Administracinė byla Nr. I1-835-809/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02260-2021-8
Procesinio sprendimo kategorija 37.6; 55.2.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. liepos 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitos Valeckaitės, Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Žvaigždinienės
dalyvaujant pareiškėjui R. G. ir jo atstovui advokatui Dainiui Dargevičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos)
nustatė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2021 m. kovo 26 d. nutarimą Nr. 28-96 (toliau – ir Nutarimas) ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2021 m. birželio 4 d. (toliau – ir Departamentas) sprendimą (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad Vilniaus PN tenka pareiga įrodyti pareiškėjo neva neteisėtus veiksmus, kurių pagrindu buvo priimtas Nutarimas dėl nuobaudos skyrimo. Pažymi, jog 6-o būrio patalpos yra stebimos ir filmuojamos. Tuo tarpu Nutarime nėra nurodyta, kokiu pagrindu Vilniaus PN direktorius priėmė išvadą dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų – draudžiamų daiktų turėjimo, kai jokių Nutarime nurodytų daiktų pareiškėjas neturėjo. Be to, nuteistasis, kurio mobilusis telefonas buvo rastas bendrojoje spintoje, nuėjo pas administraciją ir prisipažino dėl pažeidimo padarymo, tačiau atsakovas to nesiaiškino.
Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Pažymėdami ginčo faktines aplinkybes nurodo, kad Vilniaus PN 1-ojo saugumo valdymo skyriaus specialistai 2021 m. kovo 18 d. tarnybiniais pranešimais Nr. 43-78 (1), Nr. 43-78(1)-1, informavo Vilniaus PN direktorių apie tai, jog 2021 m. kovo 18 d., apie 14:20 val. 1-ojo nuteistųjų gyvenamojo korpuso 4-ame aukšte buvo atlikta neplaninė krata, kurios metu koridoriuje buvo pastebėtas 6-ojo būrio nuteistasis R. G., o įtarus, kad minėtas nuteistasis gali turėt daiktų, neįtrauktų į nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašą, buvo nuspręsta pareiškėjui atlikti dalinę asmens kratą. Nuteistasis, supratęs, kad bus atliekama krata, pareiškė, kad jam pasidarė bloga ir užėjo į savo gyvenamąją patalpą Nr. 409. Pareiškėjas, eidamas link savo miegamosios vietos, staigiu judesiu išsitraukė iš kelnių kišenės mobiliojo ryšio telefoną „HUAWEI“ su SIM kortele „Pildyk“ ir numetė jį į bendro naudojimo spintą. Tuo pareiškėjas pažeidė bausmių vykdymo kodekso (toliau –ir BVK) bei Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (toliau – ir Taisyklės), III-ojo skyriaus nuostatas dėl nuteistiesiems (suimtiesiems) leidžiamų įsigyti ir turėti asmeninių daiktų.
Vadovaujantis BVK 143 straipsnio 2 dalimi pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasiaiškinti raštu. Pareiškėjas nurodė, jog jokių draudžiamų turėti daiktų neturėjo ir nesinaudojo. Vilniaus PN direktorius, atsižvelgdamas į Vilniaus PN pareigūnų tarnybinius pranešimus, taip pat į pareiškėjo rašytinį paaiškinimą bei vadovaudamasis BVK 142 ir 143 straipsniais, 2021 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 28-96 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėjui paskyrė nuobaudą – vienos bazinės socialinės išmokos dydžio įmoka į socialinės paramos nuteistiesiems fondą.
Pabrėžia, kad nėra jokio pagrindo abejoti pareigūnų surašytais tarnybiniais pranešimais, nėra nustatyta, kad pareigūnai dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuoti apkaltinti būtent pareiškėją pažeidus bausmės atlikimo režimo reikalavimus. Pareiškėjas taip pat skunde nenurodė suinteresuotumo priežasčių, todėl tarnybiniai pranešimai neabejotinai patvirtina pareiškėjo padarytą pažeidimą. Pareiškėjas turėjo laikytis nustatytos tvarkos. Nesilaikydamas nustatytos tvarkos, jis pažeidė Nutarime nurodytus bausmės atlikimo režimo reikalavimus, todėl už padarytą pažeidimą jam pagrįstai paskirta nuobauda. Pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta, skiriant nuobaudą esminiai procedūriniai pažeidimai nebuvo padaryti, tos pačios pozicijos laikosi ir Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ikiteismine skundų nagrinėjimo tvarka. Pabrėžia, kad Vilniaus PN administracija pareiškėjui nuobaudą skyrė teisėtai ir pagrįstai. Nuobaudos rūšys parinkta tinkamai, nėra per griežta. Nutarimas priimtas atsižvelgiant į pažeidimo padarymo aplinkybes, laikantis teisės aktų reikalavimų, remiantis pateiktais pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pareiškėjo pateiktu rašytiniu paaiškinimu. Pareiškėjui paskirta nuobauda yra adekvati padaryto nusižengimo sunkumui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad Departamentas, įvertinęs dokumentinę medžiagą, padarė išvadą, kad yra surinkti objektyvūs įrodymai, leidžiantys pagrįstai manyti, jog pareiškėjui nuobauda buvo paskirta teisėtai ir pagrįstai. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 2 dalimi (nuteistiesiems skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į galiojančių nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo; skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį), pataisos įstaigos pateiktoje dokumentinėje medžiagoje tinkamai užfiksuotos pareiškėjo padaryto nusižengimo sudėtys, t. y. surinkti įrodymai, patvirtinantys nusižengimo faktą, pareiškėjo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus. Pataisos įstaigos pareigūnų veiksmai, kvalifikuojant pažeidimą ir įforminant dokumentinę medžiagą, atitiko teisės aktų reikalavimus. Departamentas išnagrinėjo visą su skundu susijusią dokumentinę medžiagą, ją tinkamai įvertino ir nenustatė, jog Vilniaus PN direktorius, priimdamas skundžiamą Nutarimą pažeidė galiojančius teisės aktus, nemotyvavo savo sprendimo ar jį priėmė nepagrįstai. Pažymi, kad Vilniaus PN Nutarimo naikinti nėra teisinio pagrindo.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo argumentus, prašo skundą patenkinti.
Liudytojas A. K. teismo posėdžio metu parodė, kad ginčo situacija jam yra žinoma. Tą dieną jis gulėjo savo lovoje. Lovos padėtis tokia, kad iš jos gerai matosi įėjimas. Pamatė, kaip į kamerą įėjo pareiškėjas ir iš karto atsigulė, nes blogai jautėsi. Gal po 10 sekundžių įėjo pareigūnas. Pareigūnas viską apkraustė, nieko nerado. Tada iš „tašės“ ištraukė telefoną ir pasakė, kad telefonas pareiškėjo.
Liudytojas M. G. teismo posėdžio metu parodė, kad su pareiškėju gyveno viename kambaryje, todėl matė situaciją dėl kurios kilo ginčas. Matė, kaip tą dieną į kamerą parėjo pareiškėjas ir atsigulė į lovą. Po kekių sekundžių įėjo pareigūnas. Apčiupinėjo pareiškėją ir pradėjo daryti kratą. Kambaryje esančioje bendroje spintoje rado telefoną. Dėl rasto telefono pareiškėjui buvo surašyta nuobauda, kad tai jo telefonas. Būnant kameroje ateidavo ir kitų žmonių, vyko bendravimas. Durys nebūdavo užrakintos. Gal kažkas atsinešė telefoną ir paliko. Asmuo prisipažino, kurio telefonas buvo. Minėto asmens pavardės nežino, tik nurodė, kad tai jo bendravardis.
Į advokato klausimą nurodė, kad kai įėjo pareigūnas pareiškėjas jau gulėjo. Ar pareigūnas filmavo kratą negalėjo pasakyti, nes neprisiminė. Į teismo klausimą nurodė, kad iš pradžių įėjo vienas pareigūnas, o vėliau atėjo daugiau pareigūnų.
Liudytojas M. Ž. (buvusi pavardė N.) teismo posėdžio metu parodė, kad su pareiškėju bendravo. Kartu negyveno. Parodė, kad ateidavo pas pareiškėją į kamerą naudotis mobiliuoju telefonu. Tą dieną pareiškėjo kambaryje kalbėjo telefonu, tačiau išgirdęs, kad ateina pareigūnai įmetė telefoną į spintą. Pareigūnai telefoną surado ir surašė tarnybinį apkaltinant R.. Pats nuėjo pas pareigūnus ir pasakė, kad telefonas yra jo. Į teismo klausimą parodė, kad ateidavo pas pareiškėją į kamerą kalbėtis telefonu, nes šalia jo kameros buvo budinčių pareigūnų kambarys. Pareiškėjo kamera buvo toliau, todėl pareigūnams būtų daugiau laiko ateiti iki pareiškėjo kameros. Telefoną laikydavo pas save, o pas pareiškėją ateidavo tik pakalbėti. Kadangi neteisėtai apkaltino draugą, todėl tą pačią dieną parašė prisipažinimą, kad telefonas yra jo. Į laisvę išėjo 2021 m. liepos 2 d. Tą dieną atėjęs į kamerą kalbėjo telefonu ir rašė žinutes. Ar pareiškėjas tai matė negalėjo pasakyti, mano, kad turėjo matyti. Kai atėjo policija jis išėjo. Tą dieną kambaryje buvo A., M., buvo daugiau asmenų. Pareigūnai telefoną užblokavo.
Teismas
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus pataisos namų 2021 m. kovo 26 d. nutarimo Nr. 28-96 ir Departamento 2021 m. birželio 4 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus PN 1-ojo saugumo valdymo skyriaus specialistai 2021 m. kovo 18 d. tarnybiniais pranešimais Nr. 43-78 (1), Nr. 43-78(1)-1, informavo Vilniaus PN direktorių apie tai, jog 2021 m. kovo 18 d., apie 14.20 val. 1-ojo nuteistųjų gyvenamojo korpuso 4-ame aukšte buvo atlikta neplaninė krata, kurios metu koridoriuje buvo pastebėtas 6-ojo būrio nuteistasis R. G., o įtarus, kad minėtas nuteistasis gali turėt daiktų, neįtrauktų į nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašą, buvo nuspręsta pareiškėjui atlikti dalinę asmens kratą. Nuteistasis, supratęs, kad bus atliekama krata, pareiškė, kad jam pasidarė bloga ir užėjo į savo gyvenamąją patalpą Nr. 409. Pareiškėjas, eidamas link savo miegamosios vietos, staigiu judesiu išsitraukė iš kelnių kišenės mobiliojo ryšio telefoną „HUAWEI“ su SIM kortele „Pildyk“ ir numetė jį į bendro naudojimo spintą.
Vilniaus PN direktorius, atsižvelgdamas į Vilniaus PN pareigūnų tarnybinius pranešimus, taip pat į pareiškėjo rašytinį paaiškinimą bei, vadovaudamasis BVK 142 ir 143 straipsniais, priėmė 2021 m. kovo 26 d. nutarimą Nr. 28-96 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kuriuo pareiškėjui paskyrė nuobaudą – vienos bazinės socialinės išmokos dydžio įmoka į socialinės paramos nuteistiesiems fondą.
Pareiškėjas Nutarimą apskundė Departamentui, kuris sprendimu paliko galioti Nutarimą.
Pareiškėjas nesutikdamas su Nutarimu ir Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą. Pareiškėjas skundžiamus sprendimus ginčija tuo aspektu, kad pažeidimo nepadarė ir nuobauda paskirta nepagrįstai.
Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą - nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. Už bausmės atlikimo režimo reikalavimų nesilaikymą nuteistiesiems gali būti skiriamos įstatymu numatytos nuobaudos (BVK 142, 143 straipsniai).
Nagrinėjamu atveju aktuali sekanti teismų praktika, kurioje nurodoma, kad nuteistiesiems apskundus nutarimą dėl nuobaudos paskyrimo, bylą nagrinėjančiam teismui turi būti pateikiami išsamūs įrodymai, jog šie asmenys iš tiesų atliko teisės aktais draudžiamą veiką, be to, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę, asmens kaltę turi įrodyti būtent nuobaudą skirianti institucija, o pagal bendrąjį in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principą, visi neaiškumai traktuojami asmens, kuriam yra inkriminuojami pažeidimai, naudai (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1233/2014). Bausmės atlikimo režimo pažeidimas yra teisės pažeidimas. Taigi, taikant atsakomybę už bausmės atlikimo režimo pažeidimą, galioja iš esmės tos pačios taisyklės, kaip ir taikant baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, t. y. kad atitinkama teisinė atsakomybė gali būti taikoma nustačius teisės pažeidimo sudėtį. BVK 143 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam nuteistajam. Nutarimas skirti vieną iš BVK 142 straipsnyje numatytų nuobaudų yra aktas, kuriame pataisos įstaigos direktorius pateikia nuteistajam kaltinimą dėl bausmės atlikimo režimo pažeidimo (BVK 143 straipsnio 1 dalis). Taigi, nutarime dėl nuteistojo nubaudimo turi būti aiškiai suformuluotas jam reiškiamas kaltinimas dėl režimo pažeidimo, konkrečiai nurodant pažeidimo padarymo laiką, vietą, režimo reikalavimus pažeidžiantys veiksmai ir jų teisinis įvertinimas (kvalifikavimas) pagal konkrečias teisės aktų normas. Nutarimas dėl nuteistojo nubaudimo, kuriame nesuformuluotas konkretus kaltinimas arba kaltinimas, kuris neatitinka faktinių aplinkybių, negali būti laikomas pagrįstu (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-236/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-756-2258/2013 pažymėtina, kad BVK 142 straipsnyje numatyta nuteistųjų atsakomybė už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą yra specialios rūšies drausminė atsakomybė, kuri taikoma tik laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, todėl, sprendžiant dėl nuobaudų, numatytų 142 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus, asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios pagrįstos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-2258/2013, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2010, 2016 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0yODkxLTU3NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-2891-575/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-2891-575/2016">A-2891-575/2016</a>).
Nagrinėjamu atveju nuobauda pareiškėjui skirta už tai, kad 2021 m. kovo 18 d., apie 14.20 val., neplaninės kratos metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas, eidamas link savo miegamosios vietos, staigiu judesiu išsitraukė iš kelnių kišenės mobiliojo ryšio telefoną „HUAWEI“ su SIM kortele „Pildyk“ ir numetė jį į bendro naudojimo spintą. Tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalį bei Taisyklių 21 punktą. BVK 110 straipsnio 1 dalyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taisyklių 21 punkte išvardinti lengvai grupei priskirtiems nuteistiesiems (suimtiesiems) leidžiami įsigyti ir turėti asmeniniai daiktai, tarp kurių mobiliųjų telefonų šiame sąraše nėra numatyta.
Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, pareiškėjo kaltė konstatuota įvertinus 2021 m. kovo 18 d. tarnybinius pranešimus Nr. 43-78(1), Nr. 43-78 (1)-1 ir 2021 m. kovo 18 d. protokolą Nr. 51-368(1), tame tarpe ir pareiškėjo paaiškinimą. 2021 m. kovo 18 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog 2021 m. kovo 18 d., apie 14.20 val. 1-ojo nuteistųjų gyvenamojo korpuso 4-ame aukšte buvo atlikta neplaninė krata, kurios metu koridoriuje buvo pastebėtas 6-ojo būrio nuteistasis R. G., o įtarus, kad minėtas nuteistasis gali turėti daiktų, neįtrauktų į nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašą, buvo nuspręsta pareiškėjui atlikti dalinę asmens kratą. Nuteistasis, supratęs, kad bus atliekama krata, pareiškė, kad jam pasidarė bloga ir užėjo į savo gyvenamąją patalpą Nr. 409. Pareiškėjas, eidamas link savo miegamosios vietos, staigiu judesiu išsitraukė iš kelnių kišenės mobiliojo ryšio telefoną „HUAWEI“ su SIM kortele „Pildyk“ ir numetė jį į bendro naudojimo spintą.
Savo paaiškinime, rašytame 2021 m. kovo 18 d., pareiškėjas nurodė, kad kaltinamas nepagrįstai, nes telefono pareigūnai pas jį nerado. Teismo posėdžio metu liudiję asmenys, 2021 m. kovo 18 d. buvo toje pačioje kameroje su pareiškėju, taip pat paneigė aplinkybę, kad rastas telefonas priklausė pareiškėjui.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais.
Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, pripažintina, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (tarnybiniai pranešimai, protokolas), kuriuose nurodyta, kad būtent pareiškėjas turėjo kameroje rastą mobilųjį telefoną, laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais ABTĮ 56 straipsnio prasme ir teismas neturi pagrindo abejoti institucijos rašytiniuose dokumentuose nurodytais argumentais, nepaisant to, kad vaizdo registratoriaus įrašas nėra išlikęs.
Nors pareiškėjo skundo teiginius teisme iš dalies patvirtino liudytojai, tačiau teismas neturi pagrindo vienareikšmiškai jais vadovautis kaip objektyviais įrodymais. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad nei liudytojas A. K., nei M. G. nenurodė, kad tą dieną, prieš įeinant į kamerą pareigūnui, būtų matę, kaip liudytojas M. Ž. kameroje kalbėjo atsineštu telefonu ir, kaip jis pats nurodė, kad prieš išeidamas iš kameros paliko telefoną pareiškėjo kameroje. Kaip teismo posėdžio metu nurodė M. Ž., tai, kad jis tuo metu kalbėjosi telefonu, rašė žinutes, turėjo matyti ir pareiškėjas, ir kiti kameroje buvę asmenys (ir šios bylos liudytojai A. K. bei M. G.). Tačiau šios aplinkybės, kuri iš esmės galėtų būti laikytina esmine ir būtų paneigusi pareiškėjo kaltę, kiti liudytojai nenurodė. Liudytojų parodymai, visų nustatytų aplinkybių kontekste, vertintini kaip nenuoseklūs ir prieštaraujantys, be to, dėl jų dviprasmiškumo, neišsamumo, negali būti vertinami kitaip, kaip vien tik siekiant pareiškėjui palankių įrodymų, t. y. palankios bylos baigties, tačiau neturint tikslo išsiaiškinti tikrųjų ginčo situacijos aplinkybių. Todėl nesant kitų įrodymų, vien liudytojų parodymai ir tai, kad vienas iš liudytojų vėliau prisipažino, kad tai buvo jo telefonas, negali būti vertinami kaip vienareikšmiškai patvirtinantys pareigūnų veiksmų neteisėtumą.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo kaltė dėl neteisėtai laikomo mobilaus ryšio telefono įrodyta pilnai (pats pareiškėjas turėjo galimybę apsiginti, kad telefonas ne jo, nurodant, kad telefonas priklauso ką tik iš kameros išėjusiam M. Ž., kuris, kaip jis pats nurodė, reguliariai ateidavo į pareiškėjo gyvenamąją patalpą kalbėtis telefonu, rašyti žinučių, tačiau to nepadarė ir taip sukėlė sau neigiamas pasekmes). Be to, pareiškėjo aukščiau minėtų veiksmų neteisėtumą patvirtina ir byloje esanti medžiaga – pareigūnų tarnybiniai pranešimai (b. l. 37, 38).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į aptartą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad skundžiamas Vilniaus pataisos namų 2021 m. kovo 26 d. nutarimas Nr. 28-96 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Nesant pagrindo naikinti Vilniaus PN nutarimą, pagrįstu pripažintinas ir Departamento 2021 m. birželio 4 d. sprendimas. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Vita Valeckaitė
Eglė Žulytė-Janulionienė
Indrė Žvaigždinienė
