Administracinė byla Nr. eI2-3781-816/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01202-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 26; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. liepos 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Stankevičienės ir Indrės Žvaigždinienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB),,Bitė Lietuva“, dėl sprendimo panaikinimo,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas T. L. skundu prašo panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2022 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 3R-115 (2.13-1.E) (toliau – Sprendimas) bei priteisti pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, jog 2020 m. birželio 13 d. iš UAB,,Bitė Lietuva“ (toliau – ir Bendrovė) gavo du SMS pranešimus, kuriuose buvo siūloma: 1) Bendrovės pagalbos paslauga, nurodant numerį (SMS išsiųsta 2020 m. birželio 13 d. 12 val. 43 min.); 2) Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – URM) paslaugos: konsulinės pagalbos paslauga ir paslaugų programėlė keliaujantiems, nurodant kur dėl šių paslaugų kreiptis. Pranešimo pabaigoje nurodyta - „Jūsų BITĖ“ (SMS pranešimas išsiųstas 2020 m. birželio 13 d. 12 val. 44 min.). Teigia, kad nerimaudamas, jog tai gali būti sukčiai, apie tai nedelsdamas pranešė Bendrovei, tačiau sužinojo, kad SMS pranešimus atsiuntė pati Bendrovė. Pirmąjį pranešimą - tariamai vykdydama 2012 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 531/2012 dėl tarptinklinio ryšio per viešuosius judriojo ryšio tinklus Europos Sąjungoje (toliau – Reglamentas) 14 straipsnį, o antrą - be jokio oficialaus rašto (įpareigojimo). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas pateikė skundą Inspekcijai, tačiau jis buvo atmestas.
Pareiškėjo manymu, Inspekcijos priimtas Sprendimas, kuriuo buvo atmestas skundas, yra nepagrįstas. Teigia, kad skunde Inspekcijai aiškiai nurodė, jog skundžiasi dėl galimų tiesioginės rinkodaros pažeidimų ir neteisėto asmens duomenų tvarkymo. Taigi, tiek dėl to, kad prieštaravo tiesioginei rinkodarai, bet ji vis tiek buvo siųsta (Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ERĮ) 69 straipsnio galimi pažeidimai), tiek ir dėl to, jog nesant kito teisėto pagrindo, pareiškėjo asmens duomenis (telefono numerį) tvarkyti šiems pranešimams siųsti (net, jei jie nebūtų laikomi tiesiogine rinkodara) nebuvo pagrindo remtis ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (Nr. 531/2012) 14 straipsniu.
Nurodo, kad ne kartą Bendrovę informavo, jog prieštarauja, kad jo asmens duomenys būtų naudojami tiesioginės rinkodaros ar reklamos tikslais, tačiau kaip matyti Bendrovė ir toliau siunčia tokio pobūdžio žinutes. Teigia, kad tuo metu, kai buvo atsiųsti minėti du SMS pranešimai, jis nebuvo išvykęs ir neketino vykti į jokią kitą šalį. Taip pat nebuvo nutikusi (ir nenutiko) jokia nelaimė, dėl kurios reikėtų kokios nors pagalbos, juolab konsulinių pagalbos paslaugų ar programėlių. Pažymi, jog informacija apie URM paslaugas yra viešai prieinama ir kitais būdais (pvz., interneto tinklalapiuose ir kt.), taigi siųsti SMS pranešimą ir tuo tikslu tvarkyti asmens duomenis (telefono numerį) nebuvo jokios būtinybės ir teisėto pagrindo.
Pareiškėjo teigimu, remiantis Reglamento 14 straipsnio 1 dalimi, tiek pirmame, tiek ir antrame SMS pranešime nurodyta informacija gali būti apibrėžta kaip paslauga. Atkreipia dėmesį, kad vartotojas turi fiziškai atvykti į kitą valstybę ir tik tada, tokie SMS pranešimai (skirtingo turinio – pagal Europos Sąjungos (toliau – ir Sąjunga) arba ne Sąjungos šalį) gali būti siunčiami. Pažymi, kad Reglamente nekalbama apie prievolę kartu su SMS pranešimu siųsti kokią nors papildomą informaciją su URM paslaugų (konsulinių pagalbų ir kt.) pasiūlymais. Ten kalbama apie tai, jog atvykęs į bet kurią kitą šalį ir gavęs tokį pranešimą, vartotojas turi galimybę nemokamai ir nesudėtingai tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjui pranešti, kad jam nereikia automatiškai siunčiamų trumpųjų pranešimų. Taip pat, kad atvykus į kitą Sąjungos šalį nurodomas nemokamas telefono numeris, kuriuo galima gauti išsamesnę informaciją ir informaciją apie galimybę susisiekti su pagalbos tarnybomis surenkant nemokamą Europos pagalbos telefono numerį 112.
Teigia, kad iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, jog Inspekcija neatsižvelgė į tai, kad Bendrovė neįrodė turėjusi teisėtą pagrindą siųsti abu SMS pranešimus ir tuo tikslu tvarkyti asmens duomenis (telefono numerį). Mano, kad Inspekcijos vertinimas, jog Bendrovė nevykdė tiesioginės rinkodaros, o tik pateikė informaciją pagal Reglamento 14 straipsnio nuostatas, taigi toks Bendrovės veiksmas atitiko teisinę prievolę pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – BDAR) 6 straipsnio 1 dalies c punktą – nepagrįstas, kadangi Bendrovė nevykdė teisinės prievolės pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktą, o elgėsi sąmoningai aplaidžiai siųsdama minėtus SMS pranešimus ir taip tvarkydama asmens duomenis, neturėdama tam teisėto pagrindo.
Pažymi, kad Inspekcija nevertino antrojo SMS pranešimo turinio su URM paslaugų pasiūlymu, jo siuntimo ir asmens duomenų (telefono numerio) tvarkymo teisėtumo. Teigia, kad remiantis ERĮ 69 straipsnio 3 dalimi, privaloma nurodyti to siuntėjo tapatybę, kurio vardu informacija siunčiama. Kitaip tariant, informacija buvo siunčiama URM prašymu – jos vardu, tačiau jos tapatybė buvo nenurodyta, vietoje to, SMS pranešime buvo nurodyta „Jūsų BITĖ“, nors Bendrovė yra tik siuntimo paslaugos teikėja. Taip pat SMS pranešime nebuvo nurodytas ir būdas (galiojantis adresas), kaip tokio pranešimo atsisakyti.
Apibendrindamas nurodo, kad abu pareiškėjui siųsti SMS pranešimai, tuo tikslu tvarkant jo asmens duomenis (telefono numerį), buvo siųsti neturint tam teisėto pagrindo, iš anksto nesupažindinus su tokiu asmens duomenų tvarkymu, taigi pažeidžiant BDAR nuostatas. Pareiškėjo nuomone, SMS žinutės atitinka tiesioginės rinkodaros apibrėžimą, taigi esant jo prieštaravimui, jos negalėjo būti jam siunčiamos. Taip pat, SMS pranešimai neatitinka ERĮ 69 straipsnyje jų turiniui nustatytų reikalavimų (neaiški kiekvienos jų siuntėjo, kurio vardu informacija siunčiama, tapatybė, kurią galima būtų nustatyti tik iš šios komercinės informacijos, be kitų išorinių šaltinių; nėra aiškiai kiekvienoje jų nurodytas būdas, kaip atsisakyti tokių pranešimų – o nurodyti telefonai su kita nurodyta jų paskirtimi savaime neleidžia suprasti, kad jais galima atsisakyti šių paslaugų). Atsižvelgiant į tai mano, kad Sprendimas yra nepagrįstas bei neprofesionalus.
Pareiškėjas, 2022 m. gegužės 30 d. teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose papildomai akcentavo, kad atsakovė atsiliepime nepateikė argumentų dėl kokių priežasčių informacija apie galimybę susisiekti su pagalbos tarnybomis nėra siūlymas ar reklama, nors tiesioginė rinkodara taip pat yra informacija, o jos teikimas – informavimas. Nurodė, kad URM yra antrojo SMS pranešimo užsakovas ir naudos gavėjas, o tiksliau – duomenų valdytojas. Atkreipė dėmesį į BDAR 4 straipsnio 7 dalies nuostatas bei Europos duomenų apsaugos valdybos 2021 m. liepos 7 d. gairių Nr. 07/2020 dėl sąvokų,,duomenų valdytojas” ir,,duomenų tvarkytojas” atitinkamus punktus.
Pareiškėjas pastebėjo, kad Inspekcija, atsiliepime prašydama tenkinti pareiškėjo skundą dalyje dėl 2020 m. birželio 13 d. SMS pranešimo dalies, susijusios su informacijos apie konsulines paslaugas pareiškėjui pateikimu, pripažino, kad tai buvo paslaugos (antrame SMS), nors kalbėdama apie pirmąjį SMS pranešimą, kuriame taip pat kalbama apie pagalbą, tai neigė. Mano, kad toks prašymas savo esme yra fiktyvus, nes Inspekcija galėjo tyrimą pradėti savo iniciatyva nepagrįstai nedelsdama, kai tik suprato, kad pareiškėjas kreipsis į teismą. Pažeidimas vyko 2020 m. birželio 13 d., tad praėjus 2 metų terminui nuo jo, Inspekcijos tyrimas ir baudos paskyrimas būtų neįmanomas, taigi prašymą, skundo dalį, susijusios su informacijos apie konsulines paslaugas pareiškėjui pateikimu, leisti nagrinėti dar kartą, pareiškėjas vertina, kaip sąmoningą vilkinimą.
Atsakovė Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad prašo pareiškėjo skundą teismui, dalyje dėl Sprendimo dalies, kuria buvo išnagrinėta pareiškėjo 2022 m. sausio 13 d. skundo dalis dėl kainodaros informacijos apie tarptinklinio ryšio kainas pateikimo, atmesti kaip nepagrįstą, o dalyje dėl 2020 m. birželio 13 d. SMS pranešimo dalies, susijusios su informacijos apie konsulines paslaugas pateikimu, tenkinti ir šią 2022 m. sausio 13 d. skundo dalį grąžinti Inspekcijai nagrinėti iš naujo.
Paaiškina, kad įvertinusi 2020 m. birželio 13 d. SMS pranešimo turinį nustatė, jog Bendrovė SMS pranešimu pareiškėjui, kuris yra Bendrovės klientas, suteikė informaciją apie mobiliojo ryšio paslaugų kainos dydžių tarifus prisijungus prie Baltarusijos operatoriaus tinklo ir informaciją apie galimybę susisiekti su pagalbos tarnybomis. Taip pat, kad neturėjo tikslo pareiškėjui siūlyti prekių ar paslaugų, todėl tiesioginės rinkodaros nevykdė.
Nurodo, kad Reglamentas nustato bendrą metodą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad viešaisiais judriojo ryšio tinklais besinaudojantys vartotojai keliaudami Sąjungoje nemokėtų pernelyg didelių kainų už tarptinklinio ryšio Sąjungos mastu paslaugas skambindami ir priimdami skambučius, siųsdami ir gaudami SMS žinutes bei naudodamiesi paketinio duomenų perdavimo paslaugomis, lyginant su konkurencingomis nacionalinėmis kainomis, ir taip padėti užtikrinti sklandų vidaus rinkos veikimą, kartu garantuojant aukšto lygio vartotojų apsaugą, skatinant rinkos konkurenciją ir skaidrumą, taip pat skatinant naujoves bei vartotojų pasirinkimą. Cituoja Reglamento 14 straipsnio 1 dalies nuostatas bei pažymi, kad ginčo byloje dėl to, jog Bendrovė yra tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas, nėra, todėl jai yra taikomos Reglamente nustatytos prievolės.
Pažymi, jog nustačius, kad pareiškėjui 2020 m. birželio 13 d. išsiųsto SMS pranešimo turinys neatitinka tiesioginės rinkodaros apibrėžimo turinio, ir yra siunčiamas Reglamento nuostatų pagrindu, dėl tokio pranešimo siuntimo atitinkamai yra taikomos Reglamento, o ne ERĮ, nuostatos. Atkreipia dėmesį, jog remiantis Reglamento 14 straipsnio 1 dalies 4 pastraipa, kiekvieną kartą gavęs tokį pranešimą, vartotojas turi galimybę nemokamai ir nesudėtingai tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjui pranešti, kad jam nereikia automatiškai siunčiamų trumpųjų pranešimų, todėl tokių pranešimų siuntimui nėra reikalingas išankstinis vartotojo sutikimas. Atsižvelgiant į tai mano, jog pareiškėjo argumentas, susijęs su tuo, kad SMS pranešimas buvo siųstas neturint išankstinio pareiškėjo sutikimo, turėtų būtų atmetamas kaip nepagrįstas teisės aktų nuostatomis.
Nurodo, kad nors Reglamento 14 straipsnio 1 dalies 4 pastraipoje reglamentuota, jog kiekvieną kartą gavęs tokį pranešimą, vartotojas turi galimybę nemokamai ir nesudėtingai tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjui pranešti, kad jis nepageidauja gauti automatiškai siunčiamų trumpųjų pranešimų, tačiau Reglamente nėra nuostatų, numatančių reikalavimų siuntėjo tapatybės tokiame pranešime nurodymui. Siekiant nustatyti, ar pareiškėjui buvo sudarytos galimybės netrukdomai pasinaudoti teise atsisakyti minėtų pranešimų, Inspekcija pagal analogiją taikė atitinkamas ERĮ nuostatas, reglamentuojančias prievolę pranešimuose nurodyti siuntėjo pavadinimą, tačiau tai niekaip nepaneigė Inspekcijos Sprendime padarytos išvados, jog kainodaros informacijos apie tarptinklinio ryšio kainas pateikimas pareiškėjui nėra tiesioginės rinkodaros veiksmai, kadangi jie atliekami pagal Reglamento nuostatas.
Atsakovė sutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog Sprendime nepasisakė dėl 2020 m. birželio 13 d. SMS žinutės dalies, susijusios su informacijos apie konsulines paslaugas pareiškėjui pateikimu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB,,Bitė Lietuva“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos Sprendimo, kuriuo pareiškėjo 2022 m. sausio 13 d. skundas Inspekcijai buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. sausio 13 d. pateikė Inspekcijai skundą, kuriame nurodė, jog 2020 m. birželio 13 d. į jo mobilųjį telefoną Bendrovė atsiuntė du SMS pranešimus, kuriuose jo manymu buvo siūlomos paslaugos (vykdoma tiesioginė rinkodara), nors jau anksčiau pareiškėjas buvo nurodęs, kad nepageidauja gauti tokio pobūdžio SMS pranešimų. Atkreipė dėmesį, jog Bendrovės siųstuose SMS pranešimuose nebuvo nurodytas pilnas siuntėjo pavadinimas bei nepateikta informacija, kaip atsisakyti tiesioginės rinkodaros tikslais siunčiamų pranešimų. Pateiktas dviejų SMS pranešimų, gautų pareiškėjo 14.02 val., o iš elektroninių ryšių paslaugų teikėjų išsiųstų atitinkamai 12.43 ir 12.44 val., turinys:
Inspekcija, siekdama išsiaiškinti visas skundui tinkamai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, 2022 m. sausio mėn. raštu Nr. 2R-290 (2.13.Mr),,Dėl informacijos pareikimo“ kreipėsi į Bendrovę, prašydama pateikti visą informaciją, susijusią su pareiškėjui išsiųstais SMS pranešimais, su jo telefono numerio naudojimu rinkodaros tikslais, nurodyti ar dėl to buvo gautas pareiškėjo sutikimas, pateikti tai patvirtinančius įrodymus, paaiškinti kaip įgyvendino pareiškėjo teisę būti informuotam apie jo asmens duomenų tvarkymą.
Bendrovė Inspekcijai 2022 m. sausio 31 d. pateikė raštą Nr. 1400-766,,Dėl informacijos pateikimo“, kuriame paaiškino, jog pareiškėjo asmens duomenis tvarko sutarties sudarymo ir paslaugų teikimo tikslu, atsižvelgiant į BDAR 6 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytą asmens duomenų teisėto tvarkymo sąlygą, kai tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas. Informavo, jog pareiškėjo išankstinio sutikimo tiesioginės rinkodaros tikslais naudoti jo telefono numerį neturi, todėl pareiškėjo duomenų tiesioginės rinkodaros tikslais nenaudoja. Atkreipė dėmesį, jog SMS pranešimai pareiškėjo numeriu buvo automatiškai išsiųsti, kai pareiškėjas prisijungė prie Baltarusijos operatoriaus tinklo. Bendrovė neturi duomenų apie pareiškėjo išvykimą iš Lietuvos, tačiau tokie atvejai, kuomet neišvykus iš Lietuvos teritorijos yra automatiškai išsiunčiamas informacinis pranešimas, pasitaiko, jei abonentas yra pasienio zonoje, kurioje užsienio valstybės operatoriaus tinklo signalas yra stipresnis nei Lietuvos operatoriaus. Pažymėjo, kad SMS pranešimai buvo išsiųsti vadovaujantis teisėto tvarkymo pagrindu – teisine prievole – pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktą. Bendrovė nebuvo gavusi pareiškėjo prašymo iš viso nutraukti tokių pranešimų (su tarifų ir pagalbos informacija) siuntimą. Taigi, neturėdama pareiškėjo atsisakymo, kaip tai numatyta Reglamento 14 straipsnyje, Bendrovė 2020 m. birželio 13 d. išsiuntusi pranešimą veikė teisėtai, nepažeisdama pareiškėjo teisių ir Reglamento nuostatų. Akcentavo, kad siųsdama SMS pranešimus pareiškėjui Bendrovė neskatino įsigyti jokių prekių ar paslaugų. Kartu su minėtu raštu Bendrovė pateikė ir atsakingo darbuotojo paaiškinimus dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių.
Inspekcija, įvertinusi pareiškėjo skundo argumentus, taip pat Bendrovės paaiškinimus bei pateiktus papildomus dokumentus, skundžiamu Sprendimu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 31 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nusprendė pareiškėjo 2022 m. sausio 13 d. skundą atmesti. Ginčui taikytinas teisinis reguliavimas, aktualus aptariamų SMS pranešimų siuntimo/gavimo metu.
Pažymėtina, kad Bendrovė, išsiųsdama SMS pranešimus, atliko asmens duomenų tvarkymo veiksmus. Pagal BDAR 4 straipsnio 2 punktą duomenų tvarkymu pripažįstama bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas. BDAR 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog duomenų valdytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi 1 dalies, ir turi sugebėti įrodyti, kad jos laikomasi (atskaitomybės principas). Nagrinėjamu atveju Bendrovė yra pareiškėjo asmens duomenų valdytojas (BDAR 4 straipsnio 7 punktas), taigi būtent Bendrovė turėjo pareigą įrodyti, kad šiuo atveju pareiškėjo asmens duomenys galėjo būti tvarkomi šiam asmeniui siunčiant nurodyto turinio SMS pranešimus.
BDAR 6 straipsnio „Duomenų tvarkymo teisėtumas“ 1 dalyje nustatyta, jog duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šių sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma: a) duomenų subjektas davė sutikimą, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi vienu ar keliais konkrečiais tikslais; b) tvarkyti duomenis būtina siekiant įvykdyti sutartį, kurios šalis yra duomenų subjektas, arba siekiant imtis veiksmų duomenų subjekto prašymu prieš sudarant sutartį; c) tvarkyti duomenis būtina, kad būtų įvykdyta duomenų valdytojui taikoma teisinė prievolė; d) tvarkyti duomenis būtina siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus; e) tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas; f) tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas. Šios pastraipos f punktas netaikomas duomenų tvarkymui, kurį valdžios institucijos atlieka vykdydamos savo užduotis. Taigi, BDAR 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos šešios savarankiškos asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygos. Esant bent vienai iš jų, tokiu mastu, kokiu atskira sąlyga yra taikoma, asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu.
Remiantis byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad 2018 m. vasario 21 d. pareiškėjas su Bendrove sudarė sutartį dėl telekomunikacijų paslaugų teikimo. Sudarius sutartį, Bendrovė, vadovaujantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies b punktu, įgijo teisę tvarkyti pareiškėjo asmens duomenis (pareiškėjo vardą, pavardę, adresą, asmens kodą, asmens dokumento numerį, elektroninio pašto adresą bei telefono numerį) sudarytos sutarties vykdymo tikslu. Šalių sudarytoje sutartyje Bendrosiose paslaugų teikimo sąlygose skiltyje „Kaip tvarkomi Jūsų asmens duomenys?“ numatyti asmens duomenų tvarkymo pagrindai, iš esmės nurodant, kad Bendrovėje klientų/vartotojų duomenys tvarkomi sutarties vykdymo tikslais. Taip pat pažymėta, kad „Kitais tikslais naudosime Jūsų asmens duomenis tik tokiu atveju, jei tokia pareiga yra numatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose, gavę Jūsų sutikimą ar turėdami kitą teisėtą asmens duomenų tvarkymo pagrindą“. Tad byloje nustatytina, ar nustatyto turinio SMS pranešimai yra susiję su Bendrovės nurodytais teisėto asmens duomenų tvarkymo teisiniais pagrindais (BDAR 6 str. 1 d. b ir c punktai). Inspekcija nustatė, kad šioje situacijoje pareiškėjo asmens duomenys buvo tvarkomi BDAR 6 str. 1 d. c punkto pagrindu vykdant teisinę prievolę, su kuo pareiškėjas nesutinka, iš esmės skundą grįsdamas tuo, jog Inspekcija nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjui išsiųstas SMS pranešimas nėra laikytinas paslaugų pasiūlymu (vykdoma tiesiogine rinkodara).
Kaip ir minėta, pareiškėjas aiškiai išreiškė norą, kad minėti duomenys nebūtų naudojami rinkodaros tikslais, todėl Bendrovė pareiškėjo duomenų tiesioginės rinkodaros tikslais negalėjo naudoti. Sprendžiant, ar Bendrovės pareiškėjui išsiųstame SMS pranešime pateikta informacija yra veiksmas priskirtinas tiesioginei rinkodarai, teisėjų kolegija pažymi, kad ERĮ 3 straipsnio 85 dalyje numatyta, jog šio įstatymo devintajame skirsnyje vartojamos sąvokos, neapibrėžtos šiame įstatyme, suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos ADTAĮ. Atsižvelgiant į tai, jog tiesioginės rinkodaros sąvoka ERĮ nėra apibrėžta, o šio įstatymo 69 straipsnis patenka į įstatymo IX skirsnį, nagrinėjamam ginčui aktuali ADTAĮ pateikta tiesioginės rinkodaros sąvoka, kuri pateikta įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir nustato, kad tiesioginė rinkodara yra veikla, kurios tikslas paštu, telefonu arba kitokiu tiesioginiu būdu siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis jų nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. Tiek pagal ADTAĮ įtvirtintą tiesioginės rinkodaros definiciją, tiek pagal įvairių ekonomikos terminų žodynus rinkodara (kartais vadinama marketingas) savo esme suprantama kaip prekės ar paslaugos pardavimo strategijos organizavimas ir vykdymas, kuomet tam tikrų rinkodaros priemonių visuma išvystoma prekės ar paslaugos kelias nuo idėjos iki vartotojo. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje ADTAĮ nuostatoje expressis verbis yra nurodoma, kad tiesiogine rinkodara suprantama tokia veikla, kurios tikslas yra siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. Tokių veiksmų tikslas yra nukreiptas į ateitį ir jais siekiama, jog klientas ateityje įsigytų siūlomas naujas prekes ar paslaugas.
Įvertinus SMS pranešimų turinį (pateikiama informacija apie pareiškėjo atvykimą į kitą šalį, padidintus paslaugų tarifus ir galimą konsulinę informaciją bei jos prieinamumą), siuntimo aplinkybes, trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimus, nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, kad aptariami SMS pranešimais siųsti rinkodaros tikslais. Pareiškėjo argumentai, kad šiuo atveju jo asmens duomenys buvo tvarkomi tiesioginės rinkodaros tikslais nepagrįsti. Pranešimais esamas vartotojas buvo informuotas, kad yra perjungiamas prie užsienio paslaugų teikėjo tinklo, kuriame bus taikomi padidinto tarifo mokesčiai už elektroninių ryšių paslaugas bei pateikta minimaliai informacija apie pagalbą, įskaitant konsulinę, užsienyje. Tiek atsakydama į pareiškėjo siųstus raštus, tiek ir Inspekcijai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, Bendrovė nurodė, kad SMS pranešimai pareiškėjo numeriu buvo išsiųsti automatiškai, kai pareiškėjas prisijungė prie Baltarusijos operatoriaus tinklo. Šiuo atveju pareiškėjo asmens duomenys tvarkyti papildomu BDAR 6 str. 1 dalies c punkto pagrindu, vykdant teisės aktuose numatytas teisines prievoles (Reglamento 531/2012 14 str. 1 d., ERĮ 80 str. 8 d.). Nors pareiškėjas tvirtina, kad nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, tačiau, kaip paaiškinimuose nurodė Bendrovė, tokie atvejai, kai neišvykus į kitą valstybę yra automatiškai išsiunčiamas informacinis pranešimas, pasitaiko, jei abonentas yra pasienio zonoje, kurioje užsienio valstybės operatoriaus tinkle signalas yra stipresnis nei Lietuvos operatoriaus. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo (ne)išvykimą iš Lietuvos ar (ne)lankymąsi Lietuvos pasienyje pranešimų gavimo metu. Įrodinėjimo naštos taisyklė reikalauja, kad kiekviena šalis įrodytų savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus teiginius.
Nagrinėjamu atveju teisinės prievolės vykdymui aktuali Reglamento 14 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog siekiant įspėti tarptinklinio ryšio vartotojus apie tai, jog skambinant ar priimant skambutį arba siunčiant SMS žinutę jiems bus taikomi tarptinklinio ryšio mokesčiai, iš karto po vartotojo atvykimo į kitą valstybę narę nei ta, kurioje yra jo paslaugų savojoje šalyje teikėjas, kiekvienas tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas automatiškai, nedelsdamas ir nemokamai trumpuoju pranešimu pateikia pagrindinę būtent jam skirtą kainodaros informaciją apie tarptinklinio ryšio kainas (su PVM), kurios taikomos tam vartotojui skambinant bei priimant skambučius ir siunčiant SMS žinutes lankomoje valstybėje narėje, nebent vartotojas tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjui būtų pranešęs, kad tokios paslaugos nepageidauja. Paminėtina, jog Reglamento 14 straipsnio 1 dalies 4 pastraipoje pažymėta, jog kiekvieną kartą gavęs pranešimą, vartotojas turi galimybę nemokamai ir nesudėtingai tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjui pranešti, kad jam nereikia automatiškai siunčiamų trumpųjų pranešimų. Vartotojas, kuris buvo pranešęs, kad nepageidauja automatiškai gauti trumpųjų pranešimų, turi teisę bet kuriuo metu nemokamai pareikalauti, kad tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas vėl teiktų šią paslaugą.
Byloje nėra ginčo, kad Bendrovė yra tarptinklinio ryšio paslaugų teikėjas ir jai taikomos reglamente įtvirtintos teisinės prievolės. Nėra duomenų, kad pareiškėjas iki 2020 m. birželio 13 d. būtų atsisakęs tarptinklinio ryšio paslaugų, informacijos apie paslaugų tarifus ir pagalbos telefonus. Iš byloje pateikto susirašinėjimo tarp pareiškėjo ir Bendrovės, vienareikšmiai nematyti, jog pareiškėjas nepageidavo tokio pobūdžio pranešimų atsisakyti ir ateityje. Nesutiktina, kad Reglamento aptariamos nuostatos aiškintinos lingvistiškai siauruoju būdu, kadangi toks aiškinimas neatitiktų visapusiškos tarptinklinio ryšio paslaugų vartotojų apsaugos ir vartotojai, nors ir neišvykę į užsienį, bet patekę į užsienio elektroninių ryšių operatoriaus veiklos diapazoną, mokėdami už elektroninių ryšių paslaugas padidintu (ar kitokiu) tarifu, nebūtų apie tai iš anksto tinkamai informuoti. Dėl to nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo argumentais, kad bendrovė pažeidė draudimą be vartotojo sutikimo siųsti pranešimus pagal BDAR 21 straipsnį, kadangi aptariamų pranešimų siuntimo tikslas ir paskirtis yra kitokia nei tai atliekama siūlant prekes ar paslaugas tiesioginės rinkodaros tikslais. Bet kuriuo atveju, nenustačius asmens duomenų tvarkymo šiuo atveju tiesioginės rinkodaros tikslais, netaikytina BDAR 21 str. 2 dalyje numatyta vartotojo teisė atsisakyti (nesutikti), kad su juo susiję asmens duomenys būtų tvarkomi rinkodaros tikslais, įskaitant profiliavimą, kiek jis susijęs su tokia tiesiogine rinkodara.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Inspekcijos Sprendime padaryta išvada, jog Bendrovė, neturėdama pareiškėjo atsisakymo gauti pranešimus po pirmojo pranešimo gavimo, 2020 m. birželio 13 d. išsiųsdama SMS pranešimą apie tarptinklinio ryšio paslaugos įsijungimą ir taikomus padidinto tarifo paslaugų įkainius, nepažeidė asmens duomenų tvarkymo principų, veikė pagrįstai ir teisėtai tvarkydama asmens duomenis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkto pagrindu, vykdydama teisinę prievolę, įtvirtintą tiesiogiai taikomo Reglamento 14 straipsnyje.
Teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjo skundo argumentu, kad Bendrovės siųstuose SMS pranešimuose nebuvo nurodytas pilnas siuntėjo pavadinimas. Remiantis ERĮ (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) 69 straipsnio 3 dalimi, draudžiama siųsti elektroninio pašto pranešimus slepiant siuntėjo, kurio vardu informacija siunčiama, tapatybę ar pažeidžiant Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatyme (toliau – IVPĮ) nustatytus reikalavimus. Paminėtina, jog minėtame įstatyme yra pateikiami reikalavimai, užtikrinantys pranešimo siuntėjo tapatybės nustatymą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėtina, jog juridinio asmens pavadinimo pateikimas siunčiamoje komercinėje informacijoje yra universaliausias ir paprasčiausias būdas užtikrinti, jog būtų įgyvendintas IVPĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimas dėl informacijos siuntėjo atpažinimo, tačiau atsižvelgiant į minėtos teisės normos suteikiamą diskreciją pasirinkti informacijos siuntėjo identifikavimo būdą, negalima paneigti galimybės, jog informacijos teikėjas gali pasirinkti ir taikyti kitokį informacijos siuntėjo identifikavimo būdą, kuris pranešimų gavėjams leistų lengvai atpažinti pranešimo gavėją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjIzLTUyNS8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-223-525/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-223-525/2022">eA-223-525/2022</a>). Atkreiptinas dėmesys, kad šis straipsnis ir jo nuostatos taikytinos tvarkant asmens duomenis rinkodaros tikslais, kas šioje byloje nebuvo nustatyta.
Nepaisant to, kad šioje byloje ginčui aktualios redakcijos 69 str. nuostatos tiesiogiai netaikytinos, iš viešai skelbiamos Lietuvos Respublikos prekių ženklų duomenų bazės nustatyta, kad žodinis ženklas,,BITĖ” 2006 m. balandžio 10 d. buvo registruotas Bendrovės vardu. Registro Nr. 51524, registracija galioja iki 2024 m. rugsėjo 16 d. Registro duomenyse pateikiamas pilnas pareiškėjo pavadinimas bei įmonės adresas. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė 2018 m. vasario 21 d. tarp pareiškėjo ir Bendrovės sudarytą sutartį dėl telekomunikacijų paslaugų teikimo. Iš sutarties ir SMS pranešimų turinio matyti, kad joje yra nurodytas sutrumpintas Bendrovės pavadinimas -,,BITĖ”, kas suponuoja, jog pareiškėjui prekės ženklas,,BITĖ” turėjo būti žinomas. Be to, pareiškėjo mobilaus ryšio aparatas taip pat priskyrė gautus SMS pranešimus jo elektroninio ryšių paslaugų teikėjo BITE siunčiamiems pranešimams ir iš susirašinėjo matyti, kad pareiškėjui buvo pakankamai aišku, į kokį ūkio subjektą kreiptis dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Bendrovės pareiškėjui siųstuose pranešimuose, Bendrovė nurodė pakankamai duomenų, iš kurių galima atpažinti, jog pranešimų siuntėjas buvo Bendrovė, todėl ir dėl to ERĮ 69 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.
Pareiškėjo su skundu pateikti kiti Inspekcijos sprendimai nekeičia šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinio įvertinimo, kadangi jie priimti esant kitoms faktinėmis aplinkybėms, o būtent nustačius, kad buvo vykdoma neleistina pareiškėjo atžvilgiu tiesioginė rinkodara ir buvo siūlomos be vartotojo sutikimo paslaugos. Šioje byloje tokių faktinių aplinkybių nenustatyta (SMS pranešimas dėl atvykimo į kitą šalį). Pareiškėjo nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjQwMi02MjkvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2402-629/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2402-629/2020">eA-2402-629/2020</a> ir eA-2837-968/2020 pateikti išaiškinimai nėra tiesiogiai aktualūs šiam ginčui, kadangi nurodytose administracinėse bylose ir šioje administracinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesutampa.
Pareiškėjas teismui skundžia visą Inspekcijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl abiejų SMS pranešimų. Ginčo dėl to, jog Inspekcija Sprendime išsamiai ir pakankamai motyvuotai nepasisakė dėl 2020 m. birželio 13 d. pareiškėjui išsiųsto SMS pranešimo, susijusio su informacijos apie konsulinę pagalbą pateikimu, nagrinėjamu atveju nėra. Šią aplinkybę pripažįsta ir pati atsakovė, taigi yra pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti dalyje dėl informacijos apie konsulinę pagalbą pateikimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 punktai). Kadangi Inspekcija pripažįsta, jog visapusiškai, išsamiai antrojo SMS pranešimo neįvertino, tai teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl skundo argumentų ir faktinių aplinkybių, susijusių su asmens duomenų tvarkymu išimtinai siunčiant šį pranešimą dėl konsulinės pagalbos užsienyje, nes sprendimą turi pirmiausia priimti viešojo administravimo subjektas, išsamiai ir objektyviai įvertinęs visus reikšmingus skundo argumentus ir faktines aplinkybes. Šioje dalyje skundas tenkintinas, panaikinant skundžiamo sprendimo dalį kaip pakankamai nemotyvuotą ir nepagrįstą (Viešojo administravimo įstatymo 3, 10 str.). Iš naujo nagrinėjant pareiškėjo skundo Inspekcijai dalį įvertintinos pareiškėjo nurodomos reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su asmens duomenų apsaugos taikymu elektroninių ryšių vartotojams automatizuotu būdu gaunant pagal teisinį reguliavimą informaciją apie konsulinę pagalbą užsienyje, įskaitant, bet neapsiribojant, pareiškėjo nurodomus užsienio ministerijos raštus bei Bendrovės pateiktus paaiškinimus dėl teisinės prievolės teikti konsulinės pagalbos informaciją.
Teismas plačiau nepasisako dėl pareiškėjo skunde pateiktų pamąstymų ir argumentų, nesusijusių su skundžiamu sprendimu, jo teisėtumu ir pagrįstumu, išeinančiais už nagrinėjamo ginčo ir administracinio teismo kompetencijos ribų (apie nacionalinį saugumą, kibernetinį saugumą, sveikatos apsaugos ministerijos siųstus pranešimus, pamąstymus apie visuomenei aktualių klausimų kėlimą, teisėkūrai keliamus reikalavimus, nuogąstavimus apie elektroninėje erdvėje pasitaikančius sukčiavimo atvejus, pamąstymas apie proceso atnaujinimą kitoje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjIzLTUyNS8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-223-525/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-223-525/2022">eA-223-525/2022</a> ir pan.).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, panaikinant nurodytą skundžiamo sprendimo dalį.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas – teismui sumokėtą 22,50 Eur dydžio žyminį mokestį. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju skundas tenkintas iš dalies, todėl pareiškėjui priteistina pusė jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsniu, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
iš dalies tenkinti pareiškėjo T. L. skundą.
Panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2022 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 3R-115 (2.13-1.E) dalį, kuria buvo išnagrinėta pareiškėjo 2022 m. sausio 13 d. skundo dalis dėl 2020 m. birželio 13 d. SMS pranešimo apie konsulinę pagalbą užsienyje.
Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Iš dalies patenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti pareiškėjui T. L. iš atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 11,25 Eur (vienuolika eurų 25 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Jovita Einikienė
Agnė Stankevičienė
Indrė Žvaigždinienė
