Civilinė byla Nr. 3K-3-269/2013
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04747-2009-0
Procesinio sprendimo kategorija 77.4.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. M. (M. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovui M. M. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo jam priteisimo; institucija, teikianti išvadą byloje, – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimu šalių sūnaus D. M. (D. M.), gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu.
Ieškovė 2009 m. balandžio 27 d. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su ja, priteisti iš atsakovo vaikui išlaikyti 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki vaiko pilnametystės. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. gruodžio mėn., kai buvo nagrinėjama civilinė byla pagal šalių prašymą nutraukti santuoką bendru sutikimu, ji dėl ligos vartojo vaistus, todėl buvo silpna, be to, įbauginta atsakovo nesakyti visos tiesos apie savo sveikatą. Dėl to ji neprieštaravo, kad teismas sūnaus gyvenamąją vietą nustatytų su atsakovu. Ieškovė pažymėjo, kad 2009 m. vasario mėn., remdamasi gydytojų nurodymais, ji nutraukė vaistų vartojimą, jos sveikatos būklė labai pagerėjo, todėl nori nuolat bendrauti su sūnumi, laisvai dalyvauti jį auklėjant; atsakovas šias ieškovės teises varžo, kelia konfliktines situacijas, neužtikrina tinkamų ieškovės ir vaiko bendravimo sąlygų. Ieškovės nuomone, tokie atsakovo veiksmai pažeidžia jos ir vaiko interesus, todėl yra pagrindas nustatyti vaiko gyvenamąją vieta su ja.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2011 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas viršijo pareikštus reikalavimus ir pakeitė ieškovės bendravimo su sūnumi tvarką.
Teismas nustatė, kad teismo 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimo, kuriuo nutraukta šalių santuoka, priėmimo metu ieškovės sveikatos būklė buvo bloga: jai buvo nustatytas 60 proc. nedarbingumo lygis, todėl ieškovė sutiko, kad sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta su atsakovu. Teismas taip pat nustatė, kad po šio sprendimo priėmimo ieškovės sveikatos būklė pagerėjo, ji pradėjo dirbti, nuolat gauti pajamų. Ieškovei pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, ieškovės bendravimas su sūnumi ir dalyvavimas jį auklėjant vyksta pagal teismo nutartimis nustatytą laikinąją tvarką; per šį laikotarpį ieškovės ir jos sūnaus ryšys labai sustiprėjo. Tačiau teismas sprendė, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo keisti teismo sprendimu nustatytą vaiko gyvenamąją vietą; pažymėjo, jog byloje nenustatyta, kad vaiko gyvenimas su tėvu (atsakovu) prieštarautų jo interesams; vaikas jau ilgą laiką (nuo gimimo) gyvena kartu su atsakovu, jo gyvenamoji aplinka stabili. Teismas pabrėžė, kad VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro (toliau – ir Vaiko raidos centras) atlikto kompleksinio psichiatrinio–psichologinio vaiko ir jo šeimos įvertinimo išvadose nerekomenduojamas staigus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas, nes gali kilti nepageidaujamų padarinių jo raidai ir psichinei sveikatai, t. y. gali padidėti nerimas, atsirasti nesaugumo, baimės jausmas. Teismas, atsižvelgdamas į šių duomenų objektyvumą ir jų gavimo aplinkybes, vertino juos kaip patikimesnius nei kiti įrodymai; nustatęs, kad teismo posėdyje apklausti liudytojai apibūdino šalių santykius ir jų santykius su vaiku tuo laikotarpiu, kai šalys dar gyveno kartu ir netrukus po to, kai pradėjo gyventi skyrium, t. y. ne aktualiu laikotarpiu, liudytojų parodymais nesirėmė. Teismas nustatė, kad vaiko ir atsakovo ryšys yra stiprus, prieraišus, saugus, jų bendravimas – natūralus, todėl sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvados, kad vaiko norą gyventi su atsakovu nulėmė šio psichologinė įtaka. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad vaiko interesus šiuo metu labiausiai atitinka sprendimas nekeisti jo gyvenamosios vietos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino ir nustatė šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, vaiko ir atsakovo bendravimo tvarką, priteisė iš atsakovo sūnaus išlaikymui 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo pilnametystės.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra objektyvių duomenų bei įrodymų, jog vaiko gyvenimas su atsakovu prieštarautų jo interesams. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų duomenų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad vaiko gyvenamoji vieta turi būti pakeista ir nustatyta su motina (ieškove), nes tai labiausiai atitiks vaiko interesus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad mažamečiam vaikui svarbūs ir reikalingi abu tėvai, tačiau sprendė, jog šiuo atveju ieškovės, kaip motinos, vaidmuo vaiko gyvenime – jį auklėjant ir lavinant – turi didesnę reikšmę; nors tokio pobūdžio bylose teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į byloje pateiktas psichologų–psichiatrų išvadas, kad vaikui motina yra reikalinga, jos niekas negali pakeisti ir būtent motina suteikia vaikui saugumo jausmą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad faktinės aplinkybės, kuriomis vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su atsakovu, yra iš esmės pasikeitusios, t. y. ieškovės sveikata yra labai pagerėjusi, nuo 2011 m. liepos 25 d. moteris dirba UAB „Baltic foods“ tiekimo vadybininke, gauna 1500 Lt darbo užmokesčio; ieškovė gyvena dviejų kambarių bute, nuosavybės teise priklausančiame jos tėvams; butas gražiai įrengtas, apstatytas būtinais baldais, švarus, jaukus. Vaikų psichiatrės ir psichologės teigimu, ieškovė sugeba rūpintis vaiku, gali jam suteikti saugią ir ramią aplinką, užtikrinti vaiko gerovę. Be to, teisėjų kolegija nustatė, kad šiuo metu susiformavęs itin artimas, stiprus ieškovės ir vaiko ryšys, berniukas išreiškė norą gyventi su motina. Teisėjų kolegija, remdamasi naujausio psichologinio įvertinimo išvadomis, kad vaikas pagal savo amžių ir kitas individualias savybes gali reikšti nuomonę dėl tolesnio gyvenimo su vienu tėvų, sprendė, kad šiuo atveju į vaiko nuomonę atsižvelgtina. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad vaiko ir tėvo (atsakovo) santykiai susiformavo natūraliai per ilgą laikotarpį, tėvui auginant vaiką ir juo rūpinantis, ieškovės ir sūnaus santykiai – sudėtingomis sąlygomis tiek dėl ieškovės ligos, tiek dėl netinkamo susitikimų su vaiku organizavimo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovas neskatino vaiko santykių su motina (ieškove), piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis, elgėsi savininkiškai. Spręsdama apie šalių asmenines savybes ir jų bei vaiko santykius, teisėjų kolegija kritiškai vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus, kaip prieštaringus ir neaktualius, vertinant esamą situaciją. Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad atsakovas yra sukūręs naują šeimą, turi kitą mažametį vaiką su antra žmona bei kartu augina jos dukterį, o ieškovei sūnus yra vienintelis vaikas, kuriam ji gali skirti visą savo laiką, rūpestį ir meilę. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors ankstesnėje specialistų išvadoje, atsižvelgiant į tai, jog vaiko ir motinos ryšys buvo nestiprus, nesaugus, buvo rekomenduota staigiai nekeisti vaiko gyvenamosios vietos, tačiau šiuo metu aplinkybės yra iš esmės pasikeitusios. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendė, kad ieškovė, atsižvelgiant į jos asmenines savybes, turi galimybę tinkamai išauklėti savo sūnų, suteikti jam reikalingas sąlygas augti, vaikas nori gyventi su ja, todėl ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo tenkino.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas M. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vaiko gyvenamosios vietos nustatymą (CK 3.3, 3.174 straipsniai), nesiėmė priemonių vaiko interesams nustatyti, jo nuomonei išklausyti, netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo bei taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č.v. I. Č., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-555/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-555/2007">3K-3-555/2007</a>; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-506/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-506/2008">3K-3-506/2008</a>; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. A. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-192/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-192/2009">3K-3-192/2009</a>; kt.):
1.1. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vaikas išreiškė norą gyventi su motina (ieškove). Kasatoriaus teigimu, ši išvada neatitinka byloje surinktų rašytinių įrodymų. Vaiko raidos centre nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2012 m. liepos 2 d. buvo atliekamas papildomas šalių sūnaus psichologinės būklės įvertinimas, kurio metu buvo siekiama nustatyti, ar vaikas pagal savo amžių ir kitas savybes gali išreikšti savo nuomonę dėl tolimesnio gyvenimo su tėvu ar motina, taip pat dėl to, su kuriuo tėvų jis norėtų gyventi. Kasatoriaus teigimu, iš šio tyrimo rezultatų matyti, kad berniukas pagal savo amžių ir kitas individualias savybes gali reikšti savo nuomonę, tačiau jo nuomonės neišklausyta. 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis įpareigoja teismą ir kitas institucijas, sprendžiant ginčus dėl vaikų, išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo nuomonę. Iš esmės toks pat įpareigojimas nustatytas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje, CK 3.174 straipsnio 2 dalyje. Taigi, kasatoriaus nuomone, vaiko norai ir pažiūros turi būti išsiaiškinti nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų juos suformuluoti ir išreikšti. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą (CK 3.164 straipsnis). Kasatorius nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesivadovavo pirmiau nurodytomis teisės normomis, nesistengė išsiaiškinti realios situacijos ir vaiko nuomonės, nors vieno posėdžių metu buvo nutarta, jog vaiką apklausti reikia. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad pirmiau nurodytoje psichologo išvadoje pažymėta, jog vaikui labai svarbūs abu tėvai ir jis nori gyventi su jais abiem; apie tai, kad vaikas nori gyventi tik su ieškove (motina), nenurodyta ir neužsiminta. Kasatorius pažymėjo, kad Vaiko raidos centro atlikto kompleksinio psichiatrinio–psichologinio įvertinimo išvadose nurodyta, jog vaiko prieraišumas prie jį auginančio žmogaus, pasitikėjimas aplinka formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais; tėvas (kasatorius) nuo pat gimimo rūpinasi sūnumi, šis yra natūraliai prie jo prisirišęs, nenori būti atskirai; su kasatoriumi vaikas jaučiasi saugus. Tyrimo metu nenustatyta, kad kasatorius darė psichologinį poveikį sūnui, siekdamas jį atskirti nuo motinos; nurodyta, jog abu tėvai turi tinkamas gyvenimo sąlygas ir gali rūpintis vaiku, tačiau staigus gyvenamosios vietos pakeitimas nerekomenduotas. Kasatoriaus teigimu, šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
1.2. Kasatoriaus įsitikinimu, nepagrįstas ir nelogiškas bei neatitinkantis vaiko interesų yra apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad kasatorius turi kitą šeimą, kurioje yra vaikų, o ieškovė – ne, todėl jos poreikis auginti ir auklėti sūnų yra didesnis; šiuo atveju svarbiausias turi būti ne kasatoriaus ir ne ieškovės, bet vaiko interesas.
1.3. Kasatoriaus nuomone, byloje visiškai nebuvo atsižvelgta į institucijos, teikiančios išvadą byloje, poziciją, kad vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas neatitinka jo interesų ir nėra ieškovės objektyviai pagrįstas. CK 3.178 straipsnyje nustatyta, jog, nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas. Ji, ištyrusi šeimos aplinkos sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo, kuri turi būti įvertinta teismui priimant sprendimą. Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad aplinkos pakeitimas vaikui daro socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų; pažymėjo, kad vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas, jį perdavus motinai, neigiamai paveikė jo psichologinę būklę: vaikas jaučia diskomfortą, jo ryšys su motina nėra toks stiprus, kaip su kasatoriumi, nes, pabendravęs su juo, vaikas nenori grįžti pas motiną.
1.4. Kasatorius pabrėžė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vienas kriterijų keisti vaiko gyvenamąją vietą tuo atveju, kai jis daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, – kad ji neatitinka vaiko poreikių. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad sūnaus gyvenamoji vieta su tėvu atitiko vaiko poreikius, būsto sąlygos, santykiai su tame pačiame būste gyvenančiais kitais šeimos nariais buvo geri, tarp jų susiklostęs artimas ryšys, neigiamo poveikio vaiko raidai nenustatyta. Dėl to, kasatoriaus nuomone, nebuvo pagrindo konstatuoti aplinkybių pasikeitimo, dėl kurio vaiko gyvenamoji vieta su kasatoriumi nebeatitiktų jo poreikių (CK 3.169 straipsnio 3 dalis).
1.5. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl vaiko teisės į identiškumą ir jo išsaugojimą. Kasatoriaus įsitikinimu, vyriškumo ir lytinio identiteto jausmų formavimuisi būtinas nuolatinis, nenutrūkstamas tėvo dalyvavimas sūnaus gyvenime.
1.6. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir nepasisakė dėl vaiko prisirišimo prie kiekvieno tėvų; iki skundžiamo sprendimo vaikas visą laiką gyveno su kasatoriumi.
1.7. Kasatoriaus nuomone, priimant ginčijamą sprendimą, visiškai neįvertinti byloje esantys rašytiniai įrodymai apie ieškovės sveikatos būklę. Iš šių duomenų matyti, kad ieškovei diagnozuotas rimtas psichinis susirgimas – šizoafektinis sutrikimas; atlikto psichologinio tyrimo metu nustatyta, kad ieškovės žemas protinis darbingumas, jai būna dėmesio, atminties, mąstymo sutrikimų, sudėtinga priimti sprendimus.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė B. M. prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ieškovės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas šalių sūnaus gyvenamąją vietą su ja, tinkamai įvertino visus reikšmingus byloje surinktus įrodymus, jų įrodomąją reikšmę ir pakankamumą, tinkamai aiškino ir taikė CK 3.174 straipsnį ir CPK 178 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiais klausimais suformuotos praktikos:
1.1. Ieškovės nuomone, kasatoriaus teiginys, kad sūnaus interesas gyventi kartu su tėvu susiformavo natūraliai, neatitinka tikrovės; kasatorius trukdė ieškovei užmegzti ir palaikyti santykius su sūnumi, naudojo vaikui psichologinį poveikį, mėgino įteigti, kad ieškovė nėra jo motina, be ieškovės žinios išsivežė sūnų gyventi į Jungtinę Karalystę, piktnaudžiavo savo kaip tėvo teisėmis, taip darydamas vaikui žalą. Ieškovės teigimu, būtent dėl tokių veiksmų susiformavo sūnaus noras gyventi su tėvu, ne natūraliai; kasatorius siekia atskirti ieškovę nuo vaiko, tai gali sukelti jam tėvų atstūmimo sindromą, kuris gali atsirasti vaikams po tėvų skyrybų dėl vieno tėvų valdžios vaikui dominavimo; kasatoriaus nuolatinis negatyvus požiūris į ieškovę, trukdymas jai dalyvauti auklėjant sūnų neleidžia vaikui pasijusti saugiam, sukelia nerimą. Tai nurodyta ir Vaiko raidos centro kompleksinio psichiatrinio–psichologinio įvertinimo išvadose. Jose, be kita ko, nurodyta, kad tėvai turi suteikti berniukui galimybę stebėti konstruktyvų jų bendravimą; pažymėta, jog, siekiant išvengti konfliktinių situacijų, pageidautina, kad priimant sprendimus dalyvautų abu tėvai. Ieškovės teigimu, byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovas negali užtikrinti jos kaip motinos teisės auklėti sūnų ir jo teisės būti auklėjamam abiejų tėvų įgyvendinimą ir pareigų vykdymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 10 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. Č. v. I. Č., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-555/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-555/2007">3K-3-555/2007</a>, pažymėjo, kad tokioje situacijoje, kai tėvų veiksmai pažeidė jų, kaip tėvų, pareigų vykdymo reikalavimus, sprendimą, su kuriuo iš tėvų pasiliks gyventi vaikai, turi lemti konstatavimas, kuris iš tėvų gali atkurti pažeistą padėtį. Ieškovės įsitikinimu, tam, kad vaiko psichologinei būsenai daroma žala būtų kuo mažesnė, būtina pakeisti jo gyvenamąją vietą, šią nustatant su ieškove.
1.2. Vaiko raidos centro kompleksinio psichiatrinio–psichologinio įvertinimo išvadose nurodyta, kad abu tėvai turi gebėjimą auginti ir lavinti sūnų; ieškovė yra kantri, neįsitraukia į konfliktines situacijas, rodo didelę iniciatyvą, tenkina vaiko poreikius įgyti žinių, pažinti aplinką. Tai, ieškovės teigimu, reiškia, kad ji turi geresnes sąlygas, savybes ir galimybes sukurti vaiko psichologinius poreikius ir interesus atitinkančią aplinką.
1.3. Ieškovė pabrėžė, kad specialistų išvada, jog vaiko gyvenamosios vietos negalima keisti staigiai, buvo padaryta atsižvelgiant į sudėtingas jos bendravimo su sūnumi sąlygas, susidariusias dėl kasatoriaus kaltės ir netinkamos teismo nustatytos bendravimo su sūnumi tvarkos. Pasikeitus situacijai, ieškovei atkūrus su sūnumi emocinį ryšį, šis argumentas tapo nebeaktualus. Vaikui patinka būti su ieškove, jis reiškia norą ilgiau būti su ja, saugiai jaučiasi ieškovės namuose, nori gyventi su abiem tėvais.
1.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, teismas, aiškindamasis vaiko norus ir pažiūras, pasirengimo bylos teisminio nagrinėjimo stadijoje gali pavesti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, pedagogams, kitiems socialiniams darbuotojams ar asmenims išsiaiškinti, su kuriuo tėvų vaikas norėtų gyventi. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi pavedė Vaiko raidos centro specialistams išsiaiškinti vaiko nuomonę, su kuriuo tėvų jis norėtų gyventi. Nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2012 m. liepos 2 d. buvo atliktas psichologo tyrimas, kurio metu buvo išsiaiškintas vaiko noras. Ieškovės įsitikinimu, toks vaiko nuomonės išsiaiškinimas atitinka tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų reikalavimus. Be to, nustatyta, kad nauja, svetima aplinka, nepažįstami žmonės, ypatingas dėmesys mažam vaikui gali sukelti jam nepageidaujamų emocinių išgyvenimų: nerimą, baimę, emocinį sujaudinimą, agresiją. Tai, ieškovės įsitikinimu, taip pat yra viena aplinkybių, kodėl vaikas nebuvo tiesiogiai apklaustas.
1.5. Ieškovės nuomone, byloje pagrįstai neatsižvelgta į Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvadą, nes ji neatitinka vaiko interesų. Be to, remiantis šia išvada, Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2010 m. liepos 14 d., 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimis nustatė tokią ieškovės bendravimo su vaiku tvarką, kuri, kaip pažymėjo išvadose psichologai, trukdė ieškovei užmegzti ir palaikyti tinkamus santykius su sūnumi.
1.6. Atsakydama į kasacinio skundo argumentą, kad įstatymuose įtvirtintas įpareigojimas dėmesį skirti vaiko interesui, o ne vieno ar kito tėvų norams save vienu ar kitu būdu išreikšti, ieškovė pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visų pirma atsižvelgė į vaiko interesus.
1.7. Ieškovės teigimu, kasacinio skundo argumentai, kad, nustačius vaiko gyvenamąją vietą su ja, šis jaučia diskomfortą, vaiko ryšys su ieškove nėra toks stiprus, kaip su kasatoriumi, kad vaikas, pabendravęs su juo, nenori grįžti pas ieškovę, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Jau pirmojo Vaiko raidos centro atlikto tyrimo išvadose buvo nustatyta, kad ieškovės ir vaiko psicho-emocinis ryšys yra teigiamas; papildomo tyrimo metu nustatyta, jog sūnui patinka būti su motina. Vaiko raidos centro psichologo išvadoje, atliekant papildomą vertinimą, buvo pažymėta, kad neigiamos nuostatos vieno tėvų kito tėvo atžvilgiu kenkia vaiko emocinei savijautai, psichinei sveikatai. Ieškovės teigimu, kasatorius visiškai nepaiso šių rekomendacijų, vaiko akivaizdoje kelia konfliktus, įžeidinėja, užgaulioja, žemina ieškovę, kelis kartus naudojo prieš ją fizinį smurtą.
1.8. Ieškovė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino duomenų, susijusių su ieškovės sveikatos būkle. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, iš kurių, ieškovės nuomone, matyti, kad ji neturi psichikos sutrikimų, kurie trukdytų jai auginti vaiką, ieškovė yra socialiai orientuota, supratinga gyvenimiškose situacijose, susijusiose su priežiūra ir auklėjimu. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino šiuos įrodymus.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
1. Dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo
Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti dėl visų su santuokos nutraukimu susijusių padarinių, tarp jų – ir dėl sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.59 straipsnis). Šeimos teisinių santykių reglamentavimas užtikrina tėvams galimybę susitarti, su kuriuo iš jų po santuokos nutraukimo liks gyventi nepilnametis vaikas, taip pat nustatyti kito tėvo (su kuriuo vaikas negyvens) bendravimo su vaiku tvarką, sudarant ir teismui, sprendžiančiam santuokos nutraukimo klausimą, pateikiant sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių (CK 3.53 straipsnio 3 dalis). Teismas, nustatęs, kad tokia sutartis neprieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų, ją patvirtina, įtraukdamas sutarties turinį į teismo sprendimą (CK 3.53 straipsnio 3, 4 dalys). Pažymėtina, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Č. v. I. Č., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-555/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-555/2007">3K-3-555/2007</a>; 2010 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNC8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-24/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-24/2010">3K-3-24/2010</a>; kt.). CK 3.169 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais, nurodyta, kad, pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų pakeitimo, antrasis iš tėvų turi įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-207/2003; 2003 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Ž. C., bylos Nr. 3K-3-334/2003; 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-242/2005). Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konkrečiai neapibrėžiama, tačiau pateikiama jo pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. N. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. D. I., bylos Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-506/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-506/2008">3K-3-506/2008</a>; 2010 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNC8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-24/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-24/2010">3K-3-24/2010</a>). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.
Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl to, ar esanti aplinka užtikrina vaiko poreikius, jo galimybes sveikai augti ir vystytis, būtina, be kita ko, atsižvelgti į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. C. v. D. C., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-513/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-513/2007">3K-3-513/2007</a>; 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Ž. S. v. V. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-41/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-41/2010">3K-3-41/2010</a>). Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-49/2009). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir pan. Pažymėtina, kad teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis, t. y. teismas negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų, spręsdamas jų ginčą dėl to, su kuriuo iš jų nustatytina vaiko gyvenamoji vieta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. S. v. V. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-41/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-41/2010">3K-3-41/2010</a>). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus.
Šioje byloje teismai, spręsdami dėl šalių sūnaus gyvenamosios vietos pakeitimo, nustatė, kad, nutraukiant šalių santuoką (2008 m. gruodžio 5 d.), vaiko, kuris tuo metu buvo vienerių metų amžiaus, gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu (kasatoriumi). Toks sprendimas buvo priimtas, atsižvelgus į ieškovės ir kasatoriaus susitarimą, taip pat į tai, kad tuo metu ieškovės sveikatos būklė buvo bloga, ji negavo nuolatinių pajamų ir negalėjo savarankiškai rūpintis sūnumi. Ieškovės sveikatos būklei pagerėjus ir ieškovei pradėjus dirbti, 2009 m. balandžio 27 d. ji kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ja. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aplinkybės, jog ieškovės gyvenimo sąlygos (sveikatos būklė, materialinė padėtis) pasikeitė – pagerėjo, nesudaro pagrindo keisti vaiko gyvenamosios vietos, nes nenustatyta, jog vaiko gyvenimas su atsakovu prieštarautų jo interesams. Apeliacinės instancijos teismas, nors iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, atkreipė dėmesį į tai, kad kasatorius nesilaiko nustatytos ieškovės bendravimo su vaiku tvarkos, taip neužtikrindamas tinkamo motinos (ieškovės) ir sūnaus bendravimo, jų emocinių ryšių formavimosi ir palaikymo; vaikas išreiškė norą gyventi kartu su ieškove; kasatorius turi kitą šeimą, o ieškovė – ne; sveikai vaiko emocinei raidai yra būtina motinos globa, todėl konstatavo, kad šiuo metu geriausiai jo interesus užtikrins gyvenamosios vietos su ieškove nustatymas. Kasatorius su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka, nurodydamas, kad: 1) nepagrįstai nustatyta, jog vaikas išreiškė norą gyventi su ieškove, nes tokios informacijos atliktose psichologinėse–psichiatrinėse ekspertizėse nepateikta, be to, vaikas nebuvo apklaustas per teismo posėdį; 2) neatsižvelgta į vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą, kurioje nerekomenduojama keisti vaiko gyvenamosios vietos; 3) ieškovės psichinės sveikatos būklė yra bloga, todėl ji negali savarankiškai rūpintis vaiku; 4) neįvertintos kitos reikšmingos aplinkybės, t. y. vaiko prisirišimas prie kiekvieno iš tėvų, būtinybė formuoti sūnui vyriškumo sampratą, nepagrįstai atsižvelgta į tai, kad kasatorius turi kitą šeimą.
Remiantis pateiktais kasacinio skundo argumentais, darytina išvada, kad kasatorius iš esmės kelia klausimus, susijusius su faktinių aplinkybių nustatymu ir jų įvertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas nenustatinėja ir nesprendžia iš naujo dėl faktinių bylos aplinkybių, o pasisako tik dėl klausimų, susijusių su teisės aiškinimu ir taikymu. Dėl to nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pasisako dėl pirmiau nurodytų kasacinio skundo argumentų tik tuo aspektu, ar teismai tinkamai aiškino ir taikė įrodymų vertinimo taisykles, taip pat reikšmingas ginčui spręsti materialiosios teisės normas.
CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai neturi teismui išankstinės galios, išskyrus CPK nustatytus atvejus (pvz., CPK 182 straipsnio 2, 3 punktai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Rytų skirstomieji tinklai v. religinė bendruomenė Meditacijos centras,,Ojas”, bylos Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. RUAB „Lijasta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-307/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-307/2012">3K-3-307/2012</a>; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB,,Y. W. Technologies Lietuva”, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-129/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-129/2008">3K-3-129/2008</a>; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-439/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-439/2008">3K-3-439/2008</a>; kt.).
1.1. Dėl vaiko noro išsiaiškinimo, sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais ir būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. CK 3.177 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išsiaiškinti vaiko norus ir pažiūras nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų šiuos suformuluoti ir išreikšti. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą (CK 3.164 straipsnis). Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas įpareigojimas teismui, sprendžiančiam vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, išsiaiškinti vaiko nuomonę, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi, tačiau nenustatyta, jog visais atvejais ši teismo pareiga turi būti įgyvendinama tiesiogiai, t. y. per teismo posėdį. Pažymėtina, kad įstatyme nustatyta,,neįmanomumo“ apklausti vaiką per teismo posėdį sąlyga turėtų būti suprantama ne tik kaip objektyvus vaiko negalėjimas dalyvauti teismo posėdyje (pvz., dėl ligos), tačiau ir kaip negalėjimas dalyvauti dėl to, kad gali būti pažeisti jo interesai. Atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes (vaiko jautrumą, galimą apklausos žalą jo psichinei būklei, įtaką neigiamų jausmų (baimės, nerimo, nesaugumo) formavimuisi ir kt.), apklausti vaiką teismo posėdyje gali būti nerekomenduojama ar netikslinga. Dėl to teismas pasirengimo bylos teisminio nagrinėjimo stadijoje gali pavesti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, pedagogams, kitiems socialiniams darbuotojams ar asmenims išsiaiškinti, su kuriuo iš tėvų vaikas norėtų gyventi.
Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi buvo paskirtas kompleksinis psichiatrinis–psichologinis vaiko ir šeimos įvertinimas, pavedant jį atlikti VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centrui (toliau – Vaiko raidos centras). 2011 m. kovo 7 d.–2011 m. gegužės 11 d. atlikto kompleksinio psichiatrinio–psichologinio įvertinimo išvadoje, atsakant į klausimą, ar vaikas gali išreikšti savo nuomonę dėl tolimesnio gyvenimo su vienu iš tėvų, nurodyta, kad, atsižvelgiant į vaiko pažintinių gebėjimų ir socialinės brandos amžių bei remiantis klinikinio stebėjimo duomenimis, berniukas negali išreikšti savo nuomonės ir valios dėl tolimesnio gyvenimo su tėvu ar motina. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ieškovės atstovė 2012 m. balandžio 2 d. kreipėsi į Vaiko raidos centrą, prašydama, be kita ko, atsakyti, ar vaikas galėtų būti apklausiamas teismo posėdyje. Vaiko raidos centro 2012 m. balandžio 25 d. rašte, atsakant į šį klausimą, nurodyta, kad tokio amžiaus (apie 4,5 m.) vaikai yra labai emociškai pažeidžiami ir priklausomi nuo artimų žmonių; suabejota, ar vaikas supras, kodėl turi dalyvauti teismo posėdyje ir atsakinėti į klausimus; pažymėta, kad tėvų tarpusavio nesutarimai kelia vaikui įtampą, nerimą, silpnina jo saugumo jausmą; stresinė situacija, dalyvaujant teismo posėdyje, šį neigiamą poveikį padidintų; dėl to išreikšta nuomonė, kad apklausti vaiką teismo posėdyje netikslinga.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pateiktas rekomendacijas, 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi pavedė atlikti apklausą Vaiko raidos centro psichologui ir nustatyti, ar vaikas pagal savo amžių ir kitas individualias savybes gali reikšti savo nuomonę dėl tolimesnio gyvenimo su tėvu ar motina ir kokia jo tikroji nuomonė apie tai, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi. Vaiko raidos centro 2012 m. birželio 7 d.–2012 m. liepos 2 d. atliktoje psichologo išvadoje nurodyta, kad vaikas pagal savo amžių ir kitas individualias savybes gali reikšti savo nuomonę dėl tolimesnio gyvenimo su tėvu ar motina; pažymėta, kad jis norėtų gyventi su jais abiem. Nors, kaip teisingai nurodo kasatorius, šioje išvadoje tiesiogiai nenurodyta, kad vaikas nori gyventi tik su ieškove, tačiau pažymėta, jog jis nori ilgiau būti pas mamą, dažniau ją lankyti, t. y. išreikštas didelis bendravimo su motina (ieškove) poreikis.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir pirmiau pateiktą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino faktinę situaciją byloje ir pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju vaiko interesus labiausiai atitiko jo norų ir pažiūrų išsiaiškinimas per atstovą – Vaiko raidos centro specialistą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, į vaiko norą, kaip į vieną iš įrodomąją reikšmę turinčių aplinkybių, atsižvelgė visų kitų byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių kontekste.
1.2 Dėl vaiko teisių apsaugos tarnybos išvados ir kitų įrodymų reikšmės, sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo
Remiantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 59, 60 straipsnių nuostatomis, už vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių įstatymų bei kitų teisės aktų vykdymo kontrolę ir priežiūrą atsako vaiko teisių apsaugos kontrolierius pagal savo kompetenciją; vaiko teisių apsaugą savivaldybėse garantuoja atitinkamos savivaldybių tarybos, vietos savivaldos vykdomosios institucijos, vaiko teisių apsaugos institucijos (tarnybos), policijos nepilnamečių (jaunimo) reikalų inspektoriai, taip pat mokyklos ir kitos institucijos, kurios rengia ir įgyvendina vaiko teisių apsaugos, vaikų teisės pažeidimų prevencijos priemones. CK 3.178 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, ištyrusi šeimos aplinkos sąlygas, pateikia teismui išvadą dėl ginčo. Spręsdamas ginčą, teismas įvertina ne tik išvadą, bet ir vaiko norus bei kitus šalių pateiktus įrodymus (CK 3.178 straipsnio 2 dalis). Taigi kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiami su vaikais susiję klausimai, vaiko teisių apsaugos institucijos išvada turi būti pateikiama, tačiau joje esančios informacijos įrodomoji reikšmė turi būti įvertinama, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą.
Byloje pateikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyriaus 2009 m. birželio 16 d. išvada, kurioje nurodyta, kad vaikas nuo pat gimimo gyvena su tėvu (kasatoriumi), yra prie jo prisirišęs, todėl, Vaikų teisių apsaugos skyriaus nuomone, pakeitus jo gyvenamąją vietą, būtų pakenkta vaiko psichologinei būklei, tai prieštarautų jo interesams; pastebėta, kad nėra duomenų, jog kasatorius netinkamai rūpinasi vaiku, jo materialinė padėtis yra daug geresnė, todėl, vaikui gyvenant su kasatoriumi, bus geriau užtikrinama jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje neginčijama, jog vaikas nuo tada, kai jam suėjo vieneri metai, gyveno su kasatoriumi ir yra prie jo prisirišęs. Kaip konstatuota 2011 m. kovo 7 d.–2011 m. gegužės 11 d. kompleksinio psichiatrinio–psichologinio įvertinimo išvadoje, vaiko ir tėvo ryšys susiformavo natūraliai, t. y. gyvenant kartu ir kasatoriui rūpinantis sūnumi, jį auginant. Priešingai, ieškovės ir vaiko ryšys formavosi nenatūralioje aplinkoje, t. y. trumpų susitikimų kasatoriaus gyvenamojo namo kieme, kavinėse metu, nevengiant šalims tarpusavio konfliktų, todėl ilgą laiką buvo nestiprus, vaikas jautriai reaguodavo į ieškovės atvykimą ir bendravimą su ja. Atsižvelgiant į tai, Vaiko raidos centro 2011 m. kovo 7 d.–2011 m. gegužės 11 d. atlikto kompleksinio psichiatrinio–psichologinio įvertinimo išvadoje konstatuota, kad nerekomenduojama staigiai pakeisti vaiko gyvenamosios vietos, galimi nepageidaujami jo raidai ir psichinei sveikatai padariniai, t. y. gali padidėti nerimas, atsirasti nesaugumo, baimės jausmas. Vaiko raidos centro 2012 m. birželio 7 d.–2012 m. liepos 2 d. (po vienerių metų) atliktoje psichologo išvadoje konstatuota, kad vaikas ieškovės namuose jaučiasi saugiai, nori dažniau ją lankyti, ilgiau su ieškove būti, t. y. galima daryti išvadą, kad šiuo metu vaiką ir ieškovę sieja stiprus bei saugus emocinis ryšys.
Byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad kasatorius neskatino vaiko ir motinos (ieškovės) bendravimo, jį ribojo. Teismo 2008 m. gruodžio 5 d. sprendime, kuriuo nutraukta šalių santuoka, be kita ko, nustatyta, jog ieškovė turi teisę be apribojimų bendrauti su vaiku tiek jo, tiek savo gyvenamojoje vietoje, dalyvauti jį auklėjant. Iš ieškovės 2009 m. kovo 9 d., 2009 m. balandžio 2 d., 2009 m. gegužės 14 d. prašymų vaiko teisių apsaugos tarnybai, šalių susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis matyti, kad kasatorius nesilaikė teismo sprendimu ir vaiko teisių apsaugos tarnybos nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos, suteikdavo ieškovei galimybę bendrauti su sūnumi savo nuožiūra, taip neužtikrindamas nuolatinio ir emociškai stabilaus ieškovės (motinos) ir sūnaus ryšio formavimosi; priešingai, išveždamas sūnų be ieškovės žinios į užsienio šalį, nepagrįstai ir neteisėtai atėmė iš ieškovės galimybę dalyvauti sūnų auklėjant. Ieškovei kreipusis į teismą, 2009 m. gegužės 18 d. teismo nutartimi nustatyta konkreti ieškovės bendravimo su vaiku tvarka, kuri buvo tikslinama 2009 m. spalio 17 d., 2010 m. gegužės 6 d., 2010 m. liepos 14 d., 2010 m. lapkričio 12 d., 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartimis, apeliacinės instancijos teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartimi. Vaiko raidos centro 2011 m. kovo 7 d.–2011 m. gegužės 11 d. atlikto kompleksinio psichiatrinio–psichologinio įvertinimo išvadoje nurodyta, jog atsakovas, trukdydamas vaiko–mamos santykių formavimuisi, skatina nesaugaus prieraišumo formavimąsi, dėl to gali formuotis neadekvatūs santykiai su kitais žmonėmis. Atsakovo veiksmai trukdant ieškovei bendrauti su sūnumi ir jį auklėti turi įtakos vaiko raidai ir psichoemocinei būsenai. Taigi visi šie įrodymai patvirtina, kad kasatorius, įgyvendina savo kaip tėvo teises priešingai vaiko interesams –
neužtikrina vaiko teisės būti auklėjamam ir globojamam abiejų tėvų (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Toks kasatoriaus elgesio įvertinimas paneigia vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą, kad kasatorius užtikrina tinkamą vaiko emocinę ir socialinę raidą.
Pažymėtina, kad savaime vieno iš tėvų geresnių materialinių sąlygų išlaikyti vaiką turėjimas nevertintinas kaip pakankamas pagrindas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurioje pasisakyta dėl gyvenimo sąlygų, kai sprendžiamas gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų, išaiškinta, kad vieno iš jų geresnės materialinės sąlygos, kai antrojo jos taip pat pakankamos, negali turėti lemiamos reikšmės; svarbu yra tai, kad kito iš tėvų atitinkamai materialiai remiamas vaikas galėtų deramai augti ir tobulėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. L. Š., bylos Nr. 3K-3-176/2005). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad tiek kasatoriaus, tiek ieškovės materialinė padėtis yra gera, t. y. pakankama vaiko būtiniesiems poreikiams tenkinti, taip pat nustatyta, jog vaiko emocinę ir socialinę raidą šiuo metu gali geriau užtikrinti ieškovė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad Vaikų teisių apsaugos skyriaus 2009 m. birželio 16 d. išvada parengta ir pateikta teismui daugiau kaip prieš trejus metus, per kuriuos įvyko esminių teigiamų ieškovės sveikatos būklės, materialinės padėties ir ryšio su vaiku formavimosi pasikeitimų, daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, remdamasis surinktų įrodymų visuma, pagrįstai nesivadovavo išvadoje pateiktomis rekomendacijomis.
1.3. Dėl kitų kasaciniame skunde nurodytų aplinkybių įtakos, sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškovei diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, t. y. psichinis susirgimas, dėl kurio ji negali tinkamai pasirūpinti sūnumi.
Remiantis byloje pateiktais duomenimis – medicininiais dokumentais (epikrizėmis, tyrimų išvadomis, išrašais), ieškovė nuo 2008 m. balandžio 15 d. iki 2008 m. spalio 30 d. buvo gydoma VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre dėl jai nustatytos ligos – šizoafektinio sutrikimo. Ieškovės gydymas buvo sėkmingas, paskutinį kartą medikamentai jai skirti 2009 m. vasario 2 d.; 2010 m. rugpjūčio 24 d. ieškovė lankėsi poliklinikoje profilaktiniam patikrinimui. Šiuo metu nėra duomenų, kad ieškovės psichinė sveikata būtų bloga, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog ji dėl ligos negali tinkamai įgyvendinti rūpinimosi vaiku ir jo auklėjimo pareigų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro pateiktoje epikrizėje Nr. P08/1026 pažymėta, jog kasatorius nenorėjo pripažinti, kad ieškovės būklė pagerėjo, reikšdavo pretenzijas dėl ieškovės būklės ją prižiūrintiems gydytojams ir ieškovės tėvams, toks jo elgesys įvertintas kaip tendencingas, siekiant apriboti ieškovę nuo vaiko priežiūros.
Vaiko raidos centro 2011 m. kovo 7 d.–2011 m. gegužės 11 d. atlikto kompleksinio psichiatrinio–psichologinio įvertinimo išvadoje, be kita ko, konstatuota, kad aplinkybė, jog kasatorius vedė antrą kartą, susilaukė sūnaus, šeimoje gyvena sutuoktinės duktė iš pirmosios santuokos, yra reikšminga, nes vaikas turi gyventi kartu su naujais šeimos nariais. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad ši aplinkybė, vertinant vaiko aplinkos saugumą ir tinkamumą jo sveikai raidai, kaip jo gyvenamosios vietos pakeitimo sąlygą, nereikšminga.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tėvų pareigos ir teisės savo vaikams išlieka (CK 3.156 straipsnio 2 dalis), todėl, nustačius vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, kasatoriaus teisė dalyvauti sūnaus gyvenime, be kita ko, formuoti jo vyriškumo sampratą, nepaneigiama.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, byloje teismų nustatytas aplinkybes ir aktualias ginčui spręsti teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, jog šiuo metu vaiko interesus labiausiai atitinka jo gyvenamosios vietos su ieškove nustatymas, tinkamai aiškino ir taikė vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas, šių normų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl, atsižvelgiant į kasaciniame skunde suformuluotus argumentus, nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 24,18 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 24,18 Lt (dvidešimt keturis litus 18 ct) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą valstybei. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Egidijus Laužikas
Vincas Verseckas
