būti grindžiamas visais įrodymais (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių visetas byloje buvo pakankamas pripažinti, jog, nusipirkęs automobilį iš J. T., kasatorius įgijo nuosavybės teisę į jį.

Dėl santykių teisinio kvalifikavimo

Kasatorius teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl teisinių santykių, kylančių priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, kvalifikavimo yra nevienoda. Įvertinusi kasacinio skundo argumentus šiuo klausimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie nepagrįsti.

Kasatoriaus nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje A. G. v. UAB „Efektyvios investicijos“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-45/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-45/2011">3K-3-45/2011</a>, faktinės aplinkybės panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, tačiau šioje byloje nebuvo keltas automobilio saugojimo išlaidų priteisimo klausimas, teisėjų kolegija konstatavo, jog automobilio transportavimo bei saugojimo išlaidų priteisimas nebuvo bylos dalykas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, spręsdamas nurodytą bylą, kasacinis teismas analizavo ir teisės aiškinimo bei taikymo aspektu pasisakė dėl saugotojo teisės sulaikyti priverstiniam saugojimui perduotą automobilį iki jo savininkas visiškai atlygins saugojimo išlaidas (CK 4.229 straipsnio 1 dalis), todėl nutartyje pateikti išaiškinimai šioje byloje neanalizuotini ir jais neturėtų būti remiamasi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Gloksinija“ v. S. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-436/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-436/2009">3K-3-436/2009</a>, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. D. v. V. S. IĮ „Pietvė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-327/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-327/2011">3K-3-327/2011</a>, spręsdamas dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, atsižvelgdamas į teismų nustatytas faktines aplinkybes, teismų procesinius sprendimus, kasacinių skundų argumentus, nenustatęs pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas, kasacinis teismas skirtingai kvalifikavo tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kadangi vėliau priimtoje 2011 m. liepos 15 d. nutartyje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-327/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-327/2011">3K-3-327/2011</a>, teisėjų kolegija įvardijo aiškius kriterijus, kuriais vadovaujantis trečiojo asmens reikalų tvarkymas negali būti taikomas priverstiniam transporto priemonių nuvežimui ir saugojimui, bei įtvirtino taisyklę, kad šiems santykiams taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis), tai, nenukrypstant nuo Konstitucinio Teismo doktrinos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), sprendžiant analogiškus ginčus, taikytini šioje nutartyje pateikti išaiškinimai.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pasaugos santykiai tarp ieškovo ir kasatoriaus atsirado ne šalių sudarytos pasaugos sutarties, tačiau kitu pagrindu (trečiojo asmens reikalų tvarkymas, CK 6.229 straipsnis). Konstatuotina, kad ginčo teisinių santykių ypatumai (ieškovas automobilį saugojo ne savo iniciatyva, o vykdydamas Sutartį dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo, kuri sudaryta siekiant užtikrinti tiek kasatoriaus, tiek viešuosius interesus (saugų eismą), neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. D. v. V. S. IĮ „Pietvė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-327/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-327/2011">3K-3-327/2011</a>, nurodytų kito asmens reikalų tvarkymo požymių, todėl teisėjų kolegija laiko, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius. Nagrinėjant byloje kilusį ginčą svarbu įvertinti, kad Sutartimi dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo ieškovas įsipareigojo priverstinai nuvežtas transporto priemones saugoti savo aikštelėse (Sutarties dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo 4.2 punktas), grąžinti transporto priemonę savininkui ar jo įgaliotam asmeniui (Sutarties 4.3 punktas), atsakyti už transporto priemonių praradimą, trūkumą ar sugadinimą (Sutarties 5 punktas); Sutartyje Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui nenustatyta pareigos mokėti transporto priemonių nuvežimo, saugojimo ar išsaugojimo išlaidų (Sutarties 6 punktas), susitariant, jog už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą apmokės transporto priemonių savininkai (Sutarties 4.4 ir 4.5 punktai). Šios Sutarties dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo nuostatos turi būti vertinamos kartu su viešojoje teisėje įtvirtintomis transporto priemonių savininkų ar valdytojų pareigomis. Įvykio metu galiojusio Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad transporto priemonių vairuotojai privalo žinoti ir vykdyti eismo dalyvių pareigas, mokėti Kelių eismo taisykles ir jų laikytis, vykdyti policijos, muitinės ir kitų reguliuotojų nurodymus dėl eismo tvarkos. Ši bendroji pareiga detalizuojama tiek Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, tiek Kelių eismo taisyklėse, kurių 53 punkte reglamentuota, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių. Tais atvejais, kai transporto priemonės valdytojas nesilaiko nurodytų įpareigojimų, jam gali kilti tiek administracinė atsakomybė, tiek turtinė prievolė atlyginti savo veiksmais ar neveikimu padarytą žalą.

Sprendžiant automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo klausimą kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad, atsižvelgiant į viešojoje teisėje nustatytą reguliavimą, pasaugos sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) trečiajam asmeniui gali būti sukuriama ne tik reikalavimo teisė, bet ir tam tikros pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. V. S. IĮ „Pietvė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-327/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-327/2011">3K-3-327/2011</a>). Ta aplinkybė, kad ši nutartis priimta įsigaliojus Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostatai, nepašalina galimybės joje suformuluotais išaiškinimais remtis nagrinėjamoje byloje, nes kasatoriaus valdyto automobilio priverstinio nuvežimo metu viešosios teisės normose buvo įtvirtintos pareigos ir reikalavimai transporto priemonės valdytojui užtikrinti saugų eismą. Kadangi kasatorius vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę neturėdamas tam teisės, pateko į eismo įvykį ir iš jo vietos pasišalino, tai jis turi pareigą atlyginti dėl tokių pažeidimų padarinių pašalinimo trečiųjų asmenų patirtas išlaidas (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 26 straipsnis).

Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, pripažintina, kad Sutarties dėl priverstinio nuvežimo ir saugojimo pagrindu atsirado ne tik pasaugos santykiai tarp atsakovo ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato, bet ir transporto priemonės savininko (kasatoriaus) pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą, taip pat teisė Sutartyje nustatytomis sąlygomis reikalauti grąžinti transporto priemonę.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, tarp ginčo šalių kilusius santykius netinkamai kvalifikavo trečiojo asmens reikalų tvarkymu, tačiau įvertino ginčo aplinkybes ir pagrįstai nustatė ieškovui mokėtino atlyginimo dydį, taip priimdamas iš esmės teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti ir keisti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CK 346 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Antanas Simniškis

Juozas Šerkšnas