Dėl įsakymų paimti žemę visuomenės poreikiams pripažinimo teisėtais ir piniginės kompensacijos dydžio už paimtą žemę nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-249/2013

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.11; 22.4; 114.9.6; 114.11(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno apskrities viršininko administracijos (procesinių teisių perėmėjas – Ūkio ministerija) ieškinį atsakovei A. S. dėl įsakymų paimti žemę visuomenės poreikiams pripažinimo teisėtais ir piniginės kompensacijos dydžio už paimtą žemę nustatymo; tretieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apskrities viršininko įsakymais buvo nuspręsta atsakovės žemės sklypą paimti visuomenės poreikiams ir sumokėti jai 75 000 Lt kompensaciją. Atsakovė nesutiko su kompensacijos dydžiu.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti teisėtais Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. V-81 ir jį patikslinusį 2008 m. vasario 19 d. įsakymą Nr. V-116 dėl 0,3000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio Kauno rajone, Karmėlavos sen., Biruliškių k., paėmimo iš atsakovės visuomenės poreikiams; 2) leisti Kauno apskrities viršininko administracijai iki ginčo dėl kompensacijos dydžio išsprendimo pervesti į atsakovės sąskaitą 75 000 Lt kompensaciją, įregistruoti žemės sklypą viešame registre valstybės vardu ir pradėti jį naudoti Kauno laisvosios ekonominės zonos tikslams.

Kauno apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 29 d. daliniu sprendimu, įsiteisėjusiu 2008 m. rugsėjo 28 d., ieškinį dėl pirmiau nurodytų reikalavimų patenkino. 2008 m. gruodžio 1 d. žemės sklypas buvo įregistruotas valstybės vardu.

Toliau byloje buvo sprendžiamas kompensacijos dydžio už paimtą žemės sklypą nustatymo klausimas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 31 d. sprendimu nustatė atsakovės paimto visuomenės poreikiams žemės sklypo atlyginimo dydį – 176 000 Lt; atsižvelgęs į tai, kad dalinio teismo sprendimo pagrindu atsakovei sumokėta 75 000 Lt kompensacija, nustatė, kad jai mokėtina 101 000 Lt kompensacija.

Į bylą ieškovas pateikė VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 2006 m. lapkričio 22 d. turto vertės nustatymo pažymą Nr. 2006-26, kad atsakovės žemės sklypo vertė – 75 000 Lt. Trečiasis asmuo Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB pateikė turto vertintojo T. Monstavičiaus vertinimo ataskaitą, kad žemės sklypo rinkos vertė 2008 m. vasario 5 d. – 61 000 Lt. Atsakovė pateikė UAB „Krivita“ vertinimo ataskaitą, kad jo rinkos vertė – 380 000 Lt. Esant skirtingoms ekspertų išvadoms dėl žemės sklypo vertės, teismas paskyrė ekspertizę, pagal kurią žemės sklypo rinkos vertė 2008 m. vasario 1 d. – 255 000 Lt, ir pakartotinę ekspertizę, pagal kurią žemės sklypo rinkos vertė 2008 m. vasario 1 d. – 173 000 Lt. Šalims nesutikus su ekspertizių išvadomis, teismas ieškovo ir trečiojo asmens prašymu paskyrė pakartotinę ir papildomą ekspertizę, pavedęs ją atlikti trijų ekspertų grupei (I. Kučinskienei, K. Jasinskui ir D. Milašauskui). Ekspertai 2011 m. kovo 4 d. turto ekspertizės aktu nustatė, kad žemės sklypo rinkos vertė 2008 m. vasario 5 d. – 176 000 Lt.

Teismas nurodė, kad pagal CK 4.100 straipsnį ir Žemės įstatymo 47 straipsnį, paimant žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama pinigais rinkos kaina. Paimamo žemės sklypo vertė apskaičiuojama pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytą lyginamosios vertės metodą, pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytus iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams. Teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, vadovavosi trijų ekspertų grupės ekspertizės aktu, nurodęs, kad tai paskutinė byloje atlikta ekspertizė, ekspertai rėmėsi anksčiau atliktomis ekspertizėmis ir turto vertinimo ataskaitomis, teikdami paaiškinimus, jie pašalino kilusias abejones dėl ekspertizės akto, turi reikiamą kvalifikaciją ir buvo įspėti dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už žinomai melagingos išvados davimą. Teismas atmetė ieškovo ir trečiųjų asmenų argumentus, kad trijų ekspertų grupė nepagrįstai žemės sklypą vertino ne kaip žemės ūkio paskirties, bet kaip komercinės paskirties. Teismas nurodė, kad pagal įstatymus žemės savininkui už paimamą turtą turi būti atlyginama pinigais rinkos kaina; grupė ekspertų taikė lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodą, išsamiai tyrė ir vertino sandorius, sudarytus dėl analogiško turto; į lyginamųjų pavyzdžių sąrašą neįtrauktas nė vienas sandoris dėl komercinės paskirties žemės pardavimo; ekspertizės akte nurodyti palyginamieji sandoriai nekelia abejonių dėl turto lokalizacijos ir tikslinės naudojimo paskirties, nes buvo analizuojami žemės perleidimo sandoriai sudaryti toje pačioje vietovėje. Teismas sprendė, kad teisingo atlyginimo dydis sietinas su žemės sklypo faktinio nusavinimo momentu, t. y. su Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 5 d. įsakymo paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priėmimu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo Ūkio ministerijos apeliacinį skundą, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: nustatė atsakovės paimto visuomenės poreikiams žemės sklypo atlyginimo dydį– 168 000 Lt; nurodė, kad jai mokėtina 93 000 Lt kompensacija. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad 2011 m. kovo 4 d. ekspertizės akte trijų ekspertų grupė netinkamai nustatė atsakovės žemės sklypo vertę, taip pat atmetė prašymą paskirti naują ekspertizę. Kolegija nurodė, kad trijų ekspertų grupė palyginamaisiais objektais parinko visus toje pačioje teritorijoje neužstatytus žemės ūkio paskirties sklypus, kurie buvo perleisti panašiomis sąlygomis; ekspertai tyrė žemės sklypų sandorius, įvykusius Biruliškių, Narėpų, Ramučių, Naujasodžio, Margavos ir Vaistariškių kaimų teritorijoje, panašioje pagal bendrą lokalizacinį patrauklumą. Kolegijos nuomone, palyginamaisiais sandoriais įtraukus kuo daugiau objektų, nors ir nepatenkančių į Kauno laisvosios ekonominės zonos teritoriją, tačiau esančių panašioje pagal patrauklumą teritorijoje, atsakovės žemės sklypo rinkos kaina nustatyta objektyviau. Kolegija padarė išvadą, kad trijų ekspertų grupės atsakymai, kokia buvo atsakovės žemės sklypo vertė 2008 m. vasario 5 d., 2008 m. rugsėjo 28 d. ir 2008 m. gruodžio 1 d., kai negalima buvo keisti jo pagrindinės tikslinės paskirties (žemės ūkio), jo vertę nustatant palyginamuoju metodu, lyginamaisiais objektais pasirinkus žemės sklypus, kurių paskirtis analogiška (žemės ūkio), pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip parodantys realią atsakovės žemės sklypo rinkos vertę ir teisingo atlyginimo dydį. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad, sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgtina į tai, jog atsakovė žemės sklypą įsigijo varžytynėse už labai mažą kainą (1500 Lt), žinodama, kad valstybė jį išpirks ir valdė jį tik kelerius metus. Kolegija pažymėjo, kad įstatymas gina turto savininko, kaip silpnesniosios šalies, teises nuo nepagrįsto, neteisėto turto nusavinimo ir užtikrina teisingą atlyginimą už turto paėmimą; kilus abejonių dėl atlyginimo dydžio ir sąlygų, jos turėtų būti aiškinamos silpnesniosios ginčo šalies naudai, nebent būtų nustatyta, kad ši piktnaudžiavo savo teisėmis; šiuo atveju, kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad atsakovė būtų piktnaudžiavusi savo teisėmis. Tačiau kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė turto nusavinimo momentą, su kuriuo sietinas kompensacijos dydis. Kolegija konstatavo, kad, tik įsiteisėjus daliniam teismo sprendimui, kuriuo valstybės institucijai suteikiama teisė įregistruoti žemės sklypą valstybės vardu, savininkas netenka nuosavybės teisės į sklypą, todėl atsakovei priteistinos kompensacijos dydį siejo su dalinio teismo sprendimo įsiteisėjimo diena – 2008 m. rugsėjo 28-ąja, tos dienos trijų ekspertų grupės nustatyta žemės sklypo verte – 168 000 Lt, iš šios sumos išskaičiuojant sumokėtą 75 000 Lt kompensaciją.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Ūkio ministerija prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria nustatytas atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą dydis; dėl šios dalies grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl visuomenės poreikiams paimamo turto įvertinimą reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo. Kasatorius nurodo, kad Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, jog paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo kaina apskaičiuojama pagal Turto ir verslo pagrindų įstatymo nustatytą lyginamosios vertės metodą, pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, nustatytą iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnį, Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 21.1 punktas turto vertė lyginamuoju metodu nustatoma lyginant ne bet kokių, o analogiškų objektų kainas. Kasatoriaus nuomone, nustatant laisvosios ekonominės zonos poreikiams paimamo atsakovės žemės sklypo vertę, lyginamaisiais objektais, atitinkančiais Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies ir Turto ir verslo vertinimo įstatymo 7 straipsnio reikalavimus, laikytini tik žemės sklypai, esantys Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijoje ir turintys tokius pačius apribojimus. Teismai, nustatydami žemės sklypo vertę ir atitinkamai kompensacijos dydį, nepagrįstai vadovavosi trijų ekspertų grupės ekspertizės aktu. Kasatoriaus nuomone, ekspertų grupė parinko netinkamus palyginamuosius objektus. Ekspertai vertino ne tik žemės sklypus, patenkančius į laisvąją ekonominę zoną, bet ir žemės sklypus, nepatenkančius į ją, tačiau netaikė pataisos koeficiento, apibūdinančio žemės sklypo buvimą ne laisvosios ekonominės zonos teritorijoje; ekspertai atsakovės žemės sklypą vertino ne kaip žemės ūkio, bet kaip komercinės paskirties, nors jo pagrindinė paskirtis (žemės ūkio) nebuvo pakeista; daugumos parinktų palyginamųjų žemės sklypų perleidimo sandoriai buvo sudaryti iki 2008 m. ekonominės krizės, t. y. neatsižvelgta į nekilnojamojo turto kainų nuosmukį. Dėl šių priežasčių, kasatoriaus nuomone, trijų ekspertų grupė netinkamai nustatė atsakovės žemės sklypo vertę, o teismai – neteisingą kompensacijos dydį. Kasatorius taip pat nurodo, kad kompensacijos dydis už paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą negali būti vienodas tam asmeniui, kuris ilgą laiką gyveno žemės sklype ir jį su juo sieja didelis emocinis ryšys, ir asmeniui, kuris sklypą įsigijo keleriems metams, žinodamas, kad šis bus paimtas visuomenės poreikiams. Atsakovė žemės sklypą įsigijo 2001 m. gegužės 17 d. varžytynėse už 1550 Lt, žinodama, kad šis pateks į laisvosios ekonominės zonos teritoriją ir bus paimtas visuomenės poreikiams.

2. Dėl CPK 176, 185, 218, 219 straipsnių pažeidimo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklių taikymo praktikos. Kasatorius nurodo, kad eksperto išvada, kaip įrodymas, neturi teismui išankstinės galios ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl žemės sklypo vertės, rėmėsi tik 2011 m. kovo 4 d. trijų ekspertų ekspertizės aktu ir nenurodė, kodėl nesirėmė kitomis byloje pateiktomis specialistų išvadomis ir ekspertizės aktais. Trijų ekspertų grupės nustatyta žemės sklypo vertė gerokai skiriasi nuo kitų specialistų ir ekspertų nustatytos jo vertės, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo ištirti ir įvertinti įrodymų visetą ir tik po to spręsti dėl žemės sklypo vertės. Be to, trijų ekspertų grupės ekspertizė buvo atlikta pažeidžiant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1 punktą ir Turto vertinimo metodikos 21.1 punktą (ekspertams netinkamai parinkus palyginamuosius objektus), tačiau teismai nepagrįstai į tai neatsižvelgė. Iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos nebuvo konstatuota, kad žemės sklypo vertė nustatoma teismo dalinio sprendimo įsiteisėjimo dieną (2008 m. rugsėjo 28 d.), todėl byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų apie jo vertę būtent tą dieną ir atitinkamai nepakako duomenų teisingai kompensacijai už paimamą žemės sklypą nustatyti. Kasatoriaus nuomone, byloje būtina skirti naują ekspertizę, nes apeliacinės instancijos teismas nustatė kitą žemės sklypo faktinį nusavinimo momentą (CPK 219 straipsnis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertės nustatymo

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl visuomenės poreikiams (Kauno laisvajai ekonominei zonai) paimto atsakovės žemės sklypo rinkos vertės ir kompensacijos už jį nustatymo.

Kasatoriaus nuomone, nustatant laisvosios ekonominės zonos poreikiams paimamo žemės sklypo vertę, lyginamaisiais objektais, atitinkančiais Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies ir Turto ir verslo vertinimo įstatymo 7 straipsnio reikalavimus, laikytini tik žemės sklypai, esantys Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijoje. Dėl to teismai, nustatydami atsakovės žemės sklypo rinkos vertę, nepagrįstai vadovavosi trijų ekspertų grupės 2011 m. kovo 4 d. ekspertizės aktu, nes ekspertai palyginamaisiais objektais paėmė ne tik Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorijoje, bet ir už jos ribų toje pačioje vietovėje esančius žemės ūkio paskirties sklypus, perleistus panašiomis sąlygomis kaip ir atsakovės žemės sklypas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta šiuos kasatoriaus argumentus teisiškai nepagrįstais.

Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Šios nuostatos įtvirtintos CK 4.93 ir 4.100 straipsniuose. CK 4.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant. CK 4.100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka. Daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina (CK 4.100 straipsnio 2 dalis). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principas reiškia, jog savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno laisvosios ekonominės zonos poreikiams paimto atsakovės žemės sklypo rinkos vertės nustatymo. Laisvųjų ekonominių zonų steigimą, funkcionavimą ir likvidavimą, jose veikiančių ūkio subjektų teisinį statusą nustato Laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymas ir konkrečių laisvųjų ekonominių zonų įstatymai (šiuo atveju – Kauno laisvosios ekonominės zonos įstatymas). Laisvųjų ekonominių zonų steigimo tikslas – sudaryti jose veikiantiems ūkiniams subjektams palankias mokesčių, muitų, teisines ir kitas lengvatines ūkinės–komercinės veiklos sąlygas (Laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad zonoje galioja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymas, o kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir teisės aktai zonoje galioja tiek, kiek jos veiklos teisinių santykių nereguliuoja šis įstatymas. Įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad žemės nuosavybės bei nuomos santykius zonoje reguliuoja Civilinis kodeksas ir Žemės įstatymas. Tačiau, atsižvelgiant į laisvosios ekonominės zonos specifiką, šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nuomojamą valstybinę žemę zonoje mokamas lengvatinis (50 proc. mažesnis) žemės nuomos mokestis. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad laisvosios ekonominės zonos poreikiams paimamas privatus žemės sklypas yra orientuotas į ateitį, nustatant paimtam sklypui mokestines, teisines ir kitas lengvatas bei tam tikrus valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo apribojimus.

Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Žemės įstatyme. Jame nurodyta, kad žemės paėmimas visuomenės poreikiams – tai įstatymų nustatyta tvarka ir atvejais žemės išpirkimas (teisingai atlyginant) iš žemės savininkų, apskrities viršininkui priėmus sprendimą, kad ši žemė yra būtina visuomenės poreikiams (Žemės įstatymo 2 straipsnio 12 punktas; 2006 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. X-982 redakcija). Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje išvardyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai. Vienas jų – kai žemė reikalinga valstybei svarbiems ekonominiams projektams, kurių svarbą visuomenės poreikiams savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė, įgyvendinti (Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama pinigais rinkos kaina, jo vertė apskaičiuojama pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytą lyginamosios vertės metodą ir pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, nustatytus iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1428 redakcija) 2 straipsnio 8 punktą turto vertinimas – tai nešališkas turto vertės nustatymas taikant šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytus turto vertės nustatymo metodus ir apimantis vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų (2 straipsnio 13 punktas). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnyje išvardyta, kokie gali būti taikomi turto vertinimo metodai arba jų deriniai. Tai lyginamosios vertės, atkuriamosios vertės, naudojimo pajamų vertės ir ypatingosios vertės metodai, taip pat kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės aprobuoti ir tarptautinėje praktikoje pripažinti metodai. Nagrinėjamos bylos atveju aktualus lyginamosios vertės metodas, nes taip nustatyta įstatymo. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1 punktą lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodo esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų (gr. analogia – atitikimas; liet. skirtingų daiktų, reiškinių, sąvokų panašumas) objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus. Turto vertės metodų taikymo tvarką ir procedūras reglamentuojančios Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 26 punkte nustatyta, kad, taikant palyginamosios vertės metodą, palyginamos panašių turto objektų sandorių kainos, atsižvelgiant į vertinamo objekto ir analogų skirtumus; vertinant turtą šiuo metodu, tiesiogiai taikomas pakeitimo kitu turtu principas. Taikydamas palyginamosios vertės metodą, turto vertintojas turi surinkti ir analizuoti kuo daugiau duomenų apie toje vietovėje įvykusius panašių objektų pirkimo–pardavimo sandorius, taip pat apie siūlomus parduoti panašius objektus (Turto vertinimo metodikos 27 punktas).

Minėta, kad pagal teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principą savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas turto. Žemės sklypo praradimas dėl sprendimo paimti jį visuomenės poreikiams sietinas su savininko galimybe įsigyti žemės sklypą, analogišką paimtam žemės sklypui, t. y. turi būti orientuojamasi į laisvoje rinkoje esančių panašių žemės sklypų vertę, o ne vien į laisvosios ekonominės zonos teritorijoje esančių žemės sklypų vertę. Akivaizdu, kad, paėmus visuomenės poreikiams (Kauno laisvajai ekonominei zonai) atsakovės žemės sklypą, ji negalėtų įsigyti kito žemės sklypo šioje teritorijoje, nes visa Kauno laisvosios ekonominės zonos teritorija turi tikslinę paskirtį ir yra valstybės nuosavybė. Taigi analogišką žemės sklypą atsakovė objektyviai galėtų įsigyti nuosavybėn tik žemėje, esančioje už Kauno laisvosios ekonominės zonos ribų. Taigi gretimų Kauno laisvosios ekonominės zonos žemės sklypų rinkos kaina – objektyviai būtinas rodiklis, padedantis išsiaiškinti ir nustatyti teisingą paimto visuomenės poreikiams iš atsakovės žemės sklypo vertę. Atsižvelgdama į teisės aktuose įtvirtintą teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principą, kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad, nustatant laisvosios ekonominės zonos poreikiams paimamo žemės sklypo rinkos vertę ir kompensacijos dydį savininkui, palyginamaisiais objektais turi būti paimami ne tik laisvojoje ekonominėje zonoje esantys žemės sklypai, bet ir toje pačioje vietovėje, kaip ir paimamas žemės sklypas, esantys panašūs pagal savo parametrus ir perleidimo sąlygas žemės sklypai. Pažymėtina, kad tokį patį išaiškinimą pateikė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos ūkio ministerija v. J. M., J. M., bylos Nr. 3K-3-601/2012. Dėl to pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad atsakovės žemės sklypo vertė turėjo būti nustatoma tik atsižvelgiant į Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje esančių žemės sklypų vertę.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad kompensacijos dydis už paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą negali būti vienodas tam asmeniui, kuris ilgą laiką gyveno žemės sklype ir dėl to jį su žeme sieja didelis emocinis ryšys, ir tam asmeniui – šiuo atveju atsakovei – kuri žemės sklypą įsigijo varžytynėse už nedidelę kaina (1550 Lt), žinodama, kad jis bus paimtas Kauno laisvosios ekonominės zonos poreikiams, ir valdė jį neilgą laiką. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės neturi jokios įtakos ir teisinės reikšmės nustatant atlyginimo už paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypą dydį, nes įstatymuose imperatyviai įtvirtinta valstybės pareiga teisingai atlyginti žemės savininkui už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą, ir nenustatyta jokių išimčių, dėl kurių būtų galima nukrypti nuo teisingo atlyginimo principo. Dėl to emocinis ryšys su žemės sklypu, jo įgijimo būdai ir valdymo laikas negali būti pagrindas sumažinti ar padidinti atlyginimą už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą.

Dėl nurodytų motyvų kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias visuomenės poreikiams paimamo turto įvertinimą.

Dėl eksperto išvados ir pakartotinės ekspertizės skyrimo

CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai; prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija. Taigi ekspertizė skiriama tada, kai, surinkus ir ištyrus byloje esančius įrodymus, iškyla klausimų, kuriems išsiaiškinti reikia specialių žinių. Ekspertizė gali būti skiriama tiek šalių, tiek teismo iniciatyva (ex officio). Eksperto išvada pateikiama ir išdėstoma raštu ekspertizės akte, kuriame turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados ir pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus (CPK 216 straipsnis). Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu; eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. R. v. R. T., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMC8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-20/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-20/2007">3K-3-20/2007</a>). Jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę (CPK 219 straipsnio 1 dalis). Jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams (CPK 219 straipsnio 2 dalis). Eksperto išvada laikoma tinkamu įrodymu, kai ji paskirta ir atlikta laikantis įstatymo nustatytos procedūros.

CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada tokioms išimtims nepriskirtina. Ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Dėl ekspertizės akto, kaip įrodymų šaltinio, įvertinimo kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios, todėl kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, gali būti atmetami. Nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. G. v. R. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-183/2012">3K-3-183/2012</a>; kt.). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, juos įvertinus, gali būti atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų veiksnių neįvertinimas, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-45/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-45/2008">3K-3-45/2008</a>; 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. Mikliušienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Congestum group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-54/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-54/2009">3K-3-54/2009</a>; kt.).

Nagrinėjamoje byloje šalys ir trečiasis asmuo Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo UAB pateikė rašytinius įrodymus (pažymą, vertinimo ataskaitas, specialistų išvadas) dėl paimamo visuomenės poreikiams atsakovės žemės sklypo rinkos vertės nustatymo, kuriuose jis įvertintas skirtingai – nuo 61 000 Lt iki 380 000 Lt. Atsakovės prašymu teismas paskyrė turto rinkos vertės nustatymo ekspertizę, pagal kurią žemės sklypo rinkos vertė – 255 000 Lt. Šalims nesutikus su ekspertizės išvada, teismas paskyrė pakartotinę ekspertizę, pagal kurią žemės sklypo rinkos vertė – 173 000 Lt. Ieškovui ir trečiajam asmeniui nesutikus su ekspertizių išvadomis, jų prašymu teismas 2010 m. sausio 29 d. nutartimi paskyrė pakartotinę ir papildomą ekspertizę, ją pavedė atlikti trijų ekspertų grupei. Trijų ekspertų grupės 2011 m. kovo 4 d. ekspertizės akte nustatyta, kad žemės sklypo rinkos vertė jos paėmimo visuomenės poreikiams dieną (2008 m. vasario 5-ąją) – 176 000 Lt; teismo dalinio sprendimo įsiteisėjimo dieną (2008 m. rugsėjo 28-ąją) – 168 000 Lt; žemės sklypo įregistravimo viešame registre valstybės vardu dieną (2008 m. gruodžio 1-ąją) – 162 000 Lt. Teismai, nustatydami atlyginimo dydį už paimtą visuomenės poreikiams atsakovės žemės sklypą, vadovavosi trijų ekspertų grupės 2011 m. kovo 4 d. ekspertizės akto išvadomis.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neturėjo vadovautis vien 2011 m. kovo 4 d. turto ekspertizės aktu, nes ekspertai, pažeisdami Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, parinko netinkamus lyginamuosius objektus (t. y. ne Kauno laisvosios ekonominės zonos žemės sklypus), todėl šios ekspertizės išvados turėjo būti įvertintos kritiškai. Dėl to teismai turėjo įvertinti kitus byloje esančius įrodymus dėl žemės sklypo rinkos vertės (kitų ekspertų ir specialistų išvadas), to nepadarę, pažeidė CPK 185, 218 straipsniuose įtvirtintą teismui pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti byloje esančius įrodymus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Pirma, šioje nutartyje jau konstatuota, kad, nustatant atsakovės žemės sklypo rinkos vertę, palyginamaisiais objektais turėjo būti paimami ne tik laisvojoje ekonominėje zonoje esantys žemės sklypai, bet ir toje pačioje vietovėje, kaip ir paimamas žemės sklypas, esantys panašūs pagal savo parametrus ir perleidimo sąlygas žemės sklypai. Trijų ekspertų grupė lyginamaisiais objektais paėmė panašius savo parametrais ir perleidimo sąlygomis, kaip ir atsakovės žemės sklypas, gretimų Kauno laisvosios ekonominės zonos žemės sklypus, taigi tinkamai taikė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1 punkte įtvirtintą lyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodą.

Antra, teismai savo procesiniuose sprendimuose motyvavo, kodėl vadovavosi būtent trijų ekspertų grupės ekspertizės aktu, nes: tai buvo paskutinė byloje atlikta ekspertizė ir ją atliko grupė ekspertų; ekspertai rėmėsi ankstesnėmis byloje atliktomis ekspertizėmis ir byloje pateiktomis turto vertinimo ataskaitomis; ekspertai taikė lyginamosios vertės metodą ir išsamiai tyrė bei vertino sandorius, sudarytus dėl analogiško turto, esančio toje pačioje vietovėje kaip ir atsakovės žemės sklypas. Taigi teismai vadovavosi vėliausiai byloje atlikta ekspertize, kuri pašalino iki jos atliktų byloje ekspertizių ir kitų specialistų išvadų prieštaravimus. CPK 219 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė nuspręsti, ar būtina skirti papildomą arba pakartotinę ekspertizę. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs trijų ekspertų grupės ekspertizės akto turinį, uždavė ekspertams klausimų, jie argumentuotai atsakė į visus teismui kilusius dėl ekspertizės akto neaiškumo klausimus, todėl teismas turėjo pagrindą pripažinti ekspertizės akto išvadas pagrįstomis. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nekilo abejonių dėl šio ekspertizės akto pagrįstumo, todėl jis netenkino ieškovo prašymo paskirti byloje dar vieną ekspertizę. Kasaciniame skunde teigiama, kad dar vienos ekspertizės būtinybė tapo akivaizdi po to, kai apeliacinės instancijos teismas nustatė kitą, negu pirmosios instancijos teismas, atsakovės žemės sklypo faktinio nusavinimo momentą (t. y. dalinio teismo sprendimo įsiteisėjimo diena – 2008 m. rugsėjo 28-oji), o byloje nesurinkta pakankamai įrodymų dėl žemės sklypo rinkos vertės būtent šiuo momentu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, byloje nenustačius aplinkybių, dėl kurių teismai neturėtų vadovautis 2011 m. kovo 4 d. turto ekspertizės aktu, nereikia papildomai nustatinėti žemės sklypo rinkos vertę teismo dalinio sprendimo įsiteisėjimo dieną, nes ji nustatyta šiame akte (168 000 Lt). Taigi kasaciniame skunde nenurodyta jokių teisinių pagrindų, dėl kurių būtina skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę.

Dėl nurodytų motyvų kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisykles (CPK 185, 218, 219 straipsnius) ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių taisyklių taikymo praktikos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Česlovas Jokūbauskas